0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #360 Prieš 6 metus »
Grifas sugriebė jam palei nosį prikištą buteliuką ir gurkštelėjo.
- Am.. Tikriausiai,- atsakė draugei Edgar'as, nors iš tiesų dar nieko nejuto. Tas pats jausmas, kuris buvo sukeltas eliksyro. Caroline kažkur nulėkė, šalia jos nebejuto trumpaplaukis. Po gerų penkių minučių kažkas jau lyg tai ir ėmė akyse šviesėti. Tuo momentu moksleivis ėmė mirksėti akimis ir su kiekvienu mirksniu vaizdas darėsi vis aiškesnis ir aiškesnis. Dar keli sykiai ir atrodo viskas grįžo į savo vėžias. Nors proskyna ir apsupta medžių ir į ją nepateko itin daug šviesos, bet tiek kiek jos buvo, mažumėle dirgino vaikino akis, kurios dar nespėjo apsiprasti. Prisimerkęs ir atrodydamas, jog būtų kažkuo nepatenkintas, apsižvalgė. Bet netrukus vos nebuvo priverstas susijuokti, kai išvydo visus vienoje vietoje girdančius eliksyrą Claudie.
- Jau visus baigiat išgelbėti?,- pasiteiravęs iškart šovė ir komentarą į Fasiro klausimą, - Pavykęs dar ir kaip, tik vadovas per rimtus gėraliukus užtaisė. Manyčiau ypač per rimtus jums,- sakydamas paskutinįjį sakinį nužvelgė visus jaunesniuosius Grifų Gūžtos narius.
- Rodos, taip,- atsakęs į prefektės klausimą priėjo prie jos ir jos atsiskraidinto torto, kurio nelaukęs pasičiupo gabalėlį ir krimstelėjo.
- Visai neblogas,- mirktelėjo akimi ketvirtakursei, atgabenusiai šį skanumyną ir apsisuko takelio vedančio iš proskynos link. Tuomet iškėlė ranką laikančią jau apkramsnotą gabalą torto į viršų.
- Smagiai jums visiems pasibūti, o aš atsiprašysiu, nes metas grįžti pilin, tačiau nebepatarčiau naudoti eliksyrų bei ilgai čia užsibūti, jog vėliau netektų eiti jūsų ieškoti,- davęs šiokius tokius nurodymus bendrakoledžiams, toliau skanaudamas patraukė link pilies.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #361 Prieš 6 metus »
 Visi turbūt sutiks, kad žiema yra gražiausias metų laikas. Nebūtina ją mėgti, kad matytum jos grožį, kai visas pasaulis tarsi užsiklojęs storais sniego patalais, skendi baltame rūke. Prie viso to gražumo dar prisideda ir šventės: metas išties magiškas, kai net žiobarai pradeda tikėti stebuklais. Žinoma, mūsų moksleiviai stebuklus mato ir patys juos kuria kiekvieną dieną, tačiau tai nė kiek nesilpnina džiaugsmo, atėjus Kalėdoms.
 Kažkaip jau taip susiklostė aplinkybės, jog šiemet beveik visi Varno Nago mokiniai nusprendė likti Hogvartse, užuot šventę šventes savo namuose, su artimaisiais. Turbūt jau taip vieni prie kitų priprato, jog koledžas daugumai ir atstojo šeimą – visgi mokykloje praleisdavo tiek laiko, neįmanoma nesuartėti su bendramoksliais.
 Ir štai atėjo Kūčių vakaras – metas, kai, pasak legendos, prabyla gyvūnai. Varniukai nebūtų varniukais, jeigu imtų ir taip patikėtų senoviniu pasakojimu, patys neįsitikinę jo tikrumu. Todėl nutarė patys sužinoti, ar tikrai miško gyventojai prakalbs tą stebuklingą naktį. Suvalgę šventinę Kūčių vakarienę, varniukai pilnais pilvais patraukė miško pusėn. Naktis buvo giedra – nė vienas debesėlis neužstojo beveik pilno mėnulio ir skaisčiai kaip niekad šviečiančių žvaigždžių. Iki vidurnakčio dar buvo likę laiko. Šaltukas gnaibė jiems nosis ir žandus, visi paraudę stoviniavo po medžiais, šildydami jau sušalusius delnus.
 Gotfreinei irgi buvo šalta, kaip, beje, visada. Per savo trumpą gyvenimą jau spėjo išmokti, kad puikiausias būdas sušilti žvarbią dieną, yra judesys: mama visada sakydavo, kad reikia bėgioti, lakstyti, tada joks šaltis bus nebaisus. Nors prefektei gal ir nederėjo būti labai išdykusiai, tačiau tą naktį jai tai buvo nė motais – pagriebė į rankas saują sniego, padarė iš jos beveik tobulai apskritą gniūžtę ir paleido ją į netoliese stovinčią varnių grupelę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Gotfreinė Portendorf »
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #362 Prieš 6 metus »
Daugelis galėtų pasakyti, jog žiema – gražiausias laikas per visus apvalainus metus. Tarp jų būtų ir Leliana. Kad ir kaip mergaitė žavėjosi bundančiu gamtos grožiu pavasarį, tačiau žiema visuomet jai buvo kažkas stebuklingo, kažkas kerinčio. Rodos, net oras tapdavo apčiuopiamas, nors čia jau greičiausiai nuo odą žnaibančio bei kvapą stingdančio šaltuko. Bet užtat kokio šaltuko! Tik jo dėka kiekvieną paviršių padengdavo puraus sniego patalai, į kuriuos vos pamačius iškart norėdavai pasinerti it į į pūkų debesį. Lelijos, ir turbūt ne vien jos, širdį pavergė šis metų laikas. Jei būtų priešingai, tuomet tikrai negirdėtų sniego girgždėjimo abipus jos, kuomet kitų varnanagių žingsnius atremdavo baltų snaigių paklotas.
Visi varniukai, iškilmingai apsimuturiavę mėlynai bronziniais šalikai bei pirštinėmis, užsisagstę mantijas iki pat smakro, pasinėrė uždraustojo miško tankmėn. Juk tokia naktis! Jie nieku gyvu negalėjo praleisti šios progos, pasitaikančios tik kartą metuose. Ir galbūt ši toji vienintelė. O jei ir nebus, tai Lija vis tiek ne itin suko galvą. Pakvailioti su koledžo draugais, veik tapusiais antrąja šeima, visuomet buvo nuostabiai smagu, o dabar, kai dar kvėpavo kažin kokios senovinės magijos persunktu oru, išvis rodėsi nepakartojama.
Tačiau šias jos mintis netrukus pertraukė iš tamsos atskriejusi gniūžtė. Juodaplaukė krykštelėjo bei šokčiodama nuo kaklu nuslinkusio šalčio, apsižvalgė. Netoliese pamatė iki pat ausų išsišiepusią Gotfreinę. Leliana pasilenkusi čiupo saują sniego, paskubomis šią sugniaužė, nusviedė prefektės link ir nė nežiūrėdama, ar pataikė, tuojau pat nėrė šalin. Beklupčiodama per pusnis, delnais it kokiais grėbliais svaidė sniegą į visas puses, kol galiausiai užlindo už storo medžio proskynos pakraštyje. Tenai susigūžusi šiek tiek atsikvėpė, bet vos tik kilstelėjo galvą aukštyn, tuojau pat išplėtė akis. Priešais ją, parimęs prie gretimo kamieno, įraudęs pūškavo kažin koks pilvotas seneliukas. Mergaitė dar būtų pamaniusi, kad gal koks profesorius spėjo prisiliuobti kalėdinio vyno ir išklampojo kiek įkvėpti šviežio oro atokiau nuo visų, bet kad nelabai prisiminė tarp mokytojų esant bent ką nors į jį panašių gabaritų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Leliana Shiwasù »
shush

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #363 Prieš 6 metus »
 Got paleista gniūžtė pataikė į vieną iš jaunesnių varniukių. Išsišiepė – buvo beveik tikra, kad gniūžtė praskries pro šalį, neužkliūdžiusi nei vienos iš stoviniuojančių mergaičių, pasipuošusių koledžo šalikais. Tamsiaplaukė greitai atsakė Gotfreinei, šioji pabandė pasitraukti iš kelio skriejančiam sniego kamuoliui, tačiau koja, matyt, atsitojo ant apledėjusios šakos, nes mergaitė paslydo ir drėbėsi visu kūnu į didžiausią sniego pūsnį. Užuot supykusi pati ant savęs, prapliupo garsiu juoku. Atsirado nenumaldomas noras padaryti kokį angelą sniege ar nulipdyti sniego senį: puri balta masė prašyte prašėsi išnaudojama.
 Kol ji voliojosi minkštuose pataluose, kelios varniukės įninko į jos iniciuotą sniego karą: balti kamuoliai tik skrajojo nuo vienos iki kitos varniukės. Guviai pašokusi ant kojų puolė slėptis, geriausiai tam tiko miškas ir jame esantis storakamieniai medžiai: už tokių galėjai slėptis kaip už tvirtovės mūrų, o esant reikalui, visada buvo galima ir užsikabaroti aukštyn.
 Jos žvilgsnis užkliuvo už didžiulio žmogėno visai šalia Lelianos. Jau buvo beišsigąstanti, kad pilvūzas sužeis mažąją kvidičininkę, tačiau jis tikrai neatrodė grėsmingai, net atvirkščiai – veidas spinduliavo džiaugsmą ir gerumą, geranoriškumą. Visgi seniukas atrodė susirūpinęs.
 – Atsiprašau, pone? – nedrąsiai kreipėsi į senelį, – Ar kažkas atsitiko?
 Raudonu paltu apsitaisęs barzdočius atsisuko į ją. Jis pasirodė jai labai matytas, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kur galėjo būti jį sutikusi.
 – Hohoho, – anaiptol ne džiugiai nusijuokė senuliukas, – Mano elniai pabėgo ir niekaip negaliu jų sugauti!
 Senelis garsiai pūškavo, vos galėjo pakalbėti. Matyt, bandė pats pasivyti neklaužadas ir pavargo, užduso. Geroje Got širdelėjo iš karto atsirado noras padėti, ypač, kad jau susivokė, kas per vyrukas stovi prieš ją.
 – Ar jūs esat Kalėdų senelis? – nedrąsiai pasiteiravo ir, gavusi teigiamą atsakymą, nudžiugo, – Mes galėtume jum padėti!
 Nė nelaukusi senelio atsakymo, puolė prie kitų varnių, vis dar besidžiaugiančių sniegu ir jo teikiamomis linksmybėmis.
 – Mergytės, klausykit, – kreipėsi į varnanages, vos išlindusi iš miško, – Pabėgo Kalėdų senelio elniai! Mes turime jam padėti!
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #364 Prieš 6 metus »
Stora mantija šildė kūną, kepurė taikėsi užkristi ant akių bei paskandinti akeles tamsoje, o šalikas neturėjo noro paklusti ir retkarčiais atsiviniodavo. Tačiau šios visos menkos problemėlės šią stebuklingą žiemos naktį mergaičiukei atrodė visiškas niekis.
Pirmiau, ši, jaunutė varnė į mišką žengė viena. Tai nebuvo pirmas kartas, tačiau naktį atrodė baugoka. Nors, nedidelės pusnys ir netrukus pasigirdę balsai, Bethany privertė pasijusti ramiau ir galbūt šiek tiek jaukiau.
Betaisydama krintantį šaliką, kuris jau beveik siekė pusnis, Bethany priartėjo prie kitų varnių.
- Tikrai pabėgo elniai? Mes neturime jam padėti, mes privalome! - suskambo mergaičiukės šūksnis, - na, aš tik sakau...
Mergaičiukė nutilo ir stovėdama šalia pažįstamų varnų, apsidairė bandydama pastebėti kiekvieną šešėlį netoliese.

*

Neprisijungęs Reyna Grimm

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I am real witch. Just with no magic.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #365 Prieš 6 metus »
  Reyna buvo laiminga. Jos koledžas pademonstravo vienybę ir šiąnakt visi varniukai, apsimuturiavę mėlynais ir bronziniais šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis, su žibintais rankose išskubėjo į Uždraustąjį mišką. Visi triukšmavo, kalbėjosi, mėtėsi gniūžtėmis, pasigirdo net kelios kalėdinės dainos. Visi buvo linksmi ir nusiteikę nuotykiams. O kas sakė, kad varniukai nemoka linksmintis? Dar ir kaip moka! Ir dar kaip! Kad ir šiandien, varniukai nusprendė padaryti kai ką neįtikėtino - sužinoti ar gyvūnai per Kalėdas iš tiesų kalba. Štai kodėl visas Varnanagės koledžas išėjo į Uždraustąjį mišką.
   Šviesiaplaukė šypsodamasi ėjo būryje su kitais varniukais ir jau buvo miško proskynoje kai į tamsiaplaukę mergaitę, stovinčią šalia jos pataikė gniūžtė, mesta penktakursės varniukės. Visi varniukai akimirką stovėjo išsižioję ir tada įsisiūbavo tikras Sniego karas. Girdėjosi tik skriejančių gniūžčių garsas, juokas ir kartais keiksmai. Taip viskas vyko kokią minutę ir tada iš miško išlindo toji, sniego karo kaltininkė rusvaplaukė su šalia stovinčiu raudonai apsirengusiu storu barzdotu vyru. Mergina pranešė, kad šis yra Kalėdų senelis, kad jo elniai pabėgo, ir kad juos reikia bandyt surasti. Reyna dar nespėjo kaip reikiant susivokti, kas nutiko, o jau Varno Nago auklėtiniai vėl pradėjo judėti į Uždraustąjį mišką. Šįkart jau kurdami planus, kaip pagauti tuos ištrūkusius išdykėlius elnius.

*

Neprisijungęs Mireille Céline Leroy

  • VII kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #366 Prieš 6 metus »
Leliana taip įdėmiai spitrijo į tą šniokruojantį storiuliuką, jog nė neišgirdo, kaip už gretimo medžio užlindo ir Gotfreinė. O gal visus magiškos nakties garsus tiesiog užgožė anaiptol nemagiškas astminis seneliuko švokštimas – visko gali būti. Šiaip ar taip, tąjį pūškavimą netrukus nutraukė žodžiai. Pirmiausiai susirūpinęs, visuomet pagalbon pasiruošusios bėgti prefektės balsas, o tuomet jau ir pridusęs, kiek gergždžiantis. Lelija pati neišleido nė garselio, užtat puikiausiai girdėjo šalimais vykusį trumputį pokalbį. Išgirdusi, kad tasai senelis yra ne šiaip sau paprastas, bet pats Kalėdų Senelis iš didžiosios raidės, akimirką juodaplaukė nepatikėjo. Mergaitei taip ir norėjosi prieiti bei patampyti už tokios pats baltos kaip ir sniegas jo barzdos, tarsi tikėtųsi, jog šioji bus pritvirtinta ant gumelės. Visgi ji susilaikė ir, tiesą sakant, tuo netgi didžiavosi. Retai kada užgniauždavo savo norus ką nors padaryti.
Nepaisant to, jau netrukus Lija išlindo iš už medžių ir paskui nekantraujančią Gotfreinę nutapsėjo proskynon. Girdėjo už nugaros šnarančias šakas bei girgždantį sniegą, todėl padarė prielaidą, jog ir Senis Šaltis atšiūravo joms iš paskos. Nors vis dar nebuvo įsitikinusi jo tikrumu, tačiau varniukė neatsilaikiusi nejučiomis pasidavė įsivyravusiai nuotaikai ir ėmė net spirgėti iš nekantrumo. Kad ir kaip bebūtų, nelabai ir svarbu, ar tikras jis, ar ne, svarbiausia, jog šioj nakty jų laukė nuotykis.
–  Tatai kodėl vis dar stoviniuojame? Kolei mes čia kalbame, tie elniai kažin kur gali nušuoliuoti, – nekantriai prabilo ir Leliana, o tuomet apsigręžė atgal į senelį. – Seneliuk Kalėdų, kur link matei juos nubėgant, prieš užvirsdamas ant to medžio?
–  Štai ten, – jau nebe taip stipriai šnopuodamas, mostelėjo ranka sau už nugaros, kiek po dešine. – Nusivijo kažkokių keistų gyvių, pusiau arklių, pusiau žmonių, bandą. Galgi išgirdę kanopų bildesį pamanė, kad tolimi pusbroliai – velnia... oi, šventoji dvasia ten žino, kas jiems užplaukė. Šio miško atmosfera kažin kokia keista.
Daugiau nė nebesiklausydama, ką tasai senelis sau kalba (tik pradėk klausyt, tai niekad tos kalbos ir nepasibaigs), nuskuodė nurodyta kryptimi. Apžvelgusi sniegą netrukus pastebėjo ir pėdsakus.
– Čia čia čia! Matau! Pėdsakai veda miško tankmėn.
Viskas susiėjo kuo puikiausiai. Galbūt, jeigu suras elnius iki vidurnakčio, dar spės patikrinti ir to senovinio Kūčių nakties pasakojimo tikrumą. Na, ji to labai tikėjosi. Nieko nebūtų puikiau, nei išvysti prakalbančius paprasčiausius gyvūnus.
Sekdami visai šviežiais pėdsakais, visas pulkas varniukų nėrė miško glūdumon, apleisdami jau išmintą proskyną. Kiek girdėjosi, senelis mėgino spūdinti iš paskos, tačiau jo šniokravimas netrukus pritilo, o galbūt tiesiog atrodė nebe toks garsus tarp visų tų medžių galiūnų, nudengtų baltu sniegu.


((RPG tęsinys: http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=1519.msg116393#msg116393))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Leliana Shiwasù »
shush

*

dss

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #367 Prieš 6 metus »
Pirmieji mokslo metai Dominykui prasidėjo linksmai, žinoma namų darbų dar nebuvo daug, taškų irgi neuždirbo labai daug koledžui. O dabar šis panoro atsipūsti nuo prasidėjusių mokslo metų ir nueiti pirmą kartą į uždraustąjį mišką, kur  pirmakursiams draudžiama eiti,bet  Dominykas nuo seno nesilaikė taisyklių, o šioji taisyklė nebuvo išimtis.
Pirmą sykį einant į mišką, berniukas šiek tiek bijojo eiti vienas, sutikti kokį nors žvėrį ir būti jo užpultas. Pirmakursis lėtai ėjo truputėlį pramintu taku, dairėsi į visas puses, žiūrėdamas pavojų ir tvirtai laikydamas rankoje, nuo rankų šilumos jau spėjusią sušilti burtų lazdelę, kurią neseniai įsigijo skersiniame skersgatvyje. Einant vis giliau į mišką, medžių daugėjo, o pavojų taip pat, kurių dar nesimatė,bet juk visur gali pasitaikyti jų.
Sebastijanas ėjo neilgai, tik maždaug dešimt minučių, kas berniukui nesijautė. Taip einant vienuolikmetis priėjo nedidelę proskyną, kuri puikiai tiko įvairioms reikmėms,pavyzdžiui mūšiui, iškylai ir panašiems dalykams. Proskynoje nebuvo labai patogu sėdėti ant žemės, ypač dabar,kai šalta. Varnis pats vilkėjo varno nago šiltą šaliką uniformą ir dar apsiaustą, kuris šildė kūną, tačiau viduje dar buvo šalta. Šaltį kėlė liūdesys dėl draugų neturėjimo tiek vaikų globos namuose, tiek čia,Hogvartse.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #368 Prieš 6 metus »
Bethany stovėjo priešais veidrodį miegamajame bei bandė šviesius plaukus susukti į kuodą. Segtukų krūvelė nuo spintelės vis mažėjo, o galop, kai liko tik vienas vienintelis, mergaičiukė suprato, kad baigė tvarkyti plaukus. Pagriebusi šaliką bei storesnį megztinuką, varniukė išlėkė iš miegamojo. Koridoriuosee buvo pakankamai tylu. Girdėjosi tik jos pačios batelių kaukšėjimas.
Nors Bethany vilkėjo tik storas, kūno spalvos pėdkelnes, juodą, kelius siekianti sijonuką, storą, žydrą megztinį, o ant viršaus storesnį apsiaustą, kuris uždengė sijono medžiagą, nejautė šalčio. Tik vėsumą, kuri sklaidėsi mergaičiukei bežingsniuojant. Šoninėje kišenėje buvusi lazdelė retkarčiais susiliesdavo su koja, šitaip primindama apie savo egzistavimą. Nors Bethany nebuvo iš tų, kurie mėgdavo nesilaikyti taisyklių, vis tiek šiandien degė noru antrą kartą apsilankyti miške, kuriame tiesą pasakius, negalėjo net kojos pastatyti. Takelis vedė pirmyn, o visiškai neginkluota varniukė žingsniavo pirmyn. Miškas artėjo, pasirodė pirmieji medžiai. Ji nesustojo. Net nežadėjo sustoti. Bethany laikydama galvą tiesiai, judėjo pirmyn kartais nužvelgdama aplinką.
- Ei, - įžengusi į proskyną, pastebėjo siluetą, kurio nesistengė įžvelgti, - kas tu?
Varniukė buvo pakankamai arti, tačiau neturėjo lazdelės rankoje, visiškai ramiai stovėjo ir laukė atsakymo.

*

Dominykas Sebastijanas Smitas

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #369 Prieš 6 metus »
Atsidūrus Uždraustojo miško proskynoje, netoliese esančių medžių šakos subraškėjo, berniukas dar stipriau suspaudė rankose esančią burtų lazdelę. Į proskyną įėjo neaukšta, šviesių plaukų savininkė, mergaitė buvo arba pirmakursė, arba antrakursė. Mergaitė rankose nelaikė burtų lazdelės. Kaip neprotinga.-pagalvojo pirmakursis. ir ne pernelyg garsiai atsakė į ore pakibusį klausimą:
-Mano vardas Dominykas, o tavo?-atsakęs varnius atidžiau nužvelgė neseniai į proskyną įėjusią mergaitę.
Šioji vilkėjo apsiaustą, kuris uždengė jos odą ir turbūt po juo esančius kitus drabužius. Jai einant jos apsiaustas nuo nedidelio vėjo smagiai plėveseno ore. Po apsiausto pastebėjimo, Sebastijanas pamatė, kad jos plaukai gana dailiai susukti į kuodą, o iš jo kyšojo keletą vos tamsoje matomų segtukų.
-Jei ne paslaptis, ką veiki čia vienui viena, neskaitant manęs?-nedrąsiai paklausė, pirmakursis niekada nebuvo labai drąsus ar labai pasitikintis savimi.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #370 Prieš 6 metus »
Bethany pajautė kaip vėjo gūsis bandė ištraukti plaukų sruogeles, kurias vis dar sugebėjo išlaikyti segtukai. Ji tebestovėjo vietoje ir žvelgė į berniuką, retkarčiais pažiūrėdama į jo rankose buvusią lazdelę.
- Bethany, - gan šaltai ištarė savo vardą. Mergaičiukės rankos vis dar buvo nuleistos ir tuščios. Miškas, atrodė, tik dar labiau troško, kad varniukė paniurtų, o tai, pakankamai gerai veikė. Šviesių plaukų mergaitė neturėjo geros nuotaikos, lyg matydama aplink save aurą, kuri it ežiukas, pilna aštrių spyglių. Bet visgi, mergaičiukė menkai šyptelėjo, nors ir išlaikė šaltą veido mimiką, o ją, be to, taip pat transliavo rusvos akelės.
- Tiesą pasakius, nežinau, - menkai atsiduso leidusi balsui išreikšti liūdesio natą, - o tu? Na, turbūt atėjai vedinas smalsumo, - spėjo ir pasidarė. Akelės užkliuvo už nuvirtusio, vos tamsoje matomo rąstigalio. Neabejodama, kadangi jis gulėjo vos už keletos žingsnių, atitipeno bei atsisėdo.
- Atėjau, nes norėjau pabėgti nuo minčių. Žinau, skamba keistai, - balsas suvirpėjo ties paskutiniu žodžiu, - tačiau mano galvoje tiek dalykų, kuriuos norėčiau pamiršti, bet negaliu...

*

Dominykas Sebastijanas Smitas

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #371 Prieš 6 metus »
Berniukui stebint mergaitę, šioji šaltai ištarė savo vardą, lyg jo nemėgtų arba nenorėjo pirmakursiui jo atskleisti.Tačiau Dominykui jis pasirodė gražus, nors to neparodė, užgožė jausmus ir išliko su ta pačia veido išraiška.
Bethany bandė spėti Sebastijano apsilankymo Uždraustajame miške priežastį...ir atspėjo, o kas gi neatspės tokios priežasties kaip smalsumas?
-Taip, smalsumas atvedė.-tyliai tarstelėjo ir nežymiai šyptelėjo, pamatęs, kaip mergaitė atsisėdo ant netoliese rąstigalio. Jis būtų mielai irgi prisėdęs, bet nenorėjau, kad Bethany blogai apie jį pagalvotų, todėl tiesiog arčiau priėjo ir liko stovėti, o vėliau įsiklausė į sutiktosios situaciją.
-Manau, kad visiems taip būna.-nelabai garsiai pasakė, o vėliau įsidrąsinęs pridūrė:-O kokios tos mintys nuo kurių nori pabėgti? Pavyzdžiui aš gyvenau vaikų globos namuose ir nepažinojau savo tėvų, o dabar trokštu, kad kada nors juos bent viena akimi pamatyčiau.-Pasidalino savo patirtimi, kiek padrąsindamas mergaitę, sėdinčią ant rąstigalio.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #372 Prieš 6 metus »
Bethany sėdėjo ant rąstigalio ir žiūrėjo pirmyn. Nedaug ką matė, viską pamažu ėmė slėpti tamsa. Ji jautė kaip jos kojos vėso, šalo, tačiau nesiskundė. Netgi pavasaris dar nebuvo toks šiltas, o rankų pirštai sunkiai lankstėsi. Aprimusi mergaičiukė padėjo delnus ant savo kelių.
- Jeigu nori, - prabilo šiltesniu, malonesniu balsu ir pakėlė akeles į Dominyką, - gali prisėsti. Nematau tame nieko blogo.
Varniukė gūžtelėjo pečiais. Pirmakursei nebuvo itin smagu matyti kaip naujasis draugas, o gal tik pažįstamas, stoviniavo, kol ši, nors ir nelabai patogiai, bet sėdėjo.
- Užjaučiu, - negarsiai sušnabždėjo kai išgirdo, kad jis net tėvų nėra matęs, - mano motina mirė kuomet man tebuvo treji. Visi aplink, kurių klausiau, sakė, kad tai liga. Kad ją pasiglemžė liga. Tačiau mano abejones sustiprino vienas slapta perskaitytas laiškas : jame buvo minima, kad ją nužudė. Turbūt kvailai darau, jog apie tai galvoju. Juk tiek laiko praėjo...
Bethany nutilo. Jos akelės nusileido žemiau ir dabar žvelgė į pirštus, kurie pamažu stingo. Patraukusi aukštyn apsiausto rankoves, paslėpė pirštukus medžiagoje, kuri menkai šildė.

*

Dominykas Sebastijanas Smitas

Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #373 Prieš 6 metus »
Dominykui stoviniuojant naujoji bičiulė šiltu balsu pasiūlė atsisėsti šalia, jis tai įvertinęs nusišypsojo ir  atsisėdo ant rąstigalio.
Netrukus Bethany pasakė, ką visi sako sužinoję apie berniuko tėvus, pavyzdžiui "užjaučiu", "užuojauta", "apgailestauju" ir panašius, o kam to reikia?
-Užuojautos nereikia, patys kalti, kad paliko mane. Tereikia džiaugtis, kad esu gyvas ir sveikas, o kas praeityje, tas ir lieka praeityje. Žinoma kartais pasiilgstu jų, bet, kaip sakiau reikia džiaugtis tuo ką turi šiuo metu.-nežymiai šyptelėjo iš savo pasakytų žodžių, jam atrodė, kad pasakė kažką svarbaus, kažką reikšmingo.
Mergaitei pradėjus pasakoti apie savo motinos mirtį, sugraudino, ypač apie mirties priežastį. Juk kaip neteisinga slėpti nuo mirusiosios dukros kaip mirė?Kam to reikia, kad dar labiau įskaudintų mergaitę?
-Nekvailai darai, juk kiekvienam reikia išsikalbėti, netgi vyrukams.-šyptelėjo tamsoje.
Tyla. Ta nejauki tyla, atrodo sugriausianti viską. Tyla nepatiko Dominykui:
-Gal nutraukime tą tylą, ką? Gal geriau papasakok truputį apie save.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #374 Prieš 6 metus »
Bethany net pati nesuprato, kodėl sušnabždėjo užuojautą išreiškiantį žodį. Juk pati nemėgdavo, kai jai pačiai tai sakydavo dėl motinos mirties, tačiau net šiurpas nukrėtė pagalvojus, jog pasielgė taip kaip kiti. Galbūt turėjo būti keista, tačiau mergaičiukė netgi šyptelėjo kuomet Dominykas prisėdo šalia. Tuomet rankovių medžiagą patraukė aukštyn ir leido pirštams vėl pasiekti kelius. Jo pozityvūs žodžiai ir požiūris keistai, į smagesnę pusę nukreipė jos mintis. Vėjo, atrodė, kurio nebuvo ištisą amžinybę, nedidelis dvelksmas pasiekė kūną, plaukus, kurie visgi buvo surišti... Varniukė daugiau tylėjo ir klausėsi negu stengėsi įsiterpti ar kalbėti.
- Kiekvienas yra žmogus, turintis ribotas kančių ir kantrybės taures, kurios laikui bėgant, sprogsta, - pasisuko į Dominyką. Pati nepajautė kaip pamačiusi gal ir nedidelę jo šypseną, pati šyptelėjo. Tačiau dabar kur kas drąsiau bei labiau. Natūraliau. Tyla. Ją pertraukė kažkur toli suplasdėjusio paukščio sparnai ar bent jau taip įsivaizdavo Bethany. Tylos kupinas jausmas, keistumas, nejaukumas niekuomet nebuvo mėgiamiausi šios varnės dalykai. Ji lengviau atsikvėpė, kai nemalonius jausmus žadinanti naktinė tyla buvo nutraukta. O, kad vėl netektų klausytis nakties tamsos ir miško, mergaičiukė turėjo prabilti. Tačiau tai nebuvo taip sudėtinga.
- Na, kaip sakiau, aš Bethany, - nežinojo nuo ko pradėti, - esu iš Varno Nago, man vienuolika metų ir kaip priklauso, esu pirmakursė. Gal ir spėjai pamatyti prieblandoje, kad mano plaukai šviesūs, nors vietomis yra ir tamsesnių, auksinių sruogelių, - tarsi gėdingai nuleido akeles žemyn bei žvelgė į tamsią žemę, pasimuistė, mat ėmė mausti uodegikaulį ar kaip ten jis vadinamas, - mėgstu šokti. Esu svajoklė, skaitau daugybę knygų. Bandžiau net keletą kartų šokio pastatymą sukurti, bet viskas baigėsi tuo, kad nukrypau nuo muzikos. Šiaurės Anglijoje, savo namuose, kambaryje auginu keletą augalų, - praleido, jog būtų galima pasakyti dešimtį, - prieš pat išvykimą į Hogvartsą, kambarį paverčiau beveik šiltnamiu, kiekviename tarpelyje pastačiau vis kitokį augalą, - suprato, kad išsiplėtė, - na, o kaip tu? Ką galėtum papasakoti?
Ji vylėsi, jog nieko tokio, kad taip staigiai nutraukė pasakojimą apie save. Bet, šis berniukas žadino jos smalsumą, tad apie jį taip pat troško žinoti šį bei tą. Per ilgai užsižiūrėjusi į tamsią žemę, Bethany pakėlė akeles aukščiau. Ne iki dangaus, ne iki medžių vidurio, tačiau tiek, kad bet kurią akimirką galėtų į jį pasisukti bei pažvelgti Dominykui į akis.