0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #135 Prieš 1 savaitę »
- Kai jis šalia jautiesi ramiau taip? Bet Oliveri. Kai tu užaugsi reikės priimti daug visokių sprendimų. Ko nori iš savo gyvenimo, kuo nori tapti, ką nori veikti ir taip toliau. Tėvai žinoma duos tau patarimų. Bet tu pats priimsi sprendimus. Kartais klysi, kartais ne. Visiems žmonėms taip nutinka. Dabar reikia pasistengti suprasti, kad klysti nėra blogai. Tada, kai užaugsi bus lengviau priimti sprendimus, dėl jų tu pats būsi atsakingas. Ne tėtis, ne kas kitas. Kaip ir sakiau tėvai duos patarimų, brolis, draugai. Dabar esi vaikas, mokaisi ne vien pamokoms reikiamų dalykų, bet ir gyvenime reikalingų įgūdžių. Klaidų nereikia bijoti. Jos irgi gali pamokyti ko nors. Na tarkim jei nesiseka kerai, nereikia pulti į neviltį. Tu visada gali bandyti daug kartų, kol pavyks. - Kalbėjo daug. Kartais sustodamas ir pagalvodamas ką sakyti.
Berniukas vėl pabandė ir dabar jam pavyko. Auris plačiai šypsojosi.
- Matai, puiku. Šaunuolis. Įsileisk tą sėkmės jausmą į širdį Oliveri, kai bandysi kerėti prisimink, kad puikiai gali tai padaryti. Ar nori dar kartą pabandyti?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #136 Prieš 9 valandas »
Tikrai taip. Kai šalia būdavo tėtis, viskas atrodydavo žymiai geriau. Oliveris suprato, kad kažkada bus didelis ir nebegalės dažnai būti su tėčiu. Galbūt netgi pats bus tėtis. Bet giliai viduje vis tiek norėjo visada būti su tuo žmogumi. Tėtis pats geriausias.
- Man nepatinka, kai kažkas nepasiseka. Nes taip būna nuolat, - liūdnai pratarė. Visai nesmagu kalbėti apie tai, kad jis tėra kažkoks nieko nesugebantis nevykėlis, tad daugiau apie tai nieko nesakė. Tik pridūrė: - O aš galėsiu dirbti kartu su tėčiu, kad jis man padėtų?
Kol kas neįsivaizdavo, ką norėtų veikti, kai užaugs, bet viena aišku - su geriausiu žmogumi jam patiktų beveik bet kas. Na, nepatiktų kvidičas, bet tėtis jo nežais. Tikrai nežais.
Pradžiugęs dėl sėkmingų kerų Oliveris norėjo pabandyti dar kartą. Labai norėjo. Taigi kai Auris paklausė būtent to, energingai sulinksėjo. Kurį laiką galvojo apie tą laivą ir gniauždamas lazdelę ištarė:
- Clorobuble.
Pasipylė įvairaus dydžio burbulai, kurie pradėjo sklandyti aplink jį ir Aurį. Oliveris norėjo parodyti, koks yra laimingas, bet kartu buvo drovu tai padaryti. Taigi tiesiog ramiai šypsojosi ir stebėjo tuos burbulus. Gal pagaliau išmoko bent vienus kerus?
- Auri... - pradėjo dar vieną klausimą. Kurį laiką dėliojo mintis ir galiausiai pratęsė: - Žinau, kad yra tokie Gynėjo kerai, kuriems reikia smagaus prisiminimo. Ar užtektų galvoti apie lego, ar reikėtų kažko kito?
Žinojo šiandien tų kerų nebandysiantis, bet vis tiek buvo labai įdomu. Kada nors būtinai pavyks, ir jis sužinos, koks gyvūnas yra jo gynėjas.