0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #495 Prieš 5 metus »
Tik grįžus į proskyrą, Stevie kažkur dingo ir Miona liko viena. Visada žinojo, kad yra du miško vaikų tipai: ramūs ir nutrūktgalviai. Pamačiusi, kaip Stevie ėmė svaidyti sniego gniūžtes į Elridę, į kurią prieš tai jau mėtė du berniukai, kurie, kaip šviesiaplaukė spėjo, buvo dvyniai, nusprendė, kad buvusiai pašnekovei tinka antras variantas.
Šyptelėjusi sau panosei trečiakursė nužvelgė karą primenančią stovyklavietę ir jos akys užkliuvo už pamiršto nedidelio berželio. Nutarė jį papuošti pati viena, kol tenais esantys rėkavo, pykosi ir svaidėsi  sniegu. Prisidėti visai traukė, tačiau matant, kaip trys išdykę vaikai kovojo prieš vieną, mergaitę privertė tiesiog kikenti sau panosėj klausantis juokingų iš vaikų lūpų sklindančių nesąmonių ir raukyis išgirdus keiksmus.
Įpusėjus beržo puošybai, proskynoje jau buvo prisirinkę nemažai vaikų. Tuojau pat pasirodė ir koledžo vadovė, kuri, tikrąja to žodžio prasme, buvo pusnuogė. Plonytė suknelė, nė ženklo apie paltą, elnio ausytės ir plačių plačiausia šypsena (tokios tikrai neištempsi šaldamas) vertė Mioną imti galvoti, kad, a) mokytoja yra trenkta ir/arba b) mokytoja yra nelabai žemiška būtybė. Vadovaudamasi protu (o gal tiesiog iš pagarbos mokytojai), šviesiaplaukė pasirinko b variantą. Visada baiminosi šios profesorės, todėl nė nenorėjo pagalvoti, kas nutiktų, jei profesorė Lewins sužinotų, kad kažkokia mokinė pamanė, kad ji yra trenkta.
Grifiukė nusisukusi ėmė tęsti savo darbą ir kerų pagalba galutinai papuošė beržą. Dar pagalvojo, kad gana perfekcionistiškąjai Mateo visai patiktų josios papuošimai. Kai vėl atsisuko, proskynoje įvyko kažkoks perversmas: medžiai buvo įžiebti, kažkas nutiesė raudoną kilimą per beveik visą aikštelę, kitame gale stovėjo scena, kurią jau puošė vienas iš mokinių, o ant jos kažkas nemokšiškai bandė groti būgnais. Mergaitė šyptelėjo. Jis bent stengiasi.
Trečiakursės akį patraukė vaišių stalas, ant kurio nebuvo jau tiek ir daug skanumynų. Todėl prisiminusi mamos pyragą ir sausainiukus nuėjo link savo kuprinės, kuri, deja, buvo apmėtyta sniegu. Vildamasi, kad maistas liko sveikas, paėmė maišelius ir nukračiusi sniegelį atsargiai žvilgtelėjo. Per stebuklą sulūžo tik vienas sausainiukas, o pyragas buvo lyg nepaliestas. Tuojau pat grįžo prie stalo ir sudėjo skanumynus.
Kai pagaliau atsiduso ir kažkaip pajautė pilnatvęs jausmą, mergaitė nužvelgė  proskyna ir pagalvojo, kad vaizdas kaip iš pasakos.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #496 Prieš 5 metus »
Dar viena diena, kai Elridė laužo taisykles keliaudama į Uždraustąjį mišką su kažkokiomis keistomis idėjomis. Ir, kaip visada, nuotaika jos nebuvo tobula, o tai, kad ji artėjo prie miško, merginą tik dar labiau liūdino, tačiau kitokios vietos, kur galėtų saugiai pabūti ir daryti, ką nori, nežinojo. Saulė po truputį leidosi už horizonto, mokiniai ruošėsi egzaminams, tad baltapūkė buvo įsitikinusi, kad miške nieko nesutiks.
Pasiekusi medžius paauglė sudrebėjo, per kūną perėjo šiurpas, kuris sukėlė nemalonų jausmą. Ji nesijautė saugiai, Elridei nesinorėjo užklysti į vietą, kurioje paskutinį kartą lankėsi, nesinorėjo pasiekti vietų, kuriose bent kartą buvo, bet pasiklysti lygiai taip pat nesinorėjo, tad galvoje dėliodamasi, kuria kryptimi eiti, kad neužklystų ten, kur knibžda visokių neaiškių padarų, mergaitė traukė vis giliau į mišką.
Baimė augo, ilgesys taip pat, ji paspartino žingsnį tikėdamasi, kad tai, ką padarys, privers ją pasijusti bent trumpam geriau, nors nenutuokė, kaip naktis miške gali padėt. Kažkur tolumoje pasigirdo pelėdos ūbavimas, Elridė krūptelėjo, tačiau suvokusi, kas nutiko, išsitiesė ir vėl žengė tolyn. Iš tikrųjų gan keista, kad pelėda taip drąsiai reiškiasi miške, tačiau baltapūkei tai tik mažas vilties ženklas, kad ji tuo metu buvo saugi.
-Lumos,-mergina tyliai ištarė burtažodį ir apsidairiusi sulėtino žingsnį. Vieta, kur ji ėjo buvo jau čia pat, žaliaakė buvo tuo tikra, tačiau užplūdę prisiminimai ėmė ją stabdyti. Atrodo dar visai neseniai ji buvo šioje vietoje, atrodo visai neseniai buvo Kalėdos ir ji su kitais mokiniais ruošė pasitikimo ceremoniją, o dabar jau mokslo metų pabaiga, egzaminai. Elridė ištvėrė šešerius metus Hogvartse, bet mokyklos baigti ji nenorėjo. Likę metai jai tai atrodė toks trumpas laikas... Paauglė neaplankė vietų, kurių kažkada žadėjo sau aplankyti, išpildė vos kelis savo pažadus, o kad per paskutiniuosius metus įvykdytų viską pilnai... netikėjo tuo.
Elridė, laikydama burtų lazdelę, stovėjo proskynoje ir žvelgė kažkur į tolumą, nors nieko gero neįmatė. Ji buvo visiškai viena, negirdėjo jokių neįprastų garsų.
-Ką aš darysiu baigusi mokyklą?-tyliai savęs paklaususi Grifiukė atsiduso ir neskubėdama atsigulė ant žemės. Kadangi mergaitė nebeturi šuns, nebėra, kas jai pakeltų nuotaiką gulint ir mąstant, o ji taip norėjo išvysti, kaip tas padarėlis žiūri į ją blizgančiomis akimis, deja, negalėjo. Šeši metai, o dingo viskas, kas jai buvo svarbu dar tuo metu, kai nežinojo, kad Hogvartsas egzistuoja.
Kas, jei aš gaučiau sau naują gyvūną? – nejučia toptelėjusi mintis galvoje mergaitę privertė pakelti viršutinę kūno dalį nuo šaltos žemės. Visgi, jos gyvenime išnykusius žmones pakeitė kiti, tai galbūt ir šį kartą naujas gyvūnas, papildys atsiradusią tuštumą nuo praeito. Tik... Elridė neįsivaizdavo, iš kur turėtų gauti naują padarėlį. Šuns ji nebenorėjo, kadangi jai atrodė, kad šis per daug primins jos padarėlį, tad ėmė svarstyti apie kažką įdomesnio. Tik tas „įdomesnis“ jos galvoje buvo egzotiniai gyvūnai. Ji svarstė apie gyvatę, tačiau nusprendė, kad tai nepatikimas gyvūnas, svarstė apie kažkokį ypatingesnį paukštį, tačiau lygiai taip pat ši mintis galų gale jai neįtiko.
Tada, nusivylusi savimi, vėl atsigulė ant žemės ir įsistebeilijo į žvaigždėtą dangų.
-Jeigu aš norėsiu gyvūno... Iš kur jį gausiu?-garsiai mąstydama mergaitė sumirksėjo ir vėl įtempė savo smegenis.-Išsiburti juk negalėsiu katino...-tyliai suniurzgėjus Grifiukė toliau žvelgė į dangų. Ji išvydo krentančią žvaigždę, nežinia, gal ta žvaigždė sėkminga buvo, kadangi paauglė suprato, kad visgi gali išsiburti, bet ne katiną. Elridės galvoje toptelėjo prisiminimas, kaip per Transfigūracijos pamoką ji vertė mažus daiktus į gyvūnus ir atsiminė vieną burtažodį, kurį išbandyti bijojo. Ji žinojo tą burtažodį, tikėjo, kad jai pavyks jį panaudoti, tad nieko nelaukusi atsikėlė ant žemės ir ėmė ieškoti kažkokio taikinio, kuris tiktų burtams. Tik, ką tu tokio gausi miške? Šakos mergiotė imti nenorėjo, mat jai atrodė, kad tada gyvūnas gausis negražus. Ji patikrino savo kišenes ir apsidžiaugusi ištraukė žiobariškų saldainių popierėlį.
-Nox,-tyliai sumurmėjusi, kadangi nebuvo tikra, kad gali naudoti burtų lazdelę, kai jos gale degė šviesa Elridė truputį palaukė, kol apsipras su visiška tamsa. Nors iš tikrųjų, nebuvo tiek daug tos tamsos, danguje spindėjo mėnulis, kuris šiek tiek apšvietė vietą, kurioje stovėjo paauglė, tad šansas nepataikyti į popierėlį sumažėjo. Aš galiu... – drąsindama save mergaičiukė susikaupė ir įsižiūrėjo į šiukšlę, išsitrauktą iš kišenės.
-Draconifors,-aiškiai ištarusi burtažodį, kadangi jai galvoj buvo naujas augintinis, o ne tai, kad miške gali užpulti kažkoks neaiškus padaras, mergaičiukė stebėjo, kaip iš burtų lazdelės sklinda rausva šviesa, o tada popierėlis transformuojasi į mažytį padarėlį.
Nustebusi ir tuo pačiu apsidžiaugusi, kad jai pavyko Elridė nusišypsojo, tas gyvūnas atrodė nuostabiai, nors ir buvo visiškai mažas.
-Ei... Drauguži...-tyliai kalbėdama ji priartėjo prie savo padarėlio. Jei gerai atsiminė, šis turėjo jos klausyti, tad visiškai nebijojo, kad gali gauti ugnies pliūpsnį į veidą. Atkreipusi dėmesį į gyvūno reakciją, kai ši į jį kreipėsi mergaičiukė pasikasė pakaušį. Ji nežinojo, ar tas gyvūnas iš tikrųjų yra draugužis, ar visgi draugužė. Bet nusprendusi, kad geriau jau vadintų drauguže, nes jau žinojo, kokį vardą duos šyptelėjo gyvūnėliui.
-Gerai, drauguže... Man reikia tave saugiai parsinešti į Hogvartsą,-taip pasakiusi ji atsargiai pakėlė gyvūnėlį rankomis numesdama burtų lazdelę ant žemės. Aišku, Grifė apžiūrėjusi naują padarėlį susivokė, ką padarė, bet ieškoti lazdelės jai sekėsi ne per geriausiai... Na, bet svarbu atrado ir joks gyvis jos neužpuolė.
Susiradusi savo burtų lazdelę ir įsimetusi į kišenę ji vėl pakėlė drakoniuką ir nusišypsojusi jam ėmė nešti lauk iš miško. Taigi, savo minties, kad išbūti visą naktį tame miške neišlaikė, tačiau bent kuriam laikui jautėsi labai laiminga, nors ta drakoniukė ir atrodė labai rami. Pasiekusi miško ribą Elridė nurodė naujai draugei pasislėpti po jos mantija ir atsargiai patraukė į pilies vidų, kur jos tikslas buvo: miegamasis.

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #497 Prieš 4 metus »
Kai ruduo leidžia išeiti į lauką, reikia nieko nelaukti ir tai padaryti. Būtent tokia buvo Stevies logika, kai ji išėjo pro pilies duris. Buvo vėsoka, tačiau švietė saulė. Ir to merginai pakako, kad ji nesėdėtų pilies viduje. Dvynių nekvietė. Pastaruoju metu jie buvo kažkur dingę. Ko gero, susirado ką veikti ir be vyresnės sesers. Buvo šiek tiek apmaudu: iki jai atvažiuojant į Hogvartsą, trijulė buvo neatskiriama. Net ir rudaplaukei išvykus į mokyklą vasara tapo jų išdaigų laiku. Tačiau po to, kai į Hogvartsą atvyko ir Marcus'as su Adam'u, kažkas tarsi nutiko. Žinoma, Green'ai ir toliau kartais linksmindavosi kartu. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau laiko broliai praleisdavo atskirai nuo jos. Ir grifė net nežinojo, ką jie veikia.
Tačiau dabar Stevie stengėsi apie tai negalvoti. Reikėjo naudotis proga pabūti miške. Kažkodėl namie ji neišlįsdavo iš miško net ir žiemą. Tačiau po to, kai pradėjo mokytis magijos, žiema atrodė per šaltas ir per niūrus laikas...
Stevie neskubėdama ėjo mišku. Uostė pasakišką kvapą. Tai buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl ji mėgo mišką. Buvo be galo ramu. Ko gero, išlepusiems mokiniams jau per šalta. Tačiau grifei tas tik patiko: nesinorėjo, kad jos geriausią akimirką miške kas nors sugadintų.
Stevie ėjo vis gilyn ir gilyn. Galiausiai priėjo proskyną, kurioje prieš keletą metų su koledžo draugais ruošėsi Kalėdoms. Nors tai nebuvo mėgstamiausias Stevies laikas, ji, prisiminusi nuotykius, nusišypsojo. Visada smagu prisiminti ką nors, kur tu prisidėjai prie kokių nors linksmybių. Stevie prisiminė, kaip visi trys Green'ai apsimėtė sniegu su Elride. Ją prisiminusi mergina sustingo. Nepaisant to, kad santykiai su ta baltaplauke nebuvo geri, Hogvartsas be jos buvo kažkoks ne toks.
Stevie pati nesuprato, kodėl vien tik liūdnos mintys ateina į galvą. Mergina atsisėdo ant šaknies. Pasislinko į vietą, kurioje ją pasiekė saulės spinduliai. Stevie atsirėmė į medį ir pradėjo apie kažką galvoti. Buvo be galo gera sėdėti čia vienumoje.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #498 Prieš 4 metus »
Antrakursė tiksliai nesuprato kodėl pasuko į Uždraustąjį mišką. Planavo grįžti į bendrąjį kambarį, tačiau lauke buvo taip saulėta ir kažkuo kitaip negu paprastai rudenį. Tiek pageltusios medžių lajos, tiek šerkšnu padengti šiltnamių brezentai, tiek ir visa kita šiandien atrodė kažaip kaip jau seniai neatrodė. Mergaitė nuskubėjo per lauką ir kėtino tik prieiti prie tos linijos kur Hogvartso teritorija susilieja su Uždraustuoju mišku, tačiau galiausiai susivokė vaikštinėjanti tankmėje, toli nuo Hogvartso. Tankūs medžiai beveik glaudėsi vienas prie kito, kur ne kur prasiveržę saulės spinduliai pluoštais krito ant rudos pomiškio paklotės. Kad ir kiek baisybių čia besislėpė tuo metu miškas atrodė gražus.
Šaltis kuteno Sofijos nosį ir skruostus, beeinant ji pajuto, jog batai trina pėdas ir kaip mat juos nusiavė. Kvaila žinoma, bet tuomet net ir tas veiksmas mergaitei atrodė kažkuo žavus, galbūt net poetiškas. Ji ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Kurį laiką medžiai vis tankėjo, tačiau netrukus vėl ėmė sklaidytis ir galiausiai švilpė išniro proskynoje. Toje vietoje saulės šviesa maloniai pripildė visą plotą. Tai vienas iš tų kartų kai būti vienam nereiškia jaustis vienišam.– pagalvojo švilpė spontaniškai numesdama kerėjimų vadovėlius ir batus ant rudeninės žolės, vėliau atsisėdo pati. Iš kišenės išsiėmė tą keistą lazdelę rastą naktį prie ežero. Ji nebuvo panaši nė į vieną jos matytą. Staiga pakėlusi galvą Sofija pastebėjo kažką sėdint kiek tolėliau. Tai buvo merginos figūra. Antrakursė pašoko ir įmetė rastąją lazdelę į kišenę, vietoj jos išsitraukė savąją. Priėjus kiek arčiau nuleido ją, mat pažino merginą. Tai Hogvartso mokinė, penktakursė, buvo mačiusi ją transfigūracijos pamokoje. Tiesa, tąkart ji garsiai nusikeikė ir pranaikino pelės galvą. Švilpė kiek pastoviniavo nesuprasdama ar mergina pastebėjo ją ar ne, kol galiausiai nusprendė, kad pastebėjo. Ji žengtelėjo artyn ir išleido kažkokį keistą garsą kuris turėjo reikšti pasisveikinimą.

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #499 Prieš 4 metus »
Stevie sugebėjo apie nieką negalvoti. Visiškai. Ir tada pajuto, kad proskynoje kažkas yra. Pirmiausia mergina pagalvojo, kad tai kuris nors padaras, kuris ir privertė Uždraustąjį mišką uždraustu. Tad ji pašoko ir skubiai išsitraukė burtų lazdelę. Atsisukusi į atėjūną pamatė, kad tai žmogus. Hogvartso mokinė. Grifė nusiramino, tačiau, reikia pasakyti, ne itin apsidžiaugė. Visų pirma, ji norėjo pabūti viena. O ši mergaitė priėjo arčiau ir pasisveikino. Na, lyg ir. Kas, ko gero, turėjo reikšti, kad ji nori susipažinti.
Gerai pagalvojusi Stevie prisiminė, kad matė šią mergaitę transfigūracijos pamokoje. Berods švilpė. Tačiau toje pamokoje merginai itin nesisekė. Maža to, profesorius Greywindas atmetė jos prašymą mokytis papildomai. Ir taip labai ją pažemino. Tai tikrai nepradžiugino grifės. Ir dabar tai, kad šita mergaitė į ją žiūri... Ir, ko gero, mąsto apie tai, kaip ji susimovė per pamoką. Nagi, buvo ir blogesnių už tave bandė nuraminti save grifė, tačiau ne itin sekėsi. Ji labai nenorėjo, kad kažkokia mažė čia trintųsi. Nors Stevie nebuvo iš tų piktų paauglių, pirmųjų kursų moksleiviai pastaraisiais metais ją gerokai erzino. Galbūt dėl to, kad pati nelabai turėjo draugų ir paprasčiausiai neturėjo su kuo būti tokia triukšminga, kokie dabar atrodė jauniausieji moksleiviai.
- Labas, - vis dėlto mestelėjo Stevie ir atsisėdo atgal. Ji nežiūrėjo į Švilpynės mokinę. Tačiau jautė, kad toji nenuleidžia akių, tad galiausiai atsisuko ir bespalviu balsu paklausė: - Tai ką čia veiki?
Kodėl visada, kai noriu pabūti viena, būtinai turiu su kuo nors susitikti? apmaudžiai pagalvojo Stevie ir vėl užsimerkusi atsišliejo į medį.

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #500 Prieš 4 metus »
Grifė aiškiai neapsidžiaugė antrakursės pasirodymu. Vos supratusi, kad yra ne viena pašoko ir griebė lazdelę. Sofija dar pamanė, kad tiek ji, tiek ir visi kiti Hogvartso mokiniai čiumpa lazdeles vos supratę, kad yra pastebėti. Juk tai keista, ar ne? Tartum visą laiką lauktum pavojaus. Koks velnias vertė mane prieiti?! – pamanė.
– Labas. – ne per garsiai, tačiau aiškiai ištarė. Pasisveikinusi ji dar kart atidžiai nužvelgė mokinę ir visiškai paslėpė lazdelę apsiausto kišenėje. Pasigirdo kitas klausimas ir antrakursė kiek suirzo dėl jame skambančio susierzinimo.
– Aš... na aš nieko čia neveikiu, šiaip vaikštau! – ramiai, bet gan atstumiančiai rėžė švilpė. Vėl tas pats, ji juk antrakursė ir dar iš Švilpynės! Kitų koledžų vyresnėliai į tokius kaip ji žiūri kaip į  neūžaugas ar neišmanėlius. Ji jau pasisuko eiti, kai pajuto skausmą ties šlaunimi. Mergaitė išvertė kišenę, iš jos iškrito ta keista ankščiau rasta lazdelė. Ji svaidydama mėlynas žiežirbas plumtelėjo ant žemės ir vėl užgęso. Švilpė patrynė nudegusią šlaunį ir pakėlė lazdelę. Susiprato, jog vyresnėlė viską stebėjo, todėl jos paslaptis, net jei ir yra maža ir nereikšminga, jau anaiptol nebe tokia didelė paslaptis kaip ankščiau. Sofija dar kart prisiartino. Ištiesė radinį šeštakursei ir tarė:
– Gal žinai iš kur ji? Jau kurį laiką turiu. Radau ežere, naktį, maždaug prieš savaitę.
Sofijai ne itin patiko, kad viską taip greit ir taip atvirai išdėsto nepažįstamam žmogui, tačiau grifė atrodė gan patikima, jei pati to nori žinoma. Be to švilpė numanė ją esant išdaigų ir nuotykių mėgėją, tik tokie ir tegalėjo žinoti ką nors apie slaptus pradingimus ar kitas viešai neskelbiamas naujienas. Gal ji ištiesų kažką nugirdusi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #501 Prieš 4 metus »
Jeigu jau "šiaip vaikštai", tai vaikščiok kitur pagalvojo Stevie. Ji norėjo rėžti šiuos žodžius jaunesniajai mergaitei, tačiau pamatė, kad ši ruošiasi eiti, ir kiek atlyžo. Panašu, kad ji ne iš tų, kurie įkyriai lenda į akis, kai yra akivaizdžiai nepageidaujami.
Tačiau tada mažoji mergaitė stabtelėjo. Ir tai sukėlė grifei įtarimą: ar ji tik apsimetė nueinanti, kad dėl kažkokių priežasčių vis tiek liktų čia? Tokie žaidimai Stevie visiškai nepatiko.
Vis dėlto panašu, kad ne. Arba šita mergaitė yra tikrai keista, jeigu žaidžia tokiais dalykais. Iškritusi lazdelė labai sudomino rudaplaukę, tačiau, ko gero, ji buvo gana pavojinga. Ar bent jau atrodė ne itin jaukiai. Stevie prisiminė nuotykį su magiška dėžute, kurį patyrė tame pačiame miške. Nenoromis mergina nusipurtė. Tačiau ji buvo Green. Ir tai trukdė jai nepaisyti naujo artėjančio nuotykio. Tad ji prastai slėpdama smalsumą paėmė radinį iš švilpės. Ežere? Naktį? Grifė pajuto, kaip pagarbos šitai mergaitei kartelė kyla aukštyn. Jeigu ji yra nuotykių mėgėja, galbūt galima nepaisyti, kad yra mažė? Juk kada nors užaugs...
- Neįsivaizduoju, kas tai gali būti, - garsiai pasakė Stevie. Ji apžiūrinėjo lazdelę, tačiau tai, ką ji pasakė, buvo tiesa: atrodė, kad tai yra visiškai paprasta lazdelė. Tačiau juk mergina ką tik matė, kad taip nėra. Vadinasi, gali būti, kad čia įvyks kažkas įdomaus. Po kiek laiko Stevie paklausė:
- O šita lazdelė parodė dar kokių nors magiškų galių? Ar tik žiežirbas, kurias ką tik matėme?
Vos grifė spėjo paklausti, lazdelė atsakė į klausimą: staiga ji labai įkaito. Rudaplaukė nustebusi išmetė lazdelę iš rankos. Ji neįkaito tiek, kad nebūtų įmanoma išlaikyti, tačiau tai buvo labai netikėta.
- Įdomu, - sumurmėjo Stevie. - Gal čia kokia nors užburta burtų lazdelė? Cha, geras radinys, nepamesk!
Grifė pasilenkė ir norėjo pakelti lazdelę nuo žemės. Tačiau dabar ji buvo šalta kaip ledas, kas ir vėl nustebino merginą. Ji atsisuko į švilpę ir pratarė:
- Klausyk... Ar tu gali ją paliesti ir pasakyti, kokios ji yra temperatūros - šilta ar šalta?

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #502 Prieš 4 metus »
Na jau šito tai ji tikrai nesitikėjo! Daugų daugiausiai manė, jog rado kažkieno per neatsargumą praganytą lazdelę. Tačiau regis mėlynos žiežirbos nebuvo normalus reiškinys, o ir grifė atrodo susidomėjo. Paėmusi į rankas radinį netrukus paleido. Stebuklingas daiktas pats atsakė į merginos užduotą klausimą, todėl Sofija tylėjo. Taip jai dar nebuvo nutikę, jos rankose tai tebuvo papraščiausia, kad ir stipri, bet įprasta burtų lazdelė.
– Iki šiol ji nebuvo iškrėtusi nieko panašaus. – ne tiek priešais sėdinčiai šeštakursei, kiek sau sumurmėjo mergaitė. Pasilenkusi ji palietė lazdelę. Keista, – pamanė, – jai ji buvo visai vėsi, niekuo neišsiskirianti. Pakėlusi nuo žemės pasukiojo rankoje.
– Nieko neįprasto. Lauko temperatūros.
Vis dar stovėdama švilpė pažvelgė į savo radinį, vėliau į grifę, vėl į radinį.
– Įdomu, galbūt ją veikia aplinkiniai? Juk lazdelės beveik pačios mąsto, ar ne? Visai įmanoma, jog jai tiesiog nepatinka būti mano kišenėje ar tavo rankose, tik ji daug agresyviau ir galingiau tai demonstruoja, nei kitos? Įdomiausia ne pati lazdelė, o jos šeimininkas.
Sofija atsargiai mostelėjo lazdele kartu murmėdama burtažodį Lumos. Lazdelė sužibėjo, tačiau ne taip kaip kitos galiuku, ji švietė visa ir gana ryškiai, be to ne mėlyna ar balta spalvomis, o raudonai. Antrakursė paskubomis ištarė burtažodį nox ir šviesa užgeso. Tai anaiptol nežadėjo nieko gero. Kad ir kieno ši lazdelė bebūtų, ji tikrai ne Hogvartso mokinuko.
– Gal?.. Gal reiktų ją kam nors parodyti? Profesoriui?.. – švilpė aiškiai suprato, kad prieš vyresnėlę pasirodys kaip tikra bailė, tačiau tuo metu jai atrodė, kad daiktas rankoje yra daug svarbesnis ir pavojingesnis negu eilinis magiškas žaislas, jis turi turėti istoriją ir šeimininką kurie gali kelti pavojų, bet kita vertus ji vis dar dvejojo. Tai kvepėjo nuotykiu, paslaptimis, kažkuo tokiu... ko mergaitė dar nebuvo patyrusi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #503 Prieš 4 metus »
Išgirdusi, kad lazdelė yra lauko temperatūros, Stevie apstulbo: juk lazdelė ką tik keitė savo temperatūrą nuo pragariško karščio iki ledo temperatūros. Kaip tai įmanoma? Kai švilpė pakėlė lazdelę, Stevie ištiesė ranką ir bandė ją paliesti, tačiau lazdelė vėl buvo velniškai karšta!
- Kaip tu ją išlaikai? - nustebusi paklausė grifė, tačiau suprato: ko gero, jaunesniajai mergaitei ji neatrodo karšta. O tokia magija šešiolikmetei visai nepatiko. Nenoromis ji vėl prisiminė dėžutę, kurią rado ne taip ir toli nuo čia. Kodėl aš nuolat randu tokius dalykus? Arba kažkokius užkeiktus daiktus, arba lavonus? pasvarstė Stevie, tačiau garsiai to nepasakė: nesinorėjo gąsdinti Švilpynės mokinės.
Pamačiusi, kad mergaitė išbando lazdelę, Stevie pagarbiai nusistebėjo: juk grifė čia yra ji, tačiau atrodo, kad švilpė yra gerokai drąsesnė... Kita vertus, ji tą lazdelę jau turi kurį laiką. Ir lyg nieko neatsitiko. Gal spėjo apsiprasti.
- Gerai sakai, - pratarė Stevie, nors nelabai suprato, su kuo sutinka. Tačiau Green'iškas smalsumas galiausiai nugalėjo:
- Galiu ir aš pabandyti?
Stevie paėmė lazdelę iš karto po to, kai Švilpynės mokinė ją užgesino. Lazdelė buvo šilta, tačiau rankoje ją laikyti buvo tikrai įmanoma. Grifė nebesistebėjo. Buvo įdomesnių dalykų negu nuostaba.
- Lumos, - pakartojo tą patį burtažodį Stevie. Lazdelė nušvito lygiai taip pat, kaip prieš tai. Tačiau netrukus šeštakursė pajuto, kaip ji pradeda drebėti. Kairiąja ranka Stevie griebė sau už dešinės, tačiau nieko negalėjo padaryti. Lazdelė tiesiog nevaldomai kratėsi. Stevie riktelėjo: - Nox!
Ji skubiai numetė lazdelę ant žemės. Labai nesinorėjo parodyti, kad bijo. Laimei, netrukus antrakursė pasiūlė dalyką, kuris parodė, kad ji, ko gero, irgi jaučiasi nejaukiai.
- Gal ir reikėtų, - apsimetė, kad rodo pavyzdį rodo Stevie. Suprato, kad yra gerokai vyresnė, tad juto tarsi atsakomybę. Tačiau nuotykių troškimas buvo stipresnis. Tad netrukus pridūrė:
- Tačiau... Bent man būtų įdomu ją labiau panagrinėti pačiai.
Rudaplaukė susimąstė, ką galėtų padaryti. Įdomu, ar ją veikia paprasti kerai? paklausė savęs grifė. Išsitraukė savo lazdelę ir išarė:
- Accio!
Keistoji lazdelė išsprūdo švilpei iš rankos ir atskriejo iki Stevies. Ji norėjo ją sugauti, tačiau lazdelė išsisuko ir kaukštelėjo merginai į kaktą ir nukrito ant žemės.
- Auč, - tyliai sumurmėjo Stevie, jusdama, kaip iškyla gumbas. - Beje... Koks tavo vardas?

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #504 Prieš 4 metus »
– Aš Sofija. O tu Stevie ar ne? – tarė antrakursė tramdydama šypseną mat Stevie mėginimas prisišaukti lazdelę baigėsi mažyte nesėkme. Regis tas daiktas ištiesų nemėgo merginos. Švilpė ištiesė ranką, kad Stevie ją paspaustų. Vis dar nežinojo ar tai žiobariškas pasisveikinimo gestas ar vis dėl to jį naudoja ir burtininkai. Šiaip ar taip Sofija pažindindavosi retai. Lazdelė lyg niekur nieko gulėjo ant žemės.
Skaisti dienos šviesa ėmė drumstis, dangumi slinko sunkūs kamuoliniai debesys ir proskynoje žaidžiantys spinduliai pamažu nyko. Švilpė trypčiojo negalėdama nuspręsti kaip jai elgtis. Ar vis dėl to reiktų pranešti kokiam profesoriui ar geriau tą radinį pasilikti sau. Galiausiai nusprendė, kad sau. Ji paėmė lazdelę ir nežinodama ką su ja daryti tiesiog laikė delne. Ėmė kristi sunkūs rudeninio lietaus lašai. Antrakursė paskubomis susirinko vadovėlius ir nėrė po medžiais. Tuomet išsitraukė iš kišenės pergamento skiautę ir tušinuką, kuris bėje buvo beveik tragiškai praktiškas tokiomis akimirkomis, ir pažymėjo, o tiksliau nupiešė lazdelės reakciją į užkeikimą Lumos.
 Sofija atsisėdo už poros metrų nuo grifės ir ėmė stebėti lietaus lašus, jie kapsėjo žemyn užguldami dirvą visu savo svoriu ir pamažu susigerdami į ją. Nejučia mergaitė prisiminė kažką keisto, o gal ir visai ne keisto – mažo vaiko veidą, visai nedidelio, gal kokių dviejų metukų, tada žalią šviesą... Nejučia nusipurtė. Kur ji galėjo tai matyti? Švilpė kietai užmerkė vokus ir po akimirkos vėl atsimerkė, prisiminė esanti ne viena.
– Manau pasilaikysiu ją, lazdelę. Kol ką nors išsiaiškinsiu arba žinoma nukentėsiu. Manau bus įdomu, – tai Sofija ištarė su melancholija praskiesta pašaipėle balse. Tikriausiai šaipėsi pati iš savęs, negi ji pati žinojo?.. Lazdelė rankoje vėl ėmė išdarinėti nesąmones. Iš jos galiuko išsiveržė baltos migls juosta, pamažu ji sukosi ir... Įgavo pavidalą! Dviems mokinėms sėdinčioms uždraustojo miško proskynoje nusišypsojo mažas berniukas. Tas pats kurį Sofija kątik prisiminė. Priorite Incantatum... bet...bet...bet...juk tai nesąmonė! Tai retas ir labai keistas reiškinys! Jis šeip sau iš lazdelių neišsiveržia!. Sofija apmirusi stebėjo berniuką. Jis jai šypsojosi, regis jam menkai terūpėjo, kad jis miręs. Mažylis pamojo joms ir išnyko, taip pat netikėtai kaip ir atsirado. Antrakursė išsigandusi pažvelgė į grifę.
– Aš... – ji sunkiai nurijo seiles, – aš jau esu mačiusi tą berniuką, kažkada labai seniai... Galbūt jis... – švilpė užsikirto Galbūt jis... tas kuris lėmė jos šeimyninį gyvenimą, galbūt jis tas kuris įvarė tokią paranojišką motinos baimę kerams ir tai, jog juodvi tapo šitokios atgrąsios tėvui. Galbūt jis buvo... Mergaitė numetė lazdelę ant žemės. Lazdelė buvo nužudžiusi, kad ir kas bebūtų jos šeimininkas jis tikrai ne malonus mokinukas ar dievobaiminga senutė. Ji buvo nužudžiusi ir ta žmogžudystė tikrai kažkaiž siejosi su Sofija.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sofija Orel »

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #505 Prieš 4 metus »
- Aha, Stevie, - šyptelėjo mergina, tačiau pasijuto kiek nejaukiai: labai nemėgo, kai kas nors žinojo jos vardą, kai ji to žmogaus nepažinojo. Tačiau grifė paspaudė ištiestą ranką. Ji buvo visai patenkinta šituo susitikimu, nors lazdelė ir atrodė keistai nusiteikusi prieš ją.
Pradėjus lyti švilpė nuskubėjo po medžiais. Stevie kiek pasišaipė pamačiusi, kaip antrakursė skubiai renkasi vadovėlius. Pati rudaplaukė seniai taip nebesirūpino nei mokslais, nei vadovėliais. Mergina ramiai stovėjo poo lietumi. Nors jis ir nebuvo šiltas, tačiau nebuvo ir ledinis, tad buvo visai smagu. Tačiau galiausiai ir grifė palindo po medžiais. Vis dėlto peršalti nesinorėjo.
Kol Sofija kalbėjo apie lazdelę, Stevie juto vis dar didėjančią pagarbą tai mergaitei. Juk dauguma mergiūkščių jau seniai būtų išsigandusi! Pati grifė nebuvo tipinė "mergiūkštė", tad buvo smagu sutikti ir kitą tokią. Ypač iš Švilpynės. Tai tarsi paneigė stereotipą, kad ten mokosi tik draugiški kvaileliai, kuriems nėra įdomu jokie nuotykiai. Tačiau kol ši drąsi švilpė kalbėjo, lazdelė vėl pradėjo krėsti kvailystes. Stevie sumišo. Nepaisant to, kad labai mėgo nuotykius ir nesąmones, ją jau pradėjo trikdyti nuotykiai, kuriuos ji patiria. Kodėl ji nuolat susiduria su kažkokiais blogais dalykais? Laimei, čia bent lavonų nėra! Ir tą akimirką pamatė berniuko figūrą. Pati nežinojo, kaip, tačiau suprato, kad berniukas yra miręs.
- Ir vėl? - pusbalsiu ištarė Stevie. Niekaip nesuprato, kodėl ji, atrodo, traukia visus kaip nors su mokykla susijusius lavonus.
- Esi jį mačiusi? - nustebusi paklausė Stevie. Buvo labai nejauku. Ji žiūrėjo į vaiko figūrą. Norėjo prieiti arčiau, tačiau tas staiga dingo. Rudaplaukė pažvelgė į švilpę. - Galbūt kas?
Stevie priėjo prie Sofijos. Ji pažvelgė į lazdelę ir kiek padvejojusi prisėdo šalia. Neįsivaizdavo, kaip galėjo nutikti tai, kas ką tik nutiko. Išsitraukė savąją lazdelę. Norėjo išbandyti kokius nors kerus - pažiūrėti, kaip veiks. Tačiau prisiminė nesėkmę su accio ir nutarė, kad nebeverta rizikuoti. Akimirką Stevei pasirodė, kad lazdelė Sofijos rankoje pradėjo degti atvira liepsna.
- Nenudek! - riktelėjo mergina, tačiau iš to, kad švilpė tarsi nereagavo, atrodė, kad tą liepsną mato tik ji...

*

Neprisijungęs Sofija Orel

  • IV kursas
  • *
  • 109
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #506 Prieš 4 metus »
Stevie kartu su ja stebėjo šią, kol kas didžiausią, lazdelės keistenybę ir dabar atrodė sutrikusi. Sofija ir pati taip jautėsi. Kiek virpančiomis rankomis ji išplėšė titulinį Pavertimų pradžiamokslio puslapį ,pašnibždomis atsiprašydama knygos. Grifė įspėjo ją nenudekti, bet jokios ugnies nesimatė.
– Nenudekti? – nesuprato antrakursė.
Ji apžiūrėjo lazdelę, suvyniojo ją į popierių ir įbruko į giliausią apsiausto kišenę. Ne. Šiandien įtartinų keistenybių gana. Grifės klausimo "Galbūt kas?" ji apsimetė nenugirdusi, pati nebuvo tikra, kaip galėjo ką nors sakyti?
– Man tikriausiai metas, – tyliai pranešė. Sofija prisiminė kaip Stevie kelias akimirkas stovėjo mėgaudamasi lietumi ir nejučia nusišypsojo. Gera kai žmonės turi ką nors tokio, na tokio instinktyvaus. Mėgti lietų, kvėpuoti jame, jausti kaip drėksta rūbai, kaip darosi šalta, bat vis tiek stovėti užvertus galvą į dangų, juk tai beprasmiškai gražu... Antrakursė prisimerkusi pažvelgė į dangų.
– Eisi su manimi? Čia sėdėdamos vistiek nieko neišsiaiškinsim. – tarė, kaip bebūtų keista, tikėdamasi, kad grifė atsakys teigiamai. Šįkart burtažodžiu surinkusi vadovėlius ir privertusi pakibti juos ore ji dar kart palietė kišenėje gulinčią lazdelę, ranka prasibrovusi per popieriaus gniužulą. Ji vėl buvo tik paprastas medžio pagaliukas. Sofija sunkiai atsiduso. Ir pasisuko Hogvartso pusėn ketindama grįžti ir žūt būt išsiaiškinti kas ir kodėl naudojo šią lazdelę ir kodėl ja nužudė tą berniuką kuris , mergaitė jautė, jai itin svarbus. Jos motina tikrai turėtų žinoti kas jis, kartą Sofija rado panašią berniuko nuotrauką palėpėje, užkritusią už senos aplūžusios spintelės, bet rašyti laiško ji negalėjo arba veikiau jis tiesiog nebūtų priimtas, nuvykti galėtų tik per atostogas kurios dar negreit, o ir tuomet kažin ar bus laiko pakalbėti su mama. Lieka vienintelė išeitis – skambinti mobiliuoju. Nežinia kiek laiko antrakursė nebuvo jo naudojusi.
– Eini? – mergaitė trumpam atsigręžė į šeštakursę ir pasisukusi nuėjo Hogvartso link iš paskos lydimi oru sklendžiančių vadovėlių šusnies.

*

kablelis

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #507 Prieš 4 metus »
Nepaisant to, kad lazdelė pati savaime buvo be galo paslaptinga, panašu, kad čia slypėjo ir dar viena paslaptis. Sofija aiškiai kažko nenorėjo pasakoti. Tačiau Stevie ir nesigilino. Juk jos beveik nepažįstamos, natūralu, kad jaunesnė mergaitė neskuba pliurpti apie viską iš eilės.
Iš švilpės reakcijos šešiolikmetė suprato, kad ji ugnies nematė. Tai kėlė nuostabą ir nemenką nejaukumo jausmą. Tačiau Stevie dar kartą priminė, kad ji yra grifė, be to, dar ir gerokai vyresnė už Sofiją, tad negali dabar parodyti, kaip jai nejauku.
Vis dėlto buvo panašu, kad ir pačiai Sofijai nebuvo jauku. Kiek netikėtai pasakė, kad jai reikia eiti, tad Stevie nutarė, kad ji nori greičiau išsiaiškinti, kas vyksta su lazdele. Arba paprasčiausiai jos atsikratyti. Galbūt nenori sakyti, kad padarys būtent tai, tačiau pačiai rudaplaukei dabar svarbiausia buvo tos lazdelės daugiau nebepamatyti.
- Tas tiesa, neišsiaiškinsim, - nelabai aiškiai sumurmėjo Stevie. Smalsumas konkuravo su neaiškia, tačiau augančia baime. Tokiais atvejais visada nugalėdavo smalsumas. Tačiau dabar viskas buvo tarsi kitaip ir Stevie abejojo, ar tikrai nori sužinoti tiesą apie šią lazdelę.
Švilpė patraukė pilies pusėn. Stevie svarstė, ar ir jai eiti atgal, ar dar pasilikti lauke. Tačiau neatrodė, kad lietus artimiausiu metu liautųsi, tad grifė atsistojo ir patraukė švilpei iš paskos.

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #508 Prieš 4 metus »
 Prisidengusi vakaro prieblanda, Mayra įsisupo į juodą apsiaustą ir tvirčiau suėmusi pintinėlę su žvakėmis, smilkalais, durklu bei kita, nėrė gilyn į Uždraustąjį mišką. Stiprus jausmas viduje, lyg nematoma virvė, traukė ją pirmyn ir merginai tereikėjo žiūrėt po kojomis, kad neprasmegtų kokioje nenumatytoje duobėje.
 Medžiai retėjo ir galiausiai klastuolė įžengė į proskyną. Ah, tobula. Ačiū Tau, Tamsos Valdove. Atsargiai padėjus pintinėlę ant suoliuko, Mayra lazdelės mostelėjimu ant žemės nubraižė apskritimą, o jame - apversta pentagramą. Šiurpulys nubėgo merginos kūnu ir ji stovėjo mėgaudamasi tyla bei pakitusia atmosfera. Juodaplaukė atsargiai išėmė penkias dideles juodas žvakes ir tyliai niūniuodama padėjo ant kiekvieno pentagramos spindulio. Įžengus į apskritimo vidurį, ji atsargiai patiesė raudoną audinį ant žemės, o ant jo padėjo žemą sidabrinę taurę, žolelių ryšulį smilkymui,  aliejų ir durklą. Paskutinis iš pintinės iškeliavo surištas triušis. Jo akys baikščiai dairėsi ir nosis nenustojo trūkčioti.
-Šššš...-tyliai sušnypštė Mayra, su šypsena raminamai glostydama triušį. Paėmusi žoleles, ji uždegė ryšulį su žiebtuvėliu ir giliai įkvėpė pasiilgto kvapo. Vis dar liguistai šypsodamasi, ji vaikščiojo aplinkui tiesiog leisdama žolelių dūmams sklaidytis. Nusprendusi, kad jau gana, Mayra paskutinį kartą apėjo ratą, uždegdama žvakes ir tyliai šnabždėdama demonų vardus. Apsvaigus nuo žolių dūmų, klastuolė sėdėjo rato vidurį murmėdama tik jai ir Šėtonui suprantamus žodžiu. Pabalusiais krumpliais spausdama durklą, ji užvertė galvą ir tarė:
-Ave Satanas.
Nespėjus paskutinei s palikti Mayros lūpų, ji įgudusiu judesiu perrėžė triušiui kaklą. Šiltas kraujas gėrėsi į žemę ir Mayra atsargiai juo išsitepė rankas ir perbraukė per veidą. Tikrasis ritualas prasideda.

*

Neprisijungęs Teodoras Meiden

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • i think pain is the best discipline
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #509 Prieš 4 metus »
 Gerokai įsivakarojus, po beprasmiško žiūrėjimo į magišką laikrodį bendrajame kambaryje, kuris netgi tiksėjo neįtikėtino lėtumo greičiu, Teodoras pakilo nuo nusidėvėjusios žalios sofos priešais židinį. Ant viršutinių, plonų drabužių užsimetė juodą it smala apsiaustą, į kišenę kyštelėjo savąją burtų lazdelę (kurią mielai sulaužytų ar priverstų tėtį nupirkti naująją, nes šioji per tris pirmuosius kursus spėjo atsibosti) ir išėjo apsižvalgyti po pilies labirintus. Deja, tie jam buvo taip įgrisę ir iki skausmo pažįstami, jog juodaplaukis vėl sugalvojo sulaužyti dar vieną Hogvartso taisyklę jau kokį tūkstantąjį kartą – tamsiu paros metu įžengti į Uždraustąjį mišką. O juk praėjo šitiek metų, taip ir niekas jo neužpuolė, ko ten saugotis?
 Tamsa ir tyla verčia klastuolį mąstyti. Jis negali nuslopinti savo minčių, savo prote slypinčio mažojo demono – smalsumas. Pagalvojus, dabar jo bendrakursiai ruošiasi šokti į miego karalystes, sapnuoti. Pats berniokas paskutinį kartą sapnavo ketverių. Žinot kodėl? Paskutiniuosius dvejus metus jam kartodavosi tas pats košmaras apie Rouzę, todėl Theo jį kruopščiai aprašė ir sudegino. Nuo tada joks kitas sapnas jo neaplankė. Jis buvo tarsi įkalintas vien tik realybėje.
 Eidamas smėlėtu miško takeliu, pastebėjo praretėjimą. Jis priėjo miško proskyną. Pasirodo, ne vien Šermanas nesiruošė ilsėtis koledžo kambaryje. Priešais save jis žiūrėjo, kaip klastuolė vikriai ruošiasi kažin kokiam ritualui. Tuo metu Teo vis dar buvo nepastebimas. Jis susidomėjo, kodėl bendrakoledžė neatsivedė kokios bailios švilpės iki čia? Juk stebėjimas šitokių neaiškių reiškinių ir kraujas, tekantis iš jau negyvo triušio kūno, ją sukrėstų? Bent pasimėgauti jos verkimu ir klyksmu galėtų, kol dar šioji neišplepėjo kokiam profesoriui. O galbūt ji būtų tokia įbauginta, jog net žodžio nepratartų nė savo geriausiai draugei? Na, bet kokiu atveju, berniuko pažįstama, sakykim, išprotėjo. Theodore tai patiko, priminė jį patį.
–Tai ką? Anąkart susitikome ant medžių, linksmai pasilaipiojom, – sarkazmas nušvietė trečiakursio žodžius, – o dabar ką, tamsta, sumanėte, taip atvirai, ne tarp medžių daryti?
The world is power. Everything is decided by the superiority or inferiority of one's power.
Get that through your head. You are weak. That's why you are going to lose.