0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Vos pasibaigus žiemos atostogoms, Mendel ją susirado ir jau tempėsi į kažkokį paslaptingą kambarį. Nors mergina ir buvo pažadėjusi antrakursei, jog nežiūrės, kas glūdi paslaptingame aksominiame maišelyje, tačiau tiesą pasakius, vos tik Levanda grįžo namo, iš karto kyštelėjo nosį į maišelį, tačiau, kaip ir tikėjosi, nieko ypatingo jame nerado. Ten glūdėjo paprastas stiklinis, kokio centimetro su puse skersmens, rutuliukas. Ketvirtakursės kukliomis žiniomis, tokius žiobarai laiko namuose it dekoracijas, o vaikai su jais žaidžia. Tiesa, šis turėjo įdomią žalią liniją per vidurį. Akivaizdu, Dori teks nusivilti... Net jei ir norės pasilikti šitą niekalą, aš tikrai dėl to nesipriešinsiu.
Klastuolėms atsidūrus marmuriniame kambaryje, raudonplaukė dar kelias minutes negalėjo nuleisti akių nuo marmurinio šachamatų staliuko, kuris atrodė itin meistriškai pagamintas. Kambarys atsidavė prabanga. Jame atsidūrusi mergina tarsi kvėpavo šalčiu ir didybe. Nors kambarys jai kėlė kažkokį baugumą ir pagarbą, ji mintyse įsivaizdavo save, čia gyvenančią, žaidžiančią šachmatais, apsivilkusia pilkais kailiniais, ir prabangiai geriančią vyną.
Išgirdusi kompanionės spėliones, apie tai, kam šis kambarys skirtas, keturiolikmetė taip pat nusprendė paspėlioti:
- O gal čia gyveno koks profesorius, kuris buvo apsikarstęs turtais nuo galvos iki kojų ir mėgo prabangą.
Nors mergina stengėsi kalbėti kuo atsainiau, ji vis tiek jautėsi įsitempusi, mat žinojo, kad šitie visi pliurpalai bet kuriuo metu nutrūks, antrakursei paklausus apie maišelį. Klastuolė vylėsi, jog, atėjus lemtingam momentui, ji sugebės nutaisyti nustebusią veido išraišką, kad Mendel nesuprastų, jog ši jau seniai žino, kas tame maišelyje.
Žinoma, vos tik antrakursė papasakojo apie savo nenusisekusias atostogas, ji staigiai nukirto jų tolimesnį pašnekesį, savo smalsių akių žvilgsniu ir, lyg niekur nieko, užduotu klausimu.
- Na, maišelis vis dar guli mano apsiausto kišenėje, tiesa, buvau visai apie jį pamiršusi, bet gerai, kad priminei.
Raudonplaukė klestelėjo ant minkšto kilimo ir išsitraukė maišiuką. Visa ši procesija, atrodė, trunka amžinybę ir yra tarsi kokių religinių apeigų dalis. Patraukus šniūrelius ir pravėrusi maišelį, mergina pati ištraukė stiklo karoliuką ir pakėlė jį savo akių aukštyje taip, kad jos pašnekovė matytų "paslaptingąjį" daiktą. Levanda nutaisė smalsią miną ir vylėsi, jog Dori patikės ja.
- Ach, taip tikėjausi kažko vertingesnio. Jaučiu koks burtininkas nupirko rutuliuką kaip Kalėdinę dovaną. Tiesą pasakius, nelabai tikusi dovana. Nors aš ne ką nusimanau apie žiobarus, bet šis daiktas panašus į paprastą jų namų dekoraciją. Galiu lažintis, jog šis bus pirktas vienoj iš tų parduotuvių Skersiniame skersgatvyje, kurios pardavinėja žiobariškus daiktus it šie būtų koks stebuklas ar didžiausia retenybė...
Klastuolė jau norėjo tęsti savo, Mendel įtikinti skirtą, monologą, kol, gerai įsižiūrėjusi, suvokė, jog rutuliuke esantis atspindys, visai neatitinka marmurinio kambario atspindžio. Rutuliuke, už žalsvos linijos, lyg ir matėsi rudos spalvos šešėlis. O juk kambarys, kuriame jos "slėpėsi" nuo smalsių akių, buvo pilkšvai rusvas, bet, ir kvailam aišku, jokios rudos spalvos čia ir su žiburiu nerasi. Levanda, jau ruošėsi tai išrėžti kompanionei, bet staiga pamanė, jog visa tai gali būti miražas. Sklindanti šviesa keistai lūžta pro tą neaiškų daiktą. O gal, jos regėjimas taip suprastėjo, kad dabar net ir spalvų dorai neskyrė.
Ketvirtakursė priėjo prie pat lango ir pakėlė stiklo gabaliuką prieš šviesą, taip, kad saulės spindulys kristų tiesiai į rutuliuko vidurį. Jei dabar vis dar tas rudas šešėlis matysis, vadinasi, tai tikrai ne mano regėjimo problema. Gal visgi, tai koks užburtas niekutis. Raudonplaukė instinktyviai pakreipė galvą ir primerkė vieną akį (tą, kuria mato prasčiau), vildamasi, jog jos matomas atspindys pasikeis. Tačiau, net ir tada rudas šešėlis neišnyko.
Levanda nusuko žvilgsnį ir kelis kart sumirksėjo. Mergina vis dar nebuvo tikra, kad visa tai ne koks pokštas ar jos vaizduotės vaisius. O šitaip apsijuokti prieš antrakursę nenorėjo, tačiau, atrodė, jog kitos išeities tiesiog nėra. Žinoma, ji galėjo nutylėti apie tai, ką mato, tačiau, staiga iš kažkur atsiradęs smalsumas, jai neleido taip pasielgti.
- Žinai, keista, bet man atrodo, jog rutuliuke matau lyg kokį rudą šešėlį, kažkokio kito kambario atspindį. Bet gal man tik vaidenasi, - šyptelėjo mergina, mesdama stiklo kamuoliuką pašnekovei.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Nors Dori ir pasiskundė dėl savo atostogų, iš Levandos, deja, negavo jokio atsako apie jos atostogas. Mendel nepamiršo merginų pokalbio ledainėje ir karts nuo karto vis pagalvodavo apie ketvirtakursės tėvus. Kažkas ten buvo ne taip, tamsiaplaukė tai jautė. Juk Levanda, būdama kvidičo komandos kapitone, tikrai didžiuotųsi tėvo statusu. Bet dabar ji kažką slėpė. O gal ji išvis neturi tėvų, akimirką pamanė Mendel. Kažkokiu stebuklingu būdu nemaža dalis jos pažįstamų iš Hogvartso buvo našlaičiai.
Levanda, regis, apsidžiaugė, kad gali kalbėti ne apie ką kita, bet apie paslaptingąjį aksominį maišelį. Buvai pamiršusi, kur jau ne, pavartė akis Mendel, bet nieko neatsakė. Ji netikėjo, jog raudonplaukė nebuvo žvilgtelėjusi, kas ten.
Kai Levanda išėmė iš aksominio maišelio stiklo rutuliuką ir pradėjo šnekėti apie žiobariškus daiktus, Dori stipriai susiraukė. Dėl Merlino barzdos, ar visas atostogas laukiau, kol pamatysiu suknistą žiobarišką daiktą? Dvylikmetė dar ir taip nebuvo atsigavusi po tų siaubingų atostogų pas tuos suknistus žiobarus ir štai, kad nori, žiobarystė atsekė paskui ją net ir į patį Hogvartsą.
Dori stebėjo rutuliuką iš tolo ir nejučiom prisiminė, kaip su tokiais vaikystėje pati žaisdavo. Tokie prisiminimai labai erzino, mat mergaitė nenorėjo nieko prisiminti iš tų laikų, kai dar nežinojo, jog yra burtininkė. Tačiau kai kas patraukė Mendel akį. Net ir iš toli ji matė, kad stiklo rutuliukas turi žalią liniją. Tų rutuliukų trumpaplaukė buvo mačiusi įvairiausių: bespalvių, spalvotų, margų. Tačiau tokio, kuris turėtų liniją, dar neteko regėti.
Staiga Levanda nustojo kalbėti ir ėmė atidžiai žiūrėti į rutuliuką. Ji net prie lango nuėjo ir atrodė susimąsčiusi. Galiausiai prabilo apie kažkokį rudą šešėlį ir metė rutuliuką klastuolei. Ši to nesitikėjo, todėl rutuliukas vos nenukrito žemyn, tačiau vis tik pavyko sugauti.
- Galėčiau būti gaudytoja, Levanda, ar ne? - mirketelėjo kvidičo komandos kapitonei.
Kai Dori paėmė stiklo rutuliuką į rankas, iškart pajuto kažką keista. Mendel turėjo būrimo dovaną, na, bent jau retsykiais taip atrodydavo. Kartais ji leidžiamus kerus jausdavo taip stipriai, jog tai imdavo varginti. Tad palietusi tą rutuliuką ji pajuto, iškart pajuto, jog tai nėra žiobariškas niekelis. Kad tai nėra kažkas, užburtas pramogai.
- Čia glūdi labai rimta magija, Levanda, - visai ne vaikišku, tvirtu balsu pasakė Dori.
Juodoji magija, mintyse pridūrė, tačiau garsiai to nesakė. Nenorėjo išgąsdinti Levandos, o gal prajuokinti, jei ši pagalvos, kad antrakursė nusišneka.
Dori jautė, kad rutuliukas gali būti, o gal yra, pavojingas, tačiau tuo pačiu mergaitė iškart pajautė jam ir artumą. Jis buvo kitoks nei žiobariški stiklo rutuliukai. Kažkoks lengvesnis, lyg pūkas, ir daug labiau tviskėjo.
Prikišusi nosį prie rutuliuko Dori ėmė stebėti atspindį jame.
- Taip, - atsakė Dori. - Aš matau. Ten kita aplinka... Kažkas juda... Aai!
Dori netyčia numetė rutuliuką ant žemės. Gerai, kad šis nesudužo. Greitai jį pakėlusi nuo marmuro grindų ir vėl įsispoksojo, tačiau to, nuo ko krūptelėjo, nebesimatė.
- E... Levanda? Po velnių, akimirką aš ten mačiau veidą. Tikrai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Levanda kiek nustebo, jog antrakursė taip lengvai pagavo tokį mažą kamuoliuką. Kažkur giliai pasąmonėje ji nejučia vylėsi, jog šis nukris ant žemės ir suduš. Tuomet visas ją apėmęs keistas ir kiek baugus jausmas išsisklaidys, klastuolės galės paplepėti apie ketvirtakursės netaiklumą, atsiprašyti viena kitos ir pasukti savais keliais. Deja.
Mendel prasitarus, jog ši galėtų būti gaudytoja, Levanda tik šyptelėjo. Na, gal bent jau tada nesitrankytum į mane ir nedaužytum per galvą muštuku...
Ketvirtakursę dar labiau apėmė nerimas, kai Dori patvirtino, jog tas keistas vaizdas matomas pro stiklo rutuliuką, nėra sukeltas prasto merginos regėjimo ar keistai lūžtančios šviesos. Ji norėjo sviesti rutuliuką pro langą ir kuo greičiau sprukti iš marmurinio kambario. Nors iki šiol šis Levandai itin patiko, dabar atrodė svetimas ir nejaukus. Viskas, ko raudonplaukė dabar norėjo, buvo kakava, knyga, minkšti patalai, ir jos pitonas, maloniai prisiglaudęs ir šildantis jai kaklą. Levanda jau žiojosi siūlyti kompanionei dingti iš čia, mat visa ši istorija, susijusi su rutuliuku, darėsi vis nemalonesnė, tačiau, žinodama kokia smalsi yra antrakursė, mergina buvo įsitikinusi, jog ši visko taip lengvai nepaleis. Negana to, klastuolė nenorėjo atrodyti it kokia bailė. Ji bijojo, jog jei šį objektą jos parodys kokiam profesoriui, klastuolės susilauks nereikalingų malonumų. neliko nieko kito, kaip tik bandyti visa tai racionaliai ir saugiai išsiaiškinti, o vėliau pamiršti.
Dori pasakius, jog rutuliuke ji mato ne tik kitos vietos atspindį, bet dar ir kažkieno veidą, raudonplaukės kūną nupurtė drebulys. To jau per daug... Levanda vylėsi, jog numalšinusi, tamsiaplaukės smalsumą, o, svarbiausia, parodžiusi, jog visa tai, ne vaikų žaidimai, Mendel atsisakys sumanymo toliau "tyrinėti" jų radinį. Mergina prisiminė, jog naktinio staliuko stalčiuje turi padidinamąjį stiklą. Ji vylėsi, jog juo galės atidžiau patyrinėti paslaptingą šešėlį stiklo rutuliuke.
- Accio padidinamasis stiklas, - jos delne atsirado kažkada per Kalėdas gautas dailus padidinimo stiklas su tamsaus medžio rankena ir auksinės spalvos briauna.
Ji paėmė rutuliuką iš kompanionės delno ir pridėjo padidinamąjį stiklą. Dabar buvo galima įžiūrėti  netgi kambaryje esančius baldus. Rudo medžio grindys ir beveik tokios pat spalvos sienos darė kambarį tokį tamsų, jog negalėjai gerai suprasti, ar už rutuliuko stiklo diena ar naktis. Prisimerkusi ir prikišusi padidinamąjį stiklą taip arti, kad nosies galiukas lietė rankenėlę, Levanda įžiūrėjo lyg ir kelias knygų lentynas bei viduryje stovinčią samanų žalumo odinę sofą.
Kamuoliukas, gulėjęs ant merginos delno, jai krustelėjus, pajudėjo. Vėl pažvelgusi pro padidinamąjį stiklą ji jau išvydo ne knygų lentynas ir žalią sofą, bet medinį apvalų stalą su keliomis šviesia medžiaga apmuštomis kėdėmis. Klastuolei staiga šovė mintis, jog šis stiklo gabaliukas it kokia akis, pro kurią gali pažvelgti į kažkieno kambarį. Dabar ji jau nešė rutuliuką tai į vieną pusę, tai į kitą pusę, taip apžiūrėdama kitoje stiklo pusėje esančią, turbūt, svetainę.
Taip bevaikščiodama iš vieno kampo į kitą, mergina jau buvo išnaršiusi visą kambarį. Pasirodo, prie kėdžių su stalu buvo mūrinis židinys, kiek per didelis tokiam mažam kambariui. Kitoj kambario pusėj, už žalios sofos stovėjo nedidelė komoda su keliomis gelių puokštėmis. Raudonplaukė kiek nustebo, mat kambarys atrodė perdėtai tvarkingas. Jame nesimėtė jokių ne vietoj padėtų knygų, popierių ar tuščių kavos puodelių. Ant komodos nestovėjo jokie rėmeliai su fotografijomis, kaip buvo įprasta, o sienų nepuošė portretai, ar gamtos vaizdai.
Tik dabar atsikvošėjusi Levanda ištiesė delną ir įteikė padidinamąjį stiklą kompanionei.
- Keista, bet šis stiklo rutuliukas it kokia slapta kamera. Jei jį pasukinėsi galėsi matyti visą kambarį. Deja, jokio žmogaus veido nepastebėjau... O ir kito kambario ar kažko panašaus nesimato. Žinai, manau, kažkas jį užkerėjo norėdamas papokštauti, - raudonplaukė vis dar bandė ignoruoti vis didėjančią baimę ir kažkaip užglaistyti nejaukią atmosferą, kurią dabar net užuosti galėjai.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Levanda prisišaukė dailų padidinamąjį stiklą. Dori pagalvojo, kad ir jai toks praverstų. Per nuodų ir vaistų pamokas, mat kai reikia ką nors daryti su itin smulkiomis sudedamosiomis eliksyro dalimis, pavyzdžiui, džiovintomis tarakonų kojelėmis, Mendel nuolat susimauna, nes nemato, paruošta teisingai ar ne.
Mergaitė žiūrėjo pro ketvirtakursės petį. Spėjo pamatyti tamsias grindis ir sienas, žalsvą sofą. Tačiau netrukus Levanda ėmė rutuliuką sukioti ir padidinamąjį stiklą prisitraukė labai arti. Regis, raudonplaukė buvo stipriai susikaupusi, todėl Dori jai netrukdė. Laukė.
Kai Levanda baigė žiūrinėti, rutuliuką ir padidinamąjį stiklą įdavė dvylikmetei. Devyndarbė ėmė kažką mykti, kad tai veikiausiai bus pokštas, na, visas šitas reikalas su rutuliuku. Ne, pasakė mintyse tamsiaplaukė. Tai tikrai ne pokštas. Tai kažkas... kažkas negero. Bet įdomaus.
Dori žinojo, kad ji gali viso to nebetęsti. Paimti ir išmesti tą rutuliuką per langą. Pamiršti jį. Įsivaizduoti, kad ničnieko nebuvo. Bet negalėjo. Tai buvo taip įdomu ir kažkas ją traukte traukė prie to rutuliuko. Jai tiesiog reikėjo kažką su juo padaryti.
Žiūrėdama pro padidinamąjį stiklą į rutuliuką ir jį sukiodama Dori matė kambarį iš visų pusių. Po akimirkos kažkur sušmėžavo šešėlis ir Mendel vėl išvydo vyro veidą.
- Aš tau sakiau! Žiūrėk! - atkišo rutuliuką su padidinamuoju stiklu Levandai.
Vyras žiūrėjo į mergaites ir šypsojosi. Neatrodė pavojingas. Gal trisdešimties. Plikas. Kuklių veido bruožų. Nedidelių akių, siaurų lūpų. Jis mokinėms nusišypsojo, o tada Mendel pajuto, kad ją į tą rutuliuką kažkas traukia.
Viena kita sekundė ir Dori jau stovėjo kambaryje. Jis nedidelis, bet jaukus. Tačiau čia nesimatė durų.
- Taip ir žinojau, kad sulauksiu svečių, - mandagiu balsu tarė vyras.
Jis nuėjo prie apvaliojo stalo ir atstūmė dvi kėdes.
- Prašom prisėsti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
Vos tik Levanda perleido stiklo kamuoliuką su padidinamuoju stiklu kompanionei, ši išvydo vėl tą patį veidą. Klastuolei, priėjus prie Dori, širdis į kulnus nusirito. Tikrai, į jas, lyg pro durų akutę, spoksojo akis išsprogdinęs ir keistai besišypsantis vyras. Merginą persmelkė šaltis. Nors ji norėjo tikėti, jog tik judvi gali matyti, kas vyksta paslaptingajame kambaryje, tačiau, atrodė, jog plikis tikrai jas stebi.
Nejučia mergina pradėjo galvoje ieškoti visų serijinių žudikų, grobikų, plėšikų portretų iš laikraščių. Nors vyras ir neatrodė it koks psichopatas, bet visa ši situacija su rutuliuku tikrai keista. Tamsus, perdėtai tvarkingas kambarys, kažkoks keistas apskritų, nedidelių akių burtininkas, kuris, atrodė, tik ir laukia progos, panaudoti kokią juodąją magiją. Ši situacija buvo per daug baugi.
Raudonplaukė net nepajautė, kaip tvirtai suspaudė antrakursės petį, šiai vis dar neatitraukiant akių nuo stiklinio rutuliuko:
- Žinai, man atrodo, mums reikėtų šį daiktą parodyti kokiam profesoriui... - žodžiai užstrigo gerklėje, mat, nespėjus susivokti, kas vyksta, jos jau stovėjo kambaryje su žalia sofa ir knygų lentynomis, o priešais jas, vis dar šypsodamasis stovėjo tas pats plikis.
Staiga, raudonoje merginos makaulėje šmėstelėjo mintis, jog visa tai labai primena žiobarų pasaką apie Jonuką ir Grytutę, kurią kažkada buvo girdėjusi per Žiobarotyrą. Paslaptinga, iš pažiūros maloni močiutė, įvilioja brolį ir sesę į savo namus ir paskui juos kankina. Nors jokios senės čia nebuvo (bent jau kol kas) tačiau burtininkas, stovintis priešais jas, ir teigiantis, kad laukė merginų, tikrai panašėjo į tą senę iš knygos.
Jam pasiūlius prisėsti, Levandai neliko nieko kito, kaip tik paklūsti. Ji buvo per daug sumišusi, kad galėtų blaiviai mąstyti, o tuo labiau prieštarauti vyrui, kuris gali joms ir galvą nukirsti. Ketvirtakursė, stiklinėmis akimis pažvelgė į Dori, vildamasi, jog ši kažką pasakys, ar bent jau prikels ją iš šito savotiškai baugaus sapno. Klastuolė bandė nepastebimai sugraibyti kišenės gilumoje esančią burtų lazdelę, bet, ji jautė į ją įbestą nepažįstamojo žvilgsnį, tad ranka taip ir sustingo tamsaus apdaro kišenėje.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
Dori jautė, kad į ją spokso Levanda, tačiau buvo pernelyg dideliame šoke, kad bandytų perskaityti iš raudonplaukės veido, ką ši norėjo pasakyti. Nors ir taip turėjo būti aišku, jog ketvirtakursė turėtų norėti iš čia dingti. Juk bet kas, atsidūręs tokioje situacijoje, trokštų ištrūkti, ar ne? Bet ne Dori. Kažin kas Dori čia patiko ir ji pati negalėjo suprasti, kodėl, dėl Merlino barzdos, ji nebijo? Ji išties nebijojo.
- Kodėl vaikai, - atsiduso paslaptingasis vyras, atsisėdęs šalia merginų. - Aš nekenčiu vaikų. Bet Merėjus pakišo šitą siekėją šunybių krautuvėleje, įsivaizduojate? Aš jam sakiau, kad eitų į kokį Bordžiną ir Berksą ar panašiai, bet ne, tas kvailys pabūgo. Matai, bijojo, kad neatkeliautų koks už mus galingesnis blogietis, - labiau su savimi, o ne su mergaitėmis, kalbėjo vyrukas.
Netrukus jis ant vidurio stalo atsiskraidino katilą ir jį užvirė. Ten kažko prikrovė, murmėjo dvylikmetei dar niekada negirdėtus burtažodžius, maišė.
- Siekėjas? - išdrįso paklausti mergaitė. - Kas yra tasai siekėjas?
- Siekėjas yra šitas rutuliukas, - tarė griebęs jį Levandai iš rankų. - Mes jį sukūrėme, kad bet kuriuo metu siekėjus turintys žmonės galėtų susisiekti. Be to, aš, galingesniojo siekėjo savininkas, galiu akimirksniu kitoje pusėje esančius žmones pas save pasikviesti. Ir man pavyko! Galite patikėti, a? - džiūgavo. - Tai padaro ši žalia linija, matot? - glostė jis rutuliuką. Mes su Merėjumi norime padaryti liniją juodą, mat tada per atstumą galėsime... - vyras staiga sustojo pasakoti. - Na, žodžiu. Šitas rutuliukas tik bandymas. O dabar, sakykite, kas gi jūs tokios ir iš kur esate? - pakėlė antakius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Levanda žiūrėjo į kažką veblenantį senį išsprogusiomis akimis, jei nebūtų taip išsigandusi, gal net ir spoksotų atvėptu žandikauliu, tačiau iš didelio nerimo jos burna buvo tvirtai sučiaupta. Kas tas Merėjus? Dėl Merlino barzdos, kur mes esam?
Dori prabilus, klastuolė nesuvokė, ko ta antrakursė su savo klausimais raunasi ant neaiškaus ir, akivaizdu, pavojingo diedo. Raudonplaukė stebėjosi tokia, keliais metais už ją jaunesnės, merginos drąsa. O gal ši irgi bijojo, tik to neparodė? Kad ir kaip ten bebūtų, Mendel rodė susidomėjimą, o Levanda drebėjo iš baimės spausdama kišenėje burtų lazdelę ir kitoje rankoje nepaleisdama stiklo rutuliuko, kuris, veikiausiai, bus vienintelis jų išsigelbėjimas bandant iš čia sprukti.
Išgirdusi plikio paaiškinimą apie siekėjus (ir nusivylusi, jog stiklo kamuoliukas buvo iš jos atimtas) ketvirtakursė nejučiomis suraukė antakius, ir dabar buvo panaši į gobliną. Kodėl jie negali naudoti tų žiobarų prietaisų, per kuriuos galima kalbėti, ar tiesiog naudotis pelėdomis, kaip tai daro visi normalūs burtininkai? Ne, būtinai reikia kažkokių neaiškių dalykų, visiems įvarančių baimės... Galėtų mus šitas senis ir paleisti, juk mes jam akivaizdžiai nereikalingos...
Staiga vyras nutilo pačioje svarbiausioje ir įdomiausioje vietoje, o tai tik kėlė dar didesnį stresą klastuolei. Juk jis gali nutylėti kažką, kas susiję su juodąja magija, o gal, jam reikia mūsų kraujo ar dar ko... Levanda akivaizdžiai davė per daug laisvės savo vaizduotei, mat ši tiesiog įsišėlo bandydama suvokti, kur jos įsipainiojo. Jai žūt būt reikėjo nukreipti visus nervinius impulsus kita kryptimi ir susikaupti ties kažkuo, kas nesusiję su labai jau miglota netolima jų ateitimi.
 Vyrui paklausus, kas jos tokios, raudonplaukė nusprendė šįkart kalbėti pirma, dėl kelių, jos manymu, svarbių priežasčių. Pirma - ji nenorėjo drebinti kinkų prieš antrakursę, antra - nenorėjo atrodyti per daug įtartina ir išsigandusi į ją žiūrinčiam seniui, o svarbiausia - ji vylėsi, jog įsitraukusi į pokalbį nuramins vis dar siautėjančią vaizduotę.
- Na, mano vardas Levanda, o čia - Dori. Mes iš Hogvartso... - merginos balsas užsikirto. - Šiaip ar taip, nemanau, jog mes galėsime jums kuo padėti. Atsidūrėme čia visai per klaidą, suradusios rutuliuką "Magiškose Vizlių šunybėse".
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
- Sakote, iš Hogvartso? - plikio akys sužibėjo. - Gerai. Gerai...
Vyrukas patrynė delnais, išsitraukė kažkokį daiktą, kuris priminė žetoną, ir prašneko.
- Merėjau? Jos iš Hogvartso. Iš mokyklos, gali patikėti? Nekenčiu vaikų, bet čia kitas lygis. Pažiūrėsim, kaip mokykla saugosi... aha... - deja, ką kalba plikio pašnekovas, nesigirdėjo. - Matysime, kiek galime nueiti. Patikrinsime, ką sugeba siekėjas.
Baigęs šnekėti vyras vis dar entuziazmo pilnom akim pažvelgė į mokines.
- Aš esu Juzefas, mielos mergaitės. Dabar mes bendradarbiausime, - mirktelėjo.
Dori daužėsi širdis. Kaip pašėlusi. Kas, dėl išrinktojo Poterio, čia vyksta? Ką reiškia, kad jos bendradarbiaus su Juzefu? Kaip suprasti, jie ką, bandys prasibrauti į Hogvartsą?
- Kaip suprasti, - įžūliai, nors ir šiek tiek drebančiu balsu, prabilo Dori, - kad pažiūrėsi, kaip mokykla saugosi?
Juzefas sužaibavo akimis į Mendel, bet ši žvilgsnį atlaikė.
- Ak tu. Įžūli mergiotė. Mes su Merėjumi tiesiog tikrinsime, kaip veikia mūsų siekėjas. O jūs mums padėsite, gerai?
Nors Juzefas paklausė, deja, tai nebuvo klausimas. Dori jautė, kad mergaitės neturi jokio pasirinkimo. Tačiau dvylikmetei buvo įdomu. Ji tiesiog troško sužinoti, kas per daiktas tasai siekėjas. Ar ant jo atsiras juoda linija?
- O tas siekėjas, - toliau kalbėjo Dori, - ar jisai veikia juodosios magijos pagalba?
Juzefas kilstelėjo kelis plaukus vietoje, kurioje turėjo būti antakiai.
- O tu norėtum, kad būtų?
Bet dar kažko sakyti mergaitė nedrįso. Jai pasirodė, kad daugiau geriau nebeklausinėti.
Netrukus Juzefas baigė virti tą viralą, kuris puikavosi ant stalo vidurio. Įkišęs pirštą į skystį jis sugriebė Levandai už rankos ir ant delno nupiešė kažkokį simbolį tuo skysčiu. Netrukus tą patį padarė ir su Dori. Tamsiaplaukė pajautė rankoje karštį, tačiau matytis - nieko nesimatė.
- Kai bus laikas, ranka pradės kaisti ir mes susitiksime. Jeigu kam nors apie tai papasakosite, aš jus nužudysiu, - pasakė Juzefas kuo ramiausiu tonu, tartum siūlydamas sausainių prie arbatos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Vos tik ši užčiaupė savo burną, nelemtas senis pradėjo kalbėtis su kažkokiu nedideliu apvaliu daiktu. Negana to, kad jis mus pagrobė, pasirodo, jis dar ir kuoktelėjęs. Tik tuomet, kai diedo monologas ėjo į pabaigą, Levanda, vos susilaikydama nuo tylaus isteriško prunkštelėjimo, susizgribo, kad visgi tas vyras ne su žetonu ir ne su savimi kalba. Rimtai?! Kuo jiems žiobarų telefonai ar mūsų židiniai neįtinka?
Staiga senis išsišiepė ir prisistatė. Jo "dabar mes bendradarbiausime" skambėjo tikrai kaip iš kokio siaubo filmo arba laikraščio skilties apie pabėgusius Azkabano kalinius. Žinoma, po tokio pasisakymo, galėjai net užuosti klastuolių sąmyšį bei pamatyti virš galvos kabančius riestus klaustukus.
Mendel pradėjo vieną po kito žerti klausimus. Ketvirtakursė sėdėjo ant kėdės krašto lyg ant adatų maišo ir vylėsi, kad tas senis nesugalvos joms kailio iškaršti. Levanda atsargiai timptelėjo Dori už rankovės, tačiau ši, atrodė, net nepajautė. Velnias!... Kodėl ji visada turi tiek klausinėti? Argi nemato, kad šitas vyras pavojingas?
Klastuolei nespėjus susivokti, kas vyksta, šiurkštūs vyro pirštai sugriebė jos smulkų riešą ir pažymėjo ranką kažkokia žyme. Viralas, kuriuo jos buvo išteptos, buvo tirštas it smala ir atsidavė merginai nepažystamomis žolelėmis, tačiau vos palietęs odą, jis tarsi su ja susiliejo ir pranyko nepalikdamas jokio pėdsako.
Lyg niekur nieko pagrasinęs mokines nužudyti, plikis, lyg staiga kažką prisiminęs, išsitraukė iš kišenės tokį pat juodo aksomo maišelį, kokį klastuolė rado "Magiškose Vizlių šunybėse" ir įbruko į merginų delnus po stiklo kamuoliuką. 
- Nenustebkit, jei ranka pasidarys raudona, tvinkčiojanti ir niežtinti, - lyg koks daktaras, kalbėdamas apie ligos simptomus, tarstelėjo ir spragtelėjo pirštais.
Po akimirkos, merginos jau nebyliai spoksojo į pilkas marmurinio kambario sienas. 
- Kas čia, ką tik įvyko? - šiek tiek svaigstančia galvą tarstelėjo Levanda ir klestelėjo ant prabangios lovos.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Juzefas dar kažką šnekėjo, bet Dori jau pusės, regis, net negirdėjo, nes jai ėmė svaigti galva. Galiausiai merginos ir vėl atsidūrė Hogvartse, marmuriniame kambaryje, tačiau kažkas jau buvo kitaip. Klastuolės buvo kitokios. Tartum paženklintos. Pažymėtos. Rankos gniaužė aksominį maišelį. Ir taip aišku, kas jame buvo. Siekėjas. Mendel galėtų imti jį ir išmesti. Galbūt net pavyktų susprogdinti ar kitaip sunaikinti kerais, bet... bet dabar jau viskas. Jos kažkuo pažymėtos. Tad bandyti išlipti iš šitos balos sausoms mokinėms net nėra prasmės.
Dori atsisėdo ant lovos krašto šalia Levandos. Kol kas dar nieko bendrakoledžei neatsakė, nes reikėjo šiek tiek laiko norint atsigauti. Po kelių minučių dvylikmetė iš aksominio maišelio ištraukė siekėją. Jį apžiūrėjusi matė tą patį kambarį, kuriame ką tik buvo, tačiau nesimatė nei šešėlio, nei veido kaip prieš tai. Galiausiai Mendel prabilo.
- Kodėl Juzefas padarė taip, kad jis galėtų su mumis susisiekti, mus pasikviesti, o mes ne? - mergaitės tone girdėjosi daug nepasitenkinimo. - Ei, Juzefai? Juzefai?! - piktai kalbėjo su rutuliuku antrakursė. - Po velnių, taip nesąžininga. Koks čia siekėjas, jeigu aš negaliu per jį su niekuo susisiekti, - susiraukė. - Manau, kad tai buvo kažkas labai įdomaus, - pagaliau atsakė į Levandos klausimą. - Nejau tau neįdomu, kas bus toliau? - Dori akys sužibo smalsumu.
Mergaitė įsidėjo siekėją į kišenę. Apžiūrėjo delną, tačiau visiškai nieko neįprasto nebuvo matyti. Ir nesijautė nieko. Net galva nebesvaigo.
- Einam, - tarė bendrakoledžei ir ėmė tempti durų link. - Nenoriu pavėluoti į pamoką.
Klastuolės išėjo iš marmurinio kambario.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #40 Prieš 1 savaitę »
Pirmoji dvikova, kad ir su mažu, nupiepusiu pasipūtėliu turėjo vykti įsimintinoje ir prabangioje vietoje. Letė ten ir nurūko po pamokos. Labai džiaugėsi, kad jie nesugriovė Juzefui klasės ar panašiai. Juokinga. Ar tu manai, kad judu galėtumėt paleisti tokio galingumo kerus? Nusileisk ant žemės.
Mergaitė įžengė į prabanga alsuojantį kambarį. Atsistojo ant kilimu išklotų grindų. Virė kraujas ir norėjosi sudoroti tą buuurtiiiniiinkąąą.
Ji spaudė rankoje lazdelę dėl visa ko, jei tas staigiai užleistų kokius kerus. Ar tu tikrai įsivaizduoji,kad pirmakursis tą padarys? O ir pati nesi kažin kokia kerų asė.
Bet jeigu jau užvirė šį reikalą trauktis nesiruošė. Net jeigu jis būtų septintakursis Mendel pralaimėtų, bet nesitrauktų. Nei už ką.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • I kursas
  • *
  • 39
  • Taškai: 35
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #41 Prieš 1 savaitę »
Kur yra kažkoks marmurinis kambarys, Deklanas nė neįsivaizdavo. Negalėjo leisti kažkokiai žiobariūkštei pagalvoti esą jis bijo dvikovos, tad iš karto po kvailiausios pasaulyje pamokos paklausė vyresnės klastuolės, kur galėtų rasti reikiamą kambarį, ir dabar užtikrintu žingsniu kulniavo tiesiai ten. Dar parodys tai pasipūtėlei, neaišku ką veikiančiai magijos mokykloje.
Priėjęs reikiamas duris staigiai jas atidarė ir įžengė vidun. Čia, reikia pastebėti, patiko. Prabanga kiek priminė namus - čia tau ne nususęs Grifų Gūžtos bokštas ar šalti požemiai.
- Nagi nagi nagi, - rūsčiu tonu ištarė nužvelgdamas šios dienos priešininkę. Pagal etiketo taisykles pirmiausia jie turės vienas kitam nusilenkti. Bet Deklanas tikrai neketino taip žemintis prie kažkokią žiobarę, taigi dabar tiesiog stovėjo sukryžiavęs rankas ir laukė, kol ji atliks minėtą veiksmą.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #42 Prieš 1 savaitę »
Raudongalvis pasipūtėlis visgi pasirodė. Į jo žodžius atsakė tik paniekos kupinas mergaitės žvilgsnis. Dabar abu stovėjo kaip įkasti. Ji nei už ką pirma nenusilenks. Niekada. Grifė stovėjo su lazdele rankoje ir užsispyrėliškai nesiruošė daryti to kvailo žeminančio veiksmo.
- Tai ko stypsai? Pradėk. - Pagaliau pasakė. - Arba galima praleisti tą nesąmonę ir eiti prie kovos. Kuo greičiau su tavim susitvarkysiu, tuo greičiau galėsiu eiti užsiimti kuo svarbesniu. - Ir kas man pasidarė? Kartais pati savimi stebėjosi. Juk seniau  niekada tokia nebuvo. Dažniausiai žiobariškoje mokykloje buvo atsiskyrėlė. Mokėsi ir užsiėmė savais reikalais. Na turėjo draugę. Bet šiaip buvo vienišė. O gal tiesiog kadangi mažai bendraudavop, tai ir nepasireikšdavojos spygliuotas būdas?