[Alrisa Fuentes]

Rodos, net nespėjo apgalvoti, ką pridirbo per pamoką, o jau buvo iškviesta atlikti areštą. Alrisa nenorėjo. Tačiau nenutuokė, kokie baisūs dalykai laukia į jį nenuėjus - galbūt net išmetimas iš mokyklos? Ji nemanė, jog prisidirbo tiek, kad Hogvartsui pasidarytų nenaudinga. Be to, popietė nebuvo suplanuota, tad kuo maloniausiai klastuolė galėjo sugadinti ją profesoriui. Galiausiai apsisprendusi ir išsirinkusi tokį tikslą, ji pamažu artėjo link kabineto. Neskubėjo, nors net nežinojo, ar vėluoja, nes įnikusi lupo mandariną. Po pietų vis dar buvo alkana, tad pasistiprinti - ne pro šalį. Juodaplaukė elgėsi gana neįprastai - žievelėmis nežymėjo kelio, panosėje nieko neburbėjo. Tiesą sakant, atliekas kaupė būsimam susitikimui, o mintys skraidžiojo galvoje, atkakliai ieškodamos kandesnių žodžių.
Nuo pirštų sklindantis kvapas priminė Kalėdas, kurias ji praleis ne namie, o Hogvartse. Jei ne asociacijos, tai būtų pralinksminę mergaitę, bet dabar tik susiraukusi sučiaumojo pirmąją skiltelę ir atidarė duris. Nesibeldė. O kam, jei herbologas laukė tik jos?
Nenustebo, radusi nevykėlį sėdintį prie stalo, lyg kokį pareigingą mokinį, kokiu greičiausiai jis buvo kadaise. Alrisa vietoj pasisveikinimo susikišo į burną pusę mandarino bei atsistojo priešais. Ne per toli, jog atrodytų, kad bijo, bet ir ne daug arti. Praktiškai nežiūrėjo profesoriaus pusėn, tiesiog laukė, kol anas ką nors pasakys. Godžiai kramtydama svarstė apie savo galimybes šiame kabinete - nusprendė, kad jos milžiniškos.
-Tai ką aš turėčiau veikti? - tarė klastuolė, tačiau tokiu tonu, lyg nė neketintų atlikti užduoto darbo.

[Matthew Turner]

Matthew atrodė, kad jis tuoj užmigs. Kai esi toks kvailas, ko gero, geriau net ir neatsibusti. Argi jis pernai neprisiekinėjo sau daugiau neskirsiantis areštų? Vargu ar galima tikėtis, kad panelė Fuentes bus bent kiek malonesnė nei jos koledžo draugė. Nors, reikia pripažinti, to piktybiškumo, kuriuo Hatfield tiesiog spinduliavo. Vis dėlto tai nebuvo pakankama priežastis tikėtis, kad areštas praeis be incidentų.
Pirmasis įvyko areštui dar net neprasidėjus. Visų pirma, Matthew neišgirdo beldimo, mergaitė įsiveržė į klasę lyg niekur nieko ir įžūliai atsistojusi kramtė. Nei pasisveikinimo, nei daro ko nors. Herbologas nurijo atodūsį.
- Laba diena ir tau, - maloniai pasisveikino išgirdęs Fuentes klausimą. - Skanaus, - kiek padvejojęs pridūrė.
Šią akimirką Matthew suprato, su kokia rimta problema susidūrė: jis vis dar nežinojo, kokią užduotį skirti prasikaltėlei. Kadangi pačiai mergaitei to sužinoti nebuvo galima, Turner turėjo atrodyti esąs visiškai užtikrintas. O kaip to jis ir nemokėjo.
- Prisėsk, pasikalbėkime, - kuo ramiau ištarė. Neplanavo taip lengvai Fuentes iš čia paleisti, tačiau pradėti galima ir nuo ramaus (?) ir draugiško (?) pokalbio.
- Ar bent žinai, kodėl čia esi? Ar yra tekę girdėti apie pagarbą vyresniam, ypač mokytojui? - pačiam Matthew atrodė, kad balsas nuskambėjo ramiai ir beveik užtikrintai. Ką pagalvos mergaitė, neaišku, bet kol kas herbologas to žinoti nenorėjo. Tiesiog sėdėjo ir laukė, kada Alrisa pagaliau nustos kramtyti.

[Matthew Turner]

((RPG laikas - 2020 rudens sezonas))

Matthew susirūpinęs vaikščiojo po savo kabinetą. Jo ir vėl laukė sudėtingas pokalbis su Deoiridh, ir profesorius nė neįsivaizdavo, kaip seksis. Mergaitė vis dar buvo uždara ir paslaptinga, tuo labiau, kad “oficialiai” Turner apie Sigurdą nieko nežinojo. Vis tik Deoiridh elgesys vertė ieškoti sprendimo, o atviras (?) pokalbis buvo pirmiausia, kas Matthew atėjo į galvą.
Tiesą sakant, herbologas, išgirdęs Monicos pasakojimą, gerokai nustebo. Na, varlių antpuolis gal ir nebuvo labai netikėtas (nors buvo smalsu, kuo mokiniams nusikalto profesorė Hopes), tačiau keistas “išsišokimas” vidury tos pačios Hopes pamokos tikrai nebuvo tai, ko būtų galima tikėtis iš Deoiridh. Ar Sigurdo, kiek Matthew apie jį žinojo. Buvo be galo smalsu, ką mergaitė į tai atsakys. Svarbiausia, kad nepultų neigti - Turner visai nesinorėjo, kad jo įsivaikintas vaikas taptų melagėliu.
Herbologas jautėsi dėl to prastai, tačiau buvo gerokai susijaudinęs. Dabar, kai tėvystė buvo įteisinta, bijoti tarsi nieko nebereikėjo, tačiau įskaudinti mergaitės jis vis tiek nenorėjo. Kažkodėl tokiais momentais pasidarydavo ypač skaudu, kad pažįsta ją tik keletą metų. Tai versdavo susimąstyti, kad gal reikėjo veikti ryžtingiau. Ką gali žinoti, gal Davina nebūtų kreipusi dėmesio į tai, kad jis, Matthew, yra keliolika metų vyresnis?
Tiesa, dabar apie tai galvoti nebuvo galima. Reikėjo susikaupti ties tuo, ką reikia padaryti. Kaip kalbėti su Deoiridh, kad ji norėtų šnekėti? Suprantama, kad apie situaciją su vaikinu mergaitei šnekėtis nesinorės. Bet štai apie užpuolimo priežastis Matthew mielai būtų sužinojęs. Atrodo, jau ne kartą apie tai kalbėjosi, bet mergaitė ir toliau buvo nesuvaldoma. Žinoma, Matthew negalėjo jos perauklėti taip staigiai, bet toks Deoiridh elgesys pamokų metu herbologą šiek tiek skaudino. Laimei, bent per jo pamokas ji buvo daug ramesnė. Žinoma, kai teikdavosi ten pasirodyti.
Vis dar giliai susimąstęs Turner atsisėdo į savo kėdę. Buvo likusios vos kelios minutės, ir Matthew pradėjo jaudintis, kad Deoiridh tiesiog nepasirodys. Ne pirmas toks pokalbis, ji kuo puikiausiai žino, kas čia bus. Ar jaučiamos pagarbos užteks, kad ji ateitų? Kažin ar ji jaučia meilę? Matthew pirmą kartą uždavė sau šituos klausimus, kurie tokioje situacijoje buvo labai jau sudėtingi ir tarsi netinkami. Vyras žinojo, kad myli mergaitę kaip tikrą dukrą, bet ką jaučia ji? Galbūt ir apie tai reikėtų pasišnekėti?
Herbologas sunkiai atsiduso ir įsmeigė akis į duris. Labai tikėjosi, kad jos netrukus atsidarys.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nebuvo patenkinta. Ko gero, labiausiai slėgė ne tai, kad teks ir vėl šnekėtis su Matthew ne itin maloniomis temomis. Ne, sunkiau buvo tai, kad jai tas nepatinka. Deoiridh norėjo norėti plepėtis su Matthew, bet kažkodėl Italijoje tai buvo lengviau, nors jiedu buvo vos susipažinę. Dabar, kai herbologas buvo už ją atsakingas, bendravimas tarsi pasikeitė. Matthew tapo labiau… Tėčiu nei draugu? Žinoma, grifiukė dėl šito nesiskundė, ji nebūtų išdrįsusi net sau pripažinti, kad galvoja tokius dalykus. Vis dėlto kartais į galvą ateidavo mintis, kad kažkuria prasme anksčiau su Matthew bendrauti buvo smagiau.
Apmaudu buvo ir tai, kad net gavusi paprastą kvietimą pasiplepėti Deoiridh svarstytų, ką padarė šį kartą. Tiesa, dabar Matthew perspėjo, kad gavo žinių iš Moonlight (o iš tos gero tai jau geriau nesitikėti!), tad buvo aišku, kad pokalbis nebus labai malonus. Vis tik įtarumas, su kuriuo mergaitė užaugo, garantuotai priverstų ją spėlioti, kas netiko šį kartą, net jeigu Matthew neužsimintų apie visokias kvailas profesores.
Deoiridh kokią akimirką pasvarstė neiti į šį susitikimą, bet greit tokią mintį nuvijo į šalį: ji paprasčiausiai negalėjo taip nepagarbiai elgtis su tiek daug dėl jos padariusiu žmogumi. Matthew buvo ne šiaip malonus vyriškis, padėjęs vienišai mažai mergaitei. Ne, jis jai suteikė namus ir šeimą - ar bent jau kažką panašaus į tai. Jeigu kvietimą būtų siuntusi Moonlight, jos, Deoiridh, čia ir kvapo nebūtų. Jau greičiau už kabineto durų paliktų smarvinių bombelių ar kokią lipnią nesąmonę. Bet su Matthew… Mergaitė bandė norėti eiti į šį susitikimą, tik, deja, jai ne itin sekėsi.
Galiausiai grifiukė stovėjo prie herbologijos profesoriaus kabineto durų. Ji staiga pradėjo gerokai jaudintis: labai tikėjosi, kad Matthew ant jos nepyksta, kad šis susitikimas tebus “privalomas” profesoriaus ir mokinės pokalbis. Herbologas nebebuvo koledžo vadovas, bet, ko gero, puikiai žinojo, kad Deoiridh su Endlercat ryšio neturi visai. Tiesą sakant, mergaitei buvo šiek tiek smalsu, ko ta prakeikta Moonlight pripasakojo šį kartą - per jos pamokas rudaplaukė buvo itin rami. Jeigu teikdavosi ten pasirodyti, žinoma. Nesinorėjo galvoti, kad profesorė prikuria nesąmonių, bet tuomet ką ji pripliurpė? Ką gi, buvo tik vienas būdas išsiaiškinti - atidaryti tas duris, įeiti ir pasikalbėti su Matthew.
Kiek pasvarsčiusi, ar belstis, Deoiridh galiausiai švelniai stuktelėjo į duris ir jas atidarė. Iš karto pastebėjo, kad Matthew susirūpinęs ir tikriausiai įsitempęs. Širdį užgulė kaltė: mergaitė visai nenorėjo, kad tėtis dėl jos jaudintųsi ir nerimautų.
- Labas, - kuo neutralesniu tonu pasisveikino ji ir uždarė duris. Atrodė, kad Matthew varsto ją akimis, tad bijojo į jį pažvelgti. Kiek padvejojusi atsisėdo ant kėdės ir pradėjo ramiai laukti. Labai norėjosi mestelėti ką nors panašaus į “tai ko Moonlight pripliurpė apie mane šįkart?” Vis tik Deoiridh tylėjo.

[Matthew Turner]

Minutės, kurias Matthew praleido sėdėdamas savo kėdėje, išsitempė iki amžinybės, o Deoiridh vis nesirodė. Herbologas nenuleido akių nuo durų, stebėjo jas taip akylai, tarsi būtent tai galėtų priversti mergaitę ateiti. Kelis kartus metė žvilgsnį į silkių akvariumą, bet akys pačios skubiai vėl įsmigdavo į duris. Jos vis dar buvo uždaros, ir Matthew spėjo įsitikinti, kad taip laukiama mokinė nepasirodys. Jis jau buvo besistojąs iš kėdės, kai išgirdo negarsų beldimą. Deoiridh? staiga sužibo viltis. Akys vėl susmigo į duris, pro kurias pagaliau įžengė laukta mergaitė. Herbologas bandė nusišypsoti, tačiau nerimas, kad ji neateis, spėjo taip įsišaknyti, jog šypsena atrodė visiškai nenatūrali. Matthew žvelgė į Deoiridh ir laukė, kada ji ką nors pasakys. Laimei, bent jau su pasisveikinimu negaišo. Ar ji atėjo pas tėtį, ar pas profesorių? staiga susiprato nežinantis Turner. Atidžiai žvelgė į mergaitę ir bandė pats sau atsakyti į šį klausimą, bet atsakymo, deja, taip ir nerado. Matthew negalėjo neatkreipti dėmesio, kad Deoiridh bijo pakelti akis į jį, ir tai privertė herbologą kiek susierzinti. Jis be galo troško abipusio pasitikėjimo, bet buvo akivaizdu, kad iki to dar yra labai toli.
- Sveika, - draugišku tonu pratarė jis tebežvelgdamas į mergaitę. Dabar, kai atėjo laikas kalbėti, suprato nežinantis kaip tą kalbą reikėtų užvesti. Visų pirma, nuo kurio atvejo pradėti? Varlių antpuolio ar Sigurdo? Ar iš viso pradėti užuolankomis?
- Nepakviečiau tavęs pyktis, - po kiek laiko pratarė juodaplaukis. Vis dar neįsivaizdavo, ką reikėtų padaryti, kad Deoiridh bent kiek atsipalaiduotų. Buvo galima pamanyti, kad ji atėjo į tardymą. - Esu ne tik tavo mokytojas, bet ir tėtis. Tau nereikia manęs bijoti. Žinai tai, ar ne?
Matthew maloniai žvelgė į mergaitę. Dabar beveik gailėjosi, kad inicijavo šį pokalbį - žinant ją, tai pasitikėjimo tikrai nepridės… Bet ji jau ne pirmakursė mažylė, kai kuriuos dalykus jau privalo suprasti bandė teisinti save herbologas. Ir vėl mintyse iškilo faktas, kad jis Deoiridh kaip “pirmakursės mažylės” nė nepažinojo.
- Noriu ramiai pasikalbėti. Profesorė Moonlight užsiminė, kad per profesorės Hopes pamokas tavo elgesys yra itin neprognozuojamas. Žinau, kad Monicos nemėgsti, bet kuo nusikalto ir kita profesorė? Deoiridh, man svarbiausia, kad tu nebijotum su manimi kalbėti. Jeigu panelė Hopes tau ką nors padarė, pasakyk man.
Matthew nutilo ir dar kartą atidžiai nužvelgė mergaitę. Ji vis dar neatrodė panaši į savo amžiaus paauglę, kas kėlė rimtą susirūpinimą. Tai, ko gero, buvo netgi svarbiau nei sunkiai valdomas ir prognozuojamas elgesys, nors pastarojo priežastis taip pat norėjosi žinoti.
- Man reikia, kad manimi pasitikėtum. Aš noriu, kad tu būtum laiminga ir saugi. O tik kalbėdamiesi galime pasiekti tarpusavo supratimą, kuris padės tau pasijusti geriau. Ar galiu kažkuo padėti? Prašau vieno, Deoiridh, - netylėk.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh kurį laiką žvelgė pro langą, bet jai pasirodė, kad Matthew niekaip nenuleidžia nuo jos akių, tad galiausiai nuleido savąsias ir įsistebeilijo į savo batus. Jie buvo kiek nutriušę, kas privertė mergaitę susivokti: kažkodėl jiems bendrauti sekasi tik tada, kai jai kažko reikia. Matthew visada jai nupirks maisto, drabužių, mokyklinių reikmenų ir bet ko, ko tik prisireiks. Ar ji tinkamai už tai atsidėkoja? Negi herbologas nori globoti kažkokią nedėkingą mergiūkštę? Ar jis myli mane? Už ką? Širdį užgulė kaltė, ir Deoiridh pažadėjo sau nuo šiol elgtis geriau. Ko gero, geriausia pradžia būtų išties atviras pokalbis, kurio Matthew akivaizdžiai nori.
- Žinau, - liūdnai pratarė ji ir prisivertė pakelti akis į Matthew. - Aš…
Bet kokius tolimesnius žodžius nutraukė nauji sakiniai, pavasariškai galingu upokšniu pasileidę iš herbologo burnos. Jis norėjo kalbėtis ramiai - ir tai, ko gero, būtų pavykę, jeigu Matthew nebūtų užsiminęs apie tą prakeiktą Moonlight.
- Ji… - pradėjo Deoiridh ieškodama žodžių, apibūdinančių tos profesorės bjaurumą. Deja, sekėsi itin sunkiai. Tuo metu Matthew pridėjo dar sakinių, tad mergaitė galėjo atsakyti bent jau į tai. - Aš tavimi pasitikiu, atsiprašau, jeigu pasirodė kitaip… Juk dabar tu mano tėtis!
Labai norėjosi prieiti prie herbologo ir susigūžti jo glėbyje, bet Deoiridh nedrįso to padaryti. Jai vis dar buvo pernelyg sunku prisileisti kitą žmogų labai arti. Rudaplaukė labai vylėsi, kad Matthew to nesupras - tai tikriausiai jį įskaudintų… Kodėl tuomet prisileidai Sigurdą netgi pernelyg arti? paklausė savęs Deoiridh ir pati išsigando tos minties. Išties, ką ji tuo metu galvojo? Negi jos amžiaus vaikinui galima leisti daugiau nei tėčiui? Jeigu taip, tai kodėl?
Visos šitos mintys buvo siaubingai sudėtingos. Deoiridh greitai pakėlė akis į Matthew ir jau žiojosi kažką sakyti, bet ir vėl užsikirto.
- Profesorė Hopes man nieko nepadarė, - galiausiai pavyko prasižioti. Tai buvo visiška tiesa, tik reikėjo, kad Matthew tuo patikėtų. - Neįtariau, kad klasėje yra tiek varlių, o tu puikiai žinai, kad magijos istorija man neįdomu. Na, pasidarė pernelyg nuobodu.
Deoiridh sąmoningai nutylėjo apie “tą kitą” magijos istorijos pamoką, apie kurią Matthew taip pat galimai žino. O ar jis gali jai padėti? Jau Sabrinos nebuvo jauku klausti apie vaikinus, tai kur jau ji išdrįs kamantinėti tėtį…
- Jeigu gali panaikinti magijos istoriją, tada gali padėti, - rimtu tonu pratarė Deoiridh ir tik tada susivokė, kad prieš kurį laiką Matthew dėstė būtent šį dalyką. Tai, ko gero, lygiai taip pat gali įskaudinti. - Aš atsiprašau…
Mergaitė vėl nuleido akis ir susigūžė. Ji tikrai nenorėjo skaudinti tėčio. Negi eilinį kartą susimovė? Kaltė plito viduje tarsi koks užkratas.

[Matthew Turner]

Matthew kiek per vėlai suprato neleidęs Deoiridh kažko pasakyti, nors susidarė įspūdis, kad jai nuo to tik geriau (?). Na, bent jau lengviau tai tikrai. Bet ar čia reikia to lengvumo? Kaip žinoti, ar nebūtų naudingiau spustelėti mergaitę, kad ji pagaliau pradėtų šnekėti? Žinoma, geriausia būtų, jeigu Deoiridh norėtų šnekėti, ir vis tik Matthew įtarė, kad noro kažkiek yra. Mergaitei tiesiog sunku tą daryti - pernelyg ilgai jos niekas neklausė ir nesidomėjo.
Herbologas atidžiai stebėjo Deoiridh. Buvo šiek tiek apmaudu, kad mokslo metai dar tik prasidėjo - per laiką, praleistą Škotijoje, jis spėjo pastebėti, kad “neoficialioje” aplinkoje viskas gerokai paprasčiau. Prie to, žinoma, turėjo prisidėti ir tikrai nepavyzdinis mergaitės elgesys. Be to, mokykloje Matthew negalėjo jos nuolat stebėti. Nežinojo, kiek ji turi draugų ar priešų. Žinoma, nedarytų to net jei ir galėtų, bet ar Deoiridh tą žino? Herbologas buvo tikras, kad mergaitė, sakydama, kad juo pasitiki, nemeluoja. Svarbesnis klausimas buvo, ar ji moka išties pasitikėti?
Buvo daugiau nei akivaizdu, kad Deoiridh kažko nepasakė. Deja, to priežastį ir vėl buvo galima tik spėlioti. Matthew nereikalavo žinoti viską. Ypač kalbant apie tą vaikiną, apie kurį, tiesa, jis kol kas nė neužsiminė. Bet negi taip sunku paaiškinti, kuo kliūna profesorė? Jeigu nesiseka pamoka, jis su mielu noru padės, ir Deoiridh tą žino - ar bent jau to tikėjosi Matthew.
- Ar nemanai, kad net ir vienos varlės vizitas profesorei ant veido yra šiek tiek nepagarbu? - susiraukęs paklausė herbologas. Tiesą sakant, jam būtų be galo smalsu pamatyti, kaip atrodo, kai profesorei ant galvos atsiduria gal dešimt varlių. Žinoma, jis tikėjosi, kad tokie dalykai neįvyks per jo paties pamokas. Bet… Tai tikrai galėjo būti smagu, ir teko pripažinti sau, kad jo nestebina toks poelgis.
Tai, kad Deoiridh taip nuoširdžiai nekentė magijos istorijos, šiek tiek skaudino. Ji ir herbologiją ne itin mylėjo - o juk šie dalykai buvo tie, kur Matthew galėtų padėti. Daugiau nei akivaizdu, kad jis pagalbos kerėjime ar transfigūracijoje suteikti negalės (atmintyje iškilo vaizdas, kaip bandydamas pagydyti Daviną (varlę) netyčia padegė Sabrinos von Sjuard plaukus). Na, bet čia jis nieko pakeisti negalėjo, tad svarbiau buvo tęsti pokalbį.
- Deja, magijos istorijos panaikinti negaliu, - pratarė Turner. - Bet galbūt galiu bent pabandyti tave sudominti? Tas dalykas nėra toks jau nuobodus…
Išgirdęs atsiprašymą juodaplaukis kiek sutriko. Nenorėjo, kad Deoiridh jaustųsi dėl kažko kalta. Argi tai jos kaltė, kad nepatinka kažkuri pamoka? Reikės pasišnekėti su Hopes, ką jie per pamokas veikia. Gal tikrai jos yra itin neįdomios?..
Dvejodamas Matthew atsistojo ir priėjo prie mergaitės. Jautėsi kiek kvailai, bet kartais vis dar būdavo nejauku ją apkabinti. Kelias akimirkas pasvarstęs dabar vis tik tai ir padarė. Priglaudė ją prie krūtinės ir švelniu tonu paklausė:
- Už ką tu atsiprašai? Viskas gerai, neturi dėl ko jaudintis…

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Matthew buvo tikrai geras žmogus. Kartais Deoiridh susimąstydavo, kaip viskas atrodytų, jeigu jis būtų grįžęs į Hogvartsą prieš jų susitikimą. Ar jis būtų atrodęs kaip geras profesorius? Deoiridh spėjo, kad ne: tikriausiai ji būtų mielai prisijungusi prie besityčiojančių mokinių ir visiems pasakojusi, kad profesorius Turner yra nevykėlis… Ko gero, telieka džiaugtis, kad ji pirmiau pamatė herbologo gerumą ir nuoširdumą ir tik po to sužinojo, kaip jam (ne)sekasi kerėti. Deja, ši mintis kažkodėl nebuvo jauki ar maloni, tad rudaplaukė dar labiau susigūžė savyje.
- Ko gero, nemandagu, - nesiginčijo Deoiridh. Labai norėjosi pasakyti, kad per herbologijos pamokas ji niekada taip nepasielgtų, tačiau kažkodėl bijojo. Kadangi jiedu tarpusavio ryšį vis dar laikė paslaptyje, Matthew tikriausiai savotiškai norėtų, kad ji per jo pamokas elgtųsi taip pat, kaip elgėsi per magijos istoriją ar nuodus ir vaistus. Bet tu esi nepalyginamai geresnis profesorius nei Moonlight! Tiesą sakant, Deoiridh negalėjo pasakyti, ar Matthew buvo geras profesorius - pernelyg retai lankėsi jo pamokose. Mergaitė pripažino, kad herbologas yra geras žmogus (kitaip nei vyno ekspertė Moonlight!) - ir tai jau buvo daug.
Deja, šio pripažinimo, ko gero, neužteko: Deoiridh turėjo išmokti nejausti neapykantos magijos istorijai ir herbologijai, turėjo išmokti išties atvirai šnekėti su tėčiu ir, žinoma, išmokti parodyti meilę. Parodyti, kad Matthew jai reikalingas ne tik tada, kai suplyšta batai ar mokyklinis apsiaustas pasirodo besąs išaugtas. Iš herbologo tono Deoiridh tarėsi supratusi, kad jos atvira nemeilė pamokoms, kuriose jis yra pajėgus padėti, kiek įskaudino. Mergaitė dėl to pasijuto dar prasčiau, bet negalėjo nieko padaryti: jos nuomone, magijos istorija buvo pernelyg nuobodi nesąmonė. Ir nemanau, kad tai profesorės Hopes kaltė… susimąstė grifiukė. Juk jeigu ne ta profesorė, sugalvojusi padaryti šokių pamoką, ji ir Sigurdas nebūtų...
Pirmą kartą gyvenime Deoiridh apsidžiaugė, kad ją kažkas apkabino. “Aną” sakinį net ir mintyse užbaigti būtų buvę pernelyg nejauku. O dabar buvo galima atsipalaiduoti ir nusiraminti. Ji Matthew reikalinga, nors to priežastis vis dar skendėjo paslapties tamsoje.
- Ačiū, - nežinodama, už ką dėkoja, sumurmėjo rudaplaukė. Kiek padvejojusi apsivijo tėtį rankomis ir pridūrė: - Už viską…
Buvo keistai malonu justi Matthew visai šalia. Deoiridh žinojo, kad jis palaikys ją visada, kai tik reikės. Vis dėlto vietos mergaitės mintyse atkakliai reikalavo ir “ta ana” situacija. Ar profesorė Hopes nėra bloga profesorė, nes sugalvojo tą pamoką? Ar tai, kaip ji baigėsi, tau patiko? Šie klausimai grifiukę be galo išgąsdino, tad ji tūnojo sustingusi ir bijojo net krustelėti. Ji spėjo, kad Matthew netruks pastebėti, kad kažkas ir vėl atsitiko, tad iš paskutiniųjų stengėsi atsipalaiduoti.
- Žinau, kad nesu pati geriausia mokinė, - tyliai sumurmėjo Deoiridh tikėdamasi taip paaiškinti tą įtampą. - Bet aš nenoriu, kad tu manimi nusiviltum ir būtum dėl kažko nepatenkintas. Aš tiesiog...
Mintis taip ir liko neužbaigta. Tokių sakinių šiandien buvo gerokai per daug, bet mergaitė paprasčiausiai nežinojo, ką pasakyti. Tik susigūžė į kamuoliuką Matthew glėbyje ir stengėsi apie nieką nebegalvoti.

[Matthew Turner]

Kuo Deoiridh Matthew patiko, visų pirma, ko gero, buvo jos įprotis neapsimetinėti. Žinoma, ji nebuvo labai atvira, kartais būdavo sunku ir žodį išpešti, bet herbologui dar neteko girdėti nieko panašaus į apsimestinį “nežinau, apie ką kalbi.” Deoiridh puikiai suprato, kad dabar vaidinti, kad per magijos istorijos pamoką nieko neįvyko, būtų kvaila. Kas svarbiausia, Matthew buvo tikras, kad ji visko neneigė ne tik dėl to. Jis jau buvo pastebėjęs, kad mergaitė nemėgsta meluoti - nebent, žinoma, galvoja, kad to reikia savo saugumui užtikrinti. Štai dabar ji irgi neapsimetinėjo, kad nesilankė profesorei ant veido, nepradėjo aiškinti, kad čia kažkur įsivėlusi klaida… Matthew nusišypsojo taip bandydamas parodyti, kad nepyksta ant mergaitės. Nepaisant to, kad dabar jiedu buvo šeima, iki visiško pasitikėjimo jiems buvo toli. Taigi svarbiausia herbologo užduotis buvo nuolat demonstruoti, kad juo pasitikėti galima.
Profesorius vis dar maloniai nustebdavo, kai Deoiridh jį apsikabindavo, tad ir dabar jautėsi patenkintas. Jis žinojo esąs bene vienintelis mergaitei artimas žmogus (nors galvoje ir kirbėjo klausimas, kokia yra situacija su Sigurdu), tad darė viską, kad šį “statusą” patvirtintų. Nusišypsojęs juodaplaukis pratarė:
- Neturi už ką dėkoti. Manau, abu esame vienas kitam reikalingi.
Matthew nežinojo, ar tai nulėmė apsikabinimas, ar Deoiridh apie kažką susimąstė, bet mergaitės įtampą pajuto iš karto. Labai norėjosi paklausti, kas atsitiko, bet spėjo, kad šį kartą geriau palaukti ir tikėtis, kad ji pasisakys pati. Pokalbis ir vėl nebuvo lengvas, tačiau herbologas tikėjo, kad jis yra geresnis nei anksčiau. Nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl taip galvoja, bet įtarė, kad Deoiridh jaučiasi šiek tiek laisviau. Tiesa, ji aiškiai apie kažką nenorėjo šnekėti, tad tikriausiai reikėjo jos ir nespausti. Žinoma, buvo smalsu, mat nuojauta kuždėjo, kad tai gali būti susiję su tuo, apie ką (kol kas) dar nebuvo užsiminta, tačiau Matthew kovojo su savimi, kad neišgąsdintų mergaitės.
- Tu tikrai manęs nenuvili, Deoiridh, - ramiai pasakė herbologas, ir tai buvo visiška tiesa. Jis kuo puikiausiai suprato, kad mergaitė yra ne tik paauglė, bet dar ir turėjusi itin sunkią vaikystę. Ko gero, nereikia tikėtis, kad ji bus švelni kaip vilna. Matthew perbraukė per Deoiridh plaukus ir kiek atsitraukęs įdėmiai pažvelgė į ją. Labai knietėjo paklausti, kas vyksta tarp jos ir Sigurdo, bet kartu nesinorėjo griauti šios taikios ir artimos akimirkos. Taigi vyriškis nežinojo, ką daryti, ir paprasčiausiai kovojo su savimi. Smalsumas atkakliai grūmėsi su nenoru viską sugadinti, bet galiausiai Matthew neištvėrė:
- Gal nori papasakoti apie Sigurdą ir pirmąją šių mokslo metų magijos istorijos pamoką?
Herbologas žinojo kuo gražiausiai viską sugadinęs, bet jau buvo per vėlu. Jis nurijo atodūsį ir grįžęs prie kėdės atsisėdo ir vėl pažvelgė į Deoiridh.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh jautėsi gerai. Jai patiko tai, kad Matthew atsakė į apkabinimą. Šitas jausmas vis dar buvo labai netikėtas, tačiau buvo tikrai smagu. Galbūt kada nors ji sugebės nekrūpčioti kiekvieną kartą, kai tik atsiduria šiek tiek arčiau žmogaus? Galbūt kada nors tai, kas vyksta tarp jos ir Sigurdo, ne gąsdins, o atrodys normalus ir netgi smagus dalykas? Kita vertus… Kas ten galų gale tarp jos ir Sigurdo vyksta? Negalvok apie tai, susikaupk! griežtai nutraukė bet kokias mintis rudaplaukė.
- Už tai ir dėkoju… - vos girdimai sumurmėjo Deoiridh. - Už tai, kad esu reikalinga. Tokia, kokia esu…
Gavoje ir vėl iškilo mintis apie Sigurdą. Su juo mergaitė elgėsi kitaip nei su kitais. Jam ant veido ji tikrai nestryktelėtų. Ar tai buvo priežastis, kodėl vaikinas vis dar su ja bendravo? Jeigu pamatytų “tikrąjį” veidą, ar vis dar norėtų turėti kažką bendro? O gal tai, kaip ji bendravo su Matthew ir Sigurdu, ir buvo tikrasis jos veidas? Tai buvo du žmonės, prie kurių nereikėjo bijoti. Su Sabrina situacija buvo vėl kitokia. Iš pradžių atrodė, kad viskas bus kaip visada, bet vyresnė mergina sugebėjo padaryti kažką, kad Deoiridh pradėtų ja pasitikėti. Kodėl kai kurie žmonės tai sugeba?
- Džiaugiuosi, - laimei, pavyko atsitraukti nuo sudėtingų minčių. Ji nežinojo, ar tai yra tiesa, ar Matthew tiesiog norėjo ją nuraminti. Ji spėjo apsidžiaugti, kad tėtis vis dar nenori jos paleisti, kai jis atsitraukė. Tas įdėmus žvilgsnis mergaitei visiškai nepatiko, ji, atrodo, jautė, kad Matthew tuoj paklaus kažkokio nepatogaus klausimo. Ir paaiškėjo, kad neklydo. Kalbėti apie Sigurdą ji visiškai nebuvo pasiruošusi.
- Na… - bandė pradėti ji ir pajuto, kaip kaista žandai. Tai, ko gero, buvo išsamesnis atsakymas už tą, kurį Deoiridh planavo pateikti balsu. Iš kur jis žino? Argi Hopes yra tokia pati bjaurybė kaip ir Moonlight?! Mergaitė niekaip negalėjo suprasti: kodėl reikia pliurpti tokius dalykus? Kodėl tai yra kažkieno reikalas?! Tuo labiau, kad Matthew ir Deoiridh “nebuvo susiję”. Pagal judviejų susitarimą, apie ryšį jie nesakė niekam. Kodėl tuomet profesoriai pasakoja, kas įvyko per vieną ar kitą pamoką? Tai buvo nepriimtina, ir Deoiridh nusprendė, kad rimtai pyksta ant Hopes. Gerai, kitą kartą jai ant galvos atsiras dvidešimt varlių nutarė grifiukė. - Ten… Nieko ypatingo, - sumurmėjo rudaplaukė. - Negaliu pasakyti, kodėl atsitiko tai, kas atsitiko. Tiesiog… Atsitiko.
Deoiridh spėjo, kad toks atsakymas visiškai netekins Matthew, bet o ką galėjai padaryti? Ji nenorėjo plačiai pasakoti, kas dedasi tarp jos ir islando, tuo labiau, kad ir pati tiksliai to nežinojo. Ar buvo būtina viską sugadinti?..
- Ar jis tau patinka? - netyčia paklausė mergaitė. Tai ją gerokai išgąsdino: šis klausimas tarsi oficialiai parodė, kad kažkas tarp jos ir Sigurdo dedasi.

[Matthew Turner]

Atrodo, kad Deoiridh sutriko. Gal ir nereikia stebėtis - mergaitė labai ilgai neturėjo visiškai nieko artimo, tad dabar suprasti, kad gali pasitikėti tėčiu, ko gero, nėra taip paprasta. Būtent dėl to herbologas nieko nebesakė: juto, kad įtampa gali dar labiau išaugti, tad jau geriau palikti šitą temą ramybėje. Tuo labiau, kad sudėtingų temų jie visada susiranda.
Ir šį kartą dėl to kaltas buvo tik pats Matthew. Jis žinojo, kad klausimą uždavė vedamas smalsumo, bet iš Deoiridh reakcijos buvo akivaizdu, kad reikėjo patylėti. Mergaitė išraudo ir, ko gero, išsigando. Herbologas nežinojo, kaip yra kalbama tokiomis temomis. Pats su tėvais apie tokius dalykus nekalbėjo, tuo labiau, kad mokykloje nieko net ir nesusirado. Jaunystės nuotykiai jų nedomino, o situacija su Davina buvo pernelyg sudėtinga, kad norėtųsi aptarinėti. O vis dėlto būtų įdomu, ką jie pasakytų… staiga suprato Turner. Tiesa, dabar reikėjo susitelkti ties tuo, ką kalba Deoiridh, nors ji neatrodė nusiteikusi šiandien dar pasakyti bent keletą žodžių. Šviesoforo ryškumo žandai atskleidė pakankamai daug, tačiau Matthew tikėjosi ir išsamesnio paaiškinimo. Tiesa, šį kartą jis teikėsi patylėti ir palaukti, kol mergaitė pratęs pati.
Tęsinys buvo, tačiau jis buvo nelabai rišlus ir nieko nepasakantis. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, Matthew buvo nusivylęs. Buvo neišpasakytai smalsu, kaip viskas prasidėjo. Kaip Deoiridh prisileido kažką taip arti, kad net… Vos užsiminus skaisčiai išrausta? Herbologas nežinojo, ar verta kažką dar sakyti: buvo daugiau nei akivaizdu, kad ši tema mergaitei yra pernelyg sudėtinga. Matthew susiprato bent dabar patylėti, tad atrodė, kad tyla įsivyraus ilgam.
Vis dėlto taip buvo tik iki to laiko, kol Deoiridh prabilo pati. Netgi uždavė klausimą, kuris juodaplaukį gerokai nustebino. Jis pažvelgė į mergaitę tarsi norėdamas suprasti, ar ji iš tiesų nori atsakymo. Ilgokai žiūrėjęs į rudaplaukę, taip to ir nesuprato, bet ignoruoti klausimo negalėjo, tad prabilo:
- Nelabai jį pažįstu, - o tai, ko gero, galėjo reikšti tai, kad Sigurdas nė karto neužmetė Matthew ant galvos kokio vazono ar nepridarė kitokių nesąmonių. - Bet taip, jis atrodo esąs geras vaikas.
Nežinia, kaip Deoiridh reaguos į tai, kad jis pavadino (jos?) vaikiną vaiku, tad Matthew skubiai pasitaisė:
- Taip, manau, kad jis šaunus vaikinas.
Atrodė, kad situacija išsisprendė. Turner labai tikėjosi, kad Deoiridh jausis geriau ir nebus tokia suvaržyta. Ir tuo metu, kai atrodė, kad viskas gali būti sėkmingai aptarta, juodaplaukis ir vėl nelaiku pravėrė burną:
- Ar tai, kas tarp jūsų vyksta, yra rimta?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh visada tikėjo, kad atvirai šnekėtis yra smagu. Ji tą daryti bijojo, nelabai ir mokėjo, tačiau turėti kažką, kam gali sakyti viską, turėtų būti tiesiog nuostabu. Deja, kažkodėl kalbėti apie Sigurdą net ir su Matthew buvo nejauku. Kodėl ji tada tiesiai nepasakė visko Sabrinai? Nors draugė neatrodė patyrusi vaikinų reikaluose, gal vis tik būtų sugebėjusi ką nors patarti? Dabar grifiukė nežinojo, kur dėti akis, o prakeikti skruostai ir toliau švietė raudona spalva. Ji bijojo pakelti akis, tad atkakliai spoksojo į savo batus. Spėjo, kad Matthew varsto ją akimis, tačiau nenorėjo susiremti žvilgsniais, tad taip ir žiūrėjo žemyn.
Jis nėra vaikas spėjo pasipiktinti Deoiridh ir staigiai pakėlė galvą. Tik tai padariusi suprato, kad veiksmas galėjo labai aiškiai parodyti, kad jai toks Sigurdo apibūdinimas nepatiko, bet jau buvo per vėlu: Matthew pasitaisė pavadindamas islandą vaikinu. Kodėl tau svarbu, kaip Matthew jį vadina? susirūpino mergaitė, bet į šį klausimą atsakymo nežinojo ir net nesivargino ieškoti.
- Puiku, - vos girdimai pratarė ji su viltimi, kad pokalbis šita tema jau baigtas. Matthew tiesiog privalėjo suprasti, kad Deoiridh nenori to diskutuoti. Deja, panašu, kad šiandien tokiems paprastiems dalykams suprasti jam neužteko smegenų. Išgirdusi dar vieną klausimą, grifiukė susiraukė. Ne-ži-nau! Iš viso, iš kur Matthew viską žino?! Deoiridh nebuvo patenkinta. Kai sužinojo, kad artimas žmogus grįš profesoriauti į mokyklą, ji apsidžiaugė. Buvo smagu žinoti, kad turės kažką, su kuo gali pasikalbėti, visai šalia. Deja, tai reiškė, kad tėtis nuolat nenuleis nuo jos akių, o tokio suvaržymo mergaitei visiškai nereikėjo.
- Nežinau, - įgarsino mintį rudaplaukė. Labai tikėjosi, kad balsas neskamba piktai, nors būtent taip jautėsi. Kodėl jie negali ramiai apie kažką pasiplepėti? Kodėl būtinai viską reikia apsunkinti taip, kad Deoiridh iš viso nebenorėtų šnekėtis? Negi Matthew to nesupranta? O gal jam visai nėra smagu šnekėtis? Bet kam apsimetinėti?
Matthew yra geras žmogus nutraukė pati save Deoiridh. Išties, kaip ji galėjo šitaip mąstyti? Kiek Matthew daug dėl jos padarė! Ko gero, vienas kitas sakinys apie tai, kas vyksta su islandu, yra mažiausia, ką ji turėtų padaryti atsidėkodama. Deja, būtent apie tai šnekėti nesinorėjo visai.
- Nenoriu visko pasakoti, - sumurmėjo Deoiridh nedrąsiai žvilgtelėjusi į Matthew. Tai nebuvo visiška tiesa: ji nenorėjo pasakoti nieko. - Aš ir pati nesuprantu, kaip ir kodėl viskas vyksta. Nieko nežinau.
Rudaplaukė susigūžė kėdėje ir vėl nuleido akis. Tokios temos jai buvo pernelyg sudėtingos. Bet kaip dar tą parodyti, kad Matthew taip pat pagaliau susiprastų?..

[Matthew Turner]

Deoiridh staigiai pakėlus galvą, vos jis pavadino Sigurdą vaiku, Matthew nejučia šyptelėjo. Tai įrodė, kad vaikinas mergaitei (merginai?..) yra svarbesnis nei atrodė, o gal netgi ir nei ji pati nori pripažinti. Vis dėlto bent jau čia herbologas teikėsi patylėti. Ir taip tikriausiai per daug klausinėjo ir kišosi - kol kas tai buvo tik mokykloje besivystanti draugystė, tad jis, kaip tėtis, galėtų ir atsitraukti. Juk ji neketina kviestis to vaikinuko į namus, ar ne? klaustelėjo savęs Matthew.
Klausimas, kurį po to kvailai uždavė juodaplaukis, visiškai nebuvo reikalingas, ir tai buvo galima pastebėti iš karto. Deoiridh nebuvo tuo patenkinta, tik atkakliai bandė tą slėpti. Kadangi Matthew nenuleido nuo jos akių, pastebėjo tą viduje verdančią kovą. Labai norėjosi atsiprašyti, bet profesorius taip ir liko tylėti. Jautėsi kvailai ir nejaukiai. Ar jis ir vėl sugadino akimirką, kuri galėjo būti maloni ir draugiška? Kiek jis pats pasakojo mergaitei apie Daviną? Galbūt reikėtų elgtis šiek tiek sąžiningiau? Matthew jau žiojosi sakyti, kad atsakymo į klausimą neprašo, kad supranta suklydęs, bet tuo metu Deoiridh prabilo. Atsakymas, kurį pateikė mergaitė, buvo pakankamai atviras. Normalu, kad ji nenori visko pasakoti, o žinant ją, normalu ir tai, kad ji jaučiasi sutrikusi ir išsigandusi. Tiesą sakant, buvo smalsu, kuo tąjį Sigurdą patraukė paslaptinga ir nešneki Deoiridh. O ką tu apie jį žinai? Gal ir pats ne kitoks? susimąstė Turner. Švelniai žvelgdamas į dukterį jis suprato, kokia ji jam yra brangi. Jis padarys viską, kad ji jaustųsi saugi ir nespaudžiama. Kiek padvejojęs vėl priėjo prie jos ir apkabino.
- Aš atsiprašau, Deoiridh, - negarsiai ištarė jis. Glausdamas mergaitę prie savęs galvojo, ką dar reikėtų pasakyti. Į galvą neatėjo jokia protinga mintis, bet Matthew teikėsi pratęsti: - Suprantu, kad ši tema tau yra sudėtinga. Neturėčiau tavęs spausti ir kamantinėti. Man tiesiog smalsu. Ir… Taip, manau, kad jis yra šaunus vaikinas. Tik būk atsargi, nepamiršk, kad jis mokyklą baigs anksčiau už tave. Ką gali žinoti, kas bus po to, kai nebevaikščiosit tais pačiais koridoriais.
Matthew buvo sutrikęs. Jam nepatiko, kad jis kalbėdamas su paaugle nuolat susimauna. Jis buvo suaugęs žmogus ir, atrodo, turėjo žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje. Deja, mergaitę augino vienas, o ir rimtos kandidatės į tos mergaitės motinos vietą niekada neturėjo. Galvoje ir vėl sušmėžavo mintis apie Daviną, bet herbologas kuo skubiau nustūmė ją į šoną. Dabar reikėjo įtikinti Deoiridh, kad jis sutinka nekalbėti apie Sigurdą. Svarbiau buvo išsaugoti artimus ir gerus santykius. Šią akimirką jis nenorėjo nieko daugiau - tik nerūpestingo pasiplepėjimo su daug juoko ir šypsenų. Ar mokinė su tokiu variantu sutiks, buvo sudėtingas klausimas, bet Matthew pažadėjo sau padaryti viską, kad nustumtų nepatogumus į šoną.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh labai nenorėjo pykti ant Matthew. Bet ar jis gali kada nors pakrutinti smegenėles ir nustoti kalbėti apie tai, apie ką jai kalbėti nėra malonu? Kaip dar akivaizdžiau parodyti, kad Sigurdo aptarinėti ji nenori? Mergaitė sėdėjo susigūžusi ir atkakliai galvojo būdus paaiškinti Matthew, kad apie islandą ji nekalbės. Bent jau ne iki to laiko, kol pati daugiau supras. Herbologas, deja, atrodė apie nieką daugiau šiandien ir nesišnekėti, o tai Deoiridh trikdė ir erzino. Labai norėjosi mestelėti ką nors nelabai draugiško ir mandagaus, bet mergaitė prikando liežuvį. Noras nepasirodyti prieš tėtį nedėkinga kvailele pasirodė esantis stipresnis, tad ji sėdėjo ir tylėjo.
Apkabinimas buvo nelauktas, tačiau keistai smagus. Ko gero, taip buvo dėl to, kad jis parodė: Matthew pagaliau susivokė suklydęs ir dabar viskas bus gerai. Jo žodžiai tą patvirtino, tad rudaplaukė iš karto atleido, o pyktis išnyko kaip nebuvęs.
- Viskas gerai, - spėjo sumurmėti ji, kai Turner tęsė savo kalbėjimą. Tai buvo klaida: jo tolimesni žodžiai ir vėl suerzino Deoiridh. Šiaip ar taip, ji nebėra mažas vaikas! Kuo puikiausiai žino, kad Sigurdas mokyklą baigs anksčiau. Jeigu norės, bendraus ir toliau. Jeigu ne, vadinasi, ligšiolinis bendravimas buvo ne toks jau ir svarbus. Nuo šios minties suspaudė širdį, ir grifiukė suprato: reikia įsidrąsinti pasiūlyti apsikeisti laiškais ir per atostogas. Nors ne, geresnė idėja atėjo į galvą: jeigu tik vaikinas Kalėdoms liks mokykloje, ji galės ramiai parašyti ir taip padaryti staigmeną.
Tokios drąsios idėjos trikdė Deoiridh, bet nesugebėjo numalšinti naujai sukilusio pykčio. Vėliau ji pati galėjo sau paaiškinti, kodėl taip reagavo, tačiau viduje ruseno netikėtas nepasitenkinimas.
- Pats varvinai ir turbūt tebevarvini seilę dėl beveik dvidešimčia metų jaunesnės moters, - netyčia išsprūdo mergaitei. Kol pyktis viešpatavo viduje, ji taip ir nesuprato, ką pasakiusi, bet po kelių sekundžių jis nuslūgo, ir Deoiridh tiesiog pakraupo. Kaip ji gali taip įžūliai šnekėtis su tėčiu? Argi tai jos reikalas? Šiaip ar taip, Matthew nieko tokio nepasakė… Grifiukė nežinojo, ar dabar turėtų atsiprašyti, ar tiesiog apsimesti, kad nieko nebuvo. Ji glaudėsi prie herbologo, tad negalėjo pamatyti jo akių, o ir būtų bijojusi į jas pažvelgti.
- Aš… - tyliai išspaudė Deoiridh ir išsinėrė iš glėbio. Ramiai nuėjo iki lango ir pažvelgė pro jį. Dabar neketino žiūrėti į Matthew. Tiesą sakant, gerokai prisibijojo jo reakcijos. Atrodė, kad tėtis jai atleistų viską, bet ar ji neperžengė ribos? Grifiukė pajuto, kaip paraudo ir dar atidžiau įsispoksojo į vaizdą už lango. Atrodė, kad kiekviena sekundė išsitempia iki begalybės, o rudaplaukė mergaitė stovėdama kabinete laukia kažko panašaus į sprogimą.

[Matthew Turner]

Aišku, Deoiridh supyko, nieko kito čia ir nebuvo galima tikėtis. Matthew seniai suprato, kad jam reikėtų susirasti su kuo pasiplepėti. Būtų gerai tai padaryti neišgeriant nė lašo alkoholio. Nenuostabu, kad visai su niekuo nebendraujant sunku ramiai šnekėtis su paaugle. Matthew nebuvo patenkintas tokiu įvykių posūkiu, bet nežinojo, ką reikėtų daryti dabar.
Laimei, atsiprašymas suveikė tinkamai, ir atrodė, kad viskas dabar aprims. Jiedu galės ramiai pasišnekėti ir pamiršti Sigurdą ir kitus nemalonumus. Tai buvo kaip tik tai, ko herbologui ir reikėjo, tad jis jautėsi patenkintas.
Vis dėlto panašu, kad Deoiridh nebuvo nusiteikusi susitaikyti. Piktoku tonu ištartas sakinys - ir dar ne bet koks sakinys - tiesiog pritrenkė Matthew. Kad mergaitė žinojo, kokia yra reali situacija su Davina, herbologo nestebino. Bet apstulbino grifiukės drąsa viską išrėžti tiesiai į akis. Turner apstulbo ir nebeturėjo, ką pasakyti. Stovėjo sustingęs ir tiesiog tylėjo. Po akimirkos pradėjo mąstyti, ką jaučia, tačiau šis klausimas buvo pernelyg sudėtingas. Mergaitei išsprūdus iš glėbio, Turner suprato, kad ir ji sutrikusi. Tikriausiai pasakė tai, ką pasakė, visai netyčia. Matthew norėjo tikėti, kad Deoiridh nenori jo skaudinti.
- Deoiridh? - atsisukęs į mergaitę pratarė profesorius. Nežinojo, ką dabar reikėtų sakyti, nebuvo netgi tikras, ar iš viso kažko reikia. Vardas buvo ištartas liūdnu tonu, bet Matthew to nepaisė. Jis žvelgė į rudaplaukę ir tikėjosi bent kažkokios reakcijos, tačiau ji, atrodo, buvo nusiteikusi visą likusi laiką šiame kabinete praspoksoti pro langą.
Labiausiai herbologas norėjo prakeikti save. Ir vėl turėjo pridaryti kažkokių nesąmonių. Kodėl jis visada turi šitaip susimauti? Pasirodo, net ir burtų lazdelės nereikia, kad apsikvailintų…
- Paklausyk, - tyliai pratarė Matthew. - Aš labai noriu, kad mes galėtume ramiai šnekėtis. Nenoriu jokių ginčių, nejaukių akimirkų ar tylos periodų. Ar galime tai padaryti?
Turner priėjo prie Deoiridh ir atsistojo jai už nugaros. Tiesa, neprisiartino visai arti norėdamas palikti mergaitei erdvės, kurią ji taip vertino. Tikėjosi, kad tai bus priimta kaip teigiamas ženklas, ir Deoiridh galų gale atsipalaiduos. Matthew juto nemalonumą viduje, bet negalėjo nieko padaryti - dabar jam reikėjo, kad mergaitė sutiktų palikti visą šitą nejaukią situaciją nuošalyje. Herbologas vylėsi, kad Deoiridh nepuls bėgti iš kabineto, bet teko pripažinti, kad toks variantas yra labai jau įmanomas.