0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

dianukas7

Tribūnos
« Prieš 10 metus »
Oras pragiedrėjo ir iš už debesų išlindo saulė. Rebeca greitu žingsniu ėjo link tuščių tribūnų. Paskuj ją - Oliveris. Mergaitė kiek sulėtino žingsnį ir priartėjus varniukui, ji plačiai nusišypsojo. Kiek uždususi pasiekė paskutiniąją tribūnų eilę ir pradėjo grožėtis iš čia atsiveriančiu vaizdu. Kai šalia jos atsisėdo Oliveris, ji nusijuokė:
- Reikia pradėti sportuoti. Net negaliu palipėti kelis laiptelius.
Mergaitė atsisegė savo apsiaustą, užsimerkė ir atsigulė ant suolelio, galvą padėjus prie Oliverio kelių. Jos žandus glostė rudeninės saulės spinduliai, kurie puikiai kėlė nuotaiką. Ji nusišypsojo.
- Na štai. Ir pabūsiu tribūnose..
.. Ir dar su tavimi, užbaigė mintyse. Jai kažkas pasidarė. Širdyje kažkas kvirbėjo. Tą jausmą sukėlė pirmą kartą pamatytas berniukas. Nors jie bendravo tik kokią valandą ar dvi, jie jau spėju suartėti. Gal jis man kažko pripylė į arbatą? dingtelėjo Rebecai ir ji įtariai pažvelgė į rudas varniuko akis. Na taip. Žinoma. Tai viską paaiškina.. Tačiau viskas prasidėjo anksčiau. Ji užsimerkė, bandydama atsekti įvykių eiga. Šokoladas! Žinoma! Gal į jį ko pridėta? Rebecos galvoje pradėjo suktis kvailos mintys, kas jai įkišo tą šokoladą. O gal tai tik žmogiški jausmai? Mergaitė vėl pažvelgė į Oliverį, tačiau su švelnumu akyse. Tikriausiai dėl visko kalta pilnatis...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Rebeca Weiss »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #1 Prieš 10 metus »
Oliveris bene visą laiką einant link kvidičo aikštės buvo įsitempęs. Tik atsisėdus, jis kiek atsipūtė.
- Man irgi reikia gerenės formos. - Bandė sakyti kažką, kad neįžeistų merginos.
Su svaiginančia įtampa berniukas žiūrėjo, kaip Rebeca nusiiminėja savo apsiaustą, ištiesia kojas ir atsigula išilgai tribūnos suolo padėdama galvą ant kelių. Berniukas žiūrėjo į tas gilias, nuostabiausias akis pasaulyje. Mergaitės žvilgsnis jam užėmė kvapą. Ji tiesiog... Tobula... Oliveris jautė tokį jausmą, kurio dar niekada nejautė. Bet jis jam buvo malonus. Norėjo justi jį visą laiką. Norėjo visą laiką, visą amžinybė taip ir prabūti su Rebeca.
Berniukas švelniais judesiais paglostė jai plaukus.
- Gaila, kad nemoku išburti minkštų, pūkinių pagalvių. Padėčiau tau po galva, kad būtų minkščiau. Dabar jauti diskomfortą? - Kiek liūdnokai paklausė Oliveris.
Jos švelnūs plaukai ir labai malonūs liesti plaukai driekėsi per visus Berniuko kelius. Tai ne tokie, kuriuos jis dažniausiai mato pas klastuolius - susiriebalavę ir išsiskietę į visas puses.
- Čia ir žiūrėsim pirmąsias rungtynes, gerai? - Svajojo Oliveris, jau įsivaizduodamas aikštėje ant šluotų skrajojančius žaidėjus, ir juos, sėdinčius šioje tribūnoje.
Po akimirkos, po Mergaitės žvilgsnio jis suprato, kad jam reikia užsičiaupti. Berniukas suprato, kad nereikia gadinti šios akimirkos. Jie abu žavėjosi saulėlydžiu, saule, pasislepiančia už kalnų ir tekančiu mėnuliu. Tai buvo nuostabus, tobulas jausmas, kurio Oliveris nenorėjo prarasti.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #2 Prieš 10 metus »
- Tai, galėsim sportuoti abu ir palaikyti savo fizinę būkle, - žvaliai pasakė Oliveriui.
Rebeca pakeitė galvos gulėjimo padėtį ant berniuko kelių, kad geriau matytų jo veidą ir tyliai tarė:
- Žinai, o man labai gerai ir taip. Nereikia jokių pūkinių pagalvių.
Jai darėsi šaltą. Dalis apsiausto šlavė žemę po tribūna. Pakėlusi drabužio skverną, labiau įsisuko į jį.
- Man visada patinkdavo, kai pindavo ir šukuodavo man plaukus. Tai taaip malonu, - užsimerkusi kalbėjo, jausdama varniuko pirštus tarp jos šviesių plaukų.
Prakalbus apie kvidičą, mergaitė nusuko akis į aikštę ir tarsi rungtynių komentatorė, prabilo:
- Ką aš matau? Varno nago gaudytojo rankose - auksinis šmaukštas! Varno Nagas laimėjo mokyklos čempiojų vardą! - ir sukikeno. Tada vėl atsisuko į Oliverį. - Gerai būtų, tiesa?
Netikėtai jis nutilo. Rebeca vėl užsimerkė.
- Papasakok ką nors, jei nenori, kad čia užmigčiau. Čia taip ramu, - mergaitė nežymiai nusižiovavo, tačiau nenustojo šypsotis..

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #3 Prieš 10 metus »
Į pasiūlymą sportuoti Oliveris atsakė galvos linktelėjimu. Jam pasidarė maloniau ir geriau, kai Rebeca pasakė, kad jai gera ir taip. Po kelių akimirkū berniukas suprato, kad mergaitei šalta, tad nusiėmė savo apsiaustą ir greitai apuostęs, apklojo bene sustirusią mergaitę. Tikiuosi jai nesmirdės... - šyptelėjo Oliveris. . Kai ši ištarė, jog jai malonu, kai liesdavo ar tampydavo jos plaukus, Oliveris truputį bandė daryti tai atsargiau ir švelniau. Jam vis rodės, kad išpeš kuokštą plaukų.
Kai Rebeca prakalbo apie kvidičą, Oliveris neatsakė, o tik nusišypsojo, kad nepasakytų nieko kvailo. Būtų visai nieko, tiksliau labai gerai, kad Varno nagas laimėtų. Po to nusprendė prabilti.
- Taip, viskas yra gerai, kai esi... - Oliveris nutilo. Nenorėjo kažko sakyti, tai, jo manymu, būtų per greita, ir mergaitė jį atstumtų. - Kai kalbi apie pergales... - Kiek nudelbė akis ir netikėtai nutilo.
Miegok, miegok, svarbu tu esi šalia manęs. Ką jai galėčiau papasakoti?
- Na, ir ką norėtum išgirsti? Hm. Kartą skrido paukščiukas. Atsitrenkė į medį ir jau daugiau nebegalėjo skraidyti. - Oliveris staigiai nutilo, supratęs, kad pasakė visiškai nepriderančia nesąmonę, nors jam ji pasirodė šiek tiek juokinga. - Na, gerai. Kartą gyveno berniukas ir mergaitė. Jie buvo burtininkai, labai gabūs, labai protingi. Susitikę jie vienas kitam labai patiko ir krito viens kitam į akį. Niekas jų negalėjo išskirti. Vieną dieną... - Vis papildydamas kalbėjo Oliveris. Mintyse sukurpė labai gražią ir jausmingą istoriją, kurią išdėstė Rebecai. - Jie gyveno ilgai ir laimingai. - Kiek tyliau buvę įmanoma nusižiovavo berniukas ir baigė pasakojimą.
Jis žinojo, kad jai pasaka patiko. Tai, ką ką tik Oliveris pasakė Rebecai, berniuko nuomone, tai suartino juos dar labiau.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #4 Prieš 10 metus »
Oliveriui pradėjus kalbėti apie paukščiuką, Rebeca nusijuokė. Kai jis netikėtai pertraukė savo pasakojimą, ji atsisuko į jį.
- Ko tu toks suikaustęs? Gal tau nepatogu? Aš, aš tik, - varniukė pakilo ir atsisėdo kaip pridera. - Atleisk, reikėjo iškart sakyti. Imk, tau ir bus šalta, - ir padavė jo apsiaustą. tada Rebecai toptelėjo. - O gal bijai nusišnekėti? - į ausį pasilenkusi sukuždėjo ji, tarsi tai būtų didžiausia paslaptis. - Nebijok. Netgi varnagiai nevisada šneka protingai, - atsitraukdama mirktelėjo, lyg sakydama: „Tai tik tarp mūsų“.
Oliveriui pasakojant kitą istoriją, jį pertraukė Rebeca.
- Ar man atrodo, ar šis pasakojimas labai panašus į du, man gerai pažįstamus žmones?
Ji truputį patylėjo, bandydama rasti atsakymą Oliverio veide. - Ar tai... sutapimas?
Tačiau jai buvo nesvarbu. Istorija buvo labai graži. Mergaitė padėjo galvą ant Oliverio peties ir įstebeilijo į rausvai nudažytą dangų. Pati to nesuvokdama pradėjo tyliai dainuoti:
- Purpuris vakaras varva. Lyg aplietas aviečių sultimis. Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės..
Buvo labai tikėtina, kad ji nusidainavo, todėl nuoširdžiai nusišypsojo Oliveriui. Tada vėl prabilo, visai netyčia parodant, kad ji puikiai gali nusišnekėti.
- Kartą skrido paukštelis. Netikėtai atsitrenkė į medį ir palaužė sparnelį, - kiek patylėjo, bandydama sukurti dar ką nors. - Jį rado katė. Juoda, visai kaip mano. Vargšelį surakino savo žabtuose ir parnešė namo. Ryte jį pamačiusi negyvą ant savo lovos, pradėjau spiegti, kol neatėjo tėtis ir jo neišnešė, - nusijuokė. - Va, skolą už pasakėlę atidaviau..

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #5 Prieš 10 metus »
- Ne, ne, viskas gerai. - Tikino Rebecą Oliveris. Gavęs savo patie paltą jis vėl uždėjo jį mergaitei ant pečių. - Man ne šalta, aš užsigrūdinęs. - Bene kalendamas dantimis, tyliai ištarė berniukas. Jis nieko nepasakė tik į mirktelėjimą atsakė mirktelėjimu.
- Bijot nebijau, bet tu man visada šneki protingai. - Nusišypsojęs ištarė berniukas.
Olveris kiek sutrikęs po klausimo nieko neatsakė tik nusišypsojo.
- Gal taip, gal ir ne. - pasakė apkabindamas mergaitę per liemenį, kai ši padėjo savo galvą jam ant perties. O kurgi kitur jam reikėjo tą ranką dėti???
Išklausęs dainos tarstelėjo.
- Tavo labai gražus, tiesiog angeliškas balsas.
- Apie kokias skolas tu čia kalbi? Aš tau sekčiau pasakas kad ir kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę. - Ką tik po Rebecos pasakojimo pro juokus jau rimčiau kalbėjo Oliveris. - Žinai, mūsų keistas humoras. Keistas, bet velniškai juokingas. - Ant galo liežuviu caktelėjo berniukas. Padaręs pauzę jis netikėtai prabilo. - O tu turi velniškai gerą skonį pasirinkdama vietas buvimui. Čia nuostabu. - Oliveris kalbėjo žiūrėdamas kaip dangus nusidažo vis gažesnėmis, sodresnėmis ir tamsesnėmis dangaus spalvomis. Spalvų galva buvo nepakartojama. - Šiandien giedra, ar ne? - paklausė nematydamas nė menkiausio debesiuko.
Medžiai tyliai šnarėjo, kai ledinis, tiksliau stingdantis vėjas kuteno medžių šakas, ir visus, kas pasitaikydavo jo kelyje. Nepaisant lengvo, bet šalto vėjo, oras buvo šiltas ir teisiog nuostabu. Viskas buvo tiesiog tobula. Oliveris iš galvos vis neišėjo besikartojantys žodžiai pasakyti nuostabaus Rebecos balsu: Ant akmens šiąnakt dėsime galvas, po žvaigždėm šiąnakt gulsimės...
- Ak, - Lengvai atsidūsdamas pasakė berniukas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Oliver-Mažulis Yellow »
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #6 Prieš 10 metus »
- Ne, tikrai man jo nereikia. Man jau karštą. O vat tu, - švelniai pridėjo savo delną prie jo, - visas sušalęs.
Rebeca nusiėmė Oliverio apsiaustą nuo savo pečių ir padavė jam.
- Ir prašyčiau neatsikalbinėti, - griežtu tonu tarė mergaitė, tačiau greitai jos rimtą veido išraišką pakeitė šypsena.
- Manai, kad aš protingai šneku? - nustebo varniukė. - Na, tada tu pusę mano žodžių praleidi pro ausis.
Išgirdusi berniuko nuomonę apie savo balsą, Rebeca negalėjo nesijuokti.
- Na taip, žinoma. Kai dainuoju duše kaimynai mano, kad atskrenda angelas, - kiek pašaipiai tarstelėjo. - Ir baik saldžialiežuvauti taip, - vėl griežčiau tarė.
- Hm, mūsų humoras. O ko norėti? Mes anglai. Tokių pokštų kiti nesupranta. Gal dėlto ir daugelis mano, jog mūsų tautybės žmonės yra keisti...
Į Oliverio „Čia nuostabu“ atsakė tik linktelėjimu. Man visa tai primena filmą... Kiek patylėjusi, ji atsisuko į berniuką, kuris savingu žvilgsniu žiūrėjo į horizontą.
- Gal kiek įžulu to klausti, tačiau apie ką dažniausiai mąstai, svajoji?
Rebeca nusisuko, apsimesdama, kad jai visiškai nerūpi atsakymas. Tačiau ji laukė ištempusi ausis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Rebeca Weiss »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #7 Prieš 10 metus »
Pavartęs akis Oliveris užsidėjo savo apsiaustą.
- Na tu ir kuklumo įsikūnijimas... -  Tarstelėjo nusišypsodamas berniukas, išgirdęs, kai Rebeca kuklinasi savo proto. - Mes juk Varnanagiai. Protinga nebūtum, protingai nešnekėtum, būtum kokia... kitokio koledžo...
Kai mergaitė gan griežtu tonu pasakė, kad berniukas mergaitei saldžialiežuvauja, jis kiek pasipiktino, nes kalbėjo visai rimtai, bet kartu ir šioks toks raudonis nudažė jo skruostus.
- Tavo žodžiuose yra tiesios. Tiksliau šimtaprocentinės tiesos... - pasakė Oliveris, Rebecai prakalbus apie anglus. - Visai neįžūlu, visai ne. Hm.. -Kiek susimąstė berniukas. Pasakyčiau apie tave, bet vėl sakytų, jog saldžialiežuvauju. - Žinai, visai pasiilgstu šeimos, kad ir kaip bebūtų keista... Čia nauja aplinka, nauji draugai, kiti veidai. Juk čia Hogvartsas, kad tave kur Merlino kelnes! Apie tai bene daugiausiai ir galvoju. Apie Hogvartsą ir apie kitus, echem, - kiek krenkštelėjo, - mokinius. Na o tu apie ką užsisvajoji?
Hm... Būtų visai įdomu sužinoti, apie ką galvoja mergaitės. Che che...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #8 Prieš 10 metus »
- Aš ne kukli, - kiek įsižeidusi tarė Rebeca. - Tiesiog žinau, kad dažnai nusišneku. Pagyventum su manim kokią savaitę, ne, manau užtektų ir kokių keturių dienų, ir tavo nuomonė pasikeistų.
Danguje jau buvę belikę vos keli rausvi debesėliai. Po kokių dešimties minučių čia bus tamsu. Varnagė prisiminė, kai Trijuose šluotose prie jų staliuko priėjo profesorė ir perspėjo sutemus būti atsargiems. Tikriausiai, tai galėjo ir dabar. Rebeca atsistojo, pasitaisė šaliką ir apsiaustą ir atsisukusi į Oliverį tarė:
- Turėtume jau judintis iš čia. Greitai sutems, - ir pažvelgė į miško pusę, jausdama nedidelį nerimą.
Ką tada turėjo omeny profesorė? Gal kas siaučia aplink mokyklą sutemus? Ir vogia mokinius, kurie pasilieka lauke? Ir juos kankina, kol jie miršta? Atrodo, Rebeca per daug prisikaitė detektyvų..
Atsisukusi į Oliverį nusišypsojo, išgirdusi apie jo mintis. Apsisukusi jau iš lėto pradėjo lipti laipteliais.
- Na, o aš dažniausiai suku galvą, ką geriausiai būtų parašyti kokiame suknistame rašinėlyje namų darbams. Visada manau, kad niekad gerai nepadarau, nors dažniausiai dėl to klystu. Ir aš visai norėčiau pamatyti tėvus. Svajoju, hm.. Gal tau nepasakosiu savo svajonių, - ir atsisuko į Oliverį. - Dar galvoju, kad reikia susipažinti su kitais pirmakursiais, o nepažinoti jų tik iš matymo..
Rebeca įveikusi beveik pusę laiptelių, prisėdo ant vieno iš jų, laukdama, kol ją pasivys Oliveris.

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #9 Prieš 10 metus »
Oliveris jau nebe norėjo kalbėti apie Rebecos kuklumą. Jis žinojo, kad šitam 'žodžių kare' jis pralaimėtų. Kai mergaitė visai netikėtai atsistojo ir paragino eiti, Oliveris į pažiūrėjo į ją keistu žvilgsniu ir dar nenorėdamas pakilti nuo suoliuko tribūnose paklausė:
- Jau? Man buvo taip gera. - Atsidūsdamas ištarė.
Berniukas pakilo nuo suolo viena ranka švysteldamas apsiaustą. Jis žinojo, kad nors ir šis vakaras buvo įspūdingas tiek grožiu, tiek laiko praleidimu, naktis būtų buvus dar įspūdingesnė. Juk tada pasirodo didieji žvaigždynai... Oliveris lipo laiptais ir klausėsi Rebecos užsisvajojimų. Jis jai tikrai pritarė - daryti namų darbus kartais užknisa. Išgirdęs, kaip jai pasiilgo tėvų, Oliverį apėmė nostalgija, abipusis liūdnumas. Bet jis kiek pyktelėjo, kad mergaitė nepasakė savo svajonių. Bet gal taip tik geriau. Juk jos valia. Be to, viskas taip išlieka tik paslaptingiau. O į Rebecos pamąstymus apie pirmakursius jis tik lengvai atsiduso.
Oliveriui beeinant laiptais jis atkišo ranką mergaitei - kad jai būtų lengviau atsikelti. Jis net nepastebėjo, kaip jau buvo sutemę. Visai netikėtai, vaikams jau beeinant susikibus už rankučių [[ :D]], kažkas sustugo. Oliveris neabejojo dviems dalykais: pirma, TAI sklinda iš Uždraustojo miško, Antra - taip staugia arba šuo arba... Vilkolakis... Bet juk jų čia pina, ar ne? Berniukas ne juokais sunerimo. Jis pažvelgė į Rebecą. Vienas kito akyse neradę jokio atsakymo, jie pradėjo akyse Netrukus jie išgirdo: tamsoje buvo kažkokie žvilgsniai, netrukus paskui juos atėjo ir šviesa. Deja, tai tebuvo keli klastuoliai, nakčiai prasmukę iš Hogvartso. Jie juokėsi, džiaugėsi, gėrė kažką iš butelio. Ugninė, turbūt. Klastuoliai nuėjo į priešingą pusę ir pranyko aikštės tamsoje.
Bet jų neapleido nuojauta - kažkas čia netaip. Tamsa jiems visiškai nepatiko.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #10 Prieš 10 metus »
Rebecos širdis pradėjo stipriau plakti. Žinojau, kad reikėjo anksčiau išeiti.. Ji stipriau suspaudė Oliverio ranką.
- Ar tu girdėjai tą patį? - šiek tiek virpančiu balsu paklausė berniuko.
Pamačiusi link jų artėjančią šviesą, mergaitė sustingo. Tačiau ją užplūdo šioks toks palengvėjimas išvydus klastuolius.
- Einam greičiau, ką?
Beki timptelėjo OLiverį ir sparčiu žingsniu patraukė pilies link. Gaila, kad tas kelias veda visai netoli pamiškės. Varnagė jautė į ją įsmeigtą kažkieno žvilgsnį, o atsisukusi į miško pusę išvydo nubėgantį siluetą.
- Matei? - parodė į medžių pusę.
Mergaitė išsitraukė lazdelę ir ištarus lumos lazdelės skleidžiamą šviesą nukreipė į miško pusę. Ten kažkas yra. Tikrai kažkas yra. Visai kaip paskutinėje mano skaitytoje knygoje.. Netikėtai iš pro debesų išlindo mėnesiena. Tas prakeiktas mėnulis, kuris neigiamai veikia Rebeca. Ji nukreipė savo ladelę į Oliverio veidą.
- Vadink mane baile, tačiau aš noriu iš čia dingti. Manau, tavęs nereikia mokyti, kad tokiomis naktimis, - ranka parodė į danguje švečiantį mėnulį, - siautėja vilkolakiai.
Mergaitės akys nukrypo į medžių tankmę, pro kurią švietė dvi didelės geltonos akys.

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #11 Prieš 10 metus »
Oliveris visą laiką tyliai šnopavo bei giliai alsavo. Tą nejaukią tylą vis pertraukdavo ledinis stipriai siaučiantis vėjas. Į jos visus ar girdėjai, ar matei, berniukas vis atsakydavo 'aha'. Jam buvo labai neramu. Kraupūs staugsmai, pro giedrą dangų įstabiai šviečianti pilnatis. Net ir mažas vaikas suprastų, jog tokiomis sąlygomis nedera vaikščioti. O kas baisiausia - keliukas suko pro pamiške.
Oliveris pasekė Rebecos pavyzdžiu -  išsitraukė lazdelę ir ištaręs lumos, nukreipė į mišką. Vaikai susisigluadė rankomis, prieš tai paleidę vienas kito rankas, nors ir to nenorėdami. Jie sukiojosi ir nukreipdavo lazdeles į visas puses. Bet kerai nebuvo pakankamai stiprūs. Netrukus jis TAI pamatė - didžiules ir geltonas vilkolakio, jis tuo neabejojo, akis. Berniukas tuo metu pradėjo žvalgytis kur bėgti, mąstė, ką daryti. Jiems čia pasilikti mažų mažiausiai nebuvo saugu. Oliveris kiek nusiminė ir nusivylė - gaila, kad juos nemokė daugiau kerų, kaip apsiginti nuo tokių padarų ir taip toliau. Jis paleido įvariaspalvių liepsnelių giją vilkolakio pusėn - vylėsi, gal atbaidys, bent jau kelioms akimirkoms.
- Bėgam ten! - Rodydamas pirštu į namelio pusę, kur degė šviesos ir rūko kaminas riktelėjo Rebecai Oliveris.
Ir jie pradėjo bėgti ir bėgti. Atsisukęs berniukas pamatė, kaip jų link artinasi neaiškus padaras didžiulėmis ir grėsmingomis geltonomis akimis. Jam iš nasrų dribo seilės. Padaras stūgavo ir lojo. Oliveris paleido skydinius kerus. Jie kiek padėjo - vilkolakis tarsi atsitrenkė į permatomą sieną.
- Tik neatsisuk! - šūktelėjo Oliveris.
Staiga vaikus sukrėtė baisus šaltis. Jų lazdelės apšvietė ...
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #12 Prieš 10 metus »
- Ką? Kas ten?
Rebeca bėgo paskui Oliverį, kuris lėkė link kažkokio namelio. Į „tik neatsisuk“ mergaitė nekreipė dėmesio ir žvilgtelėjo sau per petį. Ir tai buvo jos klaida.
- Aaaa, - pradėjo klykti ir dar greičiau pasileido bėgti.
Netrukus vaikai pribėgo namelį, kurį apšvietė Oliverio lazdelės skleidžiama šviesa. Tai buvo kažkokia pašiūrė ar sandėlys.
- Alohomora, - ištarė mergaitė nukreipusi lazdelę į spyną. - Gerai, kad mane kažko išmokė, - dar spėjo nusišypsoti Oliveriui ir paėmusi suspaudė jo ranką.
Duryse kažkas trakštelėjo ir jos prasivėrė. Vaikai įbėgo į vidų ir užrėmė duris.
- Lendam po stalu, gal mūsų tas padaras nepamatys.
Mergaitė tankiai ir negiliai gaudė orą. Namelyje kurenosi židinys, nors atrodė, kad čia paprastas sandelys.
- Nesuprantu, kur mes, - sušnabždėjo.
Rebecos širdies plakimas, regis suletėjo. Netikėtai kažkas įėjo pro priekines duris ir mergaitė krūptelėjo. Tai buvo Hogvartso ūkvedys. Mes išgelbėti, lengviau atsiduso...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Rebeca Weiss »

*

Neprisijungęs Oliver-Mažulis Yellow

  • V kursas
  • *
  • 78
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Re: Tribūnos
« Atsakymas #13 Prieš 10 metus »
Oliveris suprato, kad jis turi puikią draugę, labai protingą. Jie, įėję į sandėliuką, palindo po senu, mediniu, jau turbūt visko mačiusį  - tai galėjai spręsti iš apsilupusio lako, stalu. Jie tyliai šnopavo. Kai atgavo kvapą, vaikai užspaudė rankomis burnas, kad visiškai nesigirdėtų jų būties. Netikėtai pasigirdo žingsniai. Pirma jų buvo daug, bet staiga - vieni. Kažkas pradėjo rakinti duris. Truputį jas paklibinęs, įėjo ūkvedys.
- Tikriausiai mes esam pono Žiogo namelyje. - Tyliai tarstelėjo Oliveris. - Kiek girdėjau, jam nepatinka žmonės jo namuose. - Rebecai belendant iš po stalo jai tyliai į ausį pasakė berniukas. Jau buvo per vėlu.
Ūkvedys keistai į juos žiūrėjo. Jo žvilgsnis išdavė, kad jam nepatiko, kad vaikai trypė jo valdas. Bet kažkas vėlgi buvo ne taip. Jo akys netikėtai pasidarė geltonos. Tai buvo tas pats žvėris. Vaikai su pasidygėjimu ir siaubu stebėjo, kaip jų akyse iš Seno pražilusio mokytojo jis pavirto baisiu padaru.
- Bėgam! -šūktelėjo Oliveris.
Jie kelias akimirkas varginosi su spyna, kol padaras, kenčiantis skausmo agoniją, vis augo ir 'gaurėjo'. Alohomora ir vaikai išbėgo iš namo. Jie suprato, kad toli nepabėgs. Šalia pamatė krūva dėžių prie sienos. Vaikai, didelėmis pastangomis lipo įvairiais daiktais. Pasiekę stogą, jie lipo vis aukščiau.
Vaikai pradėjo laukti.
Prisiekiu Merlino barzda!

*

dianukas7

Re: Tribūnos
« Atsakymas #14 Prieš 10 metus »
Rebeca su išgąsčiu žvelgė į besikeičiantį ūkvedį. Vėl išgirdo savo klyksmą ir pasileido bėgti kartu su Oliveriu. Tai, kas Rebecai visada atrodė per daug sunku, užkopti iki stogo, pasirodė visai lengvą, kai link jų artinosi vilkolakis. Netrukus vaikai jau sėdėjo ant stogo krašto.
- Vilkolakiai moka šokinėti? - virpančiu balsus paklausė Oliverio ir su baime pažvelgė siaubūno pusėn.
Ji kiek įmanoma stengėsi prisiminti pakankamai senai skaitytą tekstą apie šiuos siaubūnus, tačiau tokioje situacijoje tai buvo neįmanoma.
- Padėk man prisiminti, - tvirtai tarė Rebeca atsisukusi į berniuką. - Ko vilkolakiai bijo labiausiai? Kitaip sakant, kas išgelbės mūsų kailius? - jau su panikos gaidelė pradėjo mergaitė.
Kai atrodė, kad jiems jau galas, atėjo paskutinioji, netikėtai pilnaties skleidžiamą šviesą užstojo dideli kamuoliniai debėsys. Pabaisa, prieš minutėlę varvančią seilę žiūrėjęs į varniukus, pasileido atgal į miško tankmę ir iš ten pasigirdo jo staugimas.
- Tuoj pradės lyti. Tai turėtų sumažinti pilnaties veikimą.
Rebeca atsitojo ir įsitikinusi, kad vilkolakis jų nelaukia apačioje, pradėjo lipti dėžėmis apačion.
- Turime skubėti į pilį, kol tas padaras nesugrįžo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 metus sukūrė Rebeca Weiss »