[Ella Moon]

- O ką, negalima? - Piktai paklausė. Jai jau atsibodo, kad iš jos tyčiojasi, bet stengėsi to neparodyti ir elgtis paprastai. Kodėl jis negali nuo manęs atstoti? Klausė savęs mergaitė. Ją pasiekusi šviesa, atrodo atsirado iš niekur. Bet paskui ji pastebėjo, kad tai padarė tas pats klastuolis. Šito jau užteks.
- Ar tu gali pasitraukti? - Garsiai tarė. - Jei tau taip patinka vienatvė, tai būk vienas, arba su savo netikra drauge ir nelįsk prie kitų! - sušuko ir tvirtai suspaudė lazdelę kišenėje. Dėl visa ko, pamanė ji. Neįsivaizdavo, kokių kerų imtųsi, jei klastuolis sugalvotų pulti. Nelabai ir teišmanė, Ella pirmakursė, o jis — ketvirtakursis. Pastarasis tikrai žinojo daugiau kerų, o ir mergaitė tai puikiai suvokė, bet bėgti neketino.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Žinoma, galima, - apsimestinai draugiškai atsakė Dafydd. Nepaisant to, kad jis norėjo, kad mergaitė greičiau nešdintųsi, jam pamažu pradėjo darytis linksma. - Ir kuris gi paveikslas tau gražiausias?
Velsiečiui pasirodė, kad švilpė nesupranta, iš kur sklinda šviesa. Tai klastuolį pradžiugino. Jeigu ji net tokių kerų nežino, aš ją lengvai įveikčiau pagalvojo klastuolis. Jis puikiai žinojo, kad mažas praktikos kiekis neleistų jam susikauti su panašaus amžiaus mokiniu. Tikėtina, kad net ir kai kurie pirmakursiai kautųsi geriau negu jis. Tačiau galbūt šita mergaitė ne iš tų? Tai Dafydd be galo patiko.
- Ne, negaliu pasitraukti, - atrėžė klastuolis. - Ir kodėl tu mano draugę vadini netikra? Ne visi yra tokie pasikėlę kaip tu! - užrėkė Dafydd. Nepaisant to, kad mirusioji mergaitė iš tiesų buvo netikra, jis beveik įtikėjo jos egzistavimu. Ir beveik patikėjo, kad iš tiesų turi draugę, kuri nenori bendrauti su kitais, bet noriai bendrauja su juo. - Taip. Man patinka vienatvė. Ir dėl to man nepatinka, kai kas nors atšliaužia iš paskos ir nesiteikia nešdintis, - po kiek laiko pratarė klastuolis. Kelias akimirkas pamąstęs jis užgesino lazdelės šviesą ir apsimetė, kad galvoja. Netrukus jis iškėlė lazdelę ir atsisuko į mergaitę. Klastuolis nė neketino jos pulti - berniukui tiesiog buvo įdomu, ką gi dabar darys mažylė.

[Ella Moon]

 Pirmakursė nė nesiruošė atsakinėti į tokius klausimus, nes žinojo, kad jam nesvarbu kuris paveikslas gražiausias Ellai. Ji tik vyptelėjo, pakeldama antakį ir vėl nuleido galvą, apsimesdama, kad batų raišteliai labai įdomus objektas.
 Mergaitė stengėsi nepulti į kovą, mat manė, kad šis klastuolis žino daug kerų, apie kuriuos ji net nesapnavusi. Švilpei buvo nusispjaut, kad kažkoks pasipūtęs mokinys rėkia ir vadina ją pasikėlusia. Bet Ellai norėjosi ištarti kokį burtažodį, kurio dėka ji galėtų pasijuokti iš klastuolio. Knietėjo sušukti „Sectumsempra”, nors žinojo, kad nieko nepavyktų, nes niekada tų kerų nebandžiusi, o jei ir kažkas gautųsi, tektų atsėdėti areštą ne vieną ir ne dvi savaites. Taip pat norėjosi pakabinti ore su Levicorpus kerais. Vistiek nepavyks, liūdnai mąstė, net nekreipdama dėmesio, kad prieš ją atkišta lazdelė, Tikrai nepavyks, juk šitų kerų irgi nesu bandžiusi. Iš tikrųjų, ji kerų bandžiusi buvo tikrai labai mažai, o ir nežinojo ar gerai ištars. Tiek daug kerų pavadinimų ūžė galvoje, o jie vis sukėsi ir maišėsi į visas puses. Aš beviltiška.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Mergaitei neatsakius į klausimą Dafydd nusišaipė. Ko gero, ji suprato, kiek klastuoliui terūpėtų atsakymas. Tačiau jos žvilgsnis žemyn kiek nustebino velsietį. Ar ji manęs bijo, ar jos batraiščiai tokie gražūs? paklausė savęs Dafydd. Kurį laiką jis bandė įžiūrėti, kaip gi atrodo tie mergaitės batraiščiai, tačiau nieko ypatingo berniukas neįžvelgė.
- Ką tu ten jau tokio matai grindyse? - galiausiai neišlaikęs pašaipiai paklausė Dafydd.
Tai, kad švilpė nekreipė dėmesio į lazdelę, kiek nuvylė Dafydd. Jis labai tikėjosi, kad mergaitė išsigąs. Arba pabandys kokius nors kerus, kuriuos net jis sugebės lengvai atmušti. O ji pasirinko, tiesą sakant, labai gerą taktiką. Ir klastuolis nebežinojo, ką daryti. Pulti, kai ji nereaguoja? Neįdomu. Tuo labiau, kad su Dafydd sugebėjimais, ko gero, nieko net ir neišeitų. Bet stovėti iškėlus lazdelę ir nedaryti nieko irgi buvo kažkaip keista. Klastuolis kurį laiką pastovėjo ir nuleido lazdelę. Jis paėjo porą žingsnių į šalį, nes norėjo apmąstyti, kokių veiksmų reikėtų imtis dabar.

[Ella Moon]

Tiesa, gal batai ir nebuvo geriausias apžiūrinėjimo objektas, nes po valandėlės norėjosi įsistebeilyti į kažką kitą, todėl mergaitė nenoromis pakėlė galvą.
- O koks tau skirtumas? - Tokiu pat tonu atrėžė, - Į jas žiūrėti geriau, nei į tave.
 Ella žiūrėjo į nueinantį klastuolį. Ką jis dabar darys? Klausė savęs, nenuleisdama žvilgsnio. Jeigu jis puls kerais, o taip tikriausiai ir bus, pirmakursei teks bėgti, kad ir kaip kvaila tai atrodytų. Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės lazdelę ir ją apžiūrėjo. Aišku, nematė nieko naujo, ko būtų galėjusi nepamatyti ją perkant. Beje, šiame koridoriuje buvo prieblanda, tad kažko ypatingo ir taip nebūtų įmanoma pastebėti. Švilpė nuleido burtų lazdelę ir vėl pažvelgė į klastuolį. Keista buvo nežinoti, kuo jis vardu, bet tai nebuvo nė kiek svarbu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Bebebe pagalvojo Dafydd, tačiau nieko nesakė. Jis labai tingėjo erzintis su šita maže. Tačiau ji niekaip nesiteikė nešdintis. O klastuolis kur nors eiti irgi nenorėjo.
Po kiek laiko stovėjimo tyloje velsietis staigiai atsisuko. Ir spėjo pastebėti, kad mažoji švilpė išsitraukė lazdelę. Dafydd kilstelėjo antakius. Vadinasi, kažko tikisi. Kad aš pulsiu. Ką gi, taip ir padarykime mąstė berniukas. Ir tada pradėjo galvoti, kokius gi kerus galėtų panaudoti. Burtažodžius žinojo net kelis. Tačiau daugumos nebuvo bandęs, tad abejojo, ar pavyks. O tokiu atveju apsijuoktų negyvai... Tad Dafydd tiesiog stovėjo ir žvelgė į mergaitę. Lazdelę laikė nuleistą, nes tikėjosi, kad ji taip šiek tiek užsimirš. Galiausiai keturiolikmetis staigiai kilstelėjo savąjį ginklą ir riktelėjo:
- Experlliarmus!
Žinojo, kad tai tikrai nėra tas burtažodis, kuris labai išgąsdins mergaitę, netgi ir gerokai jaunesnę. Deja, praktikos stoka neleido klastuoliui imtis rimtesnių veiksmų.

[Nikita Borelič]

Buvo vasaris, bet tas super duper šlykštus vasaris. Lauke drėbė šlapdriba, viskas buvo šalta, drėgna ir labai nemalonu. Šlapiomis kojinėmis ir ledinėmis rankomis nenorėjo likti ir švilpė. Nikita geriau rinkosi slankioti koridoriais ir ieškotis naujų pažinčių, negu sirgti.
O prisisirgo švilpė visam gyvenimui. Pasigavusi infekciją užsikretė kolitu ir, skaityk, pusė penkto kurso nuėjo ligoninėn. Aka visiškon bedugnėn. Kartu su visais VML, kvidiču ir šiltu pavasariu. Ir dabar mergina buvo privertsa kartoti penktą kursą. Neapsisprendusi Borelič buvo ką apie tai galvoja, bet neliejo pykčio per kraštus. Gal tik buvo per daug nusivylusi savimi ir dabar troško energija kažką veikti. Kad ir kokį egzaminą parašyt. Liūdniausia buvo, kad dabar Hogvartse nebe vienerius, o dvejus metus liks be draugų: Kajaus, Elzės, Gajos, Wrenos... Tačiau švilpiai niekada nesibaigia ir visada pasiruošę draugystėms.
Paskendusi ankstyvo ryto prieblandoje, su pižama ir vilnonėm kojinėm mergaičiukė išėjo pasivaikščiot. Negalima baldavotis naktimis, bet ar kas minėjo labai ankstyvus rytus? Taigi, ketvirta valanda ryto, o siaubingai pasišiaušusi mergina su pižama ir kojinėmis vaikšto po Hogvartsą. Juokingiausia, kad ji jau spėjo ir išsimiegoti. Kelėtos valandų užteko, visgi nusmigus devintą daug neprimiegosi.
Ši mokykla seniai jau yra pamiršusi saugiausios vietos titulą ir dabar viduj kažkas tikrai negero krebža į dienos šviesą, tačiau koks skirtumas. Bluogiečiai juūk nieatakuoja nrytais.
Taip su paveikslais bendraudama baltarusė ir pasiekė ketvirtą aukštą. Kojos kiek pavargo, visgi iš Švilpynės pusrūsiukų lipti per tiek daug laiptelių yra nelengva. Iki pusryčių dar mažiausiai kelios valandos, nors elfai jau įprato Švilpynės stalą vien dėl Borelič padengti kiek anksčiau.
Penktakursė iš nuobodulio pradėjo slidinėti ketvirto aukšto kolidorių grindimis. Kiek su trenksmais ir garsais. Visgi akmenimis grįstos, ne koks slidus parketas ar marmūras. Kad tyk kuokio transfyguraciujos mokytojo neprykelčiau. O tak kūr myega mokytojai?
Strazdanė pavargo. Po įtempto slidinėjimo ir laiko prapilinėjimo švilpė pagaliau atsisėdo ant palangės ir įrėmusi kaktą į ledinį langą įsistebilijo į visą odon grimbančią drėgmę.
Kaip gera čia viduje.
Ne kažkur miške. Visur Hogvartse styrojo labai įtempta nuotaika. Visi kažkam ruošėsi. Profesoriai vis primininėjo apie karą. Gal dėl jų čia viskas taip nemaloniai susiklostė? Būt gerai...
Visi kažką žinojo. Visi. Išskyrus Nikitą. Kodžiel? Kodėl visi ją pamiršo? Ar ne svarbiausia pavojaus atveju visus informuoti?
Koks skirtumas. Raudonplaukė net negalvojo apie tokius atvejus, nors, jai jau penkiolika ir žino, kad visko gali būti.
Svarbiausia mastyti pozityviai ir nenusiteikti blogiausiui.

[Aleksas Gilbert]

Kai pirmieji gaidžiai turėjo budintis iš miegų ir traukti savo ankstyvo ryto giesmę, o žiobarų pasaulio juodadarbiai kelti šiknas nuo patogių lovų ir eiti į darbus - Hogvartse tvyrojo kapų tyla. Šen bei ten karts nuo karto suknarkdavo koks klastūnyno auklėtinis, per miegus burbtelėdavo grifų gūžtos atstovas, švilpynės mokinukui saldžiai sapnavo apie maistą, o varno nago mokiniai transfigūracinius kerų išvedžiojimus bei matematines lygtis - Aleksui Gilbert'ui nesimiegojo. Penkiolikmetis net nebuvo persirengęs į pižamą, mat visą naktelę leido bendrame klastuolių kambaryje. Čia jis bandė mokytis, tačiau susitelkti ties vadoveliais ir juose dailiomis spausdintinėmis bei vienodu šriftu parašytomis raidelėmis nepavyko. Pats klastuolis save pagaudavo mąstant apie kažką negero. Juk Džeimsas aiškiai buvo pabrėžęs tai, jog artėja karas. Prisiminimai ir apie Hogvartse apsilankiusius trolius, areštą su Mel (kai buvo rasti negyvi vienaragiai) ir ausis pasiekę gandai, kad mergiotę iš švilpynės užpuolė
 kentaurai  - situacijos nešvelnino. Gilbert eilinį kartą papurtė savo galvą, mat šventai tikėjo, jog tai atitrauks pasąmonę nuo tokių minčių ir prisiminimų. Galvojimas apie blogus dalykus dažniausiai pritraukdavo dar daugiau negandų, tad rudaplaukis kaip įmanydamas nėrėsi iš kailio bandydamas galvoti apie kažką gero. Šitai nelabai išėjo, nes ir pats oras vedė prie negatyvių minčių. Stiprus vėjas nerimastingai trankė lietaus lašelius į langus, o medžiai vis buvo blaškomi tai į kairę, tai į dešinę. Beliko tik griebtis paskutinio šiaudo. Visi sakydavo ir kaldavo vaikinui į galvą, jog pasivaikščiojimas prablaško, tad Gilbert pakilo nuo fotelio stovėjusio šalia jaukiai rusenančio židinio bei tyliai it katinas patraukė į koridorius. Pirmas įspūdis buvo vėlnioniškas šaltis. Aleksą nupurtė drebulys. Šalia židinio buvo daug šilčiau, jaukiau ir šviesiau. Per prieblandos paklodę šis bei tas matėsi, tad Lumos kerų neprireikė. Vis dėl to dienos šviesa klastūnyno auklėtiniui būtų patikusi daug labiau, bet 4 ryto žiemos metu ši prieblandėlė  atrodė lyg stebuklas. Kojos vaikiną nešė pačios. Štai laiptai, dar vieni laiptai ir jau ketvirto aukšto koridoriai. Alekso surauktos pilkos akys čia iš kart pagavo slidinėjančią beprotę. Klastuolis prunkštelėjo bei garsiai trinktelėjo sau per kaktą. Argi ne keista būtų sutikti ankstų rytą mergiotę su pižama ir susivėlusiais raudonais plaukais, kuri slidinėja akmenimis klotomis grindimis?
- Prikelsi profesorius ir pridarysi mums abiems nemalonumų, - dar stipriau įsisupdamas į juodą apsiaustą tarė Aleksas. Šaltas įkvėpiamas oras kuteno gerklę. Gilbert atsikrenkštė, nors tai vargiai padėjo. Tuo tarpu ką tik sutikta beprotė matyt pavargo, tad krestelėjo ant palangės bei Įsistebeilyjo pro langą. Na ir keistas gyvenimas čia Hogvartse verda.

[Nikita Borelič]

Slidinėjanti Nikita išgirdo atėjusį žmogų. Baimingai staigiai atsisuko ir pamačiusi, kad čia ne koks profesorius akis nusuko atgal. Dar vis buvo per daug įsijautusi į savo užsiėmimą ir praleido tai pro akis, neįdomu buvo ir nieko nepadarysi. Sakoma, kad visos raudonplaukės pbe varžtų, gal žmonės tai jau žino.
-Labas, ko nemyegi? - dar vis atsukusi nugarą į nepažįstamą Dievo kūrinį per garsiai prakalbo raudonplaukė ir tuo pačiu išsiteškė ant šaltų Hogvartso mūrų. Užsimetė savo kruvinus šieno kaltūnus už ausų ir sedėdama ant grindų vaiko žvilgsniu degino atėjūno makaulę, - ot ir niet, neprikielsiu. A ko pats baldziojiesi? Bene sergi, tamcta.
Išpyškinusi kažkokias labai (ne) svarbias nesąmones švilpė atsistojo ir toliau užsiėmė sava veikla.
Plono šilko languota pižama skraidžiojo paskui baltarusę, taip kartais atsiplėšdama nuo odos ir suteikdama šalčiui visą privilegiją skverbtis į merginos kūną. Bet jai buvo nešalta ir smagu. Tegul tas berniukas eina kur sau nori, nors Nikita neatsisakytų draugijos.
Jau per daug uždususi eidama link lango pastebėjo, kad tas apsiaustuotasis dar vis čia stovi.
-Neva veikt nieturi ką, vat ir baldziojiesi. Nyjaugi taip patinka žmonies stebėti rytais? Kas jau toks esy tada? - minutėlę leidusi žmogui įsiterpti ar bent pasakyti savo vardą toliau tęsė, - aš Nikyta, neižnau kuo nuori daugiau apie mane džinoti, - nukėlė akis ir kaktą nuo aprasojusio langi ir nusuko savo visas mimikas į tamsuolį.
Iš atėjusio žmogaus sklido labai didelis šaltis. Nikita buvo saulė, kažkas labai priešingo šiam atėjūnui. Šitas mokinys atrodė kažkas baisaus, nemalonaus. Vienas iš tų, kurie kėlė labai didelius įtarimus ir apmąstymus apie kažką. Tačiau apie tą kažką žinojo lygiai taip pat kaip ir apie šią šiurpią žmogystą šalia. Bet raudonplaukė, kaip tikra Švilpynės atstovė, neleido pirmam įvaizdžiui pasiglemžti savyje žmogaus. Bandė galvoti, kad šis burtininkas yra labai nuoširdus ir mirlas viduje.
-Taygi, ką veyki gyvenyme? Aš tay nyeko. Gal norėsi kartū eyti papūsryčiauti? Galėsyme aptaryti apie tyai, kasd vyskta Huiogvartse ir šiaip padsauly. Labai baisū čia gyventy daros, gal tū ką nors žzinai? - pabudusiom ir spindimčiom akutėm penktakursė užsisvajojo apie valgį. Niem, nieam, nieam, - ayšku, iki maisto dar ylgai laukt, galim čia pabūti. O kuodėl tau taup šalta, - švilpė pastebėjo, kad ji pati lekioja su plonyčiu apdaru, - nu gal tykrai sergi? Ar gėrei avyečių arbatsos? Padeda, ižinok.

[Liucija Andersson]

 Liucija rankose laikė lėkštutę su penkiais bananiniais keksiukais, ant kurių puikiavosi grietinėlės debesėliai. Mergaitė norėjo nueiti iki Grifų Gūžtos bokšto, mat Ligoninės sparne sutiktam grifui pažadėjo savo iškeptų skanėstų, kad tik tas pirmakursis išgertų vaistus nuo vėmimo. Deja, švilpė pasiklydo. Laiptais pavaikščiojusi keliasdešimt minučių aukštyn žemyn, antrakursė nenorėjo pripažinti, kad sugebėjo pasimesti. Galiausiai, kai jai paskaudo kojas, nėrė į kažkurio aukšto koridorius.
 Taip, Liucija siaubingai pasiklydo, mat koridorius, kuriame ji dabar stovėjo, neatrodė labai svetingas ar saugus. Švilpės nugara perbėgo baimės šiurpuliukai ir mergaitė tvirčiau suspaudė lėkštutę. Nedrąsiai apsidairiusi, patraukė į priekį. Baltaplaukės žingsniai šiurpiai aidėjo tuščiame koridoriuje ir jai atrodė, kad iš visų tamsių kampų ją stebi akys. Žinoma, Liucija galėjo pasielgti logiškai ir išsitraukti lazdelę, bet šiai švilpukei labiau rūpėjo penki tobuli keksiukai nei jos saugumas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pagaliau paskutiniai metai šitoje nesąmonėje! Na, reikia tikėtis, nebent Greywindpalaikis ir vėl pasirodys čia ir sugadins gyvenimą. Juk būtent transfigūracijos egzaminas privertė Dafydd kartoti kursą.
Piktomis and Džeimso Greywindo mintinis klastuolis trynėsi po mokyklą. Neturėjo jokio tikslo (kaip visada), tuo labiau, kai apie "tą grifę" nieko nebežinojo, o ji aiškiai nieko nebenorėjo žinoti apie jį. Kam toks gyvenimas iš viso reikalingas? Visą vasarą velsietis mąstė kur nors dingti. Tiesiog išeiti iš namų ir negrįžti. Juk jam jau aštuoniolika - pilnametis net ir žiobariškame pasaulyje. Juk niekas nė nepasigestų.
Vis dėlto dar devynis mėnesius nemokamai maitintis ir nesirūpinti gyvenamąja vieta privertė raudonplaukį grįžti į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Dabar reikėjo kažkaip užbaigti šituos mokslo metus, kad nereikėtų grįžti dar kartą.
Akivaizdu, kad nuotaika nebuvo pati geriausia. Dėl to pamatęs kažkokį baltapūkį vaiką Dafydd, švelniai tariant, neapsidžiaugė. Galbūt pavyks tiesiog praeiti pro šalį? Klastuolis neketino dėl kažkokios mažvaikės apsisukinėti, tad buvo akivaizdu, kad reikės praeiti pro ją. Ką gi. Gerai. Vaikinas eis ir praeis.
Dafydd neskubėdamas pradėjo eiti koridoriumi ir artintis prie mergiūkštės.

[Liucija Andersson]

 Liucija iš baimės elgėsi labai neapdairiai, tai yra, žiūrėjo tik sau po kojomis, o ne į tolį. Lėkštė su keksiukais, o gal mergaitės rankos, drebėjo, kaip ir ant krūtinės gulinčios tvarkingos kasytės. Aplink, regis, nė gyvos dvasios, o jai buvo siaubingai nejauku. Štai va ten sukrutėjo šešėlis - vėjo ir liepsnos išdaiga ar koks piktas padaras iš apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlio? Ar čia sukrebždėjo pilies katinyno nesudorota pelė, ar jau koks baubas, besitaikantis įsitempti baltaplaukę už pirmų pasitaikiusių durų? Liucija buvo siaubingai pergiandusi ir, kai galiausiai pakėlė akis nuo žemės, pamatė netikėtą ryžų plaukų ševeliūrą ir sukliko:
-AAAAA! VELNIAAAAS!
Iš netikėtumo su visais keksiukais aukštyn šoktelėjusi mergaitė žengė žingsnį atgal ir vos neapsivertė. Tik tvirtai atsistojusi ant kojų suprato, kas ją čia taip išgąsdino. Globėjiškai prisitraukusi lėkštę su gardumynais prie savęs, Liucija nedrąsiai žengė dar vieną žingsnį atgal, laukdama vyresnio klastuolio reakcijos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad viskas bus gerai. Jis praeis, ir tiek. Visiškai nieko nenutiks. Ką gi, svajok toliau. Mergiūkštė taip suklykė, kad Dafydd net gąstelėjo: ką gi jau TOKIO ji pamatė? Tai buvo visiškai neaišku, tačiau klastuolis, žinoma, neketino gilintis.
Ką gi, ji paklykė, tikriausiai išsigando, kad pames kažką, ką laiko rankose (ar ten buvo keksiukai? Vis dėlto Dafydd gilintis nenorėjo). Gerai. Gal dabar jau galima ramiai praeiti ir išsiskirstyti? Tai buvo didžiausias vaikino noras. Ko jau ko, o turėti reikalų su kažkokia maža baltapūke jis tikrai nenorėjo. Tad nieko nepasakė, tik su panieka nužvelgė mergaitę.
- Viščiukas, - tyliai burbtelėjo velsietis. Nežinojo, ar mergaitė galėjo jį išgirsti, bet tai ne itin ir rūpėjo. Vaikinas apsižvalgė. Panašu, kad koridoriuje nieko daugiau nebuvo. Ar ji ketino viena sukimšti visą rankose laikomą maistą? Ką gi, tiek jau to, tai visiškai ne jo reikalas. Dafydd piktdžiugiškai išsišiepė. Daugiau nieko nepasakė, tik nusisukęs patraukė savo keliu. Tikėjosi, kad bent kartą pavyks pernelyg ilgai neužtrukti susidūrus su kažkokia mažvaike.

[Liucija Andersson]

 O ta reakcija buvo jokia. Na, klastuolis tik išvadino Liuciją viščiuku ir patraukė savais keliais tolyn. Mergaitė, susipratusi, kaip ji kvailai sureagavo, iš gėdos nuleido akis žemyn ir pajuto, kaip rausta žandai. Ne, negražu bet ką apšaukti Pragaro valdovu. Bet negražu ir pavadinti vaiką viščiuku! Vis tiek jausdamasi prastai dėl tokio savo elgesio, Liucija pasivijo vaikiną ir sustojo priešais jį.
-Atsiprašau,-iš baimės vėl išlindo akcentas,-Neturėjau tavęs pavadinti... A... Nesvarbu. Nori keksiuko? Bananiniai.
Bandydama paslėpti savo jaudulį, baltaplaukė ištiesė šiek tiek drebančią lėkštę su skanumynais klastuoliui. Žymiai vyresniam klastuoliui, kuris, regis, neturėjo mokykliniame suole sėdėti. Susipratusi, kad labai nemandagiai spokso į vaikiną, Liucija nukreipė žvilgsnį į sieną. Kokia graži pilka, hm... Mergaitės žandai ir toliau kaito kaip kokia indukcinė viryklė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ar jūs rimtai? Dafydd tiesiog ignoruoja kažkokį kvailą vaiką, o tas atsivelka su savo idiotiškais atsiprašymais? To tai jam tikrai nereikia, tegul ta mergiūkštė vadina jį kaip tik nori, kad paliktų ramybėje!
- Daryk tu ką nori, - burbtelėjo velsietis ir jau ketino vis tiek eiti sau. Ir tada, tarsi to dar būtų maža, tas vaikas ir toliau kažką šnekėjo! Ir taip nepasižyminti savo gausa Dafydd kantrybė baigė visai išsekti.
- Ko tau iš manęs reikia? - nelabai draugiškai, tačiau ir nelabai piktai paklausė klastuolis. Žvilgtelėjo į mergaitę ir suvokė, kad ta spokso į jį. Tai suerzino raudonplaukį.
- Ar tu atstosi nuo manęs pagaliau?!
Juk jis tik norėjo praeiti pro šalį... Savaime aišku, neketino valgyti kažkokių kvailų keksiukų. Vis dėlto griebė porą ir pradėjo svarstyti, ką dabar su jais daryti. Tuo laiku mergiūkštė nusuko akis į sieną. Tai turėjo tarsi nuraminti Dafydd, tačiau jis jau buvo supykęs. Jis trenkė keksiukus atgal į lėkštę su tokia jėga, kad smulki maža mergaitė niekaip negalėjo jos išlaikyti rankoje.
- Susikišk savo keksiukus... - sušnypštė velsietis.