[Igoris Lorijanas Greywindas]

Netikėtai lyg ant galvos būtų išpiltas šaltas vanduo, Igorio veidą perkreipė sielvartas, liūdesys. Vaikinas stipriai užsimerkė. Padažnėjo širdies plakimas, kvėpavimas...Igoris tvardėsi. Tvardėsi, kad neišrėktų visos tiesos, visų savo paslapčių... Švilpį paliko pyktis ir įniršis, o vietoj jų-parsirado baimė ir kaltė, sielvartas, liūdesys. Igoris drebėdamas, burtų lazdelę padėjo į ten kur reikia- į kišenę, parodydamas, kad jis nieko niekam nedarys.  Ketviratkursis troško atsiprašyti už savo pasakytus žodžius, už savo padarytus veiksmus. Tačiau tylėjo ir troško tuoj pat prasmegti skradžiai žemės, bet kokiu būdu atsukti laiką ir ištaisyti savo klaidas. Visgi pirmas variantas buvo neįmanomas, o antras- kas iš vis  turėsi Laiko atsuktuvą? Igoris sutovėjo kaip stulpas ir nekalbėjo. Troško, kad tai būtų sapnas. Sapnas, kurį galima pamiršti. Tačiau kaip visada teko nusivilti. Lorijanas-Greywindas nunarino galvą. Jis kaip vaikas, kurį užtiko mama nusikaltimo vietoje, stovėjo ir laukė, kol kažkas išsakys moralus. Giliai įkvėpęs Igoris, tyliai prakalbo:
-Atleiskit, man....Nenorėjau... Aš...Tiesiog...
Tiesiog? Jie atleis? Nė velnio! Manai, kad jie tai pamirš? Pasakysi, atleiskit, nenorėjau, nesusivaldžiau, nes prieš atvykimą į Hogvartsą, įvyko vienas incidentas, ir tave užkerėjo, taip, kad prieš pilnatį ir per pilnatį prarastum savikontrolę? Taip užkerėjo, kad nevaldytum pykčio? Igori Lorijanai-Greywindai, tu esi kvailys!  Jei taip manai! Niršo ant savęs iš baimės ir sielvarto švilpis. Jie visi atriš, kad man šie pykščio potrūkiai visada bus prieš pilnatį ir supras, kad aš esu suknistas vilkolakis!! Pirmą syk gyvenime Igoris norėjo verkti... Nero, Edgar'as, Elna neturi tai žinot...Jei jie sužinos, atsitiks tas pats kaip ir tiek keturiem nelaimėliams...Ir tada, aš niekada negalėsiu pabėgti iš šių kerų spąstų... Igoris atsimerkė ir atsirėmė į koridoriaus sieną, ir  su liūdesiu ir atgaila pilnomis akimis pažvelgė į kitus mokinius. Vaikinas pasijuto toks silpnas....Silpnas, kad neišdrįsta rėžti visos tiesos. Nes aš nesu grifas, kad turėčiau drąsos, nesu varnas, kad galėčiau  protingai išdėstyti tiesą, neišgąsdinant kitų...Nes aš bijau kitiems pakenkti.... Bet... Netikėtai švilpis dirstelėjo į Edgar'o žalias akis ir nusiuko į Nero- rudas. Bet bus žmonių, kurie nepaisys gresiančio pavojaus ir padės kitiems...  Igoris vis dar drebančiu balsu sušvokštė:
-Edgar'ai, nieko aš nesakysiu iki tol kol galiausiai pasitikėsiu, vienu iš jūsų. Ir taip mano elgesys su tuo susijęs. Be to, Elna, atleisk, kad tave aprėkiau ir pakėliau nuo žemės. Man to tikrai nereikėjo daryti...Nero, atleiks, jei išgąsdinau...-atsiprašinėjo Igoris,-Nero, aš nesu priešas. Joks. Aš tikrai iš Azkabano nepaliedžiau kalinės Diggory, (ačiū, visiems Šventiesiems, kad ji nuskendo) nekeliu jokio karo. Tikrai. Tik mano prigimtis kvailioja lyg būtų prisigėrusi per Naujus metus. Deje, aš Hogvartse tik pirmus metus, nors esu ketvirtakuris... Ir jei kliūnu dabar, galiu neišdintis iš šio koridoriaus,-kalbėjo Igis, po truputį ruošdamas nešdintis iš čia. -Tik tarkit žodį, ir manęs šiam koridoriuj jau nebebus. Bet prašau, dėl savo saugumo, nekiškit savo nosių į mano gyvenimą ir niekam nesakykit apie tai. Nenoriu, dar labiau pasunkinti kažkam gvyvenimo dėl mano paslapčių. Jau ir taip neramumai kyla...

[Edgar Jeffter]

Dar truputėlį apsižodžiavus varnei su Igoriu, Edgar'as nudelbė akis į atokiau atsitraukusį švilpį, kuris dabar atrodė, savąją lazdele taikėsi į visus kitus esančius koridoriuje.
- Sutinku su tavim, Nero. Tiesa? Toks tavo vardas?- norėjo pasitikslinti žaliaakis, jog nenugirdo klaidingai pamokose jo vardo, - Mes nesame priešai ir tokiais tikiuosi netapsime. Nebent kažkuris iš jūsų to labai nori..,- nuskambėjus paskutiniam nepasitenkinimo kupinam sakiniui, prasidėjo aukštuolio atsiprašinėjimai.
- Šaunuolis, kad pripažįsti savo kaltę ir ką tik padarytą klaidą. Ir dabar svarbiausia, kad ji nepasikartotu,- rimtai moralizavo bendrakursiui grifas, - Ir taip.. Mes tavimi negalėsime pasitikėti irgi, kol nesulauksime to paties iš tavęs..,- tiesiai šviesiai rėžė vaikinas, jau puikiai suvokiantis, kad vienas iš Greywindų kažką slepia. Igoriui pasisiūlius palikti koridorius, juodaplaukis rėžiančiu žvilgsniu nužvelgė visus ir linktelėjo galva.
- Taip, geriau eik iš čia, kaip ir tu Elna, nes jau ir taip per daug nesusipratimų užturėjome per pastarąsias kelioliką minučių,- kai kreipėsi į du, kol kas nepatikimiausiai atrodančius veikėjus, keturiolikmetis dirstelėjo į Nero, - Tau taip pat būtų geriau grįžti į savo koledžo kambarį,- galiausiai atsirado ir šiokia tokia šypsena Edgar'o veide. Bet jai nebuvo lemta užsibūti per ilgai, nes ją pakeitė neramumo kupina išraiška, kai išgirdo kažkokį triukšmą žemesniuose pilies aukštuose, kuris turėjo būti itin didelis, nes įprastai net dieną vaikščiojančių ir bruzdančių mokinių šioje vietoje nelabai girdėsi.
- Kas ten vyksta?!- sutrikęs šūktelėjo grifas ir nelaukęs atsakymo pasileido, kiek tik kojos neša, laiptų vedančių žemyn link.

[Elna Klumpar]

-Taip, Nero, nesame priešai, - galbūt šiek tiek ironiškai tarstelėjo Elna. Igorui pradėjus atsiprašinėti Klumpar pavartė akis. Primena mane. Padarau, o paskui atsiprašinėju. Vis dar pykdama, bet nusprendusi nepasirodyti žiežula ji gan garsiai ištarė:
-Atleidžiu, bet tau tikrai nereikėjo to daryti.
Antrakursė norėjo išeiti, dingti iš čia. Šiokia tokia tyla pertraukė grifo šioks toks vejimas lauk.
-Na, aš nemačiau jokių didelių nesusipratimų, bet vis dėlto mielai grįšiu į bendrajį kambarį, - pasakė mergaitė. Ji lėtai priėjo prie Nero ir tarstelėjo:
-Nero, buvo malonu susipažinti. Tikiuosiu pasimatysim dar kartą.
Elninho jau norėjo eiti, nes su Igoriu pažintis nebu viena iš maloniausių, o apie Edgarą net nereikia kalbėti. Tačiau noras nepasirodyti velnio įsikūnijimu nugalėjo ir ji truputį nepatenkinta priėjo prie grifo ir tarstelėo:
-Buvo nelabai malonus dar vienas susitikimas, bet bandau išlikti mandagi.
Tuomet ji nuėjo prie Igorio ir vos girdimai pasakė:
-Buvo malonu susipažinti.
Net pati nepatikėjusi savo žodžiais antrakursė apsisuko ir kaip galėjo greičiau pasišalino.

[Sam Laker]

  Semas tyliai išlipo iš lovos. Visą puslvalandį laukė, kol kambariokai užmigs... Gerai, kad iš anksto apsirengė tinkamus rūbūs, nes dabar laikrodis jau rodė 11:27 ir be išankstinio pasiruošimo jis niekaip nespėtų. Jau norėjo eiti iš kambario, kai nusprendė apsivilkti storą, vilnonį megztinį. Gali būti šalta...-pagalvojo-Elnai gali būti šalta...
  Išėjęs į koridorių, patraukė link Varnų koledžo durų. Pasiekęs tikslą, jis atsistojo į mėnulio apšviestą vietą. Tamsoje Elna jo nepastebėtų... Džinsai buvo juodi, megztinis irgi. Paprastai tai megztiniams neįprasta, bet šis, kaip ir dauguma Semo rūbų buvo su dideliu kapišonu, galinčiu ne tik uždengti plaukus, bet ir beveik paslėpti veidą. Vaikinas užsismaukė gobtuvą ir įsistebeilijo į priešais esančias varnų duris. Tikiuosi ji ateis...- Mintyse sušnabždėjo Lakeris.

[Elna Klumpar]

  Šiaip ne taip užvertusi Nuodų ir Vaistų vadovėlį Elna jau ruošėsi lipti į lovą, kai ant spintelės ji pamatė šiandien gautą raštelį:
"Sveika! Galvoju, gal išeitume šiąnakt kur nors pasivaikščioti...? 11:30 lauksiu tavęs prie Varnų koledžo durų. Tikiuosi ateisi. Jei ne, ko gero pasiklysiu ir rytoj pamokose napsirodysiu...
Geros popietės - Semas"
- Ar jūs rimtai? Nors galėčiau neiti, bet...seniai jau dariau kažką neleistino - pamintijo varnė.
  Na štai ji jau užveria Varno Nago duris. Elnos kūną dengė per didelė ir laisva, trumpomis rankovėmis pilka palaidinė, ir paprastos, juodos tamprės. Plaukai susukti į laisvą kuoduką iš kurio daug sruogų bėgo ir kibo į akis. Vos išėjus Klumpar į akis krito  žmogysta, stovinti mėnulio šviesoje. Strazdanotoji šiek tiek apsidairė, patikrindama ar tik nesisukioja kažkas daugiau aplink juos.
-Sveikas, - tyliai, bet girdimai pasisveikino dvylikametė. Šiandien jai visą dieną svyravo nuotaika. Na, kad pavyzdžiui ir dabar. Priš išeinant į tamsų nakties koridorių Elninho buvo paniurusi ir burbanti, o štai užvėrė Varno Nago koledžo duris ir ji puikios nuotaikos.
-Turi priežastį, kodėl mane pasikvietei? - žaismingai šyptelėjusi paklausė mergina.

[Sam Laker]

 Elna išėjo pro duris. Mėnulis apšvietė riestanosės strazdanotą veidą, rudus plaukus ir dar rudesnes akis... Apsirengusi ji buvo paprastais rūbais, nepaisant to, atrodė užburiančiai.
  Semas linktelėjo ir pasistengė sušvelninti įprastai gana žemą balsą:
 -Labas vakaras, -ištarė. Pastebėjęs, kad mergina apsižvalgė, nuramino- Mes dviese.

  Vaikinas nebuvo pasiruošęs atsakyti į tokį klausimą, tad pasistengė nepasimesti ir greitai surezgė atsakymą:
 -Tiesiog norėjau pasivaikščioti, prasiblaškyti, atsipalaiduoti nuo mokslo. Pamaniau, kad būtum nebloga palydovė.
 -Taigi... kur traukiame? Ką manai, apie ketvirtą aukštą? Jame dar nebuvau. -Šypsodamasis ir pakėlęs kairįjį antakį švelniai paklausė Semas.

[Elna Klumpar]

  Žaisminga šypsenėlė nedingo nuo Elnos veido. Ji norėjo atsigriebti ir išmesti iš galvos Igorį, pamiršti tą baisią nakti ir svarbiausia nebegalvoti apie tėvus.
-Tu įsitikinęs, jog tik dviese? - norėdama pilnai užsitikrinti paklausė varnė. Užkišusi kelias per daug į akis lendančias sruogas už ausies Klumpar pasitvarkė savo palaidinę. Ką čia pasakius, labai neužgaunant jaunuolio? Ar nepasirodant kaip jo gerbėja?
-Puiki palydovė, sakai? -  jos akys šiek tiek sužibo, nors galbūt tai prie strazdanų nelabai tiko, bet tai tiesiog buvo dar ta viena nauja džiaugsmo rūšis. Kaip ją būtų galima apibūdinti? Žaismingumas? Flirtavimas? Ak, tai tikrai ne varnei, bet ji leido savo logiškai ir blaiviai nemąstančiai  pusei užvaldyti ją visą.
-Manau, tai puiki idėja. Profesorius ten pamatysi labai retai, tad galėsim laisvai būti. Einam? - išleidusi kažką panašaus į juoką strazdanotoji apsisuko ir lėtu žingsniu pradėjo judėti.

[Sam Laker]

 -Dviese. -Pakartojo Semas. Nusprendė, kad antras klausimas retorinis, taigi tiesiog palinksėjo galva ir pamatęs, kad Elna atrodo gana laiminga, leido sau vėl šyptėlti.
 Varniukė pradėjo eiti, Semas leido jai šiek tiek nutolti, o tada keliais žingsniais pasivijo. El buvo apsirengusi tikrai gana plonais rūbais, tad Grifas šiek tiek susirūpino: Jai nešalta? -Pagalvojo vaikinas. Čia lyg ir ne, bet 4 aukšte garantuotai bus šalčiau...
 Pradėjus lipti laiptais nusprendė užkalbinti merginą pirmas. Kadangi beveik nieko nežinojo apie ją, paklausė gana paprastų dalykų:
 -Iš kur esi? Užaugai burtininkų šeimoje? Turi Brolių, Seserų?
 Tikėjosi, kad to klausdamas nepalietė kokios skaudžios temos, ar nepriminė kažko, dėl ko Elna užsisklęs. Vis dėl to, visiškai jos nepažįstu...-Sau pripažino Semas.

[Elna Klumpar]

  Elna lipdama išgirdo Sam klausimą ir sekundei sustingo. O gal ir minutei. Atrodo viskas kaip didžiulė banga užklupo vienu metu, bet greit atslūgo. Ką jis gali žinoti? Čia visiškai įprastas klausimas pradėti pokalbį. Ji nusprendė tiesiog palaukti ,kol jie atsidurs koridoriuose, o to laukti ilgai nereikėjo. Štai juos jau apšviečia blausi mėnulio šviesa sklindanti iš gan nemažo lango.
-Užaugau Godriko Dauboje. Aš puskraujė ir vienturtė, - gan sausai atsakė strazdanotoji. -O tu? Turi brolių ar seserų?
Ji apsisuko ir pažvelgė į vaizdą pro langą. Greit sumirksėjo kelis kartus, kad drėgmė dingtų iš akių ir sugrąžino savo žaismingąją nuotaiką.
-Ką norėtum paveikt, m? - šyptelėjusi pasidomėjo varnė. Tuomet žengė kelis žingsnius pirmyn, kad priartėtų prie grifo. O paskui ir dar porą žingsnelių... Ak, ak, kiek jai metų? Trylika. Ką ji išdarinėja? Baisius dalykus. Bet net pati nepajuto kaip atsidūrė visiškai arti bernužėlio. Šiek tiek dar priekin ir jau juto jo kvėpavimą. Trūksta tiek nedaug... Ir bam! Elna savo lūpomis prilietė Sam lūpas.

[Sam Laker]

Elnos atsakymas nuskambėjo gana keistai. Kaip ir jos reakcija į klausimą. Bet ir pats Semas išgirdęs ko klausia jo, suakmenėjo. Kokio Švento Archeangelo, reikėjo klausti to, į ką pats nesugebu atsakyti...? Vaikinas giliai įkvėpė, o tada kaip niekur nieko pakėlė galvą į normalią padėtį. Semas atrodė kaip prieš minutę, tik akys buvo šaltos ir tamsios, tarsi samdomo žudiko.
  -Turėtų būt liūdna, be Brolių, Seserų, ką? -Bejausmiai paklausė- Nežinau, gal mano šeimoje ir buvo magų... Jei taip, jų nepažinojau. Užaugau su dviem Sesėm, bei trimis Broliais. Na... Tiesą sakant, du iš jų nėra tikri Broliai, bet vistiek - mes Šeima. O Tėvai... -Juodplaukis įsispitrijo į batus, kurie pasirodė ypatingai nešvarūs- Na, tai juk nėra labai svarbu.
  Semas atplešė žvilgsnį nuo batų, o pakėlęs akis, suprato, kad jo ir Elninho lūpos beveik liečiasi. Ji žengė dar žingsnelį ir jis pajuto svaiginantį merginos kvapą. Susilietus lūpoms jį užklupo abejonės. Jie juk beveik nepažįstami. Jiems juk po 13. Bet kam tai rūpi? Semas atsipalaidavo ir leido vadovauti širdžiai. Jis stengėsi būti švelnus, o po kelias sekundes trukusio bučinio žaliaakio kūną užliejo šiluma. Grifas pažvelgė į rudas akis ir apkabino gana smulkutį Varnės kūną. Krūtine jis jautė pagreitėjusį mergaitės širdies plakimą. Jausmas buvo neįprastas. Nejaugi įsimylėjau? -tyliai pamąstė - Nejaugi?

[Edgar Jeffter]

Pirmąją naujų mokslo metų savaitę, laiptas po laipto šeštakursis po truputėlį rioglinosi vis aukštyn ir aukštyn su tikslu pasiekti ketvirto aukšto koridorius. Čia jo laukė susitikimas su drauge. Ir ganėtinai keistas susitikimas, apie kurio tikslą nič nieko nežinojo apart pasakytos susitikimo vietos ir laiko. Dėk viso šito Edgar'as jautė neramumą savyje. Juolab ir ketvirto aukšto koridoriai, žvelgiant į praeitį, šešiolikmečiui nebuvo itin teigiamų emocijų vieta. Ir žinoma, paskutinysis susitikimas su klastuole praėjusiųjų metų gale buvo daug klausimų keliantis ir ganėtinai šaltas, o tai tikrai dabar nei kiek nemažino šiokio tokio vaikino sutrikimo.
Pasiekus reikiamą aukštą ir žengtelėjus į koridorių, juodaplaukis apsidairė. Lyg ir nieko nebuvo rytinės prieblandos dengiamoje patalpoje. Ar bent jau nieko Edgar'as nematė per savo užsimiegojusias akis. Jis nebuvo pratęs keltis taip anksti, o dar ypač savaitgalį, bet šio susitikimo negalėjo praleisti lengvai pro pirštus, nes maža kas, gal jo bendrakursei reikalinga pagalba. Nors tuomet kokių velnių skelbti apie susitikimą dar trys mėnesiai prieš jam įvykstant.
Dar buvo keletas minučių iki penktos valandos, todėl paėjėjęs keletą metrų koridoriumi, jaunuolis atsirėmė į vieną sieną, taip be jokio noro, paslėpdamas dalį savęs akiname šešėlyje. Su ranka, kurią jau daugiau nei metai puošia juoda pirštinė, stipriai pasitrynė patinusias akis, taip mėgindamas dar labiau prasibudinti, nes rodėsi, jog jei dar truputėlį pastovės, tai netrukus panirs į miegus.
Vėluoja? Ar pamiršo? Ar kokios problemos sutrukdė? O gal tai pokštas? ėmė svarstyti burtininkas, praėjus dešimčiai minučių nuo numatyto susitikimo laiko. Bet dešimt minučių, tai juk ne valanda, todėl nė nekilo minčių galvoje apie traukimąsi atgal į savo šiltą lovą. Žaliaakis tik pustyliu balsu pasvarstė.
- Ateisi? Ar ne?- nors ir, rodos, tyliai nuskambėjo šie žodžiai iš moksleivio lūpų, tačiau koridoriai juos sugebėjo atkartoti. Dar apsidairęs kelis kart aplink įsistebeilijo į priešais esančią sieną ir paniro atgal į apgalvojimus, kas bus, jei pasirodys Junko, kokių planų ji čia yra prigalvojusi. Aišku, kaip ir tą vakarą, tiksliau naktį, kai matėsi paskutinį kartą, taip ir dabar neatmetė galimybės, kad tai gali būti ir tos kitos Junko dalies suregzti planai. Na, o tam, kad išsiaiškinti dar reikėjo laukti, nes šiuo metu kuo toliau tuo labiau atrodė, kai visa tai tik bereikalingas grifo ankstyvas atsikėlimas, o gal ir kažkieno vykęs juokelis.

[Celeste Victoria Lavenza]

Mergina, tyliai žingsniuojanti nakties apglėbtais koridoriais nė nebūtų galėjusi tinkamai paaiškinti tai, ką bandė padaryti - išvis, ar buvo tai kokia, ar turėjo jinai bent tikslą kokį, priežastį?
Karasuna Mei tesinorėjo šykščiai nusijuokti. Žinoma, kad ne.
Pastarieji mėnesiai - ar metai jau? Nebežinia - ji jau nebesigaudo, negalėtų atskirti praeitų metų kasdienės dienos nuo tingios vakarykštės, negalėtų pasakyti, ką veikė prieš savaitę ar juolab teigti, kad kažką realiai ir darė. Viskas susijaukė, nuo atminimų ir jausmų, padažnėjo nepagrįsti pykčio priepuoliai, dar dažniau nutaikyti į šalimais esančius objektus. Kartais tai būna veidrodis, knyga ar medžio šaka - dar kitais, būnant lauke ar tai miške, po priepuolių tokių regėdavo į akmenį sutraiškytą kiškio kaukolę ir kraują ant rankų savų.
Težinojo, kad viskas susiplakė į vieną ir neatskiriamą masę, kurios nei pakeisi, nei sutvarkysi kažin kaip. Kokiu pretekstu ji paskyrė susimatymą šį? Nežinojo.
Aukštakulnius batelius dėvinti klastuolė tykiai žengė tik ant pirštų galų, stengdamasi koridoriais nepasiųsti aido bangos - ant baltos, visiškai nėriniais apdangtytos suknelės užsimetusi vyrišką paltą -- tokį ilgą ilgutėlį, netgi jam; merginai apsiaustas kampais pačiais braukė per grindis, tačiau sunkus jo svoris, ant pečių nusėdęs, buvo tarsi savotiškas ženklas. Nedaryk kažko kvailo, nedaryk kažko pasigailėtino - net jei ir ne dėl savęs, paprasčiausiai nebenorėjo nuvilti palto savininko; gi lengva būtų susieti drabužį su savininku, dar lengviau - ją su juo. Ant apykaklės pasilikęs silpnutėlis citrusinių vaisių kvapas veikė it valerijonai, raminantys ir atpalaiduojantys - tereikėjo tikėtis, kad to užteks.
Nežinojo, kodėl grifą čia pasikvietė - tegalėjo įsivaizduoti priežastis, tačiau nereiškė, kad turi įgyvendinti senus planus. Nesinorėjo veltis į bėdas - bent paskutines dienas praleisti ramumoje būtų buvę visai smagu.
Būtų, tikriausiai ir būtų - tačiau vos pasiekus susitikimo vietą, dar vis neišlindusi iš kito koridoriaus kampo, vien užmatymas juodaplaukio, nusisukusio į kitą pusę, joje užvirė seną pyktį. Neprisiminė, kodėl jo taip nemėgo, kodėl negalėjo pakęsti egzistencijos, užsivadinusios Edgar Jeffteri vardu - tačiau niekaip su šia taikstytis negalėjo, ir visi senieji pasižadėjimai sau sunyko it neegzistavę. Dėl per daug dalykų kaltinti galėjo jį, per daug panašumo turėjo su pažįstamu senu, kurio pakęsti negalėjo net tuomet - kad ir kaip bandė nesulyginti šių, tačiau paprasti akių spalvos atitikimai ir charakterio įkyrumai per didelį panašumą kėlė, kad galėtų minties tos atsikratyti.
Nusukdama žingsnį, mergina patraukė toliau - leisdama kulniukams aidu skambėti po visą ryto nuspalvintą koridorių, pakeliui pamesdama ir paltą, tarsi ženklą, kad ji čia buvo - tą patį, kuris turėjo veikti ją raminančiai, tą patį, kurio savininko tyliais pasižadėjus nebeskaudinti buvo. Kokia apgailėtina neviltis.
Patraukė toliau - žinojo, kad grifas ją seks - netgi girdėjo žingsnius šio, aidinčius paskui - tačiau pasirūpino būti užtektinai greita, kad šis išvystų tik baltos suknelės skvernus, plevėsuojančius  merginai traukiant į kitus koridorius.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Johanas Konstantinas Tvardovskis šįvakar turėjo gana įdomų susitikimą. Pasirodė, jog šioje mokykloje pagalbos reikia ne tik mokiniam, bet ir profesoriam. Nors gal tai ir normalu, tik jam, kaip tokiam nepatyrusiam ugdymo įstaigų sferoje žmogui, galėjo būti keistas vienas ar kitas dalykas. Aukštaūgis paliko ligoninę pasiėmęs tik tą prakeiktą medienos gabaliuką: gluosnis, penkiolika colių, juodojo vienaragio plauko šęrdis. Ak, kaip vyras jo nemėgo, bet ką padarysi, turint tokią, alchemijai palankią lazdelę, galbūt reiktų išmokt su ja naudotis? Vis tai buvo panelęs de Peyrac dovana, padaryta specialiai jam, mat niekur šiais laikais nebūtų įmanoma rasti juodojo vienaragio, jie išnyko dar prieš kelis šimtus metų. Tie laukiniai, nesutramdomi padarai. Kažin, kaip panelei de Peyrac pavyko prisijaukinti vieną jų? Galbūt taip, kaip jos motinai pavyko prisivilioti du nelyginant pasiutlige sergančius indėnų genčių vadus: irokėzų bei abenakių? Viskas todėl, jog jiedvi abi buvo nesutramdomos. ponas Tvardovskis keliavo koridoriais mintydamas apie tuodvi moteris, pažinotas seniai seniai ir jei dar pavyktų pamatyti vieną iš jų, tai būtų neįtikėtinas nesusipratimas. Taip beklaidžiojant mintims jos vėlei grįžo prie profesoriaus, pas kurį dabar ir žygiavo naujasis hileris. Nebe reikalo jis buvo naujasis, mat ką tik suvokė, jog visai nežino kur rasti kerėjimo kabinetą. Truputėlį stabtelėjęs pasidairė į šalis, deja deja, nieko gero neužmatė. Giliai atsiduso išsitraukdamas tą prakeiktą gluosnio pagaliūkštį, ketindamas panaudoti jį tam, kam ir įsidėjo, šaukiamiesiems kerams, jei netyčia prireiktų kokių medikamentų iš kabineto. Netampys  gi visko su savim, dar nežinant ko gali prireikti. Žinoma magas neketino vidury koridoriaus šią akimirką prisišaukti kokių nors velnio lašų, bet Hogvartso planas, ramiai begulintis viršutiniame stalčiuje, asmeniniame kambaryje, praverstų. Ak, ir kodėl dabar negalėtų čia pasirodyti tas pats nelaimėlis? Tada man nereiktų naudoti savo nemokšiškų kerėjimo gebėjimų ir apskritai judinti tą pagalį. niršo mintyse juodaplaukis, sukiodamas burtų lazdelę tarp pirštų taip grakščiai, it dirigentas batutą.

[Zelig Reiher]

Pirštais tingiai ritinėjo savo burtų lazdelę ant stalo paviršiaus, stebėdamas pavargusiomis, paraudusiomis akimis kaip kartais į orą šauna kelios purpurinės ir sidabrinės žiežirbos. Nenorėjo niekur keltis iš savo krėslo kabinete, nenorėjo niekur eiti ar kažko daryti. Jautėsi, tarsi kažkas jam būtų aštriais nagais iškabinęs geroką gabalą žarnokų; jo skrandis be paliovos sukosi ir inkštė; rankos ir kojos be paliovos krutėjo ir virpėjo, tarsi trokšdamos kuo greičiau imti ir sprukti kažkur, tačiau visos kitos likusios kūno dalys nepasidavė tam. Keista, kaip vienam sutvėrime galėjo duotis dvi priešingos nuotaikos- tarsi dvi skirtingos būtybės, kurios buvo tolygios savo jėga, savo diaboliškumu, savo siekiais. Egzistavimas tebuvo viena didžiulė bedugnė iš kurios ne itin galėjai pabėgti.
Staiga pajuto didžiulį įniršio ir energijos antplūdį, tarsi jam kažkas būtų bedęs adata į šlaunį ir suleidęs didžiulę dozę stimuliantų, kurie privertė judėti ir kažką veikti. Tiesa, nebūtinai tai buvo teigiamas dalykas. Pasaulis vėlei po truputį dažėsi tamsiai raudona spalva, tačiau Izaac atsistodamas to nepajuto, norėjo tik greičiau surasti tą žmogų, kuris pažadėjęs jį aplankyti tik privertė jį laukti ir gaišti savo brangų laiką. Su trenksmu uždarė kerėjimo kabineto duris ir, kaip visada, naudodamas bežodžius kerus mostelėjo lazdele, kuri išsyk trūktelėjo jį link savo tikslo. Daug laiko neprireikė ir vyriškis kaukšėdamas batais užlipo ir nukako į ketvirto aukšto koridorius, kuriuose išvydo figūrą, kurią atpažino ir prie kurios išsyk prišoko it koks įtūžio trenktas ir pritrenktas žmogėnas. Nors ir buvo kažkiek apsitvarkęs-- nebuvo toks bjaurus ir apsileidęs, kad imtų ir pamirštų apie asmens higieną-- tačiau vyro veidas buvo pavargęs ir perbalęs, išskyrus kairią akies srities pusę-- šioji buvo šiek tiek paraudusi ir retkarčiais lyg ir sumirguliuodavo, tarsi būtų užkerėta kažkokiais glamūro kerais.
-Ar sumanėte verčiau pasidaryti sau ekskursiją po pilį?- vos tik prisiartinęs sušnypštė-- mandagybės seniai buvo jam pamirštos, tik bereikalingas laiko švaistymas-- ir su panieka nužvelgė prieš save stovintį vyrą. Šis buvo keliais centimetrais aukštesnis negu jis pats, taigi tasai pyktis, besisukantis jo gilumose, tik dar labiau padidėjo.
-Ar jums tiesiog yra malonu versti kitus laukti?- sugniaužęs kumščius pridėjo, ne, išdaužė ir su šaltai degančia neapykanta purpuro akyse atsitraukė kelis žingsnius atgal. Prieš kelis metus niekad nebūtų taip pasielgęs, nebūtų taip kalbėjęs, tačiau laikai keičiasi ir keičia žmogų.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Tvardovskis bestoviniuodamas ketvirtojo aukšto koridoriuose, tebesukiodamas gluosnio lazdelę tarp pirštų išgirdo batų kaukšėjimą anksčiau, nei pamatė vyriškį klaikiu veidu. Ne, kerėjimo profesorius nebuvo baisuoklis, paprasčiausiai tas žmogus labai sirgo alchemiko manymu. Iškart prišokęs artyn užsipuolė vargšą pasiklydusį naujoką, užmiršęs visas mandagybes. O Deus, sudėjavo mintyse hileris, iš kokios landynės jis išlindęs? Kur auklėtas? kilo be galo įsisenėjusi pagunda pamokyti tą mužikėlį, tačiau Hipokrato priesaika bei prisiminimas kur esąs, nugalėjo, ir aukštaūgis kreipėsi į Reinher'į apgailestaujančiu balsu.
-atleisti man, aš čia būti dar tik naujokas, tik kelis mėnesius. – kai pacientas rodos su dar didesne neapykanta tamsiai violetinėse akyse atsitraukė atgal, Johanas tik palingavo galva.
-ak, jūs labai sunkiai sergate. – liūdnas jo pilkai mėlynų akių žvilgsnis iš po tamsių akinių pasiekė pašnekovo perbalusį veidą, kuriame matėsi paraudęs ruožas. – vajė! – ištrūko juodaplaukiui, vos pamačius tą ryškų plėmą. – kodėl jūs nieko nesiimti, kad vestrum corpus ((jūsų kūnas, lotyniškai.)) pagyti? Čia ne aš pas jus į kabinetą, o jūs pas mane į ligoninės sparną turėjote ateiti su tokiomis rimtomis problemomis! – baigęs skaityti moralą, rodos, jau nebe mažam vaikui, nutilo numodamas ranka. Ech, jei tik jis būtų paklausęs pas profesorių Ridlį, būtų sužinojęs, jog šis įsiūčio perkreiptas žmogėnas, antrojo Hogvartso mūšio metu lakstė septinmečiu berniukėliu be kelnių, įsikibęs savo mokinei į sijoną. Palengvėjusia širdimi Tvardovskis įsidėjo burtų lazdelę atgal į kišenę, kabineto nereikėjo ieškoti, savininkas pats prisistatė, į tą kabinetą eiti irgi nereikės, nes tada vargšui hileriui tektų perkraustyti visą savo ligoninę į ten... šitiek mačiusiam alchemikui, besimokiusiam pas patį Nikolą Ugninį, niekaip netilpo galvoje, kaip Hogvartse gali profesoriauti tokio luomo žmonės kaip šis? Galbūt carissima Celeste teisybę kalbėjo, kad šita mokykla atmėšta visokių puolusių asmenų, nesuvokiančių nei kur, nei kokiame laike, nei kokioje erdvėje esantys... tylomis mintijo magas, o garsiai pratarė:
-Nagi nurimkite, brangusis žmogau, geriau papasakokite, kas jums nutiko? – dabar Johanas Konstantinas žvelgė į Izaac Reinher gana atlaidžiai, silpnai šypsodamasis. Aukštaūgis mąstė sau, ką dar šiandien jam teks išgirsti iš tokio sergančio žmogaus kaip stovintis priešais? Juk tas vargšas buvo sužalotas  ne tik fiziškai, daug baisiau jis buvo sužeistas dvasiškai. O iš tokių žmonių, nevalia šaipytis, jie ir taip iš savęs šaiposi, reikia jiems pagelbėti kuo įmanoma.