[Liucija Andersson]

 Užteko vieno žvilgsnio į termometrą ir Liucijos akys iššoko ant kaktos. Trisdešimt devyni laipsniai! Klastuolis rimtai persišaldė, o dar kaip durnius spyriojasi. Ši kartą šiurkščiau pasodinusi berniuką ant kėdės, švilpė papurtė galvą:
-Jeigu tu karščiavimą vadini nieku, tai tuoj pradėsi klejoti ir bastytis koridoriais kaip šmėkla.
Atkimšusi eliksyro buteliuką, mergaitė ištiesė jį Mark. Nuo šilumos rausvą spalvą įgijęs tirštas skystis savo kvapu jai priminė palatas.
-Išgerk visą. Šiek tiek numuš temperatūrą. Klausyk, nemanau, kad čia paprastas peršalimas, todėl vaistų neduosiu. Turėsi seselei pasirodyti pats. O dabar, kol suveiks eliksyras... Ai, nori sausainių? Regis dar turiu kelis kišenėj.
Liucija atsargiai apsičiupinėjo apsiausto kišenes ir, radusi dailiai suvyniotus ir sveikus sviestinius sausainius, ištiesė juos klastuoliui.
-Pati iškepiau. Jie padeda pasveikti.

[Mark Fraceller]

Išsipūtusios šviesiaplaukės akys Mark sukėlė nerimą. Ar viskas tikrai taip blogai? Skaudžiai priremtas prie lūžtančios taburetės, klastuolis išgirdo, kaip ši tyliai girgždėdama sudejavo. Kai prieš tamsias Mark akis sužibėjo eliksyro buteliukas, pripildytas kažkokiu švelniai rožiniu skysčiu, jis suprato, jog nori jis to, ar nenori, tą skystį reiks išgerti. Klausydamasis Liucijos nurodymų ir garsiai reiškiamų minčių, pirmakursis prisiminė pamoką, kurioje ją pirmą kartą pastebėjo.
- O, ačiū, - padėkojo Mark pačiupęs vieną nuostabiai gražiai supakuotą sausainį.
- Liucija, - kreipėsi į švilpę pirmakursis. - Kodėl tu čia? Ką čia veiki? Kodėl tau galima čia užeiti, o man ne? - išbėrė savo klausimus klastuolis ir atsikando sviestinio sausainio. 

[Liucija Andersson]

 Klastuolis bent jau dėl eliksyro nesispyriojo. Kai rausvas skystis paliko savo stiklinę buveinę, mergaitė atsiėmė tuščią buteliuką atgal ir įsimetė jį į apsiausto kišenę - ne bjaurus žiobariškas plastikinis, galima panaudoti dar kartą. Sausainių Mark irgi neatsisakė, kas pradžiugino Liuciją ir jos šypsena dar labiau paplatėjo.
-Aš esu papildomos rankos ir kojos ligoninės sparne. Matai, kai prisirenka tokių kaip tu, vienas žmogus net ir su magijos pagalba nelabai viską suspėja, tad aš valau bliūdus, keičiu patalynę, padalinu eliksyrus ir prižiūriu, kad mažiukai per daug nesispyriotų. Taip pat su jais pakalbu, kad nesijaustų vieniši. Žodžiu, pagalba. Todėl aš čia dabar irgi padedu - skaičiuoju atsargas, todėl ir galiu užeiti. Beje, kaip jautiesi?
 Mergaitė pridėjo delną prie berniuko kaktos, bet nelabai galėjo pajusti skirtumą, mat jos rankos buvo įšilę. Prisiminusi, kaip tokiu atveju temperatūrą matuodavo jos mama, pasilenkė ir švelniai priglaudė lūpas prie klastuolio kaktos. Atsitraukusi, šyptelėjo.
-Kaip jautiesi?

[Mark Fraceller]

Sausainiai Mark pasirodė beprotiškai skanūs. Reikės paprašyti, kad Liucija jų dar iškeptų arba duotų receptą. Šviesiaplaukės šypsena neprasprūdo pro tamsiai rudas akis.
Išgirdęs, kiek darbų čia dirba švilpė, pirmakursis nustebęs išpūtė akis. Gal aš paprašysiu recepto ir pats išsikepsiu tų sausainių. Tada man nereikės varginti šios nuostabios, rūpestingos būtybės.
- Oho, tu labai daug dirbi, - prabilo garbanius ir greitai užsičiaupė.
Antrakursei prilietus savo delną prie Mark kaktos, per jo kūną perbėgo švelnūs, malonūs šiurpuliukai. Kai švelnios jos lūpos prisilietė prie vietos kur ką tik buvo delnas, klastuoliui visiškai iš galvos išgaravo sausainiai ir jis nejučia prikando liežuvį, tad pajuto tą nemalonų geležies skonį.
- Dabar jaučiuosi tikrai geriau, - sunkiai prakalbėdamas ištarė tamsiaplaukis. - Ačiū, - ir, suvokęs, kad dar nepasidomėjo pašnekovės būsena, pridūrė, - o kaip tu jautiesi? Ar nepavargsti?
Gal jai pasiūlyti savo pagalbą?

[Liucija Andersson]

 Eliksyras jau buvo pradėjęs veikti, tad Mark kakta nebebuvo tokia karšta. Bet berniuko būklė vis tiek neramino Liucija, mat kuo ilgiau su juo kalbėjosi, tuo keisčiau jis ir elgėsi. Gal per daug eliksyro sudaviau, o gal čia kokia keista reakcija? Negi kažką pridirbau?
-Ak, dėl darbo niekis. Manęs niekas neverčia, aš ten pati savo noriu. Kai baigsiu mokyklą, tapsiu hilere. Išankstinė praktika,-švilpė sukikeno. O katalikų šventieji, negi Mark serga žymiai sunkiau, nei Liucijai iš pradžių pasirodė? Nustūmusi klausimus apie jos savijautą, baltaplaukė pritūpė, uždėjo savo šiltus delnus ant jo dar šiltesnių žandų ir, atidžiai žiūrėdama į akis, paklausė:
-Tau tikrai viskas gerai? Labai keistai elgiesi. Ir pulsas padažnėjęs. Nenori į ligoninę nueiti? Žinai, man neramu, gal tikrai tau ne peršalimas, o kas rimčiau?

[Mark Fraceller]

Neramus mėlynakės žvilgsnis privertė Mark pasijusti dar keisčiau - drebėjimas nesibaigė, bet prie jo prisidėjo dar ir užslėptas pykinimas. Čia tik tavo vaizduotė, raminkis ir palik Liuciją ramybėj.
- O, nuostabūs ateities planai, - be jokios ironijos šyptelėjo tamsiaplaukis. Ji verta pasiekti visko, ko nori.
Tamsiai rudų ir dangiškai mėlynų akių žvilgsnių susidūrimas suspaudė smarkiai plakančią garbaniaus širdį. Kažkas neįprastas klastuolio viduje stengėsi priversti jį daryti tai, ko jis pats nenorėjo. Tas jausmas kankino pirmakursį.
- Ačiū už pagalbą, Liucija, man tikrai viskas gerai, - nejausdamas, ką sako, išmikčiojo Mark stengdamasis pastatyti ant kojų šviesiaplaukę ir stodamasis pats.
Matydamas, jog abu pakankamai stabiliai atsistojo (nors rudaplaukio kojos vos laikėsi stabiliai po pakankamai ilgo pasisėdėjimo), vienuolikmetis kažką sumurmėjo po savo neilga nosimi ir pasidavė tam jausmui, kuris niekaip nenustojo jo kankinti. Tamsiaakis pažvelgė į baltus švilpės plaukus ir ją švelniai suspaudė glėbyje. Niekas viduje nebandė jo sustabdyti - niekas nepriminė jam, kad jis prieš kelias akimirkas tirtėjo lyg būtų apipiltas lediniu vandeniu, niekas jam nepriminė, jog jis galimai serga. Tą sekundę, kai klastuolio rankos apsivijo liesą antrakursės kūną, visi jo negalavimai dingo. Tuštuma pirmakursio viduje, taip įkyriai lindusi jam į akis, prisipildė džiaugsmo. Klastuolis nesuprasdamas, ką daro, švelniai pakštelėjo į dešinį Liucijos skruostą.
- Aš labai atsiprašau, labai, - greitai išbėrė Mark. - Nežinau, kas man nutiko. Tikrai, labai atsiprašau, - pasisuko durų link.

[Liucija Andersson]

 Liucija vis tiek netikėjo, kad Mark jau viskas gerai. Net jeigu eliksyras ir suveikė, jis tik šalina simptomus, bet ne ligą. Bent raštelį, atleidžiantį nuo pamokų, gyvačiokas pasiimtų!
 Klastuoliui bandant stotis, mergaitė irgi pašoko ant kojų, laikydama berniuko rankas, kad jis, vos pakilęs, nenusiverstų ant plikų ir šaltų sandėlių grindų. Bet tas stiklinis žvilgsnis ir keistas elgesys vis tiek neramino mažąją švilpę. Ak, kokia ji bejėgė jautėsi! Gal todėl ir nieko nesakė, kai Mark rankos apsivijo ją. Liucija tik norėjo padėti bendramoksliui.
 Bet štai va šitam niekas negalėjo jos paruošti. Mergaitės veidas per kelias sekundes paraudonavo ir dabar susidarė gražus kontrastas tarp melsvų jos akių, baltų plaukų ir paraudusios odos. Liucijos smegenys visiškai sustojo. Ji net negirdėjo visų berniuko atsiprašymų ir tik šiam pasukus durų link iškvėpė nejučiomis sulaikytą oro gurkšnį.
-Mark, palauk!-pasivijusi, švilpė pačiupo berniuką už rankos.-Tu vis dar prastai jautiesi. Leisk man tave nuvesti pas seselę. Ir, nebijok, niekam apie tai nesakysiu. Tiesiog... Nežinau. Niekada nebuvau tokioje situacijoje. Leisk man tau padėti. Prašau,-baltaplaukė prašydama žiūrėjo į klastuolį.

[Mark Fraceller]

Kai Liucija sušuko Mark vardą ir paprašė (jam pačiam atrodė, kad visgi liepė) palaukti, klastuolis viduje pajuto keistą šilumą, kurios negebėjo suvaldyti, o antrakursei pačiupus jo ranką tas kažkas užėmė viršų ir tamsiaplaukis nebegalėjo pats blaiviai mąstyti. Toliau sekę jos žodžiai tą jausmą tiesiog sužlugdė. Ne, ne tie apie ligoninę ir seselę (ši mintis pirmakursį erzino, bet jis jau nebekreipė dėmesio), o tie kiti. Garbanius tikėjosi, kad šviesiaplaukė jį apkabins ar pasakys kažką meilaus, pats nežinodamas, kodėl to nori ir tikisi. Kažkas man negerai.
Paraudę švilpės skruostai nuostabiai jai tiko. Tikra gražuolė.
- Liucija, aš esu beprotiškai dėkingas už pagalbą, kurią suteikei ir dar siūlai,- nuoširdžiai kalbėjo Mark šiek tiek pritūpęs, kad galėtų dar aiškiau matyti dangaus mėlio akis, ir įdėjo Liucijos delnus į savo, norėdamas jausti, kad viskas vis dar tikra. - Bet nebesirūpink, man viskas gerai, prisiekiu,- klastuolis atkakliai purtėsi pagalbos. - Dar kart atsiprašau už... pati žinai ką... Ar gerai jautiesi?

[Liucija Andersson]

 Liucijos širdis pamažu rimo. Mergaitė negalėjo sakyti, kaip jaučiasi? Ar tai jai patiko? Vargu. Dabar švilpė jautėsi nepatogiai, net nelabai norėjo pažvelgti į Mark, bet vis tiek melsvomis akimis sekė kiekvieną berniuko judesį. Baltaplaukė suprato, kad jeigu nori padėti žmonėms, turi išmokti dirbti nepatogiose situacijose, nors dabar mielai būtų pasirinkus penkis privemtus bliūdus ir krūvą pridergtų paklodžių vietoj šios košės. Klausydamasi Mark, mergaitė stengėsi išlaikyti kuo neutralesnę veido išraišką, nes nelabai žinojo, kaip reaguoti į klastuolio žodžius.
 Liucija, nieko neatsakiusi, ištraukė savo delnus iš berniuko ir priėjo vieną prie jo kaktos. Temperatūra jau buvo nukritusi.
-Aš tau duosiu eliksyrų nuo peršalimo. Vieną į dieną, guli lovoje ir neini į pamokas. Jeigu ką, sakyk, kad taip daryti liepė seselė, aš sutvarkysiu popierius,-tuo balsu, kuriuo kalbindavo visus ligonius palatose, papasakojo visas instrukcijas mergaitė ir grįžo prie lentynų. Paėmusi tris plonus buteliukus su melsvu skysčiu, įgrūdo juos Mark į rankas.
-Eik pasiilsėti,-kažkaip dirbtinai šyptelėjo mergaitė. Viskas buvo keista, net per daug keista.

[Mark Fraceller]

Mark judėjo itin lėtai. Klastuolis sunkiai juto savo kūną, todėl pakeisti bet kokios kūno dalies būseną buvo klaikiai sunku. Bet dar sunkiau buvo matyti, kaip Liucija jo nepastebi. Arba bent stengiasi nepastebėti. Kaip ten bebūtų - situacija slėgė. Garbanius pastebimai virptelėjo. Šaltis nekrėtė, bet keistas jausmas keliavo kūnu, keldamas šiurpuliukus.                                                 
Baltaplaukės rankos jau buvo dingusios iš įkaitusių tamsiaplaukio delnų, o tai vertė vaikinuką jaustis dar blogiau. Jis net nepajuto švelnaus prisilietimo prie kaktos - visos mintys buvo sutelktos kitur, tiesą pasakius - į nieką.                                                     
Visai netikėtai pirmakursiui atėjo suvokimas - jis nebeturėjo jėgų ir noro atkaliai kratytis pagalbos, o jos jam tikrai reikėjo.         
- Gerai, - sumurmėjo žvelgdamas į tarp lentynų besikuičiančią antrakursę. Jos plaukai nuostabiai spindėjo ganėtinai blausioje šviesoje, tik nežinia, ar taip buvo iš tiesų, ar tas vaizdas buvo tik viena iš daugelio Mark minčių, kuriose jis skendo.                         
- Ačiū, - ištarė garbanius, suspausdamas buteliukus delne, ir nenatūraliai nusišypsojo. Liucijos šypsena jam atrodė keistai panaši į jo pačio. - Na, tikiuosi, kad dar susitiksime, - išbėręs keletą žodžių, susidėjusių į kažkaip nemaloniai nuskambėjusį sakinį, užlipo laiptukais. - Viso, - pasimetęs iš nežinojimo ką sakyti tokiomis situacijomis, kreivai šyptelėjo. Garbaniaus kvaila šypsenėlė beveik visad turėjo vieną ir tą pačią reikšmę - jis jaučiasi nepatogiai.     
Klastuolis prasižiojęs jau ruošėsi kažką sakyti, bet greitai užsičiaupė ir nuskuodė koridoriumi į savo miegamąjį - laukė ilgas dienos įvykių apmąstymas.                                                                         

[Liucija Andersson]

 Viskas kažkada baigiasi, taigi itin nemalonios situacijos irgi amžinai negalėjo tęstis. Stebėdama Mark, kuris elgėsi keisčiau nei jų susitikimo pradžioje, Liucija jautėsi prastai dėl to, kad berniuką privertė taip elgtis. Juk galėjo išvyti iš sandėlio ir viskas būtų pasibaigę! Ne, kuo labiau stengiesi padėti kitiems, į tuo gilesnę duobę juos stumi.
-Prašom,-automatiškai į padėką atsakė baltaplaukė.-Iki susitikimo, Mark.
IKi susitikimo, kuris, tikiuosi, niekada neįvyks.
Klastuoliui išėjus iš sandėlio, Liucija nusipurtė. Kažkodėl pasijuto visai bjauriai, tarsi būtų nesimaudžiusi kelias savaites. Ir eliksyrų surašymas staiga tapo itin atstumiančiu darbu. Mergaitė norėjo tiesiog tingti iš sandėlio, uždaryti jo sunkias duris ir pamiršti, kad kada nors sutiko tokį Mark iš Klastūnyno.
 Taip ir padarė. Trumpam užsukus pas hilerę, paliko jai savo nebaigtą darbą ir, kažką sumalusi apie namų darbus, Liucija grįžo į Švilpynės kambarius.
 Tik štai, minčių apie keistuolį klastuolį mergaitei niekaip nepavyko palikti tarp eliksyrų buteliukų.

[Žaneta Froz]

Einant merginai gana gerai pavyko ignoruoti Violetą, net nežinojo kodėl taip daro. Dažniausiai net ir su nepažįstamaisiais būna draugiška ir mandagi. Nors giliai širdyje žinojo, kad prisistatyti ir susirasti naujų draugų nori, jei ne draugų tai bent pažįstamų. Bet kažkas, galbūt norėjimas pasirodyti, pavaidinti prieš jaunesniąja mergaitė, to neleido.
Kur ligoninės sparnas buvo, žinojo todėl ėjo kiek toliau priekyje. Žinojo, kad pagal idėją vesti ją turėjo tamsiaplaukė, bet norint išvengti nejaukios tylos ir vėl norint pasirodyti tvirtesnei teko eiti ten kur žinojo. Todėl tik atsidūrusi maždaug pačio ligoninės centro pakraštyje ji sustojo palaukti Violetos.
- Aš Žaneta. Vardas nesitrumpina tai net nebandyk. - Žinojo, labai aiškiai žinojo, kad paskutinis sakinys buvo visai nebūtinas. Ir tai prisistatė tik dėl to, nes pagaliau suvokė, kad elgiasi kiek vaikiškai ir, kad tylėdama verčiau parodo nesubrendimą ir kvailumą negu taip trokštama tvirtumą ir drąsumą. Na laiko atgal jau nebe atsuksi todėl nustačiusi švelnesnį balsą ir nelaukdama atsakymo tarė toliau. - Na, tai kur toliau. - Ir vėl iki mandagumo buvo toli, bet, grifės nuomone, pažanga padaryta.

[Violeta Stephenson]

Mergaitė ėjo kiek atsilikusi nuo jos. Net ir nebandė jos kamantinėti ar lįsti į akis. Tik sekė jai iš paskos. Gerai buvo ir tai, kad šviesiaplaukė žinojo kur eiti, tai buvo geras pliusas. Karts nuo karto vis žvilgtelėdavo į savo turimos knygos viršelį bei vėl pažvelgdavo į kelią.
- Gerai, - tarė, matomai linktelėdama, lyg duodama ženklą, kad suprato. Jos sekantys žodžiai kur toliau, privertė kiek apsižvalgyti. Violeta vos matomai apsidžiaugė, kad žinojo vos kone net ir laikus kada kur eina seselės būtinu laiku. - Eime, - tarė bei įsiveržė į priekį. Regis, jau prarado baimės jausmą. Eidama koridoriumi, vis pažvelgdavo atgal ar Žaneta neatsiliko bei pasuko kairėn. Galvojo, kad spėtų nueiti į kokį nors kabinetą, bet nuvijo šią mintį šalin. Šitaip rizikuoti nebenorėjo. Pakako ir to, jog vienai mergaitei padėjo dingti iš palatos. Be einant, galiausiai pastebėjo reikiamas duris. Pažvelgė vėl atgal ar ji eina irgi. Palaukė kelias sekundes, o tada nuėjo prie tų durų. Jas atidariusi, įėjo vidun. Tik Žanetai įėjus vidun, staigiai uždarė duris.

[Žaneta Froz]

Mergina ėjo paskui aiškiai žinančią kelią Violetą. Keista, nors ir šiose erdvėse lankydavosi gana dažnai į kambarį, ar tiksliau sakant patalpą, kurios duris pravėrė mėlynplaukė, įžengė pirmą kartą. Patalpa buvo nedidelė, galėtų būti skirta šluotoms ir kitoms valymo priemonėmis sudėti. Norėdama geriau apsižvalgyti, merginai teko išsitraukti lazdelę ir pasišviesti burtų pagalba. Vis dėl to buvo vėlyvas metas, ir taip pat neatrodė, kad šis sandėliukas būtų labai ryškiai apšviestas ir dienos metu. Lazdelės gale atsiradus šiokiam tokiam šviesos šaltiniui Žaneta pagaliau galėjo apžvelgti patalpą. Nieko ypatingo nebuvo, tačiau trys vaistų ir kitokių gydymui skirtų priemonių pilnos lentynos buvo tai ko jai dabar labiausiai reikėjo. Vieta buvo saugi, mažai lankoma ir praktiška, viskas ko galėtų prireikti buvo čia.
Tai buvo viena iš tų vietų kuriuose viskas atrodė chaotiškai ir netvarkingai, tačiau viskas - savo vietose. Tau tik reikėjo žinoti ko tau reikia, ir viską rasi lengvai.
- Na, atrodai lyg viską čia žinotum. - Atsisukusi atgal į mergaitę tarė grifiukė. Jau nustojo vaidinti šaltą ir pasikėlusią, bet draugiška dar irgi nebuvo, laikėsi tos šaltos emocijos su mandagumo prošvaistėm. - Gal tada ir žinosi kaip man padėti?. - Šyptelėjusi iškelė vis dar sužalotą ranką. Tiesą sakant skausmas jau buvo aprimęs ir kraujas nebebėgo, tačiau bukas pulsavimas dar jautėsi. Taip pat prisidėjo ir įkyrus niežėjimas, žinojo, kad tai galėtų būtų užkrato požymis, bet tikėjosi geriausio ir bandė į niežulį nekreipti dėmesio.

[Violeta Stephenson]

Kai uždarė duris, buvo kone aklina tamsa. Rankomis sienoje bandė rasti jungiklį šviesai, sienoje. Žanetai burtų lazdele apšvietus kambariuką, pakėlė akis. Surado jungiklį, kuris pasirodo buvo kiek aukščiau nei mergaitė tikėjosi. Numanė, kad nesilankė čia jau kuris laikas. Nuspaudus jungiklį, šviesa apšviečia kambariuką. Nors ir blausiai, tačiau buvo pakankamai nesunku ką nors įžvelgti. Dar kai šviesiaplaukės lazdelė pagelbėjo.
- Taip, - tarė trumpai ir aiškiai. Nuėjusi prie lentynos, ištraukė vieną iš nemažų dėžių bei padėjo ant grindų. Pradėjo joje kuistis. Rado binto, reikiamo skysčio, žirklių. Trūko tik vatos, kurios rasti šioje dėžėje negalėjo. Atsistojusi paėmė kitą dėžę, bet koją pastatė ne ten ir vos nenukrito. Trumpam sustingo vietoje, bandydama suprasti ar nieko nenutiko. Kai tik grįžo lyg į savo vėžias, padėjo dėžę ant grindų, šalia, kitos dėžės. Rado vatą, kurios ir reikėjo. Paėmė reikiamą skystį, kuris turėjo padėti nesiplėsti infekcijai ar dar kam nors, bei vatos. Atsistojusi, nuėjo prie Žanetos.
- Gali skaudėti, tiksliau perštėti, todėl man reikia, kad nesukeltum jokių garsų, jog niekas neišgirstų, kad mes čia, - tarė žvelgdama vyresnei mergaitei į akis.