0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #135 Prieš 7 metus »
Kilstelėjo antakį. Pasirinkimas gal ir nesužavėjo, tačiau taipogi nenuvylė? Stebėtina. Manė, klastuolis bus linkęs į kokius nors didžiuosius pasaulio filosofus, kurių pavardžių, jei kada ir girdėtų, tai prisiminti negebėjo. Jie nebuvo jai nei įdomūs, nei dar kokie. Pati augusi su keturiomis vyresnėmis seserimis, kurios visos sutartinai ryte rijo meilės romanus, kito pasirinkimo irgi neturėjo, pati po keletą kartų perskaitė jau suskaitytas negyvai, byrančiais puslapiais ir nutrintais minkštais viršeliais Austen knygas.
Pakilo dar vienu laipteliu aukščiau, ir dar vienu, stovėjo priešais vyresnįjį klastuolį, tarp jų buvo vien du su puse metro laiptų pakopos. Kažin ko užslėptai vypsodama taipogi atsirėmė į turėklą, įsipatogino, perkėlė svorį ant kairiosios kojos. Prieš atsakydama į klausimą minutėlę pasvarstė, paprasčiausia į galvą atėjusi mintis buvo, kad šviesiaplaukis savo vardo negali pakęsti, kad siejamas su tam tikrais dalykais, kurių prisiminti nenorėtų. Svarstė, galbūt ir šiaip vardams teikė didelę reikšmę, kaip keltai tikėjo, kad žinodamas vardą įgyji galią jo savininkui ir paprasčiausiai saugojosi, šią mintį pakišo ir pasakytoji frazė.
- Nes bijai? - tiesiai šviesiai paklausė neaiškindama savo teiginio. Jau patyrė, kad pasiaiškinimai paslaptingajam rudaakiui klastuoliui neįdomūs, kokia prasmė tad tuščiai švaistytis žodžiais?
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Engel Böhler

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Slytherin
Ats: Laiptai
« Atsakymas #136 Prieš 7 metus »
  Elė Böhler, paklausta, kodėl sūnų taip įmantriai pavadino, atsakydavo: "Kai laukiausi, nieko doro negalėjau veikti. Vien gėriau pigią anglišką arbatą ir varvinau akis priešais televizoriuką, tokį nediduką mūsų bute. Per jį rodydavo ilgus įdomius filmus, tokius, kur pasakoja senovės graikų mitus ir panašiai. Labiausiai man patiko filmas apie angelus. Kokie jų vardai? Regis, būta Mykolo, Rafaelio, dar kažko. Rafaelis skambėjo nelabai vyriškai, taip sakė mielasis Adolfas, tad pavadinom gimusį kūdikį Angelu. Sakiau, nepatiks vardas, galės užaugęs pasikeisti ir pats išsirinkti patinkantį. Man jokio skirtumo. Tiesą sakant, labai džiaugiausi pagimdžiusi. Nebeskaudėjo strėnų..." - jaunoji vokietė paskui taip užsivesdavo apie nėštumo laikotarpiu patirtus skausmus, kad niekas negalėdajo jos užčiaupti, iškalbėdavo po dvi valandas. Dažnai pagiežos išliejimo metu įterpdavo sūnaus vardą, vien norėdama pabrėžti pridarytų išsigalvotų problemų padarinius. Kiek netikęs būdas parodyti meilę.
  Engel nieko prieš savo vardą neturėjo, atvirkščiai, mėgo jį dėl galybės variacijų ir manė, jog tai vienintelis geras dalykas, gautas iš gimdytojų. Kasdienybė atrodytų dvigubai niūresnė būnant Jonuku trečiuoju.
  - Džeisas, - prisimerkė. Baimei šiuo metu nebuvo vietos Angelo viduje, todėl baltaplaukės atsakymas pasirodė keistokas, nors logiškas. Paneigimas buvo būtinas. - Duok užuominą, galbūt tavo vardą atspėsiu.
  Vaikystėje pasižymėjęs aktyviu protinių sugebėjimų panaudojimu loginiuose žaidimose, su metais Angelas vis dažniau vengdavo spėlionių, kryžiažodžių. Suvokė nesuprantantis. Ne užduoties, greito sprendimo esmės. Jam labiau prie širdies gilus įsisąmoninimas, išsamios analizės. Šerloko Holmso analizės su visais nebyliais atsakymais. Bendravime noras neatskleisti savęs per daug ir pamatyti daug kito asmens susipindavo; kol kas jis nemokėjo to išnarplioti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Engel Böhler »
Everything everything falls apart

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #137 Prieš 7 metus »
Kai dar gyveno Norvegijoje, pietinėje dalyje, kur nebuvo kalnų, dažnai keliaudavo prie švyturio Lilesando pakrantėje. Neprisiminė, ar jis buvo veikiantis, ar ne, šiaip ar taio, nebuvo pats svarbiausias objektas. Aurorai nepatiko aukštis, toks, kai nejauti tvirto pagrindo po kojomis, kai nežinai, kad stovi ant žemės kurios egzistencija pasibaigia tik pačiame centre ištirpus uolienai. Plonas metalas švyturio stebėjimo aikštelėje tokio saugumo jausmo neteikė, todėl daugiau laiko praleisdavo ant uolų stebėdama liniją kur susitinka dveji vandenys, dvi srovės. Iš kairės vanduo buvo tamsesnis, mėlynesnis, vandenynas, o iš dešinės - žalesnė jūra.
Kartą buvo nukakusi ten per audrą, šėlstančios bangos žavėjo, daužėsi į uolas, sūrūs purslai tyško ant veido ir drabužių, blakstienos pasidengė druskos kristalėliais. Vėjas buvo toks stiprus, kad galėjai stačiai stovėdamas atsipalaiduoti ir jis tave išlaikytų, nukritęs nesiplotum ant uolos.
Atsirėmusi į turėklus jautėsi panašiai. Buvo pusiaukelėje iš šešto į penktą aukštą, vadinasi, atstumas iki žemės nemenkas užtenka persiversti per turėklus ir tarti 'viso gero, pasauli'. Tai šiek tiek baugino.
Skubotas vaikino prisistatymas dar kartą privertė kilstelėti antakį, kiek perkreipus lūpas šyptelėti. Baimė ne pasakyti vardą, baimė būti pavadintam bailiu, dingtelėjo Aurorai.
- Ką gi. Malonu susipažinti, Džeisai, - beveik juokaudama pratarė, pabrėždama išgirstąjį vaikinuko vardą. Nejučia prisiminė josios pirmaisiais metais Apsigynimą nuo juodosios magijos dėsčiusią profesorę, kuri save pristatinėdavo kaip Kasandrą, tačiau tas vardas buvo toks žemiškas ir išpūstas, kad vargiai derėjo prie josios asmenybės. Kažkaip panašiai jautėsi ir čia, nors ką galima pasakyti, jei žmogaus dar nepažįsti?
- Šviesa padangėje, - šyptelėdama tarė. Buvo įdomu, kokį vardą gaus pagal šią gana akivaizdžią užuominą.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Engel Böhler

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Slytherin
Ats: Laiptai
« Atsakymas #138 Prieš 7 metus »
  Nuo atsakymo apie mėgstamą autorių šviesiaplaukis įdėmiau klausėsi mergaitės dėstomų minčių. Būtų mielai klausęsis ir slapčiausių pasąmonės balselių, gaila, magija nėra pažengusi tiek toli. Kol kas minčių skaitytuvo niekas neišrado, galbūt niekada ir neišras. Pasąmonė gili it vandenynas, nesubtili neaiškaus dydžio neaiški paslapčių tvirtovė. Lai tokia ir lieka.
  Šviesa padangėje. Aušta nauja diena. Aušra.
  - Esi girdėjusi mitą, kaip romėnų aušros deivė įsimylėjo princą? - patvirtinimo arba paneigimo Engel, žinoma, nelaukė. - Pasakojama, kad deivė buvusi labai graži, mėlynomis akimis, vėjo išplaikstytais auksiniais plaukais. Turėjo ji brolį Saulę ir seserį Luną. Kiekvieną rytą deivė keldavosi labai anksti, perskrisdavo dangų ir į Žemę parnešdavo aušrą. Vieną naktį, kai nešė rytinę šviesą į Žemę, pastebėjo drąsų Trojos princą. Iškart jį pamilo, jis jai atsakė tuo pačiu. Tačiau džiaugsmas ilgai nesitęsė; Trojos princas buvo mirtingas. Aušros deivė, norėdama likti su mylimuoju amžinai, rado išeitį. Ji kreipėsi į kitą dievą, paprašė suteikti princui nemirtingumą. Dievas sutiko. Pirmą kartą neįsigilinęs galėtum sakyti „viskas baigėsi laimingai“. Bet taip nenutiko. Deivė nepagalvojo ir vietoje amžinos jaunystės paprašė paprasto ilgaamžiškumo, todėl karaliaus sūnų pasmerkė likti amžinai senu. Išties kvaila klaida, kaip manai, Aurora?
  Apsispręsti tarp Aušros ir Auroros padėjo intuicija. Net jei spėjimas neteisingas, sielotis nebus ko, vis tiek toks ilgas pasakojimas prilygo asmeniniam pasiekimui. Kokiam? Daugiausiai ištartų žodžių per paskutiniuosius tris mėnesius. Šnekėti klastuolis mėgo, visgi kitaip nei keletas pažįstamų, ne su visais sutiktais.
Everything everything falls apart

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #139 Prieš 7 metus »
Tylėdama klausėsi legendos, vadinamojo Džeiso balso skambesio, lūpas pamažu papuošė šypsena, taip ir liko, kol vaikinukas pabaigė. Mitą buvo girdėjusi, skaičiusi, juk visiems kada nors pasidaro įdomu, ar jų vardas turi reikšmę, kodėl jį tokį išrinko, ar jis retas, ar dažnas pasaulyje, natūralu, kad ir pačios Auroros šie klausimai neaplenkė, kad jie kilo. Niekada neklausė motinos, kodėl jai išrinko tokį vardą, niekada neapleido ir svarstymai, ar jis toks dėl to, kad romėnų deivės toks buvo vardas, ar dėl to, kad naktį jai gimus danguje buvo matyti šiaurės pašvaistė. Pačiai jai labiau patiko antrasis variantas, nesijautė kažkaip susisiejusi su romėnų mitais. Seserys buvo pavadintos visiškai norvegiškais vardais, Siv turėjo skandinavų žemės deivės vardą, Torhildos vardas buvo siejamas su karo dievo Toro vardu, Iselin vardas gražiai skambėjo (kaip kvaila), o Soley pirmasis skiemuo reiškė saulę.
- Kvailoka, tačiau jeigu deivė šitaip mylėjo princą, turėjo būti laiminga, kad jis amžinai bus šalia nepaisydama jo amžiaus, - paviršutininškai pasvarstė sidabraplaukė. Jai apskritai atrodė kvaila mintis prašyti amžino gyvenimo, tuo labiau, kad daugybė istorijos detalių buvo neatskleista ir ji nežinojo, ar princas irgi norėjo gyventi amžinai šalia deivės, o gal tai tebuvo vienpusė meilė ir jis tetroško ramiai numirti ir nebesukti galvos dėl nieko. Šičia tegalėjo spėlioti. - Ir taip, aš Aurora, - šyptelėjo. Vis dar abejojo dėl vaikinuko vardo, atrodė... per daug netikras, tačiau nusprendė palaukti, vėliau paaiškės. Kai kuriems dalykams reikia laiko.
- Man įdomu, - lėtai pratarė. - Kokį vardą būčiau gavusi iš tavęs, jei nebūčiau pasakiusi jokių užuominų, šiaip?
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Engel Böhler

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Slytherin
Ats: Laiptai
« Atsakymas #140 Prieš 7 metus »
  Aušros deivės meilės pasakojimo pagalba Angelas arba norėjo sužinoti, kokia pašnekovės nuomonė amžino gyvenimo klausimu, arba tiesiog norėjo pasidalinti istorija. Juk ne kasdien sutinki skaitantį ir šiek tiek nusimanantį literatūroje žmogų. Kita vertus, ketinimai galėjo būti ir visai kitokie. Pavyzdžiui, išprovokavimas, suerzinimas. Velniškai smagu turėti kokios nors įtakos kitų emocijoms.
  Pasiknaisiojęs idėjų prikimštoje galvoje, tarė:
  - Niekur Neskubančioji, - koks originalumas, Angele. Cha.
  Kuo ilgiau stovėjo ant laiptų ir kalbėjosi su mergaite, tuo labiau įsitikino ne visus trylikamečius esant dramatiškus užsispyrėlius, pamirštančius miške savo burtų lazdeles. Aplinkui pilna sumanesnių ir apskritai paprastesnių būtybių nei iš dangaus nukritusios įseserės. Nėra ko apsimesti; labiausiai poezijos dievintojas nemėgo dramų karalienių bei "likimo nuskriaustų" apsimetėlių, kurie nuolatos mala liežuviu nieko protingo nepasakydami. Abu tipai vienodai šleikštūs. Prisiekė sau, jei kažkokiu stebuklingu būdu taps panašaus charakterio atstovu, be dvejonių voš sau į veidą magiška keptuve. Kad noras parodyti visuomenei bukumą išgaruotų.
  Nuo stovėjimo užtirpo kojos, todėl šviesiaplaukis apsigręžė paganyti akių į apatinius aukštus. Rankas sukryžiavo ant turėklų. Būtų norėjęs, būtų galėjęs žiūrėti į pirmame aukšte lūkuriuojančių moksleivių būrelį – nenorėjo. Dėmesį patraukė judantys žmonių portretai. Anksčiau nesusimąstė, kuo vertėsi paveiksluose gyvenančios damos, it į karaliaus puotą išsipustę vyrai. Dabar parūpo. Sprendžiant iš portrete įkalintų pasipūtimo, visi praeitame amžiuje priklausė bala žino kokioms kilmingųjų bendruomenėms. Gyveno gyveno turtingai, skaniai gėrė, valgė, paskui mirė. Žiaurus tas likimas, ką čia bepridursi. Visgi neskaitant išsipusčiusių, kabėjo pora paveikslų ir į didvyrius panašių asmenų. Su šarvais, apsiginklavusių aštriausiais kalavijais, įstrigusių kraujo atspalvio saulėtekio fone. Anie tikrai patyrę nuotykių, turėtų ką papasakoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Engel Böhler »
Everything everything falls apart

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #141 Prieš 7 metus »
Vyptelėjo. Kiek išmonės, sarkazmo. Išties, geriau sugalvoti nebūtų galėjęs. Neliko ko pridurti.
Šiam nusigręžus, Aurora perkėlė svorį ant kitos kojos, liko atsirėmusi į turėklus, vien delnu stipriai sugniaužė stulpelį, laikantį turėklo viršutiniąją dalį ore. Kad nepersiverstų. Tikimybė buvo maža, mažesnė už mažą, bet juk kas nors galėjo sumanyti pajuokauti, rizikuoti nenorėjo, ne šiuo atveju.
Švelniai smalsiu žvilgsniu stebėdama klastuolio nugarą, ėmė svarstyti, kur šis ėjo, iš kur ėjo, galvoje net ėmė kurti įsivaizduojamas, kai kur net nelabai logiškas priešistores. Įsivaizdavo, kad jis kilęs iš skandinavijos, nors angliškai šnekėjo nepriekaišyingai, akcentas buvo justi, o dar tie šviesūs plaukai. Turėjo tėvus, rūpestingus, tačiau ne itin mylinčius, šitaip nusprendė dėl atsainumo, abejingumo (apsimestinio ar tikro) aplinkai, galbūt todėl, kad kalboje girdėjosi apsiskaitymas. Tačiau čia jau galėjo atsirasti ir prieštaravimų, kodėl negalėtų mylimas vaikas būti apsišvietęs literatūrine prasme?
Ir vis dėl to, tokie svarstymai toli nenuvedė, pažadino norą sužinoti daugiau ir baimę spausti. Ką gi, šiuo atveju tereikėjo prisijaukinti laiką, apsišarvuoti kantrybe ir pasistengti, kad Džeisas taip pat neprarastų susidomėjimo jos pačios asmenybe.
- Apie ką... galvoji? - atsargiai, tyliau nei įprastai, paklausė, nukreipė žvilgsnį į šoną, idant nesijustų užklupta spoksanti, jeigu klastuolis atsisuktų.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Laiptai
« Atsakymas #142 Prieš 7 metus »
Claudie lipo laiptais. Ji šiek tiek vėlavo. Greitai turėtų prasidėti ateities būrimo pamoka, o ji tik prieš pusę minutės išėjo iš bendrojo kambario. Nulipo kelis laiptelius ir laiptai pradėjo lėtai suktis. Mergaitė atsigręžė, bandė grįžti atgal, bet laiptai jai neleido. Ji labai išsigando. Juk žiobariškame pasaulyje laiptai nesisuka. Mokinei jau truputį atsibodo tos keistenybės, nes jų yra labai daug.
Išsigandusi mergaitė jau pradėjo kurti kalbą, jei pavėluotų, bet jai to neprireikė. Po minutės laiptai sustojo. Mergaitė lengviau atsipūtė. Greitai nulipo laiptais, nes pamoka tuoj prasidės. Be to jaudinosi, kad laiptai vėl nepradėtų suktis. Ji paskubėjo, todėl į ateities būrimo pamoką nubėjo su skambučiu.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Laiptai
« Atsakymas #143 Prieš 7 metus »
Gran sedėjo ant laiptų.Ji matė,kaip kažkokia mergaitė nubėgo į pamoką.Dar dvi merginos,ji nutarė prieitiprie jų.Buvo gana sudetinga,nes ij buvo beveik apačioje,o jos viršuje.Užlpo ant laiptų.Ji laukė kol pajudės.Poto sekantis laiptas,vėl sukimasis.Ir taip toliau.Paskutinis laiptas.Grantacija užlipo ant paskutinio,gan ilgai laukė kol pasisuks. Pasisuko,ji nuėjo prie jų jos tyliai kalbėjo.Ji priėjo dar arčiau ir tarė:
-Sveikos,ar netrugdau?

*

Neprisijungęs Engel Böhler

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Slytherin
Ats: Laiptai
« Atsakymas #144 Prieš 7 metus »
  Tylus savito tembro balselis priminė vėjelio dvelkimą. Pajusti neįmanoma, bet susikurti iliuziją paprasta. Štai vieną akimirką tu mokykloje, štai kitą akimirką tavęs nebėra. Ankstyvo pavasario rytą stovi basomis kojomis žalioje pievoje, iš šiaurės pučia lengvas vėjelis, kedena plaukus. Uodi margų gėlių kvapą (nebent esi alergiškas), pirštų galais lieti ilgas žoles. Apima gili ramybė. Tuomet prisiartinęs šešėlis teiraujasi, kas sukasi tavo mintyse. Neturi žalio supratimo. Neturiu žalio supratimo.
  - Apie portretų kilmę, - išgalvota nesąmonė skambėtų taip pat nevykusiai kaip realus atsakymas.
  Į Angelo fantazijų rėmus toje pačioje vietoje, kur prieš akimirką, stovinti Aurora netilpo. Sunku įsivaizduoti ją kirviu mosikuojančios karžygės vietoje, taip pat keista būtų regėti vilkinčią karališkais, pagal specialų užsakymą pasiūtais rūbais. Atrodė netrokštanti garbės, todėl netiko prie ketvirto aukšto gyventojų.
  Kad ir kiek teorijų bandytų įpiršti ateities būrimo mokslas, ateitis mažai tepriklauso nuo mūsų norų. Kiekvieno portretą gaubia nežinomybės šydas. Kas po juo - išlieka mįsle iki pat gyvenimo galo. Be to, daug maloniau gyventi esamuoju laiku ir žinoti, kad esi apsuptas eilinių žmonių, nespėjusių tapti dvidešimt pirmojo amžiaus herojais.
  - Teko apsilankyti bibliotekos uždraustajame skyriuje? 
  Uždraustuoju vadinamas skyrius seniai nebebuvo uždraustas. Daugybė mokinių, pradedant nuo pirmakursių, esti slapčia ištyrinėję tas septynias lentynas ilgai išilgai. Tamsiausias magijos paslaptis saugančių knygų gal ir neskaitė, užtat sukaupė pakankamai drąsos nusižengti mokyklos taisyklėms ir tuo galėjo pasigirti naujai susirastiems draugams. Tame slypėjo visas smagumas, o skyriaus pavadinimas išliko dėl bendro susitarimo.
Everything everything falls apart

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #145 Prieš 7 metus »
Pasijuto kaip įsibrovėlė į numylėtą, uždarą pasaulį, stovėdama ten, ant pakopos, mažu kūnu ramstydama turėklus ir kabindamasi į juos kaip į paskutinį šiaudą dėl šią akimirką atrodančios kvailos aukščio baimės. Tarėsi matanti, kaip ją, įsibrovėlę, taikiai priėmė priešais stovintysis. Jautėsi nejaukiai, tačiau o kaip kitaip? Užkariautojai irgi iš pradžių būna tik įsibrovėliai, su savo stiprybėmis ir savo silpnybėmis, tik paskui tampa užkariautojais, pamažėle įsipaišančiais į bendrą vaizdą ir galų gale tokiais, be kurių pasaulis neįsivaizduojamas.
Turėjo džiaugtis (ir džiaugėsi), kad nebuvo išstumta iš vaikino pasaulio tarpdurio, tarpuvarčio, kad nebuvo prieš nosį užtrenkti vartai, tačiau giliai kirbėjo abejonė, gal tai tik paprastas, vidinę protingo žmogaus jėgą atspindintis mandagumas. Nepratarė nė žodžio, nebyliai linktelėjo, nė neišspaudė iš savęs apsimestinio tolesnio susidomėjimo vyresniojo mintimis, kurį net ir savo galvoje atsisakė vadinti pasakytuoju vardu. Jis tiesiog jam netiko.
- Ne, - nematė reikalo meluoti, per trejus metus nieko iš uždraustojo skyriaus neprireikė, ir susidomėjimo jokio nekėlė uždrausti raštai. - Pats, manyčiau, esi buvęs?
Štai kažkodėl į galvą atėjo mintis, kad vadinamasis Džeisas panorės pravesti ekskursiją po užgintų knygų lentynų labirintą, net šyptelėjo iš tokių savo pamąstymų. Nebuvo panašus į kalbųjį, tuo labiau į žmogų, gebantį užsiimti edukacine veikla. Spėjo, kad legendos atpasakojimas buvo bene ilgiausia jo kalba be pertrūkių. O gal jis kalba neužsičiaupdamas šalia žmonių, kurie jam savi. Atsirado naujas tikslas. Tapti sava.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Laiptai
« Atsakymas #146 Prieš 7 metus »
Claudie ir vėl vėluoja. Juk nori susitikti su drauge! Bet laiptai jai pastojo kelią. Ji jau buvo išsiaiškinusi šią paslaptį, bet ją vis klaidino.
-Nagi, greičiau bėk! Juk iki kiemo dar toli.
Viskas buvo gerai, kol nepradėjo lipti laiptais.
-Ach, ir vėl tie laiptai... Nežinau kur mane nukels.
Bet mergaitei ir toliau nesisekė. Laiptai vis sustodavo ne toje vietoje. Ir taip gal 10 minučių. Pagaliau sustojo ten, kur varniukei iš tikro reikėjo. Bet... Nubėgusi iki kiemo, ji savo draugės nerado. Draugė neišlaukė, kol Claudie kovojo su laiptais. Todėl mažoji burtininkė dar labiau įniršo. Ji greitai bėgo į bendrąjį kambarį, tik šykart, laiptai ją nukėlė ten, kur jai reikėjo, taip sukeldami dar didesnį įniršį.
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Engel Böhler

  • VII kursas
  • *
  • 17
  • Taškai:
  • Slytherin
Ats: Laiptai
« Atsakymas #147 Prieš 7 metus »
  - Užmetęs akį, - lyg tarp kitko patikslino.
  Ir iš tiesų nė vieno apsilankymo skaitykloje metu auksinės grandinėlės, skiriančios pagrindinę bibliotekos dalį nuo slaptosios, peržengti nepavyko. Tikriau, vaikinas nebandė. Atgrasė didelė tikimybė, jog toje vietoje gali sutikti mažesnių grifiukų, raudoniu išmuštais skruostais. Juokaujama, kad jų širdys iškaltos iš kiečiausio akmens ir nevirpa. Tyra nesąmonė. Bet narsuoliai Godriko Grifo pasekėjai erzina daugumą klastuolių. Šiems dviem koledžams lemta nesutarti, galų gale net jų koledžo įkūrėjų draugais nebūtum galėjęs pavadinti. Istorinio fakto nepakeisi.
  Nors atsukęs nugarą visus objektus aiškiai įsivaizdavo, Engel vis tiek sugrįžo į pradinę stovėjimo poziciją. Taip vėl galėjo stebėti mergaitę. Šioji buvo įsikibusi šviesaus turėklo, jis matė, kaip linktelėjo, kaip nežymiai krustelėjo veido raumenys. Iškalbingumas išgaravo. Akivaizdu, pokalbis ėjo į pabaigą.
  - Jei kartais slankiotum netoliese to skyriaus... - sakinio neužbaigė beveik įsitikinęs, kad liks suprastas. Kalbant užuominomis svarbiausia vadovautis vienu paprastu principu. Kalbėk tol, kol pats supranti, ką kalbi.
  Banalių atsisveikinimo frazių nemėgstantis Angelas norėjo panaudoti kokį nors reikšmingą rankos gestą, deja, nesugalvojo jokio, neatrodančio kvailai. Paskutinį kartą nužvelgęs romėnų mitologijos deivės bendravardę, kilstelėjo lūpų kampučius. (Abejotina, ar tiek pastangų užteko normaliai šypsenai sukurti, veikiau vypsniui.) Neskubėdamas nulipo keliais likusiais šešto aukšto laipteliais, po to kojos pačios ėmė nešti vis žemyn, žemyn.
Everything everything falls apart

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Laiptai
« Atsakymas #148 Prieš 7 metus »
Šiam nuėjus, nusekė akimis tayrtum kokį nepaprastą stebuklą ar nuskrendantį pukštį, ar laivą, galų gale išnykstantį horizonte. Tyla užpildė erdves. Nesigirdėjo nei žingsnių, vien tik aidėjo kažkokios jai vienai girdimos muzikos garsai, kaip iš olos, sekdama tais balsais galėjo pasiekti kitus pasaulius savo vaizduotėje, jau ir užmiršusi, kur ėjo, vis tiek ten atsidurti.
Pastatė pėdą ant pirštų, pasukiojo kulkšnį į šalis, perkėlė ant jos svorį ir stryktelėjusi nušoko laipteliu žemiau. Pro neįžvelgiamą stogalngį kažkur aukštose lubose plykstelėjo vinišas saulės spindulys, jo atšvaitai sužaidė ant sidabrinių mergaitės plaukų, tarytum prasibrovė pro kaukolę į smegenis, šiose ji svarstė, ką reiškė neužbaigtas sakinys, nesuprato. Variantų galėjo būti daugybė. Galėjo išreikšti kvietimą ten susitikti, galėjo išreikšti pasiūlymą pačiai vienai paklaidžioti, galėjo nereikšti nieko, vien būti kaip nebylus atsisveikinimas, išlaikantis paslaptį jo paties.
Nesakytų, kad neprisimins. Neveltui sakoma, kad slaptingumas žavi ir traukia, visais įmanomais būdais, tad ir Aurorą žavėjo bei traukė, virvėmis ar tai sidabriniais siūlais rišo ir pynėsi so jo likimo gija, nors tai irgi galima tik numanyti.
Užmiršusi, kur ėjo, ėmė leistis į požemius, į Klastūnyno bendrąjį kambarį. Buvo naivi, tad naiviai tikėjosi, kad paslaptingasis Džeisas taip pat patraukė ten. Abejotina.
Sekė balsais į olas.
Užmiršo veidus kurių ilgėjosi
Prisiminė širdis, kuriomis rizikavo (išties, jei gerai pagalvotume, ši buvo vienintelė)
Tada, kai liežuvis pynėsi. Tada, kai negalėjo slėptis, sekė žodžiais į olas.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Nicole Fields

  • III kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #149 Prieš 7 metus »
Nicolė skubėjo į nuodų ir vaistų pamoką rūsyje. ,,Kad tik nepavėluočiau, kad tik nepavėluočiau... Mokytojas mane užmuš!!!" Ji visa drebėjo iš baimės ir nuovargio. Bėgo kiek įkabindama, kol pasiekė laiptus. Iš pažiūros tai buvo paprasti laiptai, nors gal kiek labiau apšiurę negu visi kiti. Atrodė stabiliai, todėl Nicolė negalvodama pasileido jais žemyn. Deja, tai buvo esminė mergaitės klaida... Laiptai ėmė suktis, kraipytis ir Nicolė nebesuprato, kas vyksta. Ji žinojo, kad Hogvartse laiptai juda, pati su kitais varnanagiukais buvo su tokiais susidūrusi, tačiau šie laipai buvo kažkokie... keisti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Kai laiptai pagaliau liovėsi judėję, Nicolė pamatė priešais save aptrupėjusią arką, o už jos – tamsų, deglais neapšviestą koridorių. ,,Atrodo, į pamoką vėluosiu..." pagalvojo sau Nicolė ir lėtai įžengė į tamsią nežinią...