0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Erika Rozelyn

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #120 Prieš 6 metus »
Po susitikimo su draugais didžiojoje salėje, Odeta nusprendė apsilankyti bibliotekoje. Ji norėjo pasimokyti apie įvairiausius dalykus, kad geriau sektusi per pamokas. Ji bevaikštant bibliotekoje pamatė duris ant kurių buvo parašyta 'GRIEŠTAI DRAUDŽIAMA ĮEITI'. Bet Odeta buvo labai smalsi mergaitė todėl buvo labai sunku atsispirti pagundai, kad sužinotų kas ten yra. Taigi ji pabandė atidaryti duris, bet jai nepavyko. Bet mergaitė nenuleido rankų.  Juk ji bibliotekoje, čia tiek knygų apie burtus. Na po šiektiek laiko ji rado vieną knygą kurioje buvo rašoma kaip atrakinti spynas. Ji nuėjo prie tų durų ir ištarė burtažodį bei mostelėjo savo burtų lazdele. Odetai pavyko. Taigi ji tyliai įsliūkino į kambarį. Buvo labai tamsu taigi ji pasišvietė su savo burtų lzdele. Ji pamatė, jog čia taip pat biblioteka. Tik nesuprato kodėl ji uždrausta. Na ji nusprendė apžiūrėti knygas. Paėmė pirmą po ranka pasitaikiusią knygą ir ją atsivertė. Odetai pasidarė labai keista. Joje buvo tik vienas sakinys: Paklausk ko tik nori. Odeta taip ir padarė. Ji paklausė kodėl čia uždrausta eiti? Knygoje atsirado užrašas: Todėl nes, čia labai pavojinga. Odeta nesuprato. Kaip gali būti pavojinga bibliotekoje. Todėl paprašė papasakoti truputėli aiškiau. Knygoje vėl atsirado užrašas: Čia yra knygų kuriose parašyti patys baisiausi burtai. Bėja čia yra knygų kuris nors ir keista, gali atgyti.                     
                                                                                                                                         
                                                                                                                                         
                                                                                                                                           
                                             
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Odeta Velvet »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #121 Prieš 6 metus »
Brolis buvo gan nustebintas sesers reakcijos. Tačiau džiaugėsi, kad Mela suprato jį.
-Gerai, Julyte, pasakysiu, kada man reiks tos nuotraukos,-šypsodamasis atsakė Igoris. Jo mėlynai pilkos akys meiliai nužvelgė Melijandrą,-Be pažadų, Mela, aš ir taip žinau, kad padėsi,- tarstelėjo, suskišdamas rankas į uniformos kišenes. Stebėdamas, kaip sesuo paslėpia jų šeimos nuotrauką, Igis šyptelėjo. Kas jau kas, bet visos paslaptys, susijusios su jo ir Melos šeima bus išaiškintos. Nesvarbu, kad dėl to gali žūti asmenys.
Staiga Igoris pajuto, kaip jį Melijandra pabučiavo į skruostą. Šis su nuostabos išraiška veide dėbtelėjo į sesę.
-Hmmmm, gerai,- tetiek tepasakė švilpis, žiūrėdamas, kaip vilkolakė išėjo iš Uždraustojo skyriaus,- Iki kito susitikimo Melijandra,- tyliai atsisveikino brolis, suprasdamas, kad jie kartu neišeis iš čia.
Paskutinį sykį apsižvalgęs šiame skyriuje, pasigriebęs Elos knygą apie vilkolakius, Lorijanas-Greywindas irgi pasekė Melos Julijos keliu- išsinešdino iš Uždraustojo skyriaus.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #122 Prieš 6 metus »
Emilliai buvo visada smalsu kas yra uždraustajam skyriuj , bibliotekoje.  Jai tai lyg niekaip nedavinėjo ramybės. Kai ji bibliotekoj, ji visada pažiūri į uždraustojo skyriaus puse. Jau buvo atostogos, daug mokytoju išvažiavę , todėl Emillia , nusprendė naktį slaptai įeiti į uždraustąjį skyrių , kur ji taip ilgai galvojo ten nueiti . Jai buvo įdomu kokios ten knygos , ir apie ką .
 Naktį Emillia užsidėjo juodus drabužius, ir tyliai pradėjo eiti į uždraustąjį skyrių. Emillia buvo dar karta patikrinus, ar nieko nėra bibliotekoje, kad galėtu ten patekti. Lyg ir nieko. Svarbu, kad niekas nesužinotu. Nes nenoriu būti išmesta iš Hogvartso. Bet įdomu, kas ten. Dabar turbūt tiek daug visko sužinosiu. Tyliai einant, pas Emillia atsirado šypsena. Emillia buvo jau priėjus prie uždraustojo skyriaus. Ten buvo parašyta " uždraustasis skyrius" , "draudžiama eiti". Emillia giliai įkvėpė orą, ir įėjo į uždraustąjį skyrių. Pas Emillia, buvo ne kokia rega, todėl , jai buvo sunku ką nors pamatyti. Ji priėjo prie pirmos pasitaikančios lentynos ir paėmė pirmą pasitaikančią knygą. Jai buvo sunku ką nors pamatyti.Nieko nesimato. Jeigu pasinaudosiu burtažodžiu Lumos tai mane gali kas nors pastebėti. Gal reikės surizikuoti? Na tikiuosi manęs niekas nepastebės.
- Lumos. - ištariant šį burtažodį, iš Emillios burtų lazdelės atsirado šviesa. Na dabar bent kažką matau. Emillia perskaitė knygos pavadinimą - Animagas. Hm, ir kodėl kaip suprantu,
 knygą apie animagus , yra uždraustajame skyriuje?
Emillia , greitai išgirdo , kažkieno žingsnius. Ji išsigando ir padėjo knygą atgal. Reikia nešdintis iš čia. Jai jau išeinant, ji sutiko kitą mokinę.

*

Neprisijungęs Adalina Gemma Quinder

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hakuna Matata (animacija, jėga!)
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #123 Prieš 6 metus »
Nuo pat mokslo metų pradžios, Adaliną traukė uždraustasis skyrius bibliotekoje. Po visas jėgas išsunkiančių mokslų, namų darbų, mergaitė sulaukė atostogų. Ji šiek tiek liūdėjo, kad prasidėjo atostogos, nors tikrai džiaugėsi,, kad nebereikia knaisiotis šiltnamyje tarp žemių per herbologijos pamokas.
Naktis neleido užmigti mergaitei ir ši, nuo komodos staliuko pagriebusi baltą, blausią šviesą skleidžiančią žvakę, tyliai patraukė koridoriumi. Vaškas tiškėjo žemyn, tačiau Adalina nekreipė dėmesio. Žvakės belikęs galiukas daugiausiai siekė sprindžio pradžią.
Biblioteka pasitiko praviromis durimis, o tai sukėlė nedidelių dvejonių. Vis gi, tiksintis vaškas privertė žengti pirmyn. Tyla, kuri nepatiko mergaitei, tvyrojo po visą patalpą. Dar kelis žingsnius palei šią lentyną ir pasieksiu uždraustąjį skyrių. Knygos, net nepasiekus įdomaus skyriaus, lentynose atrodė nenaudotos šimtus metų arba naudotos nemokšų. Blausi šviesa ties uždraustuoju skyriumi patraukė Adalinos dėmesį.
- Ar čia kas nors yra? - paklausė pamačiusi mergaitę, juodu apsiaustu su lazdele rankoje.
- My father is a man of his word.
- He made you spaghetti, too?

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #124 Prieš 6 metus »
Emillia labai išsigando, bet nusiramino, pamačius , kad ten tik pirmakursė mokinė. Mergaitė pažiūrėjus į Emillia paklausė , ar kas nors čia yra. DiLaurentis tai pasidarė truputi keistoka.
- Taip , bet tik tyliai, aš labai bijau čia sutikti kokį nors profesorių.- tyliai pasakė. Emillia nenorėjo pasirodyti grubi, bet jai buvo įdomu , kodėl ji čia atėjo. Įdomu, kaip jos paklausti. Labai nenoriu pasirodyti grubi, pirmam pasitaikusiam mokiniui.
- Ką čia veiki naktį? - nusijuokusi pasakė. - Be to koks tavo vardas? Aš Emillia.
Emillia nusiramino, kad tai ne bibliotekininkė ar koks nors profesorius. Ji priėjo prie tos pačios knygos, kurią buvo paėmusi.Įdomu, kodėl tokia knyga kaip "Animagas" yra uždraustajam skyriuj. Emillia atvertė pirmą puslapį. Burtininkas, galintis pasiversti į gyvūną vadinamas Animagu. Labai sunku tapti animagu ir pasivertimas gali baigtis nesėkmingai. Animagas gali pasiversti tik į vieną gyvūną, tačiau tas gyvūnas nėra pasirenkamas. Tiksliau sakant, tai priklauso nuo burtininko vidinės prigimties. Kadangi pasivertimas yra sudėtingas, tad savo galias reikia užregistruoti. Neregistruoti animagai yra baudžiami. Emillia labai susidomėjo knygą. Ji knyga pasidėjo į savo kuprinę kuria buvo pasiėmus su savimi , ir norėjo paieškoti kitų įdomiu knygų. Emillia pasižiūrėjo į mergaitę, mergaitė irgi kažką skaitė. DiLaurentis priėjo prie mergaites.
- Ką čia įdomaus skaitai?

*

Neprisijungęs Klara Mondeu

  • II kursas
  • *
  • 13
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Negyvenk būtuoju laiku, gyvenk būsimuoju
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #125 Prieš 6 metus »
Kitą rytą Ela ir kiti grifukai ėjo apžiūrėti mokyklos.Pirmoji vieta kurią jie pamatė buvo biblioteka. Milžiniška patalpa prikišta knygų. Lentynos buvo raižyto raudonmedžio,viduryje milžiniškos salės stovėjo keturi ilgi stalai namų darbams ruošti. Tai dar kart Elai priminė apie Harį Poterį. Tarp lentynų kad būtų geresnis apšvietimas stovėjo daugybė žvakių. Bet įdomiausios buvo knygos. Raudonais , mėlynais ir Geltonais viršeliais. Paėmus jos atrodydavo įprastos bet atvertus iš jos išskrisdavo tarsi praeities vaduokliai pasakojantis istorijas kaip profesoriai pamokose. Tačiau Ela buvo smalsi kaip ir jos draugės ,todėl nuklydo į uždraustajį skyrių. Slinkdamos kampais kad niekas jų nepastebėtų, įžengė pro uždarytas duris ir prieš jas atsivėrė senų knygu rudais viršeliais šusnys. Pirmoji knyga kurią Ela pasiėmė į rankas buvo "Vilko Kauksmas ir Vilkolakiai", atvertus knygą pasigirdo veriantis klyksmas, kauksmas ir knyga pasruvo krauju. Ela persigandusi išmetė  iš rankų knygą ir knygai užsivertus kraujas dingo. Ela  pasiėmusi knyga "Psichai ir jų pavojai"  ir jau manydama kad žino ko tikėtis ją atvertė... Iš knygos išniro juodas vaiduoklis ir užsispoksojo į ją , tada pražiojo nasrus, ir ėmė siurbti orą o tiksliai spalvą iš Raudonplaukės  veido.... knyga staigiai užsivertė ir vaiduoklis pranyko. Mergaitė ėmė giliaai kvėpuoti ir kniubsčia parkrito ant žemės. Norėjo įsitverti į knygų lentyną ir atsikelti bet užkliudė knygą "Vijokliai ir dygliai". Knyga nukrito ant Žemės ir atsivertė, o iš jos išniręs vijoklis su dygliais ją stvėrė ir sviedė į orą. Megaitė klykdama pakilo ir nusileido ant grindų. Vijoklis lėtai susirangė atgal į knyga ir ji užsivertė.
Ela atsistojo ir pamatė kad ant kojos pilna mėlynių ir žaizdų ,kurios pranykus vijokliui užsitraukė....
po kiek laiko mergaitės pasivijo vadovą ,bet čia jų laukė dar baisesni nuotykiai... ( istorijos tesinys, kvidičo aikštė) .

Ela pasižadėjo daugiau nebeeiti į uždraustaJI SKYRIŲ, bet ji greitai sulaužys savo pažadą..
Ir mes stebėsime kaip galop nukrinta saulė...

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #126 Prieš 6 metus »
Kodėl pasaulis gali dužti tiek kartų? Ar neturėtų kartą sudužęs dingti su visam,  nebesusiklijuoti? Tačiau ne - gyvenimas dūžta,  pagerėja, susikliuoja ir vėl dūžta. Ir vėl,  ir vėl. Dar ir dar kartą, niekada negalėjai būti tikra dėl to,  kas atsitiks. Gerai jautiesi?  Būk rami, gal jau rytoj balansuosi ant stogo krašto,  ieškodama ir niekaip nerasdama priežasčių gyventi. Gyventi...  Noro tam niekas neįkveps, tegali pati kovoti. O kartais to daryti nebėra jėgų,  kol galiausiai nustoji gyventi,  imi tiesiog egzistuoti. Kaip tuščia jūros kriauklė. Kaip tas vienintelis nušiuręs parko suoliukas, nežinia kaip išvengęs savartyno,  apsamanojęs stovintis kažkur kampe,  ant kurio niekas niekada neprisėda pailsėti. Taip,  jis juk yra, tačiau kam?  Visų užmirštas ir paliktas. Tačiau. Kartais užmarštis ir baimė priveda iki tokio lygio, kad smegenys tiesiog atsisako priimti,  atmeta tokius jausmus.  Taip atsitiko ir šįkart. Sparčiai pluošdama (ar ji apskritą kada vaikšto lėtai?) pilies koridoriais Caroline Wilding net neatsisuko žvilgtelėti per petį,  nors kiekviena kūno ląstelė buvo visiškai tikrai, jog kažkur už kampo, tarsi medžioti įšsirengęs vilkas kiūto Ašas.  Anksčiau pilis merginai buvo saugi priebėga,  kur Ašalainas Blekmoras ją pasiekti galėjo tik sapnų ir psichozinių iliuzijų pavidalu. Dabar jau niekur nebuvo saugu. Baimė karaliavo visame kame - tykodavo sapnuose, pagaudavo apmąstymuose, nepalikdavo ir mokantis.  Ilgainiui tai tapo nuolatine septyniolikmetės būsena. Juk ir šuva kariamas pripranta. Nežinia kokie velniai ar jų atmainos nunešė Caroline į biblioteką. Paprastai tokiu metu knygomis ji domėjosi mažiausiai. Tačiau... Na, skambėjo juokingai, tačiau ji neįsivaizdavo Ašo tarp knygų. Vos apie tai pagalvojus, randai ant nugaros tarsi vėl imdavo peršėti.
Biblioteka nepasikeitė per tuos septynerius metus, kai Carol, tada dar pirmakursė, pirmą kartą peržengė knygų karalijos slenkstį. Milijonai apdulkėjusių tomų įvairiausiomis temomis, tūkstančiai lentynų. Įdomu, ar visos šios knygos bent po kartą skaitytos? Kokio senumo kai kurios jų?
Nesidairydama mergina tiesiu taikymu patraukė į Uždraustąjį skyrių. Visad magėjo čia apsilankyti, tačiau Carol niekada neturėjo pakankamai svarios priežasties prašyti mokytojo leidimo. Pilnametystė buvo pakankamas koziris. Ir visgi, praeidama tą nežymią zoną, skiriančią bendrąją patalpą nuo Uždraustojo skyriaus, juodaplaukė pasijuto nejaukiai. Tarsi darytų kažką, kam neturėtų teisės.
Apdulkėję, ir, regis, dar ilgesnį laiką nejudinti tomai spinduliavo keistą energiją, kuri vertė kuo greičiausiai apsigręžti ir eiti lauk. Tamsioje patalpoje Caroline žingsniai aidėjo kurtinamai garsiai. Geriau pagalvojus, juk atėjo čia visai be tikslo, tik pasižvalgyti. Ir visgi kažkas septyniolikmetę čia traukė, masino eiti gilyn, akimis skenuoti keistus išblukusius arba kaip tik - labai ryškius, tvarkingus ir suplyšusius, paprastus ir netgi šiurpius viršelius. Tarsi kažkas čia jos lauktų.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #127 Prieš 6 metus »
Anksčiau manė, esą visos baisos, šiurpulį keliančios vietos, įskaitant Žviegiančią būdą ir Uždraustąjį mišką, jam yra niekas, tad čia jaučiasi kaip namie. Deja, tai buvo tik keturiolikmečio - penkiolikmečio nuomonė, dabar nebeturinti pagrindo egzistuoti septyniolikmečio galvoje. Uždraustasis skyrius turėjo kažką, kas labiau kėlė įtampą ir nemalonią, atstumiančią atmosferą. Ši iškart nurungė anksčiau minėtas vietas vos šluba koja peržengė slenkstį. Nors yra grifas, priklausantis sterotipų atžvilgiui drąsiausiam koledžui, nebuvo bebaimis, greičiau drąsus proto ribose. Žinojo kada kovoti, o kada trauktis. Visiškai nebijo tik kvailiai, nesuvokiantys pavojaus dydžio.
Arba aš niekada tenais nebuvau užtektinai laiko pajausti tai, arba... - mintį nutraukė pradėjusi klykti knyga (vaikinas nenoromis krūptelėjo išgąsdintas staigios tylos nutraukimo),  o paskui sekantis ūmus pokštelėjimas susitikus knygos puslapiams, krebždesys brukant tomą atgal lentynon ir kliuvinėjantys, skubūs žingsniai su pasigirstančiais išgąsdingais murmėjimais.
- Turbūt koks mažius,- negarsiai leptelėjo tylai vėl įsivyravus šioje bibliotekos dalyje, girgždantiems geležiniams varteliams, skiriantiems Uždraustąjį skyrių nuo likusios bibliotekos, nutilus. Lyg apgailestaudamas čia egzistuojančių naivių, bei kvailų sutvėrimų šyptelėjo. Pirštų galiukais pervertė dar du, atrodo itin trapius, knygos puslapius, kiek galima toliau atitraukdamas veidą, nes kaip ir anksčiau, pakilo dulkių kamuoliai. O šie vyravo visur. Pedantas čia pasismaugs vien pažiūrėjęs,- prikąsdamas vidinę skruosto pusę pamintijo, pirštu braukdamas per išblukusio rašalo eilutes. Nieko gero neradęs užvertė metalu kaustytą knygą ir apsisukęs visiai nemeiliai įspraudė popierių rinkinį lentynon. Turbūt štai kodėl nepateko Varno Nagan. Kiek nelygiai dėdamas pėdą, šlubuodamas paėjo kokius penkiolika centimetrų ir suradęs akį traukiančią, tamsiai raudoną, odinę knygos nugarėlę, ištraukė iš tarpknygio. Nežvilgtelėjęs į pavadinimą iškart atsivertė tryliktąjį puslapį, nugara atsiremdamas į lentynas. Šiek tiek kilstelėjo galvą, bet tuoj pat nuleido išgirdęs garsius, tiesą sakant, pernelyg garsius šiai patalpai. Jokio kvapo, jokio ženklo pranešančio kas per padaras vaikšto.
- Labas, Carol, seniai nesimatėm,- vangiai pakėlė akis į lyg iš po žemių išdygusią bendrakoledžę, nei išvaizda, nei kuo dar labai pasikeitusią nuo paskutinio susitikimo Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, Tomo kvietimu. Užvertė knygą ir paskubomis ją nukišo į lentyną.  Prieš merginą jautėsi žymiai paprastesnis bent iš vidaus lyginant su jų susitikimu penkame kurse, kieme. Kuomet jie atvarė ir išmalė man snukį, o jai paliepė tylėt. Galbūt vien dėl to, kad nebesijautė esąs tuo kuo buvo. Papilkėjęs veidas, sunkiai suprantamus jausmus praradusios akys, rodos, be gyvybės, kiek virpančios rankos ir šlubčiojanti dešinė koja visiškai sakė ką kitą. Bet viduj buvo ramiau. O tai nulėmė nedirbtinį, pakankamai šiltą, bet pašaipumo pilną šypsnį suskeldėjusiose lūpose, kai visas veidas liko bejausmiu. Ramybė. Kaip gera krūtinėje, nors gerklė buvo užspausta melo gumulo, o smegenys rūpesčių, širdis baimės, kad tą jausmą tuoj paras užvertęs letenas. Pakaušį priglaudė prie lentynos medienos. Kas buvo neįtikima: Džeimsas Greywindas, persona, kuri tiesiog negali likti be neapykantos, niūrumo ir šaltumo, dabar turėjo gerą nuotaiką (bet tai nereiškė, kad yra laimingas. Vargu ar tai įmanoma), stačiokiškumo ir įžulumo pagardintą. Garsiai neišreikštą, vaizdžiai nepavaizduotą, bet turėjo nugrūstą kažkur giliai, giliai. Gal oras kaltas?
- Pelenai lieka pelenais, - sunėrė rankas ant krūtinės,- iš atšalusių ugnies neįkursi, o tuo labiau baimės, Wilding,- primerkė akis, šitaip numatydamas vieno vaikino galą. Šitaip pasakydamas, kad žino kas darosi jos gyvenime.
Vėl tos užuomenos. Vėl tos paslaptys. Mes jas tik ėdame ir tik jomis nudusiname kitus.
- Mūsų laikas suskaičiuotas, tad galim tik linksmintis iki mūšio,- blausiai šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #128 Prieš 6 metus »
Krūvos lentynų, dar daugiau nejudintų knygų nei bendrojoje bibliotekos salėje. Carol norėjo manyti, jog čia malasi vienui viena su knygomis. Bet visgi netolimi žingsniai pranešė apie artėjančią kitą būtybę. Nėra ko labai stebėtis, kad pirmasis šovęs į galvą žingsnių savininkas buvo Ašas. Krūptelėjo ir užlindo už vienos iš daugybės lentynų. Komiška - drąsiausiam koledžui priklausanti ir iki tol palyginti drąsi mergina dabar krūpčiojo nuo kiekvieno garselio. Nekentė savęs už tai, tačiau, geriau pagalvojus, kada gi paskutinį kartą Caroline Wilding buvo patenkinta savimi? Geras klausimas, po teisybei.
Didelės, savo tamsiu rudumu kontrastuojančios su nedailiai išblyškusia oda akys užfiksavo į lentyną atsirėmusią pažįstamą figūrą.
 - Ir tave malonu matyti, Džei,- atsakė su šiokiu tokiu šiltumo atspalviu. Įtempti pečiai atsipalaidavo, tarsi pavargusi Carol atsišliejo į lentyną, kaulėta nugara jausdama knygų nugarėles ir nusibraukė nuo akių juodas garbanas. Vaikinas beveik nepasikeitė - tik šiek tiek, lyginant su paskutiniu susitikimu. Gal išvaizda ir nebuvo visai tokia pati, tačiau tas pats abejingas ir kiek pašaipus balso tonas, kreivokas, bejausmiame veide sustingęs šypsnis liko tas pats. Priešais Caroline, nosį įkišęs į knygą, stypsojo Džeimsas Greywindas. Mintyse iškart iškilo rytas kieme, kai kažkokie mėlynapsiausčiai su senamadiško kirpimo mėgėju priešaky apturėjo ne itin malonų pokalbį su Džei, vėliau prigrasinę Carol tylėti ir dar liepę pabūti pasiuntinuku Ašalainui. Net nusipurtė.
Džei vėl prabilo. Ji nusijuokė - juoku, kuris labiau priminė aižėjantį ledą.
 - Palyginimas labai gražus. Bet atrodo, jog dar ir kaip įkursi. Pelenuose dažnai užsilieka žarijų. O gal jie net atšalę nebuvo. Išvaizda apgaulinga. Baimė niekada nebuvo dingusi Džei. Tu geriau nei kas kitas tą žinai,- atsakė. Keista taip šnekučiuotis su žmogumi. Visi ankstesni bendravimai, net su Edgar, buvo pagrįsti baime, skausmu ar sielvartu. Ir nors du grifus siejo anaiptol ne ir gėlelių pinti saitai, tačiau buvo keista nors trumpai dėl nieko nesijaudinti. Tiesiog keletą akimirkų apsimesti, kad tau ant visko nusišvilpti.- Taigi, o kas daugiau mums belieka,- patyliukais šyptelėjo septyniolikmetė. Tikrai - juk karas artėja nenumaldomai greitai. Kažkas tikrai žus. Juk viską lemia atsitiktinumas - gali būti kuo geriausias kovotojas, o visgi nelikti gyvas.
 - Bijai?- Staiga visai kvailo klausimo paklausė Carol. Džei? Bijo? Visiška nesąmonė. Tačiau visgi baimė visai natūrali žmogaus reakcija. Žmogaus, būtent.
Akys užkliuvo už vaikino laikomos knygos. Priėjo arčiau permesdama akimis puslapius. Niekada nemanė, kad po visko kas įvyko, dar gali domėtis tokiu žemišku dalyku kaip knyga. O visgi tai buvo labai geras jausmas.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #129 Prieš 6 metus »
Lūpų kampučiai šiek tiek nusileido žemyn, ausims pagavus vardo trumpinį. Vis dar nesuvokė ar leisti save taip vadinti kiekvienam jį pažįstančiam ar tik Beatričei. Prisiminęs pašlijusius santykius ir griūnančią draugystę, šypsena dar labiau smuko, tačiau, tik keliomis akimirkomis. Ne, šįsyk nesileis pasiglemžiamas niūrumo perkreiptai fizionomijai. Tik ne šiandien. Nesusilaikęs prunkštelėjo, o ne, šiandien tikrai ne ta diena, kad liūdėtų savo suknisto gyvenimo, ypač tada, kai Caroline taip stebina jį:
- Oho, metų įvykis, Caroline Wilding pavartojo žodį "gražus",- pašaipiai patraukė per dantį,- ėmiau abejoti ar iš vis jį prisimeni, o tuo labiau žinai reikšmę,- išsišiepė, nors norėjo tik linguoti galva kaip pakelės suolelio bobelka- čia jam pakankamai gera (ta gera nuotaika reiškia, kad nagais nekabina žemių iš įniršio) nuotaika, čia jau bendraamžė atžliaužia į biblioteką ir dar pavartoja būdvardį "gražus", kurį turėjo seniausiai pamiršti depresijos liūne. Negi viskas taisosi? Tik prieš tamsą, nes Ponas Gyvenimas yra toks egoistas sadistas psichopatas, kuris mėgsta kitiems ėsti nervus ir įmesti šiek tiek džiaugsmo, kad po to penkis litrus priverktum. O jis tuo tarpu atsineš popkornus ir triauškins visas laimingas, nes turės į ką pažiūrėti. Aižėjantis garbanės balsas privertė suvirpėti kažkur giliai. Jei taip ir toliau, iš jų teliks tik kiautai, likę be tikrų emocijų. It robotai.
- Aišku, kad išvaizda apgaulinga, Carolin, bet tai nereiškia, kad jo negalima užmušti antrąsyk,- sukando dantis, vardant neimtų iš apmaudo rėkti ant merginos. Jos pesimistiškumas graužė visus nervus ir ne tik. Kaip ji gyva tokios nuotaikos? Koks skirtumas ar Ašas miręs ar tik apsimeta mirusiu? Koks skirtumas apie tai galvoti?! Kai nudės, tada galės myžt į kelnes iš nerimo, bet ne dabar. Čia tas pats mąstyti apie Džeimso tėvo lavoną jo neužlenkus. Jokio efekto, nieko. Nieko? Tai tylėt.
- Taip, žinau. Juk sėdim beveik toj pačioj geldoj,- nužemino balsą, abejodamas idealiu privatumu. Ūmiai atsisuko. Už nugaros tebuvo tik apdulkėjusios knygų lentynos. Bet vaizduotė žaidė keldama nerimą. Alkyse rodėsi lyg kažkas ką tik už jų buvo. Vaikinas suraukė kaktą, inkstinktyviai pirštai priartėjo prie paslėptos lazdelės, bet sustojo. Tai tik vaizduotė,- raminosi save. Atsisuko į rudaakę grifę. Atrodo, užduodama klausimą ši abejojo savo teisingumu. Tai privertė vaikiną šyptelėti.
- O taip, juk lupsiu galvas tiems, kuriuos pažinojau. Na, jei jie ten pasivaidens,- šnekėjo neprislėgtu balsu, kažkaip juokaudamas, lengvabūdiškai. Tiesą sakant, visa panika, baimė išlys tik mūšio lauke, o dabar tebuvo galimybė viską prastumti su sarkazmu ir ironija dantyse,- tavęs tai iš vis neklausiu.
Mergina priėjo prie lentynų, smalsaudama kokią gi knygą vartė jis. Mėlynakis atsainiai žvilgtelėjo į pavadinimą, pranešantį apie įvairesnius žudymo būdus.
- Patikėk, ne tu viena nori kitu atsikratyti,- su šiais žodžiais nepajegė išspauti kokio šypsnio, o tonas pasidarė dar labiau aštresnis nei įprastai. Norėjo tiesiog pabendrauti įprastai, be rūpesčių, apie šį bei tą, pailsėti, nusimesti stresą su skausmu, tačiau turbūt taip buvo tverta, kad negalėjo kitaip- žodis po žodžio, o jau jie lipa ant skaudžių vietų, vėl drasko gyjančias ir vėl kenčia. Troško dabar pat nugara nuslysti lentynomis, rankomis susiimti galvą ir šią daužyti į knygas rėkdamas Kūrėjui už ką jam šitas mėšlas? Tačiau liko stovėti, apsiblausiusiomis akimis spoksodamas į kažkur ir vienoje kertėje prašydamas prieglobsčio, bet kita suvokė, kad už jokius pasaulio pinigus to negaus- normalių santykių tai nulis. Pakėlė šviesiai mėlynas akis į grifę, norėjo praverti burną, paklausti kodėl jie, ji dar egzistuoja, bet užsikirto nė neištaręs skiemens.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #130 Prieš 6 metus »
Šyptelėjo. Žinoma, jei tą nejudrių veido mimikos raumenų pratimą buvo galima pavadinti šypsena. Na, tai jau laimėjimas.
 - Matai, kaip kartais gyvenimas stebina,- tyliai tarstelėjo papurtydama galvą. Dievaži, tarsi sulėtintas tempimas peilio ašmenimis. Ir tąkart kieme neatrodė, jog kibs vienas kitam į atlapus ir dar apturės kažkokių Džei pažįstamų žmonių vizitą. Carol tarsi laukė kažko panašaus, neramiai dairydamasi už lentynų. Na žinoma, bijojo ji ir savo šešėlio, tačiau šįkart.. baimė buvo kitokia. Tarsi bijotų kažko naujo, kažko, ko dar nepažįsta. Juk įprastai jau puikiausiai numanė, kas jai atsitiks vienu ar kitu atveju. Šituo požiūriu Ašas buvo senamadiškas - turėjo laiko patikrintas technikas, jas keisdavo retai, prieš tai viską suplanavęs. Prisiminusi mergina net nusipurtė.
Džeimsas vėl prabilo. Atvirai pasakius, jo kalbos Caroline gaudė tik nuotrupas iki... iki tol, kol jis ištarė vardo trumpinį. Juodaplaukė kaip mat įsitempė, staigiai atsistojo tiesiai. Atsipalaidavimo neliko nei pėdsakų. Net ir per Maskavimo kerus šviečiantys juodi paakiai ir liesumas staiga tapo pagrindiniu ir labiausiai pastebimu Carol bruožu. Akis nuspalvino baimė. Tačiau ne, Ašo nebuvo. Uždraustajame bibliotekos skyriuje abiturientai buvo vienu du. Ir dar knygos. Dešimtys, ne, šimtai, ne - tūkstančiai knygų žvelgė į juodu. O juk kažkada tos knygos tebuvo pergamento ritinėlis, rašalo buteliukas ir plunksna. Žmonių rankos, slysdamos popieriumi, sukūrė tai, kas dabar užmiršta dulka lentynose. Gal kai kurie knygas rašė iš nuobodulio, kai kurie - gerais tikslais, gal buvo išgąsdintų, nemokančių išsireikšti garsiais žodžiais. Kaip ten bebūtų buvę, iš popieriaus ir rašalo gimė istorijos. Galbūt kada ir Caroline istorija kada atsidurs čia. Bent jau pati taip manė, jog visa patirtis verta gero siaubo trilerio vardo.
 - Gali apie tai kalbėti taip nerūpestingai,- paklausė Carol. Ne, ne piktai ir ne priekaištingai. Ir net ne nustebusi. Tai buvo labiau teiginys nei klausimas. O visgi, reikalaujantis paaiškinimo.
Pagaliau. Džeimsas nebesistengė (o gal nebeįstebgė) šypsotis. Nereikia suprasti klaidingai, nors pati Carol buvo tikrų tikriausia Juodoji Skylė Tiesiogine To Žodžio Prasme, ji džiaugėsi matydama kitus laimingus. Tačiau regis dabar vaikinas parodė tikrąją savo būseną.
 - Džeimsai Greywindai, nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip tikrai nebus,- iš reto prabilo juodaplaukė, šonu stebėdama apsiblaususį vaikino žvilgsnį, nebyliai klykiantį kodėl? Neketino skaityti moralų, kad gyvenimas nelengvas, kad reikia su tuo susitaikyti ir taip toliau. Nes dabar pati suprato, kad kiekvienas pagerėjimas yra laikinas. Pablogėjimas taip pat, bet kam rūpi. Optimistė iš Carol buvo tokia pat puiki kaip iš Džei - pūkuotas kačiukas. Negalėjo paguosti, negalėjo nuraminti. Tik pastovėti šalia. O tai, kaip žinoma, ne itin naudinga.
Caroline prisėdo ant žemės, atsiremdama nugara į lentynas. Tiesiog nepajėgė stovėti. Iš kiek žemesnės pozicijos įsmeigė šaltas akis į Džei.
 - Nenoriu,- žodis išsprūdo pro kietai sučiauptas lūpas.- Nenoriu, nenoriu, nenoriu!- tarsi mažas vaikas užsiaikštijęs vaikas, tikras galvos skausmas motinoms, kartojo Caroline.- Kodėl paprasčiausiai negalim gyventi?- paklausė, iš po garbanų gailiai žvelgdama į Džeimsą. Nors puikiai žinojo, kad atsakymo nebus. Jie kentėjo skirtingai, bet kentėjo abu.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #131 Prieš 6 metus »
Kiekvienas merginos judesys atrodė it dirbtinis, per prievartą atliekamas. Tarkim, kad ir toji šypsena. Tačiau palyginus su ankstesnėmis Caroline mimikomis, šita šypsenėlė buvo maža pergalė visiems. Šventė. Metų įvykis.
Nutilus paaugliams, kaip niekad dabar, bibliotekos uždraustąjame skyriuje užsiveisė ne itin jauki bei tyli atmosfera. Visą tai dar labiaus sustiprino ir apytamsiame skyriuje lūžtančios knygų lentynos. Jos panašėjo į vieną, didelį, neįveikiamą labirintą, grasinantį užspringdyti tikrai ne švilpiškų bruožų turinčiomis knygomis. Realiai, dienos šviesoje taip ir buvo, bet vaikinas to nesureikšmindavo kaip šiuo baugiu momentu. Labirintų niekada nemėgo vien dėl primirštosios klaustrofobijos. Džei nusuko akis, lygindamas kvėpavimą. Vaizduotė darbavosi- atrodė, tuoj lentynų sienos ims trauktis, grasindamos sutraiškyti moksleivį. Ims trūkti deguonies ir uždus. Grifas pasimuistė akių žvilgsnį iš vis nudelbdamas žemyn. Per mokslo metus praleistus Hogvartse, niekad jo neištiko klaustrofobijos priepuolis, nebent tik tąją pradžią kai fobija priminė savo egzistenciją- per Integruotą Žiobarotyros su Herbologija pamoką, berods, ketvirtame kurse. Tenai irgi buvo labirintas, tik augalinės kilmės.
- Caroline?- pamatęs juodaplaukės garbanės sąstingį sutriko. Ką jis tokio pasakė? Patraukė pečiais,- galiu,- tarsetėlėjo skenuodamas bendraamžės išvaizdą: išryškėjęs liesumas, pajuodę paakiai tikrai nekėlė džiaugsmo jausmo. Toks dar sadistas nesijautė,- iki kol nesusidursiu su jais.
Grifas nieko neatsakė į kreipimąsi vardu ir pavarde. Paranoja, kad sienos traukiasi užgniaužė kvapą. Kaip ir nepaklausė kas jai yra. Abu, ko gero, suvokė, kad klausimai ir moralai nepadės išbristi iš dugno. Pasekė rudaakės pavyzdžiu atsisėsdamas ant grindų. Užsimerkė. Tos sienos nejuda. Jos stovi vietoje, kaip ir Voldžio nosis. Ei, niekas nenori jos nušnioti?. Wilding užsiaikštijęs balsas privertė krūptelėti. Pagaugai nuėjo nugara, taip jos tonas graužė neuronus.
- Nes toks gyvenimas. Jam niežti nagus kažką iškrėsti,- sumurmėjo po nosimi. Akių tamsa šaldė. Net ir taip jautė kaip sienos juda prieš akis. Tačiau neatsimerkė.
Delta, Igorio pelėda atsirado lyg iš nieku nieko. Uralinė gražuolė suplasnojusi sparnais, lyg tyčia nutūpė vaikinui ant sutvarstytosios kojos. Juodaplaukis susiraukė aiktelėdamas. Visi užsimerkimai išdulkėjo iš galvos, visi klaustrofobijos baimės, kaipmat atmerkė šias, susmeigdamas į gyvį. Staigiai rankomis pačiupo plunksnų kamuolį kiek per grubiai patupdydamas šalia pat.
- Ką tu čia veiki?- tyliai sumurmėjo - tone buvo justi irzulio gaidelės - pelėdai klapsint savo kukuliais, tai yra akimis. Ši negarsiai suūbavo atkišdama kojelę. Grifas susivokė. Laiškelis. Kurių galų?- smalsumas paėmė viršų išstumdamas skausmo sukeltą nepasitenkinimą su ankstesniu emociniu palūžimu. Apstingusiais pirštais nerangiai atrišo nuo paukščio kojos susuktą laiškelį. Pelėda pakreipė galvą nei sūkaudama nei ką. Tyla ir iš jos. Džeimsas prikando lūpą, akimis greitai permesdamas įbrolio rašyseną.
- Skrisk,- mostelėjo ranka susinervinęs. Delta kartoti antrąkart neteko- tuojaus susirinko savo plunksnas. Sūbavusi dingo iš akių. Iš inercijos automatiškai lapelį su trimis vieninteliais žodžiais sugniaužė į gumulėlį.
"Susitikime Demonų metro".
Tirštas šūdukas, o Merlinai.
Taigi, Igoris susivokė.
Ranką sulenkė per dilbį ketindamas popieriuką paslėpti kelnių kišenėje, šitaip saugodamas nuo patentuos Smalsuolės Iš Didžiosios Raidės Caroline akių, rankų, intuicijos, klausos, uoslės ir viso kito. Alkūne kabino už nugaros suštabeliuotų knygų nugarėles. Pasigirdo stiklo skimbtelėjimas, bumbtelėjimas.
- Kas...- atsisuko vos vos pasitraukdamas šalin,- Lumos,- sukomandavo ištrauktai juodalksnio lazdelei. Jos galiukas įsižiebė. Džeimsas išėmė kelias knygas jas sustatydamas šalia savęs. Pasišviesdamas lazdele galiausiau užčiuopė skimbtelėjusį stiklą,- čia dabar,- užbaigė prieš grifė akis ištraukdamas ugninės butelį,- a, tai ne mes vieni čia girdė savo nervus.
Tikrai metų senumo stiklo darinys atsidūrė šalia bendrakoledžės, kol septyniolikmetis kišo knygas atgal. Na va. Štai kam dar visi vyresnėliai varydavo į Uždraustąjį skyrių. Ne tik žinių ieškoti, bet ir štabeliuoti stipriųjų gėrimų, bei juos maukti. Įdomu, kaip visi parašydavo baigiamuosius egzaminus? Na, Ateities būrimo pranašystės tikrai geros išeidavo, čia jau nieko nepridursi. Galiausiai vėl atrėmę nugarą ir "susirinkęs" kojas (tarpai tarp lentynos ir kitos nebuvo slibino ilgio), pasišviesdamas lazdele, pasiėmė butelį. Švieselė atsirado šalia pat nuspurusios etiketės. Raidės buvo pernelyg nutrintos, kad galėtum leisti sau tokią prabangą visą sudėtį perskaityti.
- Na,- burbtelėjo atsainiai. Nieko nelaukęs, su juodalksnio gabaliuku rankose atsisuko kamštelį,- na... ir kvapelis,- nutęsė. Alkoholio kvapas driokstelėjo per uoslės receptorius. Turbūt ne tik Caroline užuodė, bet ir Arwen savo Hogvartso direktorės kabinete. Ne, net ir naujasis Magijos Ministras Londone. Žiūrėjo į butelį. Bandyti? Prieš akis iškilo girtas tėvas. Ne. Vaizdinį pakeitė pasimetusi, suirzusi nuotaika. Bandyti.
- Už mūsų apgailėtinus gyvenimus,- kilstelėjo ugninę Caroline pusėn it orus ponas per banketą. Nesusilaikęs išsišiepė. Ir užsivertė. Aitrus, deginantis skystis nutekėjo stemple. Vos susilaikė nesusiraukęs. Pirmąsyk ragavo tokį daiktą. Maloni šiluma apėmė kūną. Nei ir tada, kai atitraukė kakliuką nuo lūpų. Virpulys nuėjo nuo galvos iki kojų, bet deginantis pojūtis patiko. Bet jausmas, kad kažkas užvožė per galvą- nelabai. Nors, atsipalaidavimas šimtu dvidešimt procentų. Pamažu visi sustingę, per keturis metus visąlaik sustingę raumenys atsipalaidavo. Smegeninė irgi.
- Nori?- pasiūlė Carol. Pasiūlė, bet pat nesuvokė ką gali alkoholis. Nė per nago nuodymą nenutuokė, kad šis privers Greywindo liežuvį visiškai atsiristi. Bei nuotaikai ir vėl pakilti.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #132 Prieš 6 metus »
 - Galėtų jis ir apsiraminti. Kartais,- Užsimerkusi Caroline atsišliejo į lentyną ištiesdama kojas. Ramu. Atsisėdusi tarp knygų, beveik nematoma tarp aukštų lentynų, jautėsi tokia mažytė, nepastebima - beveik saugi. O kartais geras jausmas niekam nekristi į akis. Būtų taip ramiai ir prasėdėjusi, jei ne kažkoks keistas sparnų šiūrenimas, staiga ištraukęs septyniolikmetę iš jos minčių.
 - Kad tave Merlino kelnės... Pelėda bibliotekoj?- visai sutriko. Septintus metus mokosi šitoj mokyklėlėj, bet tokio čiūdo dar gyvenime mačius nebuvo. Uždraustajame skyriuje langų su žiburiu nerasi, o kad tokia gražuolė prasprūstų pro griežtas ir patyrusias bibliotekininkės kais - mažai tikėtina. Džei, rodės, atvykėlę pažino. Ir neatrodė labai patenkintas, perskaitęs jos atneštą žinutę. Carol liko tik spėlioti, ką pranešė tasai mažutėlis vaikino kišenėje nuo smalsių akių pasislėpęs popieriukas. Klausinėti ir prasmės nebuvo - nors juodaplaukė tikrai negalėtų pasigirti gerai pažįstanti bendrakoledžį, tačiau visgi šitą jo dalį puikiai numanė. Nespėjus vėl giliai nugrimzti į savo filosofijas (viena įdomiausių Caroline savybių, paveldėta iš šeimos - jeigu ilgainiui niekas neblaško ir neatitraukia dėmesio, ji paskęsta savo filosofijose ir apmąstymuose. Gali valandų valandas spėlioti kokiu būdu atsirado vat anas įbrėžimas sienoje, tas trečias iš kairės) pasigirdo knygų karalystei ne itin būdingi garsai - skambtelėjęs stiklas. Susidomėjusi Caroline atsimerkė ir palinko arčiau Džei, norėdama savo akimis pamatyti keistojo garso šaltinį.
Keistokas, prikimęs, gal net šiek tiek aižėjantis tarsi ledas, tačiau visgi nuoširdus Carol juokas pasigirdo patalpoje, nors garsą greitai sugėrė prirašyti puslapiai.
 - Akivaizdu, kad ne vieni,- šyptelėjo ji, smalsiai apžiūrinėdama Džeimso ištrauktą butelį. Na, jeigu Nuodų ir Vaistų srityje mergina nenusimanė visiškai, tačiau žiobariškų medikamentų ir kitokių svaigalų atžvilgiu buvo gal dar ne ekspertė, tačiau pažengusi tikrai. Visgi, kam užteko proto butelį juodojoje rinkoje gauto alkoholio paslėpti būtent Uždraustajame skyriuje? Bibliotekoje? Mokslo šventovėje? Reikėjo pripažinti, gana logiška - jeigu jau kas ieškos paslėptų svaigalų, tai jau tikrai ne tarp knygų. Juk per egzaminus net ir stipriausiesiems pakrikdavo nervai? Galbūt teoriškai įvairūs stimuliatoriai ir dėmesį išlaikyti padedantys dalykėliai ir buvo uždrausti, tačiau Carol abejojo, kad Hogvartso valdžia labai stengėsi sugauti maištininkus. Juk daug svarbiau "N" raidė egzaminuose. Kam rūpi kaip ją gavai? Juk nepagautas - ne vagis.
 - Mmmmmm, tikrai ugninė, ne šiaip kokia nesąmonė, kurią paprastai parduoda mokiniams juodojoj rinkoj,- nejučia Carol šyptelėjo. Ašas išmokė ne tik išlikti, svaidyti peilius, prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, bet ir gerti. Ugninės kvapas gyvai priminė laiką kalnuose, tačiau nelabai skaudino.
 - Už,- pritarė juodaplaukė, stebėdama, kaip Džeimsas užsiverčia butelį. Visai geras draugas kartais alkoholis, kai pagalvoji. Neišduoda, visada būna šalia, padeda užsimiršti. Tik greitai palieka. Ir tempia žemyn.
Ištiesė ranką ir perėmė seną stiklinį indą iš vaikino rankų.
 - Noriu,- tarstelėjo be ceremonijų užsiversdama. Pirmas gurkšnis skausmingai nudegino gerklę, antrasis stemple nuslydo kur kas geriau. Caroline puikiai pažinojo tą jausmą, iki pat pirštų galiukų užplūstančią šilumą. Nurijo dar vieną ir gal kiek per garsiai pastatė butelį ant medinių grindų. Užsimerkė, atsimerkė ir atlošusi atrėmė galvą į lentyną, palaimingam svaiguliui užkariaujant smegenis.
 - Žinai, galėtų Gyvenimas draskyklę įsitaisyti. Niežtinčius nagus pasikasytų, nereikėtų iškrėtinėt visokių nesąmonių,- prisiminė ištartus bendrakoledžio žodžius. Jausena buvo panaši, tarsi kylant lėktuvu. Pirmiausia baisu, tada staigiai prispaudžia, užgula, o tada staiga viskas praeina, išnyksta, o žvilgtelėjus pro langą visos bėdos atrodo tokios mažytės... Taip kaskart jausdavosi Caroline, truktelėdama iš panašiai atrodančio butelio. Ir visada būdavo geriau. Nors laikinai.
 - Kokia tavo mėgstamiausia spalva?- nei į tvorą, nei į mietą paklausė -  Visgi galbūt po kelių savaičių vienas kuris, o gal net abu būsim mirę. Visgi mūšis. Nenorėčiau laidoti žmogaus net nežinodama jo mėgstamiausios spalvos.
Juodasis humoras. Gražu.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #133 Prieš 6 metus »
- O tu, matau, nusimanai apie alkoholį,- stebėdamas šį turkinčią septyniolikmetę leptelėjo prisiminęs jos žodžius,- irgi naudojai atsiminimų žlugdymui?
Įsivaizdavimas kažkokioje atokampio - kad ir tų pačių taip grifės "mėgstamų" kalnų -  aludėje sėdinčios Caroline, alkūnėmis užgrobusios visą baro stalviršį ir po kiekvieno stiklo nemandagiai atsiraugėjančios bei prašančios dar, paveikslas privertė kilstelėti lūpų kampučiams. Visgi jokia tiesa ar netiesa vis tiek neišluos savotiško suvokimo, kad Caroline Wilding kažkur giliai turi savitą eleganciją ir moteriškumą, o ankstesnis įsivaizdavimas jai netinka nei dera. Kitais žodžiais tariant - iš jos grynas vyras ar įžulaus nemandagumo nestokojanti moteris, kaip iš slibino viščiukas.
- Galėtų,- linktelėjo sutikdamas. Malonus šilumos pojūtis po truputį vadėjosi lauk, tad vaikinas pasilenkė pagriebdamas visai nesenai skambiai pastatytą anų metų senieną,- bet iš vis geriausias variantas Gyvenimui likti be rankų. Tuomet nebūtų nei niežtančių nagų, nei draskyklės, nei sugadintų žmonių gyvenimų,- sekantys ugninės gurkšniai nuslydo gilyn į grifo organizmą nutraukdamas šnekas. Svaigulys buvo kažkas tokio. Kartu jis patiko ir kartu ne. Juto greitu metu prišnekėsęs tokių nesąmonių ar pridarys kokių veiksmų, kad gailėsis visą likusį apgailėtiną savo gyvenimą už kurį kėlė pirmąjį tostą. Tačiau nesustojo. Kad ir kas nutiks vėliau nesvarbu. Geriausia - numalšinti įtampą dėl rytdienos, dėl ateities. Jie abu teisūs. Iki mūšio galima linksmintis, nusigerti, galbūt net užsistatyti vaikų... aišku tik viena. Nežinia ar gyvi paršliauš namo.
Viso gero, mes daugiau blaivi nepasimatysim,- pagalvojo nugerdamas dar sprindį deginančio gėralo. Pastatė. Likęs skystis tyliai suteliuškavo inde, pranešdamas "anas gėrė daug. Daigiau negu pirmąkart". Caroline aižėjantis, bet nuoširdus juokas skambėjo ausyse kaip nepaprasta melodija. Žvilgtelėjo į įsipatoginusią merginą, kuri, kažkodėl, Džeimsui ėmė panašėti į Sirėją Valin, kažkelintakursę varnanagę. Ši irgi taip patoginosi kol įsitaisė šiltnamyje su suktine tarp pirštų. Gaila, kad taip ir nepabandė rūkyti.
- Nežinau,- prisipažino paklaustas apie mėgstamiausią spalvą. Šypsena perpus paplatėjo veide,- kuo tamsesnė šiaip. Kokia pilka... kažkas tokio. O tavo? Bent žinosiu kokia spalva tavo antkapį dažyt,- paantrino į juodojo humoro operą,- iš vis, kokio norėtum antkapio?
Ugninė leido jaustis saugiai paslėptam, o gal tiesiog išjungė baimės funkciją, kaip ir užrišto liežuvio. Dingo klaustrofobijos baimė, dingo fantazijos, kad sienos traukiasi ir dusina juodaplaukį. Visi raumenys iki vieno atsipalaidavo, smegenys aptingo, akis aptraukė neerzinanti įsivaizduojama migla, kurią kurė apsvaigimas, o troškulys dar išlenkti sustiprėjo. Prietamsyje nelabai matėsi žiburiuojančios linksmos žydraakio akys. Greitai susirado bendrakoledžės. Ar ir jai taip gera? Ar ir ją kamuoja tas malonus jausmas, kad visos bėdos dingo? Kad gali imti šokti ir dainuoti, kai net nebebijai Slapstūnų? Apdujusio randuoto vaikino pirštai antrąsyk susirado butelio kaklelį, ūmiai šį patraukdami į savo pusę. Kas žino, gal septintakursė nepatenkinta savanaudišku bendrakursio noru nelaukus jos eilės ištuštinti dar, kėsinsis pagriebti pati ir pradėti linksmas galynes dėl dar kelių ugninės gurkšnių?
- Gal čia yra kur nors nukištos cigaretės? Juk žinai, jei ir ugninės yra, gal bus ir ko daugiau,- šalti pirštai dar labiau suspaudė butelį kol liežuvis kalbėjo.
Uždraustasis skyrius dviejų septintakursių grifų dėka pavirto į išgertuvių slėptuvę.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Uždraustasis skyrius
« Atsakymas #134 Prieš 6 metus »
 - Ne, nenaudojau,- kažkodėl klausimas, o gal labiau replika, merginos visai neužgavo. Atvirkščiai - balsas skambėjo beveik linksmai.- Žinok, daug patikimiau žiobariški išradimai. Ugininė greit nustoja veikusi, be to, vėliau galvą skauda, taip ar taip reikia ko nors ieškoti nuo pagirių. Kam vargintis?- apie pirštus sukiodama garbaną pridūrė.
Lentynos prieš akis važinėti dar nepradėjo, priešais įsitaisiusio grifo veidas vis dar buvo toks pat ryškus ir aiškus kaip ir prieš atrandant butelį, tačiau Carol neskubėjo trūktelėti dar. O kam skubėti? Uždraustajam skyriuj net pati bibliotekininkė savo snapą retokai įkiša - galima spręsti iš penkiolikos centimetrų dulkių sluoksnio. Iš tikrųjų, kam vargintis valant lentynas vietoje, į kurią niekas beveik niekas (teko pasitaisyti, nes, remiantis pasaulio sutvėrimo principais, kur yra elnių, būna ir vilkų, o kur yra ugininės, būtinai atsiras ir savo gyvenimėliu nepatenkintų išsekusių snukelių) neateina? O tiems, kurie ateina, jau nei motais tos dulkės... Taigi knygų karalystėje jokia gyva dvasia tikriausiai nepasirodys, tad stačiais gurkšniais tuštinti butelio irgi nebuvo reikalo.
Carol nepajuto jau gerokai nuklydusi į lankas iki tol, kol bendraamžis irgi kiek triukšmingokai (aha, kažkas jau ima nebekoordinuoti judesių) pastatė butelį.
 - Galėjau numanyti,- juodaplaukė šyptelėjo.- pilkai dažytas antkapis... Neatrodo, kad šiek tiek hmm... per dažna? Beeet,- nutęsė žvilgsnį įsmeigdama į teliūškuojantį skystį ir svarstydama jau gerti ar dar ne.- tavo valia.
Nejučia pasekdama priešais sėdinčio vaikino pavyzdžiu išsišiepė:
 - Tikriausiai juoda - kaip netikėta. Nors... prieš praktiką labai mėgau raudoną. Bet antkapiui ji nelabai tiktų,- nusijuokė ir pakaušiu atsirėmė į lentyną, vis dar šypsodamasi luboms.- Dievaži... Parinksi savo nuožiūra, man svarbiausia, kad vardas būtų užrašytas kursyvu. Gražiai. Nors... Kam pinigus gadinti tokiems dalykams? Vis tiek niekas ten neis, pripažinkim nuoširdžiai. Na, nebent Ašas apsilankys,- Caroline vėl nusijuokė. Pirmą kartą tarė tą vardą beveik be baimės. Net mintyse toks vaizdelis pasirodė beprotiškas.
 - Ir kaip jausmas?- paklausė, nors atsakymą buvo galima kuo puikiausiai matyti - vienas iš tų retų kartų, kai tikrai manė suprantanti Džeismą Greywindą.- Su kuo palygintum: kilimu ((nuo žodžio kilti, ne kilimas)), kritimu, bučiavimusi?- žinojo, kad tampo liūtą už ūsų, tačiau nuotaika, kilusi iš netoliese stovinčio butelio, skatino nesiliauti.
Šypseną sukėlė ir Džeimso savotiškas godumas - vaikinas butelį griebė nepraėjus penkioms minutėms po paskutinio trūktelėjimo.
 - Ei, kur skubi?- ištiesė ranką ir stiklinį indą su ugnine atsiėmė sau. Nurijo kelis gurkšnius deginančio skysčio ir tingiai suklapsėjo akimis. Išsitraukė lazdelę ir papildė alkoholio atsargas.- Galim paieškoti, bet nerekomenduoju,- vėl grįžo įsakmusis "Žinovės" tonas.- Ar tikrai nori šitą taurų gėrimą,- maktelėjo galva ugninės pusėn.- suteršti kažkokiomis cigaretėmis? Va jeigu nori imk šitų,- iš kišenės ištraukė baltą buteliuką, tačiau kiek kitokį, nei paprastai pati nešiodavosi.- Magiškos, tad nieko blogo padaryt neturėtų, jeigu vartosi su magiškais gėrimais. Nors negarantuoju,- vėl nusišypsojo ta Žinau Kad Žaidžiu Ugnimi šypsena. Ugninė palaimingu svaiguliu apgaubė mintis, vaizdas prieš akis įgavo švelnesnius kontūrus - buvo gana ryškus, tačiau ne toks aštrus, kaip visada. Keista - kiek nedaug reikia, kad žmogus pasijustum laimingas - nors laikinai.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".