0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Violeta Lestrange

  • II kursas
  • *
  • 32
  • Taškai:
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #225 Prieš 2 metus »
Ilgą laiką Violeta stebėjo ką tik atėjusią mergaitę ir tiesiog mąstė. Po šimts žiobarų eilinė purvakraujė kiek jų iš vis šioje mokykloje yra ?  Šita mokykla grynas pragaras su jais kaip tik tie tėvai žiobarai juos čia leidžia ? Po kiek laiko kita mergaitė kažką pasakė , bet lestrange tai beveik praleido pro ausis , bet vis tik pati ištarė:
- Tu bent kiek įsivaizduoji su kuo tu kalbi mergiukšte? Aš Violeta Lestrange jeigu tau tai ką nors pasako,  purvakrauje. - Tai pasakiusi klastuolė pašaipiai nusijuokė supratusi , kad taip greitai sugebėjo rasti auką jos ir purvakraujės Dori planui. kai pagaliau nustojo  juoktis Violeta iškarto suprato ką daryti. Priėjusi prie varniukės Lestrange nutraukė nuo jos paklodę ir pasitraukė kelis metrus nuo mergaitės ir po kiek laiko pagaliau ištarė :
- Šita pasiliksiu sau purvakrauje, ir bėjė kuo tu vardu ? - Kaip visada pašaipiai paklausė klastuolė jai nei kiek nebuvo  gaila Varno nago mokinės kaip ir visų kitų Lestrange manymu šioje mokykloje esančių purvakraujų.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #226 Prieš 1 metus »
     Gražus oras traukė merginą į lauką - kvepiantis pavasaris labai viliojo, o ypač neseniai iš depresijos ištrūkusiai Nikolei, kuri šiuo metu žibėjo visomis gyvenimo spalvomis ir troško atsigriebti už prarastą laiką nieko neveikimo. Pagaliau, kai išaušo ankstyvas savaitgalio rytas, rožinių plaukų savininkė, tiesioginė ta žodžio prasme, spindėdama iš džiaugsmo, nes džiaugsmas buvo toks begalinis, kad net oda ėmė spindžioti kaip koks veidrodis, nušviestas saulės šviesos, iššoko iš lovos, pasirausiusi lagamine susirado kadaise tėčio specialiai jai pagamintą šluotą (kuri, deja, bet vis dar priminė neseniai įvykusį išsiskyrimą su tėčiu...), užsivilko kvidičo aprangą ir apglebusi brolį per juosmenį, kuris šiuo metu ir  užsikrėtęs sesers džiaugsmu, taip pat džiūgavo, išlėkė į taip savo pamiltą Kvidičo aikštę.
     Palikusi Lorenuką persirengimo kabinoje, kad niekas neaptiktų jo ten, ir prisaikdinusi niekur neiti ir netriukšmauti (bet ką tu prisakysi poros metų berniukui, kuris trokšta tyrinėti pasaulį?) pati susirišo plaukus, kurie nuo jau kylančio azarto žaibiškai keitė spalvą į tvirtą kuodą ir giliai įkvėpusi išėjo į aikštę.
     Užuodusi šviežiai nupjautos žolės kvapą, Nikolės džiaugsmas dar labiau padidėjo - tai jos taip mylimas kvapas! Užsėdusi ant savosios šluotos, Parker visu greičiu šovė į viršų, mėgaudamasi kiekviena akimirka ir kiekvienu šaltu vėjo gūsiu, pūtusiu jai į veidą. Tai buvo tai, ko jai reikėjo. Tai buvo jos pašaukimas.
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Bonė Aneta Iden

  • I kursas
  • *
  • 36
  • Taškai:
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #227 Prieš 1 metus »
 Buvo vienas tų retų, auksinių, pasakiškų gegužės rytų. Viskas tiesiog tryško pavasario džiaugsmu ir energija. Saulės spinduliai palengvėle dažė dangų nuostabiomis, pastelinėmis saulėtekio spalvomis, švelniai kuteno medžių viršūnes ir šildė žemę.
 Alisa, kaip visada, anksti pakirdusi, klaidžiojo Hogvartso kieme, mėgindama išblaškyti sunkius, galvą ir širdį slegiančius naktinius košmarus. Ji rinko žydinčias gėles, braidžiojo aksominės žolės kilimu ir mėgavosi priešaušriniu vėjeliu.
 Vaikšinėdama Uždraustojo miško pakraštyje, netoli apgriuvusios Hagrido trobelės, mergaitė netikėtai išvydo didelį, plyną lauką. Aplink jį ratu ėjo tribūnos, o kiekviename lauko gale stovėjo stulpai. Prisimerkusi, pirmakursė išvydo danguje dėmę - didžiuliu greičiu ant šluotos lekiančią figūrą.
 Alisa nuskubėjo aikštės link. Ji pati skraidyti netroško, ne sautė, jog vos tik pakilus į orą, drebančios rankos išdavikiškai slystelts nuo koto ir ji ims kristi, kristi, kristi... Visai kaip savo sapnuose.
 Tačiau mergaitė nekantravo pažiūrėti, kaip atrodo tikri, profesionalūs kvidičo žaidėjai, padangių asai, žmonės, kuriems kvidičas ir aukštis nedaro jokių kliūčių ir nenubraižo ribų.
 Taigi, švilpynukė atskubėjo prie tribūnų, įsitaisė kiek galima žemesnėje vietoje ir, stengdamasi nenuleisti akių žemyn, ėmė stebėti danguje lakstančią figūrą. Pirmakursė neįžiūrėjo jokių jos veido bruožų, tačiau matė, kad tai gana smulki, kokių šešiolikos metų mergina iš Varno nago. Šeštakursė skraidė išties meistriškai. Ji žaibiškai keitė kryptį, sukosi ratais ir vėl apsigręždavo.
 Alisa visa tai stebėjo su nuostaba ir pagarbiu susižavėjimu. Staiga jai atėjo į galvą, kad varniukė gali ją pastebėti. Netikėtai užraudonijusi ir mintyse siusdama ant savęs už žioplumą, mergaitė pasilenkė ir lyg koks katinas, susirietė ant grindų. Atrodė gan keistai, ir patogu nebuvo, tačiau bent jau skrajūnė jos nematė.
 Švilpynukė, dar labiau užraudusi, kietai užsimerkė iš baimės ir jaudulio.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #228 Prieš 1 metus »
     Nikolė jautėsi kaip devintame danguje, skraidydama ant šluotos ir atlikinėdama įvairius meistriškus triukus, kurių buvo išmokusi iš tėčio - vieno geriausių pasaulio Kvidičo žaidėjų. Baisiai užgniauždavo širdį ir tiesiog gniuždydavo pagalvojus, kaip negailestingai ir be jokio pasigailėjimo jis atsikratė Nikolės su Lorenu, kaip paliko juos likimo valioje. O jo ištarti paskutiniai žodžiai... Jie nuolat šiurkščiai skambėdavo metamorfmagės galvoje: „Jūs man būsite tik kliūtis. Be Žanos jūs man niekas.“ O tuomet apsigręžė, susirinko daiktus ir dingo lyg niekur nieko... Na, bent jau šluotas, kurias buvo padirbęs specialiai savo dukrai, paliko. Jos buvo vienas iš tų įrankių, kuriais Parker kabinosi iš gilios duobės, kurią paliko abiejų tėvų netektis.
     Tačiau dabar visa tai jau buvo praeitis - šiuo metu Nikolė tiesiog džiūgavo, džiaugėsi kiekviena akimirka, nes žinojo, kad gali ją prarasti. Apsivertusi ore, tarsi padariusi salto su šluota aukštai aukštai ore, jį smigo visu greičiau žemyn. Tas krytis su šluota ir šaltas vėjas, „glostantis“ kvidičininkės veidą, buvo tiesiog nuostabi akimirka! Likus porai metrų iki žemės, rožinių plaukų savininkės gerai ištreniruotas instinktas užvertė šluotos galą ir šluota, taip pat prisidėdama su savo gerais gebėjimais, staigiai pakilo aukštyn, neleisdama jos savininkei rėžtis į žemę. Po sėkmingo dar vieno triuko, Nikolė garsiai sušuko laimės kupiną šūksnį ir apskriejo ratą aplink vieną iš tribūnų.
     Būtų ir toliau nuskirdusi mėgautis Kvidičo akimirkomis, tačiau kai kas užkliudė jos akis. Staigiai stabdydama šluotą, Nikolė nusileido arčiau tribūnų suolų ir suprato, kad jai nepasivaideno - ten tikrai gulėjo susigūžęs kažkoks vaikas. Ar jam viskas gerai? sunerimo Nikolė, kol kas nesuvokdama, kad tie balti plaukai jai pažįstami. Nusileidusi šalia suoliukų ir nulipusi nuo šluotos, ji padėjo tam vaikui atsistoti.
    - Kas tau nuti... - norėjo klausti Parker, tačiau iškart pažino merginą, su kuria susipažino vienoje pamokoje. - Alisa! - džiaugsmo pagauta sukliko Nikolė. Nepajuto, kaip jos plaukai nusidažė baltai, mėgdžiodami draugės išvaizdą. - Alisa, kaip gera tave matyti! - ji stipriai apglėbė draugę, o tuomet atsitraukė ir jau rimtu veidu paklausė. - Alisa, o kas tau nutiko? Kodėl tokia išsigandusi? Kodėl slėpeisi susigūžusi po tais nepatogiais suolais?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Bonė Aneta Iden

  • I kursas
  • *
  • 36
  • Taškai:
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #229 Prieš 1 metus »
 Alisos kojos jau ėmė tirpti, tačiau ji nedrįso pasitraukti iš po savo medinio skydo, sergstinčio išraudusį veidą nuo priekabaus pasaulio. Mergaitė nenorėjo, kad varniukė padangių asė ją pastebėtų, tad, pajutusi tylų ūžtelėjimą ties viršugalviu tik dar labiau susigūžė. Staiga visa šiluma, kurią ji jautė nuo pat tos akimirkos, kai išlindus iš pilies jos veidą pasitiko gegužės spinduliai, kažkur prapuolė. Atrodė, tarsi džiaugsmo upė, netrukdomai tekėjusi visą rytą, būtų patvinusi ir užtvenkta šaltų ledo lyčių.
 Tačiau nemalonusis jausmas tuoj pat išnyko, vos tik švilpynukė išgirdo pažįstamą melodingą ir švelnų tarsi vėjelis balsą.
 - Ni-Nikole? Negalėdama patikėti savo ausimis paklausė ji. Varvekliai krūtinėje tuoj pat ištirpo, kojos atgavo įprastą būseną. Pirmakursė, dėkinga už šiltas ir lanksčias draugės rankas, apsivijusias aplink vis dar sustirusius pečius, pakilo nuo žemės. Ji negalėjo sulaikyti šypsenos, nušviečiančios išbalusį ir randuotą veidą  beveik taip pat, kaip toji saulė, šviečianti danguje.
 - Ni-Nikole! K-Ką tu čia veiki? Ne... Nejaugi ten tu skraidei? Ak, žinoma, kad ten buvai tu, - vienuolikmetė mintyse subarė save už kvailus klausimus, - B-Bet iš kur? M-Merline, tai buvo nuostabu... Nuostabu! Kaip tu skraidei ir sukiojaisi... Tiesiog klasiška! Ir...
 Tačiau Alisa nespėjo nieko daugiau pasakyti, nes Nikolė staiga karštai ją apkabino. Mergaitė suvirpėjo, krūtinė užvirė nepažįstamu, bet neabejotinai nuostabiu jausmu. Jos dar niekas... Niekas niekada gyvenime nebuvo taip apkabinęs. Atrodė, kad jos glėbesčiojasi visą amžinybę ir, rodos, net saulė danguje staiga tapo ryškesne.
 Kai, atrodo, po šimtmečių, merginos atsitraukė viena nuo kitos, pirmakursė nejučia šnirpštelėjo iš nepasitenkinimo, bet jos veidą tuoj pat nušvietė šypsena, mat prieš ją stovėjo Nikolė, pasipuošusi... Jos pačios plaukais.
 -O, jau pamiršau, kad tu šitaip gali! - tarė vienuolikmetė, žiūrinėdama baltas garbanas ir džiugesiu spindintį veidą, - Kaip keista matyti save aukštą. Atrodo, kad žiūriu į milžiną.
 Alisa ir vėl šyptelėjo, tačiau džiugesys jos veide tuoj pat užgeso, kai mergaitė išgirdo Nikolės klausimą. Bejėgiškai mėgindama išlaikyti nekaltą veidą, pirmakursė nuleido akis ir apsimetė labai susidomėjusi ne vietoje atsiradusiu šapeliu. Tačiau jos vaidyba greitai žlugo, nes blyškus veidas išdavikiškai nušvito raudoniu.