[Luna Gardner]

Atėjus vakarui Luna įsitaisė ant savo lovos ir švelniai glostė Kingą, kuris patogiai susirangęs ant merginos kelių snaudė. Nors rudaplaukė ketino šįvakar niekur neiti, tačiau priešakį dar laukė ilgas vakaras, kuris nė iš tolo neatrodė įdomus likus kambaryje, tad atsargiai nukėlusi savo augintinį ant lovos ir užsimetusi juodą apsiaustą, kabojusį ant spintos rankenos, Luna nužvelgė savo atspindį veidrodyje. Priešais stovėjo juodai apsirengusi mergina, kurios vienintelės akys traukė dėmesį savo išskirtine spalva, visa kita slėpė juoda tamsa. Nusisukusi nuo veidrodžio mėlynakė žvilgtelėjo į miegantį katiną ir išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Eidama koridoriumi mergina jautė, kaip prie diržo prikabintas kardas daužosi į kairės kojos šlaunį. Šyptelėjusi rudaplaukė žengė į lauką ir netrukus pajuto gaivų vakaro vėją, kuris ėmė kedenti merginos plaukus. Paslėpus savo plaukus ir veidą po apsiausto gobtuvu Luna žingsniavo Uždraustojo miško link. Ji nė pati nenumanė, kodėl ją taip traukė tas miškas, galbūt giliai viduje tūnantis žvėris troško atsidurti miške, o galbūt tai buvo vienintelė vieta, kurią daugelis aplenkia ir būtent joje gali pabūti vienas. Eidama mišku mergina stebėjo besikeičiančius medžius, kol galiausiai atsidūrė miško proskynoje. Čia medžiai augo kur kas rečiau, o aplinka atrodė net gi šiek tiek jaukesnė, tačiau mėlynakė nujautė, jog tai tik apgaulė. Uždraustasis miškas buvo vien pavojingiausių vietų Hogvartse, tad Luna atidžiai viską nužvelgė ir įsiklausė. Aplinkui tvyrojo ramybė. Atsisėdusi šalia augančio medžio rudaplaukė kilstelėjo galvą į dangų. Šviesiai melsvą dangų jau spėjo pakeisti tamsi skraistė, kuri buvo nusėta žvaigždžių.

[Morgana Buterfield]

  Dar nepratęs prie šaltų koridorių ir tuo labiau pačio magiško pasaulio Demerianas buvo patraukęs link miško. Jis nežinojo, kad ten eiti yra draudžiama, kai kažkokia nusususi ragana pasakojo apie taisykles vaikinas miegojo, nors net jei ir yra draudžiama, jis vis tiek būtų ėjęs.
  Susiradęs kažkokią proskyną jis įsitaisė atsisėsti prie medžio. Taip jis galėjo matyti netaisyklingo stačiakampio formos laukymę iki pat jos galo. Iš tamsiai rudos, odinės striukės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Betraukiant cigaretes jam iškrito maišelis su smulkinta žole. Demerianas lyg niekur nieko jį pakėlė ir vėl įsikišo į kišenę. Pasiliks vėlesniam laikui. Užsidegęs cigaretę jis užvertė galvą į viršų. Pro nuplikusias medžio šakas matėsi dangus, tačiau net ir šis atrodė kitaip nei įprastame pasaulyje. Brunetas nemėgo magijos, jis nenorėjo turėti su ja nieko bendro, nes taip priminė jo tėvus, kurie sušiktai paliko jį vaikų namuose. Iš kur jis tai žinojo? Kartą besiknaisiodamas po sandėliuką, bandydamas ieškoti kokių nors tablečių, kurias ryja vaikų namų prižiūrėtojos, rado aplankalą su savo vardu. Jame buvo raštelis su jo vardu, pavarde ir gimimo diena, bei buvo pridėtas laiškelis su kvailu paaiškinimu kodėl jo tėvai jį paliko. Nuo to laiko jis jų nekentė ir nenorėjo nieko daugiau sužinoti, tačiau, likimas susiklostė taip, kad jis sužinojo daugiau nei pats norėjo. Demerianas ir toliau būtų gyvenęs žiobarišką gyvenimą, jei nesusiklosčiusios aplinkybės, kurių geriau neminėti. Rudakis nusuko žvilgsnį nuo dangaus. Cigaretė jo rankose buvo užgesusi. Atsidusęs jis numetė nuorūką kažkur į šalį ir atsistojęs apsižvalgė. Demerianui reikėjo nusičiurkšti. Ir staigiai. Dideliais žingsniai paėjęs kelis metrus gilyn į mišką, vaikinas prasisegė juodas kelnes.
  Grįžtant atgal į proskyną jis jau nebebuvo vienas. Kažkas jo vietą prie medžio buvo užėmęs.
-Sakyčiau visai nemandagu pavogti užimtą vietą.- priėjęs arčiau nepažįstamiosios Demerianas ištarė ir vėl užsidegė cigaretę.

[Luna Gardner]

Ateidama į proskyną Luna buvo užsigalvojusi, tad į aplinkinius garsus ir kvapus visiškai nekreipė dėmesio. Žinojo, jog Uždraustajame miške retai kas eina, o jei kas ir buvo, ji jau seniai nebejautė baimės jausmo. Įsitaisusi šalia medžio mergina tik po kurio laiko užuodė cigarečių dūmus. Supratusi, jog neseniai čia kažkas buvo mėlynakė nužvelgė miško proskyną. Netrukus išvydo artėjantį siluetą. Dėkinga už naktinį matymą Luna nužvelgė nepažįstamąjį. Regis, šis buvo vos metais jaunesnis arba vienmetis su rudaplauke. Vaikinui priėjus pakankamai arti mėlynakė kilstelėjo galvą. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į jaunuolį.
-Man atėjus, tavęs čia nebuvo, tad ši vieta neužimta,-šyptelėdama atsakė mergina. Išvydusi, kaip vaikinas išsitraukia cigaretę ir ją prisidega, rudaplaukė klausiamai pažvelgė į nepažįstamąjį.
-Nemanai, jog esi per jaunas tam?

[Morgana Buterfield]

  Iš viršaus nužvelgęs tamsiaplaukę, vienintelį dalyką, kurį galėjo labai gerai matyti tai buvo jos ryškiai mėlynos akys.
- O tu ne per jauna, kad pradėtum burbėti kaip sena boba?- atsikirto vaikinas šį kart atsisėdamas priešais tamsiaplaukę ir išpūsdamas į ją dūmus.
  Tiesą sakant, jis tai padarė visai netyčia, norėjo į šoną juos išpūsti, tačiau gavosi kaip gavosi. Akimirką ar dvi, spoksodamas į nepažįstamąją jis ištiesė ranką.
- Aš Demerianas, o kuo tu vardu?- prisistatė ir šį kart pasukęs galvą į šoną išpūtė cigarečių dūmus.
  Laukdamas merginos atsakymo jis kiek pasisuko į šoną. Kažkur netoliese jis išgirdo kaip sutraška sausos medžių šakos, kokiam gyvūnui ant jų užlipus. Be to jokio garso daugiau nebebuvo.

[Luna Gardner]

Išgirdusi vaikino klausimą Luna linksmai šyptelėjo.
-Taip, šiek tiek per jauna, kaip ir tu,-atsakė mergina stebėdama, kaip jaunuolis įsitaiso tiesiai priešais ją. Tiesa, šiam išpūtus dūmus į ja, mėlynakė trumpam sulaikė kvėpavimą. Ji nemėgo dūmų kvapo, o vilkolakio uoslė visus kvapus ir pojūčius, tik sustiprindavo, tačiau šįkart rudaplaukė nieko nebesakė. Vaikinui prisistačius mergina nusiėmė apsiausto gobtuvą atidengdama savo veidą ir plaukus. Nors žinojo, kad jaunuoliui vistiek bus sunku ką nors įžvelgti tamsoje, tačiau slėpti veido mėlynakė neturėjo prasmės.
-Luna,-spustelėjo ištiestą vaikino ranką ir kryptelėjo galvą išgirdusi šakų trakštelėjimą. Kažkur miške vaikštinėjo žvėrelis. Net būdama čia ji girdėjo jo širdies plakimą, tiesa, ji girdėjo ir tai, kaip plaka Demeriano širdis. Atitraukusi ranką mergina žvilgtelėjo į vaikiną.
-Ką veiki naktį Uždraustajame miške ir dar vienas?

[Morgana Buterfield]

  Pajutęs kiek per stiprų ir labai šiltą merginos paspaudimą vaikis pakėlęs antakius tiriamai ją nužvelgė, tačiau greitai ir vėl nusuko žvilgsnį. Turbūt visos merginos magiškajame pasaulyje taip paspaudžia rankas, jos vis dėlto skiriasi nuo žiobarių, ne vien tik savo grožiu.. Lyg per miglą išgirdęs mėlynakės vardą jis linktelėjo ir vėl į plaučius įtraukė nuodingų dūmų. Demerianas kiek sukluso išgirdęs kitą tamsiaplaukės klausimą ir pažvelgęs į ją garsiai nusijuokė. Tokie keisti klausimai. Jis nebuvo prie jų pratęs. Na, išvis nebuvo pratęs prie klausimų.
- Norėjau išbandyti savo motociklą, deja tik visai neseniai sužinojau, jog čia neveikia joks žiobariškas prietaisas, todėl porą metrų jį pastūmęs ir vėl parstūmiau atgal. Ir šiaip, norėjau apsižvalgyti po apylinkes. Pati ta Hogvartso tvirtovė pernelyg niūri ir akmenuota.- jis gūžtelėjo pečiais, tada vėl tiriamai pažvelgė į Luną.- O tu?

[Luna Gardner]

Pajutusi vaikino žvilgsnį mergina nusuko akis į miško pusę. Naktį miške, regis, karaliavo tyla. Ne tik mokiniai pilyje miegojo, bet ir visi Uždraustojo miško gyventojai. Išgirdusi Demeriano atsakymą mėlynakė atsisuko į vaikiną ir linktelėjo.
-Turbūt tai viena iš Hogvartso magiškųjų savybių,-šyptelėjo rudaplaukė. Ji ir pati ilgėjosi žiobariškų daiktų ir prietaisų. Tiesa, nenaudojo jų itin dažnai, tačiau buvo pratusi prie jų. Orui lauke vėstant varnanagė būtų mielai sutikus pasidaryti šiltos, garuojančios kavos iš naujausio kavos aparato. Vaikinui uždavus klausimą Luna kelias akimirkas pamąstė.
-Planavau vakarą praleisti kambaryje, bet galiausiai nusprendžiau, jog vakaras praleistas miške bus kur kas įdomesnis ir neklydau,-šyptelėjo rudaplaukė ir šįkart nenusuko žvilgsnio pajutusi, jog vaikinas tiriamai į ją žvelgia.

[Morgana Buterfield]

  Susirėmus Lunos ir Demeriano žvilgsniams, brunetas kažkaip vaikiškai užsispyrė ir nusprendė jų nenusukti. Tai buvo kažkas panašaus į akių kontakto žaidimą tik iš vienos pusės.
- Sakyčiau čia visada kas nors vyksta, neturėtų būti ir taip nuobodu.- brunetas kiek patempė lūpą ir gūžtelėjo pečiais. Jo akys vis dar buvo įsmeigtos į Luną.- Visgi čia Hogvartsas, magiškasis pasaulis, ne toks kaip žiobariškasis, nors tiesą sakant ir ten netrūksta nuotykių.
  Demerianas kiek užsigalvojo apie savo senąjį gyvenimą, bet nepraėjus nė akimirkai atsikratė visų minčių ir kiek palinko į priekį, Lunos link.
- Papasakok ko čia turėčiau išvengti ir labiausiai, ko turėčiau tikėtis šitoje...- jis jau žiojosi pasakyti „skylėje“, tačiau susiėmė.- vietoje?

[Luna Gardner]

Supratusi, jog Demerianas neketina nusukti žvilgsnio mergina nežymiai šyptelėjo ir tarsi maža mergaitė užsispyrusi pasiruošė daryti tą patį. Stebėdama priešais sėdintį vaikiną, mėlynakė atidžiai nužvelgė jo veido bruožus sustodama ties aštriu žandikauliu, o tuomet kilstelėjo savo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į rudas Demeriano akis.
-Ne visada čia būna įdomu, tačiau magija prideda nemažai pliusų,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė. Vėsus nakties vėjelis ėmė kedenti palaidus merginos plaukus kartu vėsindamas šiltą veido odą. Vaikinui palinkus į priekį mėlynakė labiau prisiglaudė prie medžio kamieno, tačiau netrukus ir vėl išsitiesė išgirdusi rudaplaukio prašymą.
-Na, priklauso nuo to ką jau žinai, tačiau turėtum vengti visų įmanomų nemalonumų, o ypač neklaidžioti naktimis po Uždraustąjį mišką, nes čia gali sutikti ir antgamtinių būtybių,-šyptelėjo Luna.

[Morgana Buterfield]

  Rudaplaukei kiek atsitraukusi nuo vaikino, Demerianas pagalvojo, kad ši jo išsigando todėl ir pats kiek atsitraukė, tačiau žvilgsnio nuo jos neatitraukė, ir iš ties jautėsi kiek pamalonintas, kad mergina jį nužiūrinėjo. Jis prie žvilgsnių buvo pripratęs žiobarų pasaulyje, tačiau kai atsirado Hogvartse panoro pasislėpti šešėliuose, todėl kai Luna jį nužvelgė jis pajuto keistus šiurpuliukus.
  Vėjui pradėjus stipriau pūsti ir kedenti Lunos tamsius plaukus Demerianui kiek pašiurpo oda. Buvo šalta, o mergina sėdinti priešais jį atrodė taip plonai apsirengus, kad jis net pasibaisėjo. Iš po lėto nusitraukdamas odinę striukę vaikinas klausėsi ką Luna jam pasakojo, šiai pabaigus jis prabilo.
- Tau turbūt labai šalta, ir man baisu į tave žiūrėt tokią išsinuoginusią.- jis lėtai ištarė ir vėl pasilenkęs prie brunetės ant pečių švelniai uždėjo odinę striukę. Šaltais pirštais vos akimirkai prisilietus prie Lunos kaklo odos Demerianas pajuto kokia ji šilta. Nustebęs jis greitai atitraukė rankas nuo merginos. - Tai turėtų tave sušildyti.- Po to jis nutilo ir kiek atsikrenkštė.
   Jam tai pasirodė kiek nejauki akimirka. Demerianas nebuvo pripratęs prie merginų, todėl jis būdamas prie moteriškosios lyties atstovių dažnai pasijusdavo nejaukiai. Dar nejaukiau buvo, kai prisilietus prie Lunos, neatrodė, kad jai turėtų būti šalta, atvirkščiai, karšta.
- Jeigu negalima klaidžioti po Uždrastąjį mišką, tai kodėl tu čia? Nebijai antgamtiškų būtybių?- jis paklausė stengdamasis nutraukti tylą, o tada tarsi pajuokaudamas,- O gal pati esi viena iš jų?

[Luna Gardner]

Ryškiai mėlynų akių savininkės žvilgsnis nuo rudų Demeriano akių nukrypo prie jo striukės, kurią jis lėtai nusitraukė nuo savo pečių. Klausiamai žvilgtelėjusi į vaikiną netrukus Luną pasiekė rudakio balsas.
-Ne, man nešalta, viskas gerai,-tačiau Demerianas tarsi nesiklausydamas uždėjo savo striukę ant merginos pečių. Varnė užuodė vyriškus kvepalus susimaišiusius su cigarečių dūmais.
-Ačiū, bet man tikrai ne...-rudaplaukio pirštams palietus Lunos kaklą mėlynakė užsičiaupė. Ji atidžiai stebėjo vaikiną, kuris liko nustebęs pajutęs, kokia šilta jos oda. Mergina giliai įkvėpė ir ištraukusi plaukus iš po striukės nuleido žvilgsnį į žemę. Užsispyrimas pirmai nenusukti žvilgsnio buvo dingęs. Luna nė nenumanė, kaip reaguos į visą tai priešais sėdintis vaikinas. Juk lauke jau karaliavo šaltasis ruduo, o rudaplaukė sėdėjo su plona juoda palaidine ir apsiaustu. Turbūt kiekvienas ją pamatęs būtų pakraupęs, tačiau mėlynakė nejautė šalčio, žinoma, jei būtų įkritusi į ledinį vandenį, be abejo būtų sušalusi, bet tik ne dabar. Galiausiai kilstelėjusi galvą rudaplaukė pažvelgė į priešais sėdintį vaikiną.
-Nebijai, kad davęs man striukę gali nerasti cigarečių?-šyptelėdama paklausė Luna ir išgirdusi sekančius Demeriano žodžius tik dar labiau kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Manau, atsakymas jau aiškus,-žvelgdama į rudas vaikino akis atsakė mergina. Lunos akys spindėjo tamsoje tarsi du maži mėlyni žiburiukai.

[Morgana Buterfield]

  Jis kiek susiraukęs nežinojo kur dėti rankas, o tuo labiau kur žiūrėti, todėl galiausiai nusprendė tiesiog žiūrėti į savo ir merginos priešais sėdinčios batus. Buvo nejauku, jis vis dar nelabai suprato kodėl mergina yra tokia šilta. Demerianas dar nebuvo pratęs prie magiškojo pasaulio, o štai atsiranda dar daugiau suktybių bei mįslių. To jam buvo per daug.
- O ką tu veiksi su tomis cigaretėmis?- jis pakėlė galvą ir į klausimą atsakė klausimu.- Be to, visada galiu nusipirkti naujų, ne naujiena.- atsainiai gūžtelėjo pečiais.
  Jis vėl žvelgė į merginos veidą, dabar ji šypsojosi, o mėlynos akys keistai žybtelėjo. Jis suspaudė lūpas, ne, atsakymas dar nebuvo aiškus.
  Paskendęs mintyse jis pradėjo galvoti apie visas galimas galimybes. Na, ji tikrai buvo ragana, bet ir dar kažkas. Vampyrė? Ne, jos kūnas per daug šiltas, o kiek pats vaikinas žino, vampyrai yra šalti kaip lavonai. Elfė? Abejotina, iš knygų ir filmų yra girdėjęs, kad elfai nežemiškai gražūs, o Luna, na, ji buvo graži.
- Manau, kad žinau kas esi, bet labai tuo abejoju. Gal norėtum pati pasisakyti?- jis prisimerkęs palinko į priekį, tačiau dar prieš tai mestelėjo žvilgsnį į dangų. Buvo jaunatis.

[Luna Gardner]

Išgirdusi Demeriano klausimą mergina vos kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Dar nesugalvojau,-atsakydama mėlynakė žvilgtelėjo į rudas vaikino akis. Tabako kvapas Luną veikdavo daug stipriau, nei kitus. Dažnai galva imdavo svaigti, tad varnė stengėsi vengti žmonių, kurie rūko, tačiau dabar sėdėjo priešais Demerianą ir jam šypsojosi. Rudakiui prakalbus Luna prikando apatinę lūpą. Vaikinas atrodė sutrikęs ir mėlynakė nenorėjo dar labiau jo trikdyti ar gąsdinti, bet juk pati apie tai ėmė kalbėti, tad trauktis nebuvo kur. Pasekusi vaikino žvilgsnį mėlynakė linktelėjo.
-Taip, aš vilkolakė...-Lunos žvilgsnis vis dar buvo įsmeigtas į aukštai šviečiantį mėnulį. Atmintyje iškilo nakties, šviečiant pilnačiai, jausmas, kurį jautė būdama žvėrimi, buvo nenusakomas. Nusukusi žvilgsnį nuo mėnulio Luna nusiėmė nuo pečių vaikino striukę ir ištiesė ją rudakiui.
-Žinau, kad norėjai padėti, tačiau bus geriau, jei ją užsidėsi tu, nenoriu, kad dėl mano kaltės susirgtum.-Šyptelėjo mergina. Rudaplaukė nė pati nesuprato, kodėl taip visais rūpinasi. Juk turėtų būti šalta ir bejausme, kokią dažniausiai visi ją ir mato. O gal alfos instinktai vertė merginą ne tik rūpintis gauja, bet ir kitais?

[Morgana Buterfield]

  Kai Demeriano ausis pasiekė Lunos atsakymas, jis kiek atsilošė. Jo spėjimas buvo teisingas. Akimirką jo kūną užvaldė menka baimė ir jis kiek pasislinko nuo tamsiaplaukės, tačiau greitai susivaldė. Tai turėjo atrodyti nekaip merginos atžvilgiu, tačiau matyt ji jau buvo prie to pripratusi.
- O tai ko dar yra šiame pasaulyje?- jo akys pasiklydo kažkur už merginos, miško tankmėjė.- Vampyrų? Elfų? Zombių? Demonų ar angelų?
  Pajutęs merginos judesį, kaip ji nusiima odinę striukę ir ją paduoda, jis kiek krūptelėjo. Sukeikęs save mintyse, kokio velnio jo kūnas taip sureagavo, jis tik linktelėjo ir pasiėmė striukę. Ši buvo šilta, todėl netrukus ir jam pasidarė šilta, nors prieš tai ir nebuvo taip šalta, tačiau šaltukas buvo spėjęs pažnaibyti Demeriano odą.

[Luna Gardner]

Kaip Luna ir tikėjosi, Demerianas atsitraukė nuo jos išgirdęs atsakymą. Ramiai stebėdama vaikiną varnė leido jam apsiprasti su mintimi, kad jis sėdi Uždraustajame miške tiesiai prieš vilkolake.
-Na, dėl zombių ir angelų nežinau, vargu ar jie klaidžioja po magiškąjį pasaulį, tačiau vampyrų, demonų, elfų, sirenų, vilkolakių tikrai gali čia sutikti,-vos kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė.
-Nurimk...Neketinu tavęs skriausti,-žvelgdama į rudas Demeriano akis šyptelėjo rudaplaukė.-Nesu panaši į tuos vilkolakius, kuriuos vaizduoja žiobarai. Be to, kad pakeisčiau pavidalą, man reikia pilnaties,-Luna tikėjosi, jog bent šiek tiek vaikiną pavyks nuraminti.
-Beje, ar susiradai draugų?-bandydama pakreipti pokalbį kita tema paklausė mėlynakė.