[Ashley Shaw]

Atrodo ir taip suirzusią varnę Ashley nežmoniškas juokas tik dar labiau siutino. Na, bet juk Dawn nemoka pykt ant mažosios Tonks, tad ši todėl ir nesivaržė išsikrizent.
- Naaagi, Daawn, aš nenorėjau, - šiaip ne taip išspraudė sakinuką, o tada vėl prapliupo krizenti. - O kad būtum mačius savo miną, kai išsitėškei į sieną. Atrodei tarytum pilną burną vandens prisisėmęs begemotas, - ir vėl nenumaldomai kikeno antrakursėlė.
Dvylikametės juoką nutraukė pilkšvaakė, kuri visaip bandė atverti duris, nors jų ten ir nebuvo, tačiau kai Strain nori išeit, viską padarys.
- Ohooo, su tavo logika nepakovosi, - apsimetė praradusi žadą. - Tikrai, sienos stumdymas yra pati puikiausia išeitis ištrūkti iš šio koridoriaus, kurio mįslės dar kol kas neįminiau, bet greitu laiku tikrai čia apsilankysim, - pritildė ir taip šiandien prisikamavusį balselį, bei permetė savo detektyvišką žvilgsnį į ketvirtakursę.
Išgirdusi kažkokį trakštelėjimą strazdanė tik pakreipė galvą į kairę bei kilstelėjo antakius.
- Tai sakai nemanai, a? - atmetė koją ir sukryžiavo rankas. - Vis nesuprantu.. Kokia šio koridoriaus paskirtis? Negali būti, kad jis stovi čia šiaip sau.. - mintijo garbanotų plaukų savininkė, kai netrukus pro ją prabėgo varniukė.
Na, ką ten prabėgo, reikia atsiminti, jog ji dabar šluba, tad šis jos judesys labiau priminė vištą su išsukta kojimi. Betrūko tik kudakavimo ir tuoj pat šioje prieblandos pasiglemžtoje vietoje gimtų spektaklis "Vištelės Audronės nuotykiai ir paslaptingasis koridorius". Žinoma, Ashley net nesiruošė bėgioti, tad leido porininkei nugalėti lektynėse.
- Bravo, - prislopusiu balsu tarė grifiokė ir sarkastiškai pavarčiusi akis pradėjo ploti. - Noriu pasveikinti šių žaibišku greičiu įvykusių varžybų, kuriose dalyvavo net vienas žmogus, laimėtoją, - sveikintinai kalbėjo rudaakė. - Prašom būgnus, - pažiūrėjo į tolį bei tęsė. - Taigi, lenktynių nugalėtoja skelbiu Dawn Strain! Nepagailėkime aplodismentų, miela publika! - įsijautusi plojo antrokė, o tada galiausiai pradėjo krizent.

[Dawn Strain]

Mergina, vilkdamasi savo leisgyvę koją, suprato, kad nieko neišeis. Šioji atrodė labai kvailai lenktyniaudama su Ashley ir galvodama, jog laimės. Dawn nušlubčiojo gal 2 metrus, kai Tonks per visą šitą laiką jau būtų stovėjusi vietoje. Tačiau grifė, būdama gera draugė (arba norėdama pasišaipyti), palaukė, kol keturiolikmetė jau bus vietoje.
- Ačiūū, ačiūūū, - ėmė siųsti nematomus bučinukus nematomai publikai. - Man buvo labai nelengva, tačiau žinojau, kad nuo šios monstrės niekada nepabėgsiu, jeigu suklupsiu ir pasiduosiu, - suvaidino, kaip nubraukė ašarą ir galiausiai juokas ištraukė ją iš vaidmens. Kiek pakikenusi Dawn surimtėjo ir ėmė keliauti toliau. Sienoje buvo didžiulių durų kontūrai, kuriuos pastūmus, durys atsivėrė vis daugiau. Staiga į ketvirtakursę papūtė šaltas vėjelis ir merginos atsidūrė lauke. Praėjo šiek tiek laiko, kol Dawn susigaudė, kur esanti. Pasirodo, jos atsidūrė arčiausiame miškely, iš kurio dar galėjo matyti stovintį ir sau nerimstantį Gluosnį Galiūną.
-Tu pažiūrėk, kiek toli mes nuėjome, - patraukė Ashley dėmesį. - Atrodo, čia yra dar nemažai slaptų praėjimų ir koridorių, kurie nėra pažymėti Plėšiko plane. Tik... nesuprantu, kur šis medalionas veda, - susimąsčiusi tarė ir pažvelgė į Ashley rankose blizgantį medalioną. Ji atsigręžė į už nugaros tūnantį miškelį.  - Na, bet tai bus kitam kartui. O dabar turėsi man nusigauti link ligoninės sparno - mama užmuš, jeigu sužinos, kad susilaužiau koją ir ja nesirūpinu. O tau taip pat praverstų apsilankyti pas gydytoją - regis, jau senokai susilaužei smegenis, - pasišaipė ir sukikeno ji.

[Raven Fitzbert]

 Tiesą sakant, Heizelis, einant pavasariui į pabaigą, visiškai neturėjo veiklos, atmetant mokslus. Ir kaip tik dabar, šiltą vakarą jį sudomino naktiniai nuotykiai. Buvo nedrąsus, tuo labiau pirmakursis, bet galvojo, jei iki mokslo metų pabaigos neprasilenks su taisyklėmis, tai iš tikrųjų net nebuvo tikras Hogvartso mokinys. Štai dabar, švilpis jau kėblina link miško, apsirengęs paprastus džinsus, kišenėje slepiant burtų lazdelę ir žalsvus marškinius, galiukus netvarkingai susikišus į kelnes.
 Vakaras buvo giedras ir iškart galėjai pasakyti, jog daug labiau sutemus pamatysi žvaigždutes. Berniukas priėjo medį, girdėjo, jis pavadintas gluosnio Galiūno vardu, tačiau dabar aprimęs, nors Heizelis vis dar stovėjo atokiau. Išdrįso pakelti galvą į šakas ir užtiko vyresnę merginą, o kadangi labiausiai, ką mokėjo, tai bendrauti, šūktelėjo:
 – Labas! Aš Heizelis, pirmakursis švilpis. Kaip ten užsiropštei?

[Luna Gardner]

Sėdėdama ant lovos ir darydama namų darbus mergina kilstelėjo galvą tik tuomet, kai kambaryje užsidegė pirmosios šviesos. Varno Nago bendrasis kambarys skendėjo prietemoje ir tik ryškios šviesos neleido tamsai jo praryti. Žvilgtelėjusi pro langą mėlynakė išvydo jau spėjusį sutemti dangų.  Artinosi naktis, o su ja ir pilnatis. Mėnulio poveikį Luna jautė jau prieš kelias dienas, tačiau dabar jis buvo kur kas stipresnis. Padėjusi knygas ant spintelės rudaplaukė dingo iš pilies. Žinojo, jog likusi dar kelioms minutėms sukels pavojų ne tik visiems, bet ir sau pačiai. Pasiekusi Uždraustąjį mišką mergina suklupo. Visą mėnesį viduje tūnojęs žvėris pagaliau pabudo. Mergina jautė, kaip lūžta kaulai ir oda pasidengia švelniu vilko kailiu. Turbūt, jei kas nors būtų stovėjęs šalia, būtų girdėjęs lūžtančius kaulus. Papurčiusi galvą vilkė žvilgtelėjo į mėnulį. Ryškiai mėlynos akys nužvelgė dangų, o tuomet tamsų mišką. Pajutusi visišką laisvę šviesiai pilko kailio vilkė pasileido bėgte. Buvo gera ir vėl lakstyti mišku žvėries pavidalu šviečiant pilnačiai. Nors viduje tūnojęs žvėris bandė priversti merginą ne tik prarasti kūną, bet ir protą, tačiau Luna nė neketino prarasti žmogiškumo. Bijojo, to kas gali nutikti leidus žvėriui valdyti. Praėjus kelioms valandoms vilkė įsitaisė šalia milžiniško gluosnio ir pasidėjusi galvą ant letenų stebėjo baugų mišką gaudydama bet kokį garsą.

[Lavena Marlow]

Žiemos laikui įsibėgėjus ir privertus saulę leistis anksčiau nei įprastai, o miškui pasislėpus šešėliuose, Vasaris visgi neatsisakė tęsti savo vakarinių treniruočių ir kaip tik kartais pasinaudodamas prieblandos privalumais, lengviau išsmukdavo iš pilies ir pasileisdavo uždraustojo miško gylumon.
- Velnias, - nepataikęs į seno, bet dar galingo ir nei kiek ne aptriušusio medžio kamieną, keiktelėjosi baltais plaukais pasidabinęs jaunuolis ir vėlei nubėgo ieškoti kaži kur nulėkusios, raudongalvės strėlės. Šešiolikmetis klastuolis įvaldyti arbaletą stengėsi jau nuo pat šaltojo metų sezono pradžios, kuomet jį ir rado savo menų studijoje, įsitaisiusioje pačiame Londono pakaršty. Tėvo dovana, - vis pamintydavo berniūkštis, tačiau dar pilnai nesuvokė kodėl būtent tokį prietaisą nusprendė padovanoti vyresnysis Laventis. Gal tai susija su visom tom runom? - Dar padvejodavo. Mat apie šeimos praeitį labai gausių žinių neturėjo, o ir progos paklausinėti šiuo metu nelabai ir turėjo. Aišku, laiškus gimdyviams rašė kas antrą savaitę, tačiau pastaruoju laiku iš šių retai kada sulaukdavo atsakymo.
 N-tąjįsyk paleidęs strėlę į tą patį gluosnio kamieną, Vasaris pergalingai vyptelėjo.
- Aštuoni iš dešimt, kol kas neblogai, - pagyrė pats save graikas ir jau buvo vėl beeinąs atsiimti aštriagalio pagaliuko, kai staiga tolumoje išvydo mėnesienos apšviestas, it liepsnelės žybsiančias plėšrūno akutes.
  Iš ant nugaros pritvirtinto, dar tokių pačių raudongalvių lazdelių pripildyto dėklo išsitraukęs kelias strėlytes, Amandielis užtaisė kaire ranka tvirtai suimtą arbaletą ir nusitaikęs į žvėrį, pasiruošė šauti, jei šis sumanytų pulti.

[Luna Gardner]

Visas šis mėnuo be buvimo žvėrimi privertė Luną dabar tuo mėgautis. Laisvės jausmas ir buvimas žvėrimi leido pamiršti viską, kas dažniausiai kankindavo merginą. Ramiai gulėdama šalia Gluosnio vilkė staigiai kilstelėjo galvą išgirdusi kažkieno žingsnius, o vėliau ir balsą. Atsistojusi šviesiai pilko kailio vilkė pritūpė prie žemės laukdama to, kas netrukus turėjo pasirodyti. Vos po kelių akimirkų pasirodė tokio pačio amžiaus vaikinas su arbaletu rankose. Vilkei besiruošiant paprasčiausiai nueiti, jos dėmesį patraukė runomis puoštas vaikino kūnas, be to, šis užtaisė arbaletą ir nutaikė jį į ryškiai mėlynų akių savininkę. Iššiepusi iltis vilkė tyliai suurzgė. Priešingai, nei kiti vilkolakiai, Luna skyrėsi nuo jų dydžiu. Būdama pusmėnulio vilke ir dar alfa, ji buvo kur kas didesnė už kitus vilkolakius ar paprastus vilkus. Atidžiai stebint baltaplaukį, merginos galvoje sukosi tik viena mintis. Jis medžiotojas. Staigiai atsispyrusi vilkė pasileido link vaikino pasiruošusi išvengti visų paleistų strėlių. Likus vos keliems žingsniams, vilkė lengvai atsispyrė galinėmis kojomis ir šoko ant baltaplaukio jį pargriaudama. Iššiepusi aštrius, it skustuvai, dantis šviesiai pilko kailio vilkė garsiai suurzgė. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į melsvas, itin šviesias vaikino akis.

[Lavena Marlow]

Staiga melsvaakiui žvėriui puolus ginkluotąjį melfademą, tatuiruotasis akimirksniu paleido strėlę tiesiai pilkakailiui padarui į tarpuakį, tačiau šiajam puikiai jos išvengus, Vasaris nedelsdamas nusitaikė antrąjį kartą ir, jo laimei, šįsyk aštriagalvė lazdelė įsmigo į plėšrūno dešinįjį petį. Tačiau tai matomai nesustabdė nakties klajūno ar net sukėlė jam kokį skausminį šoką ir šis visu svoriu užšokęs ant žmogiškosios rasės atstovo, parvertė jį ant sniegu nuklotos, šaltos, kiek apledėjusios žemės. Nežinodamas ką tiksliai reiktų daryti, mat arbaletas išslydęs iš gniaužtų, nulėkė keliomis pėdomis toliau nuo parverstojo baltaplaukio, adrenalino ir baimės apimtas šešiolikmetis atgrubnagiškai ištraukė anksčiau paleistąją raudongalvę strėlę iš tankiu, tamsiu žvėries krauju ištepto kailio ir susmeigė šią užpuolikui į kaklą ir pečius jungiančią kaulų juostą. Pasitaikius laisvesnei akimirkai jaunuolis išslydo iš po vilko papilvės ir automatiškai išsitraukęs burtų lazdelę, puikiai nesuprasdamas ką daro, it apsėstas ėmė piešti auksu švytinčias runas ore, po truputį nykstančias gyvūno pusės link.

[Luna Gardner]

Išvydusi vaikino akyse baimę sumišusią su adrenalinu vilkė tik dar labiau iššiepė savo iltis. Prispaudusi baltaplaukį prie šaltos žemės Luna jautė deginantį skausmą dešiniajame petyje. Nors pirmosios strėlės ir pavyko išvengti, tačiau antroji įsmigo tiesiai jai į petį. Vilkė užuodė kraują, strėlės padaryta žaizda kraujavo. Prispaudusi nasrus prie pat vaikino kaklo vilkė ruošėsi perkąsti šiam gerklę, kai pajuto veriantį skausmą raktikaulio srityje. Piktai suurzgusi vilkė atsitraukė. Baltaplaukiui išslydus iš po jos ir ėmus ore piešti runas Luna pajuto nežmonišką skausmą. Prisispaudusi prie žemės vilkė ėmė garsiai urgzti, kol galiausiai urzgimas virto tyliu inkštimu ir visai dingo. Priversta atvirsti į žmogų mergina susmuko ant šaltos, sniegu nuklotos žemės. Juodaplaukė jautėsi išsekusi ir pavargusi, o žaizdos, nors ir nedidelės, tačiau kraujavo. Atsirėmusi į Gluosnį mėlynakė perliejo vaikiną šaltu žvilgsniu.
-Jei nupieši dar nors vieną runą, nužudysiu tave greičiau, nei spėsi sumirksėti,-Lunos balsas nuskambėjo piktai ir šaltai. Nors baltaplaukis ir privertė atvirsti ją į žmogų, kas sukėlė nepakeliamą skausmą, tačiau mėlynakė buvo pasiruošusi vis tiek jį nužudyti, jei šis dar ką nors sugalvos. Nusukusi žvilgsnį juodaplaukė atsisegė kelias marškinių sagas ir nužvelgė žaizdas. Yra buvę ir blogiau... Kilstelėjusi galvą mergina ir vėl įsmeigė savo žvilgsnį į vaikiną.

[Lavena Marlow]

Vilkui ėmus inkšti ir vos ne panašiais į traukulius judesiais glaustis prie apledėjusio, baltom snaigėm nukloto pagrindo, vaikinukas porą akimirkų stovėjo it užhipnotizuotas. Tik mažumėlę vėliau, rodos, prabudęs ir atgavęs blaivų protą, staigiai žengtelėjo šonan ir pakėlęs lengvą drėgnumą įgavusį, medinį arbaletą, užtaisė jį vėl, ruošdamasis antrajam kovos raundui. Laimei, jo neprireikė. Kapliadantis plėšrūnas netikėtai pakeitė pavidalą ir dabar prieš melsvaakio akis ant žemės it sužeista angis, rangėsi panašaus amžiaus žmogiškosios kilmės mergaičiukė. Iš Vasariui besiginant padarytų žaizdų, tamsiaplaukės raktikauliais sruvo skaidraus kraujo upeliai, tačiau antgamtinių galių būtybė neprašė pagalbos ir nemaldavo, o nušliaužusi iki vis dar iš apkerpėjusio medžio kamieno neištrauktos, plunksniagalės strėlės buvimo vietos, atsirėmė į medį.
Aš vos jos nenužudžiau, o čia ji drįsta grasinti man! - Išplėtęs rugiagėlių mėlynumo spalvos akis, nesupratęs tokio bendraamžės poelgio, pamintijo baltaplaukis. O kraujui nesustojus vis dar srūti iš galimai tuojau bepradedančių pūliuoti žaizdų, mat strėlės tikrai nebuvo tinkamai dezinfekuotos, vaikinukas keiktelėjosi po nosim ir nuleidęs arbaletą, priklaupė prie sužeistosios.
- Leisk man. Nebijok, - ramiau prabilo graikas ir akimirksniu perplėšęs merginos baltinius iki pusės, mat nebuvo laiko gražiai atsegioti visų sagučių, o vėliau dar juos ir kiek atgrubnagiškai nusmaukęs žemyn nuo pečių ligi bambos, nepagalvokit nieko blogo, čia NE ta uždraustoji scena, bei šių rankoves surišęs po krūtine, na, kad jie visiškai nenukristų, šviesiaplaukis rauktelėjo tankius, juosvesnius antakius ir nužvelgė padarytą žalą.
- Velnias, reiks nuvalyti, - burbtelėjo medžiotojas ir atplėšęs nuo mergaičiukės baltinių porą skiaučių, ėmė jas drėkinti švaresniu sniegu bei valyti, jau mažumėlę apkrešėjusiu, krauju aplinkui padengtas žaizdas. Tikėdamasis, kad mergina neketins jo užpulti, šiuo metu labiau susirūpinęs dėl josios nei savo gyvybės, Vasaris jau buvo baigęs išryškinti po krauju pasislėpusias durtines žaizdas ir pradėjęs mintyti kokiais gi kerais galėtų sumažinti vilkolakės skausmą, kai staiga galvą it kulka persmelkė prisiminimas iš tos dienos, kai pats ieškodamas pagalbos pilies ligoninės sparne, kažkokiu būdu runų simboliais pagydė mirtinai sužeistąjį savo augintinį.
- Šitos runos tavęs nesužeis. Pažadu, - kilstelėjęs safyrines akis į šokoladinių plaukų savininkę, prabilo hileris praktikantas ir išsitraukęs savąją burtų lazdelę, luktelėjo sekundėlę merginos sutikimo. Visgi gyventi berniūkštis dar turėjo noro.

[Luna Gardner]

Giliai įkvėpusi mergina užsimerkė laukdama, kol žaizdos nustos kraujuoti ir ims gyti. Regis, tai padėjo atgauti jėgas, arba bent jau didžiąją jų dalį. Atmerkti akis Luną privertė garsas, kurį sukėlė priklaupęs vaikinas.
-Neliesk manęs!-sušnypštė juodaplaukė. Draugiškumas ir šypsena buvo dingę, vietoje jų liko tik žiaurumas ir pyktis. Vaikinui tarsi neišgirdus merginos perspėjimo mėlynakė nustebusi stebėjo, kaip šis perplėšia jos marškinius. Džiaugsmas, kad atvirtus į žmogų neliko nuoga-dingo. Dabar miške ji sėdėjo pusnuogė, o aplinkui tvyrojo visiškai nedraugiškai nusiteikęs šaltis. Kas per?..Pirma vos nenužudo, o dabar nurenginėja? Aš jį užmušiu...Vaikinui nuvalius kraują mergina pervėrė jį šaltu žvilgsniu, nejautė jokio dėkingumo. Pastebėjusi, kaip baltaplaukis išsitraukia savo burtų lazdelę ir išgirdusi raminantį balsą, nieko nelaukdama Luna sugavo jo riešą.
-Man nereikia tavo pagalbos.-Nuskambėjęs balsas buvo šiurkštus. Ryškiai mėlynos akys stebėjo kur kas šviesesnius, tokios pačios spalvos žiburiukus. Paleidusi baltaplaukio ranką juodaplaukė nužvelgė savo marškinius, arba tai kas iš jų liko. Burtų lazdelė buvo likusi pilyje, o į ją grįžti, regis, bus sunkoka. Luna netryško noru ten grįžti pusnuogė, bet ir čia likti visiškai nenorėjo, tik abejojo ar sugebės paeiti, vis dėl to, jėgos dar nebuvo pilnai sugrįžusios, tad teko likti sėdėti atsirėmus į medį.

[Lavena Marlow]

Mergaičiukei vis dar toliau priešinantis nuoširdžiai vaikinuko pagalbai, baltapūkis suraukė tamsesnius antakius ir pikčiau nužvelgė sužeistąją būtybę. Atsitraukęs nuo bendraamžės kelis metrus, medžiotojas susikišo atgal į naktyje skęstančių kelnių kišenę savo drakono šerdies burtų lazdelę ir nuo apsnigto tako kilstelėjęs medkotį ginklą, išėmė raudonplunksnę strėlę ir grąžino ją atgalios dėklan.
- Tuomet tvarkykis pati, - žvilgtelėjęs į melsvaakę mergaičiukę, tarė Vasaris ir pasisuko pilies pusės link.
- Ferula , - vis dėlto prispaustas Hipokrato priesaikos, vaikinukas staigiai tarstelėjo žaizdas turėjusius sutvarstyti kerus ir ramesne sąžine neatsigręždamas dingo apsnigtam, vos vos mėnesienos apšviestam uždraustajam miške.

[Luna Gardner]

Vaikinui atsitraukus Luna atidžiai jį stebėjo. Neseniai merginos viduje karaliavęs pyktis ėmė pamažu blėsti. Šaltą žvilgsnį pakeitė švelnesnis ir draugiškesnis. Išgirdusi vaikino žodžius, po kurių jis nusisuko, juodaplaukė užsimerkė. Jis bandė tau padėti, o tu leisi jam išeiti nė nepadėkojus? Kur tavo visas draugiškumas? Galvoje nuskambėjus vidiniam balsui mėlynakė atsimerkė ir pašoko ant kojų. Turėjo pripažinti, kad vaikinas nuoširdžiai bandė jai padėti, net ir po to, kai ji jį užpuolė. Besiruošiant pasivyti mėlynakį varnė apsivilko išsiburtą džemperį ir iškart pajuto nuo jo sklindančią šilumą. Nieko daugiau nelaukdama Luna pasivijo baltaplaukį ir sugavo vaikino riešą, tik šįkart švelniau.
-Palauk...Neturėjau taip su tavimi elgtis, tu tik bandei man padėti...Tik nesu pratusi, jog tie kurie mane medžioja, man padeda...-žvilgtelėjo į vaikiną. Lunos balsas nuskambėjo tyliai, tačiau draugiškai ir nuoširdžiai. Šaltam vėjui ėmus pustyti ant žemės gulintį sniegą, mergina nužvelgė baltai nuklotą žemę.

[Lavena Marlow]

Merginai netikėtai sugavus ryžtingai benueinančio melsvaakio burtininko riešą, melfademas kiek nustebintas tokiu plėšrūnės poelgiu, kilstelėjo kairįjį antakį ir nieko neatsakęs, leido šiai pirmai išsikalbėt.
- Džiaugiuosi, kad susivokei, - šaltai bei, kaži kodėl, ne itin maloniai atitarė vaikinukas ir , rodos, veikėjų nuotaikos apsikeitė vietomis. Visa tai Vasariui buvo taip nepažįstama ir kartu taip baugu, tačiau tūnančius gilesnius jausmus savyje vaikinukas stengėsi nuslėpti ir bent jau kol kas, jam tai sekėsi tikrai neblogai. Neseniai įvykęs įvykis, matytas vaizdinys kaip tas plėšrūnas virsta gležna mergina, graikui sukėlė ne tik nerimą dėl savo paties gyvybės, spėkit, ką apleido išmintingojo Hipokrato sąžinė, bet ir visiškai sugriovė jo įprasto gyvenimėlio eigą. Faktas, kad jie - antgamtinių galių turintys padarai - egzistavo, visam likusiam laikui apvertė berniūkščio mąstymą aukštyn kojom ir patvirtino tas senąsias, ne kartą ir ne du klausytas, tėvų taip entuziastingai pasakotas pasakas prieš miegą.
  Jaunuolis įdėmiau nužvelgė iš šešėlio išlindusią ir mėnulio šviesoje pasirodžiusią ilgakasę. Suplėšytus baltinius jau buvo pakeitęs storesnis džemperis, o kraujas, rodos, kelias minutes buvo nustojęs tekėti rugiagėlių mėlynumo akių savininkės kūnu.
- Aš tavęs ne medžiojau, čia tu mane užpuolei, - suspaudęs tvirčiau kumščius, taupydamasis vėl bekylantį adrenaliną treniruotėms, kreiptelėjęs galvą šonan, prabilo baltapūkis ir tvardydamasis neužplūsti prieš jį stoviniuojančios bendraamžės pergyventų jausmų lavina, minutėlę susimąstęs, klastuolis krimstelėjo lūpą ir vėl atsigręžęs į nakties dukrą, uždavė šiuo metu bene vieną iš labiausiai kirbančių klausimų, - kas tu?

[Luna Gardner]

Išgirdusi šaltą ir nemalonų vaikino balsą Luna paleido jo riešą ir žvilgtelėjo į šviesiai mėlynas baltaplaukio akis. Jose nebebuvo to draugiškumo, kuris spindėjo, kai vaikinas bandė jai padėti.
-Nebūčiau užpuolusi, jei nebūtum nutaikęs į mane savo arbaleto,-atkirto juodaplaukė, tik šįkart be jokio pykčio. Pastebėjusi, kaip baltaplaukis tvirčiau suspaudžia kumščius mėlynakė atidžiai jį nužvelgė pasiruošdama bet kurią akimirką atremti smūgį. Ko tu tikėjaisi? Kad po to kai jį užpuolei ir "padėkojai" už pagalbą, jis tau draugiškai šypsosis? Galvoje išgirdo savo pačios kandų balsą. Merginos mintis nutraukė vaikino klausimas. Kelis kartus sumirksėjusi Luna pažvelgė į priešais stovintį mėlynakį. Ji tikėjosi, jog vaikinas bus supratęs, kas ji tokia, nebent jis apie tai dar nieko nežinojo.
-Vilkolakė,-žvilgtelėdama į pilnatį atsakė juodaplaukė, o tuomet atsisuko į vaikiną.

[Lavena Marlow]

Vaikinukui sugavus tamsiaplaukės žvilgsnį, pradėjusį šokinėti nuo jo mėlynų akių iki tamsiam nakties skliaute spindinčio mėnulio, šiuo metu perėjusio į pilnaties fazę, Vasaris pajuto kaip jo riešas atlaisvėjo ir šis automatiškai truktelėjo ranką prie šono. Kiek daugiau nei kelias minutes jaunasis, pirmus metus praktiką atliekantis hileris taip ir prastovėjo - nebyliai nuleidęs galvą, paskendęs kol kas dar jam gan sunkiai suvokiamų nutikimų apmąstymuose. Veliau, pats kilstelėjęs aukštyn baltų plaukų kupetą ir vėlei įsižiūrėjęs į ta pačia melsva šviesele kaip ir pas patį bernioką švytinčias akis, Amandielis švelniau suėmė merginos riešą, tarsi taip galėtų užtikrinti šiosios pasilikimą dar kelioms akimirkoms, ir, rodos, vos vos kilstelėjo sušalusių, jau spėjusių pamėlti lūpų kamputį.
- Papasakok man daugiau, - nenuleisdamas pykčiu ir agresija nebespindinčio safyrinio žvilgsnio, pagaliau prabilo medžiotojas ir smalsumo vedamas, tyliai sau perlipęs per asmeninius principus, švelniau pridūrė, - prašau...