4
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Klara Severova

  • IV kursas
  • *
  • 198
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The less you say, the more weight your words will carry.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #480 Prieš 4 mėnesius »
Kartu su kitomis varnomis įžengus į erdvią salę, Klara nesugebėjo sulaikyti nuostabos aiktelėjimo. Menė atrodė kaip kokio baisaus piktadario buveinė. Kraupius šešėlius ant sienų metė uždegti fakelai ir žibalinės lempos, o tiesiai prieš pat varnas ant dovanų kalno it soste sėdėjo gan keistoka būtybė. Žalios odos, nudengtos taip pat žaliais plaukais ir piktdžiugiška šypsena. Klarai šitai priminė vieną žiobarišką filmą ir akimirkai ji klausė savęs ar kartais neišprotėjo. Apsižvalgiusi įsitikino, kad ir kitos koledžo draugės matė tą patį ką ir ji. O Grinčui prabilus net oda pašiurpo.
-Kam tau išvis tos dovanos?-susiraukusi paklausė. Atsakymą ir taip žinojo, juk tuos filmus matė kelis kartus. Nors gal čia nėra tas pats Grinčas kokį ji žinojo? Šitas atrodė gan rimtai nusiteikęs. Net ir tuos elfus privertė dirbti jam. O ir Elės grasinimų tikrai nenusigando. Piktai sušnypštė ir atsistojo ant to kalno. Jam sujudėjus kelios dovanos nusirito žemyn.
-Gerai... man rodos be kovos neišsisuksim,-sumurmėjo šiek tiek atsitraukdama ir ištiesė savo burtų lazdelę.
-Petrificus totalus!-išsigandusi, kad jis gali nušokti nuo tos krūvos ir pulti varnas, Klara garsiai sušuko. Bet Grinčas, rodos, žinojo kas per dalykas tie kerai, mat sugebėjo išvengti.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 430
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • siamo musica vera che resta
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #481 Prieš 4 mėnesius »
  Grinčas nenorėjo pasiduoti be kovos, net ir po Eleizijos grasinimų sudeginti jo kailį ir, žinomą jį patį. Na, deginti gal nereikėjo; negi jie kokie žiobarai, kad degintų kitus kaip raganas per inkvizicijas, tačiau pagąsdinti galima. Tuojau pat kovon stojo ir kitos varnytės, tačiau tam nenaudėliui buvo nė motais; jis mikliai išvengdavo visų kerų.
  – Stupefy! Rictusempra! Petrificus totalus! – vis bandė jį nukautuoti italė, tačiau viskas veltui; nei viena varnė neprilygo jam greičiu.
  Galiausiai jis, matyt, pavargęs nuo išsisukinėjimų, o gal supratęs, kad, anksčiau ar vėliau, varniukės jį prigriebs, pasiėmė keletą didžiausių dėžių ir, šokinėdamas nuo akmens ant akmens, pabėgo nuo jų, išlėkdamas į nakties vėsą.
  O varnytės, vis dar apstulbusios nuo jo greičio ir visos šios keistos situacijos, liko stovėti: ką daryti toliau? Daugumą dovanų susigrąžino, tačiau ką daryti su tomis trimis?
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 136
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • summer will end soon enough, and childhood as well
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #482 Prieš 4 mėnesius »
  Ji nespėjo nė susigaudyti, kas čia vyksta, o Grinčas jau dūmė tolyn, pasiėmęs keletą didžiausių dovanų. Ne, jie to leisti negali! Reikia jį pasivyti ir atimti. Juk būtų tikrai liūdna, jei keli Hogvartso mokiniai būtų likę be dovanų.
  Todėl Nora, vedama instinkto, pasileido bėgte paskui plėšiką, nė nesirūpindama, kad sniegas krenta į batus, kad pižamos kelnės jau permirkusios iki kelių, o ji pati atrodo tikrai nešventiškai. Koks gi skirtumas, jei kai kurie vaikai gali netekti Kalėdų džiaugsmo? 
  Aišku, Grinčas nebuvo protingas ir bėgdamas paliko dar daugiau pėdsakų negu jo tarnai, tad rasti kelią nebuvo sunku. Vis dėlto tas bjaurybė buvo greitas ir Nora labai nusiminė, kad neturėjo su savimi šluotos: šioji tokioje situacijoje tikrai pagelbėtų. Žinoma, galėtų ją prisišaukti kerais, tačiau net ji suprato, kad keliavimas ant šluotos tokią šaltą naktį su permirkusia pižama gali baigtis plaučių uždegimu, o šiojo ji nenorėjo, o ne. Tad nusprendė tiesiog bėgti, kiek turėjo jėgų kojose paskui Grinčą.
„When the snows fall and the white winds blow, the lone wolf dies but the pack survives.” - George R. R. Martin

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 321
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #483 Prieš 2 mėnesius »
Ilgas, juodas apsiaustas, apgobęs liekną merginos kūną, plaikstėsi aplink draikomas vėsaus rudens vėjo. Vis dar šiltas oras ir sutemęs tamsus dangus, su žibančiomis žvaigždėmis, priminė neseniai praslinkusią maloniai šiltą vasarą. Regis, šiltasis metų laikas nenorėjo taip greitai pasitraukti ir užleisti vietą rudeniui. Deja, pamažu šiltą orą keitė vis vėsesnis ir žvarbesnis, o aukštai pakilusi saulė vis mažiau šildė apačioje esančius žemiečius.
Tylus, vos girdimas sausų šakų traškėjimas aidėjo žemės paviršiumi, vos merginai žengus žingsnį. Su kiekvienu tvirtu žingsniu Uždraustasis miškas vis artėjo.
Gautas laiškas, kuriame baltaplaukė prašė pagalbos ir kvietė susitikti miške, atrodė, kiek keistai, tačiau vykstant trikovei turbūt tai buvo įprasta. Kiekvienas burtininkas ruošėsi turnyrui. Žinoma, išskyrus tuos, kurie nusprendė į visą tai nesivelti.
Į kairę koją besidaužantis durklas, priminė, jog iškilus pavojai Uždraustajame miške, mergina turės puikų gynybos įrankį. Tiesa, nuoširdžiai tikėjosi, jog jo panaudoti neprireiks. Nebenorėjo pakartoti kapinėse įvykusio susidūrimo su vampyrais. Pralieti, kieno nors kraujo, nebuvo jokio noro.
Priėjus medžių karalystę, šviesiai mėlynų akių žvilgsnis nuslydo tamsoje skendinčia pamiške. Mirtina tyla ir keista ramybė gobė visą Uždraustąjį mišką. Atrodė, jog visi jame gyvenantys žvėrys kažkur dingo. Net įprastai ūbaujančios pelėdos nesigirdėjo.
Nusiėmusi nuo galvos apsiausto gobtuvą, jaunoji lankininkė pasisuko į Hogvartso pilį klausydamasi aplink esančių garsų. Stebėdama tamsoje skendinčią pilį, kurioje vis dar degė kelios šviesos, Davina žvilgtelėjo į taką, atvedusį iki Uždraustojo miško.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Davina Murrell »

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #484 Prieš 2 mėnesius »
Grifė sparčiu žingsniu išlėkė iš pilies ir nė neapsidairiusi patraukė link Uždraustojo miško. Jai nelabai rūpėjo, kad kas nors pamatys, jog ji ten eina, nors tai darydama ir pažeidė taisykles. Nerūpėjo ir tai, kad miške buvo visokiausio plauko gyvių, kurie turbūt tik ir laukė, kol koks nors kvailas mokinukas papuls į jų spąstus... Svarbiausia buvo gauti pagalbos, kadangi mergina visiškai nenutuokė, ką turėtų daryti.
Skubėdama iš pilies Elridė girdėjo įvairiausias šnekas apie pirmąją užduotį, kurios ją labai stipriai ėmė gąsdinti. Ji dar labiau sutriko ir ėmė svarstyti, kad pasiimta knyga iš bibliotekos, kurią ji nešėsi kairėje rankoje, visiškai nepadės ir iš jos nebus jokios naudos. Iš tikrųjų, jei ir atrastų kažką tikrai puikaus, kas padės ištverti viską, vargu, ar bus pakankamai laiko išmokti puikiai valdyti tuos kerus.
Mergaitė sulėtėjo, jai maudė blauzdas, stresas toliau blogino situaciją, tačiau vis tiek reikėjo kažką daryti. Miškas buvo jau čia pat, Grifė apsidairė ir patraukė link vietos, kurioje turėjo sutikti sau pažįstamą žmogų. Nežinia, ko Elridė iš to žmogaus tikėjosi - žinių apie užduotį, minčių kaip išgyventi, ar tiesiog petuko išsiverkti.
Kai vyresnėlė išvydo Daviną, jos akys trumpam nušvito. Per kūną perėjo malonus jausmas, kad galbūt ji visgi nėra visiškai draugų neturintis žmogiukas, mergina nusišypsojo varniukei ir paspartino žingsnį link jos.
- Sveika, manau, suvoki, dėl ko aš čia taip... - ji kalbėjo tyliai, kadangi buvo pavargusi, jai norėjosi vėl kristi ant žemės ir ten pagulėti kurį laiką. Dar kelias sekundes pastoviniavusi Grifė nusprendė, kad visgi geriau prisėsti, ką ir padarė. Tada ji pasidėjo knygą ant sukryžiuotų kojų, kurią pasiėmė iš bibliotekos ir nužvelgė Daviną.
- Aš nežinau užduoties, nežinau iš kur ją sužinoti ir kaip pasiruošti... - Elridės akys buvo įbestos į knygą. - Koridoriuj girdėjau kažkokias nesąmones apie parą be maisto ir vandens tarp būtybių, bet taip juk negali būt, ar ne? - pakėlė akis, pilnas vilties, į varniukę. Elridė nenorėjo tokios užduoties, išvis nenorėjo dalyvauti tame Turnyre, bet kelio atgal, deja, nebebuvo.
Grifės akys vėl nusileido ties knyga, kairiajame lape puikavosi burtažodžio pavadinimas, toliau buvo aprašytas burtažodis, tačiau mergina jį jau puikiai žinojo ir jokios esmės skaityti nebuvo.
-Kažkas minėjo psichus...-dar atsiminusi kažkokio pyplio riksmą baltapūkė paniuro.-Bet to burtažodžio nesu įvaldžiusi... Ir turbūt nespėsiu,-toliau dėstydama savo mintis mergaitė pajautė, kaip jos rankos ėmė drebėti. Ji bijojo tos užduoties, kadangi nepasitikėjo savimi, buvo praradusi viltį ir nesuvokė, ką turėtų daryti, nors iš paskutiniųjų stengėsi būti rami.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 321
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #485 Prieš 2 mėnesius »
Tamsa, apgobusi visą Hogvartso teritoriją, sunkiai leido įžiūrėti joje pasislėpusias medžių šakas ir tako pabaigą, vedančią į pilį. Vis dėl to šviesiaplaukė puikiai matė vinguriuojantį keliuką, kuriuo netrukus atskubėjo jaunoji burtininkė. Dar nespėjus Elridei pasiekti varnės, šios veide suspindo šypsena. Atsakydama Davina taip pat kilstelėjo lūpų kampučius.
Tylą, karaliavusią Uždraustajame miške, išsklaidė tylus grifės balsas. Ši atrodė taip, jog gavusi progą, mielai kristų ant žemės ir susirangiusi į kamuoliuką, numigtų. Regis, artėjantis burtų trikovės turnyras išvargino baltaplaukę.
-Sveikutė,-draugiškai nusišypsojo linktelėdama į sekančius Elrdiės žodžius. Apie burtų trikovės turnyrą visoje Hogvartso pilyje sklido kalbos. Net tie, kurie jame nedalyvavo, buvo priversti klausytis įvairiausių spėjimų ir teorijų, o tie, kurie nusprendė savo burtų įgūdžius išbandyti trikovėje, buvo priversti kęsti nežinią ir baimę.
Elridei susirangius ant žemės, šviesiai mėlynos akys nukrypo į grifės rankose esančią knygą. Burtų knygą.
Netrukus puikią vilkolakės klausą pasiekė pasimetęs ir sutrikęs baltaplaukės balsas. Tai, jog jaunoji burtininkė buvo visiškai pasimetusi ir troško padrąsinimo, buvo akivaizdu iš jos žvilgsnio. Viltimi spindinčios akys, nukreiptos į žaviąją lankininkę, viduje sukėlė liūdesio bangą. Šviesiai mėlynos akys apsiblausė nuo liūdesio.
Davina būtų mielai paguodusi sėdinčią grifę, pasakydama, jog tokios užduoties ištverti neteks, deja, kokia bus užduotis, nė nenumanė, o pilyje sklindančios kalbos visiškai nepadėjo susigaudyti.
-Rodos, tokia užduotis gali būti, jog išbandytų burtininkų įgūdžius...-liūdnai žvilgtelėjo į baltaplaukę. Para be maisto buvo vieni niekai, bent jau kai kuriems, tačiau para be vandens...Vargu, ar kas nors lengvai ištvertų dvidešimt keturias valandas negaudamas skysčių ir kovodamas su jį puolančiais padarais. Turbūt galiausiai organizmas pats imtų protestuoti prieš bet kokius veiksmus. Turint omenyje, jog Elrdie buvo žmogus, priešingai nei Davina, šiai turėjo būti sunkiau ištverti tokią užduotį.
Pravėrusi lūpas jaunoji ispanė ketino išsklaidyti stojusią tylą, tačiau nespėjus to padaryti, ją ir vėl nutraukė grifės balsas. Mintis, jog septyniolikmetei teks susidurti su psichais, baugino. Tačiau psichai saugojo kiek kitokį objektą ir buvo neprileidžiami prie Hogvartso, tad tai, jog užduotyje bus panaudoti tamsos padarai, buvo maža. Vis dėl to tai nedavė ramybės varnei. Jei baltaplaukei teks susidurti su psichais neturint jokio burtažodžio gynybai...apie tai nė nenorėjo pagalvoti.
Stengdamasi nurimti pati ir sugalvoti būdą, kaip nuraminti sėdinčią grifę, Davina susirangė ant žemės priešais žaliaakę.
-Elride...Kad ir kokia bus užduotis, turi pasitikėti savimi,-švelniai suėmė drebėti pradėjusius grifės delnus,-net jei atrodys, jog visa tai neįmanoma, žinau, jog sugebėsi,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Pirmiausia reikėjo priversti priešais sėdinčią merginą atgauti pasitikėjimą savimi.
-Mačiau, kaip kovojai pas Edgar'ą, esi kur kas geresnė burtininkė nei manai, o dabar...-žvilgtelėjo į knygą, padėtą ant baltaplaukės kelių,-turi išsirinkti burtažodį, padėsiantį įvykdyti užduotį. Nemanau, jog jie leis mokiniams susidurti su psichais, tad tau tereikia burtažodžio kartu neleidžiančio kęsti troškulio ir padėsiančio apsiginti nuo kitų padarų,-drąsinančiai šyptelėjo. Tikėjosi, jog Elridei neteks kovoti su psichais, antraip kaltė persekios šviesiaplaukę visą likusį gyvenimą. Jaustis bejėgia, kai kitiems reikia pagalbos, o nuo tavojo sprendimo priklauso dalis jų likimo, buvo nepakenčia.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #486 Prieš 2 mėnesius »
Elridė visiškai nebenorėjo kažką daryti. Ji žiūrėjo į Daviną, tačiau jos vietoje norėjo matyti visai kitą žmogų. Aišku, prieš varnanagę nieko neturėjo blogo, tačiau norėjo matyti mamą, kurios, deja, bet niekad nepamatys, kad ir koks ilgesys plaukiotų aplink. Keista, kad žmogus, kurio netgi realios išvaizdos atsiminti nepavyksta, gali kelti tokį didžiulį ilgesį ir norą jį išvysti. Ir visados, kai būdavo sunkiau grifei atrodydavo, kad jei ji būtų šalia, viskas gautųsi visai kitaip.
- Išbandytų įgūdžius?.. - retorinis klausimas iš pradžių nuskambėjo tyliai, tada mergina jį pakartojo, tačiau kiek garsiau ir pikčiau. - Tai beprotybė! Čia ir mirti bus galima, o tai dar tik pirmoji užduotis... Kaip aš nenoriu to... Kokia čia garbė? - Suvokdama, kaip iš tikrųjų gali viskas pakrypti, grifė ėmė dar labiau bijoti. Galbūt prieš kelis metus jai toks dalykėlis nerūpėtų, bet dabar, kai yra kažkas, dėl ko verta stengtis...
- Pasitikėti? Kaip? - akivaizdu, pasitikėjimo pas ją nebuvo nė trupučio, nors kažkur giliai sieloje buvo gera, kad kažkam rūpi.
- Galėtų čia būt kažkas su maistu... Išsiburi sriubos ir ramu, - šiek tiek apsiraminusi paauglė šyptelėjo. - Įsivaizduok, stoviu urve prieš kokį gyvį su indeliu sriubos ir imu rėkt ,,dink nuo manęs", o tada apipilu ta sriuba... - vaizdas jai iš tikrųjų atrodė kiek juokingas, būtent dėl to jos veide šypsena užsilaikė, bet tai nereiškia, kad neišnyko. Reikėjo mąstyti ir ieškoti. Tik Elridė norėjo paimt ir išmesti tą knygą kažkur tolyn, netikėjo, kad joje bus kažkokios geros informacijos.
Ji ištiesė kojas ir atsigulė ant žemės. Mergiotė pervertė kelis puslapius, o tada iškėlė knygą sau virš galvos, kad galėtų perskaityti, ką atsivertė.
- Netikiu, kad čia bus kažkas gero... - dar spėjusi tarstelėti garsiau grifė nukreipė akis į kairiajame puslapyje esantį burtažodį, tačiau nespėjo jo perskaityti, kadangi minčių traukinukas nežadėjo sustoti. Ji nenutuokė, kas galėtų padėti apsiginti ir dar viską ištverti. Jai atrodė, kad geriausia pasipraktikuoti protego burtažodį ir viskas bus visiškai ramu, tačiau nežinia, ar taip ištvers urve parą.
- O gal man reiktų kažko, kad užsimaskuoti?.. - garsiai paklaususi Elridė papurtė galvą suvokusi, kad nieko gero iš to nebus, ir tada pagaliau perskaitė, kas buvo knygos kairiajame puslapyje.
- Aguamenti... - garsiai perskaičiusi mergaitė sustingo, kadangi ėmė mąstyti. Burtažodį ji žinojo ir ne kartą naudojo, tačiau niekados per daug giliai į jį nežvelgė. Ėmusi skaityti, kas yra knygoje mergaitė išplėtė akis ir skubiai vėl atsisėdo ant žemės, o tada atsuko knygą į Daviną.
- Ar tai pavyktų? Jei man pavyks pakankamai susikoncentruoti... - geriau susimąsčiusi mergaitė išsitraukė burtų lazdelę ir ją nužvelgusi šyptelėjo. Geresnių variantų buvo daug, bet kažkodėl atrodė, kad šis burtažodis gali padėti.
Mergaitė atsistojo ir apsidairė, jai reikėjo susikaupimo, kad burtažodis gautųsi geresnis, nei tiesiog srovelė iš burtų lazdelės. Miško tyla, rodos, padėjo susikaupti. Elridė atsitraukė nuo visko, ignoravo tai, kad šalia yra Davina ir galvojo tik apie tą burtažodį.
- Aguamenti, - atlikus reikiamą judesį iš Grifės lazdelės ėmė tekėti vandens srovė, nors tai ir nepriminė bandos, srovė buvo kur kas didesnė nei įprastai, jei mergiotė puikiai atsiminė savo kitus kartus naudojant šį burtažodį.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • VI kursas
  • *
  • 321
  • Taškai: 52
  • Lytis: Moteris
  • Nėra taisyklės be išimties.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #487 Prieš 2 mėnesius »
Elridei pakartojus neseniai nuskambėjusius šviesiaplaukės žodžius, Davina tik liūdnai šyptelėjo. Išbandyti jaunųjų burtininkų įgūdžius sugalvodavo begalę žiaurių užduočių. O turint omenyje Hogvartso pilyje sklindančios kalbas, šiais metais kažkam stogas, kaip reikiant čiuožtelėjo.
-Beprotybės garbė,-kiek linksmiau kilstelėjo lūpų kampučius,-neleisk abejonėms tavęs užvaldyti,-gūžtelėjo pečiais pakartodama žodžius, kuriuos dažnai girdėdavo iš savo tėvų, kai rankose laikydavo burtų lazdelę. Tesa, tai nebuvo tas pats, tačiau jokia kita mitnis, deja, nekilo.
Baltaplaukei ėmus pasakoti apie urvą ir kaip ši apipila prisiartinusį padarą sriuba, privertė nusijuokti. Vaizdas išties buvo linksmas.
Džiaugdamasi, jog septyniolikmetė kiek ramiau ėmė žvelgti į užduotį ir net gi pradėjo juokauti, Davina lengviau atsikvėpė.
-Tik nemėgink pasiduoti, nė nepamėginsui,-šyptelėjo atsistodama ir nužvelgdama ant žemės išsitiesusią merginą. Jos rankose esančią knygą netrukus pasiekė pro medžių šakas besiskverbianti mėnulio šviesa.
Grifei stryktelėjus ant kojų ir, regis, pasiruošus išbandyti burtažodį, Davina atsitraukė į šalį nenorėdama trukdyti.
-Pamėgink,-šyptelėjo linktelėdama ir nukreipdama šviesiai mėlynų akių žvilgsnį į stovinčią septyniolikmetę. Šiai ėmus praktikuotis, kaip naudoti pasirinktą burtažodį, jaunoji ispanė kilstelėjo lūpų kampučius. Regis, pasitikėjimas savimi nebuvo visiškai palikęs grifės kūno.
Nusprendusi, jog geriausia būtų palikti Elridę vieną praktikuotis ir netrukdyti šiai susikaupti, šviesiaplaukė žengė kelis žingsnius atatupsta.
-Tau pavyks,-tylus, vos girdimas balsas atsimušė į netoliese augančius medžius, tačiau besipraktikuojančios merginos nepasiekė. Šyptelėjusi žavioji lankininkė tyliai, lyg sėlinanti katė, paliko Uždraustojo miško pamiškę leisdama Elridei netrukdomai praktikuotis.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • VII kursas
  • *
  • 559
  • Taškai: 116
  • Lytis: Moteris
  • Nebūk šlykštus.
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #488 Prieš 2 mėnesius »
Grifė burtažodį bandė dar kelis kartus, tačiau didelio srovelės pakitimo nepastebėjo, tad nusprendė trumpam pailsėti. Nuleidusi burtų lazdelę Elridė sutriko, kadangi Davina buvo dingusi. Nieko nesuprasdama ji susiraukė ir neskubėdama apsisuko, tačiau varniukės nepastebėjo.
- Ė... Davina? - sumurmėjo Elridė.
Vis dar iki galo nesupratusi, kur ji dingo, baltapūkė pasikasė pakaušį ir dar kelias minutes stovėjo sustingusi. Tada jai atėjo suvokimas, kad galbūt mergina, pastebėjusi, kad jai galvoj buvo tik burtažodis, nusprendė eiti ir netrukdyti? Grifei toks variantas atrodė pats logiškiausias. Giliai atsidususi, kadangi būdama miške viena ji jautėsi kiek nejaukiai, Elridė pasilenkė ir užvertė ant žemės numestą knygą, tada įsidėmėjo vietą, kurioje ši buvo ir vėl išsitiesė visu ūgiu ant šlapios miško paklotės. Merginai vis dar reikėjo treniruotis su burtažodžiu, nors norėjosi jį keisti ir pakartoti kitus, bet suvokimas, kad kitaip ji galingos bangos nesukurs, vertė kauptis ties vieninteliu vandens burtažodžiu.
Tvirčiau atsistojusi baltapūkė užsimerkė, kelis kartus giliai įkvėpė ir įsižiūrėjo į netoliese esantį medį. Įprastai ji būtų leptelėjusi kažkokią „juokingą“ frazę, tačiau šį kartą mergaitė tik įsmeigė akis į medžio kamieną ir paruošė savo burtų lazdelę.
- Aguamenti, - pasigirdo aiškiai ištartas burtažodis, iš merginos lazdelės, kaip iš kokios žiobariškos žarnos ėmė bėgti gan stipri vandens srovė. Elridė šyptelėjo, jos manymu, šis kartas buvo geriausias, kol kas. Motyvacija bandyti vėl ir vėl didėjo, ji džiaugėsi, tada dar kartą laistė medelį, tik šį kartą visai kitą, tada vėl džiaugėsi ir vėl laistė medelį...
Po kurio laiko grifė pavargo, nustojo laistyti medelius ir ramiausiai atsisėdo ant žemės. Kai ji tą padarė, jos galva ėmė keliauti minčių traukiniai, kurie po truputį pradėjo kelti ten chaosą. Šis dalykėlis, aišku, merginai nepatiko. Ji susiraukė, tačiau laikėsi, pasiėmė netoliese buvusią knygą ir įsistebeilijo į ją.
Elridė svarstė grįžti į pilį, tačiau per daug tingėjo keltis, dar pagalvojo apie tai, kad galėtų šiek tiek ilgiau pasitreniruoti, tačiau tada ėmė mąstyti, kad gali persistengti, galima tokias mintis pavadinti tingėjimu. Ir tada į jos galvą vėl ėmė plaukti dvejonės, kad jai pavyks, kad mokosi ji visiškos nesąmonės ir panašiai...
Miške pasigirdo garsus urzgimas, tik šis buvo ne gyvūno, o Elridės. Ji suėmė knygą ir trinktelėjo iš jos sau į kaktą, kadangi norėjo, kad visos blogos mintys dingtų, deja, bet toks veiksmas nepadėjo, išsigelbėjimas buvo labai paprastas - vėl praktikuotis burtažodį, ką mergaitė ir padarė. Ji vėl stojosi ant kojų ir vėl bandė sukurti kuo didesnę srovę, tačiau ilgai tą daryti nepavyko. Mergina dar labiau aptingo, nusižiovavo ir nuleido savo burtų lazdelę.
Staiga suėmęs miegas psmažu privertė baltaplaukę grįžti į pilį, tad ji pasiėmė savo knygą ir neskubėdama, atsargiai, patraukė lauk iš miško padėkodama, kad ir kas yra aukštybėse, kad jos neužpuolė joks gyvūnas, esantis miške, na, ir profesorius koks nors neaptiko.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019