[Auksė Marlena Hale]

Jėgų antplūdis ėmė nykti staigiau, nei ji tikėjosi ar troško. Vos sugebėjusi atsistoti, tvinksinčiais keliais, mergaičiukė negalėjo patikėti tuo, ką pamatė - Dominykas atsibūrė užkeikimą, kuriuo ji visai sėkmingai berniuką pakabino aukštyn kojomis. Deja, vienas jos bandymas kovoti paleidžiant vieną burtažodį, tapo silpna grandimi. Išgirdusi kažkokį žodį, turbūt užkeikimą, Bethany pašoko aukštyn, tačiau nesugebėjo išsisukti nuo kerų - jie pataikė į dešinę koją. Nusileidusi ant žemės, mergaičiukė negalėjo greitai judėti. Toks jau buvo tų kerų principas. ,,Non deficere. Niekada nepasiduoti", - šitaip pabandė sugalvoti kokį nors burtažodį bei tik paskutinę akimirką sušuko, išgirsdama dar vieną burtažodį iš draugo lūpų :
- Locomotor mortis!
Vos tik švystelėjo kerų pliūpsnis iš varniukės lazdelės, expelliarmus kerai ją išmušė iš rankų. Nepamačiusi, ar sušauktas burtažodis surakino jo kojas, lėtais ir ją pačią erzinančiais judesiais bandė kuo greičiau pasiekti lazdelę, bet vėl išgirdo žodį. Bethany nurijo seiles. Viskas tvarkoje. Tokia buvo paskutinė jos mintis, o tuomet stupefy burtas ją sustingdė bei nubloškė tiesiai į spygliais apaugusį krūmą, dar toliau nuo kažkur besimėtančios lazdelės. Auč.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Dvikova vyko pakankamai greitai, negali pasakyti, kuriam sekėsi blogiau, kuriam geriau, bet juk sėkmė aplanko netikėčiausiose vietose. Impedimenta kerai suveikė ir Bethany judesiai sulėtėjo, mat burtažodis pataikė į mergaitės koją. Paleidus nuginklavimo užkeikimą, jis taip pat pavyko, nors prieš Bethany lazdelei ištrūkus iš jos rankos, ji paleido užkeikimą, nuo kurio Dominykui nepavyko pasislėpti ar apsiginti, tad dabar jis tiesiog stovėjo, negalėdamas pajudėti iš vietos.
Stupefy kerai ir šį kartą pavyko. Na, man dabar ir sekasi.-dvikovoje spėjo ir apsidžiaugti, ir dar pagalvoti ne apie burtažodžius. Pirmakursė nuo stupefy kerų poveikio, ji dabar gulėjo sustingdyta spygliuotame krūme.
Reikia nueiti kaip nors pas ją. Tie ar tie kerai? Dominykas mintyse galvojo, ką daryti pabandyti atsišaukti sau kerus...dar sykį, jei nepavyks bus kitas variantas.
Vis dar rankose laikydamas lazdelę, ją lėtu judesiu atsuko į save ir nedrąsiai ištarė kažkur girdėta gal teisingą, gal neteisingą burtažodį.
-Finite incantatem,-ištarus burtažodį kažkas įvyko, bet berniukui pabandžius paėjėti jis su veidu griuvo į purvą. Pfe-pagalvojęs berniukas pabandė nusivalyti purvą nuo veido, tačiau nuvalė tik pusę veido ir tai ta pusė turėjo šiek tiek rudos spalvos.
Beliko Sebastijanui antras variantas.
-Accio Bethany,-pirmakursis nežinojo ar tai suveiks, bet ne pamėginęs nesužinosi. Su viltimi  laukė ar pavyks, ar ne.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany matė vien tik šakas aplink ir skaudžiai jautė į jos rankas, veidą bei kitas apnuogintas kūno dalis besirėžiančius krūmo spyglius. Au. Au. Au. Auč. Mergaičiukė nieko aplink nenugirdo, išskyrus keletą (tikėjosi, kad burtažodžių) žodžių. Pajudėti neįstengė, kad ir kaip stengėsi. Tik akimis varstė viską, ką tik sugebėjo įžvelgti. Neaiškus kerų blyksnis praskriejo tiesiai virš jos galvos, ji netgi spėjo nulydėti akimis. Tačiau kito burto varniukė nenugirdo, bet pagal tai, jog burtažodis ją iškėlė iš krūmo bei nusviedė iki berniuko, priėjo savo spėjimą. Accio kerai. Skaudžiai nusileidusi ant žemės (jau antrą kartą!) Bethany pamatė šalimais buvusį bičiulį, kurio kojas buvo surakinusios grandinės. Jeigu ji nebūtų sustingdyta, atkerėtų, tačiau dabar galėjo tik gulėti ir žiūrėti tik tiek, kiek pajėgė akimis.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Sušukus accio užkeikimą, jis Dominykui pavyko. Nors berniukas vis dar gulėjo veidu į purvą, apsidžiaugė.Netrukus šalia jo gulėjo Bethany, o jos kai kuriose vietose oda buvo apibraižyta spygliais.
-Accio Bethany burtų lazdelę,-nusprendęs viską sutvarkyti, jis burtažodžio pagalba susigrąžino draugės lazdelę, kad ši nepasimestų miške, o vėliau tikėdamasis, kad burtas pavyks, pabandė atkerėti bičiulę:-Rennervate,-pakankamai garsiai ištarė burtažodį, kuris buvo skirtas atkerėti po sustingdymo kerų (stupefy).
Vildamasis, kad burtai pavyko, Dominykas netoliese gulėjusią Bethany burtų lazdelę laisva ranka stumtelėjo lazdelę bičiulės pusėn, kad ši atgijusi galėtų atkerėti ir patį Dominyką.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany ne itin patogiai sustingusi gulėjo ant kietos žemės po savimi jausdama keletos medžių šaknis ir žvelgė į tamsų, blausų bei menku debesų šydu apgaubtą nakties dangų. Akys vos sugebėjo nukrypti tai į vieną pusę, tai į kitą. Nedaug ką įžvelgė, būtų pamačiusi daugiau, tačiau trukdė sustingdytas kūnas. Mergaičiukė pajautė kaip nutirpo jos kairė ranka dėl nepatogios pozos. Varniukė išgirdo, kuomet šalia buvęs bičiulis (nematė ar jis gulėjo, ar sėdėjo, tačiau priėjo išvadą, kad surakintas grandinių tikrai nestovėjo) kerų pagalba pasikvietė jos lazdelę ir jei tik būtų galėjusi, būtų pakėlusi aukštyn antakius, tačiau deja, nebuvo idėjų kaip stupefy kerams pasipriešinti. Lazdelė atskrido kažkur netoli, bet ji jos pamatyti neįstengė. Atstingdyta, o tiksliau, tarsi atgaivinta Bethany it pabudusi po košmaro staigiai atsisėdo bei pravira burna įkvėpė gurkšnį oro. Kairė ranka dilgčiojo, nes buvo nutirpusi, o su visa kita atrodė puiku, neskaitant krūmo spyglių paliktų įdrėskimų, kurių beveik mergaičiukė nejautė. Bethany dėmesį atkreipė link jos pastūmėta lazdelė. Paėmusi ją į ranką, nei garsiai, nei tyliai, ištarė :
- Finite incantatem!
Varniukė vylėsi, jog pavyko, mat kitų kerų, galinčių šiuo momentu padėti, ji nežinojo. Jėgos seko bei menko, o sėdėdama mergaičiukė giliai ir tankiai kvėpavo bei tuo pačiu žiūrėjo į draugo pusę.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Pavyko. Dominykui sustingdymo kerų poveikio panaikinimas sėkmingai pavyko, nors ir pirmą sykį naudojo jis puikiai pavyko, juk sėkmei tereikia vilties ir noro tai daryti ar ne?
Šalia buvusi draugė paėmė berniuko pastūmėta lazdelę ir pabandė atkerėti pirmakursį. Finite incatatem kerai išsklido iš Bethany lūpų ir jautiesi viltis, kad grandinės nuo Dominyko kojų išnyks. Berniukas pabandė pažiūrėti į kojas. Valio, jo kojos jau nebebuvo suvaržytos geležinių grandinių.
Varniukas atsistojo ir nusivalė tą nelemtą purvą nuo veido, ir pagaliau pasijautė bent truputį švaresnis.
-Atleisk, kad taip nutiko. Turiu omeny, nederėjo tiek užkeikimų paleisti tavo pusėn.-Ištarė bičiulei, pasigailėjęs savo paleistų burtų ir nutarė atsisėsti ant rąsto, ant kurio sėdėjo prieš pradedant šokti, prieš prasidedant bičiulių dvikovai.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany vis dar sėdėjo ant žemės ir sunkokai alsavo. Jos akelės nuklydo nuo Dominyko ir žvelgė kažkur. Lyg tais į medį, o gal dar kur nors - tamsoje vangiai ką įžvelgė. Po truputį mergaičiukės kūnas ėmė rimti, kairė ranka nebedilgčiojo bei nugalėjo tirpimą.
- Viskas gerai, - menkai šyptelėjo pirštų galais nuo kaktos nubraukdama užkritusius, susivėlusius plaukus, - svarbu, jog abi pusės sveikos.
Varniukė sugebėjo išpešti tik tiek savo kalbos. Jai nereikėjo jo atsiprašymo, nors ir rankos bei veidas buvo apibraižyti bei žaizdoti. Lėtais judesiais, neskubėdama Bethany atsistojo. Tuomet menkais žingsneliais artėjo prie rąsto. Po keletos minučių jį pasiekusi, atsisėdo tarsi net nebuvo sėdėjusi ar sustingusi.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Dominykas net pats nesuprato, kodėl atsiprašė, juk dvikova yra dvikova, visada kas nors joje susižaloja. Bet šioje kovoje Bethany susižalojimai dėl spygliuočio krūmo, o Dominyko mėlynės ant kojų nuo grandinių, kurios palyginus, dar neseniai veržė pirmakursio kojas.
Netrukus ir Bethany atsisėdo šalia berniuko ir vėl tyla, ir vėl nežinia dėl veiklos.
-Taigi...ką veiksime? Nemanau, kad dar norėtum tęsti dvikovą. Beje, jei nesupyksi duosiu patarimą, turėtum labiau išlavinti reakciją ir svaidytis ne vien po vieną burtažodį, o kelis iš eilės.-Jam pačiam nepatiko, kai duodavo patarimus, jeigu ir būdavo jei geri ir argumentuoti, bet ne...Dominykas beveik niekada jų nesiklausydavo, tik kartais jei protas ar nuojauta paliepdavo.

[Auksė Marlena Hale]

Akimirką, vieną vienintelę akimirką, mergaičiukei pasirodė, jog tai sapnas, kad dvikova tebuvo kvailokas, pirmas į galvą atėjęs žaidimas, kad jos pačios čia nebuvo ir ji nesėdėjo ant rąsto suveltais plaukais (kuodo jau beveik nebuvo matyti) bei subraižytomis rankomis. Tačiau tai buvo tikrovė, o vienoje vietoje Bethany sugebėjo įžvelgti skylę kūno spalvos pėdkelnėse, bet tai nebuvo svarbu.
- Žinau, žinau, - apie reakcijos lėtumą ji jau girdėjo ne kartą, - mano reakcija visuomet buvo lėtesnė, net nežinau kodėl. Ir taip, jau supratau, kad reiktų naudoti po keletą kerų vienu sykiu, - lengvai sukikeno. Stojo tyla. Kažkur sušlamėjo lapai, galbūt iš savo lizdo pakilo paukštis į dangų.
- Nežinau net, - galop prabilo pradžioje ignoravusi pirmą klausimą, - sunku ką nors sugalvoti.
Bethany užvertė galvelę į medžių viršūnes. Tamsoje jie tapo tamsiais šešėliais, didingais ir tarsi grūmojančiais dėl neaiškių priežasčių. Supratusi, kad kol kas lazdelės neprireiks, įbruko į kišenę bei delnus padėjo sau ant kelių. Jai pagaliau nebuvo šalta, netgi šilta, tačiau jėgų gausa nedžiugino. Tarsi Bethany vos paršliauštų iki pilies, ir tai, klausimas ar iki bokšto bei savo miegamojo.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

-Manau, kad reakciją įmanoma išlavinti, manau tau reikėtų daugiau pasikauti su kitais ir manau, kad išmoktum reaguoti į viską greičiau.Ir žinoma vadovautis nuojauta ar lysti iš slėptuvės ar dar ne.-Taip jis iš tikrųjų ir manė, jo ir pačio reakcija kartais būdavo lėta, bet šį kartą berniuko reakcija buvo pakankamai greita.- O dėl kerų, kartais gerai ir panaudoti po vieną burtažodį, o kartais ir po kelis, visada dvikovoje reikia išnaudoti netikėtumą savo pusėn.
-Jeigu nesugalvojam ką veikti, tai gal jau einam į mokyklą. O kitą sykį dar čia susitiksim išlavinti tavo reakcijos?-nusišypsojo ir atsistojo.
Tvirtai atsistojęs ant žemės, atsisuko į mergaitę ir lyg džentelmenas pasiūlė parankę pirmakursei.
-Eime?- dar palūkėjo ir nuėjo link Hogvartso žiburių link...

[Auksė Marlena Hale]

- Viską, jeigu tik trokšti viskuo, ką tik aprėpia troškimas, galima išmokti, išlavinti ir taip toliau, - atsakė į Dominyko pasakymą. Išties, mergaičiukė neįsivaizdavo, ar galėjo ateityje kilti koks karas, kuriame jai tektų kovoti. Bet ji greitai nuvijo šias mintis šalin.
- Pasikauti kitais... Ne itin gerai bendrauju su žmonėm, kurie norėtų treniruotis kautynėms, - menkai atsiduso, - neįsivaizduoju, ar tokių yra.
Gal jį įžeidžiau? Varniukė klausėsi draugo patarimų. Kovos niekados jos netraukė, o kartais tai primindavo nevykusią vienos pamokos praktiką, kuomet viską sukniso ne tik sau, bet ir savo gerai draugei.
- Žinoma, - pakėlė savo akis nuo rankų bei menkai šyptelėjo, - eime.
Bethany pakilo nuo rąsto. Kūnas tarsi vėl atrodė sustingęs, tačiau bent sugebėjo judėti. Žvelgdama į medžių viršūnes, pamažu traukė link pilies.

[Morgana Buterfield]

Jau nežinia kelintą kartą susisupusi į šiltą pledą Morgana išsmuko iš Hogvartso kiemo ir pasuko link Uždraustojo miško, kuris nebe atrodė toks uždraustas, kai klastuolė kone kiekvieną naktį į jį įsmunka.
  Nužingsniavusi iki pamėgtos vietelės, mergina akimirką kitą užvertė galvą ir pažvelgė į dangų, uždangstytą medžių lapų, pro kurį matėsi pavienės žvaigždės. Morgana atsiduso ir priėjusi prie milžiniško gluosnio, atsisėdusi ant žemės, į jį atsirėmė.
  Taip dažnai Morgana ir sėdėdavo, neįprastai ramiai, niūniuodama mėgstamų dainų melodijas ir kartas nuo karto skaičiuodama medžių lapus. Net ir jai pačiai būdavo keista, kad sugebėdavo būti tokia rami, prie kitų ji visada trykšdavo energija, daug juokdavosi, niekada nepavargdavo, o čia ji buvo viena su savimi.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Jau seniai jam pabodo įvairios paauglių dramos, intrigos ir kitokios nesąmonės. Retkarčiais, pro praėjimo pro mokyklos koridorius pertraukų metu, Kristoferiui pradėdavo trūkti sveikatos nuo nesustabdamo kiekio pliurpalų ir kitokio visokio šlamšto, kuris šviesos greičiu skriedavo iš amžiais atvertų vaikų lūpų. Taip kartais norėdavosi prigriebti kokį vaiką, surišti jį, užkimšti burną obuoliu, kaip kokio tai paršelio, ir nugrūsti kur giliai į rūsį. Deja, tokia prabanga buvo ne klastuoliui.
 Patyliukais išskubėjęs iš Hogvartso pilies, klastuolis patraukė link Uždraustojo miško. Bala žino, kodėl vos ne kiekvieną mokinį traukia Uždraustasis Miškas, bet būtent tuo metu, Krisas norėjo truputi tylumos arba, kad tiesiog galėtu pabūti vienas. Nors visi žino, kad Uždraustajam Miške, visada galima ką nors sutikti.
 Kaip ir dabar, nematyti Kristoferiui vienumos. Netoliese, pastebėjo dar vieną pažįstamą.
- Ar nežinojote, kad Uždraustasis Miškas yra uždraustas? Ką čia veiki? - Paklausė.

[Morgana Buterfield]

Morgana kruptelėjo išgirdusi žemą balsą. Prisimerkusi ji pažiūrėjo į atvyklėlį ir tada nusisuko.
- Tai ką tu čia darai, jei Uždrastasis miškas yra uždraustas?- klastuolė pavartė akis tai sakydama ir užsimerkė. Garbanė kiek įsitempė ir po pledu iš pižamos kišenės išsitraukė suspaudė lazdelę, dėl visa ko.- Tu gal aklas? Sėdžiu. Atsirėmusi į medį.
  Gana šaltoku balsu ji atsakė ir tada vėl pasisuko į žmogų kuris stovėjo prie jos. Morgana prisimerkė mėgindama apskaičiuoti kaip greitai ji sugebėtų nukenksminti vaikiną, jei šis bandytų pulti. Nebuvo daug galimybių, bet ir tos menkos galėjo būti sėkmingos. Strazdanė pradėjo muistytis taip truputi pramankštindama sustirusias kūno vietas.
-O tu ką čia darai?- galiausiai paklausė.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

- Man, brangutė, kas neleistina - leistina. - Pašaipiai kilstelėjo antakį. Įsižiūrėjęs į kažkur matytą mokinę, Krisas šyptelėjo. - Ak, kaip juokingai atrodai, kai tokia pikta esi. - Sau prieš nosį sumurmėjo. - Ar aš tave pažįstu? - Paklausė.
 Kristoferiui buvo linksma stebėti, kaip ta simpatiška mergina muistėsi ir lyg kažkuo įtarinėjo klastuolį. Tyluma ir noras pabūti vienam, palauks. Dabar klastuoliui čia yra kažkas įdomesnio.
- Ak, galiu atsakyti taip pačiai - vaikštau po Uždraustąjį Mišką, nesimato? Nors, o gal aš ieškojau gražių panelių su kuo pabendrauti? Bet deja, mane čia atvedė Hogvartso šurmulys ir pastovus kitų mokinių burbėjimas. Norėjau pabūti vienas, bet sutikau tave. - Pasakė ir prikando lupą.
 Jau nesinorėjo būti vienam, Kristoferis surado sau naują veiklą - paerzinti garbanę. Rodos, tai atrodė linksmai. Vaikinas priėjo prie merginos ir šalia jos prisėdo, padėjo savo ranką jai ant nugaros.
- Tai kuo tu vardu? - Silpnai šyptelėjo.