[Emilianne Mcwelle]

Vartydama rankose savo pakabuką Emilijana mintyse svarstė apie motiną. tą neapčiuopiamą, antgamtišką būtybę, apie kurią merginai pasakojo tik sapnai. Matyt, paskutinį kartą ją matė taip seniai, jog moters paveikslą užfiksavo tik pasąmonė. Nebuvo likę jokių nuotraukų, nieko. Kažkodėl Emi vistiek liūdėjo dėl ją užauginusios moters lemties. Ji buvo mirusi - arba tiesiog kažkur dingusi. Emi manė, kad sužinojusi, jog Adrija ne jos biologinė motina nebe taip liūdės, bet klydo - tamsiaplaukė moteris sirenos atmintyje ir išliko kaip tikroji mama. Toji tobula blondinė iš sapnų teliko kaip prisiminimas apie tą prakeiksmą. Sirenos galias.
Merginos ausis pasiekė kažkokie žodžiai. Teko prisiminti, kad laukymėje ji neviena. Tai buvo šiurkščiai išsakyta tiesa. Emilijana kiek prikando lūpą ir pažvelgė į Igorį tuo mergaitišku žvilgsniu iš po blakstienų, kuris sakyte sako "tu rimtai?!"
 - Gerai. Suprantu, kad apie tai kalbėti nenori, tai patylėsiu. Bet aš esu stipri - manęs neįbauginsi. Jeigu tikrai yra ko bijoti - tyliu, bet jei norėsi apie tai kalbėti - visada klausau. Ką gi, džiaugiuosi, kad nei tu, nei Elna nesate vieni. Neįsivaizduoju blogesnio scenarijaus, kaip tapti nežinia kuo ir neturėti už ko užsikabinti.
Vaikinas, regis, apie kažką užsigalvojo, tad Emilijana pasinaudojo proga apžiūrėti jo išorę. Buvo paprastas, mielas vaikinas, taip merginai pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Po teisybei, Emi pirmiausia ir domėjosi išore, bet tapimas sirena išgydė bent vieną žmogiškąją ydą.
 - Na, stengiuosi, bet man sunku,- Emi nepajuto, kaip sutikusi ją išklausantį žmogų pradėjo kalbėti; paprastai ji tylėdavo.- Nežinau kaip elgtis, kaip "aktyvuoti" tas galias ir kaip išgyventi be jūros. Man jos reikia, bet negaliu mesti mokslų. Mano tėvai... na, žmonės, kurie mane užaugino... jei žuvo avarijoje man baigus pirmą kursą. Tada pradėjau domėtis savo kilme. Tai negali būti sutapimas, bet iš magijos pasaulio nieko nesužinojau. Niekas su manimi nesusisiekė,- mergina kalbėjo ir kalbėjo, vis greičiau ir greičiau. Buvo nuostabiai gera turėti žmogų, kuris tave išklauso. Su kuriuo gali pasikalbėti, kuris išklauso. Kuriam (atrodo) Emi rūpėjo. Tai buvo keistai malonus jausmas.
 - Ačiū, bet tu neprivalai to daryti. Aišku, pasikalbėti su kažkuo, kuri bent ką nors žinotų apie mano kilmę ar ką nors apie tai, kas man darosi ar kaip pažadinti galias būtų labai puiku. Va šitame,- Emilijana pasukiojo pakabuką.- yra lašelis jūros vandens. Negaliu nusiimti jo. Jei nusiimčiau, atsitiktų kažkas negero. Gal nemirčiau, bet jėgų netekčiau tai jau tikrai. Man...- žaliaakė nemėgo pripažinti silpnumo, bet vis tiek tai padarė.- man tavęs reikia. Reikia pagalbos.
Emi atsistojo, perbraukė per baltus plaukus dar baltesniais pirštais ir tarstelėjo:
 - Gerai, galime eiti. Pasivaikščiokim.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igis pakėlė abudu atnakius. Nustebo.
-Aš ir nenoriu tavęs įbauginti,-gūžtelėjo pečiais šis,-Pasikalbėti su surištu liežuviu?-suskikeno,- Emi, tikrai  nemaniau, kad turi tokį subtilų humoro jausmą,- šnekėjo švilpis, nė nemanydamas nei nė nebandydamas pašiepti ar sumenkinti Emilijanos. -Taip, žinau. Tai pats žiauriausias dalykas po nuovargio. Ir taip mirtis tikrai nėra žiaurus dalykas, kaip nuovargis ar tavo nusakytas nežinojimas. Mirtis gali būti išsigelbėjimas arba palaima.
Igoris užvertė galvą į dangų, į ošiančias medžių viršūnes, kurie it kokie botagai švytavo mėlynumo aukštybėse. Palengva iškvėpė anglies dioksidą ir toliau pradėjo klausyti Emilijanos.
-Niekam nebuvo lengva,-atsisuko į draugę Igoris, šypteldamas,- Kaip elgtis, kaip aktyvuoti galias, kaip elgtis be jūros- tau pasakys tavoji atgamtiškoji prigimtis. Visgi, jos reikia atsargiai klausytis. Nes, pavyzdžiui, mums vilkolakiams, prigimtis verčia žudyti dėl žudymo. Taigi...O kaip sirenoms- šio dalyko nežinau. Gal jūs jaučiate potraukį būdamos šalia jūros suviliot žmones ir juos nudobti ar panašiai. Nesu dėl to tikras,-nutilo,- Gera žinoti, kad aš nesu vienas, kuris nepažįsta savo tikrųjų tėvų,-liūdnai šyptelėjo ir nunarino galvą ir susiraukė, bandydamas nuvyti mintis apie savuosius,- Suprantu tave, Emilijana ir tau padėsiu kaip galėdamas,-užtikrino bendrakoledžę garbanius,- Kai turėsiu laiko, iškart susisieksiu su pamote Greywind,- ir taip pasakęs, Lorijanas-Greywindas atsitiesė,- aišku. Nieko, sužinosim šio pakabučio su jūros vandeniu reikšmę,- ir su šiais žodžiais apsidairė aplink Uždraustojo miško proskyną.
Mėgavosi tyla, apsnigto miško grožiu. Tačiau šią tylą nutraukė Emi, prisipažinimas, kad jai reikia pagalbos. Igis atsisuko į ją.
-Aš tau visada padėsiu   , tačiau dabar eikime pasivaikščioti,- ir patraukė link miško tankmės.
Žengdamas per žemę, kuri vis dar buvo įšalusi dėl žiemos šalčių, kieta, Igoris žvelgė į medžius. Jaunuolis mylėjo mišką. Mylėjo jos florą ir fauną.
-Papasakosiu tau apie sirenas,-tarė,- Sirenos jau buvo žinomos ir Antikos laikais. Jas pirmasias pamatė ir aprašė senovės graikai. Šios būtybės atrodo kaip pusiau moterys, pusiau žuvys, tačiau labiau žmogiškesnės. Jos tarsi yra undinių patobulinimas. Šios abidvi būtybės vilioja ir pražudo žmones. Bet tavoji rūšis, Emi, be šių dviejų panašumų su undinėmis, labai skiriais nuo pastariųjų-tik deja neprisiminu kuom jos skiriasi. To reika paklausti mano pamotės,- pritilo, bet toliau tęsė,- Bet nesvarbu, kad sirenos žudė, jos turėjo ir šviesiąją pusę. Senovės graikai sirenas laikė, kaip saugotojas nuo nelaimių, jas dažnai vaizduodavo antkapiuose. Sirenos  yra gražuolės, melodingą balsą turinčios merginos- tą manau turėjai jau žinot,-atsisuko švilpis į smulkaus sudėjimo Emilijaną.
Ketvirtakursis atsiduso. Kas tiesa- tas tiesa. Emi ištikrųjų graži. Beveik balti plaukai, it porceleninė oda gražiai derėjo su žiemos spalvomis, o žalios it katės akys merginą darė dar labiau angeliška. STOP, STOP, IGORI. Kur tavo protas!? Gavok ką mąstai!-sudraudė save Igis, suprasdamas, kad jo mintys ir žvilgsnis vis linksta prie Emi.
Tu negali apie ją galvoti...
-Tai tiek ką žinau apie sirenas,-po pertraukos prakalbo jaunuolis ir galiausiai nusisukdamas nuo bendrakoledžės, kuri su savo tobula išvaizda vis užburdavo švilpį.
Medžiai vis tankėjo, tačiau krentanti švesa pro be lapes šakas, trugdė įsivyrauti baugumo, tylumo ir tamsumo įvaidžiui. Ir tuo mėgavosi Igis. Lėtai ir tyliai vaikščiodamasis, vaikinas susikišo rankas į kišenes iš įpročio, stengdamasis negalvoti apie antrakursę.
Tačiau, kaip bebandydamas nuvyti mintis apie Emilijanos išvaizdą, Igoriui vis nepavykdavo.
O tai reiškė tylą prieš audrą.

[Emilianne Mcwelle]

Emilijana įdėmiai klausėsi Igorio. Matai subtilų humoro jausmą... Hmmm. Įdomiai čia jisai. O nuovargis? Na nebent jis turi galvoje emocinį nuovargį. Kažkaip Emi neįsivaizdavo, kodėl fizinis nuovargis turėtų labai kliudyti - tik galbūt tada, kai labai reikia jėgų o jų nebėra.
Igoriui pradėjus kalbėti mergina stengėsi klausytis, bet daugiau mažiau žinoma informacija smegenis pasiekė tik dalinai - kažkodėl švilpiukė labiau koncentravosi į patį vaikino balso tembrą, jo judesius, gestus. Kažkodėl merginą tai keistai ramino. Jis irgi nepažįsta savo tėvų? Tai va ką reiškia "pamotė Greywind" Bravo, Emi. Amžiaus išvada pasišaipė iš savęs mergina. Pakilusi ji nusekė paskui Igorį į miško tankynę. Emi nelabai patiko tamsa. Na, bet pro šimtamečių medžių šakas prasiskverbė pakankamai šviesos, kuri dryžiais krito ant žemės ir pačios Emilijanos.
Igoriui nutarus pravesti trumpą teorinę paskaitėlę Emi susidomėjusi klausėsi. Matosi, kad pamotė magizoologė. Kaip iš enciklopedijos... įspūdinga turint galvoje, kad sirenomis pradėta domėtis visai neseniai.
Po kiek laiko vaikinas nutilo ir jo žvilgsnis ar nuotaika, ar dar koks dalykas pasikeitė - Emi visada tokius dalykus jausdavo. Kiek nustebusi ji nežymiai kilstelėjo antakius: suprask "kas nors atsitiko?" ir pažvelgė į sniegu nuklotą žemę. Balti it porcelianas pirštai nevalingai nusėlino prie grandinėlės ant kaklo ir ją sugniaužė. Igoriui kiek atsitraukus Emilijanos įtarimai tik pasitvirtino, tačiau garsiai kažko sakyti mergina nedrįso, todėl tiesiog žaliomis katės akimis žvelgė į vaikiną tikėdamasi, jog jis pats panorėjęs viską paaiškins.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igis akimis nardydamas po medžių kamienu, apšviestus saulės šviesos, tylėjo. Švilpis atsisuko į sireną ir prakalbo, taip stengdamasis nuvyti jau įkirias mintis apie šalimais vaikščiojantı angelą:
-Pasiilgsti jūros?-nutraukdamas tylą, paklausė šis, prisimindamas, kad Emi nė žodžio nepratarė, jiems bevaikščiojant,- Emilijana, tu ką nors prisimini iš savo praeities? Ką nors, kad būtų susiję su tavo rase?-klausinėjo garbanius,- Ir beje, būkim biedni, bet teisingi, man reikia apakti,-nusišypsojo, atsisukdamas į bendrakoledžę ir nužingsniavo toliau.
Pečiams ritmingai judant, kojoms taip pat, mėlynai pilkų akių savininkas dar labiau užvertė klausimais. Juk jei patylėjom trupučiuką- galim ir toliau tęsti pokalbį.
-Prisimeni kaip sužinojai, kad tave užauginę žmonės žuvo autoavarijoje? Tau netikrieji tėvai pasakojo apie sirenas? Žinojo, kad tu nesi žmogus? Slėpė tai?- Igoris vis sakė "netikrieji tėvai", "tave užauginę žmonės" mat nerimavo, kad jei juos pavadins patėviais, būsimoji trečiakursė gali įsižeisti,- Jūs buvote kartu prie jūros? Jei taip, kaip reagavo tave užauginę žmonės? Kaip iš vis jie reaguodavo kai išgirsdavo žodį "jūra"?- kamantinėjo garbanius,- Ar tave seniau traukdavo jūra? Jei taip, tu prašydavai, kad jūs kartu nukeliautute tenai? Kaip taviškiai reaguodavo?- vos ne uždusęs nuo klausinėjimo, Igoris nutilo, mat pagalvojo, kad jau užteks klausimų.
Tačiau visada yra išpūstas "bet".
-Ieškojai informacijos apie sirenas bibliotekose?- ir plačiai, plačiai nusišypsojo,- Tikiuosi, ateityje, tu manęs  taip su klausimais neužsipulsi,- nusijuokė ketvirtakursis, ir išsitraukęs rankas iš kišenių, jas sunėrė ant krūtinės.
Tikiuosi- atsiduso šis.

[Emilianne Mcwelle]

Žalios akys šaudė nuo vieno medžio prie kito. Emilijanai patiko miškas. Taip tylu, ramu ir gera. Taip gera, jog net užmiršo, kad reikia kalbėti. Švilpiukė labiau mėgo tylėti, jai patiko klausytis kitų. Išsipasakoti panorėdavo tik retais išimtiniais atvejais.
Sniegas žybčiojo po kojomis, o Igis tuo metu pradėjo savo ilgą ilgą klausimų litaniją.
 - Gal galėtum man užrašyti?- ištarė mergina pusiau juokais, pusiau rimtai.- Jeigu manai, kad viską atsiminsiu, tai labai labai klysti. Ir tikrai žadu tave ateityje dar ne taip apipilti klausimais. Ruoškis,- Emi šelmiškai nusišypsojo ir žybtelėjo savo katiniškomis akimis vaikino pusėn. Visgi reikėjo paandyti atsakyti bent į dalį vaikino pateiktų klausimų. O šie buvo sunkesni nei matematikos ar fizikos egzaminas. Bent jau dauguma jų. Apie kai kuriuos dalykus Emilijana net nebuvo susimąsčiusi. Gal kartais, retai, labai retai ir nujautė, jog kažkas ne taip, bet išsamiai tikrai nenagrinėjo.
 - Ką gi. Jūros pasiilgstu labai. Buvau Koukvorte, ten labai labai gera. Kai reikėjo išvykti, atrodė, jog širdis liko ten, pajūryje. Buvo sunku iškeliauti. Nors buvau ten vos pusdienį,- Emi skausmingai šyptelėjo.- Nepamenu nieko. Nieko, išskyrus sapną,- mergina kiek padvejojo ar verta pasakoti. Pirma, neišvengiamai apsiverks, o tada jausis pažeidžiama. Antra, tai buvo gana asmeniška, bet Igis turėtų suprasti. Turėtų.
Giliai įkvėpusi ji kalbėjo toliau:
 - Sapne mane ant rankų laiko baltaplaukė moteris. Tokia kaip aš. Tada vaizdas susidrumsčia  ir atsiranda Adrija - moteris, kuri mane augino. Tai sapnavau daugybę kartų. Gal tai pasąmonės išdaigos, gal dar kokia nesąmonė. Nežinau. Tiesiog tai man vienintelis kabliukas. Daugiau niekas neliudija apie mano kilmę. Nieko neatsimenu, tarsi laikotarpį iki trejų metų kažkas būtų išnaikinęs. Nėra nuotraukų, nėra atsiminimų, niekas nepasakojo,- mergina nejuto, kaip baltais skruostais švelniai ritasi ašaros. Tobulos lašo formos.
Po akimirką trukusios tylos pasipylė dar daugybė klausimų. Mergina net kilstelėjo rankas į viršų.
 - Jei po šito išgirsiu dar bent vieną klausimą, pirmą proga išmaudysiu. Žinai, kad nejuokauju,- Emi išteisė delnus ir susikaupusi palaikė minutę. Sniegas aplink ją ėmė tirpti.- Galiu keisti vandens būseną. Tai vienintelis dalykas, kurį moku,- paaiškino ji.
 - Nepamenu,- tęsė ji "egzamino" klausimų atsakinėjimą.- tada buvau tarsi šoke. Buvo baisu, nes likau viena. Visiškai viena,- jei pirma Emi buvo kiek pralinksmėjusi, dabar visai įsiverkė. Tiesa, pati to nejuto. Tiesiog kalbėjo, pasakojo viską negalvodama kas bus vėliau.- Apie Sirenas man niekas nieko nepasakojo, nes kaip jau minėjau, jos ilgai buvo laikomos fikcija. Ir apskritai - jie nemėgo magiškųjų padarų. Gal jie ir žinojo, nes kai paklausdavau kažko apie savo kūdikystę nieko neatsakydavo. Greitai pakeisdavo temą,- Emilijana pajuto verkianti tik tada, kai ašara nukrito ant sniego. Nusibraukusi ranka šlapius skruostus ji nusisuko.
 - Nepyk, tuoj susitvarkysiu,- kelis kartus giliai įkvėpė ji ir vėl pradėjo kalbėti.- Jūra mane traukė visada, tik kažkodėl Adrija nenorėjo prie jos keliauti. Sakė, nemėgsta tenykščio klimato. Vykome prie ežerų, upių ir visur kitur, bet tik ne prie jūros. Jie net apie ją kalbėti nelabai mėgo. Tiesiog žodis "jūra" tuose namuose nebuvo labai vartojamas. Knygų apie magiškuosius padarus irgi nebuvo,- prisiminimai apie namus Londone Emilijanai buvo paskutinis lašas. Jau apdžiūvusios akys vėl sudrėko. Mergina vėl nusisuko.
 - Nepyk, daugiau nebegaliu,- ištarė tyliai. Buvo gėda, kad yra tokia silpna.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igis nusišypsojo.
-Ne, negaliu,- nusijuokė švilpis, atlaidžiai nužvelgdamas sireną.
Visgi, jaunuolio veide kažkam ištrynus šypseną, pasirodė perdėtai rimta mimika, kuri buvo tarsi atsakas Emilijanos teiginiui.
-Pati ir ruoškis,- nei piktai, nei rimtai, o greičiausiai juokais atkirto Igoris,-Nes tau nebus itin lengva tardant mane,- ir su šiais žodžiais patraukė eiti tolyn, apsimesdamas, kad nepamatė šelmiškai blizgančių Emi akių.
Tačiau švilpiui teko sustoti ir atsisukti į bendrakoledžę. Pirmas jo užduotas klausimas jau gavo atsaką, ir Igio smegenys pradėjo veikti, nagrinėjant Emilijanos problemas.
-Kodėl tau nenuvykus dar sykį į Koukvortą?- paklausė šis, artėdamas link žaliaakės,- Gal ką nors prisiminsi be sapno, pajausi?-pridūrė, išgirdęs, kad mergina nieko neprisimena išskyrus sapną.
Rudaplaukis sustojo visai arti, priešais Emi, ir gaudė kiekvieną merginos žodį, nes juto, kad kulminacija jau netoliese.
-Ne, Emi, tai ne tavo  pasąmonės išdaigos,-tyliai sumurmėjo, sunerimęs Igoris stebėdamas, kaip per Emilijanos skruostą nurieda ašaros.
Švilpis pakėlė ranką ir nykčiu nušluostė tobulo lašo formos ašaras, kurios papuošė sirenos skruostus. Lorijano-Greywindo širdyje pasisėjo užuojauta merginai, nes jis puikiai suprato kaip jaučiasi Emi.
-Tavo tikroji motina tave paliko...-nedrąsiai suniurnėjo šis, nusukdamas akis nuo Emilijanos, mat nenorėjo pamatyti josios akių,-Antraip tavęs nebūtų užauginusi Adrija...-paaiškino, stebėdamas melancholiškai linguojančias medžių viršūnes.
-Žinau, kad išmaudysi...-nutesė švilpis, atsitraukdamas nuo sirenos. Ne iš baimės, o iš nežinojimo ką daryt.
Viskas buvo rimčiau, nei viską įsivaizdavo iš pradžių. Klausydamasis Emilijanos atsakymų, Igoris galiausiai atsisuko į ją. Žvelgė į jos katiniškas akis ir  stengėsi kuo greičiau, kaip nors paguosti bendrakoledžę, nes garbanius tarsi jautė pareigą paguosti šią atgamtišką būtybę.
Vis viena, kita ausim klausydamasis Emilijanos balso, Igis priėjo prie merginos, kuri kaip įmanydama stengėsi susitvardyti ir...apkabino. Stipriai apkabinęs rankomis nusisukusę švilpę, vilkolakis padėjo savo smakrą ant Emi galvos.
-Aš suprantu tave ir nepykstu.
Ir užsimerkė, nė nebandydamas pasakyti, ką manantis apie tokį Emilijanos patėvių elgesį- nekalbėjimą apie merginos praeitį.

[Emilianne Mcwelle]

Žalios akys kiek sušvelnėjo ir jose užsižiebė žiburiukai. Tai buvo bene gražiausia Emi dalis - besijuokiančios akys, gyvai žybsinčios tarsi du smaragdai.
 - Aš kantri,- Emilijana šyptelėjo.- Kai kuriose srityse net per daug. Taigi... Nebus lengva, bet ištrauksiu,- sirena susiraukė išgirdusi žodį "tardyti".- Juk ne teismas,- nusijuokė ji.- Tikiuosi, apsieisim ir be to.
Miškas atrodė ramiai. Kartais mergina pavydėdavo medžiams - jie tvirtai žinojo savo vietą, kur ir kaip augti. O štai jūra nuolat juda - nerami. Kaip ir turi savo vietą, bet tos vietos tarsi per maža, norisi daugiau. Todėl ir nerimsta, banguoja.
 - Nuvykstu, kai tik turiu laiko. Savaitgaliais. Per atostogas. Nenoriu grįžti į Londoną, tad stengiuosi būti ten. Nemanau, kad ką prisiminsiu,- tęsė ji.- Net nežinau, ar noriu. Noriu sužinoti kas aš, bet bijau judinti senus klodus.
Tai kaip blogai sugijusi žaizda - gyventi galima ir taip, bet norint viską sutvarkyti reikia ją krapštyti, ardyti, o tai skausminga. Mergina nežinojo, kiek dar pakels skausmo. Kiek norės pakelti. Žmogaus prigimtis tokia - pakelti, ištverti galime daug ką. Tik ne visada norime. Tad kartais pasitraukiame, gyvename su ta blogai sugijusia žaizda. Nes bijome skausmo. Bijome ją judinti.
Šviesiaplaukė ant skruosto pajuto kažką kito. Ne ašarą. Pajuto Igorio ranką. Net keista. Prie švelnių prisilietimų mergina nebuvo pratusi, net kartais bijojo. Bet dabar... jautėsi saugi, rami. Nebijojo kalbėti ir tai nebuvo taip jau sunku, kaip galvojo. Nes pradėjus visada lengviau. Sunkiausia pradėti.
 - Ne ne ne ne...- tarsi užsispyręs, kažko negavęs vaikas kartojo Emi. Ji nenorėjo tuo tikėti, kad ta tobula moteris iš sapnų, ta gražuolė baltais plaukais galėjo ją palikti. Savo kūdikį. Savo vaiką. Netilpo į galvą. Galiausiai Emi į galvą atėjo mintis, jog Igoris vis mini "pamotę Greywind". Kas atsitiko jo motinai?
 - Igi... Nepyk kad klausiu, bet kas nutiko tavo tėvams?
 - Nebijok, dar nesiruošiu,- vėl šyptelėjo Emi stebėdama atsitraukiantį vaikiną. Jos nuotaikų kaita buvo siaubinga - vieną minutę verkia, kitą jau linksma. Taip čia ir suprasi. Kaip jūra. Ne veltui sakoma "tyla prieš audrą". Lyg prieš tai buvusi rami mergina dabar sunkiai laikėsi neverkusi.
Emilijana giliai kvėpavo. Bandė susitvardyti, bet negalėjo. Iš krūtinės vis tiek veržėsi rauda. Tiesiog norėjo atsidurti toli toli. Toli ne nuo Igio ir ne nuo miško. Toli pati nuo savęs. Nors minutei savo asmenybę išmainyti į bet ko kito. Trumpam. Štai ir antrą kartą per šią popietę Emilijana buvo nustebinta švelnumo. Pastaruoju metu ne kiek jo gaudavusi Emi sutriko. Vieną minutę Igoris rodės dar stovi kaži kur, o po akimirkos jau buvo šalia merginos. Ji dar kartą giliai įkvėpė ir atsisuko į vaikiną. Tiesiog nebegalvojo, ką daro. Tiesiog priglaudė savo šviesiaplaukę galvą Igiui prie krūtinės. Klausėsi širdies plakimo. Tai keistai ramino. Ašarų žymės gan greit paliko sirenos skruostus. Liko tik sielvartas viduje.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

-Aš tikiu, kad esi kantri...-šyptelėjo Igis, akių nenusukdamas nuo besijuokiančių, žalių Emi akių, kurios aiškiai primimė jūrą- neramią, siautulingą, bet svajingą ir gražią,-Na, pagyvensim- pamatysim. Pažiūrėsim ar bus teismas, ar ne,-ir Igis nutilo, sekdamas, ką kalba Emilijana,-Bet pabandyk dar kartą nuvykti. Nepabandžius nieko nesužinosi,- pasakė nusukdamas akis į pavasarinėjantį dangų, kuris kaip tik puošėsi puriais, baltais it vata debesimis.
Šie plaukė dangumi, besąlygiškai paklusdami šilto ar šalto vėjo srovėmis.
-Nesužinosi kas tu, jei nepajudinsi savo savo žaizdų,-šiek tiek prislopusiu balsu kalbėjo švilpis,-Kiekvienas savęs ieškojimas sukelia savitus sunkumus. Ir manau nereikia dėl to vengti, kaip miško žvėriui- ugnies.
Įsivyravo trumpa tylos pauzė.
-Taip, Emilijana,- suniurnėjo šis,-Kartais suaugusieji taip daro bandydami apsaugoti savo vaikus arba daro tai dėl kitų priežasčių....
Garbanius suraukė antakius.....bandydami apsaugoti savo vaikus arba daro tai dėl kitų priežasčių....Širdis nukrito ligi pat kulnų. Negi jis taip pasakė? Lorijanas-Greywindas giliai įkvėpė. Viena smegenų dalis rėkte rėkė apie priežastį kodėl jis- Lorijanas- užaugo Greywindų šeimoj, tačiau penktakursis visaip įmanydamas tai ignoravo. Kodėl? Nes tai gali būti susiję su Jais.
Mėlynai pilkų akių savininkas krūptelėjo nuo sirenos klausimo. Taip, ji palietė gan opią ir skaudžią Igorio širdies vietą. Igio akys apisniaukė iš nežinomybės  skausmo ir dvejonių, hipotezių.
-Nežinau...-sumurmėjo, pėda sulaužydamas trapią medžio šakutę,- Galbūt jie mirė, žuvo, arba buvo nužudyti...-ir nunarino galvą, paslėpdamas akis savo rudomis garbanomis.
Koja paspyrė  šakelės nuolaužas. Vaikinas giliai atsiduso ir vėl pakėlė savo galvą. Tačiau nežiūrėjo į gražiąją sireną, o tik vėpsojo į tolį, į vieną tašką, pro Emi petį.
Gyvenimas- tai žiaurus mokytojas ir draugas. Tu nežinai kada jis iškrės kokią šunybę ar kokią kitą nesąmonę, kuri bus skirta  tau. Gyvenimui kaip ir Likimui nesvarbu ar tu nori kentėti, ar nori džiaugtis. Jiems visi lygūs. Nėra išimčių. Tai suprato Igoris, kai pajuto kaip Emilijana priglaudė savo galvą prie jo krūtinės. Jis tai suprato, kai šiandien klausėsi bendrakoledžės džiugių, šelmiškų, sielvartingų, skaudžių kalbų. Švilpis suspaudė lūpas. Nors jo akys buvo užmerktos, visgi, jos kažkiek nors skleidė optimistiškumą. Menkai, tačiau geriau negu nieko. Mums pavyks, Emi. Išsiaiškinsim viską. Viskas bus gerai. - mintyse galvoji Igoris, norėdamas tai išsakyti garsiai švilpei, tačiau jaunuolis to neišsakė, o tik dar labiau apkabino Emilijaną. Visgi, kam reikia kalbėti jei yra kūno kalba?
Igoris atsimerkė.
-Kokia tavo mėgstamiausia spalva?-"iš oro", paklausė penktakursis, norėdamas labiau pažinti sireną, bet taip pat pakeisti temą, mat nenorėjo toliau skęsti ir skandinti Emilijanos negatyvių jausmų liūne. Nes kiek galima? Čia ne koks bėdų turgus!

[Emilianne Mcwelle]

Kartais Emi imdavo svajoti, Įsivaizduoti, kad viskas, kas vyksta su ja, yra ne jos gyvenimas. Mergina tiesiog patekusi į kažkokį realybės šou, ir viskas, kas vyksta netikra. Tiesiog po kelių akimirkų ji atsimerksianti, būsianti namie, Londone, tėvai sėdėsią šalia, o merginos plaukai būsią... juodi, kaip mamos, o ne balti tarsi skenduolės. Tos minutės, silpnumo akimirkos, tik jos padėjo Emi išgyventi ir neprarasti proto. Visgi tai tarsi narkotikai - numalšina skausmą ir gerą savijautą garantuoja tik trumpam. O vėliau  - tik blogiau. Bet visgi Emilijana nemokėjo gyventi kitaip. Vis įsivaizduodavo, tikindavo save, kad tėvai gyvi. Tačiau ilgainiui ėmė pati savimi abejoti. Ir teko pažvelgti teisybei į akis. Tiek ilgai tolintas skausmas išsiverždavo fontanu. Kažkodėl mergina nepasimokė, kartojo tą klaidą vėl ir vėl. Vien tam, kad kelias dienas jaustųsi geriau. Nors truputį. Igis tikino nebijoti judinti savo žaizdų vardan tiesos. Vardan supratimo apie save. Gal jis ir buvo teisus. Bet mergina bijojo. Tiesiog bijojo skausmo, bijojo viską išgyventi vėl. Visgi niūrokas švilpio veidas ją privertė susimąstyti apie tai, kad šis vaikinas per savo penkiolika metų matė daug daugiau nei Emi, ir tikrai žino ką reiškia skausmas. Vien ką reiškė jo dviguba pavardė. Scenarijų galėjai prisigalvoti n ir dar kelis. Sirena mielai būtų patenkinusi savo moterišką smalsumą ir išklausinėjusi Igio dabar pat. Bet nesiryžo. Jautė, kad net norėdamas vaikinas mažai ką papasakos.
 - Užjaučiu...- Emilijana krūptelėjo nuo šakelės traškesio.- Igi, tikrai nežinau ką pasakyti... - liežuvį degino milijonai ir dar keli klausimai. bet prieš savo valią trylikametė juos nurijo. Bendrakoledžio išraiška rodė, jog geriau neklausinėti.
Igoriui nuleidus galvą Emi akimirką padelsė, tada kiek dvejodama ištiesė baltutėles vėsias rankas ir kilstelėjo jo smakrą taip, kad mėlynai pilkos akys susidurtų su smaragdų žalumo.
 - Žinau, nenori apie tai kalbėti, bet jeigu kada norėsi... Jeigu tau kada reikės išsipasakoti, aš išklausysiu,- kalbėjo ji pašnibždomis, nors apart medžių, krūmų ir taip toliau, proskynoje daugiau nieko nebuvo.
Mergina atitraukė rankas; pirštai dilgčiojo nuo šiltos odos. Visgi gera buvo jausti apkabinimą, žmogišką šilumą. Net keista, kaip gali to pasiilgti per kelis mėnesius. Emi tikrai nebuvo iš tų, kuriai patiko glėbesčiuotis ar panašiai, bet dabar tai net džiugino. Ramino.
Kurį laiką vyravo tyla. Jei pro šalį eitų koks prašalaitis, tikriausiai nustebtų. Mat apsnigtoje laukymėje pamatytų du paauglius, vieną vaikiną, gaubiamą kažkokios nežemiškos auros, ir merginą, kuri savo bruožais priminė skenduolę. Apsikabinusius, bet visgi ne tokius, kaip kiti. Tarsi idiliškas vaizdelis, tinkamas parodai "Iš jaunimo gyvenimo", bet visgi emocija, kuri gaubė bendrakoledžius, prašalaitį glumintų. Ji buvo... nenusakoma. Suprantama tik tiems, kurie savo kailiu ją patyrė.
Išgirdusi klausimą Emilijana net prajuko - buvo netikėta. Tylą laukymėje išsklaidė skambus, tyras juokas, tarsi gurgenantis vanduo.
 - Amm, pabandyk atspėti,- šelmkiškai nusišypsojo ji.- Nebus sunku,- mirktelėjusi pridūrė ir paklausė,- O tavo?
Merginai net patiko, kad pokalbio tema pasikeitė: tik dabar suvokė, kaip keista, kad apie žmogų, kuriam ji išsakė didžiąsias savo paslaptis, beveik nieko nežino.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Juodaakis padaras tylomis nutipeno per medžio šaką ir nunarino galvą, vėpasodamas apačioje esančius Atgmatikus. Žvėriūkštis prisimerkė ir šelmiškai išsiviepė. Jo juodos akys žibėjo taip, tarsi jis būtų išnarpliojęs sąmokslą ar painią bylą. Nors tai buvo dalis tiesos.
-Syrenus vorg Vus Lorgerus  leive gotu dela,- sugriežė šiurkštus padaro balsas, kurį nusinešė šiltas vėjas, taip, kad niekas (išskyrus patį balso savininką) neišgirstų.
Ir dingo.
Tik šaka, ant kurios tupėjo padarėlis susiūbavo vienišai.

                       ******
Igoris suraukė antakius.
-Tau nereikia atsiprašinėti. Gi nieko nepadarei,-suniurnėjo panosėje, ir užsimerkė. Giliai įkvėpęs, taip nusiramindamas savas mintis, atsimerkė.
Švilpis neitin mėgo sulaukti iš kitų asmenų klausimų apie jį. To tikrai visa širdimi neapkentė, tačiau Emilijana to nenumanė, tad garbaniaus širdis bandė jai atleisti. Šis noras dar labiau sustiprėjo, kai sirenos laibos, lengvos, elegantiškos, bet kartu ir stiprios rankos palietė vaikinuko smakrą. Igis žvilgtelėjo į Emilijanos katiniškas akis ir tvirtai sukando dantis. Merginos veidas buvo angeliškas, lyg šviesa lyginant su jo įbrolio Džeimso Greywindo tamsa- tuo Lorijanas-Greywindas buvo šimtu procentu įsitikinęs.
-Gal...-sumurmėjo būsimas šeštakursis, taip atsakydamas į bendrakoledžės teiginius, kurie kvepte kvepėjo pagalbos suteikimu.
Vilkolakis atsitraukė, kai Emilijana nuleido savo sireniškas rankas. Šiek tiek vangiai šyptelėjo, kai miško paslaptingą tylą išsklaidė merginos panašios į skenduolę juokas: užkrečiantis ir gydantis
-Hmmm....Mėlyna spalva ir jos atspalviai?-"netvirtai" t.y juokaudamas paklausė Igoris, o paskui pridūrė,- Man patinka rudos atspalviai, tamsiai mėlyna, juoda ir sidabrinė,- vardijo.
Tačiau mėlynai pilkose Igorio akyse greitai atsiradus linksmumo kibirkštims, greitai vietą užėmė nuostaba sumišusi su nerimu.
Miško garsus perskrodė nerimastingas pelėdos sparnų mostai. Delta..-susivokė penktakursis, ir atsuko į savo auginintinę, kuri skrido link abiejų švilpių.
Uralinė pelėda atrodė sutrikusis, sunerimusi ir pasimetusi. Tačiau nei pati, nei pats Igoris negalėjo paskyti kodėl taip yra. Pelėdai nutūpus ant švilpio peties, rudaplaukis garbanius žvilgtelėjo į Deltos akis. Jaunuolis atsargiai paglostė augintinės viršugalvį ir tyliai sumurmėjo:
-Kas yra, Delta? Kas nors blogai?
Delta pasipurtė it elektros nukrėsta ir pasuko galvą į tąją šaką, ant kurios sedėjo nežinomasis padaras su juodomis akimis- tačiau to nežinojo nei vilkolakis, nei pelėda, nei galbūt pati Emi. Visgi, buvo viena aišku- pelėda kažką pajuto ir tas kažkas buvo čia, ir stebėjo abu švilpius.
Igoris prismerkė ir nusisuko. Tikrai ne Jie. Ir tikrai ne Jų jos-geležnapės, geležnagės ir geležsparnės, violetinių akių ferumos.
Vis dar tupint Deltai and jaunojo burininko peties, Igis greitai iš kišenės ištraukė popieriaus skiautę ir pieštuką.  Mikliai sukeverzovęs raštelį pamotei Greywind apie sirenas, įdavė jį uralinei pelėdai- juk gera naudotis palankiomis progomis.
-Nešk, Delta,- tik tiek te pasakė Igoris savo augintinei, kai ši atsiplėšė galingais mostais nuo jo peties.
Tolstant pilkai margai pelėdai,  Lorijanas-Greywindas mintyse pasižymėjo dar vieną reikalą prie kitų reikaliukų, kuriuos reiks išnarplioti netolimojoje ateityje.

[Emilianne Mcwelle]

- Juk tu puikiai žinai ko nori, Emi? Laikykis, tau puikiai sekasi. Nebijok,- rausvos lūpos judėjo švelniai, pašniždomis, tarsi  kas klausytųsi.
 - Mama? Ką čia veiki?- Emilijanos balsas kiek užlūžo.- Juk tu... negyva? Ko aš noriu? Aš nieko nežinau....- nors baltaplaukę moterį mergina matė pirmą kartą, tačiau net nekilo abejonių kas ji tokia.
 - Aš čia tam, kad tau padėčiau. Atleisk man. Už viską. Aš visada liksiu gyva tavo mintyse - juk tu Sirena. Tu žinai. Tau patinka tas vaikinukas.... Atleisk, pamiršau vardą. Juk esi Sirena, žinai ką gali padaryti. Tau tereikia panorėti.
 - Ką čia kalbi? Ne, aš nenoriu, ne! Tavęs čia apskritai būti neturėtų. Kaip aš su tavim kalbuosi?- Emi klausimai liejosi greitai, bet nuo to aiškiau tikrai nebuvo.
 - Kada nors man padėkosi. Nepamiršk, ką sakiau. Tavo galios tavo rankose. Panorėjusi gali padaryti daug ką. Aš būsiu šalia, jei prireiks pagalbos.
 - Nemanau. Bet ačiū. 

***

Krūptelėjusi Emilijana atsimerkė. Kad ir kas tai buvo, buvo netikra. O gal kaip tik, labai tikra? Gal jau protas pavažiavo nuo visų šitų nesąmonių? Ne. Negali būti. Čia kažkas ne taip. Kažkodėl žodžiai, kuriuos ištarė mama, ar Emi vaizduotės padarinys, merginai įstrigo. Gal tikrai tai tiesa? O gal ne? Keturiolikmetė nelabai klausėsi draugo išvedžiojimų. O gal tik atsakymų? Buvo paskendusi savo mintyse. Ar tas paralelinis pasaulis, kuriame ką tik  lankėsi, tikras? Ar jau tikrai kraustosi iš proto? Retsykiais ji linktelėdavo, kažką sumurmėdavo, bet iš tikrųjų pokalbyje nedalyvavo. Kodėl ji matė mamą? Net keista buvo taip vadinti moterį, kurią matė nebent ankstyvoje vaikystėje. Kurios neprisiminė. Tačiau vis tiek jai jautėsi labai artima. Labai. Jos žodžiai... Emi labiausiai bijojo pasiklysti savyje. Neberasti kelio į tikrąją save. Tapti kažkuo, kuo ji nenori. Viskas taip sudėtinga...
Merginą pažadino paukščio sparnų plazdėjimas. Kas čia? Emilijana klausiamai pažvelgė į Igorį. Regis, jis irgi pastebėjo. Pelėda, matyt, buvo jo - atsitūpė vaikinui ant peties.
 - Delta? Gražus vardas,- lyg ne savo balsu pratarė Emilijana. Bet juk reikėjo kažką pasakyti. Nors neįsivaizdavo ką. Kiek atsainiai mergina stebėjo vaikino nebylų pokalbį su augintiniu. Matyti, jog juodu siejo tikras ryšys. Galiausiai Igoris išsitraukė rašymo priemones ir įdavė augintinei laiškelį.
 - Ką parašei? Kam?- vėl nei į tvorą, nei į mietą paklausė Emi. Akimis nulydėjo paukštį, skrendantį tolyn. Ak, kad ji taip galėtų - trumpam išskristi, pabėgti nuo visko. Ypač nuo savęs. Nuo savęs pirmiausia.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Mėlynai pilkos akys žvelgė į subuojančias medžio viršunes. Jaunuolis susiraukė.
Prieš kelias minutes išskridus Deltai su laišku pamotei, Igoris nuklydo į savas mintis: prisiminė sapną, knygą iš Uždraustojo skyriaus... ir... Emi akis.
-Žinau,-nė nemąstydamas per daug atsakė švilpis, nė nepastebėdamas, kad bendrakoledžė, galima sakyti, nė nedalyvavo pokalbyje.
Vilkolakis atsisuko į sireną, bet šį kartą pro jo akis nepraslydo tai, kad mergina yra sutrikusi ir pasimetusi.
-Kas nors netaip?-suraukęs kaktą paklausė, prieidamas arčiau Emilijanos,-Emi, kas nutiko?- pakartojo garbanius, kurio balse buvo galima pajusti nerimo gaidelę.
Lorijanas-Greywindas žvelgė į tobulą sirenos veidą, bei į jos katiniškas, žalias akis, ir jose, kaip ir veide, ieškojo paaiškinimų kogi Emilijana tokia pasimetusi.
Nagi, jos veide nieko nerasi-ji kaip jūra, tad nevark su tais ieškojimais...pasakys jei norės, o jei ne- tai ne.
-Parašiau savo pamotei dėl sirenų,- atsakė Igoris, vis dar stebėdamas atgamtikės veidą,-Nenorėjau gaišinti iki paskutinės minutės- geriau dabar, negu vėliau,-paaiškino Igis ir atsiduso.
-Tai iki kito susitikimo, Emilijana,-atsisveikino Lorijanas-Greywindas linksteldamas,- Jei reiks manęs, pasišauk per žetoną- atskubėsiu kuo įmanoma greičiau. Ir kai gausiu atsakymą iš savo pamotės, pasikviesiu tave,-pridūrė.
Vilkolakis šyptelėjo ir dingo iš bendrakoledžės (o gal jau draugės?) akių, taip palikdamas žaliaakę merginą vieną, nors giliai širdyje to nenorėjo padaryt.

[Irish wolfhound]

Mori vis dairėsi aplinkui stengdamasi neišklysti iš kelio. Radusi kokią gražią vietelę ši mintyse susidarydavo žemėlapį, kad ir kitą kart galėtų ten užsukti. Žemėlapį sudarydavo keisti objektai, pavyzdžiui, palinkę medžiai, melsvos samanos, ryškiaspalviai vijoklių žiedai.
Praėjusi pro du susiraizgiusius ąžuolus ir ryškiai oranžinėmis kerpėmis apaugusį storą kelmą. Pasiekė savo tikslą prieš ją atsivėrė nedidelė miško proskyna, atvirkščiai negu visame uždraustajame miške, čia prasiskverbė keli saulės spinduliai. Kira susigūžė slėpdamasi nuo saulės. Na, bent jau Dawn turėtų čia patikti...
Kartais klastuolei atrodo, jog saulė tik ir laukia progos paliesti merginos odą, vis tik ši trumpam pamiršta įkyrią savo draugę ir mėgaujasi debesuotomis, lietingomis dienomis, saulės spinduliai vėl kėsinasi ją paliesti. Tai jau pradeda ne juokais erzinti. Dabar ši vieta Mori atrodė ne tokia jau ir smagi, kokia buvo pamačius ją pirmą kart. Tuomet ji neturėjo progos gerai ištyrinėti proskynos, beskubėdama į pilį pietų mergina tik užmetė akį ir įisiminė, kur proskyna yra. Nors tiesą pasakius nieko įpatingo čia nėra. Eilinė proskyna miške, kurių apstu net ir žiobarų giraitėse.
Prisiminusi, jog varniukei dar nieko nepasakė ir nepristatė šios vietos, iškilmingai pranešė:
- Taigi, prieš tave miško proskyna, žinau, nedidelė, bet gan jauki, - pagalvojusi, jog ir Strain turbūt mėgsta saulę, pridūrė,- čia net saulė šviečia...,- Na, galvoje šis sakinys skambėjo geriau...
Kira pažvelgė į rudakę savo pašnekovę vildamasi, jog ši nenusivylė. Mat trečiakursė bijojo, jog Dawn tikisi kažko daugiau, tačiau geresnės vietos neprisiminė, o ir pačiai norėjusi čia užsukti.
Bandydama ir pati save įtikinti, jog ši vieta tikrai ne prasta, atrado dar vieną pliusą. Varnei kaip tik reikėjo įdomių augalų, na, o čia galėjai rasti tiek smulkiažiedžių pievos gėlių, tiek spalvotų kerpių ir ko tik nori.
- Na, kaip tau?
Klastuolė klestelėjo ant žolės, kuo toliau nuo saulės ir klausėsi varniukės.

[Dawn Strain]

Dawn mėgavosi šviežiu miško oru bei įvairiausiais gamtos kvapais. Žolės kvapas jai sužadindavo prisiminimus, į kuriuos dar mielai norėtų sugrįžti. Jos akys matydavo vis kitokius medžius, kurie išsiskyrė savo aukščiu, išvaizda. Ausys imdavo nežymiai krutėti tarsi laukinio gyvūno, išgirdus kokį trakštelėjimą ar kitokį įdomesnį garsą, tačiau galų gale tai tebūdavo šalia einančios draugės sukeliami garsai. Dawn jautėsi gyva ir ji jokiu būdu nenorėjo, kad tai baigtųsi. Netrukus medžiai pamažu ėmė retėti ir ji suprato, kad atėjo į tą vietą, į kurią Kira norėjo Dawn nusivesti. Proskyna gerokai skyrėsi nuo pačio miško savo medžių retumu bei, kai kuriuose vietose, būdavo samanuota žemė. Ji įžengė į proskyną ir nuėjo į patį vidurį, kad galėtų apžiūrėti kiekvieną kampelį, norėdama pažiūrėti, ar yra kokių augalų. Šis miško lopinėlis nebuvo didelis, kas varniukei labai patiko - mažos patalpos dažniausiai jai labiau sukeldavo jaukumo jausmą, nei klaustrofobiją. Dawn pajuto lengvumo jausmą, tačiau tie nelemti batai su kiekvienu žingsniu merginai, atrodo, vis labiau spaudė kojas, tarsi jie neturėtų čia būti. Jos ausis pasiekė klastuolės balsas ir Dawn, norėdama atsakyti į užduotą klausimą, nutaisė nusivylusią miną.
-Tiesą sakant, ši vieta užknisa,-šiurkščiai pasakė Dawn ir teatrališkai susiraukė. Padariusi pauzę, ėmė kalbėti toliau.-Aš tikėjausi, jog čia stovės didžiulė pilis, o aplinkui skraidys penki drakonai. Ir dar norėjau, jog čia stovėtų stalas su įvairiausiais valgiais bei man patarnautų elfas, kuris taip pat darytų ir visus mano namų darbus.
Piktai tarusi, ši nutilo, bet tuoj pat, nesulaikiusi juoko, ėmė prunkšti.
-Aš tik juokauju! Man ši vieta labai patinka,-linksmai pasakė ir pribėgusi prie juodaplaukės, nestipriai jai kumštelėjo.-O ir augalų čia apstu, tad galėsiu imtis darbo.
Dawn tikėjosi, jog ji neįžeidė Kiros. Vis dėl to, negalėjo pakeisti savo "visai ne varniško" būdo. Trečiakursė tuoj pat suprato, jog žaliaakės ši visai nepažinojo. Vis dėl to, nežinojo kaip Kira į jos pokštą reaguos ir kaip bendraamžė jaučiasi dabar. Tad Dawn greitai įsitaisė ant žalios žolytės priešais sėdinčią Kirą ir įdėmiai į ją pažvelgė.
-Papasakok ką nors apie save. Ar turi augintinių? Tavo tėvai - burtininkai?
Dawn užplūdo klastuolę įvairiausiais klausimais, nekantriai laukdama, kol ji prabils.

[Irish wolfhound]

Kira stebėjo besidairančią Dawn ir laukė kokio ženklo, nuomonės apie šią vietą. Staiga varnė atsisuko ir pradėjo rėžti ilgą savo monologą apie tai, kokia ši vieta klaiki. Nežinia kodėl, Mori rudakė buvo panaši į tas išliapusias mergaites, kurios nori atrodyti vyresnės. Tad klastuolė tik šyptelėjo. O šypsena jos veidą retai kada puošdavo.
Tiesą pasakius mergina nežinojo ar Strain kalba rimtai ar sarkastiškai. Bet buvo linkusi manyti, jog tai tik kelios sarkazmo kupinos frazės, man nors Dawn antakiai buvo suraukti, ši vis tiek retkarčiais šypteldavo. Būtų keista, jog varniukė taip staiga imtų ir pasikeistų. Nusimestų, ta atrodo tokią tikrą kaukę ir taptų viena tų pasipūtusių paskalų nešiotojų. Nors... Pabaigusi savo kalbą Strain pradėjo juoktis ir išsklaidė visas jos abejones.
Draugei paklausus apie šeimą šiek tiek suglumo. Tamsiaplaukė galėjo laisvai kalbėti apie orą, pamokas, Hogvartsą ar Skersinį skersgatvį, skaniausius saldumynus. Tačiau šeima... Tai buvo itin asmeniška. O Kira labai saugojo savo asmeninę erdvę. Nemėgo kalbėti apie asmeninius dalykus. Gal varnė ims ir viską išplepės pirmai pasitaikiusei hogietei ir apie jos visą nevykusį gyvenimėlį žinos visa mokykla. Mori niekad niekuo nepasitikėjo ir niekam apie savo šeimą nepasokojo, tad ir šį kart išimties daryti nežadėjo. Bet žvilgtelėjusi į rudas, tokias skaidrias ir šiltas varnės akis nusprendė, jog ji tikrai nuoširdi ir niekam nieko nepasakos. Bet vis tiek pabandė išsisukti nuo klausimo apie tėvus.
- Turiu didelį juodą šunį, jo vardas Demonas. Būdama jaunesnė turėjau dvi auksine žuvytes, tačiau jos ilgai negyveno. Teisa, nesenai brolis padovanojo pelėdą. O tu? Turi augintinių?
Kira nuskynė šalia augusią gėlę. Ji kažkuo priminė žibutę, nors žiedlapiai buvo sodriai raudonos spalvos. Nors atrodė tokia nedidelė ir trapi savo ryškia spalva patraukia akį. Labiau atkreipia dėmesį, negu įdomiai susiraizgę vijokliai ar pastelinių spalvų žiedai, kurie išties atrodė didingai, tačiau juos nustelpdavo kiti augalai. Pasiukiojusi gėlę tarp pirštų atidavė varniukei:
- Sakei, jog ieškai augalų. Šios gėlės anksčiau nebuvau mačiusi, tad, manau, ji gan reta...