0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mariè de Hemptinne

  • VII kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • pure
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #15 Prieš 14 metus »
Cynthia visus kovos pokyčius stropiai susirašinėjo ant ore besklandančio pergamento, kuris vis pasisukdavo į kairę ar į dešinę, kad nekliudytų kerų. Oho.. galėjau statyti 100galeonų, kad laimės kerėjimo mokytojas, bet jūs tik pažiūrėkit kaip meistriškai kaunasi toji žolininkė.. Net pamiršusi, kad turi rašyti, ji pasitraukė nuo vieno medžio iki kito. Oi, jau laikas baigti, magijos ministerija, matyt, pasiųs Sakurą koordinuoti kitų varžybų Merlino gatvėje, tad man teks dar sekančios.. ak, pamiršau net kur.. Ji momentą žvilgtelėjus į žibantį laikroduką akimirką sudvejojo, ar vertą nutraukti kovą, bet tuomet pastebėjusi, kad abu priešininkai sustingę, ji išėjo į aikštės vidury ir šuktelėjo:
- Finite incantatem! - lazdelėje tūnantys kerai paklusniai atitirpdė profesorius, - Profesoriai, kova baigta, jei patyrėte kokių traumų, prašau laikytis, būsite nugabenti tiesiai į pilį, - ir papūtus žvarbiam vėjui Cynthia šuktelėjo dar kartą, - Locomotor SouthWest! - profesorė švelniai pakilo į orą ir su oro sūkuriu nuskrido link pilies. - Locomotor Black! - Šis profesorius susiraukęs taipogi pakilo į orą ir nusekė herbalogijos profesorės įkandin.
Na štai, tvarkelė, judam toliau.
((rezultatai bus paskelbti po pirmųjų 4 kovų))

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #16 Prieš 14 metus »
Šiandien dangus buvo nusagstytas milijonais žvaigždučių. Gamtos mozaika viršuje bandė išraityti įvairiausias formas... Ir jai pavyko. Štai dešinėje matėsi grižulo ratai. Priekį savo esybę vaizdavo Paukščių Takas, žibėdamas tūkstančiais mažų taškelių. Per visą šį žvaigždyną nebuvo matyti anei vieno debesėlio. Tai buvo viena iš tų stebuklingų naktų, kai turėjo atsitikti kažkas įdomaus. Tai patvirtino ir mėnulis, kuris ėmė kilti aukštyn, pamažėle apšviesdamas laukymes, kur jau nosis kaišiojo kentaurai su fleitomis ir mirksėjo mažų fėjų sparneliai. Per mišką jau tyliai, bet užtikrintai vilnijo nuostabūs fleitos garsai.|| .
...kurios atspindys paskendo rausvų akių žvilgsnyje, pakeltam viršun. Juodos ir netvarkingos plaukų sruogos darkėsi vakariniam vėjelyje. Pro medžius karts nuo karto pūtė šaltukas, kuris visai nesigdindamas pleveno purpurinę, prie kūno prigludusią raganos mantiją. Balta it drobė merginos oda kone švytėjo mėnulio pilnaty, kuri apklojo girią savo šviesiu patalu. Viena ranka, spaudžianti lazdelę negrabiai pakilo į orą lyg nuvydama įkyrią musę, zvimbiančią palei ausį. Kažkas tik burgztelėjo, pasipylė raudonos žiežirbos, kurios medžių kamienus nudažė raudona spalvą ir blykstelėjo baltas žaibas. Po akimirkos iš storo gumbuoto ąžuolo šlumštelėjo keturkojis padaras ir ėmė raitytis ant šakomis nusėtos žemės.
-Kodhel... Kodheel... - sugargė padaras.
-Tai tik skola... - suniurnėjo Dorota.
Mergina ramiai įsikišo lazdelę kišenėn, ir vilkdama kojas klimpstančias į pelkyną. Aplinkui tik aidėjo šliurbt šliurbt... šliurbt per vandenį... Grandz pasilenkė tie gauruota "asmenybe" ir vyptelėjo.
-Pasakyk Fogetui, kad daugiau jo miestelyje nematyčiau... - tarstelėjo ir atsitiesė. Šliurbt šliurbt...
-Bet jis tikkk norhėjo pažžaisti... - užbliovė anas. Šliurbt...
-O man... Šliurbt... nesvarbu. Kad daugiau aš j.... Šliurbt...o nematyčiau, supratai?
Vietoj atsakymo pasigirdo tik gailus šniurkštimas. Puikiai galėjai suprasti, jog tas.... daiktas šiuo metu sriūbauja sau į delnus ir nė velnio pajudėt negali. Nors taip ir buvo geriau, juk sukubo ir impo hibridai galėtų pridaryt daug žalos....
Staiga priešais merginos veidą išniro kažkas žalio. Ausys it vandens prisipylė, krūtinę lyg su kumščiu suspaudė. Sekundės akimirką ir Grandz pajuto stiprų spyrį į pilvą, kuris privertė ją susiriest į kamuoliuką.. Pasigirdo pūkšt, ir ją jau apsėmė vanduo. Pelkės žabangai naiviai ėmė rakinti jos kūną žolėmis, tačiau, ši vieta buvo tiesiog per jauna, kad būtų kam pavojinga.
Visa šlapia Grandz trūkčiodama pakėlė dumbluotą galvą ir nepasitenkinimo kupinom akim pažvelgė aplinkui. Nei žaltvyksės, nei ano jos bičiulio nebebuvo jei kvapo; tylą perskrodė apmaudo ir pykčio riksmas, kuri palydėjo rankos mostu išsitaškę purslai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė David Lockwood »
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #17 Prieš 14 metus »
Sanguinary grįžinėjo į mišką. Miškas šį keistą vakarą buvo palyginti tylus ir toks ramus kaip jau seniai nebuvo, viskas jame leido pasinert į savo mintis. Eiliny syk, eiliny vakarą vyras bandė suprast kodėl buvo įveiktas ir sustingdytas toje nelemtoje dvikovoje. Po velnių, ji gi tik žolininkė, o įveikė mane taip paprastai.. Paprastu panikos priepuoliu.. Ir kodėl nesugalvojau pasinaudot ir pasisemt energijos ir savo protėvių. Sangu sustojo atsidarė lagaminą ir išsitraukė savo senovės artefaktus, deja kolkas tik du. Pradžiai lanką, švelniais judesiais palietė jo templę kuria iškart nuvilnijo senos istorijos, senosios magijos atgarsiai. Paskui pasiėmė kardą, kurio aiškiai sruvo juoda, neperregimą aura. Aura, paslaptingos jėgos gyvenančios jame. Jaučiu jog man dar jūsų jėgų ir stiprybės prireiks, jaučiu jog turėsiu šauktis jūsų kraujo ir juodąja magija mano protėviai.. Sanguinary dedami daiktai į lagaminą tarsi jam atsakė tyliu per amžius nužudytų aukų šnabždesiu..
Valandėlę paklaidžiojąs vyras jau ruošėsi traukt atgal į pily, bet išgirdo keistą riksmą, kuris šiame miške, šiuo laiku labai nepritapo. Sangu nusprendė pažiūrėt kas čia rėkauja ir patraukė tiesiai ten kur girdėjo garsus. Įdomu kas čia dar be manęs klaidžioja tokiu metu.. Jis pamatė keistą žmogysta, atidžiau įsižiūrėjas atpažino savo keistąją pažįstamą Dorotą.
-Kokie žmonės. Žiūriu ne aš vienas po mišką naktimis trankausi. Kur jūs čia išsimaudyt suspėjot?

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #18 Prieš 14 metus »
Vienas du... Kvėpuok... Negalima... Šalta... Tuoj mane ištiks hipotermija. Kad tave kakojantį sutrauktų.... Tai pasibaisėtina ir taip toliau... Dar betrūko kad kas mane pamaty.... Nespėjus išleisti pakankamai prisikaupusio garo mintyse, mergina kilstelėjo smakrą aukštyn, ir priešais save išvydo savo didžiai gerbiamą kolegą, kuris, atrodo, buvo visai pralinksmintas ką tik matytu vaizdeliu. Grieždamas dantis juodaplaukė (tiksliau, pilkaplaukė, nes visoki fuj fuj dalykai aplipo ne tik jos kūną, per ir plaukus) pasirėmė rankomis ir šiaip ne taip, vis dar svyruodama atsistojo ant dviejų savo (ne)patikimų kojų. Šis žygdarbis, tiesą sakant, atėmė gerokai jėgų, nes iki pačio menkiausio siūlelio permirkusi mantija it magnetas traukė žamyn.
Tyloje vis dar girdėjosi tekančio, nuo drabužio bėgantis vandens lašejimas, ar bent jau kažkas panašaus. Net mėnlis, palinkęs ties laukyme įdėmiai stebėjo, kas gi vyks toliau. Atgaja ranka profesorė nuo kaktos patraukė sulipusius, saulytėm išsiraizgiusius plaukus ir šnirpštelėjo, sukeldama menką lietutį kuris tik nukrito žemyn.
-Pone Black... Manau, mes susitikom labai nelaiku, - susiraukus tarstelėjo ji, - kaip matote, esu ne per geriausioj būsenoj.
Staigūs rankų mostai, ir nemažas kiekis vandens netyčiukais aptaškė ir priešais stovintį vyriškį. Tačiau, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į tai, Grandz sutelkusi visas pastanas ėmė kepurnėtis iš tos nelemtos pelkės, kuri vieną dieną oj kaip kentės....
Iš visų pusių pasigirdo kikenimai ir krizenimai. Suktelėjus galvą Do pamatė ant lapų besisupančias mažytes fėjas, kurios tiesiog leipo juokais iš visos situacijos.
-Winggardium Leviosa...Glacio... - prunkštelėjo ragana nusitaikydama į vieną nendrės stiebą.
Ūžtelėjo vandens verpetas, kuris staiga sustingo išraitydamas įmantrią ledo skulptūrą. Kvyktelėjusios mažylės suplazdėjo sparneliais ir akimirksiu dingo, palikdamos fėjų dulkių pėdsakus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Dorota Grandz »
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #19 Prieš 14 metus »
Sanguinary kurį laiką tesiog stovėjo ir žiūrėjo į keistąjį reginį. Mjo.. ne kasdieną pamatysi savo koleges iš pelkės lipančias. Gavęs porcija vandens nusprendė jog laikas kąnors daryt.
-Na taip, būna ir geresnių pozicijų susitikimui. Jums padėti?
Vyras pralinksmėjąs, kad gali pasiblaškyti išsitraukė lazdelę. Lėtai tarsi žaisdamas jis ėmė taikytis į aplink skraidančius padarėlius: fėjas, visokius mašaliukus ir įvairius kitus sutvėrimus. Nusitaikęs jis bežodžiais kerais vis paleisdavo kokį nors burtažodį tai susprogdindamas savo auką, tai ją užšaldymas ar padegdamas. Visai įdomus užsiiemimas, reiks mokiniams per pamokas duot šitaip pažaist, gal sugebės.. Gyvems išsilaksčius Sangu grįžo prie savo pažįstamos.
-Tai jums padėt ar pati išsikapanosit iš šitos kebeknės?

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #20 Prieš 14 metus »
Sumaskatavus rankom ir pritvadama paskutinį įkyrų vabzdį, mergina pagaliau pastatė koją ant kietas žemės ir giliai atsiduso. Štai ir parėjo drebuliukas, kuris lyg tyčią privertė ją kalenti dantimis. Jei Dorota nebūtų tokia supykusi, gal ji net ir pasijuoktų, tačiau dabar... Nė velnio.
-Ne, pone Bleckai, aš susitvarkysiu, - suurzgė it įspėdama, - geriau žiūrėkite savo reikalų.
Kiek kumptelėjusia poza,  profesorė jau lazdele ėmė taikytis, kaipgi čia geriausiu kampu galima būtų apsivalyti ir išsidžiovinti, tačiau nespėjus net pagalvoti apie burtažodį, sušlamėjo krūmai.
Žaibiškai nutaikius žvilgsnį ton pusėn, Grandz iškėlė lazdelę it špagą ir prisimerkus bakstelėjo vyrui į nugarą.
-Atrodo, turim dar svečių....
O kas gi galėjo čia būti? Gal koks mielas trušiukas, ar dar kas nors iš tos pačios serijos. Tačiau... Ūkanos lyg sutirštėjo. Pamažu pamažu, tačiau užtikrintai per girią ėmė ristis širdį veriantis kauksmas. Ne baimės, o medžioklės. Priešais du žmones, stovinčius čia, vidury miško slėpėsi vilkolakis. Dar minutė, ir jis jau puikiai matėsi blausioje nakties šviesoje. Atrodo, net visi kentaurai su savo fleitomis išsilakstė kas kur.
Tyliai urgzdamas gauruotas padaras užvertė snukį viršun šniurkšdamas orą. Plačiai atmerktos merginos akys stebėjo šį padarą, niekaip negalėdamos atsitokėti. Tokį ji matė tik tada... Savo kaimelyje.. Jų daug.. Jie bėga... Kraujas...
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #21 Prieš 14 metus »
-Panašu, jog man šiemet sekasi. Kur tik pasirodau vis draugų atsiranda.
Pasirodžius padarui Sanguinary užvertė akis į dangų, o ten kaip jis ir tikėjos švietė menulis. Mjo.. ir sugalvok, kad gudrus per pilnatį pasivaikščiot išeit..
-Jei jis čia vienas tai reik numanyt jog ir daugiau jų medžiot išėjo. Kiek girdėjau čia jų kaimas kažkur yra. Žinau, žinau aš labai moku paguost..
Sangu apsižvalgė aplink ieškodamas atsitraukimo kelių, bet viskas rodė į labai nemalonų faktą, jie buvo spąstuose, tarsi kokie niekingi žvėreliai. Greitai tą supratęs vyras staigiais lazdelės judesiais išbūrė ryškiai raudoną sferą aplink abu burtininkus.
-Tai kurį laiką juos sustabdys ir jie mūsų nepalies, bet reik staigiai sumąstyt planą, nes kitaip atsidursim ant vakarienės stalo. Nežinau kaip jūs, bet aš to visai netrokštu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Sanguinary Black »

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #22 Prieš 14 metus »
Didelės, it vaiko akys žvelgė į vilkolakį, kuris, atrodo, visai neskubėjo. Skirtumas Dorotoje buvo tas, jog tas žvilgsnis, rausvų akių žvilgsnis dabar buvo tiesiog stiklinis ir bereikšmis. Nerangiai sekdamos tą gaurių merginos akys ėmė pildytis baimės. Taip, tikros baimės. Tai buvo silpnybė, kurios, dėje, tikriausiai ši ragana nieakada ir nenugalės. Tiesa, tai nebuvo grynas vilkolakis. Jis buvo labiau... Laukinis. Bent jau taip buvo galima pasakyt. O raudonas sferos burbulas puikiai sutreikė jam dar kraupesnį įvaizdį, kurį pagyvino iš milžiniškų dantų tekanti seilių gija.
Jis su tokiais dantimis traiško kaulus... Plėšo mėsą... Visi jie vienoj vietoj, aikštėje.... Lyg dėl juoko laikydami jau nulaužtas šakes sustingusiose rankose.... Grandz susvyravo. Blogumas, trenkęs su didžiausia banga padarė savo, ir ji tik sugebėjo susiriesti, jog neapsivemtų. Pasidarė tylu tylu... Tik po vilko kojomis traškėjo mindomos šakelės - neilgai. Dar vienas kauksmas. O jį jau palydėjo dar keturi, pasigirdę iš visų šonų. Ir tikrai jie dabar buvo tik spąstuose. Šitaip galėjai pavadinti šią nuostabią situaciją. Iš krūmų luoktelėjo toki pat stambūs, toki at sustaršę penki vinkolakiai. Šiepdami dantis jie ėmė suktis pagal laikrodžio rodyklę, vis dar sąmoningai nesiartindami prie burbulo.
-Ir kiek šis daiktas laikys? - šiaip ne taip išstienėjo ji, - nes manau, kad šiandien jie visai alkani...
Josios ranka sugebėjo tik labiau suspausti lazdelę, o žvilgsnis pakilti viršun, it prašydamas pagalbos.
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #23 Prieš 14 metus »
Po kelių sekundžių vilkolakių dar padaugėjo, dabar jie jau buvo penki. Įdomu kiek dar jų čia aplink bastosi.. Išgirdęs Dorotos klausymą, kiek laiko laikys jų burbulas vyras nusprendė tikrąjį atsakymą nutylėt, tuo labiau jog merginai akivaizdžiai buvo negera.
-Na užtektinai jog spėtume juos išbaidyt. Jei per pora minučių iš čia dingsim, būsiu tikrai laimingas.. Pasistenkit nusiramint Dorota, jie ne tokie baisūs kokie atrodo. Na ir tesiog toli nesitraukit iš čia.
Sanguinary pasilenkė prie savo lagamino. Aš sakiau jog reiks kviestis protėvių pagalbos, bet niekad negalvojau jog taip trumpai.. Tikiuosi man užteks laiko.. Vyras išsitraukė kardą, kuris iškart pradėjo virpėt, nuo jo ėmė plūst magišką energija.
-Turiu prašymą- tarė moteriai,- jei vilkolakiai per daug priartės pasistenkit juos nubaidyt arba tesiog užmušt. Sanguinary, o dabar susikaupk ir tikėkimės protėvių dvasios padės.. Nežinau ar suveiks, bet nematau kitos išeities, kaip tik panaudot savo didžiausią turtą.
Vyras perbraukė pirštu kardo asmenis ir sąmoningai įsipjovė. Tada neskubėdamas, krauju perbraukė sudėtingus simbolius išraižytus ant kardo. Galiausiai įsmeigė jį į žemę, žengęs porą žingsnių už apsauginio rato. Arba užmuš mane arba kraujo magija suveiks.. Ten kur įsmigo kardas atsirado lūžio linija, žemė lėtai ėmė skilinėt, iš jos veržėsi juodi dūmai. Po kelių sekundžių iš jų ėmė formuotis paslaptingi šėšėliai ir nuslinko link vilkolakių. Tikiuosi visą tai suvaldysiu..

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #24 Prieš 14 metus »
Kol Sanguinary burbėjo visokius a la senovinius užkeikimus, Dorota išgąstingai žvilgčiojo į vilkolakių iltis. Tarytum, jos hipnotizavo, surakindamos viską griaunančia baime. Kojos tai išvis, jau kaip mūrinės, tūkstančio metų senumo staiga pasidarė. Nieko keisto. Juk vilkolakiai ją lydėjo nuo pat mažumės... Ir ne gerąja to žodžio prasme.
-Gerai jums sakyti, kai pats čia šokinėjat kažkokį Vudu šokį, - burbtelėjo mergina.
O tuo tarpu, pasinaudodamas menka budrumo sumažimėjimo minute atsliuogė vienas iš stambiausiųjų gaurių. Piktai urgzdamas, jis šiepė dantis būtent Grandz. Akys, blausioje, kiek mirgančioje šviesoje žybsėjo nenusakoma raudona spalva. Ne... Tiesiog.. Laukine spalva, jei taip galima būtų ką nors paibūdint.
Padaras švystelėjo savo milžinišką leteną ir gan storoka medžio šaka nulėkė į dešinę pusę garsiai atsitrenkdama į vienas iš uolų, nežinia iš kur išdygusias per pastaruosius dešimt metų. Užtad....
....Naktį perskrodė kauksmas. Ir vėl? Vėl. Tik šį kartą jis aiškiai skyrėsi. Pro juodaplaukę kolibrio greičiu praskrodė ta nelemta lūžio linija, kuri sustojo ties vilkolakiu ir jam tiesiai į snukį paleido juodų, keistai besivingiuojančių garų pliūpsnį. Skausmingai suviauksėjęs, vilkas staigiai atsistojo piestu ir žengė kelis žingsnius, pas savo gentainius. Tiesa... Per lūžio liniją juk ėjo tie visi garai.. Tad menkutė dozė kliuvo ir Dorotėlei. Pajutusi, kad ją gaubia juoda tirštuma, kostelėjo. Aplinkui tiesiog buvo justi.. Paliesti juodosios magijos sankaupas, kurios su kiekviena minute tirštėjo... tirštėjo... Nieko kito nebeliko, tik išsitraukti lazdelę ir... Aplink merginą ėmė plasnti maži kibirkščiuojantys burbuliukai. Pamažu pamažu jie privertė ūką atsitraukti kiek toleliau.. Ir klausiamas rusvų akių žvilgsnis įbedė savo akis į Sanguinary.
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #25 Prieš 14 metus »
Staiga vilkolakiai ėmė trauktis atgal. Lėtai, vis atsigręždami į abu profesorius, bet ėmė trauktis. Po kelių akimirkų jie dingo kažkur miške. Sangu pajuto didžiulę ir labai galingą juodąją magiją, didžiulę nedraugišką jėgą, tarsi atsaką į ką tik jo panaudoto senovinio artefakto jėgą. Visą tai sklido kažkur iš miško, visą Sangu kūną sukaustė baimė, baimė tokia kokios jis dar niekada nebuvo jutęs. Šiai energijai nuslūgus profesorius atsipeikėjo. Sanguinary, sukaupęs valios jėgas visą išsiveržusią juodosios magijos energiją nukreipė atgal į kardą. Šį ištraukus iš žemės, žemė suskliaudė, rūkas išgaravo tarsi nieko niekada ir nebūtų buvę. Vyras greitai įgrūdo kardą atgal į lagaminą.
-Viską paaiškinsiu vėliau, dabar labai norėčiau nešdintis iš čia.. Esu visiškai tikras, kad tuos vilkolakius nubaidžiau ne aš ir ne mano žaisliukas.. Galiu lažintis, jog tai buvo kažkas žymiai senesnio.. Ir su kuo susidurt visai netrokštu..
Po kelių akimirkų profesorius išvydo didžiules, ryškiai oranžines tarsi liepsnojančias akis tarp medžių, įsmigusias tiesiai į abu profesorius.
-Beje, panašu jog mes vėl esame stebimi ir kažko labai panašu jog ne iš draugiškų ketinimų.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #26 Prieš 14 metus »
Nakties maskaradas tuo nesibaigė. Jusdama menką vėjelį, kedenantį plaukus, Grandz pažvelgė ton pusėn, iš kurios neva turėjo žvelgti dar vienas nematytas svečias. Jau ir mėnulis, pabodęs čia žvalgytis, nuslinko atgal - žemyn. Tokios pilnaties jau turėsi palaukti kurį laiką... Vėl ciklas. Vėl viskas per naują ir taip toliau. Keista, nes tik tiek tereirėko, jog pasaulis riedėtų sava vaga. Tos dvi akys, it tavo sąžinė dėbsojo iš tų krūmų. Nei nejudėdamos. Aplink kaupėsi nežinia kokia energija.. Viena buvo aišku - nieko gero nelauk. Nors, tai tap naivu sakyti. Išvis tu iš gyvenimo nieko gero nelauk, nes tik nusivilsi.
Ironiškai vyptelėjus sau, Dorota atsisuko į Sanguinary. Žvilgsnis bylojo pergalę... Tiksliau, individualią pergalę. Nieko keisto, nes ji tik šį momentą tai nusprendė.
-Pone Sanguinary... - kažkaip nerišliai tarstelėjo.
O tada lyg styga, plona it jaunos smilgos stiebas trūko taip akimirksniu. Raudonas merginos lūpas ištempė plati šypsena. Ji atsisuko į tuos du žibančius mažus švyturėlius ir atsiduso, išleisdama lyg.. paskutinį kvapą. Ir spragtelėjo jungtukas... Kažkas išsijungė. Dvi gelsvos naktinės plaštakės pakilo į orą ir sublizgo žvaigždėmis nusėtame danguje. Gyvos.
Nulydėdama ilgesingu žvilgsniu mažytį gamtos stebuklą, juodaplaukė vėlgi atsisuko į kolegą. Nutrupindama nuo blakstienų jau spėjusios iškristi rasos pėdsakus, ji susiko į minčių šydą ir nulenkė galvą. Tai buvo mandagus atsisveikinimas... Laikinas, kadangi jau ryt, o gal net ir šiandien jie vėl susitiks.
Paskutinis nakties kauksmas paženklino besibaigiančias tamsos valandas. Horizonte jau ėmė austis auksinės saulės spalvos - Dorots jau čia nebebuvo.
Still no.

*

Varlius

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #27 Prieš 14 metus »
Sanguinary stebėjo visą šią keistą sceną, keistos akys, keistas jos kolegės Dorotos elgesys, tarsi atsisveikindama ji palenkė galvą. Po akimirkos ji išnyko, tarsi iškeliavo oru, bet nebuvo nei jokio garso nei šviesų nieko. Net keistosios akys išnyko, mėnulį apgaubė tiršti debesys, visa proskyna paskendo tamsoje, nebuvo įmanomą nieko matyt. Nieko nesuprantamu, viena akimirką yra, kitą jau nėr.. Dingo.. Nei kur, nei dėl ko.. Dingo tai dingo, laikas ir tau nešdintis pone Sanguinary, kol dar kasnors neįvyko.. Reik ramiai parsirast į kabinetą ir tesiog pabūt, susidėliot mintis, veiksmus ir pabandyt nors ką suprast.. O tada prasidės naują diena, naujos keistenybės, naujos kovos.. Vyras nusprendė jog geriau bus jei jis pasišvies kelią, o ne aklai valksčios tamsoje.
-Lumos
Tyliai sušnibždėjo ir aikštelę nutvieskė švieselė, aplink vienintelę žmogysta įsižiebė tarsi žvakelė. Profesorius dar valandėlę pastovėjo ir galu gale nusprendęs jog jam čia nebėra ką veikt, lėtai neskubėdamas patraukė į pilį.

*

Neprisijungęs Elisa Mirror

  • VII kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Re: Miško proskyna
« Atsakymas #28 Prieš 14 metus »
Pilkame lietuje pamažu puvo sulinkę aviečių stiebai. Svyravo grioviuose susigrūdę berželiai, stūgaudamas vėjas nardė tarp jų, šiaušė apdžiūvusius geltonus lapus, saujomis plėšė ir mėtė aukštyn į orą.
Elisa sėdėjo ant šlapio nuvirtusios pušies kamieno ir abejingai žiūrėjo, kaip vienodais ratais sukasi lapai. Kai pabodo, atsargiai užsikėlė kojas ant rąsto, sulenkė jas per kelius ir atsilošė. Juodas sijonas siekė žemę, rankos bejėgiškai nuleistos prie šonų, lietaus lašeliai bėga riešais žemyn ir kapsi nuo pirštų.
Elisa jautėsi kaip didelė juoda paštakė sulaužytais sparnais. Visi aksominiai pūkeliai nubyrėjo nuo jų, vėjai nunešė juos į stebuklingas šalis - kitur - teliko juodutėlis karkasas, lyg apdegusio namo griaučiai, mirkstantis lietuje.
Ji plačiai atsimerkė, skęsdama dangaus pilkumoje. Dangaus pilkumoje, mėlynėje, žaroje. Dienos akyje, nakties viduryje, margoje minioje, šaltame rūsyje. Visur nepajėgi kažko imtis, negailestingos srovės nardinama vis gilyn, gilyn... Kol galų gale nebesinorės dar kartą įkvėpti.
Lietus krito ant kaktos ir blakstienų, staigus gūsis nusagstė Elis drabužius geltonais ir raudonais karpytais lopais - it iš kitos, laimingesnės realybės.

Papildyta: Prieš 14 metus
Staiga visi lapai pavirto drugeliais plonais sparnais, išraizgytais daugybės gyslučių, raudonais, geltonais, rudais. Keletas atplyšo nuo Elis sijono pridurkų ir pakilo su kitais, juodi it rašalo dėmės, išsiliejusios lietuje.
Jie nedainavo ir nedūzgė, neniurnėjo ir necypavo. Tiesiog gaudė tokiu žemu garsu, rodos, prasiskverbenčiu į žemės gilumą, aviečių stiebų šerdis. Melodija supo nejudantį Elisos kūną, ritmingai pulsavo, bandė skverbtis vidun, į sielą - bet vis atsimušdavo į permatomą skydą.
Ji nenorėjo būti laiminga. Todėl ir nebuvo. Paprasta. Nieko nereikia kaltinti, o atsigręžti prieš save tiesiog nėra jėgų. Vis tik akyse blykstelėjo susidomėjimo kibirkštėlė, stebint drugelių skrydį, lietų, bloškiantį juos prie žemės, pergalingą kilimą, kovą, gyvybę, spalvas, ištirpstančias stambiuose lašuose, mirtį.
Elisi buvo šalta, paskutinis siūlelis seniai permirkęs, šviesius plaukus galima gręžti, bet nieks nė nesiruošė, prisigėrę pilko lietaus jie kabėjo iš abiejų kamieno pusių, prie žemės krito virš aviečių krūmų, pynėsi į spyglius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Elisa Coamenel »

*

rulonaS

Re: Miško proskyna
« Atsakymas #29 Prieš 14 metus »
  Tamsi naktis nuo smalsių akių visiškai paslėpė dvi mergaites. Grifę ir klastuolę. Klastuolė buvo susikaupus, tempė grifę Kaią už rankos į Uždraustojo miško gilumą. Jas sekė vienas kentauras, tačiau neketino nieko blogo daryti, nes buvo senas ir nepiktybiškas. Visi kiti padarai miške miegojo... išskyrus vieną. Tai buvo gyvatė, trumpa ir stora. Jos raudonais žvyneliais padengtas kūnas žibėjo tamsoje. Ta gyvatė šliaužė medžiu į viršų. Tai buvo storas ir neįprastai aukštas medis, gal net aukščiausias iš visų tame miške augusių. Gyvatė prišliaužė medžio drevę. Tai, kas ten tūnojo, pagriebė roplį ir perplėšęs (arba perplėšusi) per pusę ją suvalgė nė nekeptą. Ant balto sniego šalia miško galiūno nuvarvėjo raudonas gyvatės kraujas. Po kiek laiko nukrito ir apgraužta jos kaukuolė. Tuščios akiduobės lyg kaltindamos žvelgė į tą pusę iš kurios atėjo pirmakursės.
  Mery Fate sustojo prie to paties medžio. Ji buvo truputį uždususi, nes bėgo ir dar tuo pačiu metu tempė Kaią Coral. Niekas nežino kam klastuolei reikėjo grifės kompanijos. Nors...
  - Turi lazdelę? - vyptelėjo vilkolakiukė dėbsodama į aukštai esančią drevę. Kilstelėjusi tamsią savo ranką, kuri, beje, nebuvo pridengta suknelės, pirštu parodė tikslą - drevę, tą didelę juodą skylę medyje kurią nuo mergaičių skyrė apie septyni metrai. - Matai? Ten padėtas toks dalykas... Reikia ten užlipti... - Staiga geltonų akių žvilgsnis įsmigo į grifę. - Tau taip pat reikia. Vis tiek negali grįžti į pilį - kažkur prie pagrindinių durų slankioja ūkvedys... O čia - linksmiau!