[Žaneta Froz]

Kol mėlynplaukė mergina dirbo ties jos ranka ji buvo sukandusi savo megztuko rankovę. Kaip ir sakė, žaizdą peršėjo, jeigu būtų neįsikandusi megztinio, tikrai būtų neištvėrus ir ėmusi klykti. Štai ir baigėsi mano tvirtumo įrodymas. Žviegiu ir cypiu kaip maža mergaitė. Susiimk! Akys irgi nepadėjo, ėmė nevaldomai ašaroti. Žaneta labai stengėsi nepastebimai su rankove, ta pačia kurią buvo įsikandusi,nusivalyti išbėgusias ašaras. Tačiau kadangi šiam veiksmui reiktų paleisti iš dantų megztuką, ji nusprendė ašaroms nevaldomai tekėti jos skruostais. Tik pasisuko visu kūnų, tikėdamasi, kad Violeta dar nepamatė jos rausti pradedančių akių.
Merginai pabaigus darbą, grifiukė atsistojo ir greitai nužengė į kitą mažos patalpos galą. Ištraukusi ranką iš žabtų ji staigiai nusivalė akis ir tik tada atsisuko į mėlynplaukę. Prieš prabildama nužvelgė savo ranką. Ši buvo gražiai aptvarstyta, nors kraujas dar po truputį sunkėsi, skausmo ji nebejuto. Tik keistą, buką maudimą.
- Ačiū. Neblogai aptvarstyta. Iš ties labai gerai kaip burtininkų mokykloje besimokančiai merginai. Iš kur moki tokius dalykus? - Suprato, kad ją kamantinėja ir, tiesą sakant, nelabai maloniai ar mandagiai. Bandydama ištaisyti savo situaciją ji greitai išbėrė. - Nepyk tik, kad taip agresyviai bendravau.

[Violeta Stephenson]

Tvarkant žaizdą, pastebėjo, jog mergina nebuvo susilaikiusi bei tekėjo ašaros iš akių. Tą galėjo aiškiai matyti ir šalia esančius lašiukus. Nebuvo sunku pamatyti. Juk ir pati nebūtų sulaikiusi to skausmo savyje ir norėtų viską išrėkti. Todėl kuo puikiausiai suprato, bet nieko taip ir nesakė. Baigusi, kiek atsitraukė, bet akių nuo Žanetos nenuleido.
- Nėra už ką, - šyptelėjo gan draugiškai. - Na, dažnokai lankausi ligoninės sparne, todėl jau spėjau perprasti čia viską, - patrūkčiojo pečiais. - viena seselė išmokė, kai jis neturėjo laiko, - papildė atsakymą. Išgirdusi lyg kokį atsiprašymą, tiesą sakant, mergaitė šiek tiek tikrai nustebo. Nemanė, kad to sulauks, bet ir apie tai nebuvo pagalvojusi. - Nepykstu, juk aš pasimaišiau tau ne vietoj ir ne laiku, - tyliai atsiduso pasakiusi. Kaip ir visad, Violeta gan greitai kitiems atleisdavo, nors tai buvo šioks toks minusas jai pačiai.

[Žaneta Froz]

Paskutinis garsas kurį laiką buvo Violetos sunkus atodūsis. Šią nejaukią tylą ji ir skyrė apmąstymams ką jis (atodūsis) galėjo reikšti. Ar tai buvo savęs gailėjimo, pavargimo, ar Žanetos niekinimo atodūsis. Nežino kodėl, bet mergina niekaip negalėjo išmesti šios minties iš galvos. Jos laikėsi įsikibusi kaip šuva į kaulą, tai buvo vienintelė priežastis kodėl jai nereikėtų pratęsti pokalbio. Niekada nemokėjo gerai bendrauti su bendraamžiais, tiksliau ir su jaunesniais bei vyresniais nelabai sekėsi. Jai labiausiai patiko bendrauti su garbaus amžiaus asmenimis. Jie matę daug ir juos nustebinti gali labai mažai. Jiems nereikėjo ir pastovaus pokalbio, su jais galėdavai ir jaukiai mėgautis tyla. O dar jų begalinės gyvenimo istorijos. Ir štai ji sėdėjo ant žemės prieš jaunesnę už ją merginą. Verta paminėti, kad ir daug draugų ji neturėjo. Ir ne tai nebuvo blogas dalykas, iš prigimties grifiukė buvo vienišė. Bet šiandien viskas kitaip. Kadangi jau sėdi viename kambaryje, ar tiksliau sandėliuke, su nepažįstama mergaitę, kodėl gi nepabendravus. Kartu jos jau patyrė šiokį tokį nuotykį. Ir jei pokalbis nueis šuniui ant uodegos, ji visada galės likusius metus vengti šios mokinukės. Hogvartsas didelis ir jei labai norėtų, tikrai galėtų pasislėpti ir visus likusius kursus. Na, bet nereikia nusistatyti, pasistenk. Bent viena kartą, juk neskaudės. Šviesiaplaukė ėmė mąstyti ir galvoti jai žinomų pokalbių pradžių. Nieko gero nesugalvojo, todėl paklausė pirmo dalyko kuris šovė jai į galvą:
- Ką skaitei? Hmm... Tada, prie laiptų.

[Violeta Stephenson]

Tokia nejauki tyla, ne visai mergaitei patiko, tačiau, kad ką nors pasakyti taip pat nežinojo. Todėl ir tylėjo. Kaip kad dažniausiai ir darė. Tuo ir nesiskundė. Kartais būdavo pleputė, o kitą kartą jau nežinodavo ką galėtų pasakyti. Todėl Violeta sunkokai susirasdavo draugų. Regis, galima buvo pagalvoti, kad ji tėra rami ir tyli, kol kas nors nuspręsdavo pažinti geriau mėlynplaukę.
Galiausiai nusprendė kiek apsitvarkyti, vis dėl to padarė šiokią tokią netvarką. Atsitūpusi pradėjo viską dėti atgal į dėžutes bei norėjo viską sudėti tvarkingai. Sulaukusi klausimo, tvarkymosi procesas nutrūko. Atsistojo bei atsisuko į Žanetą.
- Na, tai viena iš pasakų, kurios yra gan populiarios, - šyptelėjo atsakydama į vyresnės mergaitės užduotą klausimą. - mėgstu labiau originalus, o ne iškraipymus, kaip kad kartais pasitaikydavo, - patrūkčiojo pečiais.  - Ar pati skaitai knygas? - paklausė. Mat dar nesinorėjo taip greitai nueiti savais keliais.

[Žaneta Froz]

Atsakymas buvo kiek keistokas. Pasakos. Pati labai senai skaitė kažką panašaus į pasakas. Negalvojo, kad mergina yra keista, tiesiog pasirodė šiek tiek keista. Na, bet kas ji tokia, kad galėtu teisti, apie savo skaitomas knygas geriau nė nepradės. O gal ir pradės. Paklausta klausimo mergina buvo įspausta į kampą. Buvo tragiška melagė, ir taip greitai nebūtų sugalvojusi nieko įtikinamo. Klausimas buvo atviras ir žinojo, kad paprasto taip ne atsakymo neužteks. Todėl kiek ilgiau pratęsusi tylą ji galvojo savo atsakymą.
- Pagalvokim. Trumpai tariant taip, skaitau. Kokias knygas čia jau kiek keisčiau. Domiuosi herbologija todėl dažnai skaitau šias temas, taip pat magijos istorij... - Į galvą ėmė lysti visai ne malonūs prisiminimai. Pamoka jau vyko gana senai, bet ji vis dar negalėjo to išmesti iš galvos. Tiek kraujo. Greitai susiėmusi, mintyse save papurtė ir tęsė toliau. - Nesvarbu. Taip pat mėgstu žiobariškus detektyvus. Na, o tu skaitai tik pasakas? - Norėjo nuskambėti charizmatiška, bet bijojo, kad kaip dažniausiai, nuskambėjo tiesiog pikta. Norėjo ištaisyti situaciją (vėl) todėl greitai griebėsi už siūlo galo ir sugalvojo pokalbio tęsinį. - Kuriame tu kurse? Neprisimenu tave mačiusi.

[Violeta Stephenson]

- Aišku, - tarė linktelėdama daugiau nesiruošdama nieko klaust. Norėjo pridurti lyg kokį faktą, kad nėra keista skaityti norimas knygas. Tačiau to nesakė, mat pati sulaukdavo komentarų, jog būdavo keista. Dažniausiai dėl plaukų spalvos ar dėl to, kad Violeta labiau renkasi būti viena nuošalyje ar tiesiog dažniausiai yra tyli, lyg atrodytų, kad kažko nesako. To mėlynplaukė nelabai suprato, kodėl kai kurie taip mąsto, bet per labiausiai to negalvodavo.
- Ne, ne tik pasakas... Dar ir įvairias istorijas, tiek magijos pasaulyje, tiek žiobarų pasaulyje, - vos vos menkai šyptelėjo, bet ta šypsenėlė gan greitai dingo. Neturėjo noro šypsotis kažkodėl. Gal labiau turėjo šiokį tokį nepasitikėjimą vyresne mergaite ir šiek tiek bijojo per daug ko papasakoti, to labiausiai vengė. - aš antrame kurse, - atsakė galiausiai į užduotą klausimą. 

[Heidi Mollson]

  Nuo dar vienos vampyrės atsiradimo jau buvo praėjusios kelios dienos, tačiau Heidi vis dar nesusitaikė su ta mintimi, kad dėl jos kaltės, atsirado tokia bjauri, tos pačios rasės atstovė. Vos ne kiekvieną dieną, mergaitė bandė sugalvoti būdą, kuris padėtų jai išvengti tokių įvykių. Logiškiausia būtų buvę naudoti gyvūnų kraują, tačiau jau kitą dieną, jaunoji vampyrė suprato, kad jam gali atsispirti labiau, negu naujam augalui, kas gero nelabai žadėjo kažką gero. Tai taip pat reiškė, kad tamsiaplaukė turės iš kažkur gauti žmonių kraujo, kurį galės naudoti mokymams. Šitai supratusi klastuolė ėmė galvoti iš kur jo galėtų gauti.
  Viena ir vienintelė jai žinoma vieta buvo - Ligoninės sparnas, o tiksliau vaistų sandėlis, kuriame pagal viską turėtų būti bent nedidelis indelis kraujo, jeigu kuriam mokiniui, jo kartais prireiktų po muštynių ar kitokio, raudono skysčio reikalavusio dalyko. Juk Hogvartse bent kartą per savaitę įvykdavo didesnio ar mažesnio masto muštynės, kurių metu vienas iš dalyvių, būdavo šiek tiek sužeistas.
  Pakilusi nuo minkštos ir patogios lovos, Heidi patraukė sparno link. Praėjusi pro daug durų, vedančių į įvairias vietas, mergaitė pasiekė savo tikslą, prie kurio trumpam sustojo, mąstydama ar tikrai nori tai daryti. Nors tai ir nebuvo kažkoks labai didelis nusikaltimas, tačiau jaunajai vampyrei buvo kiek sunku ties tuo apsispręsti. Nors tamsiaplaukė ir norėjo apsisaugoti nuo tolesnių įvykių, tačiau nenorėjo naudoti žmonių kraujo šitam tikslui, o ypač tuomet, kai nuspėjs, kad bent keletas lašų papuls į burną, kas klastuolei nelabai patiko. Susitaikiusi su tokia mintimi, Heidi dar šiek tiek laiko praleido prie durų, geriau apmąstydama savo sprendimus.
  Praėjo dar keletas minučių ir mergaitė pagaliau pravėrė duris, vedančias į kabinetą, o po to ir medžio gabalą, kuris slėpė vaistų sandėlį nuo pašalinių akių. Nenorėdama būti užklupta, jaunoji vampyrė greitai skaitė ant indų užklijuotas etiketes ir ieškojo raudonos spalvos skysčio, kuris buvo uždarytas kokioje nors taroje. Nepraėjo nei kelios minutės, nuo paieškų pradžios, kai tamsiaplaukė sugebėjo rasti tai ko ieškojo, tad paėmusi nedidelį indelį, beveik iki viršaus pripildytą kraujo, patraukė išėjimo link. Klastuolė ketino mokymąsi pradėti šiandien ir nenukelti jo į tolimesnę ateitį.

[Leonardas Heidbergas]

Nagi nagi. Panelytė Heidberg prisidirbo. Pakankamai, kad būtų galima skirti jai areštą ir dar kartą patikrinti. Kad ir kaip ji erzintų, teko pripažinti: ta mergiotė turėjo šiokio tokio žavesio. Ne veltui Heidberg, ar ne? Tai jau tikrai ne Mendel. Jeigu netyčia nutiktų taip, kad ji išties atvyksta į Šveicariją, pavardė būtų pirmas daiktas, kurio būtų priversta atsikratyti. Po to sektų draugystė su to vaikingojo Llewellyn sūneliu.
O ir jis šiandien turės pasirodyti. Tai nuotaiką dar labiau pagerino. Užduotėlė, kurią profesorius numatė vaikučiams, bjauri ir galbūt netgi pavojinga. Pats tas Llewellyn sūneliui. Toje šeimoje vaikigalių tikrai netrūksta, tad vienam išnykus ar išprotėjus niekas nepasikeis.
Vis dėlto paskatintas (tiksliau, priverstas) seselės pasiruošė dvi poras pirštinių. Specialiai pasirinko pačias mažiausias. Jeigu jau dirbs su apsauginėmis priemonėmis, nedarys to su komfortu. Tuo Leonardas Heidbergas buvo daugiau nei įsitikinęs.
O dabar jis atsirėmė į sieną ir laukė, kada gi du bjaurūs paaugliai atsidurs čia ir pagaliau imsis itin nemalonaus darbo.

[Leticija Mendel]

Aišku, kad Leonardas jiems sumąstė ką bjauraus. Letė gailėjosi, kad Oliveris čia įtrauktas. Bet jau nieko negalėjo pakeisti. Ji nuėjo kur buvo paskirta ir prie durų rado draugą.
- Sveikas. Einam? - Jausmas buvo toks, tarytum savo norų keliautų į lokio irštvą. Svarstė apie tai ar nereikėtų pakviesti seselės, kad sėdėtų su jais to klaikaus arešto metu.
- Labas vakaras pone Heidbergai. - Labai oficialiai pasisveikino.
Įdomu ką reikės daryti šitam sandėliuke? Kažkaip aabejojo, kad tai bus toks paprastas darbelis kaip apsitvarkymas ar panašiai. Bet gi jis tikrai negalėtų sugalvoti ko blogo. Seselė visgi netoli. Mintys apie tą seselę leido ramėlio pasijausti. Ir visgi ji vis tiek buvo per toli.
- Kaip manot pone Heidbergai, gal arešto metu mus galėtų prižiūrėti seselė? ji tai tikrai užtikrintų, kad padarytume jūsų numatytą darbą. O jūs pats turėtumėt laisvą vakarą. - Aišku neabejojo, kad jis sakys ne. Bet pabandyti vis tiek norėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Antras areštas per kelis mėnesius. Kaip taip iš viso gali būti? Jis visada stengėsi mokytis ir niekam nekristi į akis. Žinoma, dėl nė vieno jų tarsi nebuvo kaltas, bet negi kaltinsi brolį dvynį arba vienintelę draugę? Žinoma, ne, todėl į ligoninės sparną Oliveris atslinko visai be ūpo. Teko sau pripažinti, kad eiti į sandėlį prisibijo, todėl laukė, kol pasirodys Leticija. Jeigu tik galėtų kaip nors ją apsaugoti, taip ir padarytų. Po to, ką ji papasakojo astronomijos bokšte, atrodė, kad niekam negalima su profesoriumi Heidbergu likti dviese. Tuo labiau Leticijai. Tik ką jis nuveiktų? Kerėti nesiseka, tad profesorius turbūt tik išsityčiotų.
- Labas, - visai be ūpo pasisveikino su drauge ir nuslinko paskui ją. Profesoriui nesakė nieko. Atrodė, kad taip bus mažiau problemų. Jis tylės, atliks užduotį ir galės eiti sau. Žinoma, kartu su Leticija, mat jos vienos čia tikrai nepaliks.
Taigi dabar laukė, kol šiurpus profesorius pateiks užduotį, ir mintyse prašė neduoti ko nors pernelyg žiauraus ar šlykštaus.

[Leonardas Heidbergas]

Na va, prašom. Štai jaunimėlis ir čia. Panelytė Heidberg netgi teikėsi pasisveikinti, o štai Llewellyn savo vaikų krūvos mandagumo aiškiai neišmokė. Leonardas nežymiai vyptelėjo, bet ištarti to paties "labas vakaras" nesiteikė ir pats.
- Tylėt, - nukirto, kai Leticija ėmė sapalioti kažkokias nesąmones. Jai, matote, prisireikė seselės. Ir iš kur tie vaikai prisigalvoja tokių nesąmonių?
Rankose laikytas pirštines Leonardas patėškė ant staliuko. Maždaug: susipraskit pasiimti.
- Sutvarkote šitą vaistų lentyną. Pasenusius vaistus tinkamai utilizuojate, tokius, kurie yra geri, bet tara nebetinkama, perpilate. Išvalote visus lentynos kampus, kad viskas net blizgėtų. Jeigu matysiu, kad išsisukinėjate nuo darbo, pakviesiu didžiai gerbiamą profesorių Senklerį, kad jus įvertintų. Marš prie darbo.
Reikia pastebėti, kad vaistai lentynoje išties labai seni. Kodėl niekas netvarkė, nežinia, bet čia gali nutikti visko. Keturiolikmečiams vaikigaliams be šansų žinoti, kuriuos eliksyrus galima tiesiog išpilti, kuriuos - panaikinti. Labai jau įdomu, ką jie padarys su tuo žaliu buteliuku: jį atidarius pasklis alpinančios dujos. Tą žinantis Leonardas kišenėje suspaudė burtų lazdelę - labai gali būti, kad netrukus prisireiks Burbulinės galvos kerų.

[Leticija Mendel]

- Atleisk. - Tyliai pasakė prieš įeinant. Kažkokia nesąmonė buvo visa tai.
Aišku, kad seselės nebus. Bet areštas merginą stačiai papiktino.
- Jūs jau atleistkit pone Heidbergai, bet nei aš, nei Oliveris nesam baigę hilerių kursų ir atvirai pasakius aš neįsivaizduoju kurie vaistai geri ir kurie jau netinkami. Gal bent turit kokį farmakologinį žinyną? - Pasistengė iškasti šitą žodį iš atminties.
Na taip, vėl elgėsi įžūliai. Bet ji tikrai neatidarinės neaišku kokių buteliukų. Ir tikrai nenorėjo, kad Oliveris juos atidarinėtų. Dar betrūktų, kad jam irgi kas nutiktų per jos nesąmones.
- Oliveri, manau galim iškrauti juos iš lentynos, ją išvalyti. Bet darinėti tų buteliukų nereikia. Nebent su seselės priežiūra. - Jautėsi esanti teisi. Ir nei nesiruošė jų liesti. Dėl visa ko užsidėjusi pirštines, jos buvo bjauriai per mažos spaudė. Pradėjo ramiai kraustyti buteliukus iš lentynos. Darė tai atsargiai. Jei kartais tikrai aptiktų kokį pažeistą. Visai nenorėtų, kad iš jo ištekėtų koks bjaurus marmalas.

[Oliveris Llewellyn]

Už ką jis turėtų atleisti? Juk ne Leticija kalta, kad profesorius Heidbergas yra nenormalus. Jai dėl to sunkiau nei bet kam kitam, nes jis ne tik nesveikas, bet ir jos tėvas. Kodėl Hogvartse dirba patys bjauriausi įmanomi tėčiai? Štai jo tėtis pats geriausias, bet niekada mokykloje nedirbtų. Gal jis pernelyg geras?
Areštas skambėjo kaip tikras siaubas. Kaip galima leisti ketvirto kurso mokiniams tvarkyti vaistinius eliksyrus? Tai turbūt ir pavojinga, ir netgi nelegalu. Oliveris įtarė, kad net ir mamai, kuriai su eliksyrais sekasi, čia pasidarytų sudėtinga, tad kaip ką nors gali padaryti toks nevykėlis kaip jis?
Leticija kalbėjo tiesą, tik kažin ar tai jos tėvui patiks. Daugiau nei akivaizdu, kad jam kartais tikrai trūksta proto. O gal jis jo kaip tik turi per daug, tik nenaudoja ten, kur reikia? Nė vienas iš šių dviejų variantų Oliverio nedžiugino, ir jis atsidusęs užsidėjo pirštines. Tiksliau, pabandė užsidėti, mat jos gerokai spaudė, ir viena perplyšo. Laimei, bent jau kairioji, taigi dešine ranka paėmė kelis buteliukus ir padėjo juos ant artimiausio staliuko. Deja, iš karto suprato, kad su jais kažkas negerai: pirštinė pasidarė labai jau lipni.
- Žiūrėk, - parodė Leticijai stengdamasis ignoruoti bjaurų profesorių. - Ką man daryti dabar? Gal moki išsiburti pirštines?
Taip ir girdėjo, kaip profesorius Heidbergas ima jį žeminti. Bet ką daryti, kad kartais tiesiog nesiseka, o areštą gavo už tai, kad bandė ištaisyti netyčinę net ne savo klaidą?..

[Leonardas Heidbergas]

Kad ir kaip nemalonu pripažinti, vaikingasis Llewellyn bent vieną iš vaikigalių išauklėjo ne taip ir blogai. Žinoma, jo brolelis visai ne toks, bet bent jau šitas Oliveris panašus į žmogų. Tik kad bailys, bet bent jau tylus. Ne taip kaip idiotų Mendel sugadinta Leticija. Ta ir vėl pravėrė žabtus, į kuriuos labiausiai norėjosi ką nors sugrūsti. Kad tik ji pagaliau patylėtų.
- Jeigu darbui reikėtų hilerio išsilavinimo, aš jums jo neduočiau, - rėžė ir mostelėjęs ranka atsiskraidino pageidautą knygą. Patėškė ją mergaitei prieš nosį. - Še. Ir kad man daugiau neišsisukinėtum.
Llewellyn, aišku, iš karto suplėšė pirštinę, kas privertė antakius šauti į viršų. Tiesa, Leonardas nieko nesakė. Mėgavosi vaizdu, kaip vaikigaliai dirba, nors vienos darbo dalies jie neatliko. Na, bent kol kas, bet profesorius neketino sėdėti čia visą naktį.
- Sakiau pasenusius vaistus utilizuoti, - kuo ramiausiai priminė. Neparodė nė menkiausio nepasitenkinimo, bet lazdelės gali prireikti ir kitam tikslui nei galvojo anksčiau. Valdymo kerai jau ne naujiena - nei jam, nei panelytei Heidberg. Na, o Llewellyn... Kaip sakoma, visada būna pirmas kartas.

[Leticija Mendel]

- Kur gi ne. Tik aš negaliu suprrasti kaip seselė sutiko su tuo. Nors.... Kai pagalvoji nenustebčiau, jeigu jųs ją irgi priverstumėt sutikti... - Jis tikrai supras ką Letė turėjo galvoje. Žinoma, Oliveris žinojo apie užvaldymo kerus, bet Leticija nenorėjo, kad Leonardas žinotų, jog ji visą tai papasakojo draugui.
Knygą tai gavo. Bet ji buvo stora. Vaistų galybė. Ir nepadėjo tai, kad jie surašyti abėcėlės tvarka. Nes Leticija nežinojo ko ieškoti. Mergaitė pavartė knygą. Tyliai atsiduso. Žinynas čia nenaudingas. Juk negali lyginti kokio tūkstančio vaistų kaskart nepažinusi kokio buteliuko turinio. Gavusi šitą užduotį jautėsi taip pat, kaip pasakų herojai priversti per naktį pastatyti rūmus ar atskirti pelenus nuo žirnių ar panašiai.
Knygą ji padėjo ant laisvo stalo.
- O varge. - Letė būtų galėjusi panaikinti vaistus valyk kerais. Bet nežinojo ar suveiktų.
- Išmesk savo pirštines. Nežinau gal tai gali prasiskverpti pro jas ar ką. Tik atsargiai nusiimk tą kuri aptaškyta. - Jos balse skambėjo susirūpinimas.
- Tada darysim taip. Duosiu tau vieną savo pirštinę. Turėsim po vieną. - Ne ji nemokėjo išburti daugiau pirštinių. Gal galėtų pabandyti padauginti jas. Bet niekada nieko nebandė dauginti, nežinojo ar suveiktų. Tai išbandys tada, jei kurri nors iš jos pirštinių plyštų.
Tėvui nieko nesakė. Tik pabandė pradanginti evanesco kerais tų Oliverio paimtų buteliukų turinį. Nežinojo geri tie vaistai ar ne, bet ir taip jau pusiau ištekėjo iš skilusio indelio, tai koks skirtumas. Aišku nepavyko pradanginti skysčio, tam reikėjo įgųdimo. Užtai dingo jis su visais buteliukais. Ir labai gerai. Staliuką ant kurio jie gulėjo išvalė valyk kerais. Gerai, kad suveikė. Bet ant pirštinių rizikuoti nenorėjo. Geriau tegul Oliveris ima vieną jos.