[Melisa Keyes]

  Iš šono vaizdas buvo jau matytas, du besivoliojantys kūnai. Vienas gyvas, kitas - nežinia. Mergina buvo priglaudusi galvą prie Elijo šlaunų, šiek tiek susirietusi ir švelniai glostanti pilvą. Iš jo lūpų sklido kažkokio raminančios lopšinės melodija. Akių vokai vis sunkiai krito ant smaragdo, tuščiai bežvelgiančiu į tolumą. Drebančios kojos ir rankos iššaukė menką kūkčiojimą. Ji nežinojo, kaip elgtis, kaip prisiversti jį gebėti, juk žinojo, kad turi tai padaryti, tačiau tuo pačiu mergina jautėsi bejėgė. Sukrėsta. Nusivylusi.
  Pasigirdęs staugimas dar nepabudino garbanės iš transo būsenos, ji tik kvailai sau šyptelėjo, pagalvodama, kad tai tik prisiminimai iš vyro buto, kai šis staugė ant jos dėl netvarkingų daiktų. Ir tikrai beviltiškai liūdna buvo tai, kad jos protas buvo galutiniai sumaitotas. Melisa jautėsi nesaugi, jau pasiruošusi užgesti kartu su esančiu šalia vyru. Tačiau kažkas privertė jos širdį suspurdėti ir staigiai atsikelti. Išsigandusios akys sugaudė vyro apniukusias, nešvariais delnais sugriebė šio skruostus ir prisitraukė šalia savęs. Jai nebuvo svarbu, kad šis visas buvo permirkęs, pati ne ką geresnėje būsenoje buvo, tad lyg tikra motina priglaudė lūpas prie vyro viršugalvio su kažin kokiu keistai šiltu jausmu, drebančia ranka perbraukė per plaukus. Atsitraukė. Nežinojo, ką jam skaudėjo, kur ir kaip buvo kažkas sulūžę ar pradurta, net neįsivaizdavo kaip padėti. Tik kvailai žibančiom akim žvelgė į, matyt, antrąjį Jėzų Kristų pasaulyje.
- Kvaily tu,- sumurmėjo ir dar kartą apglėbė vyrą, o vėliau atsitraukusi akimis paprašė kaip nors jai paaiškinti, kur negaluoja. Nors iš šono atrodė, kad jam viskas blogai.
  Čia buvo ketvirtasis telenovelės sezonas. Filmuota Koukvorte. Laik, subskraib, šiėr. 

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis atgimo tarsi Jėzus per velykas, tik, matyt, daug skausmingiau ir su ašaromis akyse. Elijas verkė turbūt tik kartą gyvenime, ir tas vienas kartas buvo iš pykčio ir įtūžio, o štai ir antras, iš skausmo, kuris, atrodė, varstė visą kūną netolygiai. Skaidrios ašaros ritosi purvinu veidu, kurį staiga sugriebė šalti delnai, staiga skruostas prigludo prie kito žmogaus raktikaulio, o jis pats pajuto plunksnos lengvumo prisilietimą viršugalvy. Vyras suinkštė, sudejavo, bandė sufokusuoti skausmo aptemdytą žvilgsnį, ir vos pasigirdus neįprastai švelniam balsui, kurį jau ir per miegus atpažintų, smarkiai sukosėjo ir į smegenis atėjo suvokimas, kad tai Melisa šalia jo, tai ji turbūt ir sužvejojo jį kaip nelaimingą auksinę žuvelę, pasiklydusią plačiuose pasaulio vandenyse.
Elijas Andrius pabandė ištarti žodį, tačiau gerklė tarsi užstrigo ir iš jo burnos pasigirdo tik dar viena aimana. Žinoma, kvailys jis, mintyse sutiko su mergina. Būtų ne kvailys, būtų aplenkęs priešo giminaitę plačiu lanku ir pats pasamdęs žudikų gaują, kad pasirodytų vietoj jo. Tačiau ar galetų taip paminti savo puikybę, orumą ir garbę? Žinoma, kad ne.
Elijas, nepratęs prie jausmų, viduj akimirką pasiplėšė, kaip jam elgtis, o tada sveikąja ranka stumtelėjo Melisą nuo savęs ir pabandė atsistoti. Jam, žinoma nepavyko, jis suriaumojo, o kartu su riaumojimu sugrįžo gebėjimas mintis reikšti žodžiais ir pasipylė baisių keiksmų virtinė, nukreipta į upę, vandenį, grindinį, ir jo paties kerų sutraiškytą ranką. Visas susierzinęs, skaudantis ir ašarotas kairiaja ranka pagraibė po šlapio palto kišenes lazdelės, o suvokęs, kad šioji turbūt guli upės dugne, keiktelėjo dar kartą.
Elijas verkė turbūt tik kartą gyvenime, o štai šis - jo antrasis, iš skausmo, įtūžio ir dar kažkokios neįvardintos emocijos, kuri greičiausiai buvo susijusi su vos per plauką išsaugota gyvybe. Duomenų analitikas iš Londono vėl pamėgino atsistoti, ir jam beveik pavyko, tačiau, be abejo, neišlaikė pusiausvyros ir dribo veidu žemyn ant purvinų, šlapių akmenų. Po akimirkos jo kūną supurtė kūkčiojimas.

[Melisa Keyes]

  Išvoliotas keruose, upėje ir purve vyras nekėlė Melisai jokio džiaugsmo. Galimai buvo daugiau žmogiško susirūpinimo nei panikos kaip anksčiau. Ji ignoravo jo stumtelėjimą, tik papurtė galvą. Stebėjo nesėkmingą bandymą stotis, girdėjo riksmą lyg skerdžiamo. Nespėjo jam bekrentant ir sugauti, šiandien jos reakcija baisiai neveikianti, nors, vargu, ar būtų išlaikiusi dar bent sekundėlę tokį mėsos maišą. Susiraukė šiam nusidrėbus ant veido. Melisa buvo mačiusi Eliją visokį: įsiutusį, įžeidžiantį, šiek tiek besirūpinantį, kartą ir kvailai linksmai besišypsantį, ištroškusį, apibaladotą, pavargusį, tačiau vaizdo, kuris šiuo metu šmėžavo prieš ją, dar nebuvo tekę. Jis buvo sumaitotas, kankinamas skausmo ir verkiantis. Nepalyginsi su vyru, kurį buvo sutikusi tuomet ligoninės arbatinėje ar kuris kaip koks nevala pasirodė bare, nepalyginsi ir su tuo, kuris įsiutęs trenkė sienon. Panašu, išvis nebuvo su kuo lyginti. Nebent. Jis atrodė žmogiškas ir pažeistas, atrodo, visai kaip tada, kai lūžtančiu liežuviu sugebėjo ištarti atsiprašymo žodžius.
  Smaragdinių akių savininkė sunkiai apvertė Elijo kūną, pasilenkusi dar kartą patikrino ar kvėpuoja. Galvoje vėl sukosi pastrigusi plokštelė. Daryk, gelbėk, nuprausk, užkalbėk. Jau bepradedanti velniškai panikuoti moteris ramindama save pradėjo kalbėtis su savimi.
- Aš nežinau, kas jam, kaip galiu jam padėt,- murmėjo.- Tu žinai, idiote, susakyk viską,- rodos, joje pradėjo keistis asmenybės, nors tai tebuvo panikos iššauktas elgesys.- Gerai, nusiramink,- persibraukė rankomis per veidą.
  Lazdelės pagalba apiprausė Eliją bei save pačią, drebančiomis rankomis apčiupinėjo kiekvieną (taip, kiekvieną) jo kūno dalį, lyg ieškodama kas jam galėtų būti lūžę, nors iš išorės pati negalėjo pasakyti. Atsiduso.
- Pameni, kai buvom skersgatvyje, kai tave montavau iš naujo, ir šiek tiek skaudėjo?- ganėtinai ramiai prabilo.- Dabar skaudės dvigubai žvėriškiau, nes nežinau, kur tau blogai ir atrodai nenormaliai, nors vis dar karštai. Prašau galvok apie vaivorykštes ir įsikask į mano paltą,- prikišo ranką prie šio burnos.- Jeigu to nepadarys, sugrūsiu per prievartą. Nemėgink mano kantrybės.
  O tuomet prasidėjo menki smagumai, kurie turėjo, pagal Melisą, privalėjo baigtis gerai ir su žviegimu bei dantimis suvarytais į josios palto rankovę.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis atrodė apgailėtinai ir jautėsi apgailėtinai. Jo baltos kojinės buvo permirkusios ir parudavusios nuo šūdų pilno upės vadens, batuose bjauriai žliugsėjo, o šlapias grindinio akmuo, įsirėmęs į kaktą, jautėsi šlykščiai vėsus. Jis atrodė apgailėtinai ir jautėsi apgailėtinai, o kūną purtė jau ne tik kūkčiojimas, bet ir nevaldomas drebulys. Kažkuri sąmoninga ir skausmo neaptemdyta smegenų dalelė sučirškėjo kaip koks prakeiktas paukščiukas, kad jis turbūt mirtinai peršals, pasigaus plaučių uždegimą ir mirs. Elijas beveik pasidavė.
Tačiau tada keistai stiprios rankos jį apvertė ant nugaros, gražusis veidas atsidūrė akiratyje, o jis pats kvėptelėjo šalto, dvokaus oro gurkšnį. Juto beveik į ledą ant veido stingstančias ašaras ir odą žnaibantį šaltį. Negirdėjo Melisos debatų su pačia savimi, vos vos užregistravo jos rankas, it koks šiltas ledinis šimtakojis bėgiojančias po visą jo kūną. Nebešaukė ir nebevaitojo, vos jos delnams, pirštams palietus sužeistas vietas tik staigiai prisemdavo oro į plaučius, kurie jautės it suraižyti iš vidaus.
O tada prie jo veido į jo burną buvo sugrūsta šlapia Melisos palto rankovė, jo ausis pasiekė įtartinai ramus ir įtaigus pagrąsinimas, ir vyras pasijuto negalįs daryti nieko kito, kaip tik paklusti paliepimui. Permirkusios rankovės skonis kėlė norą žiaukčioti ir vemti, tačiau šį tuoj pat išvijo noras raitytis iš baisaus skausmo, kurį kėlė atsistatantys sutraiškyti kaulai jo dešinėje rankoje ir visur kitur, kerai, per odą pasišalinantys iš kūno. Elijas rėkė nesavu balsu, kurį šiek tiek tildė palto rankovė. Jo dantys greičiausiai pailko skyles joje. Elijo akys akimirką užvirto vyzdžiais į viršų ir po primerktais vokais tesimatė krauju pasruvę baltymai. Elijas gniaužė sveikos rankos kumštį taip, kad nagai paliko delne kraujuojančias įrėžtis. Ant Elijo šaltos odos susikaupė šaltas lipnus prakaitas, ir jis drebėjo, drebėjo, drebėjo.
Kai viskas baigėsi, kai skausmas palaimingai atlėgo, vyras kone žiaukčiodamas išspjovė šlapią žalią medžiagą, atleido į kumštį sugniaužtus pirštus ir suglebęs ant šalto grindinio, įsistebeilijo į dangų. Temo, viena kita žvaigždelė ėmė rodytis tamsiame danguje, o prakeiktas skersgatvis skendo tirštoje prieblandoje. Elijas ėmė galvoti apie Londoną.

[Melisa Keyes]

  Pati Melisa pavargusi atsiduso, jautė keistai nemalonų jausmą papilvėje, tačiau ignoravo tai. Tik nebyliai džiaugėsi vyro atgijimu. Lazdelės pagalba dar kartą jį apliejo vandeniu, išdžiovino ir parūpino naujas, pasakiškai baltas kojines. Susitvarkė ir pati. Ir tapo bent kiek į žmogų panašesnė. Pasirėmė į grindinį delnais, sunkiai atsistojo, ranką, kurią buvo sugrūdusi Elijo burnon, šiek tiek nudiegė skausmas, akimirkai akyse užtemo, papilvėje sustiprėjo skausmas. Atrodė, kad žarnos verčiasi į išorę, skrandis prakiuręs, o  nevaldomai kojos drebėjo. Dar kartą sužiaukčiojo, pašalino viską dar vieną kartą. Tikriausiai, kad Elijas ją bus matęs vemiančią daugiau kartų nei ji pati įsivaizdavo. O tuomet persibraukė delnu per lūpas, pakratė ranką.
- Jeigu gali, tai atsistok, tik iš lėto,- prabilo kažkaip nenatūraliai.- Sakyk, žviek, jeigu skauda.
  Juokinga, kaip skaudėjo jai pačiai, o kitu rūpinosi labiau. Moterukė pradėjo lėtai žingsniuoti, atsirėmė į artimiausią nešvarią sieną, pridėjo ranką prie pilvo. Stipriai užmerkė akis. Norėjo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų, norėjo, kad jai pagaliau neberūpėtų kiti, kad liktų tik ji su mažuoju diablitu.
  Suinkštė. Mintyse iškoliojo save visokiais žodžiais už neatsargumą ir kvailus sprendimus, kaip pastarieji. O taip, pagaliau galima buvo pripažinti, jai suknistai rūpėjo Elijas, o nėštumas viską jos viduje tik dar labiau sustiprino. Lūpos paleido skausmo dejonę, ši susilaikė nesuklupusi.
- Baik, pasilik čia, mažyli,- šnabždėjo ji lyg ir sau, lyg ir savo vaikui.
  Atsitiesusi pažvelgė šiek tiek atgalios. Į vyrą, taip sukėlusį chaosą Melisos gyvenime. Ne jis vienas čia buvo auka. Tačiau ji nebepyko. Tik vis tiek liko nusivylusi jo sprendimu atsivilkti čia. Tiesiai mirčiai į nasrus.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis nebuvo it naujai atgimęs, tikriausiai ir tebeturėjo mėlynių ant savo graikų dievą primenančio kūno, tačiau naujos skaisčiai baltos kojinės pakėlė jo sušiktą nuotaiką ketvirtadaliu laipsnio. Jis baigė savo spoksojimą į tamsiame danguje spingsinčias žvaigždeles ir atsisėdo. Vis dar drebėjo, nors sausi (tačiau vis dar nelabai švarūs) rūbai stingdantį šaltį sušvelnino iki nemalonios vėsumos. Jis suktelėjo galvą, pažvelgė į netoliese dvilinkai susirietusią vemiančią Melisą, ir pagaliau jo praskaidrėjusiose smegenyse užsiregistravo mintis, suvokimas, kad jos neturėtų čia būti. Po šios minties sekė ir kita, kad pats Elijas Andrius turėtų būti mirtinai dėkingas likimui, savo palaimingai žvaigždei, angelui sargui ar tiesiog pačiai Melisai, kad ji čia, kad ji ištraukė jį iš šlykščios Koukvorto upės, sutaisė, sulopijo ir padarė vėl gyvą ir funkcionuojantį. O po šios revoliucingos minties toptelėjo, kad jis nori pamiršti ir niekada gyvenime niekam, jokiomis aplinkybėmis neužsiminti apie baisingą savo pusiau baigtį.
Jis atsistojo, šiek tiek svirdikuliuodamas. Nieko pernelyg neskaudėjo, tik vos vos svaigo galva, o staiga ir banga baisingo nuovargio užliejo visą kūną, manėsi tik norįs pūkinio patalo ir miegoti tris dienas ir tris naktis. Elijo ausį staiga pagavo dejonė, neabejotinai sklindanti iš jį ką tik sutvarkiusios merginos lūpų. Staigiai suktelėjo galvą į jos pusę, taip, kad net nudiegė kaklą. Vaizdas jos, graibstančios purvinos sienos kaip paskutinio gyvenimo šiaudo, kažką, kaip visad, pavirpino jo šaltoj širdy. Jis jau buvo bežengiąs ir betiesiąs ką tik atgautas rankas į Melisą, pasiruošęs ją gaudyti ir nešti iki pat Londono, tačiau.. Rodos, neprireikė. Vos vos mažutėlaičiai ištiestos rankos sudribo prie šonų, ir jis į ją atsigrįžusią pažvelgė tuštoku žvilgsniu. Svirdikuliuodamas priėjo, delnas suvaiduokliavo ties juosmeniu, lyg norėjo apglėbti, prilaikyti, priglausti, velniai žino, gal net padėkoti, tačiau tik kyštelėjo pirštus ties josios ranka ir ištraukė lazdelę iš delno. Nukreipė šią į upės vandenį, murmtelėjo burtažodį ir iš purvų ir šiukšlėmis nusėto dugno iškilo jo paties kerėjimo įrankis (if you know what i mean) ir nusileido į Elijo delną. Grąžinęs Melisos lazdelę jai, šį kartą apsivijo ranka josios juosmenį ir ją į save paremdamas, ir pats ant jos kone griūdamas, žingtelėjo žingsnį į priekį.
- Einam, - sugergždė. Nepasakė, kur, bet tikėjosi ją suprasiant: į Londoną, atgal namo, kuo toliau nuo šito nelemto akligatvio.