[Zoey Richter]

- Supratau, - pratarė mergaitė išklausydama viską ką sakė berniukas.
- Amm, o kodėl galvoji, kad labiau tiktum Klastūnyno koledžiui? - pasidomėjo mergaitė. Ji visada būdavo smalsoka, tad ir šį kartą nesusilaikė nepaklausus. Dabar mergaitė tik stebėjo berniuką, o gal labiau vaikinuką. Jis ėjo prie kriauklės. Tada išsitraukė savo lazdelę.
- Gerai. Aš nebijau tavęs, - pasakė mergaitė ir draugiškai nusišypsojo berniukui. Pati atsirėmė į sieną, kadangi nenorėjo sėdėti ant grindų. Tada ji stebėjo kaip berniukas kerais kelė knygą ir ji užkrito jam ant galvos. Zoey norėjo sukikenti, bet ji priėjo prie vaikino.
- Ar tau labai skauda? Kaip man tau padėti? - paklausė Zoey rūpestingu tonu. Ji visada stengdavosi visiems padėti.

[domutis]

-Na...Aš turiu labai daug Klastuoliškų savybių.,-Maloniai atsakė Domantas.
Tuo metu Grifas pasikuitė savo krepšyje prieš tai įsidėdamas knygą. Ir išsitraukė du obuolius.
-Nori?.,-Tiesdamas ranką su obuoliu.
Grifas išgirdo klausimą. Kokia ji gera. Labai tiktų Grifų Gūžtoje.
-Ne, neskauda nereikia pagalbos.,-Nusišypsojo draugiškai mergaitei.
Grifas atsikando obuolio. Ir susiraukė.
-Koks rūgštus.,-Išpsjaudamas į delną obuolio dalelę.
Nukreipęs lazdelę į obuolį tarė:
-Evanesca
Obuolys dingo.
-Nežinau galbūt tavo obuolys bus saldus.,-Nusišypsojo Grifas.
Ir pridūrė:
-Valgyk tai obuolys ir bėje gal nori į Paslapčių Kambarį atidaryčiau ,nes esu Šnypštūnas.
Na aš jau ir pagyrūnas. Plius tai dar viena Klastuolio savybė.

[Zoey Richter]

- Supratau, - pasakė mergytė ir nusišypsojo. Ji galvojo apie tai, kad tikrai neturėtų būti švilpynėje kadangi nėra tokia kaip visi švilpiai.
- Neatsisakysiu. Ačiū, - pasakė Richter pavardės savininkė ir nusišypsojo berniukui. Jis buvo tikrai draugiškas.
- Hmmm gerai, bet gal dėl visą ko pašaldyk sumušimą, kad vėliau nebūtų guzo, - pasiūlė mergytė ir vėl nusišypsojo. Tada mergaitė atsikando obuolio. Jis buvo skanus, bet gal kiek neprinokęs.
- Na, obuolys kurį davei man yra gana skanus tik gal kiek neprinokęs, - pasakė. TAda stebėjo kaip berniukas pradangina obuolį kerais.
- Kiek pastebėjau tau labai gerai sekasi kerėti, - pratarė mergaičiukė. JAi burtai nelabai gerai sekėsi. Ji norėjo, kad jai sektųsi kerėti taip kaip sekasi Domantui.
- Į paslapčių kambarį? uuuu tikrai labai įdomu. Norėčiau ten nueiti, - pasakė ir nusišypsojo mergytė.

[domutis]

-Na taip...Sekasi ,bet nežinau kodėl.,-Maloniai atsakė Domantas.
Grifas atsisuko į baltają kriauklę.
-Sakai nori į paslapčių kambarį...Gerai.,-Maloniai pasakė Grifas.
Domantas ištiesė ranką prieš kriauklę. Domantui sumurmėjus šnypštūniškai įėjimas atsidarė.
-Tikiuosi nesu Klastuolio įpėdinis ir nepakenksiu Hogvartsui.,-Su nerimu balse pasakė Grifas.
Ir dar pridūrė:
-Tikiuosi tai nėra gerieji tavo rūbai ,nes viduje labai nešvaru.
Grifas jau ruošiesi leistis į paslapčių kambarį ,bet reikėjo pasukti galvą kaip reiks iš jo išeiti. Skraidyti nemoku, teleportuotis nemoku, lieka tik ascendio norint iš ten išeiti.
-Moki Ascendio kerus?.,-Paklausė Grifas stovėdamas ant įėjimo slenkčio.
Ir įšoko. Po kiek laiko jau atsidūrė Paslapčių Kamaryje.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

Vaitoklės Mirtos tualetas - buvo vieta kur galima pasilėpti, aišku jeigu tau netrukdo Mirta. Vanesai tikrai ne, ji netrukdo. Jos "geros drugės" (taip manė Mirta). Elizabet bent vieną kartą per savaitę užsukdavo aplankyti Vaitoklės. Ji papasakodavo klastuolei kas per savaitę čia lankėsi, kas įdomaus nutiko ežero dugne ir vis užsimindavo apie savo mirtį, kuri pirmakursei jau pabodo, bet ką darysi, teks priprasti.
Šiandien po pamokų Elizabet nukurnėjo pas Vaitoklę Mirtą. Ji labai nustebo įžengusi į tualetą ir neradusi Mirtos, juk ji visada tokiomis valandomis būdavo čia, niekur neidavo (nes ją tą valandą nužudė). Vanesa iš pradžių pamanė, kad tai mergaitės pokštai, bet po pusvalandžio šios minties atsikratė. Ji pradėjo nerimauti, Kas gi nutiko Vaitoklei?

[Veronica Spellman]

Pabuvusi Pėpos šeimininkė paslaptingajame kambaryje, iš karto išėjo iš jo ir ieškojo kitos vietelės kurioje galėtų ramiai pabūti kartu su savąja varlyte. Išėjusi nuliūdusi mergaitė, galvojo, jog reikėtų nueiti į vaitoklės Mirtos tualetą, tenai ji buvo kelis kartus, pasikalbėti su pačia Mirta ir dar buvo užėjusi vidury pamokos, kad greičiau praeitų pamoka. Veronica ėjo link tualeto, kol galiausiai atėjo. Jame nebuvo labai nešvaru, buvo tvarkinga kriauklė ir tvarkingi tualetai. Atėjusi, iškart varlytę metė į kriauklę ir pradėjo prausti, nes pabuvusi paslaptingajame kambaryje, tikrai buvo nešvari.
- Pėpa, tebūk vėl švari ir žalia kaip žolė, nereikia man čia tokių murzių. - Šnekėjo prausdama varlytę, Veronica.
Kol plovė Pėpą, klastuolė nugirdo kažkokį verksmą. Atsisukusi ji, pamatė pažįstamą mergaitę Adelę.
- O, sveikutė, ko tokia be nuotaikos? Gal koks bernelis išdavė, ar kokia bitė įgėlė?- Pasišaipydama paklausė Spellman.
Veronica tik nusijuokė ir atgal priėjo prie kriauklės, kurioje gulėjo Pėpa. Ją apvalė savo mėgstamiausios spalvos, žaliu rankšluosčiu ir įsidėjo į permatomą dėžutę kurioje buvo daug oro. Mergaitė dar kartą pabandė pakalbinti nuliūdusią klastuolę ir kaip nors pralinksminti.
- Nu tai sakyk, kas yra? Beje, čia mano varlytė Pėpa, labai draugiška ir miela. - Ištiesė varlę prieš pat Adelės akis, Veronica.
Pėpa labai mėgdavo kur nors užšokti, šį kartą užšoko ant Adelės galvos.
- Ahahaha, sakau ji tokia juokinga ir miela.
Jei jai nepatiks Pėpa, tuomet neįsivaizduoju kas per burtininkė ji yra..

[mergaitė123]

  Kažkokiu stebuklingu būdu per tas kelias pilnas siervarto minutes Adelė nenumirė ir štai dabar girdėjo kažkokios šlykštynės balsus. Jai jokių draugų nereikėjo, mergaitei reikėjo tik katytės, daugiau nieko pasaulyje, tik jos.
  - Ką tu čia kliedi...- nepabaigusi sakinio ir nebesuprasdama, kas vyksta paklausė kažkur matytos mergaitės. Vardo ji tos antrakursės tikriausiai neatsiminė arba daug tokių panelyčių ji buvo regėjusi. Ir dar tos varlės! Adelė nebuvo varlių mylėtoja, tačiau ir jos buvo kažkoks gyvūnas, tad mielai būtų paėmusi vieną į ranką, vis gi išbandyti vieną dalykėlį. Mokslinčės motina jai vaikystėje pasakojo tokią pasaką, kaip princesė pabučiavo kažkokį varlių ir tada pati pavirto varle. Tai būtų buvusi didžiausia mergaitės svajonė, juk nereikėtų trintis tarp žmonių ir galėtų būti su tikraisiais draugais - gyvūnais. Na, tiesą sakant abejojo, ar degė noru būti būtent varle, tačiau nepabandžius nesužinosi. Aišku, mieliau būtų buvusi švelnus ir mielas kačiukas, toks pat, dėl, kurio dabar liejo ašaras, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad tai beveik neįmanoma.
  - Am...dingo Snaige, kažkur...- nesugebėdama daugiau nieko pasakyti sumurmėjo ir leidosi į katinėlio paieškas, vis dar negalėdama nieko įmatyti, per ašaras melsvose akyse ir tuoj pat pridūrė: - Ji atsiliepdavo į savo vardą, tačiau dabar ji neatsiliepė, suprask, jeigu mes jos nerasime aš paprasčiausiai neišgyvensiu, ji man svarbesnė už viską...
  - Padėk tu tą savo rūpūžę į šalį ir padėk man surast mano katę! - pikčiau ištarė ir tuoj pat susivokusi kokiu tonu visa tai pasakė ištarė žodį „atsiprašau“.

[Veronica Spellman]

Šioje vietoje būti su nemandagia klastuole, nebuvo linksma, Veronica atsuko piktą žvilgsnį ir tarė:
- Visų pirma, čia ne rupūžė! Visų antra, nedrįsk šaipytis iš mano Pėpos! Visų trečia, man ta tavo katė visiškai nerūpi. - Griežtai atsakė ji.
Mergaitė nuėjo prie kriauklės ir pamatė ne ką kitą, o gražią katytę. Pirma mintis kuri šovė mergaitei į galvą, tai buvo tai, jog čia ta pati klastuolės katė.
- Va, ta tavo katė... ir.. ir ji drasko mano varlę! - Sušuko Spellman.
Ši su koja nustūmė katę toliau ir pasiėmė savo varlytę. Varlytė buvo smarkiai sužeista. Veronica iš viso pykčio spyrė su koja į kriauklę, o iš nervų pradėjo bėgti ašaros.
- Pėpa, ar tu sveika? Pėpa! Tu.. tavo ta buka katė, aš... aš tave ir tavo katę užmušiu!
Aš nebegaliu, kaip ji mane nervuoja ir kaip nervuoja ta jos katė! Viskas, jei jau taip.. tai.. bus mano varlytės ir tos Snaigės dvikova.. pažiūrėsim kuris gyvūnėlis nugalės ir pažiūrėsim kuri ištvers muštynes.. Nes, aš taip tikrai ne paliksiu, mano Pėpai vos juda rankelės.

[mergaitė123]

  Adelė vis dar kūkčiodama pažvelgė į jaunąją Spellman, kol ta dėstė savo mintis, ne kam kitam, o pačiai Adelei. Ir, kaip Varonica turėjo suprasti, kad klastuolei nei rūpėjo, kad ta jos rupūžė ne rupūžė, nei rūpės? Ispanė kiek bijojo, pasakyti visą tiesą bendrakursei į akis, tad nutarė šį faktą nutylėti arba palikti tam laikotarpiui, kai jos katytei bus viskas gerai. Juk tikrai bus arba... Mergaitei pasidarė šalta vien tik pagalvojus, kad buvo galimybė, nebelungo daugiau išvysti jai niekada nepavyks. Dvylikametė net nebūtų žinojusi, ką daryti tokioje situacijoje.
  Žodis „katė“ rudaplaukės ausis pasiekė labai greitai, tad ši savo žvilgsnį nukreipė į Veronicą. Taip, jos katė gyva ir tai svarbiausia. Aišku, panelė nežadėjo žemintis taip, kad padėkotų klastuolei, tad tiesiog atsistojo ir priglaudė Snaigę prie savęs. Ji jos taip pasiilgo, nors nuo jos išgaravimo, lyg į vandenį praėjo ne daugiau, nei pusvalandis. Ir, kaip tai buvo įmanoma? Mokslinčės mintyse vis dar skraidė tokios mintys, tačiau apie tai mergaitė galėjo pagalvoti ir vėliau.
- Mano katė su tuo tavo gleivėtu padaru tik žaidė, nors mielai būtų jį surijusi, - nusišluosčiusi paskutines ašaras nuo veido tarė ir šyptelėjo. Kai viskas gerai mergaitė galėjo paerzinti tamsiaplaukę ir labai lengvai, tad ir žadėjo tai padaryti. Rudaplaukė perbraukė per Snaigės pilką kailiuką ir nurimusi apglėbė ją dar stipriau. Aišku, ne per stipriai, nenorėjo uždusinti savo gyvenimo prasmės pati.
  - O žinojai, kad Snaigė daro ką jai paliepiu? Tad, jei panorėsiu ji iš tikro suės tavo šaltakraujį gyvūną, - persibraukė per palaidus plaukus ir laukė Veronicos atsakymo. Jau nujautė koks jis bus, tačiau vylėsi kokios staigmenos, ko nors įdomesnio nei „tada aš pasiskųsiu pirmam sutiktam profesoriui arba pradėsiu klykti“.

[Veronica Spellman]

Pasidarė tik didelė, didelė bala. Visa apsiašarojusi, laikė Pėpą ir ją prausė savo ašaromis. Varlytė vos judino kojytes, buvo žiauru. Nors mergaitė turėjo ir Senjorį, Laną, Albertą ir kitas varlytes kurioms dar nebuvo davusi vardo, tačiau Pėpa buvo mylimiausia, varlė kuriai skyrė daugiausiai meilės. Ši meninė asmenybė tik išsitraukė savo firminį butelį šampano ir atsisukusi kamštelį, gėrė, daug. Jai buvo nusispjaut ar ją kažkas mato su alkoholiu ar ne, tiesiog buvo beviltiška.
- Atsiknisk.
Mokinei visiškai nerūpėjo ta jos prakeikta katė, kuri vos nenužudė Pėpos. Vieninteliai norai buvo pas klastuolę, šokti arba gerti, bet šokti tokioje būsenoje tikrai nesiruošė. Gerdama šampaną net apsipylė savo juodus marškinius, kurie buvo patys naujausi. Galva pradėjo svaigti, o kūnas drebėti. Mergaitė atsisuko vos gyva į klastuolę ir vėl prakalbo.
- Žinai? Aš esu aiškiaregė, pranašė... dar kitaip tariant, būrėja, išpranašauju viską, matau visokias vizijas, galiu atskleisti, bet ką,  norėtum išbandyti? Nemokamai.
Nors mokinė ir buvo šiek tiek girta, tačiau kalbėjo rimtų rimčiausiai. Dar ji laikė vienoj rankoj Pėpą kuri šoko pas katiną tiesiai į nasrus. Mirtis?

[mergaitė123]

  Mergaitės katinėlis tyliai murkė jos glėbyje. Ak, kaip Adelei patikdavo tokios akimirkos, kai jautė, kad viskas, ko jai reikia buvo šalia, nereikėjo be reikalo jaudintis ir tiesiog buvo galima mėgautis savo gyvenimu. Ji ramiai perbraukė per Snaigės pilkšvą kailiuką pastebėdama, kad žalio, atspindičio Klastūnyną mėgztinio rankovė buvo permirkusi. Po galais! - pagalvojo ir apsižvalgė aplinkui, ir kaip ta rankovė galėjo nepastebimai permirkti? Burtininkė pažvelgė į šalimais kūkčiojančią Spallman. Viskas aišku...- pamintijo ir mąstė, ką pasakyti klastuolei, kai jos ašarų buvo tiek daug, kad tiesą sakant atrodė, kad prilijo daug lietaus lašelių ir susidarė skaidri bala. Adelė nieko nesakė, pasiliks šį įvykį, kaip įžeidimą vėliasniam laikui. Tada bendrakursė neturės pasiteisinimo ir Adelė galės džiaugtis maža pergale antrakursės gyvenimėlyje. Bus linksma...- be šypsenos veide pagalvojo, ir stengėsi tokios neparodyti. Kas būtų, jeigu Veronica suprastų Adelės kėslus?
  - Ooo...kas prakalbo..- šaižiai ir labai nemaloniai net savo ausiai atsakė, į tamsiaplaukės komentarą nesugalvodama ką geriau galėjo sumurmėti, ir atsistojo tuo pat metu. Pastebėjusi, kad megztinio rankovė jau buvo beveik išdžiuvusi šyptelėjo. Laikas lėkė nepaprastai greitai arba kažkas paleido kažkokius kerus į Mokslinčę. Na, pirmas variantas atrodė ir buvo logiškesnis, tad tokios nuomonės mėlynakė ir laikėsi.
  - Tai tu iš tikro nori, kad Snaigė suvalgytų tą tavo rupūžę? – nemaloniai šyptelėjo ir persibraukė per tamsios rudos spalvos plaukus, ramiai kvepuodama ir jau beveik pamiršusi, kas įvyko prieš keliasdešimt minučių. Jau norėjo eiti, tačiau pagalvojo – neverta, gal ta klastuolė dar sugalvos pasakyti ką nors ir „protingo“ ir įdomaus išgirsti ir ką bus galima panaudoti prieš ją pačią.

[Veronica Spellman]

Iš tiesų, tai jau nelabai antrakursei ir rūpėjo, ta mergiotė tikrai buvo pasipūtusi, o ginčų Veronica jau nebenorėjo.
- Prakalbo daili vampyrė, na panašu, tu tik ir turi savo tas apgailėtinas kates, o, kad mano varles nori nužudyti, tau visiškai nerūpi, ir tu iš tikro manai, jog norėsiu prarasti savo šeimą per kažkokią Snaigę? Tai jau ne, viskas, mane tu sunervinai.
Mergaitė mielai būtų išgėrusi visą iš jos kraują, bet nenorėjo, juk taip ji tik užbaigtų mergaitės kančias. Nekreipusi dėmesio ir toliau nuobodžiaudama, atsisegė kuprinę ir ieškojo visur savo gertuvės kurioje turėjo būti kraujas.
- Gal... Gal matei kur nors mano gertuvę? Tokia ruda su juodais blizgučiais, ai nesvarbu.
Toliau ieškodama savo gėrimo, vis ieškojo, kol nepamatė savo Pėpos katino nasruose. Atsargiai priėjusi prie katės, ištraukė iš burnos savo varlytę. Ach Pėpa, manei leisiu tau numirti? Tu mano turtas.
- NU PO GALAIS KUR KRAUJ.... GERTUVĖ?
Nebesusivaldžiusi, trinktelėjo iš visų jėgų į kriauklę, o ji tik tvarkingai sulūžo. Oho, dar ir stipri patapau.

[mergaitė123]

  Adelė grakščiai stryktelėjo, nieko neatsakius Veronicai. Kaip ji galėjo regėti kažką, ko net nebuvo šioje patalpoje? Mergaitė susimąstė ir vis gi apžiūrėjo teritoriją, kurioje vis dar trypčiojo. Nesimatė jokios gertuvės, kuri iš Spellman pasakojimų turėjo būti purvo spalvos ir kažkokiais blizgučiais. Mergaitės galvoje gertuvė atrodė šlykščiai, tačiau šia tema nusprendė nebe užsiminti. Antrakursės mąstymu buvo apsimokiau dar kartą vandenyną primenančiomis atspalviu akimis apžiūrėti teritoriją, kurioje stoviniavo.
  - Ką nori pasakyti? - paklausė suprasdama, kad greičiausiai įvyko baisus nesusipratimas. Kraujas?
  Apsisukusi jau norėjo ištrūkti iš šios vietos, tačiau pirma pribėgo ir pasigriebė Nebelungą. Snaigės nepaleis visą likusią dieną. Tikrai. Ji juk buvo dingusi, stebuklingai atsiradusi, o antrakursė pamiršo skirti jai dėmesio dar daugiau. Tragedija!
  Mergaitė negalėjo patikėti savo akimis. Ar bendrakursė vienu mostu suskaldė kriauklę? Kas jai negerai...
  - Bet tu supranti, kad privalai sutaisyti? - tarė Adelė piktdžiugos persmelktu balsu. Gal Veronica irgi nemokėjo kerėti? Būtų buvęs įdomus spektaklis, o tokį Adelina mielai būtų pažiūrėjusi. Kad ir, kaip viskas vyko, Mokslinčė pasišokinėdama išlėkė iš Mirtos tualeto, pietūs Didžiojoje salėje skambėjo labiau viliojančiai, negu stebėti bendrakursę darančią nežinia ką.

[Veronica Spellman]

Ajajai, kriauklė mirė. Antrakursė atsisėdo šalia sulūžusios kriauklės ir virktelėjo. Buvo toks nemalonus jausmas, kad norėjo rėkti. O ir gertuvė kurioje buvo reikiama kraujo dozė, gulėjo ne toli Adelės. Mergaitė pabandė kažkaip sutvarkyti tą kriauklę.
- Aš gi žinau ką turiu padaryti, nevaidink tu čia.- Atsakė įžūliai Veronica.
Kriauklės dalėles suklijavo kerų pagalba, o kitas dalėles padėjo kur ir buvo, per daug tingėjosi kažką daryti, o ir be kraujo buvo silpna. Suradusi savo gertuvę, priėjo prie jos ir viską išgėrė kas buvo viduje, o lūpų kraštai buvo šiek tiek apsipylę krauju. Nusivaliusi ranka, kad niekas nepastebėtų, užvertė akis ir net neatsisveikinusi ruošėsi išeiti iš Mirtos tualeto, turėjo juk planų bendrajame kambaryje, turėjo pabaigti savo knygą apie vampyrus, kuo toliau, tuo daugiau apie juos domėjosi. Už penkiolikos minučių, Mirtos tualete nieko nebebuvo, tik sudaužyta kriauklė, tiksliau, pusiau suklijuota. 

[Katherine Silverstone]

  Šiandiena Katherine nedalyvavo pamokose, priežasties ir pati nežinojo. Jau pati norėjo mesti burtų ir magijso mokyklą - Hogvartsą ir keliauti ramiai su švaria sąžine namo. Bet net namų neturėjo į kuriuos šiltai grįžtu vargšė mergaitė. Žinoma, galėjo sugrįžti kur gyvena jos tėvai - Vaduce, bet ten nesijautė namai ir šilta dvasia, kurioje norėjo būti ištisas paras. Jau būtų mieliau praleidžiusi laiką fontane su gyvatėmis, kurios pasiliko šį sezoną namuose.
  Motyvacija mokytis pranyko, kaip ir viltis nustoti vagiliauti. Tai buvo kaip saldainis, kurį vieną kartą paragavus, negali sustoti. Lengvi pinigai su nuodėme Katherine's rankose. Ar jautė sąžinės graužaties? Visiškai ne. Ji visgi nebuvo savanaudė, kad galėtų vogti, tik sau. Padėdavo vargšėm gyvatėm. Padarėliams, kuriuos brangino labiau, negu save.
  Silverstone supratimu, gyvatės buvo ta vienintėlė šeima, kuria galėjo pripažinti.  Jautė iš jų emocinį palaikymą, šilumą ir nuostabu santykį, tarp jų, nors ir nemokėjo kalbėti susti jų, bet  jomis ir suprasti, ką jos šnypščia, bet giliai širdyje norėtų būti šnypštune. Einant link tualeto, kaip tik savo rankose turėjo dvi mielas gyvatėles, kurios turėjo nuostabia, gilia ir įdomia istoriją.
   Viena gyvatė ant kaklo užsikabarojus, kita ramiai dešinėje rankose laikėsi, o kairėje rankoje laikė maišiukas padėvėtų naujų rūbų.
    Mirtos tualetas. Buvo tylu ir ramu. Gyvačių mergaitė jau iš anksto žinojo, kad nieko čia nebus išskyrus vaitoklės Mirtos. Mirta jau pažinojo baltaplaukę, karts nuo karto bendraudavo. Na bent jau stengėsi Katherine išmokti gerų manierų, bendraujant su vaiduokliais ir besalygiškais žmonėmis. Bet po paskutinio karto apsilankymo trečiakursė su Mirta susipyko, dėl menkniekio. Gyvačių. Kai pagaliau vagilė pirmą kartą atsinešė gyvatėles į tualetą, parodyti, kokios jos ypatingos. Bet viską iškėlė į skandalą.
   Mergaitė atsargiai apsižvelgė, ar nėra prakeiktos vaiduoklės, kuria norėtų išbaidyti, kad nelįstu prie jos. Greitai prilėkė prie kriauklių. Šalia pasidėjo daiktus ant šaltų grindų, paleido gyavtėles. Atsitūpė. Ir pradėjo nusimautis batus. Pasirodo batai buvo užrišti keliais mazgais. Taip, taip grifė net batų negalėjo užsirišti. Pradėjo burnoti sau po nosimi, o plaukai krito įkyriai į akis.