[Žaneta Froz]

Pagaliau pajudėjusi iš vietos Žaneta pajuto kaip jos kojos sustingo ir pasidarė it švinines. Nors kojas gėlė šimtai adatėlių, ji stengėsi to neparodyti ir bandė atrodyti kuo laimingesnė tokia gausia kampanija. Norėdama kur nors nukreipti dėmesį ir pamiršti kojų skausmą, mergaitė žvilgtelėjo į Terį einantį šalia jos. Ir tikrai, jai pavyko! Tik nukreipusi žvilgsnį į gražų Terio veidą kojų skausmas tiesiog išgaravo ir ji pasijautė kupina jėgų. Taip žiopsodama net nepamatė kaip burtų lazdelių šviesoje Gran burtais atrakina dideles duris ir jie įžengia į naują kambarį pilną knygų dulkėtais viršeliais ir kelias sandariai užrakintas spintas. Įdomu kas ten? – jau atitraukusi žvilgsnį nuo Terio, pamanė mergaitė. Žvalgydamasi po požemių kambariuką mergaitė išgirdo Terio ir Robin pokalbį. Išgirdusi paskutinį Terio pasakyta sakinį ,mergaitėje kaži kas užsiliepsnojo ir ji neištvėrusi paklausė lediniu balsu :
-   Ko nepasakė? – Rodos jos užduotas klausimas juos išmušė iš vėžiu, bet ji nė negalvojo atsiprašyti. Jei jie turi ką pasakyti tegul sako.

[Grantacija Gerietė]

Grantacija pasižiūrėjo į persigandusius ,,broliukus'' Gran nemanė,kad įvyks kažkas bloga.Ji priėjo prie spintos durų ir tarė Robinui:
-Robi,aš pabandysiu,gerai?
Ji jau kėlė lazdelę ir jau spėjo ištarti pusę burtąžodžio,bet pasigirdo Žanetos klausimas.Gran pasižiūrėjo į brolį.Štai kodėl jie buvo persigandę,ne dėl nepavykusio burto...
-Teri,jeigu kažkas blogai,tai nestovėk,o sakyk ką nors.Kas čia vyksta?Juk jūs persigandę ne dėl to,kad nepavyko burtas ar ne?
Gran pasižiūrėjo į Žaneta,kuri nei kiek neatrodė išsigandusi.Gran nusprendė veikti ir nebūti baile,kuri visko bijo.Ji pakėlė lazdelę ir aiškiai ir garsiai ištarė:
-Alohomara!
Durys prasivėrė ir Gran pažvelgė į jas,ant lentynos sedėjo kažkas bjauraus ir šlykštau.Gran suprato kodėl broliukai buvo išsigandę,jie žinojo kas čia yra.Gran bandė prisiminti burtą,kuriuo užrakins duris,bet negalėjo.Pagaliau ji prisiminė,nors buvo tik antra kursė mergaitė puikiai žinojo šį burtą iš mamos:
-Colloportus!-durys pamažu užsivėrė,bet gnomui tai atrodė ne kliūtis.Gran staigiai ištarė ir kitą burtąžodį,-Cave Inimicum
Gran atsisuko ir pasižiūrėjo į brolį ir Robi laukdama pasiaiškinimo.
-Ak,tiesa,paskutiniuoju keru apsaugojau mus...

[Česteris Wan Gerietis]

Kai visi išbėgo Teris užsižiopsojo ir išbėgęs paėmė Žan ranką ir bėgo su ja.Ji nemanė,kad kažkakas matė,kad jie susikibę,juk yra svarbesnių dalykų už juos.Reikia gelbėtis.Jis kartu su Robiu nardė posukiuose.Kol pamatęs ežerą į kurį įšoko Robis jis sustojo.Jis jam buvo kažkur matytas.Tik kur?Jis skleidė malonų ir švelnų vanilės kvapą,bet Teris žinojo,kad vanilė,tai spastai,tad suskubo įspėti Žanetą:
-Neuostyk,vanilės kvapo,tai gnomų spastia.
Jis paleido Žanetos ranką ir nubėgo paskui Robį į ežerą.Įšokus jį begalo supykino,jeigu būtų galėję,būtų apsivėmęs vandenyje,bet gaila negalėjo.Jis pamatė Robį,kuris gėrė vandenį,jis parodė Teriui,kad garytų tą patį.Jis gėrė vandenį kiek jam tilpo,kol galiausiai jį kaip fontanas išmetė vanduo.

[Skarletė Siuzana Vein]

Rytinis šaltis, vėjo pavidalu šmaikščiai leidosi po baltakailės lentenėlėm, vos ši pakelia jas nuo vandens persmilkusiu samanų miške. Trakšteli kelios šakelės šone. Dar tamsu. Aušra brėkšta ganėtinai lėtai, gal net ir per vėlai. Suuoksi pelėdą aukščiausiame medyje, greičiausiai paskutinis juos žodis prieš tylą sapnuose. Maža mergaitė verkia. Prisiminimuose. Kurie tolsta vis per penkis pirštus. Verkia dėl tuštumos. Verkia dėl pilko atodūsiu. Ir mamos... Sugniaužia širdį. Lengvą it pūkas, šaltą lyg mažas ledukas. Praėjo jau šitiek metų, bet mergina vis dar neatsitokėja nuo prisiminimų. Kasdien jie pasiveja ir nutolsta sekundės, šviesos greičiu. Atrodo, viskas ranka pasiekiama, bet vėlu, viskas praėjo, lieka tik tai, kas tarp širdies ir smegenų. Dungsteli sunkus žvėries kūnas į medį, stuktelinugarą į jį, pažadina pelėdą iš miego. Nežinia ar matosi sidabrinės ašaros tyliai tekančios per kardadantės snukelį, nežinia ar ji tikrai verkia. Laikas grįžti pilin. Kviečia ją besitraukianti Vasara, laikas nurimti, laikas išeiti iš šaltų minčių labirinto. Tigras giliai alsuoja, užsimerkia, vėl atsimerkia, pakyla ir lėtai, uodegą viniodama tarp medžių, brenda iš miško gilumos. Vos tamsos nebelieka, profesorė išnyra į pievelę jau nebe tigrės pavidalu. Pažvelgia į ežerą, nusivalo ašaras ir grįžta ten, kur jos laukia...turbūt niekas. Mergina į Hogvartsą atvyko keliomis savaitėmis anksčiau ir visia nesigaili. Kol nėra mokinių, čia ramu, tylu, gal net ir svetima. Staiga prisiminusi, kad turi trumpam užsukti į požemius, juk vakar paliko ten savo popierius. Vingiuodama susuktais ratais žemyn stengėsi negalvoti kas įvyko naktį, ji tik prabuvo miške, neverkė, nepasinaudojo savo galia ir viskas buvo ramu, be jokių išsišokimų. Išnirusi į žibinto apšviečiama vietą, iškart pamatė savo užrašinę, tad čiupo ją ir vėl sustingo. Pasirodė, kad ji ne viena. Žinoma, nepasakytum, kad Hann kokia bailė, tą ji jau išaugo, bet vis dėlto šis garsas ją neramino.

[Elizabeth Luanna Maier]

Pikta, pikta, tiesiog beproriškai pikta! Ir kaip niekas jai nepasakė? Kaip išvis galėjo sau lyg niekur nieko vaikščioti po mokyklą besijausdama septintakurse, nors Hogvartse buvo ne šiaip sau baigtas visas kursas, o dar ir porą metų profesoriauta?
Ne tik pikta, bet ir kvaila.
Keista buvo ir tai, kad Elizabeta, nė mažu trupinėliu savęs nebebūdama mokyklos dalimi, sugebėjo įsliūkinti į pilį. Nė pati gerai nežinojo, ko jai čia reikia. Pasivaikščioti? Pasikalbėti su senais pažįstamais? Pagąsdinti naktinėtojus? Paskutinis variantas, tiesa, skambėjo visai neblogai. O kas gali būti baisiau už visai svetimo, nepažįstamo žmogaus sutikimą tamsiuose koridoriuose? Ypač tada, kai esi mažas, nekaltas mokinukas, nemigos ar smalsumo išvestas iš jaukaus bei saugaus miegamojo.
Ne, mergina neturėjo labai piktų kėslų, tik norėjo truputėlį prasiblaškyti. Kojos pačios nuvedė ją į požemius. Juodos platformos gana garsiai tauškėjo šaltomis grindimis, ir Elizabeta manė, jog tai nelegaliai čia slampinėjantiems (minutėlę, argi ji pati nebuvo tokia?) turėjo sukelti ne pačius geriausius jausmus. Ilgas, tamsus apsiaustas vilkosi pažeme, tai ir taip išdidžiai jos eisenai suteikė dar daugiau didybės. Nebijojo sutikti ko nors iš didesniųjų - apsimes mokine ar siaubingai išsiblaškiusia pasiklydėle - gal net numirėle? Būtų įdomu.
Ilgai vienai žingsniuoti neteko. Žibintų šviesoje išvydo merginos (o gal moters?) siluetą ir pasistengė tyliai prie jos prisėlinti iš už nugaros.
- Labas rytas, - ištarė pasilenkusi arčiau nepažįstamosios, gal kiek per garsiai tokiai vietai. - Ką čia veikiame tokią žavią dienos pradžią?

[Skarletė Siuzana Vein]

Balsas nuaidėjo per požemius, atsimušdamas į sieną ir, jei čia jau gyventų mokiniai, pažadidamas viską kas gyvą. Na jau, nebuvo tai garsiai, bet garantuotai keli paveikslai sumurmėjo, taip pažadindami kitus, o tie kiti dar kitus. Hannah atsisuko ir kiek sutriko.
-Sveikutė. Ir tau labas,- sukrizeno,- rytas.- ko jau taip laimingai šypsosi priešais Elizabetą?
-Na, o ko, tamsta, čia veikia, mokslo metams dar neprasidėjus ir reikalų čia dar neturėjus?- iš kampo atsklido penketas miau, kuris tik antrino klausimą. Mergina pasiuko ir ranką pamojo spalvotoms uodegėlėms grįžti į jos kabinetą. Taigi, jei jos jau čia ir dar pažįstamos, gal reikia ką nuveikti?
-Rytinės kavos? Arbatos? Gal kur nuvyki nori?- tarstelėjo akimis permetusi pačią Elizabeth.

[Elizabeth Luanna Maier]

Pabudo paveikslų herojai? Ak, kaip apmaudu. Elizabeta tarsi atsiprašydama saldžiai nusišypsojo burbantiems meno kūriniams - nedaug trūko, kad apgailestaudama dėl ramybės sudrumstimo dar ir nusilenktų.
Tamsiaplaukė sukikeno.
- Klausimas į klausimą? Ak, brangute, ko taip gąsdintis, negi veiki čia ką nors neteisėto? Aš, pavyzdžiui, tiesiog nusprendžiau kiek pravėdinti seną apsiaustą. Nemanai, kad jis jau per daug apdulkėjęs? - paklausė apsisukdama, tokiu būdu leisdama drabužio klostėms išsilyginti sklendžiant ore ir visai netyčia audinio krašteliu kliudydama Hannah. - O, atleisk.
Iš už kampo atsklidę garsai merginai priminė ir savo augintinę. Krūtinę trumpam užliejo liūdesys, kad šios draugiškų cyptelėjimų jau nebeišgirs. Bet ne, dabar nebuvo tinkamas laikas liūdniems prisiminams - o ar toks išvis kada nors bus?
- Kas čia taip gražiai miauksi, m? Negi čia atsivežei savo meiliąsias globotines? Joms čia tikriausai labai įdomu visur landžioti. O ar nebijai, kad kur nuklys? - galiausiai vėl linksmai sučiulbėjo, taip ir nespėjusi atsigręžti link garso šaltinio.
- Argi šis požemis - nepakankamai linksma vieta susitikimams? - nusijuokė Elizabeta. - Bet taip, kavos neatsisakyčiau. Jei neklystu, tu čia darbuojiesi ilgiau už mane, tad tikriausiai žinai kokį mielą kampelį pasisėdėjimui?

[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah tylėjo ir stebėjo patamsy stovinčią Elizabeth. Profesorė mindžikiavo nuo kojos ant kojos, nežinojo ką atsakyti senajai pažįstamai.
-Atsivežiau, jau ne pirmus metus čia. Hogvartsą žino geriau nei aš magijos istoriją, turbūt,- miauksėjimas vis slopo - ko gero požemiuose kačių jau nė dvasios, visos grįžo į jos kabinetą.
-Na, manau, kad ne. Tamsa manęs nevilioja. O ir kvapas bei atmosfera nemaloni. Tad manau, kad ne, visai nelinksma vieta susitikimams. O ypač su tavimi. Nagi, juokauju,- nusijuokė mergina, pakračiusi savo palaidus ir blizgančius plaukus.
-Šiaip, mielai pakviesčiau kavos į savo kabinetą, jei nieko prieš. Nieko geriau ir jaukiau kažkaip nekyla į galvą. Tai, eime?- paklausė vėl girdėdama kaip katės miauksi, kviesdamos abi į Hannah kabinetą.

[Elizabeth Luanna Maier]

– Ak, matai, kaip. Žinai, galėtum apie tai pasikalbėti su mokyklos administracija; esu tikra, jog jie turėtų apsvarstyti naują dalyką moksleiviams - Hogvartso pažinimą. Taip, tik paklausyk! – išsišiepusi suplojo rankomis. – Tavosios augintinės vedžiotų po visokiausius kampelius, o tu su mokinukais lakstytum paskui bei viską apie tai pasakotum. Mieliausiai prisidėčiau ir pati, tačiau vienintelė ekskursija, kurią esu pajėgi surengti, yra anapus.
Elizabeta nelaikė pastarojo dalyko visai nenaudingu, netgi priešiningai – juk net ir žiobarai yra pasiryžę sumokėti ne pačias menkiausias sumas, kad tik galėtų dar sykį bent žodeliu persimesti su mirusiaisiais. Ak, kad tie vargšeliai žinotų, kaip dažnai yra apgaudinėjami! Kaip gerai, jog Elizabeta ne tokia – savo sugebėjimais išvis neprekiauja, yra sąžininga savanaudė ir su šį pasaulį palikusiais bendrauja tik tada, kai labai to pageidauja pati, na, retais atvejais ir tuomet, kai pats anapusinis pasaulis prašyte prašosi moters dėmesio.
Rudaplaukė taip pat nusijuokė iš Hannah pokšto.
– Na jau, – nutęsė. – Visada buvau įsitikinusi, jog požemių, tamsos ir manęs derinys yra linksmiausia, kas tik gali nutikti.
– Oi, dabar niekaip negalėčiau atsisakyti puodelio kavos su tavimi – na, ne paties gėrimo, o pasisėdėjimo kartu, – sukikeno ir pridūrė susipratusi, jog „kava su tavimi“ galėjo nuskambėti ne visai taip, kaip buvo norėta.
O kai kvietė ne tik pati draugė, bet ir jos mielosios katės, Elizabetai neliko kito pasirinkimo, kaip tik šį nebe tokį vienišą rytą išlįsti į dienos šviesą – nemanė, kad Hannah kabinetas būtų kokioje tamsioje vietoje. Nieko nebelaukdama, patraukė kartu su magijos istorijos profesore.

[Lucas Herold]

Lucas atsitiktinai vaikščiojo po požemius. Juk požemiuose yra jo koledžas. Ramiai bevaikščiodamas jis nusprendė tiesiog iš niekur nieko atsisėsti ant grindinio ir pailsėti. Galbūt taip susiras naujų draugų. Tačiau tai mažai tikėtina. Apsidairęs, ar nieko nėra aplink, jis įvykdė savo norą - atsisėdo ant grindinio ir pradėjo stebėti. Stebėjo sieną, stebėjo praeinančius žmones. Jis mielai norėtų įsipinti į dramas. Kad tik būtų linksmiau. Atvykdamas į Hogvartsą Lucas tikėjosi tapti tikru magu. Išmokti burtažodžius, patirti nuotykius. Tačiau jis nesitikėjo, kad reikės daryti namų darbus. Daryti juos, lyg tai būtų paprasta žiobarų mokykla. Sėdėdamas jis mąstė apie tai. Apie viską. Na, ir žinoma, apie tai, kad jam kasmet teks palikti namus ir keliauti čia, kur nėra nei nuotykių, nei draugų. Nieko.

[Mirabelle Wolduerres]

Išėjusi iš bibliotekos, mat būtent ten buvo pakankamai informacijos šaltinių atlikti namų darbams, Mirabelle patraukė link Klastūnyno bendrojo kambario. Deja, prie tamsos ji iškart negalėjo priprasti, net jei požemiuose ir švietė keli žibintai, tad priėjusi prie Luco, ji jo nepastebėjo ir nespėjusi laiku pristabdyti, kai jau susiprato, jog kažkas netaip, užkliuvo už klastuolio. Nešamos knygos greitai išsibarstė po visas puses, tačiau šviesiaplaukė vėl greitai atsistojo ant kojų.
- Atleisk...- sumurmėjo, iš pradžių nužvelgdama vaikiną, o tuomet ėmė rinktis knygas, kol šios nebuvo negailestingai sutryptos taip pat požemiais keliaujančių mokinių, kurių iš ties netrūko tačiau šie, matyt, nebuvo tokie akli kaip pirmakursė.

[Auksė Marlena Hale]

Tvyrojo visiškas nuotaikos nebuvimas. Atrodė, kad pyktis viduje sušalęs į ledą, o net ir paprasčiausios emocijos negali pasiekti šios mergiūkštės išorės.
Jos plaukai, jau spėję nuaugti ir tęsėsi ties pečiais, buvo paklusniai sugulę bei skleidė savitą, švelnų, energingą šampūno aromatą. Ant kaklo kabėjo lapelio formos sidabrinis pakabukas. Tie patys, jau galbūt turėję pabosti, pilki džinsai, zomšiniai, blauzdos pradžią siekiantys tamsūs batai neleido šalti pėdoms. Žali marškinėliai, o ant jų rusvas, iš pirmo žvilgsnio, kiek plonas, tačiau labai šiltas, švarkelis.
Auksė žingsniavo koridoriumi. Ji neturėjo kur eiti, planų galvoje visiškai nesirezgė. Atrodė, jog galvoje tuojau voratinkliai ims kabintis ant smegenų vingių. Marietta net nepajuto kaip nusileido į požemius. O jai rūpėjo? Sakant tiesiai į akis, visiškai ne. Hale žingsniavo lėtai. Tačiau nesustojo. Ji jautė savo akis, kurios spinduliavo stiklą. Bejausmį, vienodai šaltą, stiklą. Iš mergiūkštės veido nebuvo galima suprasti, ar ji turėjo gerą, ir ar, išvis turėjo nuotaiką. Auksė menkai atsiduso ir sustojo. Marietta pati nesuvokė, kas jai darėsi. Dabar, net ir tas, problemų atnešantis pyktis iš vidaus, būtų jai tikęs. Hale mielai dabar išsilietų. Tačiau, neturėjo noro. Apskritai, ji nenorėjo nieko.

[Kyra Lilly Laurence]

 Kaip ir visada Kyra vaikščiojo susiraukus. Tačiau šiandien ji visiškai nieko nejautė. Nei pykčio, nei džiaugsmo, nieko. Šiandien vampyrė tiesiog norėjo pabūti viena ir nieko nedaryti. Varniukė žingsniavo koridoriais. Ištiesų ji net nežiūrėjo kur eina. Tai užlipdavo laiptais, tai nulipdavo. Galiausiai Kyra pastebėjo jog aplink ją nėra jokių šviesų. Ji jau suprato kur yra. Požemiuose. Tačiau pirmakursei tas nerūpėjo. Ištiesų jai šiandien niekas nerūpėjo. Jos juodi rūbai puikiai atitiko jos nuotaiką. O juodi ir anglis, iki klubų tiesūs plaukai buvo užmesti ant Laurence veido. Iš pirmo žvilgsnio pasirodytų jog pežemiais vaikšto pagieža. Juodi plaukai, baltas it popieriaus lapo kūnas. Atrodė, jog Kyros gyvybę palaiko tik jos raudonos akys ir kraujas, kurį ji ragavo prieš savaitę. Stipriai spausdama lazdelę rankoj, Lilly žvalgėsi po požemius. Ištiesų mergina dar nebuvo čia buvus, tačiau požemiai niekuo nesiskyrė nuo koridorių. Tiktai čia nebuvo šviesų ir buvo labai šalta. Staiga Laurence tamsoje pamatė šešėlį. Kyra žinojo jog tamsoje jos raudonos akys matėsi puikiai. Ištiesų jos galėjo ką nors išgasdinti. Tačiau Lilly vistiek ėjo link to šešėlio. Kuo arčiau Kyra ėjo, tuo siluetas atrodė ryškesnis. Laurence sustojus, ji jau žinojo kas prieš ją stovėjo. Prieš liekną, visiškai išdžiūvusią merginą stovėjo išties gražios figūros mergina. Ji buvo užsisukusi, stovėjo nugara į Kyrą.
 -Ammm... Labas?- pasisveikino Varniukė. Tačiau jos tas pasisveikinimas nuskambėjo lyg klausimas. Bet juodaplaukei tas visiškai nerūpėjo.

[Auksė Marlena Hale]

Sustojusios Auksės pirštai lėtai artėjo prie šaltos požemių sienos. Pirštų pagalvėlės iškart pajautė tik požemiams būdingą drėgmę. Dėka savo aštrios klausos, Marietta išgirdo žingsnius. Dabar visiškai nebuvo nusiteikusi smalsauti, tad į juos neatkreipė dėmesio. Tik patraukė ranką nuo sienos. Ir taip Hale oda buvo padengta šiurpuliukų, mat šios vietos vėsuma tikrai ją veikė. Akimirką pasirodė, kad tas (neaišku kas), kurio žingsnius girdėjo mergiūkštė, dingo lyg įlūžęs per ploną ežero ledą ir nesugebantis išnirti aukštyn.
- Sveika, - vos tik balso aidas pasklido, Marietta atsisuko atgal bei iškart atsakė į ją besikreipusią mergaitę. Hale nebuvo tikra, kad ją kažkur matė, bet visko galėjo nutikti. Juk Auksės atmintis ne amžina.
- Eeeeem, - nutęsė kažkokį garsą praviromis lūpomis, o jis vis sklido požemiuose, - ką veiki čionai?
Tai buvo vienintelis dalykas, ką Hale sugalvojo pasakyti. Tiksliau, paklausti.

[Kyra Lilly Laurence]

Prieš Kyrą stovėjo neaukšta, maždaug metro šešiasdešimties ūgio mergina. Ji buvo gan kūda, bet ne tokia kaip Lilly. Tiesą sakant Laurence už ją buvo truputį žemesnė, o kūno sudėjimas smarkiai skyrėsi nuo nepažįstamosios. Varniukė buvo kaip vaikštantis skeletas apgaubtas plona, balta oda. O dar tie juodi it anglis plaukai... Ištiesų pirmakursė atrodė kaip vaikštanti Hogvartso ,,pagieža”. Taip užsigalvojisi, Lilly net neišgirdo ką sakė mergina. Greitai sugrįžusi į realų pasaulį, juodaplaukė savo raudonomis akelėmis pažiūrėjo į nepažįstamąją. Vos merginai pasisveikinus, ši atsisuko. Varniukė jau atpažino ją. Mergina iš Varno Nago. Tik jai uždavus klausimą, Laurence šyptelėjo ir pakėlė vienà antakį.
 -Tavęs galėčiau paklausi to paties, Aukse,- nuėjusi nuo jos kiek toliau leptelėjo Lilly,- juk tu Auksė, taip? Iš Varno Nago,- palietusi rankomis gana šaltą sieną pridūrė vampyrė ir tyliai sukikeno.