[Fiona de Treebook]

Beatrice stebėjo, kaip į miško proskyną atžygiuoja Nuodų ir Vaistų profesoriaus sūnus. Regis, jo vardas Fasiras. Fasiras von Sjuardas. Von Sjuardų šeimai šo šventė nebuvo tokia linksma. Ji neteko dviejų narių, dviejų moterų savo šeimoje. Tikriausiai Fasirui, jo broliui Ravenui ir profesoriui Sorenui tai buvo stiprus smūgis. Juk ne kiekvieną dieną netenki brangaus žmogaus? Bent jau Beatrice taip dar nebuvo pasitaikę.
 Fasiras buvo apsirengęs juodai juodai, juodai kaip anglis, juodas kaip mirtis, juk gedulo spalva juoda... Jis pasveimino visus su švente, ir padėjęs savo krepšą ant žemės pradėjo pasakoti, kaip jo tėtis, na jų koledžo vadonas Sorenas paruošė jiems staigmeną - drąsos išbandymą. Nuo šitų žodžių mergaitė sudrebėjo- ji bijojo. Ji išsigando to, kas gali jai nutikti išgėrus vieno iš eliksyrų, esančių krepšelyje. Šalia stovėjo butelys priešnuodžio, bet pirmakursė vis tiek nenorėjo rizikuot. Pro medžius įslinko Caroline, bet į ją dėmesio beveik niekas nekreipė. Matėsi, kad ji jau stebėjo buteliukus, ir svarstė kurį išgėrus. Edgar pirmasis griebė buteliuką, pradarė jį, ir šliūkštelėjo sau į burną. Mergaitė jau nebenorėjo žiūrėti kas nutiks toliau. Ji movė pro medžius kuo toliau nuo tos vietos. Į pilį. Į saugų jos kambarį.

[Caroline Elase Wilding]

Ir tada viskas išnyko - Ašas, skausmas, net randai ant nugaros, rodės, išsilygino. Į akis grįžo gyvosios ugnelės, o gyvenimas, kaip ir anksčiau, atrodė linksmas, smagus nuotykis. Tarsi kokia milžino ranka gyvenimo laikrodžio rodykles būtų nerūpestingai pasukusi atgal į ketvirtą kursą. Į tą patį smagų gyvenimėlį. Profesoriaus Soreno von Sjuardo dovana - eliksyras padovanojo šešiolikmetei kelias dienas gyvenimo, be Ašo, skausmo ir baimės.  Šypsodamasi Caroline nežinojo kurion pusėn pulti - visur smagu, visur įdomu. Ir visgi kažkokia keistoka nuojauta nedavė ramybės, tarsi mergina būtų pamiršusi kažką svarbaus. Kažką, kas pakeistų viską. Tačiau greitai nuslopinusi šitą keistą nuojautą Carol ėmė dairytis ir stebėti nuo eliksyrų apkvaitusius bendrakoledžius. Fasirui eliksyras tikriausiai nebuvo iš maloniųjų. Kalbėjo jis su kažkokiais žmonėmis - čia Klarę, čia Claudie pavadindamas Solveiga, o padangėje skraidantį Edgar'ą šaukdavo Veno vardu. Prireikė laiko, kad Caroline susigaudytų, jog Solveiga - žuvusi Fasiro sesutė, o Ravenas - dvynys brolis. O tuo tarpu Claudie atrodė labai linksma ir laiminga, tuo pačiu glėbesčiuodama ir patį jaunąjį von Sjuardą. Khem, kas čia dabar darosi? Kokia čia istorija? Clau, na ir nusitaikei - profesoriaus sūnų... tyliai pati sau kikeno Caroline. Kaži koks marmalas pakliuvo keturiolikmetei draugei, akivaizdu, kad nekurie grįžo į vaikystės stadiją. Na, sprendžiant iš frazių.
Linksmai žybsėdama akimis Caroline beveik pasišokinėdama nukeliavo prie Klarės, vis dar sėdinčios ant žemės.
 - Labukas. Ko tu nepabandai eliksyrų? Žinok, visai geras jausmas. Tik nesuprantu, ką manasis padarė man. Gal kažką užmiršau...- akimirkai kitai susimąstė Carol ir nusijuokė.- Na, tai nesvarbu. Kaip laikosi tavo katytė,- prisiminė šešiolikmetė ir pati sau šyptelėjo, pagalvojusi apie mielą gyvūnėlį. Tačiau su šiuo prisiminimu buvo susijęs kitas. Tačiau koks, mergina niekaip negalėjo suprasti. Net susiraukusi bandė prisiminti, tačiau nepavyko.
Nubraukusi vis į akis lendančias juodas garbanas, Caroline smalsiomis rudomis akimis apžiūrinėjo proskyną tarsi pirmą kartą matydama. Juk čia taip gražu! o kodėl anksčiau to nepastebėjo? Tačiau ne visai idilišką idilę (na, pertraukiamą linksmų Claudie šūksnių ir neramaus Fasiro murmėjimo) sudrumstė kažin koks garsas, primenantis švilpiantį vėją. Staigiai atsigręžusi ton pusėn Carol pamatė besileidžiantį Edgar'ą. Kažkodėl tas žmogus jai atrodė labai svarbus, tačiau nenutuokė kuo. Na žinoma nenutuokė, nes visas ryšys su vaikinu buvo grįstas Ašu, baime ir neramumais. Skausmingas, bet svarbus.
 - Edgar!- gana džiugiai sušuko Carol, kai staiga, likus vos porai metrų iki žemės, bendrakursis žnektelėjo ant žolės.
Mergina susiraukė išgirdusi, kaip kažin koks metalas atsitrenkė į dėžę. O metalas iš kur?
 Gi Edgar'as ne koks terminatorius? Ir vėl kažkokia skylė galvoje. Niekaip negalėjo prisiminti šito dalyko, nors buvo tikrai, kad žino.
Nebesukdama galvos bėgte pasileido prie gulinčio vaikino. Nors kartą išgelbėjo liesumas - nuo tokio lėkimo siauros suknelės siūlės būtų neatlaikiusios.
 - Ei, gyvas?- tyliai paklausė pritūpusi šalia. Atsargiai paplekšnojo per skruostą.- Edgar, kas nutiko?- žvitrios rudos akys žvelgė nustebusios ir kiek sunerimusios. Tačiau vis tiek gyvai žybsėjo.- Negąsdink! Edgar, girdi mane?- pro linksmumą prasiveržė šioks toks neramumas.

[Klarė Konė Karter]

Eliksyrų poveikio ilgai laukti nereikėjo. Vienas po kito raudona spalva pažymėto koledžo mokiniai ėmė neadekvačiai elgtis. Būtent neadekvačiai. Edgar'as šūkaudamas galėjo prišaukti visą Hogvartso personalą, o tai švęsti sumaniusiems grifiukams nebūtų į naudą, juolab, kai įveltas ir pats koledžo vadovas. Sumaištis pakeitė ir Caroline veidą. Tiesa, ši dar negėrė skysčio iš pintinės. Tačiau neilgai. Vos Klarė spėjo nusukti akis į kitus, tamsiaplaukė garbanė užvertė ir savo eliksyro buteliuką, kuriame teliuškavo kažkoks drumzlinas marmalas, primenantis muilo gabaliukų pritarkuotą vandenį. Žaliaakė itin atidžiai stebėjo tamsias būsimos abiturientės akis, dauguma žinojo, kad sulysusios tamsiaplaukės plaukai, gobdami veidą slėpė ir tamsią nuotaiką. Suvodama, kad eliksyras gali suveikti bet kaip, Klarė nenuleido nuo jos akių. Tačiau po kelių sekundžių akimirkas skyrusią tylą pertraukė skambus juokas. Skardus Wilding balsas lėmė tai, kad būsima ketvirtakursė nebespėjo sužiūrėti visų proskynoje esančių koledžo draugų.
Staiga prie aukštaūgės pribėgo koledžo vadovo sūnus sapaliodamas kažką apie sesę. Paauglė net nespėjo sureaguoti, kai jis kalbėdamas su neaiškiais žmonėmis, šeimos nariais, kurių čia nebuvo. Su šeimos nariais, kurių net nebuvo šioje žemėje... Keturiolikmetės nuotaika staigiai pakito, jai buvo gaila bendrakursio, stojosi norėdama jau čiupti priešnuodį, tačiau Fasiras atsitrenkė į jau savu protu nepasižyminčią kurso draugę. Ši blaškėsi po laukymę tarsi nuo pasaitėlio nutrūkęs šuniukas, šūkavo kol atsisukusi kažin kodėl susidomėjo tamsiaplaukiu bendrakursiu.
Besišypsanti Carol, bent taip ją kviečiant girdėjo draugus, priėjo prie kaštonplaukės ir ėmė nerūpestingai kviesti pasinaudoti įdomia pramoga. Tačiau Klarė suprato, kad jei bent vieno "blaivaus" čia neliks, viskas gali baigtis didele nelaime. Nespėjus net atsakyti į klausimą, kuriam atsakymo ieškojo žaliaakė, tamsiaplaukė mergina jau teiravosi apie Marsę, juodą, smulkią katytę, kuri per magijos istorijos pamoką vos neuždirbo abiems grifų gūžtos koledžo narėms arešto.
- Katytė laikosi gerai, paskutinį sykį kai ją mačiau, tyliai snaudė ant miegamojo palangės... - Nukreipdama kalbą nuo sumaištį keliančių eliksyrų Klarė tikėjosi, kad staiga pralinksmėjusi vyresnėlė užkibs ant mielo gyvūno kabliuko. Keturiolikmetei sukant galvą ką atsakyti, Caroline staigiai ėmė bėgti į pamiškės vidurį, kur nusukusi akis žaliaakė jau matė ant žemės nuo šluotos nukritusį Edgar'ą. Šis atsitrenkė į dėžę su žiobariška staigmena, kurią ji atsinešusi, viduje sukilę sprogtelėjimai privertė jį krūptelti. Per daug prikišta dėžė buvo niekam nemotais, kai koledžo prefektas susmegęs voliojosi ant bent kiek smūgį sušvelninusios miško pievos. 
Norėdama vienintelė blaivia galva įvertinti kas įvyko, bandė pribėgti prie draugų, tačiau čia kelią pastojo Claudie, iš kurios švelnumo priepuolio apimtos fizionomijos dar nespėjo ištrūkti Fasiras. Užsikabinusi už seno girios medžio šaknies, nepalikusios miško aikštelės ramybės, Klarė neišlaikė pusiausvyros ir sviduliuodama kaip katžolės apsivartojęs katinas krito. Aišku, mergiotė nebūtų savimi jeigu neprisidirbtų. Ilgą, ploną koją, bandydama išlaikyti pusiausvyrą strazdanė iškėlė į orą ir nejučia kliudė jaunesnį koledžo vaikiną, pataikydama į nugarą, tarsi koks vilkas iš pasalų.
Nuraudusi būsima ketvirtakursė nekreipdama dėmesio į savo parkritimą ir nubalnotą dešinį kelį puolė atsiprašinėti koledžo draugų už savo nerangumą, net nebandydama atsiginti, jog galbūt kaltas buvo medis, leisdamas savo šaknims vilnytis mokinių pamėgtoje proskynoje. Keliantis šiek tiek susvaigo galva, tačiau tai buvo tik pasekmė to, kad per staigiai pakilo nuo žemės. Nereikia net eliksyro.. Suraukusi veidelį dėl nekenčiamo nerangumo galvą purtė valydama žoles nuo apsivėlusių plaukų.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras von Sjuardas paklaikęs žvilgtelėjo į besikvatojančią grifę, kuri jam šiuo metu atrodė kaip baisi, šlykšti, sena varna ragana. Grifiukas žingtelėjo atatupstas ir už kažko vėl užkliuvo, atsigręžė ir išsitiesė ant žemės. Kažko ėmė spausti galvą - Fasiras smiliais pamasažavo sau smilkinius, užsimerkė ir atsisėdo ant žemės. Viskas jam čia pradėjo atrodyti keista, nors jis kažkodėl nedrįso ar nenorėjo sau to pripažinti. Apdujęs jaunasis von Sjuardas atsistojo ir žvilgtelėjo aukštyn - Ravenas, jo brolis, vis dar skraidė ant šluotos ir į jį nė nežiūrėjo. ,,Jis gi paprastai to nedaro, a..." - pamintijo būsimasis ketvirtakursis su keista nuoskauda viduje. Vaikinas vėl susiėmė už kaktos ir nuleido galvą, o tada kažkas ant jo užgriuvo ir labai šiltai apkabino. Nustebęs Fasiras pasisuko į tą didelį šiltą objektą ir išpūtė akis. Solveiga jį apkabino dar šilčiau ir švelniai paglostė plaukus - vampyriukas bemaž sumurkė. Tik jam pasidarė keista, kad Solveiga kvepėjo žmogiškai ir buvo šilta.
   - Viskas gerai, sesut? - paklausė jis, nepaleisdamas jos iš glėbio. Patylėjo dar šiek tiek, nurijo seilę, tvardydamasis užsimerkė. - Solveiga, kodėl tu taip keistai kvepi? Ar vėl darei, ko tėtis neleidžia?
   Tuomet koledžo vadovo sūnus išgirdo keistą vėjo švilpimą ir atsimerkė - pačiu laiku. Fasas išsmuko iš Solveigos glėbio ir negalvodamas nukūrė prie nuo šluotos krentančio brolio. ,,Vaikine, lėčiau... Visi įspės, kas esi..." - sustabdė jį balsas iš pasąmonės. Von Sjuardas nejučia apsidairė, bet, atrodo, visi buvo užsiėmę savais reikalais. Fasiras susvirduliavo ir jau lėčiau prikrypavo prie brolio dvynio.
   - Venai, viskas gerai? - grifiukas delnu papliaukšėjo jam per žandą. Panašu, kad jo brolio nesėkmė patraukė ne vien jo dėmesį - artyn atėjo ir Klarė, ir Caroline. Fasiras sumirksėjo, žvelgdamas į Caroline veidą ir jis tapo panašus į mamos. Von Sjuardas kilstelėjo antakius iš nuostabos, o tada susiraukė. - Mama? Kas čia nutiko?.. Kodėl jūs neįspėjot?.. Ir tėtis, ir Venas... Ar jūs susitarėt taip?.. - sukliedėjo Fasiras ir atsigręžė į toliau dar stovinčią seserį, pamojavo ir šūktelėjo: - Solveiga, ateik...
   Tai, kas vyko, Fasirui jau nebetilpo galvoje. Vaikinas atsistojo, o jam į nugarą vėl kažkas trenkėsi - ,,Šventas Godrikai, kas čia vėl darosi?" - pamintijo Fasas tyliai. Sumurmėjo, pasitrindamas nugarą, žvilgtelėjo į Raveną, o tada atsigręžęs išvydo Klarę. Kažkodėl ji jam atrodė visai be pusiausvyros. Pats svirduliuodamas grifiukas ištiesė jai ranką ir šyptelėjo.
   - Viskas gerai? - paklausė jis. Tuomet vėl išgirdo juoką ir ten, kur ką tik stovėjo mama, išvydo tą pačią bjaurią kvatoklę raganą. Negana to, kad ji buvo susivėlusi ir apaugus karpom, jai ant galvos pradėjo augti du didžiuliai riesti ragai. - Apsaugok... Vladai... - sušnabždėjo Fasas, tebelaikydamas ištiestą ranką Klarės pusėn.
   ,,Kažkas čia negerai..." - toptelėjo Fasui į tuščią nuo siaubo galvą. ,,Mano šeima manęs nemaustytų, o aš matau mamą ir seserį... Kodėl jos gyvos? Kodėl dabartis pavirto į siaubo filmą?" - paklausė jis savęs. Prieš vaikiną išdygo vyras raudonais plaukais ir balta spirale nudažytais skruostais. Jis dėvėjo klasikinį kostiumą, bet... rankose laikė du kruvinus kirvius. ,,Kas buvo prieš tai?" - perskrodė Fasiro galvą mintis. Vaikinas prisimerkė, kažką įtemptai galvodamas ir svarstydamas - kažką svarbaus jis pamiršo. ,,Grifų balius... Kodėl grifų balius virto į tokią klaikią nesėkmę?" - paklausė jis savęs ir vėl. Priklaupė prie brolio, pabandė padėti jam atsistoti. Tas svoris rankose jam kai ką priminė - ogi tai, ką jis tempė į mišką. ,,Pintinė su eliksyrais" - staiga suvokė eliksyrininko sūnus. ,,Aš pataikiau išgerti haliucinatą. Mano realybės matymas iškreiptas...". Von Sjuardas suprato, ko jam reikia, o tada visur aplink jį atsirado krūvos pintinių, kurių viduryje buvo priešnuodis.
   - Prašau, padėkite... - sušvokštė Fasiras labai tikėdamasis, kad jį išgirs - beveik žinodamas. Kai jis išgėrė eliksyrą, aplink jį buvo dar keli grifai, bet vienas galės jam surasti ir paduoti tikrąjį priešnuodį, nes vienas jis jų neras. - Padėkite... Priešnuodžio... - paprašė Fasiras ir ištiesė ranką į priešais jį stovinčią pintinę - vieną iš tūkstančio. Grifo ranka perskrodė orą - ką gi, pabandyti vertėjo, bet tai tebuvo viena haliucinacija iš dar tūkstančio. Kuri pintinė buvo tikra, vaikinas nežinojo.                                                                                                                                         

[Claudie Amneta]

 Lyg į gelbėjimosi ratą, mažoji fėja stipriau įsikibo į matomą vienaragį. Stipiau apsikabino. Rodės, kad viskas yra tobula - fėjytė turi savo draugą vienaragiuką ir lyg taip gyventi galėtų šimtą dvidešimt ar daugiau metų. Ir rodės, kad apkabintas gyvūnėlis irgi buvo laimingas. Bet viskas nukrypo tokia linkme, kurios ji nesitikėjo. Kai vienaragis paklausė (taip, jie kalba) sesers ar jai viskas gerai. Sparnuotoji mintyse prisiminė visus matytus veidus. Ir kito vienaragio, apart to, su kuoriuo jis pykosi nematė. Tai aš jo sesutė? Mergaitė žvilgtelėjo į save ir jį. Aš net ne vienaragis! O norėčiau juo būti... Mintyse atsiduso ir toliau klausėsi kitų žodžių. Taip ir sužinojo, kad jos vardas Solveiga. Bet pati fėja net neabejojo, kad jos vardas yra koks nors kitas, bet ne Solveiga. Bet patikėjo broliu prisistatančio žodžiais. O kaip aš turėčiau kvepėti? Mažoji fėja nežymiai apsiuostė, ar kartais nesmirda. Ne, nesmirdžiu man rodos. O ko jo tėtis vienaragis arba fėjinas neleidžia? Apmąstymams nebeliko laiko, nes draugas tiesiog pabėgo iš glėbio. Nepasakytum, kad ji buvo labai tuo patenkinta, bet ką padarysi. Verta paminėti, kad bėgo labai greitai. Labai labai greitai. Bet ko gi tie vienaragiai nemoka? Tylokas pokšėjimas ir kažkieno kritimas privertė atitraukti akis nuo pastelinės vaivorykštės spalvos plevėsuojančių karčių. Nukrito didysis vienaragis, kurį ji ką tik apšaukė. Iš to kojas užvertusio vienaragio vaizdo ji vos nepradėjo juoktis. Ar jis ko prisigėrė? Čia taip veikia raudonųjų uogelių vynas? Lyg iš kažkur ištraukė keistą gėrimą ir stebėjo kas bus. Fėjytė nesitikėjo, kad prie jo bėgs žalioji fėja, saldainių princesė ir vienaragiukas. Gal didysis vienaragis ir nėra toks blogas? Juk jam eina padėti visi... Nežinia kodėl, bet ji toliau stovėjo vietoje. O didysis vienaragis taip ir gulėjo. Jos apkabintas vienaragiukas dar kažką šūkčiojo, bet ji pati nelabai atrinko žodžius. Gal dėl to, kad būdama Clau atrinkdavo savo vardą, dabar išgirdo ,,Solveiga, ateik". Na, turbūt vis vien pirma pamatė vienaragiuką, mojuojantį kanopėle. O jūs matėte vienaragį, kuris mojuoja? Tiesa, atrodė labai keistai, bet ji neišsidavė. Tai aš esu Solveiga. Arba turėčiau ja būti. Visiškai nesuprasdama, ką jis iš tikro mato, sparnelių savininkė nelabai norėdama priėjo prie kitų asmenų. Žmonėmis jų nelbai pavadinsi, gyvūnais ar padarais irgi. Ji matė vienaragiuko pastangas bandant pakeltį draugą/priešą/kitą vienarągį. Bet rodos, kad ir pačiam gelbėtojui nelabai sekėsi. Žvalgėsi lyg su baime, lyg matytų dar kažką, ko mažė nemato. Tai privertė fėją suraukti nosytę. O įsivaizduokit, kaip ji nustebo, kai jis kanopa lyg kažko ieškojo... Perbraukė per orą. Kadangi fėja nieko nesuprato, apsidairė. Maždaug ten, kur vienaragis bandė kažką rasti ir kažko parašė, tik toliau buvo krūmas. Atrodo, lyg būtų paprastas krūmas, bet jis buvo apkarsturas saldainiais. Ne, atrodė ne taip, kad jie būtų tiesiog užmesti. Jie augo ant krūmo. Vienaragiukas nori saldainio! Mažoji susiprotėjo ir greitai nubėgo (jau spjovė į bandymą skristi) link paminėto objekto. Jo jis buvo gražesnis ir atrodė skaniau nei žiūrint iš toliau. Mergaitė vos susitvardė neatsiplėšus didelio gabalo rausvos cukraus vatos, kuri atstojo krūmo lapus. Susitvardė ir neprisižėrus mažų saldainukų į saujas. Ji iškart gerai apžiūrėjo patį didžiausią saldainį. Jis buvo panašus į tas kalėdines lazdeles, tik buvo daug didesnis ir tiesus. Apvyniotas raudona folija ir net nematant paties buvo labai skaniai atrodantis. Nuskynusi jį, mažoji fėja nusišypsojo vienaragiui ir nužingsniavo prie jo. Pritūpė, ištiesė saldainį ir negalėdama atsispirti pagundai, paglostė įvairių spalvų karčius.

[Edgar Jeffter]

Aplink nukritusį vaikiną ėmė rinktis draugai, bet pastarieji, visi iki vieno, buvo paveikti eliksyrų ir visi, na išskyrus Caroline reagavo į aplinką, kaip  ši iš tikrųjų ir atrodė.
- Caroline?- pasimetusiu balsu tarstelėjo Edgar'as, - Juk niekada nedrįsčiau tavęs išgąsdinti,- atsiduso,- Tiesiog nieko nematau. Aklina tamsa ir galvos svaigimas,- pasakęs apie savo savijautą sukluso. Dabar buvo girdėti Fasiras.
- Visgi, Ravenas ir gi čia?- pasiteiravo, bet ko, kas buvo aplinkui. Vėliau ketvirtakursiui pačiupus už rankos, juodaplaukis nė nesileido, jog būtų jam padedama atsistoti.
- Kas iš to, kad mane pastatysit, jei aš nieko nematau,- sulig šitais žodžiais, jis kažką pamatė. Tik tai, ką matė buvo galvoje sukeltas vaizdinys ir pats tą suvokė. Jis matė panašią aikštelę, tik šioji buvo apsupta tankių medžių. Ir nereikėjo visiškai laiko, kad susivoktų, kas tai per vieta.
- Tik ne vėl,- jam vaizdinių ir sukeltų haliucinacijų, su tais vaizdiniais, apie įvykį nutikusį dar šiais metais, buvo per daug.
- Taip! Priešnuodį!- sušaukė išgirdęs, kaip von Sjuardo sūnus paminėjo, atoveiksmį, skirtą prieš eliksyrus. Tada nutilo. Nutilo ir pasinėrė į galvoje matomą reginį. Matė klastuolę draugę, kuri stovėjo it įbesta, tarsi akmuo ar koks vaiduoklis, kuriuo iš tiesų ji ir tegalėjo būtų. Pačio grifo išorinės emocijos neplūdo, tačiau viduje gniaužė kvapą. Sunku buvo prisiminti, tokiu aiškiu vaizdiniu, tai, ką ir taip prisimena kiekvieną dieną. Dėl ko ir taip save kaltina be paliovos. Sėdėdamas išplėstomis akimis ir realiai spoksodamas į niekur, suėmė šalia buvusios bendrakursės plaštaką. Tai padarius bent kvėpuoti šiek tiek buvo lengviau. Juodaplaukė jam buvo reikalinga, be galo reikalinga, ypač tokiais momentais.

[Caroline Elase Wilding]

Aikštelėje vyravo visiška maišalynė, kuri, Caroline akimis, atrodė labai gyva ir džiugi. Na, juk tai vakarėlis - metas linksmintis. Tačiau kuo toliau, tuo labiau, šitas palaimingas svaigulys kažkuo nervino. Vos tik mėgindavo kažką prisiminti, Carol pasitikdavo visiška skylė galvoje. Lydėdavo gana dažnai - tarkime, kodėl beveik nieko neprisimena iš praėjusių metų? Ir kada spėjo pasidaryti vieni kaulai ir oda? Kodėl Edgar'ui krintant džeržgė metalas? Ir ką, po velnių, prie jos šono veikia baltakriaunis ginklas? Rodės, į visus šituos klausimus yra atsakymai, tačiau kažkodėl mergina jų negalėjo prisiminti. O gal ir nenorėjo - juk jautėsi tokia be proto laiminga. Gyvenimas gražus, ar ne? Ir vienintelis jį temdantis dalykas šiuo metu - tai lyg be sąmonės gulintis ant žemės draugas. O kuo toks svarbus jai šis žmogus, Caroline nesugebėjo prisiminti.
 - Taip, čia aš. Labai blogai?- kiek sunerimusi paklausė. Kažkodėl apėmė neaiškus deja vu jausmas, tarsi jau kažkada tokią ar panašią situaciją būtų išgyvenusi.- Ne, Raveno čia nėra,- apidairiui proskynoje pridūrė Carol. Čia šmirinėjo tik nuo eliksyrų poveikių apkvaitę tie patys grifai, kurie dalyvavo šventėje nuo pradžių. Mergina pasigedo tik kažkokios nepažįstamos mergaitės. Tačiau labai galvos nesuko.
Akimirką septyniolikmetė stebėjo Claudie, kuri, dėl jai vienai žinomų priežasčių, čiulbėjo vaikišku balseliu. O tuo tarpu Klarė, skubėdama prie šalia prefekto susispietusių draugų, kažkokiu būdu sugebėjo paslysti ir dar trinktelėti Fasirui nugaron. Oho tyliai mintyse nusistebėjo Caroline tokius vaizdus ne kasdien pamatysi.
 - Priešnuodžio?- dar perklausė mergina. Matė, kaip Clau iš pintinės išsitraukė kažkokį butelį ir padavė Fasirui, tuo pačiu jį paglostydama. Net ir nuotaikos netemdant beprotybei ir panašiems dalykams, iš Carol eliksyrų meistrė buvo kaip iš karvės balerina.
 - Klare?- kreipėsi mergina į šiuo metu arčiausiai esančią (ir šiaip jau, vienintelę) sveiko proto būtybę.- Klausyk, gal galėtum paduoti priešnuodžių? Bijau, kad tikrai nesugebėsiu atskirti. Aha, baigdama Hogvartsą net paprasčiausių priešnuodžių neatpažinsiu. Tarsi būčiau pamokų nelankius. O gal taip ir buvo, tik nepamenu? Tikrai, kažko nepamenu. Tačiau dėl kažkodėl skilusios atminties nebebuvo kada jaudintis - mintis išblaškė Edgar'as. Vaikinas sėdėjo įsitempęs ir tarsi žvelgdamas į kažką, kas matoma buvo tik jam vienam. Atsargiai pamosikavusi ranka prefektui  prieš akis, Carol įsitikino savo hipotezės teisingumu. Netrukus jos ranką suspaudė Edgar'o plaštaka. Ir vėl deja vu. Tarsi tas jausmas jau buvo praeityje. Ir vėlgi Caroline neprisiminė nieko. Atsakydama mergina spustelėjo draugo ranką.  Bendrakursio išraiška rodė, jog tai, ką jis mato, tikrai nėra labai malonu.
 - Edgar? Girdi mane?- kiek sunerimusi palinko arčiau septyniolikmetė.
Staigiai atsisuko į proskyną ir kaip visada turėjo vaduotis iš regos lauką apgaubusių juodų garbanų.
 - Klare!- jau desperatiškai šūktelėjo Carol draugei viltingai spoksodama į buteliukus. Juk kažkuris jų turėtų pagelbėti.

[Klarė Konė Karter]

- Aha, viskas gerai. - Nekreipdama dėmesio į bendrakursio ranką, ji dar labiau išraudo. Pirmąją rausvumo bangą sukėlė saulė, kuri spinduliais kutendama strazdanotą Klarės veidą jau spėjo palikti dažnai kvailų žiobarų sveikomis vadinamas dėmes. Mintis, kad kažkas matė jos, nors ir eilinį, pusiausvyros iškrėstą pokštą, vertė gėdos pilnas akis nusukti į žemą ir šįsyk kraujas padėjo skruostams užsipildyti skaisčia, burokine spalva. Tarsi per tamsus miško aikštelei sportinis batelis taršė žolę šalia šaknies, už kurios sugebėjo užsikabinti keturiolikmetė.
Neįprastai pasimetusi stebėjo vyresnio grifo situaciją iš šono. Tolimiau. Sumaištis dar palyginus jaunai paauglei kėlė didelį nerimą. Proskyna svaigo ne nuo kokio nors spalvoto magiško gėralo, tačiau nuo streso gaminamo kortizolio, kuris veikė smegenis, nutildydamas bent pusę aplink esančių aplinkos veiksnių. Miškas sukosi aplink tarsi audra avilyje. Tik čia siautė ne bitės, o pergalę šventę grifai, prisilakę koledžo vadovo užsiundytų eliksyrų. Jų gerti niekas nevertė, tačiau vienas iš koledžo bendrų bruožų - drąsa. Todėl grifiukai ilgai nesilaužė. Čiupo įvairiaspalvius skysčius slepiančius butelaičius ir apsinešę lakiojo tarp šakų.
Tik po gerų kelių minučių, kurios žaliaakės galvoje lėkė tarsi blakstienas vos suliečiantis mirksnis, ji suprato, kas vyksta proskynoje. Mokiniai negalėjo patys rasti priešnuodžio. Eliksyrų poveikis nebuvo pats taikiausias žaidimas. Fasiras klaidžiojo ratais apie pintinę, čiupinėjo orą, matyt haliucinacijų apimtas buvo tarsi kaip girtas žiobarų taksistas iš seno anekdotų, bandė apvažiuoti ne tik medį, bet ir nerado kelio į tiltą. Tačiau iš tam tikro transo ilgaplaukę prižadino ne jis. O vyresnėlė Carol. Ji budėjo šalia ant žemės nepasikeliančio Edgar'o. O šis nepaleido jos rankos, tad ji negalėjo pasitraukti prie pintinės, slepiančios išsigelbėjimą iš dirbtinai sukeltų kančių.
Nieko nelaukdama ištįsėlė per žolių gniaužtus skynėsi kelią iki pat pintinės. Joje nebebuvo prieš tai egzistavusios tikslios tvarkos. Eliksyrai buvo išsisklaistę po visą pintinę. Emocijų užpulta Klarė vos sugebėjo prisiminti, kad vos ne dvigubai už kitus didesnė stiklinė talpa, keturkampe apačia buvo priešnuodis. Edgar'ui esant tolėliau, pirma butelį ištiesė savo bendraamžiui. Reikėjo dar sekundės, kad suprastų, jog koledžo vadovo sūnus nesugeba atskirti realybės. Klarė priėjo artyn ir įspraudė butelį tiesiai tamsiaplaukiui į ranką. Tačiau nepaleido dugno, nenorėdama išversti vienintelės priemonės, grąžinsiančios blaivas mintis draugams grifams.
- Gurkštelk, čia priešnuodis. - Kalbėjosi su toli gražu ne visą realybę suprantančiu Fasiru.
Nelaukdama kol priešnuodis suveiks, tiesiai su buteliu ji jau žymiai atsargiau lėkė prie atokiau esančių Carol ir Edgar'o. Žinodama, kad prefektas pasitiki garbane, įstūmė butelį jai į rankas. Ir atsitraukė atokiau, nenorėdama sukelti efekto, kurį žmonių minia sukelia per žiobarų filmus. Caroline atrodė pakankamai sąmoninga, nors ir pati buvo truktelėjusi iš vieno iš butelaičių.
Niekada gyvenime... Nusipurtė akies kampu spitrijant į pintinę. Nenorėjo stebėti kitų grifų, kurie, tikėjosi, greitai atgaus protą ir tam tikras jusles. Klarei kilo siaubingas noras nuspirti tą medinę dėžę kuo toliau nuo visų. Tačiau žinojo, kad kitiems, nors ir paveiktiems eliksyrų, šis būsimos ketvirtakursės noras būtų ne visai prie širdies. Didžiausias veiksnys, sulaikęs Klarę nuo naikinančio žingsnio buvo pagarba nuodų ir vaistų profesoriui, kuris vadovavo raudonai auksiniam koledžui.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras von Sjuardas visą laiką paniškai dairydamasis į šalis netyčia kluptelėjo ant kiek padžiūvusios, nevešlios miško proskynos žolės. Dešiniąja ranka susiėmė už dilgsinčios kaktos, lėtai perbraukė per ją ranka ir pakėlė galvą. Prieš jį teberiogsojo begalybė pintinių pintinėlių, kabančių ant medžių ir krūmų šakų, parvirtusių gulinčių šalia draugų grifų, įžūliai spoksančių iš pačių labiausiai apšviestų proskynos vietelių, padėtos ant žemės ar žolės kupstelių, ir... ir... ir... Vaikinas atsitraukė atgal, žvilgtelėjo į brolį Raveną su pagalbos maldaujančiu žvilgsniu, atsisėdo ant šlapios žemės, na, tiksliau, drėgnos žolės, ant kurios mažyčių stiebelių pūpsojo rasos lašeliai. Vaikinas nuleido galvą. ,,Čia tai gebėjo primąstyti, švenčiausias Heimdalai... Troškimų eliksyras? Įdomu, kaip jį vadina, jei haliucinacijas sukeliančius vadina haliucinatais... Gal... Troškučiais?" - tyliai pasišaipė ir pats sau sukrizeno Fasiras.
   Nedaug tebuvo juodaplaukis vaikis taip nuleidęs galvą žemyn, o staiga kažkas jam prie nosies kažką prikišo. Grifiukui tai buvo taip netikėta, kad jis atšoko atgal, o tada išvydo Claudie Amnetą, rankose laikančią kažkokį gyvį. Jaunasis von Sjuardas įsižvelgė į neįprastai naivias merginos (ar mergaitės?) akis, o tada nuleido žvilgsnį į tai, ką jinai tiesė jam. Žioptelėjo iš netikėtumo.
   Amnetos rankose rangėsi kuo tikriausias trumpu kūnu, bet neregėtai drūtas ir šlykštus šimtakojis su gigantiškais, daug ką pasakančiais žabtais. Juodos gyvio akutės Fasirui buvo panašios į kokio nors apsėstojo akis (tokių gali va tiek ir tiek prisižiūrėti šiuolaikiniuose siaubo filmuose).
   - Tu čia ką... - tyliai nutęsė Fasiras, stebėdamas, kaip žabtai sučeksi. Kaip bebūtų keista, mergaitės akyse trečiakursis nematė jokios baimės - o juk paprastai mergiotės nė su tūkstančiu eurų nepriverstum tokio padaro į rankas paimti. ,,E, bet juk jie nuodingi, ką? Ir tas kinų raudongalvis, kurį pasitelkė į žiaurų kankinimą vienam filme, ir tie iš ,,Raitelio be galvos"..." - pamintijo tuomet moksleivis. Pamažu iliuzijų užvaldytam vaikinui pasidarė aišku, kad kažkas su šia iliuzija negerai. Jis tikrai netroško susitikimo su šimtakoju... ,,Kita vertus, netroškau ir pamatyti klaikių raganų..." - paneigė savo mintį jis pats. ,,Tai čia ne troškimų eliksyrai... Čia prisišaukimo eliksyrai..." - toptelėjo drąsuolių koledžo nariui. Bet vis tiek daiktas Claudie rankose visiškai negalėjo būti susijęs su tuo - Fasiras net nemąstė apie tokius padarus. O gal... Haliucinacinis eliksyras šitaip reaguoja į priešnuodžius? Juk vaikinas prašė priešnuodžio...
   Von Sjuardas sunkiai atsiduso.
   - Pasitikėsiu tavim šįsyk, - murmtelėjo jis ir paėmė šlykštų šimtakojį į savo rankas. Mažos kojytės ėmė kutenti jo delnus. Jeigu tai tikrai yra priešnuodžio buteliukas, jam reikėtų jį priglausti prie... Vaikinas automatiškai kietai sučiaupė lūpas.
   - Joptvaju... medelis... - tyliai keiktelėjo jis. Juodos šimtakojo akutės įžūliai vėpsojo į jį, o jis pats tiesiog neišmanė, ką daryti. Atsiduso darsyk, greitai priglaudė šimtakojo žabtus prie savo lūpų ir pajuto, kaip į burną teka balažin koks saldžiarūgštis skystis. ,,Tikiuosi, tai ne šimtakojo seilės." - niauriai pamanė Fasiras, o tada šimtakojį - priešnuodžių buteliuką iš jo paėmė Klarė Konė Karter. Fasiras užsimerkė, skrandžiu aukštyn ėmė kilti kažkas šlykštaus - bet kaip staiga pradėjo, taip ir pasibaigė. Grifiukas pramerkė vieną akį, o tada kitą... Pintinės buvo išnykusios, Raveno vietoje gulėjo Edgar...
   - O Solveiga?.. - per garsiai ištarė vyriausiasis koledžo vadovo sūnus ir susipratęs užsičiaupė.
Būtų buvę geriau, jeigu jam meluotų pasaulis, o ne eliksyras.

[Claudie Amneta]

 Mažoji fėja žiūrėjo į Fasirą vienaragį ir laukė, kol jis paragaus saldainio. Neesmė tame, kad vienaragiai neturi pirštų kaip žmonės ir jiems sunku ką nors paimti. Lyg kažkuo abejodamas, gyvūnas kažką sumurmėjo. Ir pagaliau paėmė saldainį. Tik jos dėmesį nutraukė kažkoks garsas. Atsitraukusi per žingsnį, ji apsidairė ir pamatė... Rožinę kengūrą! Tarp kengūros ir vienaragio atsirado vaivorykštė, ryškesnė už karčius. Daugybė debesų nusileido ir sudarė patalą. Juokingai šokinėjanti kengūra peršoko vaivorykštę ir atsidūrė prie vienaragio. Kengūra nuskriaus vienaragį! Toptelėjo į mažą galvelę mintis, kuri išsipildė. Rožinė atėmė saldainį! Tik keista, kad nuskriaustasis neatrodė liūdnas. Hm... Fėjytė apsidairė ir pamatė, kad rožinė Kenga (ogi kas sutrugdys sugalvot vardus, a?) šuoliavo prie... Sparnuotoji porą kartų mirktelėjo, kad įsitikintų ar viskas taip, kaip ji mato. Saldainių princesė sėdėjo prie kažko kito. Lygais vienaragio... Anksčiau matytas Didysis vienaragis po lopinėlį tamsėjo. Greitai, kad mažė pastebėtų skirtumus. Netrukus jis tapo visas juodas. Tamsūs karčiai su šviesiais lopinėliais, primenančiais žvaigždes draikėsi papūtus vėjui. Jis tikrai gražus... Fėja žvilgtelėjo į debesis, kurie supo vaivorykštę. Nelabai ką suprasdama, ji toliau žiūrėjo, kaip jie tamsėja ir tampa juodais, beformiais padarais. Vaivorykštė tamsėjo, tapo visiškai juoda su keistais tamsiai violetine švytinčiais simboliais. Žvilgtelėjus į saldainių princesę ir kengūrą pamatė tą patį. Viskas tamsėjo. Saldainių princesės oda blyško, suknelė tamsėjo, o kengūra apskritai neatrodė nė lašeliu draugiška. Gal būt. Na, ji patapo anksčiau matyta fėjų karaliene. Išdidžia, su žalia suknele ir atrodančia labai protingai. Bent jau ne juoda. Mažoji baugščiai, bijodama išvysti pasikeitimus žvilgtelėjo į vienaragį. Na, į mažąjį vienaragiuką, jei jau susipainiojote. Ir jis buvo nepasikeitęs. Kad matytumės tą linksmą šypsenėlę, pamačius, kad jis savo vietoje! Vaikišką šypsnį nutraukė vėjas. Ne toks, lyg kiek įprastai pūstelėtų, bet tikrai stiprus vėjas. Jis pakėlė kelis juoduosius debesis, jie išsipūtė ir tapo juodais, beformiais padarais, grasinančiais ką nors padaryti. Fėja niekaip nesuprato, kodėl kiti jų rodos, nemato. Ir tada jie pradėjo ją vytis. Vienaragis žiūrėjo į visai kitą pusę, todėl (manydama, kad elgiasi ypatingai gerai) timptelėjo už karčių, atkreipdama dėmesį. Jei kas nežinotų šio ,,kilnaus" tikslo, turbūt palaikytų ją pakvaišusia. Na, bet kas jau kas, bet mažoji buvo per daug išsigandusi, jog pastebėtų vienaragio sumišimą. Fėjytė tik bėgo ratu aplink savo mažąjį draugą ir stengėsi pabėgt nuo keistų juodų padarų.
Maža maža fėja bėga ratu...
Maža maža fėja bėga nuo siaubų.
Maža maža fėja ims ir nuskris.
Maža maža fėja nelaimėj nepaliks.
 Keistoka dainelė aidėjo galvoje, netrukus išsikraipydama ir paliko mažės lūpas:
-Maža maža Claudie bėga tolyn.
Maža maža Claudie slėpsis po pušim.
Maža maža Claudie grifė nėr tikra.
Maža maža Claudie vaaarnų dukra.
 Na, tiesą sakant, sparnuotoji galėjo garantuoti, kad apie jokią Claudie nedainavo. Juk ji dainavo apie mažą mažą fėją. Pala... Bet juk aš esu fėja! Aš galiu skraidyti! VALIO!
Aš pabėgsiu nuo siaubų
Ir nuo pykčių didelių.
Vienaragio aš sesuo,
Laimės, džiaugsmo šis mėnuo.
 Kaip ir aną kartą, tikros mergaitės lūpas paliko visiškai kitoks garsas.
-Grifų aš jau nekenčiu.
Myliu varnas - nuostabu!
Myliu varnas aš spalvotas,
Ryžavotas ir dryžuotas...
 Gal ,,ši miela dainelė", kurios Clau neapsvaigus nebūtų padainavus prasitęstų, bet juk jos išradingumas svarbesnis. Mergaitė po truputį įsitikino, kad moka skraidyti ir atsistojo prie medžio. Šoko link jo ir norėjo skrist taip, kaip būna filmuose - pakyla stačiu kampu. Tik staiga viskas akyse aptemo...
                                                                                                                               
 ...Vaivorykštė... Vienaragis ir rožinė kengūra... Jie šokinėja per vaivorykštę... Vienaragis atsitrenkia į kengūrą... Fėjos širdies ritmas greitėja... Vienaragis nugriūva ir miršta... NE!!!!!!!!!!!!! TIK NE TAI!!! Vaivorykštė susprogsta ir tuo pačiu nusineša kengūros gyvybę.
    Pasaulio medis... Visi laimingi... Atskrenda vaivorykštė... Viskas sprogsta... Sugriūva... Lieka mažas vienaragiukas... Jis verkia... Ilgisi žuvusių draugų...
    Narnija... Visur šalta... Vienaragis su kepure eina per šią šalį... Jį į ledo gabalą paverčia pikta ragana...
    Vienaragių kambarys... Klounas su didele raudona nosimi... Jis ją nusiima... Lieka be nosies... Viskas aptemsta...
    Dingsta...

[Edgar Jeffter]

- Girdžiu,- atsakė Edgar'as draugei, - Tik vis dar laukiu priešnuodžio, jei tokio iš tiesų turime,- priminė dar ir apie priešnuodį, kurio laukė, jau kuris laikas. Vaizdas kylantis galvoje darėsi vis stipresnis ir ryškesnis, tačiau tai juodaplaukio neglumino. Žinojo, kad matymas to, ką mato dabar yra netikra, nes tai buvo tik vaizdas, be jokio garso. Vienintelis garsas, kurį girdėjo, tai buvo keliamas aplinkui esančių grifų šurmulys. Pastarieji atrodė gerokai apšutę dar nuo savo gėrimo, tiksliau didžioji jų dalis. Nors ir šalimais esanti draugė buvo apkvaitusi, tačiau tai buvo sunku pastebėti pačiam vaikinui, mat šios eliksyro poveikis buvo kitoks. Buvo girdėti ir kažkur netoliese esančio Fasiro balsas, kuris netrukus visiškai nutilo ir nebebuvo girdėti mokinuko svaičiojimų apie čia nesančius asmenis. Išgirdęs būsimos ketvirtakursės eilėraštį ir ypač eilutę, sakančią, jog šioji nekenčia grifų, kiek savyje pyktelėjo septyniolikmetis už tai, bet to daryti visiškai nevertėjo. Tą ir pats greitai suprato, suvokdamas, jog jaunesnioji grifė yra veikiama eliksyrų.
- Taip, jei būtų galima duok jo greičiau,- nepatenkintas, kad nieko negali regėti, pritarė šalimais esančiai draugei, kreipdamasis ir pats į Klarę.

[Caroline Elase Wilding]

Kartais keista nesuvokti to, kas esi pats. Carol atmintį dabar buvo galima sugretinti su kažkokiu senu palaikiu skuduru, kuriame daugiau skylių nei audinio. Iš savo gyvenimėlio ji atsiminė visiškai nedaug. Vietomis negalėjo prisiminti tik valandos ar dviejų, tačiau viena skylė žiojėjo per keletą mėnesių. Iš kur randai ant rankų? Kodėl šita mėgstama grifiškų spalvų suknelė dabar kabo kaip maišas? Gerai, kad miško aikštelėje nebuvo veidrodžių ar kažko panašaus į juos - pamačiusi save Caroline tikriausiai būtų minkštai nukritusi ant šitų dailių samanų.
Juolab, kad dabar tuo rūpintis nebuvo laiko - susirūpinusi mergina akimis sekė Klarę, kuri, pasiekusi pintinę su eliksyrais ir ištraukusi kažkokį nemažos talpos butelį, pradėjo nelengvą kelionę visų apkvaitusiųjų link. Realybėn sugrąžinti jaunąjį von Sjuardą kilo keblumų - šis su nepasitikėjimu žvelgė į Klarės rankose esantį butelį. Greičiau gi tu... beviltiškai pasimuistė Carol, tačiau nusiramino pamačiusi, kad Edgar'ui ne taip jau ir blogai. Bent jau kol kas. Fasiras, regis į realybę grįžo, tačiau tuo pat metu septyniolikmetės ausis pasiekė dainelė.
 - Claudie?- klausiamai atsisuko mergina. Taip, ketvirtakursė grifė, džiugiai lakiodama po proskyną, dainavo dainelę, kurios žodžiai visiškai prieštaravo jos pačios asmenybei. Ko Sorenas von Sjuardas pridėjo į tuos eliksyrus, ką? Kitavertus, koks velnias buvo mano pačios buteliuke? Juk niekas nepasikeitė, tik... neatsimenu. Užsižiūrėjusi į Clau Carol pajuto, kaip jos rankoje atsidūrė priešnuodis. Vėsus stiklas keistai kažką priminė, tačiau mergina neturėjo nei laiko, nei noro mąstyti ką.
 - Edgar,- palinko Caroline arčiau vaikino, ranka nubraukdama juodas garbanas, kad nekristų jam ant pečių. Visgi kelios nepaklusnios sruogos sugebėjo nuslysti.- Edgar, čia priešnuodis,- kalbėjo mergina, paduodama butelį draugui, ir tuo pačiu prilaikydama. Pati kažkodėl gerti priešnuodžio nenorėjo - kad ir kokio marmalo užgėrė, ypatingo poveikio nejuto.
 - Geriau,- kreipėsi į Edgar'ą, kol akys užfiksavo krentančią Claudie. Nežinia, ką įsivaizduodama mergina pašoko taip aukštai, tačiau nusileidimas tikrai nebuvo maloniausias.
Metusi žvilgsnį į draugą ir įsitikinusi, kad šis trumpam apsieis ir be jos, Carol nulėkė prie ketvirtakursės grifės.
 - Claudie, kas tau?- čiupusi merginą už rankos mėgino pabudinti septyniolikmetė.- Kas atsitiko?

[Klarė Konė Karter]

Viduje spurdanti Klarė iš šono atrodė tarsi statula. Atrodo, kad bent kai kuriems koledžo draugams atgavus sąmoningumą nuo eliksyrų turėtų palengvėti. Tačiau nebuvo lengviau. Sugrįžimas į realybę buvo sunkus. Tarsi pabustum iš sapno vidury nakties, nesuprasdamas nei ką matei, nei kiek realu tai buvo. Bent jau taip atrodė taip eliksyrų neišbandžiusiai ketvirtakursei.
Vaizdelis proskynoje atrodė, tarsi būtų ištrauktas iš nevykusios melodramos, filmo, kurio realybė kur kas hiperbolizuota. Norėdama išlaikyti sveiką protą žaliaakė turėjo prisėsti. Kitaip, matant savo mokyklos šeimą, žmones, su kuriais praleido tris kartus daugiau laiko nei su savo biologine šeima, neriantis iš kailio, greičiausiai būtų ėmusi klykti.
Tuo pat metu, kai užsimerkė ir susikaupė ties vaizdu Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje: raudona spalva, jaukiu židiniu ir draugais, dažniausiai besijuokiančiais ne nuo haliucinacijas keliančių eliksyrų, o pokštų ir kvailionių. Ramybė tęsėsi neilgai. Išgirdusi keistą dainą, ji net neturėjo atsimerkti. Suvokti kam priklausė balsas nereikėjo didelių pastangų. Jį girdėjo tūkstančius kartų - per pamokas, koridoriuose, net tame pačiame mergaičių miegamajame tik pabudus, kartu ruošiantis į pamokas. Claudie. Kol atsipeikėjo iš neįprasto greit veikti įpratusį kūną suėmusio stingulio jau matė, kaip lėtai draugės kūnas susmenga. Kaip nuo dinamito susmegęs pastatas, ne, draugė buvo žymiai trapesnė, kaip kortų namelis. Tačiau sąstingio įprastai kamuojama Caroline buvo greitesnė. Iki skausmo lieknos kojos pasiekė bendraamžę žymiai greičiau, nei tai galėjo atletiškos Klarės. Tačiau ir ši keliomis akimirkomis vėliau atsirado prie merginų.
Nedrįso liesti nei bendraamžės nei vyresnėlės. Pati dažnai ką prilietus sulaužydavo, o čia žalos, padarytos vien grifų asmenybėms, jau užteko. Priklaupė šalia ir tiesiog žiūrėjo. Buvo pasiruošusi padėti, jei tik kas pasakytų ką daryti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras apdujęs sėdėjo ant žolės - realybė savo karštu alsavimu jam į veidą pūtė deginantį orą it drakonas ar ugnikalnis. Net pasvarstė, ar geriau gyventų piktame raganų ir šimtakojų pasaulyje su Ravenu ir Solveiga, ar liktų realiajame, jeigu gautų pasirinkimą. ,,Ką tu mąstai, kvaily..." - supeikė tada save, prisiminęs tėvo pasakojimus apie žmones, priklausomus nuo haliucinatų. Aišku, vampyrus toji priklausomybė pavytų lėčiau, bet... Fasiras nužvelgė priešnuodžių buteliuką ir sunkiai atsiduso. ,,Pats metas su tuo susitaikyti, brolau." - tarė sau. Širdį vėl nudiegė. Ar dar teks jam broliu pavadinti savo brolį, o ne kiek stambėlesnę jo versiją, kurią kasdien matys veidrodyje? Kad ir tą blukų puskraujo vampyro siluetą, kuris regėsis visuose šviesą ir atvaizdus galinčiuose atspindėti paviršiuose... Von Sjuardas atsistojo, nužvelgė grifus - ką dar kliedinčius, ką - gulinčius be sveikatos ant žemės.
  - Kiek nepavykęs balius, a? - su apgailestavimu ir ironija balse paklausė Fasiras jau išsiblaiviusių grifų. Tuomet jo dėmesį patraukė ten toliau sėdinti ir nerūpestingai nesąmones tauškanti raudonųjų prefektė. Svirduliuodamas pasilenkė, paėmė nuo žemės kažkodėl ten gulintį priešnuodžio buteliuką, sunkiai nukėblino prie jos.
   - Nesupyksi? - paklausė tyliai. Rankos dar drebėjo, nors tas drebulys mažėjo - matyt, nebuvo išsivalęs visas haliucinatas iš kraujagyslių. Vaikinas atkimšo butelaitį ir greitai, bet švelniai priglaudė prie ketvirtakursės, atrodo, lūpų, o tada užvertė. Nemėgo daryti taip, kaip mėgo jo tėvas - šiurkščiai atlošti galvą ir sugirdyti reikiamą eliksyrą. Nors, ko gero, kartais tai buvo neišvengiama. Bet vis tiek tėvas turėjo tą keistą pomėgį.
   Grifiukas atitraukė priešnuodį nuo Claudie, užkimšo, žvilgtelėjo į ją. Per smakrą varvėjo vienas auksinio priešnuodžio lašelis - ech, matyt, nebus viso prarijusi. Nors priešnuodžio dozės grifų vadovas nurodęs nebuvo, kiek jo sūnus dabar atsiminė. Fasiras iškėlė ranką prieš Claudie akis, pamojavo.
   - Matai mane? - paklausė jis.

[Claudie Amneta]

 Ačiū Dievui, visos baisybės su tais mirštančiais vienaragiais baigėsi. Mažoji fėja atsipeikėjo ir sukikeno, nes aplink ją buvo susirinkę gan daug įvarių... E... Personų. Tai aš kažkam rūpiu? Paklausė savęs ir dar sykį sukikeno. Greitai atsistojo ir nekreipė dėmesio į aplinkui susirinkusius. Nupurtė saldainių princesės ranką ir kiek pasišokinėdama nukeliavo prie kito medžio. Neesmė, kad galvą skaudėjo siaubingai, visas pasaulis sukosi (Vienaragių planetoj taip yra. Jėga!), ši susidvejinusi asmenybė klestelėjo ir atsirėmė nugara į galingo medžio kamieną. Kažką panosej burbuliavo apie vienaragius ir kaip jiems reikia pagalbos, kol pamatė ateinantį mažąjį vienaragiuką. Šis buvo draugiškai nusiteikęs, visai nebepyko, kad kengūra iš jo neseniai atėmė saldainį ir išvaikė visus tamsius debesis, kurie taip įkyriai gaudė ją anksčiau. Arkliukas su ragu jos kažko paklausė, bet ji į tai nelabai kreipė dėmesio - žvilgsnį prikaustė jo rankoje laikomas buteliukas su raudonųjų saldainukų limonadu. Nežinia kodėl, bet vienaragis neatrodė užtikrintas.
 Vis dėl to sparnuotoji gavo to limonado. Viskas pradėjo dar greičiau suktis, galva svaigo ir viskas keitėsi. Žolė tapo žalia. Bemojuojantis vienaragis tapo... Fasiru? Claudie kelis kartus stipriai sumirksėjo.
 -Matau matau,- atsakė į grifo klausimą.- Kas čia, po šimts vienaragių nutiko?
 Amneta greitai apžvelgė visą proskyną ir akys grįžo prie von Sjuardo. Vėl mintyse jį norėjo pavadinti vienaragiu, bet net užsikosėjo viską supratus. Ar. Jūs. Norit. Pasakyti. Kad. Vienaragiukas. Iš. Tikro. Yra. Fasiras? Galva niekaip neišnešė kas čia nutiko. Bet pintinėje buvo keletas tuščių eliksyrų buteliukų ir jie viską paaiškino. TainegibuvauapsikabinusvonSjuardosūnų? Mintyse viską išpyškino kuo greičiau, kad tik mažiau apie tai galvotų.
 -Ko von Sjuardas pridėjo į tuos eliksyrus? Nes po velnių, galiu prisiekt, kad Fasiras buvo vienaragis,- susipratusi kaip kvailai viskas nuskambėjo, pabandė nuslėpti gėdą ir atsiskraidino tortą.- Ar jau visi atsipeikėjo?