[Eliotas Llewellyn]

Apsimetinėti ir vaidinti - Elioto arkliukas. Taigi kai tą pradėjo daryti Auris, jis sutriko. Neabejojo tėčio draugą viską suprantant. Jis vis dėlto nėra kvailas. Bet kam reikia šitokių kalbų? Kam jam apsimesti, kad viskas įdomu?
- Tu ir taip viską žinai, tad tau nebūtina matyti! - šūktelėjo dvylikametis. Taip, atsakė visai protingai, bet netrukus galėjo pereiti prie įdomesnės temos - Aurio praeities. Ir, žinoma, mamos su tėčiu praeities.
- O mama arba tėtis yra gavę areštų? - paklausė. Neįsivaizdavo, kaip tai galėtų nutikti, bet prisiminė pokalbį su tėčiu. Jis anksčiau buvo kitoks. Gal ir mama ką nors yra pridirbusi? Būtinai jos paklaus, bet dabar reikėjo išspręsti šią situaciją.
- Tai nėra uždrausta. Mes nepažeidėme jokių taisyklių, - nekaltai pasakė. Tiesą sakant, neįsivaizdavo, ar taip ir yra. Arešto metu teko perrašinėti dalykus, kurių negalima, tik tai nereiškė, kad Eliotas juos įsidėmėjo. Bet dabar tik nekaltai stebėjo tėčio draugą ir laukė, kada jis pagaliau teiksis išeiti, ir jie galės tęsti nutrauktą pamoką.

[Auris Senkleris]

- Tai kam tada melavote, kad tai transfigūracija, jei nepažeidinėjate mokyklos taisyklių? Na, dabar jau teks papasakoti koks čia ritualas. - Išeiti sužinojęs, kad jie atlikinėja ritualus tikrai nesiruošė. Pirma, turės arba parodyti, arba papasakoti kuo gi čia užsiėminėja tokį ankstyvą rytą šiuose požemiuose.
- Nežinau, paklausk mamos ir tėčio. - Jie vis kartojo, kad nieko uždrausto nedarė. Kartojo ir kartojo ir tas reiškė, kad deja berniukų sąžinė kažin ar yra labai tyra. Ir ką tu sau galvoji ponaiti ką? Galvojo apie Eion. Na palauk tu man dar. Ritualų rodytojas atsirado.
Raudonplaukis tylėjo ir neragino jų pasakoti. Tiesiog stovėjo ir laukė. Jie galės čia stirksoti, kad ir iki pavasario. Bet jis tikrai neišeis tol, kol sužinos kokius gi ritualus čia jie bandė atlikti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kam to reikia? Kam reikalingas šitas pokalbis, nors Auris viską supranta? Galėtų skirti jam areštą, Eliotą paleisti, o tada jie pasikalbėtų. Taip, būtų velniškai nemalonu, bet vis geriau nei dabar.
- Atsiprašau, - sumurmėjo vaikinukas. Kur dingo visas jų tarpusavio supratimas? Aišku, kad jam ši situacija nesmagi, tad kodėl Auris viską dar labiau apsunkina? - Mes nebūtume visko darę iki galo. Būčiau tik parodęs, ir tiek, - dar pridūrė vildamasis, kad profesoriui to užteks. Bet kur jau ten jam užteks - akivaizdu, kad Auris užstrigo čia ilgam. Turbūt teks viską papasakoti. Taigi vos girdimai tarstelėjo: - Norėjau parodyti Juodųjų Dūmų ritualą. Tik parodyti, ir tiek. Jam įdomu, - dar bandė teisintis, nors juste juto, kad nuvylė tėtį. Nuleido galvą ir laukė kažko. Ne, Auris turbūt nepradės rėkti ar muštis. Bet jis nusivylęs, o tai buvo dar blogiau. Eion norėjo skradžiai žemę prasmegti, bet žinojo turintis kažkaip ištverti šitą bjaurią situaciją.

[Eliotas Llewellyn]

Ką?! Kodėl Eion viską išpliurpė? Dabar Auris viską sugadins ir, maža to, papasakos mamai ir tėčiui! Eliotas nepatenkintas spoksojo į vyresnį vaikiną ir piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jis būtinai norėjo viską išbandyti. Žinoma, gerai, kad Eion pasakė esą jis tik parodys. Gal tada Auris pyks mažiau. Bet reikėjo iš viso patylėti!
- Aišku, nepažeidinėjame mokyklos taisyklių. Mes mokomės, - kuo ramiausiai ištarė berniukas. - Jeigu jau to nebegalima daryti, ko iš viso čia važiuojame?
Žinoma, jis pats į Hogvartsą važiavo tikrai ne mokytis. Na, bent jau ne to, ką teoriškai turėtų mokytis. Eliotui daug svarbiau nuotykiai, draugai ir pramogos. Bet prireikus jis tikrai gali apsimesti esą labai sunkiai mokosi, ar ne? Dabar kaip tik tai ir bandė daryti.
- Būtinai paklausiu! - patenkintas šūktelėjo ir jau beveik ėjo dabar pat parašyti laiško mamai. Bet nugalėjo smalsumas apie Aurio praeitį, tad dar paklausė: - O ką tekdavo daryti areštų metu? Už ką juos gaudavai? Ar buvo profesorius, kuris areštą skirdavo dažniausiai?
Eliotas žibančiomis akimis stebėjo mėgstamiausią profesorių ir, regis, visai pamiršo, kad jis juos pričiupo nelabai geroje situacijoje.

[Auris Senkleris]

Ko visko? Klausė, bet tik mintyse ir toliau laukė, kol Eion atsakys. O kažkodėl manė, kad jis atsakys. Ir kai pagaliau tas įvyko pajuto pasipiktinimą tuo, ką išgirdo. Bet ne, jis nepuls skeryčiotis. Vyrukas ėmė skaičiuoti mintyse. Vienas... Du... Trys... Skaičiavimas ramino.
Užtenka jau to, koks kaltas Eion atrodė dabar. Ne, Auris ant jo nešauks ir nepasakys dar ko nors. Kad nusiminė dėl jo elgesio ar panašiai. Eion ir pats tą žino. Na, o į Elioto klausinėjimus nekreipė jokio dėmesio. Viskas bernužėli, man gana. Dabar jau kvies Dafydd pokalbiui. Jie nelaužo mokyklos taisyklių? O ką gi jie daro?
- Eion, norėsiu su tavimi rimtai pakalbėti šiandien. Einam į mano kabinetą. Eliotai, eik į savo kambarį. Gana apsimetinėti, kad nesupranti kas yra mokyklos taisyklės. Kas išvis yra taisyklės. Viskas skirstomės. - Nutarė dar palydėti Eliotą į bendrabūtį, o tada su Eion traukti į savo kabinetą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gavęs laišką, parašytą nepažįstama rašysena, pirmiausia norėjo jį išmesti. Kas galėtų jam rašyti? Monstrai to nedarys, o daugiau žmonių su nežinoma rašysena, kurie vargintųsi dėl jo, šiame pasaulyje nebuvo. Ar bent jau taip galvojo Eion.
Vis dėlto galiausiai tą laišką perskaitė, o tada jau apėmė panika. Ar tai tiesa? O gal jis tiesiog ne taip suprato? Mūsų tėvai? Kaip šitas gali būti monstrų sūnus? Kodėl nieko nesakė nei Auris, nei Rolandas? Na, tėtis gal ir nežino. Bet jo dėdė? Ar taip dirba šalies saugumas?
Galvojo iš karto lėkti pas tėtį ir viską jam papasakoti, bet apsigalvojo. Pirmiau išties "atvirai pasikalbės" su mažiumi. Jeigu paaiškės, kad viskas yra tiesa, turbūt jį nužudys. O jau tada Auriui iš viso nieko nesakys, nes jis ir vėl pradės aiškinti, kad taip tik įrodo esantis toks pat. Bla bla bla.
Taigi praėjus kelioms dienoms po to, kai gavo kvailą laišką, iš ryto pasekė mažių ir palaukė, kol jis paliks Klastūnyno bendrąjį kambarį. Tyliai ėjo iš paskos, o kai kažkokios mergiotės dingo iš akių, pasivijo ir sučiupęs už peties atsuko į save. Keistai jautėsi būdamas beveik dvigubai aukštesnis. Dabar žvelgė žemyn ir grasinančiu tonu ištarė:
- Tu meluoji.

[Lukas Evansas]

Suvokė, kad matyt saugioje mokykloje prarado budrumą. Šiaip kažin ar būtų neišgirdęs, kad kažkas čia yra, bet dalinai saugioje vietoje matomai užsimiršo. Kaip visada kai dėdavosi tokie nemalonūs dalykai vaikas nukeliaudavo į kažkokią savo minčių kertę. Kurioje jam neskauda, kurioje ne taip baisu. Jis nebandė priešintis ar ištrūkti, nedrebėjo.
- Ne. Aš nemeluoju. - Atsakė visai ramiai. Mintimis buvo kažkur kitur. Išmoko metams bėgant susikurti tokią saugią vietą ir tarytum nutolti nuo savęs, savo kūno, savo baimės.
- Grėhemas ir Fausta yra tavo ir mano tėvai. Negyvenu pas juos, nes jie amžinai įklimpę. Visada kilojuosi iš vietos į vietą. Aš nuo jų pavargau. Gal tau ir labiau pasisekė, nes tu jų praktiškai nepažįsti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Regis, mažius neišsigando, o tai suerzino. Gal jis tikrai susijęs su monstrais? Kad anie gali būti jo tėvai, Eion smegenys atsisakė priimti. Bet gal, pavyzdžiui, iš jų mokosi.
- Jeigu jie amžinai įklimpę, kaip tu gali turėti su jais kažkokį ryšį? Jūs susitinkate? - paklausė. Iš pradžių galvojo taip tiesiog patikrinsiantis šito vaikigalio melo lygį, bet dabar suprato: galbūt šitas gali padėti juos surasti ir atkeršyti? Mintyse regėjo, kaip įmeta monstrus į kokių nors šlykštynių pilną duobę. Kaip tos šlykštynės čiuptuvais, antenomis ar dar kuo nors lėtai kankina. Ir kadangi yra magiškos, monstrai negali ištrūkti. Vaizdelis tiesiog nuostabus, bet iki to dar teks luktelėti. Pirmiau reikėjo išsiaiškinti, ar šitas Lukas tikrai gali padėti juos surasti.
- Ar tu gerai su jais sutari? - dar paklausė. Deja, nebuvo labai patyręs informacijos ištraukimo mene, tad čia dar gali nutikti visko.

[Lukas Evansas]

Bjauru šitaip stovėti. O blogiausia, kad aišku Eion jo klausinėjo. O kai jis susikaupdavo ir nusikeldavo mintimis į tą savo tariamai siaugią vietą būdavo sunku susikaupti ir atsakinėti.
- Aš amžinai kilojuos iš vietos į vietą. Mane augina visokie žmonės kurie susiję su jais. Seniau, kol niekas apie juos nežinojo patys atvykdavo kartais pas mane. O dabar susisiekia su mano globėjais. Nežinau tiksliai kaip ir tada perduoda man ką nors. - Kodėl Eion negalėtų tiesiog jo paleisti? Lukas ėmė baimintis ar tik nebus suklydęs. Gal reikėjo iš pradžių traukti pas Aurį? O tada prisistatyti Eion. Jam atrodė, kad Markas toks panašus į tėvą, kuris visko imasi su pykčiu, smurtu. Dabar tuo tikrai įsitikino. Bet kur garantijos, kad ir Auris nėra toks? Lukas panoro būti didesnis ir stipresnis. Tada tai padarytų. Juk tiek ir tiek žinojo apie juodąją magiją.
Kai pagalvoji jis ir pats nėra geras. Mat nelabai jam rūpėjo žūtų Eion ar ne. Lukas pabandė su juo susisiekti dėl to, kad pats norėjo saugumo. Norėjo nusikratyti ryšio su visais tais žmonėmis.
- Ne. Aš jiems nieko nereiškiu. Bent jau ką turėtų reikšti tėvams vaikai. - Lukas norėjo paprašyti, kad jį paleistų. Bet labai gerai suprato,kad jo niekas nepaleis. Todėl tylėjo ir toliau nesimuistė.