[Mayra Llewellyn]

 Mayros pasaulis vis sukosi ir sukosi. Dangaus tamsuma keitė pavidalus, vis parodydama keistus bei nesuprantamus simbolius. Žvakių sukurti šešėliai judėjo aplink, niekada nepagaunami gyvųjų žvilgsnio. Kraujas ant veido greitai atvėso ir liko kaip ledinė plėvelė. Drebėdama Mayra užsimerkė, bet jos laukė ta pati vizija: ji stovi prieš tris veidrodžius, bet visi rodo skirtingai. Pirma Mayra, kaulų rinkinys, nerimastingai glosto savo riešą, antroji piktu žvilgsniu gniaužia rankoje lazdelę, o trečia... Trečios šį kartą ji neišvydo, nes viziją pertraukė iš kažinkur atsibastęs rudaplaukis. Mayra sutrikdė ne tik vaikino pasirodymas, bet ir tai, kad jis kalbėjo tarsi jie pažinotų vienas kitą. Hnn... Viskas vėl sugadinta. Taip arti. Piktai į žemę užgesinusi smilkstančių žolių ryšulėlį, klastuolė galvojo, ką čia atšovus tam sarkastiškam burundukui.
-Pasiūlyčiau prisijungt, bet laisva tik triušio vieta. Nebent sutinki?-bandydama suvaldyti svyruojantį pasaulį, Mayra paėmė taurę ir leido į ją subėgti triušio kraujo likučiams. Gurkštelėjusi glitaus skysčio, palikusio rūdžių poskonį, ji ištiesė taurę nepažįstamąjam.
-Tai?

[Teodoras Meiden]

 Laukti, kol mergaitė sureaguos į jo atėjimą, ilgai nereikėjo. Regis, Teodoras įsikišo ne laiku ir ne vietoje, nes šiosios veidas atrodė...suerzintas? Na, trečiakursiui tai visai nerūpi, ar jau beveik.
Stebėdamas, ką klastuolė sugalvos daryti toliau, kiek atsitraukė žingsneliu atgal. Jis neplanavo tapti šio ritualo dalimi. Aišku, rudaplaukis domėjosi įvairiais tokiais mistiniais reiškiniais knygose, geruoju tai niekada nesibaigia, tai pat ir mėgsta nuotykius, tačiau buvimas triušio vietoje kaip bandymo triušis, jo visai neviliojo, net jeigu veide tas ir neatsispindėjo.
– Sakyčiau, suauk, Mayra, visgi ne vaikas esi, bet dabar pagalvojau, jog per ilgai gyveni, kad jau nebeturi ką veikti, tai jau daryk, ką nori, – Šermanas tarė, dairydamasis kokioje fazėje mėnulis yra ir kaip nulemtų likimą jo padėtis šiame rituale.
 Neprisijungdamas prie bendrakoledžės, bus pavadintas bailiu, trečiakursis to nenorėtų, tačiau jam būtų sveika išlaikyti švarų protą bent kuriam laikui. Kas svarbiau, įspūdis ir protas? Bet juk be vieno, nėra kito, tiesa? Berniukas abejojo.
–Kas jeigu ne?– perimdamas taurelę į savo kaulėtas rankas, intriguojančiai šyptelėjo lūpų kampučiu.

[Mayra Llewellyn]

 Klastuoliui pavadinus ją Mayra, merginos veide pasirodė nuostaba sumišusi su pasibjaurėjimu. Aš ne Mayra.
-Aš ne Mayra. Iš kur tu mane pažįsti?-paėmusi durklą ir savo burtų lazdelę ji lėtai atsistojo. Ją suerzino vien tai, kad jis pertraukė ritualą pačiu svarbiausiu momentu, bet susierzinimą į pyktį pavertė žodis Mayra. Kokia aš tau Mayra. Žemė vis dar truputį siūbavo po juodaplaukės kojomis ir ji jautė kylantį pykinimo jausmą. Ah, ne dabar, ne dabar. Kad ir kaip ji norėjo panaikinti tą kvailą šypseną nuo nepažįstamojo veido, ši Mayra žinojo, kad geriausiu atveju sugebėtų tik nuginkluoti jį. Kerai ir pyktis slėpėsi kitur. Žinau. Tai medžioklė. Man reikia pagauti kitą Mayrą. Ir tik ji galėtų jį kaip nors surišti ir atitempti čia. Tada viską užbaigčiau.
-Ne? Bijai? Ko? Kelių lašų savo kraujo ar piktų piktų demonų, kurie suvalgys tavo sielą? O gal dievulio pykčio? Ar bijai to, ką pamatysi?-pyktis virto panieka ir palenkusi galvą į šoną Mayra stebėjo kaip žvakių šviesa žaidžia klastuolio veide. Jausmų karuselė sukelė konfliktą merginos galvoje. Užmušk jį. Ne, negalima, jis vienas iš mūsų. Mayra susiraukė. Nuo kada ji gina kitus? Jis tik kvailas burundukas, protu akivaizdžiai nepasižymi, ką jis padarys. Jis mane erzina. Jis mus erzina. Manęs ne. Išleidusi orą pro sukąstus dantis, juodaplaukė išsišiepė, džiaugdamasi ilgai laukta tyla galvoje.

[Teodoras Meiden]

 Vaikinukui ne kartą teko susidurti su įvairiausio plauko pačiomis keisčiausiomis personomis, visgi, pats toks buvo. O kelionė į savęs pažinimą buvo ilga ir varginanti, galiausiai, dar savęs iki galo nepažįsta. Na, ji bent savo vardą žino, o Mayra, matyt, prisižaidė su ritualais ir netyčia jos asmenybė susidvejino, jei ne blogiau – susitrejino. Tokie atvejai sudėtingi ir per daug kvaili. O galbūt ji tik vaidina? Negi jis būsią tokia neprotinga taip besirodant prieš Teodorą? Ne, jos veide atsispindi baimė, tikrosios Mayros baimė. Tačiau ją užrakino kaukė, nesusipratimas. Reikalinga skubi pagalba. Bet kaip juokinga, berniukas jos suteikti negali. Tarsi žaidimas su savo pačio gyvybe. Štai kas nučiuožė per Šermano mintis, kai bendrakoledžės veide pasirodė nuostaba.
–Kaip tave vadinti, Mayra?– pašiepiančiai blykstelėjo akimis trečiakursis jaunuolis, – bet kokiu atveju tu man liksi Mayra. Jei pati negali išsirinkti asmenybės, padėsiu. Kad ir kaip norėčiau teigti, jog neturiu teisės, atrasiu.
 Akyse žaidė žvakių liepsnos, trūko tik tylios smuiko melodijos, kol miškas netapo dramų ir kruvino mūšio vieta.
–Mergiote, aš bijau savęs. O iš tikrųjų, kam valgyti tą mano tuščią sielą, nieko naudingo, o vat tavyje, matyt, reiktų apšvarinti tą demonišką dvasią. Duok man keletą priežasčių išgerti tai, – rankomis pamakalavo taurelę su tirštu krauju, – o aš tau duosiu priežasčių baigti šitas nesąmones, kad ir kaip tai skamba linksmai. Tu klastuolė, o man nereikia dar vieno lavono mūsų koledžo bendrajame kambaryje.

[Mayra Llewellyn]

Nepažįstamąjam vis vadinant ją Mayra, mergina tuo smarkiau abejojo, kas ji yra. Bet galiausiai nustūmusi saviiešką gilyn vėliasniam laikui, ji nukreipė lazdelę į klastuolį ir šyptelėjus tarė:
-Visų pirma, būtų mandagu pasakyti savo vardą, o antrą, niekas man negali padėti, tik aš.
Įtampą beveik buvo galima apčiuopti ore.
-Jei bijai savęs, bijai tinkamo padaro, bet siela yra siela, nesvarbu, kiek ji supuvus. O demoniška dvasia… Gal jau pastebėjai, bet ji čia,-Mayra atsargiai pabaksnojo durklu į smilkinį. Svaigulys buvo beveik praėjęs, liko tik truputėlį nerišlios mintys.-O tai,-ji mostelėjo, atkartodamą, kaip nepažįstamasis laiko taurę,-tėra pasiūlymas. Pakvietimas. Jokios prievartos ar priežasčių. Nenori - nereikia.
Mayra visai nesiruošė šiąnakt dar ką nors skriausti ar žudyti. Nors viduje kunkuliavo susimaišiusių jausmų katilas, ji vis dar stovėjo rate apgaubta tamsios ramybės. Klastuolė taip ir nebūtų žinojus, ką daryt toliau, jei ne vėjo gūsis, užpūtęs žvakes, ir vienintelis burtažodis galvoje.
-Immobulus.

[Teodoras Meiden]

Teodoras žiūrėjo į tamsiai rudas, jei ne mėnulio šviesa, būtų juodas, akis ir nagrinėjo jose, kokių veiksmų imsis bendrakoledžė. Klastuolė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į patį berniuką. Jis šyptelėjo, tačiau savąją paliko gulėjimui apsiausto didelėje kišenėje.
– Visų pirma, būtų mandagu jį prisiminti, ne? Visų antra, būtų visai gerai ir save pažinti. Ir visų trečia, tu net neplanuoji sau padėti, bet nebesiginčysiu, pralaimėjai, – Šermanas apsisuko ir jau patraukė eiti iš miško. Visai neplanavo terliotis su šita paaugle, kuri nebesupranta tikriausiai net kurioje pasaulio vietoje yra.
– Neprivalau ir negersiu, – tyliau tarstelėjo ir išmetė taurelę su visu turiniu ant žemės, netoli buvusio medžio šaknų ir neatsisveikinęs patraukė nuo Mayros, kol ši nepaleido kokių kerų į klastūnyno globotinį.
 Tačiau jau buvo per vėlu. Berniukas staiga sustingo, vieną koją padėjęs prieky, o nugarą nukreipęs į mergiotę. Kvailė. Jo mintys plaukiojo, nebeveikė smegenys, tik akys vartaliojosi, tačiau jose nesimatė nė kruopelytės baimės. Greičiausiai šie du mokiniai tuoj praras šimtą taškų savo koledžui, bet ir vėl nepasimokys. Tokie tie klastuoliai. Sėkmės, Mayra, sutvarkyti šitą reikalą.

[Mayra Llewellyn]

Klastuoliui sustingus nespėjus žengti pirmo žingsnio gilyn į mišką, Mayros šypsena dar labiau išsiplėtė. O dabar - pats smagumas. Ji atsargiai priėjo prie sustingėlio ir jų akims susitikus mergina tarė:
-Išlieti kraują - nepagarbu. Bet kam tai rūpi?
Ji mostelėjo lazdele ir visos rato žvakės vėl užsidegė.
-Tai pradėkim iš pradžių!-Mayrai darėsi vis smagiau.-Mano vardas Mara, o tavo? Oi, gi tu negali kalbėti.
Kikendama klastuolė paspyrė taurę.
-Veiksmas - atoveiksmis, karma, vadink kaip nori. Už pralietą kraują - kraujas. Nebijok, labai neturėtų skaudėti,-Mayra kruopščiai nuvalė durklą. Grįžusi prie klastuolio, švelniai paėmė jo ranką ir atraitojo rankovę. Merginos širdis daužėsi iš malonaus jaudulio. Ji atsargiai ir negiliai įpjovė virš riešo ir pasirodžius pirmiems kraujo lašeliams pakėlė žaizdą prie lūpų. Kažkas tamsaus šone šmėstelėjo ir Mayra krūptelėjo pakeldama kruvinas lūpas. Reik pasistengt vėl neapsinuodyt geležim... Besimėgaudama sūroku rūdžių skoniu, klastuolė apsilaižė lūpas ir tarė:
-Manau jau gana.
Suburbėjus atkeikimą, ji išlaisvino klastuolį iš kerų ir neatsukdama jam nugaros lėtai ėjo atgal į ratą.

[Teodoras Meiden]

 Kol jaunuolis dar įstengė vartyti akis ir žiūrėti į savo smegenis, tol tą ir darė. Regis, jo bendrakoledžei reikalingi stipri pagalba. Tiesą sakant, šių metų pradžioje net pačiam Teodorui šitokia veikla atrodytų smagi, tačiau jo mažoji sesutė Keitė, kitais metais pradėsianti mokytis Hogvartse kartu su juo, esą minėjusi, jog berniūkštis ne ilgai trukus pasikeis ir jo charakteris apsivers aukštyn kojomis, nebus toks protingas, kaip anksčiau, suaugs iš savo kvailysčių (visgi nepersekioja nepažįstamųjų, nekaupia tiek daug informacijos, domisi vis naujais dalykais). Po velnių, juk jam jau greit keturiolika!
 Trečiakursis norėjo atsikirsti gyvatėlei, norėjo su ja kalbėti, bet Šermano burna – tarsi užsiūta juodais, šlykščiais siūlais, kaip kadaise ligoninėje jis žiūrėjo pro nešvarų veidrodį į savo kaktą. Teisybė, niekam nerūpi, Mayra. Jei būtų gebėjęs kalbėti, itin pabrėžtų josios vardą. Erzintų.
 Nors rudaplaukis buvo itin drąsus ir nejausdavo skausmo, sutriko, kai pašalęs durklas prisilietė prie jo plonos, pabalusios odos. Jis žiūrėjo į vyresnėlės veiksmus, koneveikdamas pažįstamąją žvilgsniu. Ar tik nebus baisiai išdrąsėjusi ši klastuolė, kiek girdėjau, net nualpo per įšventinimą į klastuolius ceremoniją, o čia jau net kitiems pjausto galūnes.
 Galiausiai Teo pajuto laisvę kojose, rankose, veide, gebėjo kalbėti. Šiltas kraujas (į žaizdą ko gero taip pat pateko ir seilių) tekėjo berniuko delnu žemyn, jis ranką nusivalė į juodą apsiaustą.
 – Čia viskas, ko norėjai, ką? Ir kas dabar? – paklausė, apžiūrėdamas savo riešą, plačiai besišypsodamas.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra akylai dairėsi aplinkui. Kažkas buvo čia. Visai šalia. Ji žinojo, kad energija, likusi po netikėtai nutraukto ritualo, gali kažką prišaukti. Kažką, kas minta ja ir mažais vaikais kaip jie. Pasiekusi rato vidurį, klastuolė apsidairė, bandydama tą kažką įžvelgti. Ji to pusiau materialaus padaro nebijojo ir žinojo, kad net jei teks prasėdėti visą likusį laiką iki saulės patekėjimo rate, viskas jai bus gerai. Šešėlis vėl šmėkštelėjo regėjimo lauko pakraštyje, bet Mayra, nekreipdama į jį dėmesio, ramiai atsakė į seniai nuskambėjusį klastuolio klausimą:
-Norėjau to ar ne - nebesvarbu. Dink iš miško arba tau teks glaustis su manim rate.
Akimis susiradusi ant žemės numestą blizgančią taurę, ji su Accio prisitraukė ją ir už žvakių rato paliktą pintinę. Tada tiesiog atsisėdo ant žemės ir ramiai dėjosi išmėtytus daiktus.

[Teodoras Meiden]

 Jei saulė apšviesdama šildo veidą, mėnulis šįkart tarsi atšaldė jį. Teodorui patiko naktis. Tiesa, tik ne ši. Jis jautėsi apsuptas kažko negero. Dar prieš metus jis būtų apsidžiaugęs, tačiau nematomi dalykai jį erzino. Netgi per stipriai.
 Šermanas vėl pažvelgė į savo riešą, vis dar pasruvusį tirštu raudonu krauju, nusivalė kokį penktąjį kartą į apsiaustą ir aštriu žvilgsniu pažiūrėjo į klastuolę.
– Žinoma, dingstu. Nesinori praleisti nakties su jumis, galbūt atrasiu veiklos ir pilyje. Iš tikrųjų, būtų gerai, jog grįžtum. Ir dar gyva, – trečiakursis mirktelėjo Mayrai.
 Tada apsisuko, rodydamas ištiestą nugarą mergiotei ir patraukė į mokyklos vidų, jei dar spės rasti praėjimą į jį. Bet, galėdamas pasigirti savo išradingumu ir smalsumu, Teodoras greitai atsidūrė Hogvartso pilyje. Kadangi į berniukų miegamąjį neskubėjo, iš bibliotekos slapta pasikolinęs knygą apie bendrakoledžės kurptus ritualus, atsisėdo prie vis dar degančios ugnelės bendrajame kambaryje. Miegoti nuėjo tik visai paryčiui.

[Markas Moore]

  Gegužės vidurys. Koks nuostabus metas. Su mažiukais tik kvailas kartojimas, o vyresni verkia dėl egzaminų ir šluostosi tas krokodilo ašaras į vadovėlių lapus. Darbai irgi magiškai ištirpo, kaip tas sniegas, kurio grįžęs po kelionės į Egiptą Markas nebepamatė. O ir kol buvo dabar trumpam dingęs, lakstydamas paskui Adelę į Meksiką ir atgal, niekas nepasikeitė. Mažiukai vis dar lakstė nesutramdomi ir apimti vasariškos nuotaikos, o vyresnėliai vis dar verkė į knygas, tik dar labiau panašesni į kava mintančius zombius.
 Markas tikėjosi, kad Adelė neatrodo ir nesijaučia kaip lavonas. Gal net ir nustebo, kai išgirdo, kad ji laikys Apsigynimo nuo juodosios magijos egzaminą. Na, mergina mokslo metų pradžioje nesirodė jo pamokose ir net dabar garbanius negalvojo, kad šis dalykas ją domina.
 Teorija kaip teorija, jei norės - Adelė ją išmoks.
 O va su praktika.
 Taigi, susikibę rankomis, kaip kokie eiliniai įsimylėjėliai, porelė traukė Uždraustuoju mišku. Tamsūs medžiai, kaip visada, nebyliai stebėjo nelaukiamus svečius. Na, jei Adelė nori išlaikyti egzaminą, turi mokėti susitvarkyti su įtampa, tad apie kokį nors raminimą ar patogesnę vietelę Markas net negalvojo.
 Jie priėjo miško proskyną, kaip tik tinkamą pratyboms. Vaikinas paleido varnės ranką ir žengė didelius penkis žingsnius. Pradės su paprasčiausia dvikova - nori suprasti, kiek žinių mergina moka praktiškai pritaikyti. Išsitraukęs lazdelę, be jokio perspėjimo nukreipė ją į Adelę. Stupefy.
 Nebylių kerų naudojimas, vis gi, įeina į egzaminą.

[Adelė Ginger]

  Egzaminai. Tie velnio nešti ir pamesti virš Hogvartso. Septintą kursą kartojanti mergina specialiai susikirto praėjusiais metais norėdama dar pasitrinti transfigūracijoje. Ir kas iš to? Nepasirodė nei vienoje pamokoje, o į kitas ir tai sunkiai sugebėjo įlįsti. Kur pabuvojo? Tik magijos istorijoj ir pas Marką. Negalėjo sakyti, kad kartoti kursą buvo prasta mintis, tačiau vis tiek nebesidžiaugė tuo. Gėdos apimta nepasirodė pas Džeimsą, velniai žino, kaip jis ją apstumtų. Iš kitos pusės, nesusikirtusi, nebūtų ir Marko sutikusi. Kaip tik su pastaruoju ir žingsniavo miško link. Išsiprašė pasidaužyti. Žinojo, kad ir vos pakraipydama šikną gautų aukščiausią įvertinimą, bet nebuvo dar tokia, jog tuo naudotųsi.
  Nuvargusios akys pažvelgė į šiek tiek nutolusį vaikiną. Kelis kartus sumirksėjo. Neprarask budrumo. Ties ta mintimi ir suspėjo sugaudyti ištrauktą garbaniaus lazdelę bei sumurmėti paprasčiausią Protego. Pirmasis šovė į galvą. Ir, nu, dievulėliau, kaip ji nemėgo pulti.
- Petrificius Totalus,- siekdama bent trumpam suparalyžiuoti vaikiną, nusitaikė į jį.
  Gal ir nebuvo tokia beviltiška. Na, galbūt ir apsigynime nuo juodosios magijos nebuvo nuostabi, tačiau galėjo lažintis, jog bent jau transfigūracijoj Markas būtų aploštas.

[Markas Moore]

 Adelės reakcija buvo greita - čia jau pliusas. Markas, vengdamas kerų, tiesiog pasitraukė į šalį. Burtai atsimušė į medį, palikdami jo žievėje juodą žymę.
-Gerai, greita reakcija gyvenime praverčia,-profesorius lyg niekur nieko priėjo prie merginos.-Esi gabi transfigūracijai, kerus parėkaut tikrai mokėsi. Kylam laipteliu aukščiau. Silencio.-priėjęs prie pat merginos užtildė ją kerais.-Nebylūs kerai yra šešto kurso programoje. Būtų gėda jų nemokėti, ypač žinant jų naudą.
Kalbėdamas, Markas vėl nuėjo toliau, šį kartą darydamas lankstą, tarsi vaikščiotų ratu. Pakratęs smegeninę, mokytojas, nesustodamas, nukreipė lazdelę po merginos kojomis. Defodio. Netrukus po varnės kojomis atsiradusi duobė pradėjo sparčiai gilėti. Markas norėjo, kad mergina ne tik ištrūktų, bet ir bandytų jį užpulti. Vis gi, duobė - lengvas reikalas, jei laiku sugebi pasitraukti. Dėmesio nukreipimas. Expelliarmus. O čia vyšnelė ant žemių torto, nes tikrasis Adelės priešininkas vis dar stovi ant dviejų kojų.

[Adelė Ginger]

  Neverbaliniai kerai buvo trispalvės savininkės stiprioji vieta transfigūracijoje, tačiau labai linksmai praknistas šeštasis kursas nepadėjo. Nors gal tik pati save nuvertindavo. Persibraukė per plaukus, atsiduso. Susikaupk. Akimirksiu atšoko atgalios vos tik žemė po kojomis pradingo. Nemokėjo tokių kerų, kuriuos panaudotų būdama duobėje. Tiek dalykų praknisusi, gelbėjo tik reakcija. Siaubas. Kokia nevykėlė.
  Oppugno. Visi laisvi, neįsikibę žemėn akmenukai nuskriejo link vaikino. Patenkinta sau šyptelėjo. Tačiau anksti džiaugtis nebuvo visada pati geriausia ir išmintingiausia mintis. Vos sekundėlei mirktelėjo ir liko be lazdelės. Skaudama galva ir nuvargusiomis akimis pažvelgė į garbanių. Ne, pasiduoti nesiruošė. Akimis sugaudė šalimais nukritusią juodmedžio lazdelę. Nepatenkinta suurzgė. Susierzinusi įsmeigė akis į savo vaikiną, profesorių, priešininką. Tik pastarasis praminimas turėjo likti jos galvoje. Šiuo metu jis nebuvo jai vaikinas, nebuvo profesorius, ne. Priešais buvusi duobė privertė perkratyti visus burtažodžius. Po velniais, tiek laiko realioje kovoje ji tikrai neturės. Nebent priešininkas pasakys: 'jojo, aš palauksiu, tu susigalvok'. Tad veikė spontaniškai, tačiau ir įjungusi smegeninę. Pasitelkus transfigūraciją ir mokėjimą apsieiti joje be lazdelės, septyniolikmetei  dar kartą per visus bandymus pavyko duobėje buvusią tuštumą užpildyti ugnimi, kuri pakilo iki maždaug Adelės juosmens, o tuomet ši puolė griūdama link lazdelės ir, nusitaikiusi į medžių viršūnes, galvoje išritino vienintelį burtažodį, kuris pasirodė tada tinkamas. Reducto. Sunaikintų medžių gabalai pradėjo kristi ant Marko.
  Ir kodėl Ginger visą laiką nusprendžia absoliučiai viską daryti kuo sudėtingiau? Pati žinojo, jog realioje, tikroje kovoje nesugebėtų taip logiškai ir perpintai sudėtingai visko sumąstyti.
  Pasikėlusi nusibraukė plaukų sruogas nuo veido. Jautėsi pavargusi dar labiau, ugnis duobėje beveik nurimo, o ant vaikino, pagal idėją, dar vis turėjo kristi medžių liekanos.

[Markas Moore]

 Adelę gelbėjo tik greita reakcija, kas Markui nepatiko - mergina turėtų naudotis savo galva daugiau nei kojomis. Sukrutėję, profesoriaus link pajudėjo merginos kerais pasiųsti akmenėliai. Ak, ping pongas. Nori pažaist, galim pažaist. Oppugno. Maži asteroidai, pakibę ore, suvirpėjo ir pradėjo lėkti atgal pas ,,šeimininkę".
 Marko iškastoje duobėje blykstelėjusi ugnis trumpam išblaškė vaikino dėmesį, bet sujudėjusi Adelė greitai vėl tapo jo taikiniu. Ir jau nuo akmenukų perėjo prie stambesnių ginklų - dulkės ir medžio gabalai taikėsi užkristi ant garbaniaus. Ne, rizikuoti ir gauti su rąstu per galvą nebuvo jo planas, tad profesorius, pasinaudodamas savo ilgomis kojomis, pabėgėjo į šalį. Depulso. Vaikinas nusiuntė tą dulkių ir medienos debesį Adelės link. Pati prisidirbo.
 Kai dulkės pasiekė merginą, kuri akivaizdžiai neturėjo jokio plano ar strategijos, Markas nukreipė lazdelę į jos neaiškų siluetą. Arresto Momentum Apsunkins kojeles - privers mąstyti. Aklai besišaudydamas kerais laimėsi tik prieš itin nepatyrusį burtininką.
 O Markas savęs tokiu nebelaikė.