0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Tribūnos
« Atsakymas #195 Prieš 3 metus »
Žana ramiai stebėjo dangų ir staiga prapliupo lietus, Žana jį dievino!!!
-Neesu didelė kvidičo mėgėja dėl kelių priežasčiu, manau, kad tai agresyvus sportas ir nenorėčiau susižeisti bežaizdama ir dėl to, kad taip ir neišmokau puikiai skraidyti ant šluotos, o patikėk treniravausi labai labai labai daug laiko. Na gal aš tiesiog neesu sutverta tam. Bėja puikūs kerai, tu labai protinga, nes sugalvojai juos panaudoti, -svarstė Mokslinčė
Žana atsiduso ir toliau stebėjo varžybas, pro jos kojas prasliūkino katinas. Na ir keisti tie Hogvartso mokiniai, savo augintinių visai neprižiūri.
-Beja, ar parašiai savo egzaminus??? Labai sunkūs buvo? Nes man asmeniškai neatrodo, kad buvo sunku, nes kiek žinau viską mokėtės -nusišypsojo Žana.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #196 Prieš 3 metus »
Staiga Žana užsiminė apie egzaminus ir Nikolė užsimanė pasidalinti savo įdomiomis (nors gal ir neįdomiomis) patirtimis:
- Man tai jie buvo visiškai lengvi. Nieko sudėtingo. Tik ant apsiginimo nuo juodosios magijos truputi pastrigau, o šiaip tai lengva. Nekantrauju sulaukti rezultatų. O tu?
Tada vienuolikmetė dar pažvelgė į dangų. O, kaip norėčiau mokėti pakeisti orą... pasvajojo ji. Tada dar žvilgtelėjo į Žaną ir galiausiai vėl paniro į kvidičą. Po kiek laiko komandos kapitonas pareiškė, kad treniruotė baigta ir visa komanda sutartinai nusileido ant žemės, ištaškydami purvus. Tada varniukė dar paskutinį kartą pažvelgė į Žaną, tikėdamasi ką nors išgirsti, ir atsisveikinusi nukurnėjo žemyn. Visa permirkusi, kiaurai šlapia.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


Ats: Tribūnos
« Atsakymas #197 Prieš 3 metus »
Žana Mokslinčė ramiai žvelgė į visus vaikus bežaidžiančius kvidičą. Išgirdusi mergaitės vardu Nikolės atsakymą Žana nusijuokė:
-Na, o aš irgi visai neblogai parašiau. Na tikiuosi, kad gerai. Labai tikiuosi.
Žana labai linksmai pažvelgė į dangų ir išsitraukė savo skėti, kuris buvo su Žanos Mokslinčės inicialais. Skėtis buvo pastelinės rožinės spalvos ir turėjo daug sidarbrinių blizgučių. Mergina išsiskleidė skėti ir paslaptingai kalbėjo:
-Na, kadangi priminei apie egzaminus eisiu padarysiu namų darbus jog reikia pasiruošti kitiems šauniems egzaminams. Žana nusijuokė ir pakiliai nuėjo į didžiąją salę ir ruoštis visoms pamokoms. Na, kokia šauni mergaitė ta Nikolė...pagalvojo Žana.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #198 Prieš 3 metus »
Išaušo garži diena daugelio manimu ideali kvidičui. O, kaip tik tą dieną vyko kvidičo varžybos. Švilpynė ir Grifo Gūžta nekantravo pradėti. Visa mokykla vos po pusryčių Didžiojoje salėje, patraukė link Kvidičo aikštės.
Dieninė saulė spigino į akis. Žolė sušlapusi nuo rasos spindėjo ant batų. Evelina kartu su kitais grifiukais ėjo prie Grifo Gūžtos tribunos. Evelina rankoje laikė raudona velevėle su Grifo Gūžtos herbu. Aplinkui girdėjo šurmulį. Ji kaip ir visi labai jaudinosi. Visų pirmą tai buvo jos pirmosios varžybos (ji neturėjo žaisti, tai jos pirmos žiūrimos rungtynės). Antrą jose varžysis jos koledžas, tad nereikėjo rinktis už kokį kitą koledžą balsuos. Jie beveik pasiekė aukštas tribunas. Į jas įėjo pro aikštės galą, nes ten buvo laiptai užlipti į jas. Buvo apie milijonas laiptelių, bent jau Evelinai taip atrodė, juk tribunos turėjo būti labai aukštai. Užlipusi išsirinko vietą arčiausiai aikštės. Norėjo gerai matyti kas vyksta. apsižvalgė aplinkui viskas atrodė taip aukštai. Evelina sudrebėjo - ji kiek prisibijojo aukščio. Pažvelgė į laikrodėlį ant rankos. Iki rungtynių buvo likusios dešimt minučių. Kodėl taip skubėjau išeiti?.. Pasižvalgiusi danguje nuleido akis žemyn į aikštę.
Iš kišenės išsitraukė žiuronus. Su jais ėmė dairytis po aikštę. Ji buvo milžiniška. Persirengimo kambariuose ruošėsi komandos. Žolė burtais nuskusta taip, kad tekyšojo mažučiai stagarėliai, bet vis tiek buvo žalią. Staiga pamatė kažką ko ten neturėjo būti. Priartino žiuronus ir... O, ne! Ant žolės stovėjo fenekas.
- Morfi!.. - Evelina negalėdama patikėti akimis žvelgė į savo feneką.
Jis vaikščiojo po aikštės apačia niekeno nepastbimas.
- Kaip jis ten..? - Ir Evelina suprato, kad tikriausiai bus prasigraužęs narvelį ir iššokes lauk. Pigus žiobarų šlamštas pamanė Evelina. Ji apsidairė. Nebeliko laiko laukti. Iki rungtynių dešimt minučių, o ten apačioje vaikšto jos augintinis. Tai nelogiška. Paskubomis ji nubildėjo laiptais žemyn nuo tribunų. Kur jis?.. Kur jis dingo? O jei ji jo neras? Kas tada. Juk negali prarasti savo numilėto Morfio. Apsisukusi nubėgo paskui tribunas stengdamasi jog niekas jos nepastebėtu. Juk niekas nesakė, kad mokyniai gali vaikščioti prieš rungtynes po kvidičo aikštę. Nerimaudama skubėjo pro keliolikos metrų aukščio tribunas. Kur jis?
- Nagi Morfi! - šnypštelėjo.
Niekas neatsiliepė. evelina jau pradėjo pykti ant jo. Kam jis nuėjo į Kvdičo aikšte? O, gal jis ėjo paskui ja? Evelina jau nebe taip pyko ant jo. Tikriausiai ji dėl to kalta. Bet jis juk niekada nebuvo pabėges iš narvelio. Ji juk to nežynojo. Staiga iš už kampo išniro pusta uodegėlė.
- Morfi, - iškart sušuko Evelina.
Gyvūnėlis atsisuko ir iškart nuskubėjo pas šeimininke. Tikriausiai ne savo noru čia pateko. Evelina apsidairė ir paslėpė augintinį po apsiaustu. Poto nubėgo link savo vietos. Rungtynės turėjo tuoj prasidėti. Po apsiaustu ji juto šiltą gyvūno kailiuką.

Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #199 Prieš 2 metus »
  Vėsus, vakarinis pavasario vėjelis švelniai vėlė tamsius plaukus, tačiau vaizdas vis vien buvo nuostabus. Pro tribūnas matėsi besileidžianti ir su diena atsisveikinanti saulė, dangus buvo nusidažęs rausva spalva ir jos atspalviais, danguje retkarčiais praskriedavo ir savo dainomis pradžiugindavo įvairūs paukščiai.
  Puota šį vakarą buvo ypatinga, graži ir į vaikino atmintį puikiai įsirėžusi vieta, renginys, tačiau ir šis, ir pati Heidi pritarė, kad jaunųjų burtininkų triukšmo puotoje jiems buvo per daug, nors ir kaip nuostabu ten buvo. Šokiai, muzika, šypsenos, glėbyje laikoma mergina, gera nuotaika ir puikiai besiklostantys įvykiai, o kas svarbiausia – Heidi, pavertė šį vakarą tokiu, apie kurį Quentin svajodavo dar tada, kai viskas nebūdavo taip, kaip yra dabar. Apie tokį vakarą vaikinas svajojo dar prieš įvykstant visiems žiauriems gyvenimo įvykiams ir pokyčiams...
  Kaip bebūtų, šį vakarą jis labai džiaugėsi turėdamas šalia tokį... Žmogų, kuriuo galėtų pasitikėti ir šalia kurio galėtų bent vienam vakarui grįžti į senąjį save, pabūti tokiu, kokiu turbūt nebebus niekada. Tiesa, Yann'as vis dar neturėjo drąsos pavadinti Heidi savo drauge net mintyse, niekam negirdint. Nors šis vakaras ir buvo nuostabus, privertė kiek labiau pasitikėti mergina, su kuria dar visai neseniai susipažino, tačiau to pasitikėjimo vis dar trūko. Vaikinas vis dar nedrįso jos pavadinti drauge, papasakoti apie tai, kodėl jis tapo tokiu šaltu, nesavu ir niekuo nebesidominčiu vaikinu kuriam niekas nerūpi, nedrįso atsiverti ir tiesiog, nenorėjo pasikeisti į gerąją pusę, tobulėti ties savimi ar leisti kažkam ties tuo padėti. Tačiau šį vakarą visa tai buvo nesvarbu. Šį vakarą, tik šį vakarą, vaikinas buvo kitoks ir džiaugėsi tuo...
  Šiltas Quentin delnas bandė sušildyti šaltą vampyriukės delną, tačiau šis puikiai žinojo – tai neįmanoma. Tačiau tai per daug netrukdė, sėdėjimas tribūnose, gryname ore, davė nuostabų vaizdą į gamtą, kas tik pagerino šį vakarą. Čia nebuvo jokios muzikos, jokių užkandžių ir gėrimų, jokio besilinksminančių jaunuolių būrio, tačiau ši vieta buvo dar geresnė ir ypatingesnė už puota. Beaux tiesiog žinojo, kad ji geresnė ir tikėjosi, kad taip pat atrodė ir Heidi.
  - Aš tikiuosi, kad labai neprašoviau atsivesdamas tave čia ir tau čia patinka, - vyptelėdamas ir nusiimdamas švarką, uždėdamas šį merginai ant pečių bei apglėbdamas ją per pečius, prisitraukė arčiau, - Aš žinau, kad tai tau nieko nepadės, bet tiesiog... Negaliu žiūrėti kaip mergina sėdi su suknele, kai lauke nėra labai šilta.
  Negaliu žiūrėti kaip būtent tu taip sėdi...
  Drovus, tačiau tikras ir laimingas šypsnis švietė grifuko veide. Kad ir kaip šis vakaras prasidėjo, šis žinojo, kad jis baigsis daug geriau, negu tikėjosi.
  Ar aš turėčiau... Taip, tai Heidi, ji manim pasitikėjo, tad šį vakarą, tik šį vakarą galiu pasitikėti ir ja.
  - Taigi, norejai, kad papasakočiau apie save...? Dabar tavo proga, klausk, papasakosiu viską, ką nori žinoti, - visiškai nesigailėdamas tokio sprendimo tarė ir kiek kryptelėjo galvą ir žvilgsnį Mollson link...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #200 Prieš 2 metus »
  Saulėlydis, vėjelis ir artimas žmogus, buvo nuostabus vakaro derinys. Švelnus oro gūsis, vertė trumpus Heidi plaukus lįsti į akis, kas šiek tiek erzino, tad šioji pasistengė juos nustumti į šalį. Tačiau greitai jie vėl atsidūrė priešais, tad nusprendė su nepaklusniais plaukais neprasidėti. Nors saulė ir nebuvo labai malonus dalykas kūnui, tačiau mergaitė nusprendė, bent šį vakarą leisti sau pasigrožėti saulėlydžiu.
  Laikydama šiltą Quentin delną, jaunoji vampyrė bandė susišildyti savąjį, nors ir žinojo, kad tai yra neįmanoma, tačiau bent buvo malonu taip galvoti. Atsirėmusi į šilumą sklindantį vaikino kūną, žalsvos spalvos akių savininkė susimąstė, koks jausmas yra būti žmogumi ir jausti viską kaip jam. Nors šioji, vampyre dar nebuvo labai ilgą laiką, tačiau jau nelabai prisiminė, kaip žmonės jaučiasi įvairiose situacijose. Vienaip ar kitaip, buvo malonu taip stovėti ir mėgautis tyluma, kurios netrukdė jaunuolių skleidžiamas šurmulys ir pakankamai garsi muzika.
  -Ne, viskas gerai, man patinka šita vieta, -šyptelėjo tamsiaplaukė, išgirdusi šio susirūpinimą dėl vietos pasirinkimo.
  Pajutusi, kad kažkas yra dedamas ant jos pečių, klastuolė atsisuko ir pamačiusi, kad tai yra švarkas kiek nustebo. Nors ir nebuvo apsirengusi labai šiltais rūbais ir stovėjo tik su trumpų rankovių suknele, tačiau  šalčio nejautė. Tikriausiai žmogaus genus turintis asmuo, būtų šalęs ir tik laukęs kol grifiukas pasiūlys savo švarką, tačiau Heidi to nereikėjo, jai tiesiog buvo malonu leisti laiką kartu su juo.
  -Gerai, -linktelėjo mergaitė, sužinojusi dėl ko Quentin taip daro, -ačiū.
  Jaunosios vampyrės veidą papuošė šypsena ir šioji prisiglaudė prie vaikino dar arčiau. Stebėdama karštą ir žemyn besileidžiančią saulę, žalsvos spalvos akių savininkė, neįsivaizdavo ką galėtų pasakyti, tačiau tyla buvo ir taip maloni. Išgirdus, kad žalių akių savininkas, nori pasidalinti savo išgyvenimais, žalsvos spalvos akių savininkė, nustebo. Nors ir buvo įdomu sužinoti, kodėl jis yra toks, koks yra, tačiau nesitikėjo, kad šis rišis tai daryti kaip tik dabar. Buvo sunku sugalvoti klausimą, kuris nenuliūdintų jo, o taip pat ir pasakytų apie jį kažką, kas paaiškintų šio būdą.
  -Kodėl tu toks? Na uždaras, -kiek nedrąsiu balsu, žvelgdama į Quentin akis, paklausė tamsiaplaukė.
  Neįsivaizdavo ar tai geras klausimas ir ar jis iš viso vertas paklausimo, tačiau tikėjosi, kad vaikinas sugebės į jį atsakyti. Padėjusi galvą ant šio peties, klastuolė ėmė laukti ir tuo pačiu nelaukti atsakymo. Neįsivaizdavo kaip jausis grifiukas išgirdęs klausimą, o taip pat ar jis noriai tai daro, ar yra verčiamas kažko, kas yra šio viduje. Jeigu būtų buvęs antrasis variantas, Heidi jaustųsi blogai, kadangi nenorėjo, kad kitiems atsakinėti būtų nepatogu ir jie to nelabai norėtų daryti.
  -Šalta? -pajutusi didesnį oro pasikeitimą, Quentin pasitikslino mergaitė. Nenorėjo, kad šis būdama džentelmeniškas šaltų, o ypač tuomet, kai šilto švarko, jei net nereikia.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #201 Prieš 2 metus »
  Vaikino žvilgsnyje atsispindėjo laimės žiburėliai, o veide švietė platoka ir kas svarbiausia, tikra šypsena. Turbūt bet kuris kitas žmogus iš šono pamatęs Heidi su Quentin būtų palaikęs juos miela, besiglaustančių ir besimeiluojančių paauglių porele, bet tai toli gražu nebuvo tiesa. Vaikinas vis dar nedrįso Heidi pavadinti savo drauge, tačiau ir pats nesuprato, nežinojo, kodėl jam visai patiko tokios pakankamai mielos, tikrai įsimintinos akimirkos su mergina.
  - Džiaugiuosi, kad tau patinka, - prisipažino grifukas ir šyptelėjo, kol akys skanavo laimingą vampyriukės veidą.
  Kas galėjo pagalvoti, kad vienas susitikimas, per kurį Quentin vos nebuvo užpultas ir nužudytas jaunos, dar savo galių nesugebančios suvaldyti vampyriukės, jos kvailas pažadas ir vaikino ne pats maloniausias ir draugiškiausias elgesys su ja, galėjo atvesti į kitą vakarą, kuriame viskas buvo tarsi apsisukę 120 laipsnių kampu. Šypsenos, juokas, šokiai, meilus laikymasis už rankų, išsipasakojimai ir sėdėjimas apsikabinus. Tai buvo per daug neįprasta ir nerealu, kad būtų realybė, tačiau deja, tai buvo visiška realybė.
  Išgirdęs merginos užduotą klausimą, kurį iš tiesų ir tikėjosi išgirsti, vaikinas atsiduso, žvilgsnį nusuko į jau baigiančią už horizonto pasislėpti saulę ir galvojo kaip apie tai pasakyti.
  - Na, tai labai ilga istorija... - garsiai nurydamas susikaupusias seiles ir aiškiai jaudindamasis, su jau dingusia šypsena iš veido, pradėjo kalbėti, - Viskas turbūt prasidėjo nuo mano gimimo. Tėvai labai laukė manęs, tačiau mamai mane gimdant, įvyko komplikacijos ir ši mirė, o aš likau gyvas. Nuo tos akimirkos tėvas pradėjo gerti, vartoti, buvo momentų kai namuose nė neturėdavom maisto, nes tėvas viską išleisdavo ant alkoholio ir narkotikų, bet kaip tai bebūtų, aš turėjau tėvą, turėjau viltį gyventi ir turėjau kažką šalia. Tačiau viskas pasikeitė vieną pavasario dieną, per velykų atostogas, praeitais metais. Kaip ir kiekvienas normalus Hogvartso mokinys aš grįžinėjau iš mokyklos į Londono stotį. Tačiau viskas nebuvo taip laimingai, kaip tikėjausi. Nuėjęs į stoties tualetą aš pamačiau tėvo lavoną, kabantį ant vamzdžių... Jis pasikorė... - Šaltu balsu ir veidu, spoksodamas į vieną vietą danguje ir nenorėdamas rodyti savo jausmų, nenorėdamas rodyti, kad jam skauda, tarė.
  - Man buvo šokas. Atrodė lyg širdis dužtų į mažus gabalėlius ir ji vis dar yra tokia, niekas nesugeba jos sudėti į vietas. Galiausiai atėjo ir tėvo laidojimo diena. Jo laidotuvėse eilinį kartą buvau vienas. Tik aš ir mano tėvo lavonas, kuris jau guli po žeme kartu su mama. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad aš patekau į vaikų namus, likau vienas ir niekam nereikalingas. Tiesiog praradau priežastį ir norą gyventi. Aš neturiu nieko, kam man dar verta egzistuoti šioje žemėje? Visi žmonės vis vien mane palieka, aš niekam nereikalingas, o kadangi aš niekam nerūpiu, man taip pat niekas nerūpi. Tu irgi mane paliksi, Heidi, aš tai žinau, tad ir bijau prie tavęs prisirišti. Visi žmonės yra suknisti savanaudžiai, - nebeturėdamas nė trupučio jausmų likusių jo veide, tačiau vis vien nepaleisdamas Heidi iš savo glėbio, kaip tik tik kiek smarkiau ją suspausdamas jame, tarė Yann'as. Baigęs savo pasakojimą vaikinas pasuko savo žvilgsnį į Mollson ir šis kaip mat sušvelnėjo, jame pasirodė šiek tiek liūdesio.
  - Nesijaudink, man viskas gerai. Man nėra šalta. Turi dar klausimų? - kiek liūdnoku, tačiau švelniu balso tonu tarė.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #202 Prieš 2 metus »
  Saulė po truputį leidosi, o Heidi sėdėjo ir klausėsi Quentin. Buvo liūdna, klausytis istorijos, kuri buvo panaši ir tuo pačiu atveju skirtingas nuo josios. Nors mergaitės mama ir nemirė gimdymo metu, tačiau ji jos beveik nepažinojo ir šią prarado keletas mėnesių po to. Su tėčiu buvo visai panašiai, nors jo ir nerado pasikorusio, kas jau ir taip skambėjo baisiai, tačiau jį prarado tuomet, kada jai jo labiausiai reikėjo - prieš pirmus mokslo metus. Neįsivaizdavo kuriuo atveju tėvą yra prarasti baisiau, bet spėjo, kad vaikino. Jaunoji vampyrė neįsivaizdavo kaip elgtųsi, jeigu pamatytų, kad jai artimas žmogus, pasikorė gražią pavasario dieną, dar prieš jai grįžtant namo.
  Pasibaigus liūdnam, net gi per daug liūdnam pasakojimui, žalsvos spalvos akių, savininkė nuliūdo. Jai buvo labai gaila vaikino, o ypač todėl, nes jis buvo praradęs viltį gyventi ir bandė sau įrodyti, kad yra niekam nereikalingas. Pakilusi nuo suoliuko ir gražiai ant jo, palikusi švarką, tamsiaplaukė pakildino ir grifiuką, o tuomet, šiam atsistojus ant kojų, šį stipriai apsikabino.
  -Nedrįsk taip sakyti. Aš tavęs nepaliksiu, -bandydama nutaisyti piktesnį balsą, liūdnomis akimis, žvelgdama, į aukštai iškilusi, Quentin veidą, pareiškė klastuolė. -O jeigu taip atsitiks, tu turi visą teisę į mano gyvybę, -tvirtu ir savimi pasitikinčiu balsu, ignoruodama tai, kad ši idėja yra pakankamai prasta, pareiškė Heidi.
  Priglaudusi galvą prie šio širdies, mergaitė klausėsi šios plakimo. Nesinorėjo paleisti vaikino iš savo glėbio, o ypač tuomet, kai išgirdo, kas atsitiko šio tėvui ir bijodama, kad jis nepadarytų taip pat. Jaunoji vampyrė per tas kelias dienas, per daug smarkiai prisirišo prie jo ir to kartais net nesuprasdama, ėmė juo rūpintis, tad tikriausiai nebūtų labai lengvai išgyvenusi dar vienos netekties.
  -Prisiek, -pradėjo, žalsvos spalvos akių, savininkė, -prisiek, kad nedrįsi palikti šio pasaulio, taip kaip tavo tėvas ir mirsi natūralia mirtimi.
  Žvelgdama į žalias akis, tamsiaplaukė truputį pasistiebė ir pakštelėjo šiam į žandą, lyg norėdama parodyti, kad jis jai yra svarbus. Glausdamasi prie šiltų grifiuko marškinių, klastuolė nenorėjo jo palikti, tik ne po to, kai sužinojo jo istoriją. Būtų su mielu noru, taip praleidusi dieną ir naktį, tačiau nujautė, kad to padaryti nepavyks. Išgirdusi, kad šiam nėra šalta, Heidi šyptelėjo.
  -Ne, neturiu, -atsakė mergaitė, o tuomet kiek atsitraukusi, pažvelgė į šio veidą.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #203 Prieš 2 metus »
  Nors žvilgsnis ir buvo sušvelnėjęs, tačiau šis giliai savyje slėpė liūdesį, skausmą, ką buvo tikrai sunku pastebėti paprastam, vaikino nepažįstamam žmogui. Šis tikėjosi, vylėsi, kad Heidi nepastebės jo jausmų, neįsiskverbs į jo sielos žibintus – akis ir nepajaus to, ką Quentin jautė dabar. Šis tikėjosi, kad ši nesupras ir tiesiog pamanys, kad jis grįžo į senąjį, šaltąjį save, nors tai ir neatrodė labai jau įtikinama.
  Merginai pakilus nuo suoliuko, o galiausiai nuo jo pakėlus ir vaikiną, šis paklusniai atsistojo ir vėl įsitraukė tamsiaplaukę į savo glėbį. Vienišas, juodas švarkas gulėjo ant tribūnos suoliuko, tačiau tai atrodė teisinga, tai atrodė taip, tarsi turėtų taip būti.
  Kad ir kaip bebūtų keista, liekno sudėjimo merginos laikymas savam glėbyje, buvo keistai malonus ir artimas. Tai leido trumpam, bent vienai sekundei užsimiršti, pasijusti svarbiu ir rūpimu, dėl ko grifukas tik dar tvirčiau suspaudė ją savam glėby, prisitraukė šią dar arčiau savęs. Kad ir kaip Heidi būtų norėjusi pasprukti iš glėbio, ši jau turbūt nebebūtų turėjusi šansų.
  - Heidi, nebūk naivi. Visi kažkada palieka, visi siekia tik naudos, o kai jos nebelieka, dingsta iš akiračio ir palieka. Visi išeina kai jiems tai būna geriau, kai tik randa tinkamesnę progą. Aš nenoriu prisirišti ir likti vėl įskaudintu, atleisk, - Kiek šaltoku, tačiau švelniu balso tonu, tarė vaikinas, - nenusišnekėk. Niekad negalėčiau tavęs sužeisti, nuskriausti ar tuo labiau pasikęsinti į tavo gyvybę.
  Yann'a buvo iš tiesų nepatenkintas tokiu klastuolės išsireiškimu, bet stengėsi nesukti dėl to galvos, nesugadinti jau ir taip ne pačia geriausia kryptimi pasisukusio vakaro ir tiesiog, praleisti jį kitaip negu būtų tai daręs įprastai.
  - Aš negaliu to prisiekti, Heidi. Aš neturiu prasmės gyventi, nenoriu prisiekti to, ko galiu neišpildyti, - žalsvu, giliu žvilgsniu žvelgdamas tiesiai į akis, rimtai, kiek apgailestaujančiai tarė. Tačiau sekantys tamsiaplaukės veiksmai ne tik nustebino Quentin'ą, tačiau ir privertė jo veide atsirasti menkutei, keistai patenkintai šypsenai. Jam net pačiam buvo keista, kad tokie mažyčiai ir dar niekad nejausti jausmai, gali priversti nevaldyti savo jausmų, šypsenai pačiai atsirasti veide, nustebti.
  - Nemaniau, kad panelė Heidi, tikroji šio vakaro čempionė, šiandien sugeba ne tik sužavėti visus salės berniukus, bet ir dalintis bučiniais, - įgaudamas kiek žaismingumo, su vis dar patenkinta ir laiminga šypsenėle veide, erzinančiai tarė grifukas žvilgsniu žvelgdamas žemyn, į vampyriukę, ir laukdamas jos reakcijos.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #204 Prieš 2 metus »
  Stebėdama Quentin akis, Heidi bandė įžiūrėti tai, kas dabar dėjosi šio galvoje. Nors ir matė, kad jis į ją žvelgia švelniai, tačiau spėjo, o galbūt net gi ir žinojo, kad viduje taip nėra. Netverdama tokio didelio kiekio liūdesio, mergaitė vėl prisiglaudė prie jo, padėdama galvą virš šio širdies ir ėmėsi klausytis jos plakimo. Laukdama vaikino atsakymo į tai, ką dar prieš kelias akimirkas pasakė ji, jaunoji vampyrė bijojo. Bijojo netekti net tos mažytės pasitikėjo kruopelytės, o dar labiau bijojo netekti pačio tamsiaplaukio ir likti viena. Aišku, žalsvos spalvos akių, savininkė vis dar būtų turėjusi Sabriną, bet tai nebūtų buvę tas pats. Jaunoji von Sjuard buvo keli tūkstančiai kilometrų nuo jos ir vargu ar dabar būtų galėjusi suteikti tai, ką suteikė grifiukas.
  Išgirdusi vėl tuos pačius, tačiau kiek perfrazuotus žodžius tamsiaplaukė susiraukė. Jai labai nepatiko toks jo mąstymas, o tuo labiau, kad ir kiek juokingi pažadai, nieko nepakeitė. Klastuolei norėjosi šaukti, imti įtemptai aiškinti, kad Quentin yra bukaprotis taip galvodamas, tačiau ji to negalėjo, ji tiesiog nežinojo kaip tai padaryti, o tuo labiau kaip tai turėtų atrodyti. Tad dabar tik spinduliavo šiek tiek pykčio, kuris sugebėjo pasprukti iš už užrakto, po kuriuo slėpėsi neigiamos emocijos.
  -Dėl manęs, prašau, -išgirdusi, kad šis nenori prisiekti, liūdnu balsu paprašė Heidi. -Aš neįsivaizduoju kaip turėčiau elgtis, jeigu prarasčiau ir tave.
  Mergaitės akyse iš lėto pradėjo kauptis liūdesio ir rūpestingumo ašaros, tad šioji jas pabandė grąžinti atgal, tačiau tai tik labiau paspartino procesą. Vienas po kito, vandens lašeliai tekėjo skruostai, krisdami labiau ant vaikino marškinių, negu ant žemės, kur jie ir turėjo atsidurti. Truputį atitraukusi galvą, kadangi nenorėjo, kad šis sušlaptų, jaunoji vampyrė nusibraukė ašaras ir pažvelgė į tamsiaplaukio akis.
  -Jeigu, ponaitis Quentin nebeliūdins panelės Heidi, šioji apsvarstys galimybę žavesį palikti tik jam, na ir jeigu elgsis labai gerai, galbūt duoti dar vieną bučinį, -šyptelėjo, žalsvos spalvos akių savininkė, džiaugdamasi, kad draugiškas gestas šiek tiek praskaidrino šio nuotaiką.
  Jeigu ne tai, tamsiaplaukė tikriausiai būtų ėmusi gailėtis savo veiksmų, tačiau dabar net gi ir džiaugėsi, kad tokia maža ir gerai neapgalvota veiksmų seka, pakeitė vakaro nuotaiką.
  -Tikiuosi, kad neturi legilimantės merginos, kuri supyktų dėl šito, -pabandė pajuokauti Heidi. Mergaitė pirmą kartą pajautė, kad yra įkalinta šiltuose gniaužtuose ir kad vargu ar sugebėtų išsilaisvinti iš jų be pagalbos. Tai jaunajai vampyrei davė vilčių, kad galbūt tai, ką sako vaikinas, ištikrųjų nėra tiesa ir jis taip bando daryti nenorėdamas, suartėti su ja dar labiau. Tokia mintis ir džiugino, ir kiek liūdino ją, kadangi neįsivaizdavo, kodėl šis norėtų ja atsikratyti, jeigu ji jam tikrai rūpėjo.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #205 Prieš 2 metus »
  Kad ir kaip bebūtų, vaikinas savo mąstymo negalėjo, nenorėjo ir nesugebėjo pakeisti. Praeities įvykiai buvo smarkiai, tikrai labai smarkiai paveikę vaikiną ir niekaip neišlindo iš šio galvos, vis priminė apie baisias patirtis, baisius įvykius ir apie tai, kad šis niekuo negali pasitikėti, kad šis liko vienas ir niekam nerūpimas šiame kvailame pasaulyje.
  Bet aš jau pradėjau pasitikėti... Ar aš turėčiau nustoti...?
  - Heidi, ar tu verki? - kiek sunerimęs, išsigandęs ir mintyse kartodamas įvairius keiksmažodžius, keikdamas save, tarė vaikinas. Šiek tiek atitraukęs tamsiaplaukę nuo savęs šis sunerimusiu žvilgsniu nužvelgė jos ašarotą veidą. Viena vaikino ranka pakilo ir šis švelniai uždėjo delną ant merginos skruosto, perbraukė per jį, taip paglostydamas.
  - Gerai, aš pažadu. Dėl tavęs pasistengsiu, bet prašau, daugiau neverk, - sunerimusiu balsu tarė Quentin ir vėl įtraukė į savo šiltą glėbį.
  Vaikinas niekad nebūtų pagalvojęs, kad po tokių įvykių savame gyvenime dar sugebės prisileisti kažką bent kiek arčiau, bet pasirodo, kad Heidi buvo sėkmingas žmogus. Na, arba Quentin buvo sėkmingas žmogus, kad atrado Heidi, o tuo pačiu atrado bent mažą viltį gyventi, mažą tikslą, mažą pasitikėjimą ja...
  Tačiau galvoti daugiau ir nereikėjo. Liekno sudėjimo mergina jau stovėjo įtraukta į tamsiaplaukio glėbį ir rodosi, kad šis niekad nenorėjo jos iš jo paleisti, norėjo ją laikyti amžinai glėbyje ir pasitikėti tik ja. Šis keistas ir nepažįstamas jausmas, vampyriukė, jam leido pasijusti savimi, rodyti jausmus, nebebūti šaltu ir tik egzistuojančiu gyvu organizmu šiame plačiame pasaulyje.
  - Ponaitis Quentin pasistengs būti labai geras berniukas, kad šiam tai pavyktų, - besišypsodamas ir žvilgsniu stebėdamas Mollson, tarę Yann'as. Veide atsispindėjo laiminga, patenkinta, tačiau nežymi šypsenėlė. Vaikinas šią akimirką neatpažino savęs, šis niekad nebūdavo toks, koks buvo dabar, tačiau tuo nesiskundė, buvo kiek nustebęs ir net kiek džiaugėsi tuo.
  - O tau panašu, kad aš turėčiau merginą, panele Heidi? Man merginos nereikia, kai turiu tokia nuostabią draugę kaip tu. Negalėčiau pasitikėti niekuo kitu, kaip tik tavimi, - pagaliau garsiai pripažindamas tiesą, pasakydamas, kad laiko klastuolę savo drauge ir jau pradėjo šiek tiek pasitikėti ja, tarė grifukas. Šis tikėjosi, kad šis džiaugsmas bent kiek pradžiugins merginą ir ši nebeliūdės dėl prieš tai pasakytų jo žodžių...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #206 Prieš 2 metus »
  Heidi glaudėsi prie Quentin ir tai tikriausiai buvo vienintelis dalykas, kurį ji būtų norėjusi daryti tokioje situacijoje. Jeigu tai būtų buvęs kitas žmogus, mergaitė tikriausiai būtų atsistojusi kiek toliau ir taip nesistengusi pakeisti jo nuomonės. Tačiau šioje situacijoje, ji buvo pasiryžusi, dėl to padaryti viską, ką leido šios jėgos.
  -Nebe, jau viskas gerai, -šyptelėjo jaunoji vampyrė, viduje džiaugdamasi, kad ji jam rūpi. Išgirdusi prisiekimą, žalsvos spalvos akių, savininkė, kiek nusivylė savimi. Šioji labai nenorėjo, kad jos ašaros pakeistų šio nuomonę apie tai ir vaikinas prižadėtų tik dėl to, nes nenori matyti jos verkiančios. -Gerai.
  Tamsiaplaukė tikriausiai buvo laimingiausia mergina pasaulyje vien dėl to, nes turėjo tokį draugą kaip grifiukas. Kuris šią ne tik paguosdavo, tačiau ir suteikdavo artumo, ko ji vargu ar būtų gavusi iš kito žmogaus. Klastuolė neįsivaizdavo, ką ji dabar būtų dariusi, tikriausiai sėdėtų kambaryje ir liūdėtų dėl anksčiau patirtų įvykių. Taip pat tai jei išėjo į naudą, kadangi dabar ji jautėsi kiek drąsiau ir savimi pasitikėjo žymiai labiau.
  -Na va, dabar atrodai žymiai gražiau, -pakėlusi galvą ir išvydusi šio veide nežymią šypsenėlę, pagyrė vaikiną Heidi. Šioji džiaugėsi, kad ji prisidėjo prie tokio pasiekimo, kuris tikėjosi, kad bent šiek tiek pakeis tamsiaplaukio požiūrį į pasaulį. Nes mergaitei nors ir patiko toks grifiukas, koks jis buvo dabar, tačiau jai mieliau būdavo, kai šis buvo laimingas.
  Išgirdusi atsakymą į savo keistą ir ne klausimo forma pateiktą klausimą, jaunoji vampyrė kiek nustebo išgirdusi, kad šis ją oficialiai laiko savo drauge. Nors, žalsvos spalvos akių, savininkė ir laikė šį draugu jau keletą dienų, tačiau abejojo, kad šis jai jaučia tą patį, tačiau tai patvirtino, kad yra kitaip.
  -Na nežinau, pasaulis keistas, tad pamaniau, galbūt kartais turi ir aš to tiesiog nežinojau, -nusijuokė, žalsvos spalvos akių, savininkė. -Aš irgi džiaugiuosi, kad kaip tik tu esi mano draugas, -padariusi nedidelę pauzę, pratarė.
  Maloni tyla vėl įsitvyrojo tarp jų ir nebuvo panašu, kad kuris nors iš jų planuotų šią sutrikdyti ir norėjo tik mėgautis patiriama akimirka. Papūtė šaltesnis vėjelis ir nors tamsiaplaukė šalčio nejautė, tačiau spėjo, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo prieš pora minučių, o jos iš einantis šaltis vargu ar labai padėjo.
  -Quentin, -pradėjo klastuolė, -išmokyk mane pykti, -kiek tylokai ir žvelgdama į šio akis, paprašė Heidi. Prašymas skambėjo kiek keistokai, tačiau mergaitė norėjo mokėti reikšti emocijas, kurios ne visada buvo teigiamos.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #207 Prieš 2 metus »
  Tamsi merginos suknelė puošė ją ir jeigu ne ji, vaikinas būtų visai pamiršęs koks svarbus šis vakaras jai buvo ir, kad būtent šį vakarą vyko burtų trikovės turnyro puota. Tačiau puota jam visiškai nerūpėjo. Nors ji ir liks gražiu, šiltu, širdžiai mielu ir svarbiu prisiminimu, dėl kurio Heidi ir Quentin pradėjo suartėti, tačiau jam svarbiausia buvo ne puota. Jam labiau rūpėjo tas šiandien atsiradęs menkas ryšys ir pasitikėjimas, kurį vaikinas vis dar prisibijojo parodyti, bet šis vis vien buvo. O šią akimirką svarbiausia buvo tai, kad Heidi stovėjo jo glėbyje, abiejų jaunuolių veiduose švietė menkutės, tačiau daug reiškiančios šypsenos, o pačio vaikino širdis keistai, dar niekad nepatirtai, tačiau džiaugsmingai plakė. Šalia merginos jis jautėsi gyvas, o ne egzistuojantis.
  - O sakai, kad aš prieš tai neatrodžiau gražiai? Kaip man tai suprasti? - kiek draugiškai paerzindamas merginą ir plačiau vyptelėdamas paklausė, savo žaliomis, kiek spindinčiomis nuo keistų jausmų akimis, pažvelgė į Heidi gražias, gilias ir geras, šiltas emocijas skleidžiančias akis.
  Tiesą pasakius, grifukui net buvo keista, kad toks geras, šiltas ir mielas žmogus kaip ši vampyriukė, nori bendrauti su juo, užsidariusiu, šaltu, dažniausiai emocijų nerodančiu, su nekokia praeitimi ir vienišu vaikinu. Tačiau atrodo, kad Heidi ne tik norėjo su juo bendrauti, tačiau sugebėjo ir prasiskverbti pro jo visas  šaltumo ir užsidarymo sienas, paskatinti parodyti bent šiek tiek jausmų ir elgtis laisviau šalia jos, ką ir pats Yann'as pamažu pradėjo daryti savo noru.
  - Nejaugi panelė Heidi pavydi? Nebijok, tikrai neturiu merginos ir nemanau, kad turėsiu, o jeigu ir turėčiau, tikrai nepamirščiau tavęs ir skirčiau tau laiko, - nepraleisdamas progos dar kartelį paerzinti tamsiaplaukę, silpnai šyptelėjo.
  Saulė jau buvo nusileidusi už horizonto, o jos vietą danguje perėmė kitas žemės palydovas – mėnulis. Pilnatis bei žvaigždutės aiškiai nušvietė dangų ir aplinką, suteikė jaukumo bei ramybės jausmo. Kažkur netoliese vis pasigirsdavo kokio nors gyvūnėlio žingsniai, kalbėsena ar lapų šnaresys. Nors Quentin ir nebuvo be galo didelis gamtos mylėtojas, tačiau šį kartą čia buvo gražu, labai gražu ir jauku, ką tik pagerino gamta.
  - Heidi, viskas su laiku. Pažadu, aš išmokysiu tave pykti, bet tu turi man padėti ir pati to norėti. Bet ar tu pati to nori? - švelniai paglostydamas juodus klastuolės plaukus, tarė. Iš tiesų, vaikinas nė negalėjo įsivaizduoti merginos pykstančios, tačiau jeigu ji tikrai norėjo to išmokti, jis jai padės.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #208 Prieš 2 metus »
  Nuostabus vakaras, nuostabios draugystės pradžiai. Heidi net po truputį ėmė pamiršti, kodėl tiek ji, tiek jis yra apsirengę šventiniais rūbais. Tačiau praplaukiantis ir plaukus bei drabužius kedenantis vėjas, tai primindavo, o tuomet mergaitė su džiaugsmu ir liūdesiu prisimindavo pralaimėjimą. Vienaip ar kitaip, šioji džiaugėsi, kad taip atsitiko, tad ji nebuvo verčiama ten būti ir galėjo laiką leisti čia.
  -Ne, aš to neturėjau omenyje, -kiek parausdama pratarė jaunoji vampyrė, -turėjau omenyje, kad šypsena tave pagražina. Tačiau gali būti ir taip kaip tu sakai. Viskas priklauso nuo tavęs, -nusijuokė, žalsvos spalvos akių, savininkė, švelniai stumtelėdama vaikiną už nusišnekėjimą.
  Nors pačioje jų susitikimo pradžioje, tamsiaplaukė šio ir ne per labiausiai mėgo ir net gi po pakvietimo kiek gailėjosi, tačiau dabar buvo dėkinga savo neapgalvotiems sprendimams. Jeigu visą tai būtų pasakiusi praeities sau, dar prieš susitikimą, šioji vargu ar būtų tuo patikėjusi ir net gi galbūt palaikiusi ją beprote, kuri pabėgo iš psichiatrijos. Tačiau dabar šioji galėjo tik džiaugtis, kad tai yra realybė ir dėkoti kam tik galėjo už to atsitikimą.
  -Panelė Heidi nepavydi ir nepavydės, nebent ponaitis Quentin ims galvoti, kad šioji nebėra tokia svarbi jo gyvenime. Tuomet teks jo nepaleisti ir uždaryti kažkur kitur, kol pakeis savo nuomonę ir mąstymą, -apsimestinai gąsdindama, dar stipriau apkabino, lyg norėdama parodyti, kad šio neketina paleisti, nesvarbu kas.
  Pajutusi paskutinius saulės spindulius besislepiant už miško, klastuolė kiek pakėlė galvą, nužvelgdama dangų puošiančius kitus dangaus kūnus. Heidi žvaigždės kartu su mėnuliu atrodė žymiai gražiau, negu saulėta vasaros diena ir tikriausiai būtų padariusi bet ką, kad toks dangus būtų dažnesnis.
  -Aš to tikrai noriu ir padėsiu tau, -patvirtindama savo žodžius, linktelėjo mergaitė. Nors dar gerai neįsivaizdavo, kam jos arsenale reikia tokios emocijos, tačiau manė, kad tai turėtų būti pravartu. Visas neigiamas emocijas ji išliedavo verkimu, kas kuo toliau, tuo jai ėmė nepatikti, o tuo labiau nenorėjo pasirodyti silpna prieš Quentin. Tad tokia pamoka, jaunosios vampyrės nuomone, buvo gyvenime labai pravartus dalykus.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Tribūnos
« Atsakymas #209 Prieš 2 metus »
  - Žinoma, Heidi, kad tu neturėjai to omeny. Tai ką, tu turėjai omeny, kad aš visad tau atrodau gražus? - toliau sėkmingai, tačiau draugiškai erzindamas draugę, tarė vaikinas, nežymiai vyptelėjo, bet vis vien dar nesielgė per daug laisvai, šiek tiek varžė save, savo veiksmus, elgesį ir ištartus žodžius.
  O ji atrodo dar mieliau kai rausta...
  Nors Quentin mintyse ir nuskambėjo šis sakinys, tačiau jis pats jo garsiai ištarti nedrįso, neleido sau visiškai atsipalaiduoti, būti savimi ir sakyti tai, ką mano. Jaunuolis jau ir taip buvo padaręs tikrai didelį pasiekimą, kurio kaltininkė buvo Heidi. Vaikinas vis dar nesuprato, ar toks žymus pasikeitimas jo elgesyje ir pačiame jame, būnant šalia vampyriukės, jam patinka. Anksčiau šis tikrai nebūtų taip elgesis, būtų išlikęs šaltas, nerodantis emocijų, galbūt net grubus šalia merginos, tačiau dabar jis pripažino. Ši tamsiaplaukė, privertė jį kiek pasikeisti būnant šalia jos ir jam rūpėjo, nors garsiai to ir nesakė.
  - Nejaugi? - mėgindamas paslėpti tai, kad šiam patiko klastuolės atsakymas į jo klausimą, švelniai paglostydamas jos tamsius plaukus, kurie jam patiko, paklausė.
  Sekundėlei vėl nusukęs žvilgsnį į jau žvaigždutėmis padengtą ir apšviestą dangų, greit grąžino žvilgsnį į šį gamtos grožį stebintį merginą. Pasinaudodamas proga, kad ji to nemato, Yann'as nužvelgė tamsiaplaukę ir dar kartelį pasigrožėjo tuo, kaip šį vakarą ji buvo pasipuošusi. Ji nebuvo persistengusi, kaip kai kurios kitos Hogvartso merginos. Heidi išliko paprasta, miela, tačiau žavi, kas buvo būdinga jai.
  - Gerai. Pažadu, kad tave išmokysiu pykti, bet ne šį vakarą. Kitą kartą. Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi blogai, kas gali nutikti tave mokant. Negadinkim šio vakaro ir praleiskim jį kartu čia, gerai? - švelniu, sau neįprastu, tačiau visai jaukiai skambančiu balso tonu, prakalbo, menkai, tačiau tikrai šyptelėjo, taip tarsi įvirtindamas, kad laikysis savo duoto pažado.
  Tiesa pasakius, skirtumas tarp dviejų jaunuolių ūgio, iš šono turėjo atrodyti labai mielai. Ypač tada, kai jie buvo susiglaudę, taip arti vienas kito ir jis puikiai matosi. Ūgių skirtumas nebuvo nė per didelis, nė per mažas, tačiau mergina buvo vis vien žymiai žemesnė už grifuką, kas atrodė mielai ir net pačiam jam patiko.
  - Heidi, kodėl į šokius pakvietei būtent mane? - pasidomėjo žalių akių savininkas ir švelniu žvilgsniu pažvelgė į lygiai tokių pat, gražių ir išraiškingų akių savininkę.