[Nelanna Light]

Gavusi dovanų apelsinų eterinio aliejaus buteliuką, Nelanna apsidžiaugė.
- Labai tau ačiū, tu tikra draugė! - dėkojo Sakurai. - Kaip aš džiaugiuosi, kad mes susipažinome ir susidraugavome!
Varniukė atsargiai atsuko gautąjį buteliuką, praskleidė apsiaustą ir užlašino kelis lašelius eterinio aliejaus sau ant peties. Jei gerai suprato, ką pasakojo Sakura, tai kūno šilumos paveiktas aliejus garuos ir skleis kvapą, gerinantį jai nuotaiką.
Paklausta apie laisvalaikį, Nelanna šiek tiek sudvejojo prieš atsakydama.
- Na, aš nelabai turiu kažkokių specifinių pomėgių. Jeigu nevaikštau gamtoje, tuomet dažniausiai įsitaisau minkštame fotelyje ir pasineriu į knygą. Man patinka sužinoti ką nors nauja arba tiesiog skaityti kokią įdomią nuotykių knygą. O tau ar patinka skaityti? Gal esi skaičiusi Arijaus Tibso knygą "Paslaptingojo rožyno pinklėse"? Skaičiau per atostogas ir man ji labai patiko.

[Sakura Levins]

- Aš taip pat labai džiaugiuosi, Nelanna! - nusišypsojo ir nudžiugo, kad draugė užsilašino eterinio aliejuko ant pečių. - Man irgi patinka skaityti, tačiau namuose mūsų knygos buvo šiek tiek kitokios nei čia, Hogvartse, ar apskritai šiame pasaulyje. Dar esu perskaičiusi nedaug knygų, kurias skaitote jūs. Tačiau trokštu noru skaityti, nes jos, tiesą pasakius, įdomesnės nei mūsiškės. Jūsų knygose dažnai nutinka kas nors netikėto, o pas mus, jei atvirai, knygos nuobodokos. Ten nėra blogų veikėjų, - gūžtelėjo pečiais. - Tavo rekomenduotą knygą būtinai perskaitysiu. O ar turi savo pačią pačią mėgstamiausią knygą? - domėjosi.
Belaukdama, ką apie knygas atsakys Nelanna, Sakura žvilgtelėjo į tolį. Ir jos akį patraukė nematytas augalas. Daug augalų Sakura pažinojo, ypač tų, kurie auga matomose vietose miške. Tačiau tas augalėlis, jis pasirodė merginai labai keistas.
Strazdanė priėjo arčiau. Augaliukas buvo vienui vienas. Šiek tiek priminė lankutį, tik kad buvo baltas ir tikrai ne gyvūnėlis. Dygo jis ilgu stiebu tiesiai iš žemės ir turėjo nemažai ataugėlių. Sakurai atrodė, kad ateis metas, kai iš tų ataugėlių išsiskleis žiedai.
- Nelanna! - pašaukė draugę. - Ar tu žinai, kas tai per augalas? - paklausė.

[Nelanna Light]

Nelanna nudžiugo sužinojusi, kad ji su drauge rado dar vieną panašumą. Atrodė, kad Sakura galėtų būti jos dvynė sesuo, nes jos mėgo daryti daugmaž tą patį. Jas skyrė nebent skirtingi požiūriai į kai kuriuos dalykus, ką Nelanna buvo pastebėjusi įvairiose pamokose. Bet tai visiškai netrukdė varniukei, nes ji gerai žinojo, jog kiekvienas turi teisę į savo nuomonę ir požiūrį ir nėra nei vieno teisingo atsakymo.
- Mėgstamiausios knygos neturiu. Kiekviena knyga, kurią skaitau, tuo metu man yra mėgstamiausia. Skaitydama ją, įsijaučiu į tai, kas ten rašoma, tarsi persikeliu į knygos pasaulį. Ir apie kitas, anksčiau skaitytas ir tuo metu buvusias mėgstamiausias knygas negalvoju. Tikriausiai sunku suprasti, ką noriu pasakyti, bet taip jau yra su manim, - nekaltai nusišypsojo.
Varniukė dar norėjo paklausti draugės, kuo kitokios yra jos namie buvusios knygos, bet nebespėjo. Staiga Sakura atsistojo ir nuėjo link jos akį patraukusio nematyto augalo. Jai taip pat nieko kito neliko tik atsikelti iš vietos, kurioje ji taip patogiai buvo įsitaisiusi, ir prieiti prie draugės.
- Oho, koks įdomus ir keistas augalas! Galėčiau prisiekti, kad iš tolo jis atrodo kaip lankutis. Bet lankutis yra gyvas, o šitas objektas į gyvą tikrai nepanašus, - svarstė Nelanna. - Nesu jo mačiusi, bet man labai smalsu, kas jis toks. Tikiuosi, kad nepavojingas.

[Sakura Levins]

- Suprantu, ką nori pasakyti, - nusišypsojo šviesiaplaukė. - Man daug kas pataria, kad jeigu noriu geriau ir greičiau pažinti šį pasaulį, skaityčiau daug knygų. Labiausiai tokių, kuriose yra rašoma arba žmonių, gyvenančių šiame pasaulyje, kasdienybė, arba kas nors apie papročius, kultūrą. Nes jie sako, kad knygos mane nukels į tam tikras situacijas ir vietoves, kad išgyvensiu tai, ką išgyvena knygos herojai, - kalbėjo.
O šią akimirką varnanagės apžiūrinėjo augalą. Deja, bet ir Nelanna nežinojo, kas tai per augalėlis.
- Aš manau, kad jis turėtų būti retas, - ėmė svarstyti Sakura. - Nes nei aš nesu tokio mačiusi, nors užaugau tarp augalų, nei tu nežinai, kas jis toks, nors tavo mėgstamiausia pamoka yra herbologija.
Strazdanė jau ketino augaliuką paliesti, bet apsigalvojo, kai draugė davė mintį, jog jis galėtų būti pavojingas.
- Žinai, gal vertėtų nueiti į biblioteką ir pabandyti išsiaiškinti, kas čia toks? - pasiūlė.

[Nelanna Light]

Jau ne pirmus metus Nelanna bendravo su Sakura, bet ją vis stebino, kokį kitokį gyvenimą jos draugė gyveno iki Hogvartso. Jai pačiai net neateitų mintis skaityti knygas, kad sužinotų apie kitokį gyvenimą, kad ir tų pačių žiobarų. Nes daug paprasčiau ir geriau pamatyti tą savo akimis, negu bandyti įsivaizduoti viską pagal kitų pasakojimus.
- Norėčiau kada nors pamatyti tavo pievą ir kaip anksčiau gyvenai, - pasakė varniukė draugei. - Taip, kaip dabartinis gyvenimas tau atrodo neįprastas, taip ir man tavo ankstesnis atrodo tarsi iš pasakos.
Nelanna sutiko su Sakuros nuomone, kad rastas augalas atrodo retas. Ji tikrai tokio ne tik, kad nebuvo mačiusi, bet ir knygose nebuvo aptikusi jo aprašymo. Mergaitei labai knietėjo sužinoti apie jį kiek įmanoma daugiau.
- Tikrai, keliaukime į biblioteką. Turėtų būti bent viena knyga, kurioje jis paminėtas. Kažkas, ko aš dar nesu skaičiusi, o skaičiau dar tikrai nedaug.
Pasiėmusi nuo žemės kuprinėlę, kurią buvo pasidėjusi ten, kur gulėjo su Sakura, Nelanna kartu su drauge patraukė pilies link. O ten - į biblioteką.

[Lavena Marlow]

Šaltas ruduo Hogvartse nebuvo naujiena ir nemalonus šiaurinis vėjas smaigstantis merginos kūną bei kedenantis juodus plaukus jai einant, nei kiek neblaškė klastuolės. Iš tiesų jai visai patiko lietingas ir žvarbus oras. Greitai temstančios dienos ir ilgos naktys vertė jaustis lyg Dostojevskio knygose aprašytam pagrindiniam herojui. Tik kirvio su savim tamsiaplaukė nesinešiojo, matote, nemėgo ji ginklų ir tampytis nei šio nei to su savimi aštrių daiktų nebuvo reikiamybės - bent taip ji manė klampinėdama Uždraustojo miško proskynoje.
Mėnuo šiąnakt buvo pasislėpęs. Apsiniaukęs dangus trukdė aiškiai matyti kelią. Mergina prisiminė savo pirmąją dieną Hogvartse.

,,Kuo tu vardu?" paklausė naujoji merginos kambariokė.
,,Pandora".

Tai nebuvo tikrasis jos vardas, jai tik patiko iliuzija, kurią jis reiškė: skrynia pilna pasaulio bjaurybių. Ji visai taip ir jautėsi. Nevisada, žinoma, tačiau kartais prasčiausiais gyvenimo momentais, kai, rodos, viskas imdavo slysti iš rankų ir belikdavo tiesiog užsidegti cigaretę, jog galėtum apvalyti galvą nuo, sakykim, žalingų minčių.
Tokiais momentais Pandora jausdavosi bevertė. Ji nemėgdavo visko aplinkui ją: aukštų medžių, paraudusiais lapais, minkštų samanų paklodės po kojom... žmonių. Ji labiausiai nemėgdavo žmonių, niekuo dėtų ir jai net nepažįstamų žmonių, gyvenančių lygiai tokį patį kaip ji paprastą, varganą gyvenimą. Galbūt ji norėjo jaustis išskirtine, norėdavo turėti kažką unikalaus, kažką, ko nei vienas nebūtų turėjęs. Būtent ta mintis keldavo jai pyktį ir pavydą. Pandora nebuvo perfekcionistė, neturėjo ji ir jokių psichologinių ligų ar traumų iš vaikystės, tiesiog kartais visi juk pasijaučiame kažkaip netaip kaip norėtume, ar ne? Vienintelė problema buvo, jog mergina pastaruoju metu taip jautėsi per dažnai. Žinoma ji nevisada virdavo pykčiu ar pagieža. Pavydas nevaldė jos taip stipriai, kad šioji nesugebėtų to kontroliuoti. Paprastomis dienomis ji buvo linksma mergaičiokė, supratinga ir visai nuovoki, pamokose neišsiskirdavo labai iš minios ir neišsišokinėdavo per daug, tačiau, eh...  vėlais vakarais ji norėdavo tiesiog pradingti. Išnykti ar sustabdyti laiką, jog po akimirkos galėtų susiimti ir toliau tęsti rutiną. Galbūt tokiai jos būsenai galėjo daryti štakos faktas, kad mergina čia neturėjo draugų. Ne, ne, nepagalvokit nieko blogo, ji nebuvo tylus, drovus vaikas klasės gale su AK47 besislepiančiu po mantija ar kuprinėje, tamsiaplaukė mėgo bendrauti ir iš tiesų jai visai tai gerai sekėsi, tačiau ji neturėjo su kuo pasikalbėti apie na... viską. Bijojo būti teisiama kitų arba įskaudinti kažką savo atvirumu. Tikriausiai? Ji pati šito nelabai galėjo paaiškinti.

Darėsi vis šalčiau. Pirštai vis labiau buvo smaigstomi vėjo ir bandymas slėpti juos mantijoje nelabai gelbėjo. Šviesiaakė jau buvo besiruošianti sukti pilies link, kai staiga sustingo iš išgąsčio. Realybė tik dabar atsitrenkė kaktomuša - ji pasiklydo.

[Sakura Levins]

Nežinia kelintą kartą Sakura su Nelanna grįžo į šią vietą, prie baltastiebio margenio, kuris atrodė lygiai toks pat, kaip ir pirmą kartą jį pamačius.
- Nuostabus augalas, - pasakė ji geriausiai draugei. - Jam neturi įtakos niekas. Nei laikas, nei oras.
Tačiau šiandien merginos atėjo ne šiaip pasižiūrėti į jį, ne. Jos atėjo pagaminti specialų eliksyrą ir jį išbandyti.
Sakura iš kuprinės išsitraukė receptą, kurį buvo užsirašiusi ant pergamento:

Sutrinti penkis smulkius melsvosios bruknuolės žiedus iki miltelių, juos sumaišyti su 10 ml šliužų gleivių. Gautą mišinį supilti į verdantį vandenį ir maišyti prieš laikrodžio rodyklę, kol viralas taps skaisčiai melsvos spalvos. Mišinį palikti pastovėti ir jam atvėsus įlašinti 7 lašus jauno drakono kraujo. Gerai išmaišius dar kartą užvirti. Spalva turi pasikeisti į ryškiai violetinę.

Taip pat baltapūkė iš kuprinės išsiėmė katiliuką, lentelę, peiliuką, dubenėlį, grūstuvėlį ir buteliuką. O sudedamosios dalys buvo Nelanną.

[Nelanna Light]

Baltastiebis margenis atrodė taip pat, kaip ir ankstesnius kartus, kai Nelanna su Sakura jį aplankė. Aplinka keitėsi, bet jų atrastas augaliukas buvo lygiai toks, kaip pirmą kartą jį pamačius.
- Nekantrauju pamatyti, kas nutiks jį palaisčius eliksyru! Gal negaištam laiko ir pasirūpinkime juo?
Nelanna iš kuprinės išsitraukė viską, ko reikia eliksyrui pasigaminti. Melsvosios bruknuolės žiedai, šliužų gleivės ir iš mokyklos direktorės gautas jauno drakono kraujas buvo tvarkingai sudėti į buteliukus ir indelius.
- Užvirk vandenį, o aš tuo tarpu sutrinsiu iki miltelių melsvosios bruknuolės žiedus, - pasakė draugei.
Iš indelio Nelanna išsitraukė penkis smulkius žiedus, įdėjo juos į piestą ir grūstuvėliu ėmė juos trinti. Pamažu žiedai pradėjo smulkėti. Varniukė dar smarkiau juos trynė, nes iš jų turėjo išeiti milteliai. Ji nenorėjo palikti stambesnių žiedų, nes žinojo, jog verdant eliksyrą reikia įdėti tokias medžiagas, kaip parašyta recepte.

[Sakura Levins]

Sakura padarė taip, kaip ir sakė Nelanna - užvirė vandenį, o tada laukė, kol draugė sutrins iki miltelių melsvosios bruknuolės žiedus. Taip pat strazdanė atkimšo šliužų gleivių buteliuką ir padavė jį Nelannai. Kai Nelanna sutrins bruknuolę, reikės jos miltelius sumaišyti su gleivėmis.
- Žinai, o virti eliksyrą gamtoje daug smagiau, ar ne? - nusišypsojo.
Buvo pavasaris. Saulutė jau šildė. Plaukus kedeno švelnus vėjas. Per tuos metus, kai persikėlė gyventi į įprastą pasaulį, Sakura spėjo priprasti ir prie dirbtinės šilumos. Na, prie patalpų, kurios dažniausiai buvo šildomos. Šiais metais - ir prie batų. Tad ir baltapūkei sluoksnis sniego jau nebeatrodė kaip minkšta paklodė, kuomet ji būdavo basa. Nors, žinoma, ji vis tiek mėgo įvairų orą. Tačiau toks oras kaip šiandien, jis buvo nepaprastai malonus.

[Nelanna Light]

Baigusi trinti žiedus iki miltelių, Nelanna atsargiai pamaišė juos dailiu, iki blizgesio nuzulintu pagaliuku, kurį išsitraukė iš kuprinės. Norėjo įsitikinti, kad tikrai nepaliko nesutrintų dalelių. Sakura jai padavė buteliuką su šliužų gleivėmis, iš kurio ji atmatavusi įpylė į miltelius 10 ml skysčio. Atsargiai sumaišė juos ir supylė į katilą, kuriame jau virė vanduo. Tuomet mostelėjo burtų lazdele ir katile buvęs samtis ėmė pats maišyti viralą prieš laikrodžio rodyklę.
- Niekada nesu virusi eliksyro gamtoje, - pasakė varniukė. - Tikrai įdomi patirtis, bet turime būti atsargios, kad nuo ugnies nesukeltume gaisro. Visgi esame miške.
Nelanna neprisiminė, kodėl jos nusprendė pasigaminti eliksyrą čia pat, šalia baltastiebio margenio. Tikriausiai būtų buvę protingiau jį pasiruošti iš anksto, bet jau buvo per vėlu kažką keisti.

[Sakura Levins]

- Tikrai, apie gaisrą net nesusimąsčiau, - apsidairė aplink Sakura.
Bet juk mes burtininkės. Tikrai sugebėtume užgesinti gaisrą, jeigu šis įsipliekstų, galvojo baltapūkė. Tačiau vis dėlto tokia jau tikra nebuvo. Savimi netikėtose situacijose mergina negalėjo stipriai pasitikėti, nes dažnai pasimesdavo ir viskas baigdavosi prastai. Laimei, tai vykdavo per pamokas. Tačiau niekada negali žinoti, kas laukia apskritai gyvenime.
Eliksyrui nusidažius skaisčiai melsva spalva Sakura sustabdė virimą. Reikėjo šiek tiek luktelėti, kol viralas atvės.
- Žinai, vasarą galėtume kur nors nueiti pasikvietusios varnanagius, - pasiūlė. - Su Adrijumi kalbėjome, kad būtų smagu. Galėtume pasiimti ir Vegą su Gruode. Jeigu pasirinktume vietą, kurioje lankosi tie, kurie nėra burtininkai, joje susigaudyti galėtų padėti mano pusbrolis Walgunas. Tiesa, jis ne iš Varno Nago, bet nemanau, kad kam nors iš mūsų tai rūpės, - nusijuokė.
Eliksyras jau buvo atvėsęs. Sakura žinojo, ką reikia daryti, tačiau nedrįso.
- Nelanna... Gal... gal tu galėtum supilti tą... kraują? Aš tiesiog negaliu...

[Nelanna Light]

- Gera mintis! - pasakė Nelanna Sakurai laukdama, kol atvės viralas. - Lauksiu tavo pelėdos su kvietimu, kur ir kada man pasirodyti. Tik turėsi nepamiršti, kad žiobarų pasaulyje man nelabai sekasi, retokai išvykstu kažkur toliau už Biburio.
Nelanna suprato, kodėl Sakura nelabai nori turėti kažką bendro su drakono krauju, tad visiškai neprieštaravo ir atliko vieną iš paskutinių žingsnių, nurodytų recepte. Įlašinusi septynis jauno drakono kraujo lašus, ji dar kartą užvirė viralą ir laukė, kada šis taps ryškiai violetiniu. Kai taip nutiks, viralas bus baigtas ir mergaitės galės atlikti tai, dėl ko čia atėjo. Palaisčius baltastiebį margenį šiuo eliksyru, kažkas turi nutikti - augalas turi atgyti, pakeisti pavidalą ar kažkaip kitaip pasirodyti, kad pasikeitė. Žinoma, jei eliksyrą jos išvirė teisingai.
Varniukėms neteko ilgai laukti. Viralas paburbuliavo, kraujas gerai susimaišė su katile buvusiu skysčiu ir galiausiai eliksyras pakeitė spalvą. Nelanna mostelėjo burtų lazdele ir užgesino ugnį po katilu. Tuomet atsargiai išpilstė gautą eliksyrą į butelius, Prireikė net trijų buteliukų, kad sutilptų visas skystis. Joms tikrai neprireiks viso išvirto eliksyro.
- Na štai, pabaigėme. Turime nemažai eliksyro, neturėtume sunaudoti jo viso. Gal atsidėkodamos už pagalbą vieną buteliuką nunešime profesorei Evenstar? O kitą... net nežinau... galime pasidalinti per pusę ir gal kada panaudosim.

[Sakura Levins]

- Puikiai tave suprantu, - nusišypsojo draugei. - Man dar nėra lengva nei viename pasaulyje, - nusijuokė. - Vieną buteliuką tikrai galime duoti direktorei, o kitą gali pasilikti tu. Aš... aš nenoriu turėti eliksyro, kuriame yra, na, žinai. To kraujo.
Baltapūkė paėmė vieną buteliuką. Ir jo turiniu palaistė balstastiebį margenį. Tačiau nieko nenutiko.
- Išvirėme tikrai gerai, - susiraukė septintakursė.
Ji pasiėmė pergamentą, kuriame buvo užsirašiusi informaciją apie augalą, ir garsiai paskaitė:
- Iki kol augalas palaistomas eliksyru, jis metų metais gali stūksoti išdygęs toje pačioje vietoje bet kokiu oru. Pražydęs ima daugintis, - baigė skaityti. - Kaip manai, Nelanna, per kiek laiko jis pražys? Juk... juk augalas negali pražysti iš karto, ar ne?
Sakura šiek tiek nuliūdo. Ji tikėjosi jau šiandien pamatyti, kaip pasikeis balstastiebis margenis, tačiau dabar suprato, kad taip tikriausiai nebus.

[Nelanna Light]

Nelanna nenustebo, kad Sakura likusį eliksyrą paliko jai. Draugė tikriausiai net negalėjo pagalvoti apie bet ką, kas susiję su ingredientais, gautais iš gyvūnų.
- Ačiū, jei rasiu dar vieną baltastiebį margenį, galėsiu lengviau jį atgaivinti, - galimybė surasti antrą tokį retą augalą ją viliojo.
Mergina stebėjo, kaip draugė laisto augalą. Šioje vietoje jos jau lankėsi nesuskaičiuojamą kiekį kartų ir atrodė neįtikėtina, kad jau artėja pabaiga. Būtų nuostabu iškart pamatyti rezultatą, juk tiek ilgai laukė šios akimirkos. Kiek laiko praleista ieškant informacijos, o dar ilgiau - bandant įsidrąsinti nueiti pas direktorę.
- Kažin, ar iš karto jis pasikeis. Tikriausiai turės praeiti bet kelios dienos, kol augalas pražys, - nusivylusi pasidalino mintimis Nelanna. - Ak, kaip gaila, kad tokia informacija nebuvo parašyta knygoje. Jei žinotume, kad palaisčius margenį reikia laukti tarkim savaitę, iškart nepuoselėtume vilčių pamatyti jo žiedus vos palaisčius.
Nelanna susidėjo į kuprinę visas naudotas priemones, įskaitant ir jauno drakono kraują. Taip pat saugiai įsidėjo ir eliksyrą.
- Galime čia ateiti rytoj po pamokų ir pažiūrėti, ar matosi kokie pokyčiai. Jei niekas nepasikeitė.... Gal tuomet kitą apsilankymą susiplanuotume po ilgesnio laikotarpio? Tarkim nueitume po savaitės. Jeigu baltastiebis margenis gali išbūti nepakitęs net keletą metų, gal ir pražysti neskubės.

[Sakura Levins]

Sakura jautėsi labai nekantriai. Ji norėjo baltastiebio margenio žiedus pamatyti čia ir dabar, tačiau suprato, kad tai neįmanoma. Žinoma, jog augalui reikia laiko. Mergina nusigando, kad galbūt žiedai nepasirodys iki mokslo metų pabaigos ir tuomet Sakura išvis jų nepamatys, nes jau bus baigusi Hogvartsą.
- Gerai, ateikime čia rytoj, - sutiko varnanagė. - Naivu buvo tikėtis, jog viskas įvyks taip greitai, ar ne? - nusišypsojo. - Viliuosi, kad margenis pražys bent jau iki mokslo metų galo, - nusijuokė. - Eime.
Visi daiktai jau buvo supakuoti, o balstastiebis margenis toks, koks buvęs. Sakura jau tolo nuo augalo, bet prieš išeidama vis dėlto atsigręžė. Ir...
- Nelanna! - sušuko Sakura. - Nelanna, tu tik pažiūrėk! - ji rodė pirštu į augalą.
Septyniolikmetė iškart ėmė gailėtis, kad nusisuko. Ji nematė kaip margenis pražydo, o tai pamatyti būtų buvę šaunu. O gal jis pražysta tik tuomet, kai į jį niekas nežiūri?
Dabar iš balstastiebio margenio ataugų buvo išsiskleidę žiedai. Tačiau jie neatrodė tokie, kokius mėlynakė įsivaizdavo. Ji galvojo, kad augalo žiedai bus tiesiog skirtingų spalvų. Tačiau taip nebuvo. Iš tiesų kiekvienas žiedas turėjo begalę spalvų ir tos spalvos maišėsi tarpusavyje. Visos spalvos buvo ryškios, o patys margenio žiedai - dideli, šiek tiek primenantys lelijos žiedus.
Sakura žiūrėjo į juos netekusi žado.