[David Lockwood]

Aukštutinio Flegio pakraštyje stūkso nedidelis medinis namelis. Jo duris apsamanojusios, langai aptraukti celofanu, nes yra išvirtę, stogas dengtas čerpėmis kurių jau beveik nelikę. Iš kamino dažniausiai rūksta dūmai, nes ponia Lockwood (šio namelio gyventoja) gamina valgyti savo vyrui. Prie namelio banguoja nedidelis ežerėlis, kuris yra užžėlęs. Tikriausiai jame niekas nesimaudė penkiasdešimt metų. Aplinkui namą nėra nė gyvos dvasios. Tik jame gyvenantys žiobarai. Norint išeiti į artimiausia kelią reikia eiti gerą pusvalandį per pelkėtą žemę kur bet kada gali įklimpti. Ankščiau šiame name gyveno burtininkai, bet jie iš čia išsikėlė į geresnę vietą. Per žioplumą jie paliko židinį kuriuo galima keliauti kelionmilčiais. Apie šį židinį čia gyvenantys žiobarai nežino. Kartais čia užklysta burtininkai ne taip ištarę vietą keliaudami židiniu.

[David Lockwood]

Dovydas lėkė kažkokią keista erdve. Viskas vyko taip greit, kad jis net nespėjo suprasti kas įvyko kai jis atsidūrė ant kažkokių švariai išplautų ąžuolinių grindų. Po galais! Aš norėjau patekti į Aukštutinį Flegį, o ne kažkokį pridvisusį namą!- raukėsi Dovydas.
- Ar ir tu girdėjai šitą dundėsį?
- Nueisiu pažiūrėt gal vagys bando įsilaužt!?
- Baik! iš kur vagys vidurį laukymės?
Dovydas nusigando išgirdęs šį pokalbį iš antro aukšto. Ką daryt? Kur Emilė?- apimtas baimės blaškėsi Dovydas. Staiga blykstelėjo žalią šviesa ir ant grindų prie židinio nukrito Emilė. Pasigirdo žingsniai. Tikriausiai kažkoks žmogus nuėjo pasižiūrėti kas vyksta.
- Ateik čia!- Dovydas griebė varne už rankos ir nusitempė į kažkokį kambarėlį.

[Emille Ann de Flores]

Emilė nustebusi staigaus sustojimo išniro iš židinio ir vos spėjo įsitverti židinio atbrailos, kad stačia nenugriūtų ant grindų. Tvirtai atsistojusi ant abiejų kojų apsidairė aplink. Numanė, kad klaidingai ištartas pavadinimas nenukels jų kur reikia, tačiau ir neturėjo supratimo kur jie atsidūrė. Staiga viršuje išgirdo balsus. Sprendžiant iš aplinkos namai ko gero priklausė kažkokiems sukriošusiems, tačiau labai pedantiškiems žiobarams. Emilė sušnairavo žvelgdama į kruopščiai išblizgintas grindis. Daugiau nespėjo nuspręsti ką daryti, mat Dovydas timptelėjo ją už rankovės ir įtraukė į kažkokį kambarėlį. Atrodė lyg apleistas sandėliukas, o nosin iškart trenkė pelėsių kvapas. Priešingai nei kambarys, iš kurio jie paspruko, ši patalpa atrodė nenaudojama. Emilė užsiėmė burną išgirdusi kaip pro pat duris prašlepsėjo kažkieno skuboti žingsniai.
- Čia nieko nėra.- Pasigirdo vyriškio balsas.
- Ne, prisiekiu, aš kažką girdėjau.- Atkakliai tvirtino moteriškė.- Gal jie kur pasislėpė.
Vyriškis nepatikliai prunkštelėjo, tačiau visgi, sprendžiant iš garso, ėmė atitraukinėti baldus ir padėti moteriškei ieškoti. Emilė vėl išgirdo vis garsėjantį kaukšėjimą.
- Colloportus.- Išsitraukusi lazdelę sušnibždėjo varnė.
Klektelėjo užraktas ir kaip tik po akimirkos už sienos kažkas nulenkė rankeną.
- Dievaži, šitas sandėliukas niekad nerakinamas, juk net rakto neturime, o be to dar šiandien ieškojau čia aviečių uogienės.- Pasiskundė suirzęs moteriškas balsas ir dar kart kelis kartus bandė patraukti duris į save, tačiau šios žinoma nepasidavė. Kažką piktai bambėdama moteris paleido duris ir nuėjo aptikrinti kitų kambarių, tačiau vyriškis dar liko čia ir pridėjęs ausį prie durų įdėmiai klausėsi. Tuo tarpu, abu vaikai, lindintys tame sandėliuke pamanė, jog pasišalino abu namų šeimininkai ir Emilė nedrąsiai prabilo.
- Klausyk, reikia dingti iš čia, antraip žiobarai iškvies tą pliciją, ar kaip ji ten vadinasi, o tada jau tikrai nepastebėtiems pasprukt nepavyks, dar tuo labiau kai nežinom, kur atsidūrėm.- Emilė atsiduso piktai apžvelgdama apmūsijusią patalpą, lyg ši asmeniškai būtų kalta, jog ji su tuo švilpiu čia atsidūrė.

[David Lockwood]

Emille nuorėjo kuo greičiau iš čia dingti. David taip pat, bet jis nežinojo, ką daryti. Jis apsidairė. Čia buvo viskas apipelyję, ant grindų stovėjo keli uogienės stiklainiai, ant lentynos buvo sukrauta visokios dėžės ir kiti rakandai. Už švilpio akių užkliuvo liukas grindyse. Berniukas jį parodė Emillei ir ji jį padėjo jam atidaryti. Atidarius liuką, pasklido baisi smarvė, bet kitos išeities nebuvo. Kito išėjimo nėra. David įžiebė lazdelę ir nusileido apačion. Ten buvo rūsys prikrautas bulvių. Berniukas nulipo. Prie kojos pamatė kažką šilto ir nuleido lazdelę. Ten buvo žiurkė. Jis pašoko ir apsikabino Emille...
David pasišlykštėdamas ėjo per tamsią patalpą, kol galiausiai pamatė metalinius laiptus. Emille ir David ėmė jais lipti, bet užlipus ant aštunto laiptelio laiptai sulūžo, pasigirdo baisus trenksmas. Nuvirto... David nebežinojo ką daryt... Laukė ką pasakys Emille.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Tylus vakarinis paukščių čiulbesys nežymiai jungėsi ir pynėsi lyg nuostabiausia melodija kartu su švelniu rūko šiugždesiu, šnarančiu apie basas kojas, žengiančias švelnia žole, dar neseniai vos prasikalusia iš gruodo surakintos žemės. Begarsiai žingsniai susiliejo su aplinka ir sklaidėsi aplink, formuodami ploną lyg pavasarinis nuo upelio kylančio garo šydas. Visi tie atsargūs, lyg krištoliniai garsai plaukė aplink juoda suknele pasipuošusią personą paleistais juodais plaukais. Minkštos pėdos padėjo balansuoti kiek pažliugusioje pievoje, bet tai tik dar labiau padėjo įsijausti žengiant tuo trapiu taku, kiekvieną sprunkančią akimirką ketinančiu nusitempti žmogų gilyn, į užmarštį. Kiekvienas žingsnis reikalavo ramybės ir susitelimo, švelnios gamtos energijos, plūstančios venomis, glostančiomis įkaitusią odą, vėsinamą lengvo, bet vis dar vėsaus vėjelio.
   Mirtis - ne šiaip žaidimas. Tai - likimas.
Ir visi tą faktą žinojo, bet žvelgė į jį pro pirštus, tik purtydami galvą ir netikėdami realybe. Bet ji buvo žiauri ir kai kam atgrasi, tik ne šiai personai, kuri sklendė vienišu taku, vinguriuojančiu per pasaulį ir vedančiu į vieną tikslą. Į ten, kur susikerta visi keliai, kad ir kokia jie būtų, kad ir kaip toli prasidėtų, kad ir kur driektųsi.
   Į mirtį.
Ir nebuvo tokio juodo ir liūdno žmogaus, kaip kad ši vieniša figūrėlė, tarsi gęstanti vakaro migloje. Kiekvienas žingsnis vis atitolino ją nuo realybės, nunešė tolyn, į svajas ir ten, kur paprastas žmogus negali nuvykti. O ten atsidurti gali tik tas, kieno mintis laisva. Nes mintis lyg strėlė - nėra strėlės, nėra ir akimirkos, o tai vienišai akimirkai ištirpus migloje prapuola ir tikėjimas.
   Nebylūs šnabždesiai supo užsimerkusią merginą, lengvai dėliojančią kojas vieną priešais kitą, ištiesusią rankas. Švelnūs judesiai prisigėrė geros ir teigiamos energijos tykų vakarą, kada saulė netrokšta nusileisti ir kruvinu gaisru liečia žemę, tarsi žaisdama gamtos dėsnių žaidimus. Ir kai tas rūkas, besiplaikstantis apie kojas, kilo aukštyn, saulė leidosi žemyn, degindama savo viliojančiu raudonumu ir taip energetiškai išsiliejusį pasaulį. Tokį abejingą viskam ir sustelkusį, kad peizažas, net ir toji figūrėlė, tirpo lyg vandens lašelis ant stiklo, pamažėle lašantis žemyn ir ištykštantis į tūkstančius veidrodžio šukių, atspindinčių vaivorykštės spalvas.

[Dakota Jackson]

Raudona saulė, lyg uždegdama gaisrą, tykiai leidosi nušviesdama takus, pieveles, rugių laukus ir medžių viršūnes skaisčiai raudona šviesa lyg prisirpusi avietė. Visur aplink buvo tyku ramu, kol saulės spinduliai taikiai pasislėpė ten, kur ji ėjo miegoti. Pirmieji nakties vėjo gūsiai suvirpino iškilmingai stovinčių eglių šakas, taip parodydami, kad naktis jau čia. Iš tankaus ir tamsaus debesies išlindo pusmėnulis, šviesa bandantis aprėpti visą žemės skliautą.
Gamta nuvargusi užmigo. Ji nejautė stiprių vėjų gūsių, vis įsisukančių į supuvusius, tikriausiai magijos nesutvarkytus, lapus, kartkartėmis pasukančių į šiaurę. Ji nekreipė dėmesio į šen ten prasklandančias mažytes raštuotas snaiges. Gamta užmigo. Užmigo  tuo amžinuoju miegu, kuriuo užmiegame gyvenimo gale.
Keli sudžiūvę ir bespalviai rudeniniai lapai atkakliai laikėsi įsitvėrę šakų, iš savo mažyčių kūnelių išleisdami kvapą paskutinį kartą, ir, pagauti žvarbaus vėjo, nusklendantys tolyn.
Atrodo, viskas čia miršta.
Tačiau vidurnakčio tylą kirto plikų kojų personos žingsniai, palikdami minkštutį pėdsaką sužvarbusioje žemėje. Ši asmenybė klaidžiojo laukuose lyg virpantis pienės pūkas, sklandantis per rugius. Išleidusi paskutinį kvapą, persona sustojo. Įsiklausė. Išgirdusi tą įprastą tylą, kurios visada laukdavo išgirsti, mergytė išleido paskutinį kvapą ir susmuko ant žemės.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Niekas nepalies su didesniu skausmu ir širdgėla, kaip mylintis žmogus jau šaltą ir atvėsusį kūną, niekas stipriau nesuvirpins mirčiai širdies, kaip ilgesio kupinas žvilgsnis. Bet ji jau negali atsitraukti, kai tarsi pro siaurutį plyšelį gavo progą prisiliesti prie gyvo kūno ir plakančios širdies, besidaužančios vis silpniau, kai jaučia šaltus mirties pirštus, lengvais judesiais glostančius riešą pašiurpusia oda.
   Dar kartą klyktelėjęs mirties paukštis užmerkė akis atslenkančiai nakčiai, kuri pamažu nugulė laukus ir pievas, apglobė savo jaukia tamsa lyg skraiste, tyliai dainuojančią lopšinę. O ją girdėjo tik begarsiu žingsniu enanti tolyn, į nežinią, persona, atrodanti juodesnė už pačią naktį ir savo sielą, besiblaškančią viduje su paskutiniais džiaugsmo likučiais, tuo metu patiriančiais nusivylimo ir užgesimo agoniją, kuri tampė karčių vidinių ašarų liečiamus jausmus.
   Vėjas švelniai sūpavo lyg sulėtintame vaizde krentančius lapus, svyruojančius pasaulio lopšyje ir panyrančius į viską kas gyva glostančią tamsą, apimančią ir kiekvieną pėdą, pamažu prisigeriančią šilto požeminio vandens, palikto vienišos personos, kojas dėliojančios pelkėtoje žemėje. Kiekviena pėda švelniai liūliavo, apimta drumzlino vandens ir paliko nebyliai šaukiančias įdubas it medaus koriai žemėje. Tik tylus lapų dzingsėjimas jų kampams pasiekus vandens balutes priminė apie garsą, tyliai vingiuojantį siauromis juostomis per žemę.
   Kokie keisti būna tie žmonės, palytėti mirties, - galvoja kiekvienas, žvelgdamas tamsiomis akimis į bedvasį kūną, susmukusį kažkur toliau. Jį apėmęs vėjas tikriausiai kuždėjo tylius ir niekam nesuprantamus žodelius, raminančius be galo išsigandusią sielą, nerandančią sau ramybės tame juodame pasaulyje, kurį ji regi užgesus fizinio kūno akims. Ir dar slinks dienos, du, keturios, šešios, dešimt... dešimt ilgų ir kankinančių dienų, kol sielos šviesa ir tamsa pranyks bei toji pasitrauks iš gyvenimo, nusklęs su vėju ir nebyliai, paskutinįsyk paglostys šviesius plaukus...

[Noel Nathan Takemi]

Gaivi bei vėsi vasaros naktis skendėjo tamsoje. Danguje skaisčiai žibėjo žvaigždės, o mėnulis spindėjo.  Visas ežeras buvo pasidabinęs mėnulio šviesomis. Vėjas gaivino nuo karščio sublogusius medžius kurie ir lingavo gana smarkokai. Tiktai tamsi figūra, regis, niekuom per daug nesidomėjo. Ji buvo šį kartą užsivilkusi juodą, medžiaginę suknelę. Kuri buvo labai laisva ir gražiai krintanti ant liaunų merginos kojų.
Klastuolė paslapčiomis išsmukusi iš namų, atpėdino iki keistai žibančio ežero. Rankoje ji nešėsi basutes, o kojos švelniai ėjo per žoles. Allison labai mėgo pasivaikščiojimus naktį gamtoje. Tai būdavo vis skirtingos vietovės: ežero pakrantė, Uždraustasis miškas, sala ežero viduryje, miškai aukštutiniame Fleglyje ir taip toliau.
Klastuolė sustojusi prie tiltelio esančio palei ežerą, panardino basas, ilgas kojas į vandenį. Kaipmat kūną sukaustė malonus šaltukas. Merginos kūną apėmė palaima. Ir kelias minutes ji sėdėjo tyloje ant tiltelio.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Vasaros naktis buvo vėsesnė nei įprastai ir šiek tiek kaustė žolę. Rodos, dar ir gruodas apsitrauks, tačiau oras demoniškai sielai visgi buvo labai malonus. Savotiškas šaltis buvo į naudą karštai vasarai, visiškai nelepinančiai šios šaltį mėgstančios būtybės. Atsidususi juoda figūra patraukė pirmyn. Už nugaros žibėjo mėnulis ir nušvietė juodą siluetą nuostabiai žvaigždėtos nakties fone. Viršuje žibėjo paukščių takas ir  į savo rėmelius įtalpino tokią vienišą figūrą. Palaidi plaukai blaškėsi silpname vėjelyje. Būtum pamanęs, ne žmogus, jei būtum burtininkas, o tokių Fleglyje buvo gausybė. Figūra judėjo ramiai, užtikrintai ir taip... svajingai. Siluetas tirpo migloje ir būrė savo kerinčiu vaizdu... štai kaip reiškėsi naktinis demonų vaizdas iš toli - svajonėmis apipinta migla.

[Noel Nathan Takemi]

Ta tyla tokia rami ir atsipalaiduojanti, jog viską užmiršti ir pasineri į savo pačios ar pačio svajų pasaulį. Taip pat atrodo, jog neegzistuoja toks baisus ir žiaurus pasaulis. Tyla, tai draugas kuris padeda rimtai susimąstyti, blaiviai galvoti. Tyla, tai priešas kuris paslapčiomis gąsdina ir gąsdina visai netikėtai Tyla, tai mokytojas kuris pamoko ir išmoko tylos. Kuo ji naudinga, kaip su ja kovot, kaip su ja susidraugauti, bei pačiam jos pasidaryti.
Vis tebe supama tylios atmosferos, mergina toliau laikė kojas įmerkus į vandenį kuris tapo nebe šaltas, o šiltas. Klastuolė išdidžiai pakėlusi galvą užsimerkusi bei ėmė klausytis nakties bei gamtos muzikos. Tačiau ją trikdė kažkas, bet kas, to ji negalėjo pasakyti. Tad ramiai atsimerkusi bei pasisuko į tą pusę iš kurios sklido keisti šlamėjimai. Iš tiesų ji neklydo, tačiau vėl abejingai ji nusisuko su galvose skambančiomis, keistomis mintimis.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Demonė buvo begarsė, bekvapė, besielė, neturėjo emocijų, vietoje jos širdies žiojėjo tuštuma ir niekas negalėjo jos užpildyti. Kiek kartų bandyta ją prigrūsti įkyrios meilės, depresiško šokio, dovanotų gėlių, apsvaiginančių medžiagų ir vis tiek ten dunksėjo juoda tuštuma. Lyg atvira žaizda jausmo negavusi vieta liejo kraują ir rūgščias ašaras dėl patirto skausmo ir begalinio troškimo jaukiai prisiliesti, pajusti tai, ko taip giliai trūko. Tai taip skaudino ir vertė pasijusti visiška nykia vieta, o juk - ironiška - ši būtybė buvo gimusi viską sunaikinti, kad duotų kelią naujai pradžiai. Tai buvo jos žiaurus likimas.
   Jekaterina pastovėjo ant kalnelio paskendusi giliose ir depresiškose mintyse. Neregintis žvilgsnis klaidžiojo horizonte keletą akimirkų, kol staiga užkliuvo už figūros prie ežero. Mergina vis dar nejudėjo, bet figūrą matė. Ji greičiau pamirksėjo ir rainelė išsiplėtė per visą akį. Vaizdas pašviesėjo ir prisitraukė arčiau, pasidarė ryškenis. Tą akimirką juodaplaukė suprato, kad ta figūra ne kas kitas, kaip Luna - jos gera draugė. Vėl akis padariusi tokias, kaip žmogaus, juodoji persona be jokio garselio pajudėjo pažįstamos link.

[Noel Nathan Takemi]

Allison, praėjus valandėlei pabudo iš minčių. Ji ir nujautė, kad kažkas ateina. Tačiau, į tai nekreipė dėmesio, mat kažkas širdy kirbėjo jog čia ateina iš jos pažįstamų pas ją. Mergina dar kiek kojas palaikė vandeny, po to jas iškėlė iš ežero. Klastuolė leido vėjui plaikstytis jos plaukais į visas šalis. Šį kartą ji tingėjo juos susirišt į kuoduką. Išdidžiai pakėlė galvą priešais ežerą ir tarsi valdovė tyliai apžvelgė savo teritoriją. Apžiūrėjusi ji sušnabždėjo manydama jog ta persona ir taip išgirdo ją:
- Žinau, kad čia ateini. Bet kas nenumanau. Gal čia žudikas gal koks antgamtinis padaras ateina manęs nudėt. Man nesvarbu kas čia, ar nori nudėt. Svarbu, su kokiu tikslu atėjo čia...
Rudaplaukė nejudriu bei ištuštėjučiu žvilgsnių, įsmeigė į tašką: į žiobarų apleistą namą.
 

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Atsikvėpusi mergina gana lėtai žingsniavo pirmyn. Iki ežerėlio dar buvo galas kelio nusileisti nuo kalno ir takeliu pasiekti tą vietą, tačiau juk prieš akis dar visa naktis ir kelias neturi reikšmės šią dieną, akhem, atsiprašau, naktį. Demonė nusileido nuo kalno ir jo šešėlis apgaubė tamsiąją būtybę. Dar esant tolokai nuo Lunos mergina jau girdėjo tai, ką ji sakė, mat šiuo paros laiku jos visi jutimai buvo itin aštrūs. Jekateriną kiek pralinksmino tas dramatiškas draugės pasakymas, lyg ji jau ruoštųsi mirti ir jai būtų visai neįdomu, kad tai greičiausiai nutiks.
 - Kiek tave prisimenu, tokia drama queen niekada nebuvai, kaip kad esi dabar, - padarė pastebėjimą juodaplaukė ir klestelėjo šalia draugės ant žemės.

[Noel Nathan Takemi]

Allison apkabinusi išbalusius, ilgai saulės nematytus kelius, pažvelgė į tą pusę iš kurios artėjo žmogysta.   Gūžtelėjusi petimis vėl nusuko žvilgsnį į vandenį. Vandenyje atsispidėjo jos išbalęs, rimtas veidas kuris netrukus nusišypsojo. Virš silueto kabojo mėnulis, menkai apšvietęs pusę pasaulio. Kiek pakėlusi akis pastebėjo kaip paukščiai purpteli vandenyj. Gulbės tyliai ir tykiai sau plaukiojo ežere. Žolės tyliai šiureno, medžiai išvis nedrįso sujudėti. Nes ramybę šiekt tiek drumstė atėjusi antgamtinė būtybė - demonė Jekaterina.
Tiesa, Luna žinojo jog Jekaterina nepaprasta, bet koks padaras esti taip ir nesužinojo. Bet neabejojo, kad kažkada tą sužinos. Netrukus ji pajuto kaip į rankas papuola alsavimo oras.
- Buvau ar nebuvau, bet koks skirtumas. Bet ką padarysi. Ir sveika, atėjusi čia, - pasisveikino Luna su Jekaterina.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Keista, tačiau Jekaterinos galvos nepaliko liūdnos mintys jau ilgą laiko tarpą. Tai yra, visą vasarą ji praleido skęsdama savose mintyse ir niekas nei iškvaišalų, nei iš kitų dalykų nebepadėdavo. Mergina jautė keistą norą galbūt keistis ar kažką keisti. Kelią į save iš tų visų žiaurių dalykų ji rasdavo tik per muziką ir tai buvo taip keista... pati juodaplaukė nujautė, kad reiktų kažką daryti ir jos gyvenimo trupinėliai sakė tą patį. Tiesa, kodėl šitokio pobūdžio mintys atsirado būtent dabar, ji nenutuokė.
 - Sveika, nesveika - vis tiek ta pati, - nelinksmai šyptelėjo šeštakursė. Keista. Jai jau buvo septyniolika ir tai keistai gąsdino ir tuo pačiu atrodė taip įdomu. Na, jai nuolat sukakdavo metų daugiau, nei turėjo būti ir ji galėjo kerėti už mokyklos ribų su burtininkų magija (nepaisant to, kad demonė galėjo kerėti ir taip, mat antgamtiška būtybė sugebėjo apsukti žymę).