0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #15 Prieš 10 metus »
Oliveris žiūrėjo į dangų. Jis nebuvo tikras. Nuojauta jo neapleido. Kai Rebeca pradėjo lipti dėžėmis žemyn. Jis šūktelėjo:
- Palauk! - Iš miško pasirodė didžiulės geltonos akys.
Oliveris suprato, kad padaras tik ir laukė kol jie nulips. Oliveris staigiu judesiu viena ranka griebė už mergaitės rankos, o kito už jos liemenio. Padaras vis artėjo prie jų, greitai šoliuodamas. Berniukas užtempęs mergaitę, dešine koja nustūmė dėžes - kad būtų sunkiau užlipti ūkvedžiui.
- Jei ir moka tie vilkolakiai šokinėti, tai tikrai ne taip aukštai.
Padaro kažkaip neveikė nei debesys, užstojantys pilnatį, nei tuoj prapliupsiantis lietus. Vilkolakiui tereikėjo pilnaties, ir viskas. Oliveris bandė pašalint visus priėjimus prie jų. Kai nuspyrė visas dėžes, paleido ugnis, kurias pabandė padaryti tikros spalvos, tikroviškesnes, paėmė Rebecai už rankos ir abu jie įsikibo už kamino. Ir pradėjo laukti.
- Ką dabar darysime?
Bet berniukas jau žinojo atsakymą į savo klausimą. Laukti. Jie negalėjo nei keliauti oru, nei turėjo po šluotą.
- Bent skraidantis Aladino kilimas čia būtų... - Bandė netikusiai pašmaikštauti Oliveris. Ir giliai atsiduso. Vaikai stebėjo kaip nemokšiškai lipa siena ir atsikišusiomis atbrailomis vilkolakis ir mintyse paslapčia meldėsi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Oliver-Mažulis Yellow »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #16 Prieš 10 metus »
Oliveriui pradėjus griauti visus priėjimus prie vaikų, Rebeca pradėjo panikuoti. Jau ne pirmą kartą.
- Ką tu, po velniais, darai?? Kaip mes po to nulipsim nuo čia? Aš, tavo žiniai, skraidyti nemoku..
Rebeca su siaubu pažvelgė į žemę. Dabar jai buvo baisiau, kad jie čia tūnos per naktį.
- Mus sulis, mes mirtinai sušalsim, mus ras tik ryte sulestus varnų..
Mergaitė su neviltim pažvelgė į Oliverį ir priėjusi jį apkabino, tačiau nieko nesakė. Taip stovėjo kelias akimirkas. Tada nuėjo ir apglėbė šiltą ir suodiną kaminą, nuo kurio atrodė kaip kaminkrėtė. Ore tvyrantį laukimą persmėlgė žaibo blyksnis. Po juo dangumi nuaidėjo griausmas.
- Štai ir lietus, - ištiesusi delną ir rinkdama lašus tarė varnagė.
Nuo jos suodinų rankų pradėjo tekėti juodas lietaus vanduo, kuris greitai ją nuprausė ir ji vėl buvo baltaveidė mergaitė. Tik visa šlapia.
- Na, bent pasportavom, - kiek linksmiau tarė. Čia, ant stogo, nepaisant besiartinančio siaubūno, ji jautėsi pakankamai saugi.
- Gaila, kad mes tik pirmakursiai. Nemokam apsiginti... Nors gal ir gerai. Vilkolakiui mes būsim kaip kokie ėriukai - jauni, su švelnia mėsyte...
Rebeca jau neviltyje. Ji buvo visa permirkusi, kaip ir Oliveris, ir su siaubu laukė, kol vilkolakis užsiropš ir stovės priešais juos. Rebeca paėjo arčiau krašto ir pažvelgė į vargstantį padarą.
- Protego! - ryžtingai tarė, kai vilkolakis buvo jau visai arti. Siaubūną kerai nusviedė atgal ant žemės.
Tada grįžo prie Oliverio.
- Jei mes sujungtume jėgas, ar dar ką? Kartu išleistume kerus? - pasiūlė. - Ir dar.. Jei pabandžius jį transfiguruoti? Pameni Išnyk burtažodį? Man pavyko pradanginti grifę, tik kad jos kojos liko...

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #17 Prieš 10 metus »
Abudu apsikabinę it užburti amžinojo sulipinimo kerais, Rebeca ir Oliveris tyliai alsavo ant namelio stogo. Berniukas bene ignoravo mergaitės paniką. Juk tokioje situacijoje labai sunku išlikti blaiviai mąstančiam.
- Būtent. Lauksim aušros, tada ūkvedys jau nebebus vilkolakis, o mus tikrai kas nors suras ir nukels. Viskas bus gerai. Aš... aš prižadu. - Oliveris tarstelėjo. O dabar lipkim aukštyn prie šilto kamino, taip nesušalsim.
Berniukui buvo smagu, kad tokiomis aplinkybėmis jo kompanionė neprarado humoro jausmo, bet kartu ir budrumo. Oliveris girdėjo, kaip padaras nukrenta ant žemės, turbūt ant kokių nors dėžių ir gan iš aukštai. Metalo nuaidėjimas galėjo reikšti, kad siaubūnas kiek sužalotas. Bet jie žinojo - jis vis tiek neatstos nuo vaikų.
Bet Rebecos nauja idėja buvo jam it šviežio oro gūsis. Na, žinoma! Kaip gi aš nepagalvojau. Bet, sakai, išnyk? Aš nemoku! Olieveris truputį paieškojęs, surado TAI. Atsikišusią čerpę. Jis nusitaikė į ją, griežtu tonu pasakė išnyk ir jo burtai suveikė.
- Gerai. Pirmiausiai reikia jį apsvaiginti. Hm...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #18 Prieš 10 metus »
- Neprastai, - tarstelėjo Rebeca, kai Oliveris sėkmingai pradangino kažkokią čerpė. - Nepamenu. Tu buvai transfigūracijos pamokoje?
- Ir kaip ketini jį apsvaiginti? - pažvelgė į varniuką ir nuėjo prie krašto pamatyti vilkolakio būklę.
Jis gulėjo ant kažkokių akmenų, atrodo buvo be sąmonės. Arba tai dar vienas jo vaidinimas, kuriuo Rebeca visada patiki.
- Man regis, kad jo jau svaiginti nereikia, - ir pamojo ranka berniukui, kad jis ateitų pasižiūrėti. Tačiau vilkolakis netikėtai pašoko ant kojų ir šoko link Rebecos, tačiau jam dar toli gražu pasiekti stogą. Iš išgąsčio mergaitė pašoko atgal ir nugriuvo ant nugaros. - Vis dėlto reikia jį kuo nors apmėtyti, - stodamasi tarė.
Rebecos akys užkliuvo už apskaldytos plytos, padėtos prie kamino.
- Gal tiks? - kreipėsi į Oliverį.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 594
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Re: Tribūnos
« Atsakymas #19 Prieš 10 metus »
Miriana atėjo į kvidičo aikštę, ir nuėjo link tribūnų. Priėjusi prie Grifų Gūžtos sirgalių bokšto, atsisėdo ant suoliuko. Čia taip jauku. Jaučiu, tiesiog jaučiu, jog čia sėdėjo labai daug Grifų. Hmm... Įdomu būtų surasti savo giminės knygą, sužinoti kas aš. Iš kur aš kilusi, gal man tai padėtų sužinoti, kas tas balsas. Miriana atsilošė. Buvo naktis. Lijo. Tamsoje nieko nesimatė.
- Tai kažkas... Iš vaikystės. Prisimenu tai,- tyliai tarė Miriana, prisimindama laiką tuomet, kai buvo uždraustajame miške. Tiksliau pakrašytyje.
-Jis... Buvo mūsų kieme. Tą medį turėjome savo kieme. Auginome jį kartu su tėvais. Tačiau... Jį nutrenkė žaibas, tuomet, kai žuvo mano tėvai. Ir aš per stebuklą likau gyva. O gal jie... nežuvo? Manau, jog atsakymo turiu ieškoti kaip tik prie to medžio,- tyliai tarstelėjo Miriana, prisimindama, kaip miške matė lygiai tokį patį medį, kaip ir augino savo kieme.
Tuomet Miriana atsistojo, ir pamatė, kaip toliau ant stogo stovintys du mokiniai ginasi nuo vilkolaikų. Geriau jau nešu kudašių. Žinau, jiems padėti reikia, tačiau dar nesu tokia gabi tam. Tuomet Miriana nubėgo į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Miriana Lendal »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #20 Prieš 10 metus »
- Taip, tiks. - Kalbėjo plėšydamas sunkias molines čerpes nuo stogo.
Vaikai priėjo prie krašto. Rebeca jau norėjo mesti savo 'turtą' į padarą į padarą, bet Oliveris staiga sušuko:
- Ne! Vien plytomis neapsvaiginsi! Čia tau ne šiaip kokia laukinė katė... - Berniukas išsiėmė lazdelę. - Su lyg skaičiumi vienas. Ir taikyk tiesiai į galvą. - ištarė Oliveris ir sulaukęs atsako linktelėjimu palaukė kol Vilkolakis bandys vėl šokti link jų. Berniukas negalėjo atsistebėti vilkolakio ryžtu, energija ir tokiu tikslo siekimu. Vos tik siaubūnus vėl pamatė vaikus, jis pasidarė atkaklesnis, labiau skalijo.
- Trys... - prakaitas susimaišęs su lietaus vandeniu trukdė Oliveriui aiškiai matyti. - Du...
Ir vos tik padaras be galo aukštai pašoko, berniukas ištarė Protego ir atsitrenkęs į nematomą pertvarą jis staigiai nukrito žemėn smarkiai apsvaigintas, lyg būtų atsitrenkęs į asfaltą iš kelių kilometrų aukščio kritimo.
- Vienas! - Taip užstaugė Oliveris, kad bene susilygino su užpuoliko skalijimu.
Vaikai pradėjo mėtyti viską ką turėjo. Čerpes, plytas, nukritusias šakas - viską, kas pasitaikė jiems po ranka. Kartais nepataikydavo į objektą, bet pastarasis net nesusigaudė kas darosi. Kai vaikai nuniokojo bene pusę stogo, jie pamatė, kaip iš padaro tarsi bala plito raudonai žalias, tirštas siaubūno kraujas, kuris keistai žybčiojo namuke kūrenamo židinio šviesoje. Oliveris ir Rebeca, stipriu alsavimu išsiduodantys, kad jie jau labai pavargo, tarsi kiek atsipūtė, galvodami, kad jau viskas. Baigta.
- O jei mes jį nužudėme? - Į galvą šovė mintis Oliveriui.
Abu vaikai buvo persigandę. Juk ten buvo ūkvedys, o per miglotą protą jie apie tai visai pamiršo.
- Kas bus, jei mus... - Drebėjo lūpos berniukui. - Jei mus išmes???
Bet Rebeca ir Oliveris galėjo dar labiau atsipūsti, bet kartu ir sunerimti. Jie nenužudė vilkolakio. Tik stipriai apsvaigino. Ir tai skelbė padaro trūkčiojantis kauksmas.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #21 Prieš 10 metus »
[Miriana atėjo, pasėdėjo, bet net nematė, kad mes ant stogo vilkolakį užmėtom  ;D]
Rebeca nustūmė savo šlapių plaukų sruogą prilipusę jai ant žando ir pasiėmusi plytą nuėjo paskuj Oliverį. Plyta po plytos, akmuo po akmens lėkė tiesiai ant vilkolakio. Kai buvo numesta paskutinė čerpė, padaras jau gulėjo paslikas.
- Mums pavyko, - tyliai sušnabždėjo atsisukusi į Oliverį ir rankomis apsivijo jo kaklą. - Mums pavyko! - netvėrė džiaugsmu. - Galim pagaliau nešdintis nuo čia.
Tačiau Rebeca išvydo susirūpinusį berniuko veidą.
- Musų neišmes. Mes tik gynėmės, - ramino varnių, tačiau jos širdyje taip pat kvirbėjo nerimas, sukeltas tos pačios nežinios. - Gerai. Su vilkolakiu susitvarkėm, atrodo, - ir dar kartą žvilgtelėjo apačion. - Tik kaip mes nulipsim nuo čia, jei nustūmėmė visas dėžes?
Per dangų nubildėjo griaustinis, tarsi paskutinis akordas, užbaigdamas audros simfoniją. Rebeca pažvelgė į didingą Hogvartso pilį.
- Šiandien mums nuotykių per akis. Nepamenu, kada anksčiau taip norėjau į mokyklą, - šyptelėjo Oliveriui. - Tikiuosi, pasieksime pilį..
Netikėtai iš apačios pasigirdo gailus vilkolakio inkštimas.
- Jis gyvas! Gal bandom Išnyk?
Rebeca išsitraukė lazdelę ir tvitai ją suspaudė delne. Vaikai stovėjo prie stogo krašto ir laikėsi susikabinę rankomis.
- Su trijais. Vienas... du, - giliai įkvėpė. - Trys! Išnyk!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Rebeca Weiss »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #22 Prieš 10 metus »
[[ Jo, ta tai žiauri. Tokia nesusipratusi. Maždaug čia naktis, lyja, nors į akį durk, jai šviesu, šviečia saulė. FAIL  ;D ]]
Oliveris netgi drebėjo, nors nenorėjo to parodyti mergaitei. Jie kartu suglaudė rankas, laikė vienas kito lazdeles. Kai vilkolakis šiek tiek atgavęs sąmonę [[neužmušamas, koks tai...]] atsisėdo ant užpakalinių kojų ir prisiminė savo tikslą, vėl vėl šoko ant vaikų. Rebeca ir Oliveris vienu metu išrėkė išnyk ir vietoj to siaubūno teliko burbulas, kuris kilo į viršų ir švietė įvairiausiomis palvomis, tarsi būtų muilo burbulas. Berniukas lazdelės galu susprogdino burbulą. Pažiūrėjęs žemyn, jis suprato, kad jei jie būtų delsę, vaikai greičiausiai būtų negyvai uždrąskyti - taip aukštai buvo iššokęs vilkolakis.
Vaikai iš lėto nusileido išsikišusiomis plytomis, įvairiomis atbrailomis. Apsikabinę ir laimingi, kad taip viskas gerai išsisprendė jie nuėjo link Hogvartso pasišviesdami savo lazdelėmis.
Oliveris smagiai kalbėjosi ir bene juokėsi iš tokios patirties su Rebeca. Staiga jam pasidarė šalta. Berniukas susirūpino.
- Jauti tą šaltį? Ar tik man vienam čia taip?
Mergaitė jam linktelėjo. Oliveriui darėsi vis šalčiau ir šalčiau, vis liūdniau. Jis žinojo. Jis atsisuko. Ji irgi atsisuko.
- Psichas! -Abu tarsi susitarę šūktelėjo pamatę keistą figūrą, sklandančią ore, kuri skleidė tik šaltį ir neapykantą savo kelyje.
Rebeca pradėjo panikuoti, pasileido  ir nubėgo tiesiai į Uždraustąjį mišką.
- Ne! - šūktelėjo Oliveris. Ir išsisukęs dar nuo vieno siaubūno nusekė paskui ją, bet jo lazdelę nesugebėjo taip ryškiai šviesti, kad berniukas pamatytų Rebecą.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 594
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Re: Tribūnos
« Atsakymas #23 Prieš 10 metus »
[[ sorry. Tiesiog neskaičiau jūsų pranešimu. Dabar jau pataisiau :) ]]

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 626
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #24 Prieš 10 metus »
Kairi atėjo į tribūnas ir apsidairė. Bou dar nesimatė, todėl geriau apsidairė po aikštę. Vėjas plaukuose Himurai priminė kvidičą ir senas geras magiškas dienas. Užsimerkusi ji leidosi į prisiminimus kaip skraidė. Giliai įkvėpusi atsiduso ir atsimerkė. Aikštė buvo nežmoniškai didelė, tribūnos aukštos, o lankai regis provokavo sėsti ant šluotos ir aplėkti porą ratų aplink juos. Kad jos nenuneštų prisiminimų banga, Kairi atsisėdo ir išskleidė skėtį. Saulė pastarosiomis dienomis stengėsi iš visų jėgų pradžiuginti žemę paskutiniais savo spinduliais. Šypsodamasi mergaitė įsivaizdavo žaidimą, rėkiančius fanus. Raudonas ir žalias, geltonas ir mėlynas vėliavas, aprangas. Vėjas čaižė Gaudytojų veidus, įtampa nedingsta jiems iš akių, o minia tiesiog šėlsta. Tačiau visa tai dingsta ir tribūnose pasilieka Kairi: vieniša figūra tuščioje aikštėje. Kada nors aš ten būsiu. Aš skraidysiu ir gaudysiu Aukso šmaukštą. Atsirėmusi viena ranka į suolelį mergaitė užsimerkė ir ėmė laukti Bou.

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Tribūnos
« Atsakymas #25 Prieš 10 metus »
Bou strakinėjo tarp suolų ir tyliai niūniavo. Kas nors gali mapanyti, kad tau truputį negerai...-pasigirdo Tashitos balsas. Mergaityė prukštelėjo:
-Lyg man tai labai rūpėtų. Tegul žmonės daugiau savęs žiūri, o ne kitų.
Ji laipsteliais užbėgo į patį viršų ir prisėlino kairi iš už nugaros. Tyliai atsisėdo ant suoliuko eile aukščiau ir apžvelgė aikštę. Lygi žalia žolė tyliai grūmėsi su vėju ir saule. Bou švelniai patapšnono kairi per petį ir stryktelėjo eile žemyn, kad sėdėtų šalia:
-Atleisk, kad ilgai užtrukau. Ant laiptų vos nenusisukau sprando,-pavartė akis ir pasirėmė smakrą ant sugniaužtų kumščių.
Mergaitė nužvelgė draugę nuo galvos iki kojų ir švilptelėjo:
-Šiandien labai gražiai atrodai. Tora tikriausiai labai patenkinta. Na žinai. Sijonas...-Bounita pasitaisė skarelę ir sukrizeno.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 626
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #26 Prieš 10 metus »
Kairi šyptelėjo. Tora pajuto Tashitą jai tik pasirodžius, todėl buvo tik laiko klausimas, kol pasirodys ir pati Bou. Kairi sėdėjo užsimerkusi, nes žinojo, kad švilpė bandys ją išgąsdinti. O kas nebandytų? Kair Bou palietė jos petį, Himura net nekrustelėjo. Atsimerkusi pažvelgė į uždususią draugę ir nusišypsojo.
- Vargu ar paprasti laiptai sugebėtų nusukti tau sprandą, Tashita, - tarė Kairi, žinodama,kad yra klausomasi. Tuomet žvilgtelėjo į save.
- Taip, Tora trykšta laime ir noru išsiveržti, tačiau kol kas ją laikau, kol neišmoks padoriai elgtis, - atsakė į Bou pastabą, kad gerai atrodo. Nužvelgusi draugę tarė:
- O tu įpatingai paprastai atrodai, tačiau tau tinka. Ypač prie šviesių plaukų, - grifiukė nusišypsojo ir atsidususi užsimerkė.
- Šiandien naktį lijo.. Užuodi šlapios gamtos kvapą? Tai nuostabu...- tarė Kairi ir mintimis klajojo po kiekvieną žolės lopinėlį, medžio lapelį ir žemės centimetrą.
- Sakyk, - staiga atsimerkė, - kaip tau su Tashita sekasi? Ta prasme, ji tik tavyje tūno ar leisi jai gyventi?

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Tribūnos
« Atsakymas #27 Prieš 10 metus »
Bou šyptelėjo:
-Jeigu tu lakstytum laiptais tokiu greičiau kaip aš, kaži ar net Tashita padėtų išvengti nelaimingų atsitikimų.
Išgirdusi pastebėjimą dėl drabužių sukrizeno:
-Man labiau patinka rengtis paprastai. Bet vat Tashita atrodo pasigavus kažkokį stilių. Žinai japoniškas kraujas, dažnai eina iki kraštutinumų.
Tyliai įkvėpė pilnus plaučius oro ir su palaima nusišypsojo:
-Taip ir nusėda praeities dulkės... O mum sekasi puikiai. Mokykloje nelabai noriu leisti jai šmirinėti. Visgi tas įvykis Trijose Šluotose. Aš prie to irgi prisidėjau, tai žinai. Tokius dalykus stengiuosi nutylėti, ypač dabar. Jeigu kas pagaus tave, gal bent aš padėti galėsiu,-ji draugiškai šyptelėjo.
-Nemanau, kad tos klastuolės sėdės rankas sudėjusios. Jos būtinai kažko imsis, kad tave pasičiuptų. Taigi tu, na gerai Tora, tokį antausį jai skėlė....

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 626
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #28 Prieš 10 metus »
- Tuomet nėra ko lakstyti kaip akis išdegus, - nusijuokė Kairi, - aš juk niekur nedingsiu. O ką tu turi omenyje, sakydama 'eina iki kraštutinumų'?  Kaip jau rengtis norėtų Tashita? - Kairi vėl skambiai nusijuokė. Vėjas atnešė varpelių skambėjimą ir Himura nutilo. Tai nežada nieko gero pasigirdo Toros balsas. Žinau mintyse atsakė jai Kairi ir minutei sukluso. Bou neišgirdo tų varpelių ir toliau plepėjo. Mergaitė šyptelėjo.
- Kitaip nei tu, problemų nesibaidau. Regis jomis tik ir gyvenu. Todėl leidau Torai kartasi pagyventi mano gyvenimą, kaip asmenybei. Ji taip pat nusipelnė paprasto gyvenimo. Nors tiesa abejoju,kad tam ji buvo sukurta. Tikiuosi dėl per mažai taškų nenuspręs profesoriaus kokio nugalabyti, - Tora sukrizeno ir  leido suprasti,kad jei galėtų,taip ir padarytų, paliktų šlapią vietą vietoje mokytojo. - O klastuolių aš nebijau. Ką jie padarys? Juk dar pirmakursiai. O nuo visko apsaugos Tora. Ji nekantrauja vėl pamatyti Megan.
Kreivai šyptelėjusi vėl sukluso, tačiau varpelių nesigirdėjo. Šiek tiek aprimsi Kairi išsitraukė iš krepšio šokoladinį pagaliuką ir atsikando.

*

Neprisijungęs Lilith Sargon

  • VI kursas
  • *
  • 161
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • Tashita ^^
Re: Tribūnos
« Atsakymas #29 Prieš 10 metus »
Bounita patempė lūpą:
-Na nejau nematei. Dabar jos raudoni plaukai tik spygliuoti, prieš du metus toje vietoje buvo penkiolikos centimetrų kruvinas ,,mohaukas",-ji pavartė akis.-Na žinai, V-Kei skiauterė. Reikia pripažinti efektas būdavo geras.
Mergaitė palinksėjo:
-Jeigu ne aš tai ji tikriausiai lakstytų aplinkui su kokia juoda balerinos ar šiaip kokia gotikine suknele. Bet aš jos nekaltinu. Tokio amžiaus, kažkada turėtų susirasti savo stilių...
Bou atsilošė ir sukrizeno:
-Ramiai su mokytojais. Netik nuo jų prisidirbsi, tave gali išmesti iš mokyklos, o gal net į Azkabaną patupdyti. O dėl klastuolių...  Kaip klastuolių aš jų irgi nebijau. Tik jeigu jų suuosta informacija pasieks profesorių ausis, galim prisidirbti. Nekaltink manęs, aš visada stengiuosi apeiti problemas, kad poto jokie bjaurūs darbeliai nepasiliktų mano atmintyje. Poto Tashita mėnesių mėsesius neatstoja....-taukštelėjo delnu į kaktą.