[Morgan Mara Swan]

Švilpė nuvargusi pasitrynė akis ir paėmė Junko už kairiosios rankos, kuri, atrodo, beveik nenukentėjo. Pažvelgusi į visą kruviną dešinę mergaitės ranką Morgan pakraupo ir išbalo.
- Švilpynės mergaičių miegamajame po lova turiu pasidėjusi pirmos pagalbos rinkinį panašiems atvejams. Galėčiau jį atsinešti kur nors ir aptvarstyti tau ranką, jei esi per daug išsekusi nueiti pas madam Pomfri ir paprašyti pagalbos, - lėtai išmikčiojo ji ir sulaikė žiaukčiojimą gerklės gale, kad neišverstų savo skrandžio turinio Junko ant batų.
Antrakursė paskubėjo tempti mergaitę iki Hogvartso, kad kuo greičiau nulėktų pas Pomfri ir pasigydytų. Šiuo metu mergaitė nesirūpino apie save, nes, pagalvojus, ji tik nukrito, susivarė kelis akmenėlius į delnus iki kraujo (laimei, akmenėlius pavyko pašalinti tą pačią akimirką) ir tiek. Na, dar išsitepė glitėsiais, tačiau tai nesiskaito kaip žala. Nors skaitosi. Pamažu horizonte pradėjo ryškėti pilies kontūrai, o visai netrukus mergaitės jau žengė pilies koridoriais, ko gero, šlubčiodamos.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Itin lietinga diena slinko vakarop. Juodi, sunkūs debesys dengė visą dangų, kiek tik akys siekė. Rodos, pilti kaip iš kibiro nustojo visai neseniai, tačiau štai ir vėl ėmė krapnoti. Pats dangus turbūt juokėsi iš visų, kurie apačioje mirko ant suolelių dangstydamiesi laikraščiais.
   Bjauru, - toptelėjo juodu apsiaustu apsigaubusiai personai. Ji nemėgo tų išmaldos prašančių žmonių. Apskritai, ji tiesiog nebuvo itin socialus žmogus. Tiesa, ją lengvai ištirpdė Hogvartse dėstytojaujanti mylimoji, tačiau ten, kur nepasiekė josios žvilgsnis, Jekaterina išliko ta pačia sterilia, žiauriais vaizdeliais besimėgaujančia skerdike. O kodėl gi ne.
   Balti pirštai atsileido ir išmetė ant žemės mažą buteliuką. Jam sudužus tai, kas buvo viduje, pasklido dalyje skersgatvio. Balos ėmė garsiai šnypšti. Nuodinga rūgštis. Juodaplaukė net neįsivaizdavo, kodėl ją taip pralinksmino mintis, kad kažkas šiuo keliu mindamas neteks kojos. O gal ir gyvybės.
   Balos nustojo šnypšti. Lyg nieko nebūtų buvę. Moteris su gobtuvu prunkštelėjo.

[Zelig Reiher]

Tiesą sakant, jam siaubingai pabodo niūrus ir lietingas oras. Kartais taip smarkiai norėjosi savo blyškią odą, kuri labiau panašėjo į neiškepusį blyną, pamaudyti kaitrios saulės spinduliukuose. Izaac atsiduso--skambėjo taip, tarsi būtų išleistas oras iš dviračio padangos-- ir smarkiau užsitraukė gobtuvą ant skrupulingai sušukuotos ševeliūros, nors jau jo plaukų galiukai ir blakstienos ir taip buvo padengti krištoliniais lašeliais, kurie lėtai svėrėsi ir tiško ant skruostų. Melodramatiška.
Nors turėjo tupėti Hogvartse, tai nereiškė, kad negalėjo išeiti. O kaip tik tokia diena ir pasitaikė. Vienas iš jo buvusių kolegų jam vis siūlė grįžti į Ministeriją. Tiesą sakant, vyriškis jau gana rimtai tokią galimybę ;visi tie depresuoti vaikigaliai pradėjo slėgti ir jį. Bent jau galėtų imti ir kas nors įdomaus nutikti-- Izaac vėl kankino ne itin geros mintys. Matyt todėl jis ir trynėsi čia-- tas pats kolega jam "numetė" anonimišką laiškelį, idant čia jis ras šiek tiek adrenalino.
Jis to niekad neatsisakytų.
Tačiau po minučių klaidžiojimo vyras nesutiko anei gyvos dvasios; tik--kaip aklai vištai koks grūdas-- po tų minučių jo ausis pasiekė garsas, paskui kurį ir nusekė, bet išvydęs figūrą sustojo, tarsi atsimušęs į nematomą sieną. Instinktas? Galbūt. Vyriškis primerkė akis ir nejučia sugniaužė lazdelę kišenėje.

[Fiona de Treebook]

Minkšta. Tokia buvo pirmoji Urtės mintis, atsistojus kažkieno židinyje. Pažvelgusi žemyn ji pamatė pelenus, nuo kurių trepsint kilo dūmai, ir jos uniformą vertė purvina ir apdulkėjusia. Išgirdusi krebždesį ji pakėlė galvą, ir pastebėjo padarėlį lekiant laukan. Mergaitė puolė paskui jį, sukeldama didžiulį pelenų debesį. Per jį nematė kur bėga, tad susipynė kojos, ir ji išsitiesė paslika ant grindų. Skaudėjo, delnai buvo nubrozdinti, o lazdelė nuriedėjus. Išsisklaidžius debesiui, Urtė atsisėdo, surado lazdelę, ir ėmė dairytis kur esanti. Arba tiksliau, kur durys. Atsistojusi pribėgo prie jų, ir atidarė. Prieš akis jai atsivėrė purvinas, šiukšlinas savartynas. Jei taip galima pavadinti tą gatvelę, kuri turėjo išėjimą tik į vieną pusę. Akligatvis. Prašau. Nenoriu kad tas serafinas būtų pabėgęs. Bet abejonės greitai išsisklaidė, pamačius jį skuodžiantį prie sienos. Panašu, kad nebuvo labai protingas. Kvailas padarėlis. Kvailas serafinėlis. Aiii... Taigi aklas jis. Kažką tokio minėjo mokytoja...
-Serafine! Ei, gal norėtum man papasokti savo paslaptį?
Serafinas trumpam sustojo, bet iškart vėl ėmė judėti link tos sienos.
-Mortimer sakė, kad reikia prisimeilinti. Gal pelnysiu pasitikėjimą geriau... O tai vošis į tą sieną,-tyliai po nosimi murmėjo trylikos metų mokinė.
-Paklausyk! Prašau! Jei dar taip lėksi, įsirėši į nemažą sieną! Paklausyk manęs, gerai? Juk nenoriu tau nieko bloga. Galim susitarti. Pavyzdžiui, aš paimu tavo paslaptį, o savąją atiduodu ją tau. Tinka?
Serafinas ėmė stoti. Tiesą sakant, sustojo prieš pat sieną, likus vos porai metrų. Tada ėmė slinkti link jos, lyg norėdamas įsitikinti, kad nepažįstamoji nemeluoja. Palietęs sieną, jis apsisuko. Palaukė, kol mergaitė lėtai prieis prie jo. Urtė atsitūpė šalia jo. Nesiryžo paliesti. Bet anas pats jausdamas prisiglaudė prie kojų. Tada grifė pamatė. Pamatė, kuo Grifų Gūžta susijusi su Švilpyne. Urtė užsiėmė burną. Buvo taip graudu... Tada pajuto, kad padarėlis ir iš jos pasiima atpildą. Pažadėtą. Pasiėmė prisiminimą, kaip pusseserė Bea negrįžo čia. Ai, vis tiek nebuvo jis toks labai jau svarbus. Tada nusivyniojo nuo kaklo šildantį daiktą, pažvelgė į mylimas spalvas, ir suspaudusi stipriau, išnyko...

[Clementine Martes]

 Emillia DiLaurentis skubėjo mėnesienoje blizgančiu šaligatviu tuštutėle pagrindine gatve. Tylus aukštakulnių kaukšėjimas dažnai išsimušdavo iš ritmo. Rudens naktis buvo žvarbi, nuo šalčio Emai gėlė kojas. Pro šalį slenkančių, tamsoje skendinčių parduotuvių vitrinų virtinę pertraukė tik purvina svaigalų krautuvėlė šalia mirkčiojančio gatvės žibinto.
 Emillią į priekį ginė pyktis, ji taip troško nutolti nuo savo namų, kad tik pamačiusi, jog parduotuvių vitrinos užleido vietą dideliems namams, stūksantiems atokiau nuo šaligatvio, susizgribo nežinanti, kur eina. Virš galvos guobų šakos pynėsi skeletiškais raizginiais, išnykstančiais bežvaigždžiame danguje. Klastuolė sustojo ir atsišliejo į sieną atsikvėpti. Kraujas šniokštė gyslomis, ledinis oras degino plaučius. Tuo metu, rudens naktis buvo tikrai šaltas. Atsisukusi mergina pamatė, kad nudrožė nemenką gabalą ir jau įpusėjo link namų kur gyveno jos teta - Koukvorte. Jai už nugaros nudrikęs kelias, lygus ir slidus it sirupo čiurkšlė, nutviekstas oranžine gatvės žibintų šviesa, rėmėsi į traukinių stotį, tamsią ir užrakintą. Emą slėgė tyla ir šaltis. Tik po kai kurio laiko, mergina atvyko į tam tikrą vietą, kurio taip ji siekė tuo metu.
 Dienos metu, jau būnant Koukvorte, Emillia vaikščiojo pro visas, šio miesto mažas parduotuves. Miestas nebuvo ypatingas, kad palikti įspūdį. Visur buvo tie patys pajuodę kaminai, tokie patys sujungti namai. Tik ne verpėjo akligatvis. Merginai aptikus šią gatvę, suprato, kad ją mato pirmą kartą. Bet pradėjus ją labiau apžiūrinėti, netoliese pastebėjo, vieną žmogų, kur klastuolę negalėjo
sau užduoti vieną klausimą.. Ką jis čia veikia?

[Dylan Frendlin]

Kartu su naujais akiniais ant nosies, pasižadėjęs juos nešioti, mat regėjimas visiškai nesitaisė į gerąją pusę, Dylan'as šniukštinėjo šen bei ten. Jis troško pabėgti nuo visko, leisti šaltam rudens orui jį veikti ir palaužti tarsi liauną medžio šakelę. Vasara nesuteikė klastuoliui tiek džiaugsmo, kiek jis troško. Sukėlė skausmo, privertė priimti sesers netektį ir susitaikyti su savos giminės vidiniu karu, kurio dėka troško būti ištrintas iš giminės per visus amžius. Deja, to negalėjo spręsti.
Todėl, vieną tamsią ir žvarbią rudens naktį, apsirengęs it vasarą, tik gal kiek storesniu megztiniu, Dylan'as slankiojo po Koukvurto miestelį, jau išnaršęs kiekvieną kampelį. Bet niekada nebuvo dienos ar nakties, kad čia nenorėtų sugrįžti. Vienintelė vieta - Verpėjo akligatvis vaikino visiškai netraukė ir kėlė tik šiurpuliukus. Visiškai atsiribojęs nuo savo vidinio pasaulio, susikišęs rankas į šilto megztinio kišenes, Dylan'as atžingsniavo iki šios vietelės. Vos tik suprato, kur nuklydo, sustojo. Priešais matė namą, užkaltais langais, o ant sienų daugybę skelbimų, apiplyšusių ir išdraskytų. Klastuolis pabandė bent kažką perskaityti, tačiau netgi mėnulio šviesa menkai kuo gelbėjo. Jis nugirdo žingsnius. Tarsi kažkur girdėtus, šiurpus, aido padidintus žingsnius. Vaikinukas pasisuko į tą pusę, iš kurios jie sklido, vos tamsoje įžvelgdamas lyg ir matytą siluetą. 

[Clementine Martes]

 Nužingsniavo kelis žingsnius pirmyn. Klastuolė kiek prisimerkė, pasistengė įsižiūrėti į žmogaus siluetą kuris jau labai priminė jai vieną žmogų.
- Na, taip. Čia gi jis. - Sau prieš nosį sumurmėjo ir šyptelėjo, nors tai labiau priminė tokį trumpą nusijuokimą. Su linksma nuotaika, sukryžiavus rankas, iš lėto pradėjo eiti prie to silueto.
- Ir ką ponaitis veikia tokioje vietoje? - Pasiteiravo Dylano ir iššoko iš vaikino nugaros, nors vis tiek, buvo įsitikinusi, kad ex-švilpis ją buvo pastebėjęs.
  Pati vieta klastuolei nepatiko. Viskas atrodė labai išblukusiai, taip niūriai. Nors ir pats Koukvortas nepasižymėjo kokiomis nors vietomis, bet ši vieta Emai nekėlė įspūdžio. Tik įėjus į šį akligatvį, bet kas galėtu iškart pasidomėti šia vieta, nes ji kitokia nei kitos niūrios Koukvorto vietos. 'Šita vieta buvo kitaip niūri nei kitos vietos'. Keliomis minutėmis čia ilgiau pabūti - Emilliai jau buvo košmaras. Nepatiko jai ši vieta. Ši atmosfera, tarsi viskas, kas neša liūdnus jausmus ir šleikštulį buvo sumesta į šitą vietovę..
 Bet visada buvo, tas bet. Klastuolei buvo įdomu, ką čia veikia Dylan. Visgi, tai nėra keista, kad jai smalsu ir įdomu, o gal ji taip rūpinasi? 

[Dylan Frendlin]

Nejučiomis labiau prisimerkė, o tuomet šyptelėjo supratęs, kas per persona ji užtiko šiame gražumu nepasižymėjusiame užkampyje. Tiesą pasakius, mielai netgi pats dingtų iš šios vietos. Žinoma, kad čia tik Emilia. Niekas negalėtų atstoti šio silueto, hm. Dylan'as akimirkai pasisuko į sieną, ant kurios kabėjo kažkokia iškaba. Išgirdęs pažįstamą balsą, vaikinas atsisuko ir nesusilaikė nenusišypsojęs.
- Ponaitis šioje vietoje blaškosi ir bando pamiršti keletą dalykų, kurie, turbūt, greitai nepasimirš. Žinoma, ši vieta viena baugiausių, o tuo labiau, kad dabar nakties metas, - pažvelgė kažkur į dangų, - o ką veikia ši panelė? - nukreipė žvilgsnį į Emilią ir truputuką kilstelėjo antakius. Vieta pasirodė negyva ir tarsi iš žiobariško siaubo filmo. O tokių filmų klastuolis, visiškai nemėgo. Gal man nereikia kažkokio ypatingo prasiblaškymo? Žinoma, tik ne tokioje vietoje trainiotis! Dylan'as laukė jos atsakymų, tačiau iš vienos pusės išgirdo kažką panašaus į žingsnius ar balsus. Siluetų buvo keletas ir jie nevaržomai artėjo. Pačiupęs už rankos merginą, greitai nukiūtino už kampo ir ėmė dirstelti, kas nutiks.
- Čia labai nesaugu, - sušnabždėjo, nenorėdamas atkreipti neaiškių siluetų dėmesio.

[Clementine Martes]

 Vis dar jausdama nejaukumo jausmą, po praeito susitikimo, Emi šyptelėjo. Buvo sunku galvoti, kaip dabar elgtis šalia Dylan'o. Ne visada pakliūni į tokias situacijas.
- O gal aš tave persekioju? - Nusišypsojo su gan kvaila šypsena, - Susipykau su tėvais ir dabar apsigyvenau Koukvorte pas tetą. Na, o šį akligatvį tiesiog aptikau. - Pasakė. Ir kodėl aš turiu teisintis prieš jį? Pagalvojo. - Pamiršti keletą dalykų? Kokių?.. Ar kažkas atsitiko? - Pasidomėjo, kad palaikyti pokalbį.
 Darėsi šiurpu. Šiame akligatvyje pradėjo girdėtis kažkokie žingsniai ir žmonių pokalbiai, kurie tikrai buvo gan keisti.
- Sutinku. Šiame miestelyje yra daug daugiau vietų kur galima praleisti laiką. - Pasakė ir norėdama jau eiti, ją sustabdė.
 Emilliai atsisukus, išgirdo šūvį. Arba taip bent jau pasirodė. O po to dar ir klyksmai. Emi išsigandus pradėjo stebėtis. Ir pamatė, kad kažkokie žmonės stebi porelę.
- B-bėgam! - Šuktelėjo Dylan'ui.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as žvilgčiojo jos pusės link. Persekioja? Cha, nemanau! Jis linksmai šyptelėjo.
- Nematau prasmės mane persekioti, - gan garsiai gaivų ir šaltą bei kraują stingdantį orą, - be to, neveikiu nieko įdomaus.
Teta, gyvenanti šiame miestelyje? Kaži, gal kažką iš mano giminių pažįsta. Et, nesvarbu. Ir taip jau mane žino daugybė šio miestelio gyventojų, tarsi įkyrėjau jiems. Puikiai pastebiu iš jų tiesmukiškai bukų žvilgsnių.
- Mano giminių santykiai nėra, kaip čia pasakius, - jam nebuvo malonu tai sakyti, - labai šilti. Tiksliau, vieni su kitais kariauja. Todėl, vienas mano dėdulė nedovanotinais kerais pražudė mano seserį, tiesiai prieš mano akis. Tai žino ir Auksė, bet visgi, nemanau, jog ji su tuo susidoros lengviau, nei aš. Jos abi buvo itin artimos pusseserės, - baigė aiškinimą. Galbūt ji supras. Ji turėtų suprasti, tikiuosi. Stoviniuoti už kampo ir slėptis Dylan'ui nepatiko. Tačiau išgirdus šūvį ir riksmus, suvokė, kad vertėtų nešti savo kailį iš tos vietos. Vaikinukas pakluso Emilios raginimui ir pasileido bėgte, dėl viso pikto, pačiupęs ją už rankos. Bėk, bėk, bėk! Mintyse jis ragino save, tempėsi paskui Emilią, kol galų gale, akligatvis liko kažkur toli, o kartu ir tie siluetai.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kartais imdavo stebėtis likimo, lemties, karmos ir dar ten kokios lemiančios jėgos patvarkymais, kurie pastaruoju metu vis dažniau jo vargšę subinę atnešdavo į nelabai maloniai dvekiančius, tamsius skersgatvius, akligatvius ir panašias keistas vietas, kurias mintyse vadino vienintele fraze "už konteinerių". Jo nedidelė patirtis nelegaliose organizacijose vienareikšmiškai teigė, kad tai už konteinerių įvyksta mirtinas smegenų sutrenkimas, penki sulaužyti šonkauliai ir futbolo kamuolio dydžio mėlynė ties plaučiu. O kur dar nubrozdinti krumpliai, melsvai gelsvas paakys, kurį tik magija ir tegali užmaskuoti ir vienas kitas išmuštas dantis. Visi šie gyvenimo stebuklai vyko už konteinerių, ir visai nesvarbu, ar konteineriai tikri, pilni dvokiančių šiukšlių, ar tik hipotetiniai, tinkami vien nusakyti specifinę aplinką. Elijas kartais apie tai pamąstydavo, ir tokiems pamąstymams beveik visada akompanuodavo nuostaba.
Vyras, įsisiaustęs į savo nepamainomą juodą paltą, žirgliojo purvinu, tamsiu skersgatviu, po batais grikšėjo ir dzingsėjo stiklo duženos, žvyras ir įvairaus plauko šiukšlės. Verpėjo akligatvyje jo laukė iš praeities atsiviję, nesutvarkyti reikalai, esantys pavidalu moters, kažkurio tai iš Elijo nudobtų žmogelių penktos eilės pusseserė ar šiaip giminė. Tačiau vyras abejojo, ar ši pasirodys. Jo nuojauta, kuria šiaip nebuvo linkęs pasitikėti, kuždėjo, kad tai tik blefas, kad prie dvokiančios upės arba nebus nieko, arba bus samdomų žudikų gauja, kurie nebijo dienos šviesos.

[Melisa Keyes]

  Žinoma, tas smalsumo jausmas. Ne, ji tokio neturėjo, ji turėjo tik nepaprastai įkyrią nosį, kuri puškuodavo ten, kur jai nelabai vieta. Bent jau dabar. Anksčiau gal ir buvo vienintelė, kur galėjai pasipelnyti bei pasislėpti nuo visų pasakiškai nuostabių ir normaliųjų.
  Dvidešimt penkerių mergina užsimetė tamsiai žalio palto gobtuvą ant savo garbanų, kurios šiandien kaip niekad taršaliojosi į visas puses: šiaurę, vakarus, rytus, pietus ir taip tūkstančius kartų per sekundę. O tu švents katašuni, kokio brudeliausko jis čia eina. O Melisa net nebūtų atsekusi vyruko čia, ji tik nelabai įmatė, kaip augintų jo palikuonį vieną. Turėjo tik vieną mintį, pabūti labai čiotka buvusia sužadėtine ir įsiūlyti ją su tuo padariūkščiu priimti į to, kaip ten jis, nu to, nu buvusio irgi vyruko namučius. Hahahah, pasileidėlė Keyes, šeimos pasididžiavimas. Jos motina iki šiol visiems aplinkui, kurie klausia, ką gi jos nuostabioji strazdanė veikia, atsako, jog šioji Antarktidoj rimtais tyrimais užsiima, nors pati dabar jau kone kasdien siunčia žvieglius, kad jai bent normalų anūką pagimdytų, o ne tokį prietranką kaip šiosios dukra.
  Smaragdinių akių savininkė atsirėmė į sienos kampą, jungiantį tą akligatvį su gana normalia gatvele, nusekė akimis savo gyvenimo meilę, ew, nesiseilėkim, tiesiog karštą vyruką. Kažkur už jos pasipainiojo nerimastinga siela, kuriai atbulomis kumščiu sudavė nosin ir toliau ramiai stebėjo Eliją.
- Bet aš tikrai durna. Jis mane nudauš vos pamatęs,- burbtelėjo sau tyliai po nosim.

[Elias Andrew Ravengrave]

Pamanytumėt, kad eidamas beveik užtikrintai pasitikti savo mirties, Elijas turėjo būti atsargesnis, įtempti klausą ir mėlynas (ar kokios ten spalvos) akis, žengti tyliai ir atsargiai, dairydamasis į šalis ir kvėpuodamas negarsiai, tolygiai. Tačiau vyras pats save pažinojo visai kitokį, anaiptol nelinkusį imtis atsargumo priemonių to labiausiai reikalaujančiose situacijose. Negalima sakyti, kad jis nebuvo atsargus - kišenėje glūdėjo kerais sumažintas kirvis ir lazdelė, be to, jis stengėsi neatrodyti labai grėsmingas, tikėdamasis, kad jo negrėsmingumas paskatins priešo giminę arba žudikų gaują nereaguoti labai grėsmingai. Tačiau jis negalėjo žinoti, kaip atrodo iš šalies, tamsus besiplaikstantis paltas ir piktai suraukti antakiai bei sukąstas kampuotas žandikaulis anaiptol nesiregėjo švelniai ir palankiai.
Dar keletas žingsnių ir jis atsidūrė prie pat upės, kuri labiau panešėjo į kanalą. Riebaluotų, purvinu ir dvokiančiu vandeniu plaukė šiukšlės, Elijas turbūt nebūtų suklydęs, jei būtų pagalvojęs ir apie į gabalėlius supjaustytą kieno nors lavoną, rimastingai plūdraujantį plastikiniame maiše. Vyras sustojo ir garsiai iškvėpė. Dvokas gniaužė kvapą. Jis apsidairė aplinkui, kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė lazdelę. Vis dėl to nebuvo toks beviltiškai nutrūktgalviškas. Staiga iš už bjauraus, aptrupėjusio namo kampo švystelėjo šviesiaplaukė galva ir prieš Eliją išstojo aukšta moteris, veidą slepianti po gobtuvu.
- Andrius? - tyliu, skambiu balsu paklausė moteris. Jos žodžiai nešė vos girdimą akcentą. Elijas linktelėjo, įsistebeilijęs į švytinčias sruogas, kyšančias iš po gobtuvo. Jis mintyse atsikvėpė, kad ne samdomų žudikų gauja atėjo jo pasitikti. - Žinai, kodėl mes čia? - vėl paklausė toji moteris. Elijas žinojo - prieš devynerius metus nužudė žmogelį, ir štai prieš jį stovi jo galinga giminė iš už jūrų marių, sumaniusi atkeršyti. Duomenų analitikas linktelėjo.
Viskas vyko labai greitai, staiga ir detaliai. Moteris ryškiai norėjo turėti šiokio tokio malonumo prieš nužudydama Eliją, tad vienas po kito sekė nemirtini, tačiau baisiai nemalonūs kerai. Kai kuriuos jis atmušė, kai kurie pataikė. Pats paleido keletą rimtesnių keriukų, tačiau jo priešo priešo priešas buvo vikrus ir patyręs kovotojas. Elijas mintyse keikėsi. Kažkurią akimirką jis kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė miniatiūrinį kirvį, tačiau nespėjo jo sviesti, kai baisus keras tykštelėjo į ranką ir kone sutraiškė dilbio kaulą. Elijas suriko nesavu balsu, kirvis klaktelėjo ant žemės. Jo dešinė ranka neveikianti sudribo. Kairiojoje vis dar gniauždamas lazdelę, ėmė ją kelti, ant liežuvio galo suposi užkeikimas, tačiau dar viena kerų banga tėkštelėjo į krūtinę baisia jėga, ir Elijas susvyravo, iš plaučių pajuto išsimušant orą, žingtelėjo žingsnį atgal ir nerecemoningai pliūkštelėjo į ledinį, šlykštų upės vandenį. Regėjimą apgaubė tamsa ir jis pajuto grimztąs į dugną.

[Melisa Keyes]

  Mergina dar kurį laiką nesikišo, anksčiau, jau būtų įpuolusi visom keturiom tarp jų, tačiau dabar ją vis dėlto sulaikė besivystanti gyvybė, tad tik nebyliai stebėjo pasirodančią šviesiaplaukę ir jai pradedant svaidyti kerus. Ir kaip bebūtų keista, garbanė nepaleido jokių iš savosios lazdelės, galbūt kažkur smegenyse įsijungė dar vienas racionalumo vingis, klykiantis jai nieko nedaryti, jeigu ši nori likti gyva. Tačiau tą akimirką, kai akimis gaudė krentantį Eliją šlykščion upėn, suprato, kad turėtų pagaliau išnirti iš savo saugesnės užuovėjos. Patamsėjusios nuo įsiūčio akys susirakino ties moterimi, tikriausiai pasiekusia savo tikslą, kilstelėjo ąžuolinę lazdelę ir paleido visus žinomus kerus, tačiau šie pranyko į nieką, kadangi persona lyg viesulas pradingo, palikdama garbanę susierzinusią, įsiutusią ir baisiai jai nebūdingai nusivylusią.
  Nenorom Melisa tvardė mintį bristi į tą nešvarų vandenį, tačiau, kaip visada, tas jos geraširdiškumas pasiekė savo. Prasisegė paltą, nusimetė gobtuvą ir atsisėdo ant betoninio, šalto ir šlapio krašto. Įrėmė rankas, panardino kojas po vandeniu, dar susilaikiusi ir nepaleidusi visų savo žarnų laukan dėl baisiai, švelniai tariant, nemalonaus kvapelio. Leidosi apgaubiama vandens, kol kojomis pasiekė pusiau kietą, pusiau minkštą grindinį. Sužiaukčiojo.
- O mama, negaliu,- paleido visą turinį į upę.- Atleisk, Elijau.
  Pati nusipurčiusi panardino ir rankas po vandeniu, kuris siekė Melisos šlaunis, apčiuopomis bandė kažkur sugraibyti bent kažką panašaus į vyro palto atlapus ar plaukus, ar galvą, ar kojas, bet ką. Stingdantis šaltis brovėsi į kaulus taip, kad nėščioji jau buvo nusprendusi pasiduoti ir nebeieškoti. Tu idiotė, Melisa, idiotė. Tik galiausiai jos dešinysis delnas sučiupo kitą, tikrai ne jos kairįjį, tada ji ir atsipeikėjo, staigiai truktelėjo viršun radinį, sekundėlei galva išniro, tačiau garbanė, neišlaikiusi visos jo masės, buvo priversta susilenkti ir atsipūsti bei vėl sugrąžinti Elijo galvą po vandeniu.
- Trauk jį, po velniais,- truktelėjo dar kartą, staigiai sugriebė už pažastų.
  Prireikė dar kelių truktelėjimų kol galiausiai viena ranką laikę užkištą už vyro pažasties, o kita bandė perkelti juos abu į sausumą.
  Ne, Melisa ne to tikėjosi atsekdama čia rudaplaukį, nesitikėjo išvis nieko, nesuprato, kurių galų čia tempėsi. Kaip įprastai, šaltos rankos nubraukė plaukų sruogas, užkritusias vyrui ant akių, ar akimirka stebėjo, o tuomet ėmėsi hilerio žinių, kurios, jau vargu, ar sugebės padėti. Kol kas tik buvo pašalinusi vandenį iš jo plaučių, patikrinusi kvėpavimą, kuris jau kažin kur buvo pradingęs, pagalvotum, įprastas žmogėnas jau būtų praradęs viltis, tačiau Melisa dar nebuvo pasiruošusi su tuo susitaikyti, tad sumurmėjo keletą žodžių lotyniškai ir tik tada atsidususi ir supratusi, jog viskas daug sunkiau nei tuomet fleglyje, rudaplaukė tik lengvai akimirkai leido sau pailsėti, nebenulaikė savo pačios kūno, leidosi nevaldomai jėgai nusileisti žemėn ir prigulti, juokinga, bet jai taip skaudėjo.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis turbūt buvo labai miręs. Nežinojo, negalėjo pasakyti. Pamažu atsijungiančios smegenys intensyviai registravo visą kūną stingdantį šaltį, į plaučius plūstantį vandenį vietoj oro, nepakeliamą, traiškantį skausmą, varstantį nuo pat riešo iki peties, iki mentės, iki nugaros. Permirkę rūbai slėgė žemyn, painiojosi, o akys užmerktos nieko nematė. Elijas net nemėgino kapanotis, rodėsi, dar krisdamas susitaikė su likimu, su štai tokia neoria baigtimi prasmirdusiam kanale, kursi turėjo turėti nežmoniškos drąsos, kad vadintų save upe. Štai, duomenų analitikas tuoj prisijungs prie vandeniu plaukiančių šiukšlių, jo sustingusį, subaladotą ir išbrinkusį kūną atras kažkas po savaitės beįplaukiantį į jūrą pakrantėje. Štai, jis palieka Melisą ir savo dar negimusį vaiką vienus pasaulyje, ir kad jį kur velniai, bet turbūt taip daug geriau. Prieš sąmonei galutinai užgęstant, blykstelėjo baisiai gražaus Melisos veido vaizdas, o tada Elijas paniro į tamsą.
Jis negirdėjo ir nejuto traukiamas iš vandens ir tampomas už rūbų ir pažastų. Nei kerų poveikio nejuto. Praėjo kelios minutės, o gal visas pusvalandis, o gal visa valanda, ir Elijo smegenys vėl įsijungė, regis, kažkokiu pasąmoniniu būdu užregsitravusios, kad jau galima, kad jau yra kuo kvėpuoti, kur eiti, kaip būti. Vyras atsimerkė, tuoj pat mirksniu jį sukrėtė baisingas kosulys, ir vėl iš naujo nudiegė skausmas rankoje, o naujas pasijuto krūtinėje, kur trenkėsi parbloškiantieji kerai, dėl kurių ir atsidūrė vandeny. Eliją nukratė siaubingas drebulys, o sunkūs, permirkę rūbai lipo prie kūno kaip šūdas prie bato ir šlapi medžių lapai rudenį. Jis nepastebėjo Melisos šalia, kur tau pastebės, kai kūnas šitaip audringai pasitinka naują gyvenimo etapą. Ir tik kai pabandė atsisėti, pasikelti nuo purvino grindinio, kvailai pasirėmė sutraiškyta ranka (nors šiaip nežinau, kaip jis ją dar juto) ir iš jo gerklės išsiveržęs laukinis riksmas, it kokio baisaus padaro staugimas nuaidėjo Koukvorto gatvėmis ir turbūt buvo išgirstas net aplinkinėse miestelio apylinkėse.