[Anmeya]

Šaltas, akmenines grindys lietė vis dar šiltos, tačiau basos mergaitės kojos. Ši vieta turbūt buvo Betės mėgstamiausia. Šalta visai kaip baltaplaukė. Nemalonus dvokas lietė mielaveidės nosį, bet ji prie šio kvapo spėjo priprasti per kelias minutes. Požemiai atrodė begaliniai ir kas kelis metrus varnė matė išėjimą iš jų. O gal ji tiesiog vaikšto ratu? Tai galėtų pasakyt nebent Šventoji Kakava. Susidomėjusi savąja išvada apie ėjimą ratu, jaunuolė nusprendė patikrinti.
- Defodio. - Ant sienos išgraviravo savo pirmąją vardo raidę - R. Tai dabar buvo vienintelė žymė, skirianti ištisą koridorių, kuris atrodo tiesiog buvo klonuotas kas metrą. Eimešvilė jau ruošėsi eiti tolyn, bet ausį palietė garsas, kurio anksčiau nebuvo požemiuose. Ji nebe viena.
- Labas. - Tarė. Jai nebuvo baugu. Ji bijojo tik vieno dalyko - gyvačių. Jos užtikrinto ir garsaus balso aidas išplito požemiuose.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Berniukas kažkaip nuklydo į Hogvartse esančius požemius, na iš tiesų jis neprisiminė kaip juose atsidūrė. Dominykas niekada nepasižymėjo ilga atmintimi, ypač šiuo metu, kai pamokose reikėdavo daug dalykų atsiminti. O dabar jis tiesiog klaidžiojo po vienodai atrodančius požemius, kas keletą metrų pamatydamas kitą posūkį ar išėjimą. Antrakursiui artėjant link kažko, jis pajautė kažkokį keistą dvoką, kurį jis pajuto tik dabar.
-A, taip. Labas.-Kiek padvejojęs pasisveikino su mergaite, kuri stovėjo netoli varniuko.-Kuo tu vardu?
Pasiteiravęs mergaitės vardo(kad būtų lengviau bendrauti), berniukas iš karto patraukė tolyn ieškodamas išėjimo. Jis nuėjo toliau nei tikėjosi, ypač nuo nepažįstamosios. Tačiau nieko neradęs, grįžo pas mergaitę ir kreipėsi į ją:
-Gal žinai kaip išeiti iš čia?-nedrąsiai paklausė.

[Anmeya]

Mergaitė nužvelgė nepažįstamąjį. Prieblandoje varno juodumo plaukai, ryškios mėlynos akys. Apsirengęs paprastai. Visai kaip ir Mira.
- Mirabetė. - Prisistatė antruoju vardu, mat pirmasis dažniau vartojamas mokytojų ir kitų mokinių. - O tu kuo vardu? - Paklausė, bet atsisukusi vaikinuko nepamatė. Šis dingo lyg būtų gyvas vaiduokliukas kaip pati Roročka. Eidama toliau savais keliais, pastebėjo grįžtantį berniuką.
- Kaip iš čia išeiti? - Vos nepratrūko juoktis antrakursė. Tačiau nesusilaikė ir nusijuokė. - Negi esi pirmakursis? - Pasiteiravo žvelgdama į jį. Iš išvaizdos jis tikrai turėtų būti vyresnis, III arba net IV kurse. Belaukdama jo atsakymo atsisėdo ant akmenų krūvelės, kuri puikiai atstojo kėdę.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Prieš nueinant nuo mergaitės berniukas dar spėjo nugirsti jos vardą. Mirabetė. Grįžus pas Mirabetę ir išgirdus jos juoką dėl paklydimo, Dominyko skruostai nuraudo dabar jie buvo panašūs į beveik prinokusios vyšnios spalvą.
-Esu antrakursis, tiesą sakant, - truputį sutriko. - Aš iš tiesų dar nė karto nesu buvęs požymiuose.
Berniukas tik dabar pastebėjo, kad Mirabetė yra atsisėdusi ant nedidelių akmenų krūvelės, kuri taip pat nebuvo labai didelė.
-Tai padėsi? Gal bent nuvesi iki išėjimo? - Dominykui vis dar kilo klausimas dėl išėjimo. - Manau, kad tu esi čia buvus kelis kartus.
Varniukas ir pats būtų mielai kur nors prisėdęs, bet aplink nesimatė jokios patogios vietos prisėsti. O ant ganėtinai šaltos žemės juk neprisėsi? O gal? Sebastijanas apsižvalgė, vietomis ant grindų telkšojo balos, kurios nė trupučio neviliojo įlipti ir sušlapti.

[Anmeya]

Jis nuraudo, tas didelis mažylis nuraudo. Baltaplaukė vos laikėsi vėl nepradėjusi juoktis. Sužinojo, kad Dominykas visai kaip ir ji - antro kurso mokinukas. Na ir kas jog jis čia pirmą kart? Eimešvilė irgi čia lankosi pirmą sykį. Išvis anksčiau nemanė, jog Hogvartse egzistuoja toks dalykas kaip požemiai, na gal yra kokios katakombos su pabaisom, bet apleisti akmeniniai požemiai - ne.
- Tiesa sakant ir pati esu čia pirmą kartą. - Kiek pakreipė galvą ir smiliumi palietė apatinės lūpos viduriuką, o žvilgsnį nukreipė kažkur į šoną. - Bet žinai, branguti, išėjimas čia kiekvienam "kampe". - Šyptelėjo. - Na, jeigu tau taip sunku juos pamatyt, tai galiu tave iš čia išvest, bet tada būsi man skolingas. - Sukikeno varnė. Ji norėjo paerzinti šį bernioką.

[Dominykas Sebastijanas Smitas]

Po to, kai berniukas nuraudo, jis pastebėjo, kad ir naujoji bičiulė tai pamatė, o iš jos reakcijos buvo galima numanyti, kad jai tai juokinga. Tas Mirabetės elgesys Dominyką vertė jaustis vis nejaukiau ir vis labiau raudonuoti.
Mirabetei pasakius, kad ir ji čia pirmą kartą berniukui palengvėjo. Mažylei kalbant antrakursiui vis labiau atrodė, kad naują pažįstama yra lengvo, pasiutiško būdo. Bet derėtis ji tikrai mokėjo. Dvylikametis vis dar svarstė ar priimti pasiūlymą už skolą ar tam tikrą paslaugą.
-Ką čia su tavim darysi, sutinku, - gana garsiai pasakė ir beveik sekundę pasigailėjo sprendimo.
Nuraudę berniuko skruostai pamažu ėmė atgauti normalią veido spalvą, o pats vaikinukas buvo tvirtai pasiryžęs iš čia išeiti, kaip Mirabetė minėjo, kad išėjimas čia kiekvienam "kampe".
O gal nederėjo sutikti su pasiūlymu, jei išėjimą taip lengva pagal ją rasti. Susimąstė našlaitis ir laukė, kol mergaitė atsistos ir pradės vesti link išėjimo.

[Anmeya]

Gal ir pasirodys naujajam "draugui" lengvabūdė, tačiau Roanai tiesiog buvo gera nuotaika, kas palyginti retas reiškinys Miročkos gyvenime. Ši stebėjo berniokėlį ir svarstė pati, sutiks Dominykas su jos pasiūlymu ar ne. Jei jau sutiks tai reikės sugalvoti ką šis antrakursis galėtų naudingo padaryti savajai bendraamžei. Eimešvilė išsišiepė juodaplaukiui sutikus. Panašu, kad vaikinukas išdrąsėjo per kelias minutes. Na ir tegul, bailiai Roanai ne draugai, o šis drąsuolis galbūt taps jos draugu, tiesiog draugu, o ne vaikinu.
Nulipusi nuo akmenukų krūvos Betė nuėjo ir ranka mostelėjo vaikinui sekti paskui ją. Ranka lietė nemalonią sieną, bet to reikėjo tam, kad rastų duris. Štai! Atsikišusi plyta, atstojanti rankena. Roana patraukė ją į save. Nieko neįvyko. Varnanagė žinojo, jog ji nėra silpna, tad sutelkusi visą savo jėgą patraukė vėl ir durys girgždėdamos atsivėrė. Priešais stūksojo laipteliai, kurių apšvietimas priminė prieš tai pereitus požemių koridorius. Užlipusi laiptais stumtelėjo liuką, šis visai kaip durys atsidarė irgi girgždėdamas ir Roana išlipo virtuvėje. - Prašom.

[Markas Moore]

Po pamokų Markas kaip visada slampinėjo požemiais. Jam čia patiko: mažai mokinių, drėgna, vėsu bei prieblanda. Taip šiandien bevaikštinėdamas Markas susirado ramų kampą ir atsisėdo jame. Kadangi buvo arti vasara ir netgi požemiuose buvo tvankiai šilta, berniukas nusiėmė apsiaustą ir pasikėlė rankoves. Jo blyški oda švietė iš tolo ir jis spindėjo kaip atšvaitas. Markui tai nepatiko, bet užsimesti apsiausto ir dusti po juo jis visai nenorėjo, tad jam teko kentėti tai, kad kartai užklystantys mokiniai žiūrėjo į jį kaip į ateivį. Markas nuobodžiavo, tad užsimerkė ir pradėjo mąstyti. Kad dar būtų su kuom pasikalbėti... Taip bemąstydamas berniukas išgirdo pažįstamus žingsnius, bet apsimetė miegąs. Truputėlį pramerkęs akį, jis pamatė pažįstamą veidą.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė klaidžiojo po pilį, nerasdama tinkamos vietos sau. Ji vilkėjo juodus, aptemtus džinsus, geltoną maikutę, o įprastus juodus batelius pakeitė baltais sportbatukais. Tamsių plaukų paleistos sruogos švelniai gaubė pečius.
Pro ką bepraeidavo, sulaukdavo žvilgsnių į savo aprangą, tačiau mergaitė visuomet mėgo būti dėmesio centre, tad nieku gyvu nesiskundė. Mmm, kaip jūs dar ištveriat su tais apsiaustais? Turbūt man vienintelei karšta, arba, jums visiems kažkas negerai. Faktas.
Supratusi, kad ramios vietelės neras, jau norėjo eiti kažkur į apylinkes, bet staiga stabtelėjo. Katrilė prisiminė, jog požemiuose retai ką sutiksi, be to, tuo metu pasitaikęs geras oras tikrai neleis ilgai juose užsibūti.
Mergaitė nusileido žemyn. Požemių tvaikas jai patiko, tačiau vėsos nesijautė nei kiek, labiau suplėkęs, šiltas oras. Katrilė atsiduso. Jos plaukai skleidė vos juntamą levandų aromatą. Gana stovėt vietoje, Katre! Mergaitė keletą minučių stoviniavo vietoje, o tuomet, pamažu žengė pirmyn. Nieko naujo požemiai jai neatskleidė, tačiau kampe pastebėjo siluetą. Ir vėl stabtelėjo. Suvokusi, kad nieko nepraras, klastuolė mažais žingsneliais priartėjo prie silueto ir iškart pažino mokinį, esantį tokiame pat koledže, kaip ir ji.

[Markas Moore]

Pamatęs mergaitę iš savo koledžo, Markas atsimerkė. Bent jau ne kokia grifė, nes jų asmenybės primena avižinę košę su čili pipirais. Prastas derinys. Ew.
-Labas,-ramiai tarė klastuolei berniukas.-Lygtais nežinau tavo vardo. Aš - Markas.
Prisistatęs save, rudaplaukis pasislinko arčiau sienos, taip padarydamas ir mergaitei vietos atsisėsti švariame plote. Tokių plotų požemiuose daug nebuvo, tad jeigu jau tokiame papuoli atsisėsti, turi padėkoti savo apsiaustui, kad saugo tavo sėdynę nuo purvo. Pamatęs, kad juodaplaukė ar labai tamsi brunetė yra be apsiausto, berniukas savąjį nusivilko ir patiesė. Vistiek paskui galima su kerais išvalyti. Arba atiduoti skalbti namų elfams. Vėl patogiai įsitaisęs, Markas ranka paplekšnojo šalia, taip pakviesdamas mergaitę atsisėsti ant jo apsiausto.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė užkišo delnus, praktiškai tik pirštus, į galines, juodų kelnių kišenes. Koks malonus berniukas. Mergaitė ne daug su kuo bendravo, vienatvė jai buvo įprasta.
- Katrilė, - palenkė galvą į kairę pusę ir šyptelėjo, - arba tiesiog Katrė.
Hm, labai dažnai gaunu piktų komentarų, kad plaukus pernelyg gausiai kvepinu levandų kvapo purškikliu, nors čia tik mano mėgstamiausias šampūnas. Gal tai bus išimtis, mm?
Ji atlenkė galvą į pradinę padėtį ir ėmė stebėti ką darė Marko vardu pristatęs berniukas. Tamsiaplaukė mėgo stebėti žmones, vertinti juos ir jų elgesį. Tai jai buvo tarytum paprastas žaidimas realybėje, kurio negalima pakeisti.
Pamačiusi juodą medžiagą, patiestą priešais ją, palengva prisėdo.
- Dėkoju, - pasisuko veidu į jį ir šyptelėjo. Plaukai atšoko atgal, o Katrilė pati pajautė levandų kvapą, pasklidusį nuo plaukų. Geros mergaitės kaukė visada veikia, Katre. Nėra nei vieno šiame gyvenime, kuris pažinotų tikrąją tave - aplink, tik kaukės.

[Markas Moore]

Berniukas išgirdęs klastuolės vardą maloniai linktelėjo, o šiai prisėdus pasklido malonus levandų kvapas.
-Ar... Ar čia levandos?-Markas susigraudino.-Mano mama jas labai mėgdavo...
O mėgdavo todėl, nes šiais metais ji mirė ir klastuolis negalėjo dalyvauti jos laidotuvėse, nes tuo metu mokėsi Hogvartse ir jo tėvas nusprendė, kad berniukui bus lengviau priimti šią žinią mokykloje, kur jis bus apsaugotas nuo neapgalvotų veiksmų bei galės netrukdyti mokslų. Berniukas greitai rankove nusivalė spėjusias susikaupti ašaras ir atsikrenkštęs paklausė Katrilės:
-Tai... kas tave atvedė į požemius tokią ,,gražią"-berniukas ore parodė kabutes,-dieną?
Bet Marko mintis jau užvaldė prisiminiai apie motiną. O ypač vienas, labai skaudus ir tai atsispindėjo berniuko veide, nes šis netrukus pravirko.

[Auksė Marlena Hale]

Levandos visad skleisdavo aštroką aromatą, tad ji jau buvo pratusi prie surauktų žvilgsnių, raginimų dar pačiame vaikystės žydėjime nevaidinti suaugusios panelės.
- Taip, tai levandos, - šiek tiek tyliau prabilo pamačiusi susigraudinusį Marką. Katrilė niekados nemokėjo būti gera patarėja, guodėja ar paprasta kompanijonė - mergaitė viską keliais savo sakiniais sumaudavo arba elgesiu nuvydavo aplinkinius. Savo rudomis akimis juodaplaukė stebėjo berniuką, kurio ašarų nematė, bet tikrai suprato, kad būtent ašaras jis šluostėsi.
- Atklydau pati... Tikriausiai. Ieškojau vietos, kur niekas neburbės dėl mano aprangos ir nekomentuos jos, ieškojau ramaus kampelio, kur niekas surauktais žvilgsniais nelydės manęs, keikdamas nuo plaukų sklindantį levandų aromatą... - mergaitė atsiduso ir nusuko akis nuo berniuko, žvelgė į savo rankas, o odą dengė lengvas šiurpuliukų sluoksnis, - vaikščioti po apylinkes niekur nenorėjau... O kas tave, Markai, čia atvedė? - galop pasisuko į berniuką, nuleido rankas ir delnais atsirėmė į jo tamsią apsiausto medžiagą. Ji jau laukė atsakymo į savo klausimėlį, tačiau pravirkus Markui nusprendė mintyse numoti ranka.
- Nurimk, - sušnabždėjo, bandydama sugalvoti kaip paguosti jį, - gyvenimas negali susidėti vien iš ašarų, nelaimių ir skausmo.
Net pati nesuprasdama, kodėl taip sugalvojo pasielgti, pakėlė vieną delną nuo apsiausto ir ta pačia ranka apglėbė Marko liemenį.
- Nurimk, - dar kartą sušnabždėjo savo bendrakoledžiui ir pakėlė akis į lubas. Po minutės aš jau girdėsiu kaip dar vienas asmuo mane atstumia, o aš paprasčiausiai, nemoku bendrauti.

[Markas Moore]

Markas greitai nusišluotė ašaras ir atsikrenkštė.
-Atsiprašau užtokį emocijų pro...
Mergaitei padėjus delną ant jo liemens, berniukas tarsi nutirpo. Jis nežinojo, kaip elgtis. Galiausiai drebančiu nuo įtampos balsu jis tarė:
-Na, mano tikroji motina mirė gimdant mano seserį, o neseniai mirė mano pamotė, kuri man ir buvo kaip mama...-klastuolis pajautė vėl besikaupiančias ašaras, bet nurijęs susidariusį gerklėje gumulą bei nusivalęs  berniukas prakalbo toliau.-Taigi, atėjau čia, nes man patinka pamąstyti apie visokius dalykus. Čia ramu ir kiekvienas nekiša nosies ne į savo reikalus. Ypač dažnai ateinu pagalvoti apie santykius...bei jų ateitį. Bet daugiausiai apie man brangų žmogų,-Markas paraudo.-Ar turi tau brangų žmogų, nesusijusį su tavimi kraujo ryšiu?

[Davina Malburn]

Davina kaip visados naktimis nemiegojo. Mergina nors ir išvargusi kovojo su miegu, bei vis žiauriasniais sapnais užklumpančiais ją naktį.
Palikusi katiną mergaitė ėmė klaidžioti koridoriais. Nors diena buvo gana graži, tačiau ji jau spėjo susipykti su keliais klastuoliais dėl ko jautėsi kiek nesmagiai bei liūdnai. Pirmakursė jautėsi palūžusi, ši vieta, žmonės... Niekas tikrai jos nemėgo.
Nulipusi apačion prasilenkė su grifais ir nusileido žemyn, požemių link. Mergina net pati nežinojo kodėl ten eina, gal dėl to jog visur ją varsto nepatenkinti bei pašaipūs žvilgsniai, o gal dėl to jog ji norėjo ramybės. Davina išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo.
  - Lumos. - balta švieselė nušvietė menkai apšviestus koridorius.
Ji nusipurtė kai pro klastuolės kojas prabėgo žiurkė, tačiau drąsiai ėjo toliau. Kiek paėjėjus požemius ėmė apšviesti silpna deglų šviesa. Mergaitė vis suko ratus, iki kol aptiko nedidelę nišą vedančia link į menę panašios vietos.
Deglų šviesoje matėsi voratinkliais aplipusios lubos, o tolėliau girdėjosi kapsėjimas. Visur buvo drėgna bei šlapia, tačiau mergina vis vien ėjo toliau ieškoti vietos pasislėpti nuo burtininkų akių..