0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1070
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #330 Prieš 1 metus »
Dar vieni metai pralėkė akimirksniu. Laimėta dar viena metų taurė ir dėl to rengiamas dar vienas grifų vakarėlis, pergalei paminėti.
Jeffter'is ar jam verta dalyvauti ar ne. Paprastai jis vienas pirmųjų būna dalyvių sąraše, tačiau šiais metais per daug jam nutiko. Pergalės vakarėlis turėjo vykti uždraustojo miško proskynoje, o uždraustasis miškas su geromis emocijomis juodaplaukiui neasocijavosi.
Visgi prieš paskutiniai metai liko Hogvartse ir norėjo būti ten, kur kiti grifai apimti džiaugsmo. Pats puikiai žinojo, kaip kiti bendrakoledžiai krimstųsi, jei kažkas neateitų. Ar ateitų liūdnas. Na, svarbiausia ateiti, o Edgar'as savyje gal buvo ne liūdnas, o labiau dar neišlipęs iš apmąstymų. Buvo per daug paskendęs į tai kas įvyko.
Būsimasis paskutinio kurso mokinys paskutinėmis minutėmis sugalvojęs, kad visgi dalyvaus šventėje. Nieko nelaukdamas prisitempė savo pirštinę ir pasičiupo apsiaustą. Keleias sekundes spoksojo į apsiaustą galvodamas, ar bus jis jam reikalingas. Žvilgtelėjus pro langa ir neišvydus apniukusio dangaus, mestelėjo ką laikė rankoje ant savo lovos. Vis dėl to jau vasara ir tikrai nesušals. Tuomet čiupo savo šluotą, kurią retai naudoja. Aplamai, tikriausiai Hogvartse nebuvo labai madinga skraidyti šluotomis, nes retą išvysi su šluota.
Vos tik išbėgęs laukan šoko ant savo transporto priemonės ir pasileido kiek tik išgalėjo Uždraustojo miško. Pro šonus greitai lekiantys vaizdai ir vėjas, glostantis veidą bei veliantis plaukus, kėlė keistai malonų jausmą. Kodėl aš šį daiktą laikiau numetęs kampe galvojo apie šluotą, kuri šiuo momentu teikė kažkiek malonumo.
Priartėjus prie miško nebeaplankė jokie išskirtiniai jausmai, kaip kad būdavo anksčiau. Matomai pamokos vykusios šiais metais čia, jau užgrūdino. Nebekėlė jam nerimo, kad kažkas gali rasti tą vietą anksčiau laiko, kurioje turėjo kovą. Grifas buvo jau visai arti vietos, tą galėjai suvokti matydamas keletas raudonų vėliavėlių plevėsuojančių ant medžių. Dar keli staigūs pranėrimai tarpo medžių ir štai - proskyna. Joje jau buvo keletas merginų. Apsukęs ratą aplink nedidukę aikštelę lėtindamas savo magišką skraidyklę, galiausiai sustojo.
- Sveikos. Su dar viena pergale,- ramiai mirktelėjęs koledžo draugėms nušoko nuo šluotos ir paėjęs tolėliau atrėmė ją į medį, pats parimdamas į kitą, stovintį greta ir sekė akimis, kas vyksta.

*

Neprisijungęs Fiona de Treebook

  • Tarptautinio Burtininkų Bendradarbiavimo departamento vadovė
  • *
  • 196
  • Lytis: Moteris
  • Na ką. Laimėjom?!
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #331 Prieš 1 metus »
Claudie nespėjus atsakyt, iš už medžių pasirodė Clau amžiaus mergaitė. Ji bubo apsirengusi tikrai sportiškai. Trumpi šortukai, maikutė. Ir dar be rankovių! Beveik visiškai nederėjo prie Beatrice aprangos, juk ilgi džinsai ir trumpi šortai nelabai draigauja. Klarė Konė (toks pasirodo buvo jos vardas) buvo apsirengusi vasariškai. O Pole rudeniškai ar išvis pavasariškai.
 Karter- ji buvo atsinešusi dėžę- padėjo ją ant pakylos, įsitaisė ant žolės, ir ėmė gaudyti šiltos vasaros saulutės spindulius. Į klausimą kaip sekasi, Beatrice Pole atsakė greitai:
-Tai aišku kad puikiai! Egzaminai išlaikyti, mano naujieji namai ir šeima laimėjo... O kaip tau einasi?- optimistiškai mąstė pirmakursė.
- Kur kiti, tai nežinau, bet artimiausiu metu juk turėtų pasirodyti, tiesa?
Tarsi burtų lazdelei mostelėjus, oras sušvilpė, ir virš medžių pasirodė vyriausias vaikinas jų tarpe, na, kol kas, kol dar kiti pasirodys. Jis skrido šluota, ir tai buvo tarsi pramoga mergaitei, kuti dar neturėjo savo šluotos. Jis apsuko ratą aplink miško proskyną, ir nusileido. Atrėmęs šluotą į medį, ramiai, be jokio džiaugsmo pasveikino trijulę su pergale.
- Ačiū, ačiū,- sumurmėjo Bea.
- Kuo vardu būsi? Bet pala, tu man toks matytas... Ach, taigi tu prefektas. Edgar, ane? Jei taip, tai vardus prisimint nėra taip jau sunku, kaip įsivaizdavau.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 724
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #332 Prieš 1 metus »
   Taip staiga ir pasibaigė tretieji metai Hogvartse... Triukšmingai, triuškinančiai, neįprastai - įvairiausiomis šių neįspūdingų žodžių prasmėmis. Grifai turbūt neužmirš šių metų, nes, ko gero, pirmieji net ketverius metus savose rankose - o gal veikiau reikėtų sakyti, kad savoje rankoje - išlaikė Metų taurę. Ketvirtąsyk nugalėjo. Na, o von Sjuardų šeimai šie metai tapo įsimintini ne tik dėl to, kad jos galva buvo sėkmingai laiminčio koledžo vadovas ir abu sūnūs - jo nariai, bet ir dėl dviejų kur kas svarbesnių ir neįtikėtinai skausmingų bei netikėtų priežasčių. Ko gero, ir po Hogvartsą pasklisti spėjo - todėl Fasiras vis sulaukdavo mokykloje užuojautos kupinų žvilgsnių. Jie jį mažumėlę erzino - na, gerai, ne mažumėlę. Kas iš tos užuojautos - ji jau nieko nepakeis. O galbūt yra kitaip... Gal jis pats yra dar niūresnis ir liūdnesnis, negu įprastai? Gal savitvardai smogė tokia netektis...
   ,,Fasirai, juk žinai, kad tas smūgis yra per didelis, kad galėtum abejoti savo savitvardos kokybiškumu." - nedrąsiai ir mažumėlę pašaipiai tarė balsas mintyse. Žingsniuodamas mišku Fasiras tyliai suniurzgėjo, o ant jo peties nutūpė varnas. Jaunasis von Sjuardas krūptelėjo ir vėl suniurzgėjo.
   ,,Galėtum ir įspėti, kad leidiesi, Muninai." - tarė jis paukščiui.
   ,,Kai išgąsdinu, tavo niūrios mintys išsiblaško. Tu juk eini į balių. Turėtum pralinksmėti." - tarė jis, snapu švelniai pakedendamas susivėlusius Fasiro plaukus virš dešiniosios ausies.
   ,,Bus laikas - bus ir vaikas, ar kaip te..."                                                                               
   ,,O tu neapsimetinėk, o tikrai pralinksmėk. Net tėtis su tuo baigia susitaikyti, o tu kaip..." - papriekaištavo varnas. Fasiras tyčia nebekreipė dėmesio. Taigi... Toji užuojauta jau nieko nebepakeis. Nesugrąžins mamos ir sesutės. Jau nebe.

   Fasiras įžengė į miško proskyną, iškart išvydo ir besibūriuojančius grifus. Pamatė, kad jie apsirengę spalvingai - mažumėlę sutriko, nes pats kaip visada buvo juodas kaip varnas - juodom kelnėm, juodais marškiniais ir viena juoda pirštine ant dešiniosios rankos. Na, ir su grifų kaklaraiščiu. Ir jis taip rengdavosi ne tik per gedulą - beveik visada. Todėl artimesni jam žmonės net neišsyk sužinojo, kad mirė jam svarbūs žmonės - o tik iš gandų.
   ,,Įdomu, ar Ravenas ateis..." - pusiau paklausė, pusiau teigė Fasiras. Varnas atsakė neiškart.    ,,Manau, kad ne. Huginas dėl jo sunerimęs, jam dar sunkiau išgyventi."
   ,,Žinau." - atsidusęs atsakė Fasiras ir priverstinai plačiai ir draugiškai nusišypsojo žingsniuodamas prie grifų. Varnas šoko nuo jo peties ir nuskrido kažkur į mišką.
   - Sveiki, su pergale, - plačiai šypsodamas pasveikino jis draugus. O, ir pamiršau paminėti, kad dešiniojoje, pirštinėtoje rankoje vaikinas nešėsi uždengtą raudona skara pintinę. Tik tada, kai ją pastatė grifiukų būrio viduryje ir nudengė, visi pamatė, kad tai ne skara, o Grifų Gūžtos vėliava su centre stovinčiu liūtu (tiesą kalbant, jis šiuo metu sėdėjo ir giliai alsavo - matyt, pavargo). Fasiras be žodžių pakabino ją ant šakos - tiesą sakant, nesumetė, kur dar ją padėti, o numesti ant žemės būtų buvę ne itin pagarbu. Kita vertus, ja uždengti pintinę, irgi nepagarbu... Na, nebent pintinėje sudėti ne bet kokie, o grifiški daiktai.
   - Tėtis... Na, profesorius von Sjuardas... - Fasiras mažumėlę sutriko, nes ir per trejus metus Hogvartse vis dar nežinojo, kaip prie kitų mokinių vadinti savo tėvą. - Paruošė staigmeną... Prašė jus pasveikinti su pergale ir perduoti linkėjimus, nes visgi pats nusprendė mokinių šventę palikti mokiniams. Ir, kaip sakiau, staigmena nuo jo, kaip nuo vadovo... - Soreno sūnus vėl užsikirto. - Drąsos išbandymas.
   Pintinė buvo pilnut pilnutėlė prikrauta įvairiausių buteliukų su eliksyrais (vertėtų paminėti, kad jie buvo sudėlioti labai tvarkingai). O krepšio centre buvo didelis butelis su skaisčiai raudonu skysčiu - kalbant atvirai, Fasirui ši spalva priminė ne tai, kas iš tikrųjų tai buvo.
   - Tame butelyje priešnuodis. Užtenka nedidelio gurkšnio. O eliksyrai... Visi skirtingi. Tėt... von Sjuardas tiksliai nepasakė, ką jie daro. Bet pažadėjo, kad bus smagu. Čia kaip kada norėsim, tada ir išmėginsim, - gūžtelėjo pečiais vaikinas.

There's blood on my hands/ Like the blood in you./ Some things can't be treated so,/ Don't make me,/ Don't make me/ Be myself around you.
,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."
,,Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija."
,,Kaip tai galėjo nutikti... Kad melas tapo tavo deguonimi?"

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 299
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #333 Prieš 1 metus »
 Kiek palaukus atėjo pirmosios mokinės. Viena pažįstama, kita ne. Šyptelėjusi, kad tikrai ne visus pažįsta, apdovanojo nepažįstamąją šypsena.
 -Sveika. Kuo būsi vardu? Nepastebėjau tavęs anksčiau, gife,- tada nemačiomis žvilgtelėjo į atėjusios mergaitės aprangą, kuri skyrėsi nuo Clau kaip diena ir naktis. O ir Klarė buvo apsirengusi visiškai kitaip, nei Amneta. Prašoviau. Kodėl? Kodėl negalėjau apsirengti ko nors kito? Atsargiai perbraukė ranka auksinę ir kiek blizgančią sijono medžiagą ir dar syk ant savęs burbtelėjo. Balta varna.-Labas,- gal kiek vėlokai pasisveikino su Klare. Bet geriau vėliau negu niekada.
 Netrukus su vėjo gūsiu ir šluota, viso to kaltininke atkeliavo ir šauniausias, geriausias ir nuostabiausias koks tik gali būti prefektas Edgar'as. Tamsiaplaukė nusišypsojo ir jam. Na, tiesą sakant taip pat ir žvilgtelėjo į torto liepsnas, kad kartais jų nesugadintų.
 -Labas. Ačiū,- tegul ir kitais metais laimėkim pabaigą pridūrė mintyse ir vos savęs neužmušė dėl ,,labas". Jis. Yra. Prefektas. Ir. Turi. Jam. Rodyti. Daugiau. Pagarbos. Šitokie pasibarimai su savimi jau buvo kasdienybė. O su grifės žodžiais apie prefektą, ji vėl prisiminė tą miegojimą bibliotekoje ir slaptažodžio pamiršimą ir keistus Edgar'o žodžius, kurių ji visai nesitikėjo. Lyg klausiamu žvilgsniu į jį pažiūrėjo, bet jos dėmesį nukreipė kitas grifas. Tamsiai apsirengęs ir gan retai matytas. Panašus į mylimiausio dalyko - Nuodų ir Vaistų profesorių bei koledžo vadovą. Ravenas. Balsas nuskambėjo mintyse, bet jį tuoj pat pertraukė kitas. Fasiras. Abu von Sjuardai, grifai, profesoriaus sūnūs, tik bėda - panašūs. Lyg galvodama kuris yra kuris, Clau palydėjo akimis nuskrendantį varną.
 -Sveikas,- nusišypsojo ir jam, nes čia ne niūrus pasisėdėjimas prie stalo, kurį taip mėgsta vyresni žmonės, o šypsenos užteks visiems.- Su pergale.
 Tada sunkiai, lyg ir pačią sietų užgriuvo prisiminimai, sukrėtę Hogvartsą. Mokyklos hilerės mirtis. Visai laukta ir netikėta, graužianti ją, kad galėjo nuoširdžiau išreikšti užduojautą dėl abiejų... Mirčių. Motina ir sesuo. Kaip susitaiko? Vogčia žvilgtelėjo į Fasirą, kuris gal būt buvo Ravenas. Juk jau ne kart šiam post'e minėta - juos nelabai atskyrė. Ir kadangi žinojo, kad tokie dalykai dažnai tik pasunkina situaciją, nusišypsojo šypsena, kuri trumpam buvo dingusi. Tada įsmeigė žvigsnį (na, prkeltine, o ne tiesiogine prasme) į pintinėlę, kurią grifas (ar jo tėvas) buvo uždengęs Grifų Gūžtos vėliava. Eliksyrai? Puikiai sugalvota. Clau pagavo daugybę minčių apie jų veikimą. Tada prisiminė tortą ir su palengvėjimu pažvelgė į jį. Viskas su tuo tortu buvo gerai. Bent jau išoriškai.
 Amneta išsitraukė lazdelę ir ja mostelėjo, tvarkingiau pakabindama Grifų Gūžtos vėliavą. Kad ir kaip gražiai pakabinsi, bet magija gerai atlieka savo. Tikiuosi, kad jis neįsižeis. Gal kiek per vėlai pagalvojo ir klausėsi viso aiškinimo apie eliksyrus. Iš mūsų porfesoriaus to buvo galima tikėtis. Smalsiai priėjo prie krepšelio su buteliukais ir atsisėdo šalia jo, ant žemės. Drąsos išbandymas? Nieko konkrečiau? Lyg paslaptį bandė įminti. Bet man jo prireiktų. Nes dabar dar kiek... Neatsigavau po tos ANJM pamokos.
 -Drąsos išbandymas...- sumurmėjo po nosimi vis dar žiūrėdama į eliksyrus. Tada lyg ieškodama sau tinkamiausio, bandė išskaičiuot buteliukus ar bent kaip nors vieną išsirinkti. Ranka jau beveik tiesėsi prie skysčių, bet grifė ją priglaudė prie šono, neleisdama griebti pirmo pasitaikiusio buteliuko. Pažiūrėjo į čia esantį von Sjuardą ir, kad ir kaip nenorėjo pasirodyti nekantri, paklausė klausimo, kuris jau kurį laiką sukosi ant liežuvio galo, o jį patvirtino žvilgsniu, rodančiu ko ji nori.- Galima?
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 330
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #334 Prieš 1 metus »
Dar kartą perbraukusi šepečiu juodas garbanas, kurios, kad ir ką bedarytum, gulė taip, kaip joms tuo metu labiau norėjosi, Caroline atsidusi ir pažvelgė į veidrodį. Nelabai troško eiti į šventę. Juk per šventes visi linksminasi,tačiau linksmintis mažiausiai norėjosi. Neateiti būtų buvę nemandagu, o mergina dar nebuvo taip toli nuslydusi į tamsią duobę, kad visai nebesirūpintų aplinkiniais. Nesinorėjo savo abejingumu gadinti šventės kitiems. Į Carol žvelgė juodaplaukė mergina pavargusiomis akimis. Būtent - dar ne abejingomis visam pasauliui, o pavargusiomis. Neitin patenkinta šituo savo sprendimu, mergina visgi gavo iškeisti pamėgtą juodą spalvą į raudoną ir auksinę. Na, juk tai grifų spalvos. Būsima abiturientė buvo užtektinai abejinga, kad nesuktų galvos dėl to, jog vakarėlis vyks miške - be jokių dvejonių apsiavė raudonas aukštakulnes basutes su dirželiais. Per aptemptą suknelę galėjai skaičiuoti šonkaulius, ir tai nei kiek nebuvo sunku - valgymas ir miegas (tai išdavė plaukų tamsumo paakiai) prioritetų sąraše atsidūrė paskutinėje vietoje.
 Metai bėgo kaip vanduo - greitai ir veržliai. Jau beveik septyniolika. Pilnametystė. Juk tai reiškė, jog mergina jau bus suaugusi. Pati už save atsakinga. Kad ir ką žadėjo Edgar'ui, vos tik sugrįžęs Ašas, dar net neprabilęs vėl kontroliavo Caroline. Ir tat jai nėmaž nepatiko, tačiau neturėjo kito pasirinkimo.
Prieš išeidama iš kambario, šešiolikmetė greitai pakišo ranką po čiužiniu ir išsižvejojo tablečių buteliuką. Dėl viso pikto.
Netrukus miško medžiai apglėbė merginą iš visų pusių. Vis gylyn ir gylyn į tankmę. Po kelių minučių žingsniavimo (kulniukai smigo į samanas, tačiau juk niekas to nepastebėjo), Caroline išgirdo balsus. Nedidelėje proskynoje jau laukė būrelis moksleivių.  Kaip ir galima tikėtis iš grifų, vieta buvo papuošta vėliavėlėmis, o netoliese kabėjo ir Grifų Gūžtos vėliava su didingu liūtu. Šešiolikmetė greitai apžvelgė pažįstamus veidus: Klarė, linksmuolė mergaitė (jau visa mergina), pažįstama kaip nenuoramos juodosios katytės šeimininkė, dailutė Claudie, kuri sukinėjosi šalia pakylos su tortu, kažkokia nematyta mergaitė, plepanti su Clau, vienas iš koledžo vadovo ir eliksyrų mokytojo Soreno von Sjuardo dvynių - Fasiras ir... Na, negalėjo tikėtis, kad koledžo prefektas praleis šventę. Tačiau Carol nelabai norėjo susidurti su Edgar'u. Gyvos rudos akys buvo tarsi apsitraukusios ledu - tarsi beužšąlantis tvenkinys - nuo krantų jau slenka ledas, tačiau pati gelmė dar stengiasi nepasiduoti.
 - Sveiki visi,- tyliai ištarė mergina ir persibraukė ranka juodas garbanas.
Visi grifai buvo susispietę prie krepšio šalia Fasiro. Priėjusi arčiau Caroline pamatė, jog šis pilnas įvairiausių buteliukų su skirtingais skysčiais. Dar spėjo nugirsti ir vaikinuko aiškinimo pabaigą - jog tai koledžo vadovo dovana. Nenuostabu, jog pats Sorenas nenorėjo rodytis šventėje. Na, viena priežastis - leisti jaunimui pašėlti, tačiau juk šiemet jis neteko ir žmonos, ir dukters. Vogčiomis metusi žvilgsnį ir jaunąjį von Sjuardą, Carol piktokai pabarė save - štai kas turi teisę liūdėti. Netekęs šeimos narių.
 O ji - juk tai tėra išsidirbinėjimas. Tačiau lengviau buvo pasakyti, nei padaryti. O savigrauža tikrai nepadėjo. Na, eliksyrininkui būdingas pasveikinimas su pergale. O žinant, jog mes grifai... nejučia nusipurtė šešiolikmetė, pagalvojusi apie tai, ką galėtų daryti šitie marmalai. Na, nors bus smagu. Tikėkimės. Bent jau kitiems.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Caroline Wilding »
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • V kursas
  • *
  • 525
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #335 Prieš 1 metus »
Pešiodama įvairias viešioje pievelėje augusias žoles, žaliaakė stebėjo kaip iš už medžių viršūnių leidžiasi dar vienas pažįstamas veidas. Užsispoksojusi į medžių viršūnes net nesuvokė atsakyti į jauniausios mergaitės esančios proskynoje klausimą kai į medžių apsuptos aikštelės pakraštyje pasirodė dar vienas Klarės kurso mokinys. Vienas iš koledžo vadovo sūnų. Juos atskirti nebuvo taip sunku, kai jie buvo dviese. Tačiau kol kas laukymėje pasirodė tik vienas iš Karter bendraamžių dvynių, tačiau greit dėmesį patraukė ne pats paauglys, o tai ką jis atsinešė.
Klarė tingiai pakilo nuo žolės, kad pati galėtų pažiūrėti kas taip sudomino kitus grifus. Tamsiaplaukiui nutraukus vėliavą su magiškai judančiu liūtu atsidengė geras šūsnys tvarkingai sudėliotų talpelių. Bendrakursiui emus daugiau kalbėti, paauglė atpažino brolį. Tai buvo Fasiras. Ravenas nebūtų taip užsikirtęs prie visų...
Koledžo vadovo sugalvota pramoga viliojo. Matyt, liūto figūra vėliavoje pasipuošusio koledžo mokiniams tikrai buvo būdingas noras viską išbandyti. Juolabi buvo aišku, jog profesoriaus išgalvota pramoga tikrai nepakenks, šis tikrai nekenktų mokiniams. Tačiau Klarė tikrai nebūtų buvusi pirmoji, kuri išbandys eliksyrus, juk taip nenumaldomai smalsu, kas nutiks išgėrus eliksyro. Idomiau pamatyti, o tik vėliau ir pačiai išbandyti.
Nieko nelaukdama Claudie jau norėjo išbandyti eliksyrus ir kaštonplaukė susijuokė, jos draugė visada parodydavo drąsą pirmoji. Peraugėlė strazdanė buvo kiek atidesnė ir mėgo stebėti iš šono.
Viską pertraukė dar viena figūra. Atsargiai pro medžius prasibrovė Caroline. Vyresnėlė atrodė dar labiau sumenkusi nei anksčiau, tačiau net ir ji buvo pasipuošusi grifų spalvomis. Klarės veidą papuošė kreivas šypsnys. Keturiolikmetė suprato, kad tokios šventės turėtų praskaidrinti nuotaiką ar bent prablaškyti net ir rūškaniausią veidą ir priėjusi prie garbanės tarsi palaikydama atsistojo šalia ir nieko netarusi nusišypsojo.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1070
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #336 Prieš 1 metus »
Atėjo ir dar keli Grifų Gūžtos nariai. Visus juos Edgar'as lydėjo akimis. Visi pradžioje sveikino vieni kitus su pergale. Bet ko norėti, tai juk ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko visi grifai rinkosi čia.
Vaikinas džiaugėsi, kad jo komandos nariai puikiai darbuojasi. Matydamas ir Claudie indėlį į šią šventę galėjo būti ramus dėl savo sprendimo perleisti jai savo pareigas. Netrukus priėjus.. Naujokei? Kurios nė regėti nebuvo regėjęs juodaplaukis, jis tik linktelėjo primerkdamas akimis ir patvirtindamas, kad mergaitė neapsipažino. Tačiau jo bendrakursė kiek nustebino būsimą septintakursį. Ji atrodė ganėtinai pavargusi. Stebino ir tai, kad nepriėjo prie jo. Nors ko gi stebėtis, gal tiesiog mergina jau pakankamai atsibendravo su juo. O gal vis gi permąstė jo žodžius pasakytus pakrantėje, apie tai, kad jis tik yra grėsmė. Taip jis įvardijo save, kaip grėsmę, bet dabar dėl to kiek graužė save, nes taip gali būti atbaidęs vieną galbūt paskutinių savo draugių. Bet taip bus geriau sumerkęs akis, bandė stumti mintis, traukiančias į liūdesio liūną, šalin.
Visiem apsibūriavus aplink lauknešėlį atgabento vieno iš von Sjuardų sūnaus, vienas iš vyriausių čia susirinkusių burtininkų lėtai patraukė kitų link, po truputėlį skverbdamasis artyn krepšio.
- Jei davė, tai ir pasinaudokim,- trukteldamas pečiais ir be jokios papildomos emocijos pasakęs, grifas pasičiupo butelaitį su raudonai juodu skysčiu, tartum Darth Maul'o veidas ir patraukė braukdamas kojas per žolę, atgal prie medžio, prie kurio stoviniavo iš pradžių.
Nuspriktavus kamštį nuo stiklinės talpos į orą ėmė plūsti dūmai, tokių pat spalvų, kaip ir pats eliksyras. Ką jis daro? bandė suprasti. Žinojo, kad Drąsos išbandymui. Tuomet, tai reiškia, kad kažkas vaidentis turėtų. Jei taip, tai kažin ar atsiras laiko išgerti priešnuodžio. Kaip bebūtų, nusprendė, kad bet kokiu atveju susitvarkys, todėl nieko nelaukdamas užsivertė ir viską į save. Tik išgėręs pajuto, kartų skonį burnoje, vos galėjo ryti seiles. Lyg springdamas nusikosėjo ir pasitrynęs mažumėle užašaravusias akis, išsprogdino jas laukdamas kažkokio rezultato, kurį turėjo pateikti stebuklingai kartus gėrimėlis.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 724
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #337 Prieš 1 metus »
   Fasiras linktelėjo ir šyptelėjo vienai bendrakursei, gan simpatiškai mergiotei - Claudie Amnetai, vėliau tyliai asmeniškai pasisveikino ir su Caroline, ir su Klare, ir su Edgaru. ,,Galbūt kvailas įprotis? Iš pradžių pasisveikinti su visa kompanija, o tada - su kiekvienu atskirai. Kita vertus, gal nėra blogai kiekvienam suteikt dėmesio. Ir geriau įsižiūri, kas yra susirinkę, bei, ko gali tikėtis...". Netikėtai nutraukęs savikritiškų minčių giją, grifas žvilgtelėjo į Claudie ir pagavo sutrikusį jos žvilgsnį. ,,Kodėl ji galėtų sutrikti, žiūrėdama į mane?" - paklausė savęs Fasiras ir apsvarstė, ką galėjo jos akivaizdoje nuveikti ne taip ir ją sugluminti. Grifas nemanė, kad ją būtų nustebinusi Soreno staigmena - taip nustebinusi, kad šioji taip į jį stebelytųsi. ,,Oo..." - staiga suprato vaikinas, kame šuva pakastas. Bent pamanė, kad suprato.
   - Ir, beje, aš Fasiras, ne Ravenas, - pridūrė jis, ir vėl pamintijo, kad verčiau būtų patylėjęs - galbūt visai niekam tai neįdomu. Bent nutylėjo priežastį, dėl kurios jo linksmasis broliukas šiandien netaps šventės dūšia. Ir taip von Sjuardo vyriausiasis sūnus jautė iš grifų atsklindančią užuojautą - nebylią, bet vis tiek. Kreiva, liūdna Claudie šypsenėlė. Niūrokas vogčias Caroline žvilgsnis. Fasiras nejučia susigūžtė, bet vėl įspyręs sau atitiesino nugarą. Ačiū dievams, prefektas ir dar viena grifiukė į jį niekaip neatkreipė tokio dėmesio, arba mokėjo tai nuslėpti.
   - Galim, - kreivai šyptelėjo jaunasis von Sjuardas ir pasekė prefekto pavyzdžiu, griebdamasis gelbėjimosi šiaudelio. Apsidairė į kitus grifus, tada priėjo, priklaupė ir kyštelėjo ranką į pintinę. Pačiupo patį pirmą pasitaikiusį butelaitį - jame buvo auksinės spalvos eliksyras. Vaikinas atsistojo, atkimšo ir atitraukė jį nuo savęs, tikėdamasis, kad iš šio irgi ims virsti dūmai, kaip ir iš Edgaro išsirinktojo. Bet taip nenutiko ir įsidrąsinęs būsimasis ketvirtakursis prikišo nosį prie skysčio - o jis buvo absoliučiai bekvapis. Fasiras, dar stovėdamas prie pintinės, nemąstydamas užsivertė eliksyrą ir pamakalavo burnoje skystį. Tas buvo gana tirštas, tačiau irgi - neturėjo visiško skonio. Skysčiui slenkant rykle grifas jau ėmė laukti poveikio. Susigriebęs atsitraukė nuo pintinės, kad užleistų kitus grifus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

There's blood on my hands/ Like the blood in you./ Some things can't be treated so,/ Don't make me,/ Don't make me/ Be myself around you.
,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."
,,Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija."
,,Kaip tai galėjo nutikti... Kad melas tapo tavo deguonimi?"

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 299
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #338 Prieš 1 metus »
 Jei ne šiokia tokia nuojauta, Claudie tikriausiai nebūtų pastebėjusi Caroline. Ji kaip ir praeitą kartą - nežymiai įslinko į vakarėlį. Ir buvo gan pasikeitusi nuo jau seniai seniai vykusios pamokos, kai dirbo su Džeimsu ir Caroline, o didžioji katė pagražino Carol nugarą kruvinais dryžiais. Tuo metu Amneta buvo... Gal antro kurso? Transfigūracijos ir žiobarotyros integruota pamoka jai visai nesisekė. O jei kalbant apie pasikeitimus - nežinat, kad čia ji, turbūt neatpažintum. Sugavusi pavargusių akių žvilgsnį, nusišypsojo būsimai septintakurei. Iki ko mes ritamės? Miršta hilerė, tada von Sjuardo dukra. Edgar'as nori perduoti savo pareigas, o Wilding išvis beveik sunyko. Klarė prarado vaikystės draugą ir labai sielojosi. O aš? Kokia tragedija aplankė mano namus? Jokia. Kodėl visiems tenka tiek daug iššūkių? Clau nesuprato gyvenimo neteisybės. Pastoviai įvykstantys dalykai aplenkdavo Amnetą. Sakytumėt, kad reikia džiaugtis, jog nelaimė nepasibeldė į jos duris? Bet ji negalėjo matyti, kaip kitiems yra blogai. Ji tiesiog norėjo... Kad visi būtų laimingi. Štai kokį norą sugalvodavo jau nuo dešimto gimtadienio pūsdama žvakutes ant torto. Kad visų namus aplankytų laimė... O dabar atrodė, kad visi bando užsimiršti kažką skaudaus ir pasilinksminti, bet širdis kausto sunkios grandinės su daugybe užraktų. Jos lyg pačią grifę slėgė, tik ji nesuprato kas dar slepiasi už šios paslapčių sienos, tai, ko ji nežino. Lyg ką nors nuo jos slėptų. Bet ji nenorėjo rodyti kitiems liūdesio. Tik suprato jog čia ne tik laimė ir džiaugsmas.
 Išgirdusi žodžius, pabirusius lyg iš niekur nieko, būsima trečiakursė kiek nuraudo ir prikando skruostą, lyg tai kuo nors padėtų. Taigi, čia Fasiras. Kažkaip taip ir maniau. Bet... Kad neatrodytų sutrikusi atsistojo, žvilgtelėjo į buteliukus ir kadangi nelabai matė skirtumo apart spalvos, pagriebė vieną oranžinį. Juk sakė, kad visi skirtingi, o dabar pagal spalvą nelabai ką atspėsi. Tada priėjo prie Fasiro, kuris jau išgėręs eliksyrą laukė poveikio.
 -Fasirai?..- tyliai tarė, bet buvo aišku, kad sunkiai sudėlioja sakinius.- Atleisk na... Tu ir Ravenas esat panašūs ir... Neatpažinau,- nežinodama ką pridėti atkimšo išsirinkto eliksyro buteliuką. Pasklido keistas, panašus į apelsino kvapas. Tik tamsiaplaukei jis tikrai neatrodė malonus, kad ir kaip mėgtų apelsinus, nes buvo specifinis. Iš buteliuko pradėjo plūsti baltai oranžinės putos, kurios keliavo buteliuko išore, bet sustojo likus keliems milimetrams iki rankos. Tada visos greit pridžiūvo prie stiklinės sienos, palikdamos tik lipnius miltelius. Daugiau nelaukus  Clau užsivertė buteliuką ir vos visko atgal neišpurškė poros metrų spinduliu. Bet susitvardė, nes galėjo kliūti ir šalia esančiam profesoriaus von Sjuardo sūnui. Ir kaip tada skambėtų? ,,Tėti, mane Claudie Amneta apipurškė tavo virtu eliksyru"? O pykti dėl tokio skonio buvo galima. Glitnus, saldus, bet kiek kartus skonis. Skystis labai tirštas ir pasiliekantis ilgam skonis.(( Kažkada gėriau tokius siaubingo skonio vaistus nuo temperatūros. Gal dar rasiu pavadinimą, bet skonis iš ties žiaurus...)) Nurijusi mokinė net susiraukė. Tada žvilgtelėjo į Edgar'ą, paskui į Fasirą, kurie anksčiau išgėrė eliksyro. Rodos, kad dar nieko.Negi taip greit jį išgėriau? Kiek pagalvojo ir ėmė pati laukti poveikio. Kurį, pajuto netrukus. Dilgčiojimai, lyg būtų nutirpęs visas kūnas. Ir duoda suprasti, kad tai - ne pabaiga.
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • V kursas
  • *
  • 525
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #339 Prieš 1 metus »
Kiek iš nuošalesnės pozicijos būsima ketvirtakursė stebėjo, kaip vienas po kito draugai traukė įvairiais skysčiais pripildytus buteliukus. Jokio užrašo ant buteliukų nebuvo, matyt tai ir turėjo išmėginti jaunųjų grifų drąsą.
Pirmasis, kaip prefektui ir priklauso eliksyrą čiuptelėjo Edgar'as. Keistas garuojantis skystis veržėsi pro atkimštos talpos kraštus garų pavidalu. Sprendžiant iš vyresnėlio reakcijos, eliksyro skonis nebuvo malonus. Ir didelio poveikio išsyk nebuvo matyti.
Pasekę iš paskos, nieko nelaukdami iš pintinės eliksyrus išsitraukė ir apie savo tapatybę pranešęs Fasiras su tarsi pernelyg miškui tviskanču sijonu išsipuošusia Claudie.
Kad ir kaip nenorėjo išsiduoti, didelio pasitikėjimo eliksyrai mergaitei vistiek nekėlė. Žinojo, kad koledžo vadovas tenorėjo sugalvoti įdomų nuotykį. Tačiau Klarei labai nepatiko kai kažkas nepriklausė nuo jos veiksmų. Ji negalėjo užtikrinti koks eliksyras jos laukė, koks bus jos poveikis ir ar tai nepaveiks jos reputacijos.
Reputacija buvo labai svarbus dalykas keturiolikmetės paauglės galvoje. Juk paauglų gyvenime svarbiausias dalykas - draugai. O čia stovi bent keli, kuriuos Konei Karter teks matyti dar bent metus. Bet kokias patyčias jaunam organizmui būtų sunku ištverti, o erzinančius nutikimus visi pamiršta įtin sudėtingai.
Nelaukdama kol kas pastebės, kad Klarė dar negėrė eliksyro, ji atsitraukė nuo kitų ir atsėdo ant žemės, stebėdama visumą. Kaip reta šviesų dangų, gyvą miško šnaresį ir draugus, kurie suprato eliksyrus, kaip nepavojingą nuotykį. Šitiek eliksyrais besinaudojančių vienoje vietoje? Kaip reta atsargi Klarė stebėjo jau išgėrusius eliksyro draugus. Poveikiai galėjo keistai susimaišyti tarp draugų ir sukelti nenumatytas pasėkmes. Kojomis trindama žolėje properšas, tarsi ledlaužis, skindamas laivams kelius, atidžiai žvelgė kiekvienam grifui į akis, bandydama suprasti ar eliksyrų veikimas jau prasidėjo. Laisvai prie šono tabaluojantys pirštai pakilo prie nugaros, persimetė ilgą kasą per kaklą ir ėmė nagrinėti galiukus, išsipešusius iš raudono kaspino. Tai bylojo apie Klarės nerimą.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1070
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #340 Prieš 1 metus »
Dar pasiraukęs dėl nedingstamo kartumo burnoje, vienas iš vyriausių moksleiviu išsitiesė pilnu ūgiu. Apsidairė, prieš akis pavartė savo delnus lyg ir nieko. Tik kūną persmelkė keista šiluma. Tuomet nukreipė žvilgsnį į kitus bendrakursius, kurie taip pat pasičiupo viralus. Aišku, tai padarė ne visi iš susirinkusiųjų. Iš atkimšusiųjų savus buteliukus buvo matyti, jog viralai yra skirtingi, vieni putoja, kiti garuoja, o treti iš vis neturi jokios reakcijos su aplinka.
Vieno iš draugų eliksyras veikiausiai buvo ne itin skanus, kaip ir pačio Edgar'o, kadangi jis pastebėjo, kaip ją sutampė, vos išgėrusios viralo. Grifų prefektą net privertė susiraukti ir neišpasakytai išsiviepti, kai supykinta būsima ketvirtakursė atrajojo kažkokį žalią, net neturintį pačio eliksyro spalvos, glitų skystį. Kas svarbiausia, jog rodėsi, kad šioji nenustos vėmusi. O iš tikrųjų, svarbiausia buvo tas, kad merginą tik supykino ir ji nevėmė, o tai jau buvo pačio juodaplaukio vaizduotės vaisius, sukeltas pačio pavartoto gėralo.
- Gal Jūs jai padėsit?!- sušnairavo į kitus grifus, kurie sau, kas sėdėjo, kas stoviniavo be jokios reakcijos. Net labai keista buvo matyti jaunąjį von Sjuardą, nedarantį nieko, kai jam vos nevemia ant kojų. Pačiam juodai apsirengusiam burtininkui ėmė nežymiai suktis galva. Pirštais pasitrynęs akis vėl pažvelgė, kur spitrijo ir prieš tai. Dabar jau galėjo suprasti, kad kažkas ne taip. Visos organizmo nepriimamas turinys iš Claudie liejosi tartum iš krano, ir sėmė aikštę. Štai Klarė jau net sėdėjo šleikštulį keliančioje masėje, kiti stovėjo joje ir nedaug trūko jai pasiekti žaliaakį. Norėdamas išvengti batų ištepliojimo čiupo už greta stovėjusios šluotos ir stryktelėjęs ant jos pakilo į orą. Pakilimas nebuvo visai sklandus, tačiau išlaikė pusiausvyra, kuri dar ir šiam momentui nebuvo stabili.
- Ar man čia negerai? Ar Jums?!- kiek sutrikusiu balsu ėmė klausti kitų, nes viskas šiam momentui buvo jau atitrūkę nuo realybės ribų, tačiau tai uždraustasis miškas ir nežinia kas šioje magiškoje vietoje gali nutikti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Edgar Jeffter »

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 330
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #341 Prieš 1 metus »
Jeigu miške susirinkusi būtų šiaip kokia draugų grupelė, dar būtų galima nusistebėti, kaip visi puola ragauti neaiškios kilmės (na gerai, kilmė aiški) ir poveikio eliksyrų. Tačiau kadangi aikštelėje susirinko grifai, tai nėra ko stebėtis, jog dauguma nedvejodami patraukė pasiimti eliksyrų. Pats pirmasis buvo Edgar‘as. Na, to ir reikėjo iš jo tikėtis. Vaikinui atidarius buteliuką iš jo pradėjo virsti garų tumulai, o sprendžiant iš žailaako mimikos, ir pats gėralas nebuvo labai panašus į skanų. Sekdama akimis koledžo prefektą Caroline prisiminė ir jo žodžius, pasakytus tada prie ežero. Nusipurtė. Ne, taip negalima. Kokia iš manęs draugė, jei net išklausti kas negerai nesugebu? Jam tai kažkaip pavykdavo. Tik neįsivaizduoju kaip. Aš taip nemoku. Toliau prie krepšio žengė vienas dvynių, kaip pats pasakė – Fasiras. Vaikinui pakliuvo auksinės spalvos skystis. Na, kaip eliksyrininko sūnui, visokie gėralai marmalai neturėjo būti naujiena, tačiau ir jo veide neatsispindėjo labai didelis užikrintumas ar kažkas panašaus. Sprendižiant iš Fasiro mimikos, eliksyras buvo skanesnis nei Edgar‘o. Arba bent ne toks bjaurus. Trečioji eilėje prie krepšop buvo Claudie. Keturiolikmetė nedvejodama pasičiupo oranžinės spalvos gėrimą. Kuris, beje, neatrodė labai skanus – matėsi, jog jei būtų Clau valia, šioji mielai būtų spjovusi viską lauk.
Caroline ramiai stebėjo visus grifus, po truputėlį laukiančius eliksyrų poveikio. Kažkodėl pati bandyti labai netroško. Klarė, keturiolikmetė grifė, taip pat neskubėjo prie krepšio. Lyg dvejodama, lyg nesiryždama, Carol po truputuką nužingsniavo prie pintinės nusiteikusi pasiimti pirmą pasitaikiusį buteliuką. Permetusi akimis visą nemenką krepšio asortimentą galiausiai išsirinko baltą. Keista, kai paprastai visa merginos esybė spinduliuodavo juodai. Tačiau balta simbolizavo tuštumą, o būsima septintakursė būtent taip ir jautėsi – tuščia. Ne liūdna. Ne bejėgė – tiesiog tuščia.
Balto tiršto skysčio pinas buteliukas vartaliojosi Carol rankose kontrastuodamas su juodomis garbanomis, o mergina taip ir nesiryžo jo atsukti. Tačiau gana greitai atsirado dingstis padėti buteliuką į šalį – pirmojo išgėrusiojo (tai yra Edgar‘o) eliksyras pradėjo veikti. Bent jau taip atrodė.
 - O kam mes turime padėti?- kiek sutrikusi paklausė Caroline ir greitai permetė akimis visus dalyvaujančius: kaip ir visi buvo sveiki.
Nespėjo juodaplaukė ir apsidairyti, kai prefektas šoko ant šluotos ir pakilo viršun.
 - Ei, ar jau mus palieki? Juk viskas gerai?- staiga teiginys virto klausimu, nes Carol nebuvo tikra. Apsikritai, nelabai ką pastebėdavo. Ir niekada nesijautė tokia kalta kaip pastarosiomis dienomis.
Pasukiojusi rankose savąją dozę kažkokio neaiškaus marmalo, mergina kaulėta ranka kilstelėjo jį ir pamėgino atsukti. Na, akivaizdu, kad nebeliko jėgų net ir atsukti varganam butelaičiui. Susikaupusi ji pagaliau įveikė indą ir užsivertusi išgėrė. Pusiau ištuštintas buteliukas iškrito iš rankos. Tirštas baltas gėralas nebuvo saldus. Nebuvo ir sūrus. Nebuvo kartus ar rūgšus, aštrus. Bet skonį jis turėjo. Liesutė figūrėlė paprasčiausiai nukrito ant samanų paklotės. Atmerktos sustiklėjusios akys skaičiavo sekundes, kurios juodaplaukei merginai tarsi neegzistavo. Jau nebe. Viena, dvi trys, keurios, penkios. Ji pakilo – tarsi už virvučių traukiama marionetė. Po kelių akimirkų aikštelėje pasigirdo švelnus, jau seniai negirdėtas Carol juokas. Linksmas, veržlus, tarsi išlaisvinantis iš liūdesio. Ir tik labai, pabrėžiu, labai labai atidus ir puikiai mergina pažįstąs klausytojas galėtų pasakyti, jog tam juokui trūko kažko, kažko žmogiško.
 
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 724
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #342 Prieš 1 metus »
   Fasirui kažkodėl pasidarė šalta, išrasojo kakta. ,,Čia toks turi būt poveikis? Ar žaidimo pradžia, pasiruošimas?" - pasvarstė vaikinas. Staiga keistai užveržė nosį - jis ja galėjo tik kvėpuoti, o miško kvapo nebejautė. Kai priėjo Claudie, grifas nužvelgė ją - keistai apgailestaujančią.
   - Nepažinai? - nusišypsojo merginai eliksyrininko sūnus. - Nieko baisaus, dažnas reikalas. Bet tėvų jau nebegalim apmauti, skiria... - vaikinas staiga nuleido akis ir pasitaisė: - Tai yra, tėčio. Ir šiaip artimųjų, - ,,Kokių artimųjų, ką čia svaigsti?" - subarė save. Vėl žvilgtelėjo į Claudie, bet ši jau gėrė eliksyrą. Tuomet Fasirui akyse pradėjo mirguliuoti - taip ryškiai ir bjauriai, kad grifas užsimerkė. ,,Kas per velniava?" - spėjo pamintyti jis, dar pasišaipęs, kad paskutinis jo matytas gyvas padaras buvo Claudie Amneta. Bet čia buvo dar nepabaiga - staiga Fasui susuko pilvą taip, kad vaikinas susirietė dvilinkas. Taip kankinosi vaikis maždaug dešimt sekundžių, kol galų gale parvirto ant žemės. Kai jautėsi kaip įprastai, Fasiras išgirdo piktą koledžo prefekto šūksnį, atsimerkė ir atsiklaupė - nevaliojo iškart atsistoti. Nustebęs sumirksėjo - akyse suraibuliavo ir aplink Fasą staiga viskas užtemo. Grifas nustebęs darsyk sumirksėjo - akyse ėmė vėl raibuliuoti, tik šįkart jaunuolis jau matė - tik vaizdas jo akyse buvo padaugintas tris kartus.
   - Edgarai, ko tu ten stūgauji... - sumurmėjo vaikinas savo krikštatėviui ir vaizdas jo akyse tapo vienas, o prefektui priaugo vilko galva ir šis ėmė staugti. - Oooo, ne tai turėjau galvoje...
   Jeffter vėl tapo paprastu grifu, skrendančiu ant šluotos ir dėl kažko garsiai rėkiančiu. ,,Čia tai bent..." - sukrizeno Fasiras: - ,,Taip nerėkdavo nė mano sesuo..." - pamanė ir pasisuko į Claudie, kad patikrintų, ar šioji jau išgėrė eliksyrą. Bet vietoj Claudie stovėjo... von Sjuardas išpūtė akis.
   - Solveiga? - nustėręs paklausė jis sesers. - Čia tu negali būti...                                                   
   Solveigos vaizdinys pranyko, vėl atidengdamas Amnetą. Fasiras nesusigaudydamas atsistojo, susvirduliavo, bet pusiausvyrą išlaikė. ,,Aš kaip girtas, ar čia toks eliksyro poveikis?" - lyg ir blaivia galva pamintijo Fasiras. Paspyrė kažką su koja - lyg ir sudužusį degtinės butelį. Apsidairęs žolėje rado ir viskio, ir konjako butelius... ,,Tėtis nebūtų davęs mums tokių..." - paneigė nustebintas von Sjuardas ir stiklo tara išnyko. Vyriausiasis Soreno sūnus jau buvo bepradedąs kažką suvokti, bet vėl apsidairė sesers - ir ją išvydo sėdinčią ant žemės (realybėje tai buvo Klarė) - ir tai, ką buvo besuprantąs, pamiršo.
   - Solveiga, Ravenui... ar Venui rodeisi? - paklausė jis ir išvydo skrendantį ant šluotos savo brolį. ,,Ar čia neskrido krikštatėvis?" - nepatikliai nužvelgė dvynį Fasas. - Mes norime juos apgauti taip? Tik manęs neįspėjo... VENAIIII! LAPELI TU, KO NEĮSPĖJAI? - užriko vaikinas ant to, kuris dabar jam rodėsi Ravenas. Brolis atsisuko ir iškišo jam liežuvį. Pagautas įkarščio Fasiras pribėgo prie broliuko, nors šis jau skriejo su šluota į kitą pusę.
   - Venai! Tu žinai, kad sesutė?.. - šūktelėjo Fasiras, vydamasis skrendantį brolį ir visaip mėgindamas jį nutempti nuo šluotos. Nusispjovė. ,,Kad jį kur velnias..." - keiktelėjo vyresnėlis ir atšoko atgal, smarkiai įsirėždamas į kažką, kaip tyčia stovėjusį už nugaros - greičiausiai Claudie. Taip išsigando raudono raguoto ir uodeguoto padaro, atsiradusio priešais. ,,... nujotų..." - netyčia užbaigė Fasas ir išvydo, kaip ši būtybė užšoko jo broliui ant pečių ir atsisėdo - kaip ant geriausio žirgo.
   - Venai... - nervingai sukrizeno Fasiras. - Tau ant pečių... žinai... toks raguotas sėdi...
   O tada Fasui iš šono atsklido klaikus mergaitiškas juokas. ,,Čia kaip kokia žiobarų ragana iš filmų..." - pakraupo grifiukas ir, pasisukęs į tą šoną, staiga išvydo aukštą, nors pakumpusią, ilganosę bjaurią raganą, kuri dabar kvatojosi skambiu mergaitės juoku.

There's blood on my hands/ Like the blood in you./ Some things can't be treated so,/ Don't make me,/ Don't make me/ Be myself around you.
,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."
,,Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija."
,,Kaip tai galėjo nutikti... Kad melas tapo tavo deguonimi?"

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 299
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #343 Prieš 1 metus »
 Claudie kad ir kaip norėjo, nebegalėjo blaiviai mąstyti. Kažkur toliau lyg girdėjo balsus, šūkavimus, bet kūnu sklido keista dilgčiajanti šiluma, kuri vertė Hogvartso mokinę užsimerkti. Jai įvykdžius nurodymą, pajuto kažką naujo. Na, panašiai kaip mes jaučiame rankas ir kojas, ji pajuto dar kai ką. Eliksyras turbūt jau įpusėjo darbą, nes visi medžiai, aplinka įgavo rožinį atspalvį. Nežiūrėdama į kitus, ji išgirdo Fasiro balsą, sakantį, kad nieko tokio baisaus kaip ji įsivaizdavo nenutiko. Jei būtų susiprotėjus, atrinktų, kad tuos žodžius jis sakė prieš porą minučių. Bet dabar tik žvilgtelėjo per petį ir pamatė skaidrius su rausvu atspalviu sparnelius. Ir va - prieš visus stovi nebe Clau, o kažkokia kita asmenybė. Fėja. Charakteris ir mąstymas visai pasikeitė, o mokinė (būtų tiksliau sakyti, kad fėja) jautėsi visiškai kitaip. Žvilgtelėjus į plaukus pamatė, kad jie yra rausvesnės spalvos, o drabužiai... Ankstesnių, liudijančių jos buvimą senąja Claudie Amneta nebeliko. Raudoni laiveliai (anksčiau ji buvo su kitokiais bateliais), trumpesnis nei realybėje išdrįstų pasirodyti sijonas buvo raudonas, lyg... Iš didelių rožių žiedlapių? Ne, iš milžiniškų žiedlapių. Palaidinė - kitas, tik rausvas rožės žiedlapis pervertas auksinės spalvos virvele, kuri vijosi aplink kaklą. O ir pati mokinė fėja jautėsi..? Trapesne... Lyg lengvesne... Taip pat, dar kartą kartoju - čia nebe Claudie Amneta. Šis asmuo turi kitokį mąstymą. Tiesą sakant, vaikišką.
 Keistus jos apmąstymus nutraukė šūksniai ir juokas. Ir lyg... Stumtelėjimas? Mažoji fėja nebesigrožėjo savo dailiais sparneliais ir žvilgtelėjo link šūksnių. Ten kovėsi... Du vienaragiai? Du šampaninės spalvos gyvūnai su paltelinės vaivorykštės spalvų uodegom ir karčiais. Mano vienaragiukai! Claudie Fėja lyg mažas vaikas ėmė priiminėti skubotus ir keistus, vaikams įprastus sprendimus. Pastebėjusi, kad vienas vienaragis yra didesnis už kitą, dar kiek pamislijo ir padarė išvadą. Didysis vienaragis skriaudžia mažąjį vienaragiuką! Mažasis vienaragiukas dar kažką sakė didžiajam vienaragiui, bet ji girdėjo tik neaiškų pypsėjimą. Nors ne, panašiau į trūkinėjantį garsą. Būsiu saldainių princese ir išgelbėsiu mažąjį vienaragį! Priėmė svarbų sprendimą, bet tuo metu išgirdo juoką. Kaip ir mažasis vienaragis, pasuko galvą į garso šaltinį. Ten stovėjo princesė! Tikrų tikriausia, su karūna, rožine suknele ir pasipuošusi daugybe skanių saldainių. Mažoji fėja beveik apsilaižė, tik tada pastebėjo, kad vienaragiukas nelabai patenkintas ją matydamas. Mažojį greitai lyg pasišokinėdama, lyg bandydama skristi atsidūrė tarp abiejų vienaragių. Tada atsisoko į didesnį ir iškošė savo kiek spigiu balseliu:
 -Tu esi didelis ir blogas! Negalima skriausti mažesnių!- tik tada pastebėjo, kad didysis vienaragis pakilęs kiek virš žemės. Opa... Tai čia ne paprastas vienaragis. Galiu turėt bėdos.. Bet visas gelbėjimo process jai rūpėjo labiau, tad lyg patvirtindama savo žodžius ir parodydama Edgarui Didžiajam vienaragiui, kad palaiko kitą pusę, apkabino Fasirą mažąjį vienaragiuką. Tada lyg netyčia pamatė žaliai apsirengusią, atrodančią vyresnio nei mažosios fėjytės amžiaus fėją su žaliais drabužiais. Labai neatkreipė dėmesio į jos tamsius plaukus, tik pamatė daugybę vijoklių, besiraizgančių Didžiosios Fėjos rankomis, kojomis ir kaklu. Dabar klausimėlis - ką darytumėte pamatę vienaragį? Taip, mergytė su sparneliais paglostė jo blankios vaivorykštinės spalvos karčius ((tikiuosi, kad žmogus karčių neužsiaugins :D). O jie, pasirodo, kad buvo labai švelnūs. Taip, turbūt jai pavyko išgelbėti savo vienaragiuką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Claudie Amneta »
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1070
  • Lytis: Vyras
Ats: Miško proskyna
« Atsakymas #344 Prieš 1 metus »
Liko vos keli mokiniai dar nevartoję eliksyrų. Visi kiti panaudoję jo po truputėlį ėmė veikti ir rodyti savo turimą galią. Iš pirmųjų trijų moksleivių pavartotų gėralų, buvo galima daryti išvada, kad jie yra keliantys haliucinacijas ir visiškai skirtingas. Žinoma, iš daugybės pintinėje tūnojusių butelaičių buvo šansas, rasti ir kažkokį kitokį efektą keliančio nuoviro. Bent jau to tikriausiai buvo galima tikėtis.
Taip. Mane veikia stebuklingas gėrimas leido sau suprasti, kai tik išgirdo Caroline šūksnius, besiteiraujančius, ką grupelė turėjo pamatyti. Čia ir Fasiras jau gainiojo Edgar'ą vadindamas Ravenu ir kliedėdamas apie savo seserį. Šis sukeltas eliksyro poveikis jaunajam von Sjuardui, kiek sutrikdė ant šluotos užsikarioblinusį vaikiną ir privertė jį stingti ore. Kažkaip bandė pagauti rimtį, nes suvokė, jog toks eliksyro poveikis gali sukelti nemažai emocijų tris kursus baigusiam moksleiviui po to, kai šis nustos veikti. Kaip bebūtų rimties užfiksuoti nepavyko. Pernelyg svaigo galva, o vaizdas akyse temo. Logiškos mintys pynėsi su sukeltais ką tik vaizdiniais. Savyje septyniolikmetis tarsi buvo plėšomas. Kupinas savo apmąstymų ir minčių automatiškai blokavo atsipalaidavimą leidusį pilnai veikti išgertam gėralui, o šis savo ruožtu bandė užvaldyti organizmą sukeldamas nemalonius pojūčius.
Suklapsėjus žalių akių vokams dar kelis syk, vaizdas visiškai aptemo. Ir jis tik girdėjo balsus, bet šie jau nebekėlė emocijų. Girdėjo Claudie peikiančią kažką. Tas kažkas, aišku, buvo pats Edgar'as tik šiuo metu to nesuprato. Galiausiai ausis pasiekė ir skardus geriausios draugės juokas.
- Aš nieko nematau,- sukuždėjęs ėmė leisti žemės link. Galvos svaigimas tik sustiprėjo ir likus porai metrų iki žemės jis tiesiog nukrito, trenkteldamas paslėpta metaline ranka į Klarės atneštą dėžę, kurią nežymiai aplamdė. Ir tuo momentu joje pasigirdo keletas nežymių sprogtelėjimų šiek tiek nugandinusių grifą.
Kadangi Jeffter'is krito ne iš aukštai jam neskaudėjo, jam neskaudėjo, tačiau liko tįsoti žolėje laukdamas prašviesėjimo akyse.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017