0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Rensa

Ats: Laiptai
« Atsakymas #255 Prieš 1 metus »
Rensa iki šio gailėjosi, kad išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario. Ji galėjo ten likti ir ramiai paskaityti kokią nors knygą, o ne šmirinėti po pilį. Ji to padaryti nespėjo, bet vietoje to tik užsigavo. Lūžusią koją išgydė profesorius ir varniuiė buvo jam labai dėkinga. Ir kam aš išėjau? Juk galėjau sau ramiai likti bendrajame kambaryje ir paskaityti kokią įdomią knygą. Na, bet kas padarytas tas padaryta. Gal tokia lemtis. Pagalvojo mergaitė.
- Gerai, - sutiko mergaitė ir atsargiai nusileido laiptų pakopomis iki tų, kurie dar nebuvo slidūs. Turbūt tie piktadariai dar nespėjo sugadinti ir šių laiptų. Pagalvojo oranžinių plaukų savininkė.
- Dar kartą ačiū, - dar kartą padėkojo Cavallon pavardės nešiotoja ir nuėjo. Kiek paėjusi pamatė, kad transfigūracijos profesorius naudojo kažkokius kerus, kurių Rensa dar nebuvo girdėjusi. Tikiuosi jam pavyks sutvarkyti šitą nesąmonę. Nes kitaip čia užsigauti ir ką nors susilaužyti gali dar daugiau mokinių. Kad tik tai nenutiktų. Pagalvojo Varno Nago mokinė ir nuėjo Varno Nago bendrojo kambario link.

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #256 Prieš 1 metus »
Dienos bėgo žaibiškai greitai, Violeta kiek pasikeitė. Nebeatrodė tokia baili mergaitė, kokia buvo dar pirmuosiuose kursuose. Parinktas koledžas matyt buvo į nauda šviesių plaukų savininkei. Žinoma, kai kurie įpročiai išlikę bei ir iki dabar mėgo pasislėpti nuo kitų asmenų kur nors bei ramiai skaityti knygą, niekam netrukdant. Tyla ir ramybė Stephenson buvo lyg koks šventas dalykas, kurio reikėjo karts nuo karto.
Šį kartą Violeta klaidžiojo po pilį, kol atrado laiptus. Ir anksčiau matė juos praeidama, bet taip ir nerįsdavo jais lipti viršun. Lūpas paliko tylus atodūsis bei neskubant liko jais į viršų. Rankose laikomą knygą suspaudė kiek tvirčiau bei kuo arčiau savęs, lyg bijotų pamesti. Pusiaukelėje sustojusi, atsisėdo bei įsitaisė ant laiptų. Buvo tokia raminanti tyla, jog iškart nusprendė, jog reikės dažniau čia ateiti, jei ir toliau bus netrukdoma. Su šypsenėle veide, pravėrė pirmuosius knygos puslapius bei akis įsmeigė pačią knygą.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Laiptai
« Atsakymas #257 Prieš 1 metus »
Eion be tikslo klaidžiojo po mokyklą. Tiesa, tai nebuvo visai tiesa - klastuolis turėjo tikslą nieko nesutikti. Norėjo pabūti vienas. Sumušimai pamažu užgijo, juos įžiūrėti galima nebent labai jau akylai spoksant į veidą. Taigi galima viską pamiršti. O kitą vasarą jis sugalvos ką nors geresnio nei sėdėjimas vaikų namuose.
Besitrainiodamas koridoriais atklydo iki laiptų. Nieko ypatingo, ar ne? Bet čia buvo tuščia, tad galima pabūti. Deja, netrukus berniukas suprato klydęs - kiek aukščiau ant laiptų sėdėjo nepažįstama mergina, kuri... skaitė knygą? Nuobodžiausia veikla pasaulyje! Reikėjo tos mergiotės dieną padaryti geresne. Tyliai užlipęs prie jos čiupo knygą ir pradėjo plėšti ją kvaišai iš rankų. Visai nieko nesakė, tačiau tikėjosi visai netrukus sudraskyti kvailą knygiūkštę į skutelius.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 86
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #258 Prieš 1 metus »
Nežinia kiek laiko praėjo, bet Violetai čia patiko. Net jei praeitų koks nors asmuo, manė, jog neužkalbinus taip ir praeis sau. Nors nelabai ir girdėjo ar kažkas visai netoliese vaikšto ar ne. Buvo labai įsijautusi į knygą, kad galėjo bent jau pusę jos perskaityti per dieną. Ilgai neužsibuvo, nors to ir norėjo, mat nepažįstamas berniukas išrovė knygą iš rankų.
- Ei!  Sušuko staigiai atsistojusi. Akys klaidžiojo tai į vaikinuką, tai į knygą. Tačiau gan gerai įsižiūrėjus, šviesiaplaukis buvo matytas bent keliose pamokose. Dėmesio niekad neatkreipdavo į jį, mat dažnai susikaupusi darė tai kas būdavo paskirta. - Atiduok! - Ištiesusi rankutę, tikėjosi, jog vaikas knygą grąžins. Kad tik nesugalvotų nieko kvailo..., pagalvojusi mintyse, vos girdimai atsiduso.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Laiptai
« Atsakymas #259 Prieš 11 mėnesių »
Vos tik brangiausioji knygiūkštė dingo iš mergiotės rankelių, toji pašoko ir pareiškė pasipiktinimą. Nors buvo aukštesnė už Eion, nebuvo labai jau įspūdingo ar gąsdinančio ūgio. Puiku, vadinasi, galima ją ramiai paerzinti. Jeigu ką išsitrauks lazdelę ir... turbūt pasigailės, kad per pamokas varnas šaudo (ko gero, vis dėlto paukščius, o ne koledžo mokinius).
- O kur labas? Kur prašau? Iš kur toks nemandagumas? - pats pradėjo reikšti nepasitenkinimą klastuolis, žinoma, nepaisydamas to, kad pats elgėsi, sakykime taip, ne itin mandagiai ir draugiškai. Dėl visa ko palipo pora pakopų aukščiau ir pradėjo su apsimestiniu susikaupimu apžiūrinėti knygiūkštę. Visai nebuvo įdomu, tačiau sugalvojęs šiandienai tikslą - išerzinti šitą mergiotę - dabar neketino sustoti. Tik jau ne anksčiau nei jai akivaizdžiai subjurs nuotaika. O kai taip nutiks, jam pačiam bus dar smagiau, tad tada tikrai nesustos. Viskas tiesiog puiku, ar ne?
Galiausiai vis dar apžiūrinėdamas knygą, bet nė raidės neperskaitydamas, atsisėdo ant laiptų ir apsimetė, kad vyresnė mokinė čia nė neegzistuoja.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 172
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #260 Prieš 7 mėnesius »
Tiesą sakant, norėjosi, kad pirma pamoka prasidėtų greičiau. Brendanas nekantravo susipažinti su mokiniais ir pažiūrėti, kaip jam seksis dirbti. Žinojo besistengsiantis būti draugiškas mokiniams ir juos sudominti. Tik ar tai pavyks? Ir, svarbiausia, ar tarp kolegų susiras draugų, kurie sutiktų nueiti į Kiauliasodį pašvęsti? Kai pats mokėsi Hogvartse, profesoriai atrodė esantys seni ir labai rimti. Dabar viskas kitaip. Jis pats dar jaunas, o kolegų tarpe turbūt yra ir dar jaunesnių.
Vis dėlto pamokos dar reikėjo palaukti kelias valandas, tad Brendanas be tikslo klaidžiojo koridoriais. Norėjo prisiminti, kaip čia viskas atrodo, tad tiesiog mėgavosi laiku pilyje. Pramogų čia ne itin daug, o ir Kiauliasodžio naktinis gyvenimas, sakykime taip, nuobodokas, tačiau mokslo metai dar tik prasidėjo, tad viskas nespėjo nusibosti.
Galų gale sustojo ant laiptų. Čia kabėjo paveikslas, kurį paauglystėje labai patiko erzinti. Neatrodė, kad jis pažino Brendaną, tad jis išsišiepė. Gal profesoriui bartis su portretu nėra labai tinkamas užsiėmimas, tačiau labai jau knietėjo tai padaryti. Taigi jis ištarė:
- Labas. Ar prisimeni mane, drauguži?
Paveiksle pavaizduotas vyras rūsčiai dėbsojo į naująjį profesorių, ir tai tik paskatino jį pradėti kvatotis.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Laiptai
« Atsakymas #261 Prieš 7 mėnesius »
     Kaedę draskė prieštaringi jausmai - ji norėjo džiaugtis tuo, kad vėl grįžo į Hogvartsą (nors pernai būdama čia, nebūtų pagalvojusi, kad norės taip džiaugtis, tačiau trys mėnesiai nebuvimo šitoj pily, pakeitė mergaitės nuomonę apie ją), tačiau vakarykštis įvykis traukinių stoty niekaip nepaliko mažos O'Connor galvelės ramybėje. Įvairūs klausimai ją varstė kiaurai - ar teisingai pasielgė? kaip jaučiasi Bretas? ar tikrai reikėjo tuos daiktus palikti ten gulėti? o gal juos kažkas paėmė? gal grąžins jai? bet ar tas kažkas, nugirdęs tokį Kaedės ir Breto pokalbį, nebijos prie jos prisiartinti? o ar jie su Bretu dar kada susitaikys? o gal tai buvo paskutinis kartas, kai jie matėsi? nejau jie taip nesmagiai išsiskyrė visam? ir kodėl Kaedė turėjo būti tokia nedėkinga? gi galėjo normaliai pasitikti tėtį ir viskas būtų baigęsi gerai, o dabar? ar ji galės sau kada nors už visą tai atleisti? nors... jeigu Bretas pasirodytų dabar, ar ji elgtųsi kitaip? ar priimtų jį gražiai ir atsiprašytų, ar vėl pasiųstų nežinia kur?
     Su tokiomis mintimis mergaitė skubėjo slinko link magijos istorijos kabineto. Troško galvoti apie tai, kad bus labai smagu vėl grįžti į pamokas ir pradėti antrą kursą magijos pasaulio mokykloje, tačiau klausimai neapleido jos galvos. Klausimai, klausimai, klausimai ir jokių atsakymų. Klausimai be atsakymų kankina labiausiai. Nors ar ne klausimas svarbiau už atsakymą? Kaedė į kažką įpuolė.
     Visa išsiblaškiusi pakėlė akis ir pamatė kažkokį vyrą, stovintį ant laiptų. Akimirką nesusigaudė kur yra ir ką daro, tačiau greitai susigriebė, kad turi atsiprašyti, tad sumurmėjusi kažkokį atsiprašymą, patraukė toliau ir vėl ėmė galvoti apie... PALA. O'Connor, spėjusi nusileisti kelis laiptus žemyn, atsigręžė atgal.
     - Dėde Brendanai?! - savo akimis netikėdama išpyškino Siobhána ir pasileidusi atgal puolė vyriškiui  į glėbį ir paskendo jo drabužių klostėse. Gal vis dėlto ne viską prarado? Bet staiga Kaedė susigriebė ir pakėlė galvą. - Palauk. O ką tu čia veiki?
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 172
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #262 Prieš 7 mėnesius »
Tiesą sakant, atrodė, kad tuoj uždus. Vis labiau artėjantys portreto antakiai dar labiau juokino. Tasai vyras aiškiai buvo nepatenkintas, bet nenorėjo to parodyti. Deja, Brendanas per tuos metus, kada nesilankė šioje mokykloje, nepamiršo, kaip reikia suerzinti šitą nufotografuotą žmogų. Taigi dabar juokėsi taip, kad galiausiai pradėjo bambėti ir kiti paveikslai.
Netrukus viskas nutrūko. Kažkas jį užpuolė, tad juokas staiga išnyko. Prireikė gerų poros akimirkų, kol naujasis nuodų ir vaistų profesorius suvokė, kas čia atsitiko. Žinojo, kad šita mergaitė čia mokosi, tad tikėjosi susitikti. Vis dėto toks pasimatymas ant laiptų nebuvo planuotas. Panašu, kad ir jo dukterėčia to nesitikėjo.
- Labas, Kaede, - maloniai pasisveikino ir atsargiai ją apkabino. - Džiaugiuosi, kad sveika ir gyva atvykai į Hogvartsą.
Brendanas žinojo tik tai, kas nutiko Skersiniame skersgatvyje, tad neįsivaizdavo, koks šitos mergaitės likimas. Bet ji, regis, džiaugėsi jį matydama. Tiesa, klausimas kiek sutrikdė.
- Argi nežinojai? Pradėjau čia profesoriauti, - atsakė. - O kaip tu laikaisi? Žinau, kas nutiko vasarą, - pridūrė.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Laiptai
« Atsakymas #263 Prieš 7 mėnesius »
     Brendanas neatrodė nustebęs. Na, žinoma nebus. Jeigu atvyko į Hogvartsą, tai tikrai gerai žinojo, kad Kaedė jame mokosi ir kad ją galimai sutiks. Bet mergaitė buvo gerokai nustebusi čia matydama dėdę, kuris Hogvartsą baigė jau prieš... kažkiek metų. Brendanui maloniai pasisveikinus su Siobhána, ši vėl liūdnai pagalvojo kodėl būtent Bretas, o ne jo brolis yra jos tėtis?
     - PROFESORIAUTI? - netikėdama Kaedė atsitraukė nuo dėdės ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų tarsi netikėdama ką girdi. - Tu?.. Iš kur turėjau žinoti? Aaa, turiu omeny, kokį dalyką dėstysi?
     Kaip man dabar reikės eiti į pamokas, kurias veda mano dėdė? Kaedė vis dar bandė apdoroti šią informaciją kol Brendanas labai netikėtai grįžo prie skaudžios temos, kuria O'Connor ką tik atsikratė. Tos įkyrios ir nemalonios mintys vėl ėmė veržtis į galvą. Šypseną nuo mergaitės veido lyg vėjas nupūtė, pečiai nusviro ir ji liūdnai atsiduso.
     - Ak, žiniai... - mintys vėl užgulė klastuolę ir ji kurį laiką liūdnai tylėjo. Paskui pridūrė: - Viską?
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 172
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #264 Prieš 7 mėnesius »
Akivaizdu, kad žinia mergaitę nustebino. Ką gi, jeigu ji ir Bretas normaliai sutartų, būtų galėjusi žinoti iš anksto. Ko gero, po įvyko apsiperkant mokyklai niekas nepasikeitė. Jie turbūt nė nesišnekėjo ar nesusirašė. Ir kodėl jo brolis toks neatsakingas?
- Na taip, aš, - išsišiepė Brendanas. Nesuprato, kas gi jau čia tokio stebuklingo. Nebuvo jis kvailas, o ir mokyklą baigė. - Ar tu ne tik po didžiąją salę nesižvalgai, bet ir tvarkaraščio neskaitai? Dėstysiu nuodus ir vaistus. Ir lauksiu tavęs pamokose.
Atidžiai stebėjo mergaitę. Vos neleptelėjo, kad jeigu ji šnekėtųsi su savo tėvu, turbūt būtų žinojusi šią informaciją. Vis dėlto nenorėjo jos skaudinti. Tuo labiau, kad tik užsiminus apie Bretą jo duktė aiškiai nusiminė.
- Viską? - perklausė. Staiga pradėjo atrodyti, kad kažko jis tikrai nežino. - Žinau tai, kad susipykote Skersiniame skersgatvyje, ir tu dingai. Bretas ėjo iš proto iš nerimo. Net nežinojau, ar atvyksi į Hogvartsą.
Suprato tarsi ginantis brolį, bet įtarė, kad turi tai padaryti. Jeigu jis nemelavo, bandė viską ištaisyti, bet Kaedė to nenorėjo. Ką gi, koks tėvas, tokia ir dukra. Tarp jų normalių santykių turbūt tiesiog negali būti.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Laiptai
« Atsakymas #265 Prieš 7 mėnesius »
     - Nuodus ir vaistus? - ir vėl perklausė Kaedė.
     - Geras, - šyptelėjo, o tada besijuokdama pridūrė, turėdama omeny dėdės žodžius „lauksiu tavęs pamokose“ - Šito galėjai garsiai nesakyti, skamba keistokai, ne? Tu būsi mano profesorius.
     O'Connor dar kartą smagiai nusijuokė - jai patiko dėdė, bet temai grįžus prie Breto ir Kaedės santykių vasarą, visas linksmumas vėl dingo. Akimirką mergaitė pasijuto, tarsi stovėtų ne prieš Brendaną, o prieš Bretą.
     - Išėjo iš proto? - vėl atkartojo Brendano žodžius, šį kartą labai liūdnu, tyliu balsu. - O aš vos neišėjau iš gyvenimo... Nuskambėjo per žiauriai. Pabandyk pakeisti temą. Jis tikrai dėl manęs jaudinosi? - akimirką pagalvojo ar nori atvirauti Brendanui, bet jis visad buvo toks malonus ir šiltas su trumpaplauke, tad Kaedė nusprendė, kad pasidalins. - Tik jam to nesakyk, bet... na, nėra jis labai atsakingas tėvas, ką? Tiesą sakant, net nežinau ar tikrai jam rūpiu. Atrodo, kad tik ir trokšta, kad dingčiau ir jo gyvenimo. Niekada nėra man pasakęs ko nors mielo ar šilto, nuo pat pirmos akimirkos vien neapykantą demonstruoja. O tu dabar sakai, kad kai iš tikro atsikratė manimi, tai jau iš proto išėjo? Aš... nežinau... O dar tas susitikimas vakar... - prisiminusi įvykį stoty, Kaedė norėjo skradžiai žemę prasmegti.
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 172
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #266 Prieš 7 mėnesius »
Buvo smagu, kad Kaedė, kurią Bretas apibūdindavo kaip piktą rėksnę, su juo bendrauja taip maloniai. Kaip šauksi, taip atsilieps, ar ne? Tik akivaizdu, kad jaunesnis brolis to neketina pripažinti.
- O ką? Manai, kad aš nuodams ir vaistams per kvailas? - šypsodamasis paklausė mergaitės. Tikrai nebuvo ji nei pikta, nei rėksnė. Žinoma, matė ją vos porą kartų, bet Bretui tikrai reikėtų daugiau galvoti apie savo elgesį. - Kaip tik dėl to ir reikėjo pasakyti, kad nesugalvotum išsisukinėti, - pridūrė.
Bet štai tėvo tema ir vėl sugadino Kaedės nuotaiką. Ko gero, reikės šnektelėti su Bretu ir paaiškinti, kaip reikia bendrauti su savo vaiku. Žinoma, Brendanas savų neturėjo, bet tai buvo akviaizdu.
- Taip, tikrai. Nesu jo tokio matęs, - atsakė į klausimą. Tolimesni Kaedės žodžiai parodė, kaip ji juo pasitiki. Tai buvo smagu, tad Brendanas nusišypsojo ir dabar pats apglėbė mergaitę rankomis. - Negaliu nuneigti to, ką apie jį sakai. Ir negaliu garantuoti, kad tu jam rūpi. Bet tikrai buvo išsigandęs ir sunerimęs. Jis tiesiog... Sunkiai valdo savo jausmus, ir jį lengva suerzinti. Toks jis jau yra. Su visais. Bet kas atsitiko vakar? - staiga pridūrė dar vieną klausimą. Ko jis dar nežino? Ir kodėl Bretas nieko nepranešė?!
Kad ir kaip nemėgo šeimos dramų, panašu, kad šį kartą atsidūrė tokios sūkuryje.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Laiptai
« Atsakymas #267 Prieš 7 mėnesius »
     Dėdė apglėbė Kaedę rankomis, šios veidas paskendo jo drabužių klostėse ir mergaitė klausėsi jo tariamų žodžių. Buvo keista kalbėti apie Bretą garsiai, o ypatingai tokia tema. O'Connor baiminosi, kad kažkokiu stebuklingu būdu tėtis gali juos dabar išgirsti, išgirsti Kaedės žodžius. Na, arba kad Brendanas papasakos broliui ką dukra apie jį mano ir kokia netikusi ji yra. Trumpaplaukė nuoširdžiai norėjo tikėti, kad taip nebus ir kad dėdė išlaikys paslaptį, bent jau nuo Breto.
     - Vakar, - vos ne sukūkčiojo žaliaakė, bet susitvardė neapsižliumbusi dar kartą. - Vakar jis mane surado... Traukinių stoty. Ne-nebuvo labai malonus. Nors gal aš nebuvau...
     Vos prieš porą mėnesių Kaedė nė už ką nebūtų patikėjusi, kad gali glaustis prie dėdės ir vos ne verkti, bet pastarieji įvykiai, o ypatingai šviežiausias vakarykštis, kažkaip pakeitė mergaitę. Ar tai buvo į gerą? Ar į blogą? Bet giliai širdy O'Connor jautė, kad daugiau niekada nebebus tokia kokia buvo. Nepasikeitė neatpažįstamai, tačiau viduje jautė, kad kai kurių dalykų nebesusigrąžins. Dabar įsikniaubusi į Brendano krūtinę tyliai kažką murmėjo apie tai, kad Bretas ją surado traukinių stoty, kad atėjo lyg niekur nieko, o pati Kaedė jį aprėkė, tada jis aprėkė ją ir ji... Nepaminėjo tos dalies, kur ji puolė į traukinį ir užsidariusi kajutėje praverkė gal pusę kelionės, bet vargu ar Brendanas aplamai ką nors girdėjo. Jei ir taip, tai tiktais nuotrupas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 mėnesius sukūrė Kaede Siobhán OConnor »
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“

*

Neprisijungęs Brendanas OConnor

  • Eliksyrininkas
  • ***
  • 172
  • Ar gali rūpėti kitam, jei nerūpi sau?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #268 Prieš 7 mėnesius »
Ar toks jausmas yra apkabinti savo vaiką? Glausti prie savęs ir būti atrama. Hm, įdomu. Tiesa, Brendanas abejojo norintis tų vaikų kada nors turėti, tačiau dabar buvo visai smagu. Jeigu Bretukas būtų normalus tėvas, jis pats galėtų būti nuostabiausias dėdė. Deja, viskas buvo pernelyg komplikuota - mergaitės gyvenimas nebuvo lengvas, o dar ir tėvas paaiškėjo nesąs ne kas kitas, o sunkiai sukalbamas jo brolis.
- Ar norėtum su juo susitaikyti? Ar nori iš viso pamiršti, kad jį pažinojai? - paklausė Brendanas. Nebuvo pratęs spręsti tokias sudėtingas užduotis. Stengėsi gyventi taip, kad gyvenimas būtų kuo paprastesnis. Deja, Breto ir Kaedės egzistavimą tai šiek tiek apsunkino.
- Ar tu pyksti ant Breto? - dar paklausė vis dar laikydamas priglaudęs mergaitę. - Kaip pati dėl to jautiesi?
Jis tikrai nebuvo geras psichologas. Čia praverstų Graham. Deja, jo į mokyklą taip paprastai nepasikviesi, vadinasi, teks šią situaciją kapstyti pačiam. Profesorius giliai atsiduso, bet daugiau nieko nebepasakė.
Norėčiau bent pabandyti atgaivinti pradinę veikėjo idėją. Jeigu kas nors nori su šiuo veikėju paplepėti, nueiti į barą ar vakarėlį, parašykit asmeniškai.

*

Neprisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • „Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.“
Ats: Laiptai
« Atsakymas #269 Prieš 7 mėnesius »
     Pasirodo, Brendanas visai gerai mokėjo išklausyti. Leido Kaedei netrukdomai iš pradžių išsipasakoti apie tėtį, o paskui ir murmėti neaiškius žodžius jam į krūtinę. Neatrodo, kad žinia apie Breto ir Kaedės susitikimą traukinių stoty, būtų labai pribloškusi Brendaną. Nejau jis viską jau žinojo? Tai kodėl tada klausė? Tačiau tai nebuvo labai svarbu, nes dėdė pateikė įdomų klausimą, kuris...
     - Nuskambėjo kaip pasiūlymas. Bet labai verčiantis susimąstyti pasiūlymas... Nežinau, dėde, nežinau... Jei susitaikysiu, ar jis pasikeis? Ar liks toks pat ir toliau nekęs manęs? Jeigu taip, gal tada ir pasirinkčiau antrą variantą... Nors ir būtų labai skaudu jį priimti, bet gal palengvėtų jį priėmus, nes nieko nebežinočiau? Bet... jis mano tėtis...
     Kiti du klausimai, o ypač pastarasis nuskambėjo kaip iš kokio psichologo lūpų. Mergaitė pakėlė akis į Brendaną ir susimąstė - iš kur jis traukia tokius klausimus? Jis ką - lankosi pas psichologą ar prisižiūrėjo daug psichologinių serialų?
„Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“