[Monica Lilly Moonlight]

    Neklusnioji grifė nepagalvojo pasilabinti ar kitaip pripažinti Monicos egzistavimą. Princesė. Profesorė kuo mandagiau nusišypsojo, nors akyse dėgė tamsmėlė ugnis.
 - Sveika, panele Deoiridh. Manau, nereikia aiškinti, kodėl turi džiaugsmingai sėdėti arešte, bet dėl protokolo viską išsakysiu, - kad tik ilgiau čia praleistum laisvą laiką..., - nedirbai, vietoj užduočių atlikimo sugalvojai pasiversti varle ir trukdyti kitų darbą, sumąstei įšokti į ekstraktą, kurio po tavo "apsilankymo" nebegalėjau naudoti - taip kėlei žalą mano nuosavybei. Ai tiesa, dar paleidai stiklainį su šaknimis ir ekstarktu į mane, o tai du nusižengimai: ir žala mano nuosavybei, ir žala prieš mane. Esu gerai susipažinusi su tokiomis panelėmis, kurios mano, kad mokytojai yra blogis, o daiktų mėtymas parodys "nepažabotą maištininkės pusę". Deja, savo pamokose su tuo nesitaiksytsiu ir juolab neteiksiu psichologės paslaugų, kaip geba daryti mano atlaidesni ir visapusiškai geresni kolegos.
    Monica atsisėdo į nepatogų krėslą aukšta atkalte už stalo ir pakreipė galvą, stebėdama Grifų Gūžtos globotinę.
 - Tavo užduotis bus tiesiogiai susijusi su nuobodžiąja pamoka. - Ha, klausykis mano paskaitos. - Kaip jau minėjau, yra augalų, kurio absoliučiai visos dalys gali būti naudojamos eliksyrams. Čia, - išsitraukė profesorė butelį su balkšvu blizgančiu skysčiu, - yra darikasonės sultys, itin veiksmingos gyvūnų odai gydyti. O čia, - mostelėjo ji į narvą su varlytėmis, - iš Afrikos atgabentos kruonės, jų reikėjo vienam mano kolegai. Deja, dėl klimatų skirtumo gyvūnų oda tapo itin dirgli, o tai atsiliepė ir jų elgesiui. Taigi, su darikasonės sultimis turi įtrinti kiekvienos varlės nugarą atskirai, o po tavo darbelio jos grįš į savo tėvynę. Gali pradėti.
    Ir profesorė atsirėmė į atkaltę, puikiai žinodama, kad sultys dvokia it šlapias šuva, o kruonės turi ilgus smailius nagučius.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh vos susilaikė plačiai nenusižiovavusi. Profesorė kažką aiškino, kas visiškai nebuvo verta mergaitės dėmesio. Na, įšoko ji į tą ekstraktą - ir ką? Kas jau čia tokio? Galbūt tik norėjo pamatyti jo poveikį varlės? Ar į tai neturėtų būti pažvelgta teigiamai? Tik parodyk kokį susidomėjimą pamoką, tuojau gauni areštą... Gerai, daugiau tiesiog ten neisiu susiraukusi pagalvojo ji. Tiesą sakant, faktas, kad jai teko atsivilkti čia, tokią tikimybę gerokai padidino. Galvoje brendęs keršto planas pamažu pradėjo slinkti į nebūtį. Nors laiko dar buvo.
- Dar viena herbologija? - pašnibždomis paklausė savęs Deoiridh. Jautė kylantį siaubą. Juk ir taip vos ištvėrė tą prakeiktą pamoką! Ir ką Matthew šitoje nesąmonėje mato?! Ką gi, panašu, kad jo nustebinti savo žiniomis nepavyks. Tai buvo šlykščiausia pamoka visatoje.
- Gal būtų galima gauti to skysčio? - pirmą kartą į teikėsi profesorei skirti dėmesio Deoiridh. Pagalvojo, kad jai visai praverstų kažkas, kas gali padėti jos varliškai odai. Kodėl ji turėtų gelbėti kažkokias kaimietes varles, kai tas daiktas reikalingas jai pačiai?
Į butelį Deoiridh nė nežvilgtelėjo. Jeigu negalės jo gauti sau, geriau jau iš viso su juo nieko nedarys. Na jau ne. Vis dėlto narvelis buvo vertas dėmesio. Ji atidarė dureles ir pažvelgė į viduje esančius gyvūnėlius.
- Laba diena, - tarstelėjo joms mergaitė. - Galbūt norite į laisvę?
Ji jau buvo beveik pamiršusi, kad tai yra areštas ir kad kabinete yra ir profesorė. Varlės yra varlės.

[Monica Lilly Moonlight]

    Rodės, kad mokinukei norėjosi sulčių sau. Monica papurtė galvą, bet priešintis negalėjo, mat apie tokius norus galėjo spėti tik iš Deoiridh akių - šiaip mergina sukosi link varlių, gal netgi planavo dirbti. "Ar šis areštas galėtų... greitai pasibaigti?" - nedrąsiai pagalvojo profesorė, nenorėdama nubaidyti neįtikimos galimybės.
    Ir staiga Monica išvydo, kaip Deoiridh ranka prisilietė prie durelių. Tą akimirką mokytoja suprato, kas nutiks ir ko reikėjo tikėtis iš tos nesubrendėlės. Ji pašoko ant kojų ir jau traukė lazdelę, tačiau buvo per vėlu - žalių atspalvių masė kvaksėdama ir nageliais brūžindama grindinį išsiliejo į kabinetą, apsėmė grifiukės kulkšnis. Jų tebuvo gal dvi, trys dešimtys, tačiau mažame kambaryje gyvūnija priminė jūrą.
 - Idiote tu, - suurzgė Monica, nuspirdama kruonės jauniklę, jau palikusią gilų brėžį blauzdoje. Lazdele įtėškė tris į narvą. "Kėlynas mane užmuš," - niauriai pagalvojo ji, prisimindama tikrąjį varlių savininką. Keli riebūs keiksmai paliko josios burną.
 - Nestovėk vietoje, o padėk!

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vos atidariusi narvelį Deoiridh suprato, kad pasakymas "varlės yra varlės" šiuo atveju nelabai tinka. Šitos buvo panašesnės ne į žaliaodes grifiukės drauges, o kažkokias monstres. Nespėjus net susivokti, kas darosi, Deoiridh kojos jau buvo panirusios į varlių liūną ir, maža to, dar gerokai apdraskytos.
- Ir taip šneka profesorė? - pakankamai garsiai, kad toji išgirstų, burbtelėjo Deoiridh. Buvo keista girdėti suaugusį žmogų išvadinant mokinę idiote, tačiau išgirdusi keiksmus rudaplaukė gavo dar labiau nustebti. Ji kilstelėjo antakius, tačiau ir toliau nieko nedarė. Nežinojo, kaip reikia kovoti su tomis pabaisiškomis varlpalaikėmis.
- Kaip aš jas turėjau nuvalyti nepaleisdama iš narvo? - suirzusi paklausė Deoiridh. Neketino net užsiminti apie tai, kad valymo planuose nebuvo, tačiau jeigu galima paerzinti profesorę, ar ji gali praleisti tokią progą?
- Immobilus! - abejingai riktelėjo ji išsitraukusi lazdelę, tačiau kerai nesuveikė. Ką gi, Deoiridh tikrai nepersistengs. Ji tik gūžtelėjo ir stengėsi nekreipti dėmesio į skaudančias blauzdas. Tikėjosi smagaus reginio, kaip profesorė kovoja su siaubingaisiais gyvūnais.

[Monica Lilly Moonlight]

    Kelias grifės užuominas Monica aktyviai ignoravo, tačiau išgirdusi priekaištą apie valymą net nuleido lazdelę.
 - Mieloji, tam ir egzistuoja magija, - aiškiai tardama skiemenis ištarė. - Yra gal penkiolika būdų ramiai atlikti darbą: panaudoti Accio, sustingdyti visas ir traukti po vieną, taip jos nesimals... - profesorė sugrūdo dar penkias kruones į narvą ir pasisuko į Deoiridh: - ai tiesa, pamiršau, kad tam prireiktų panaudoti smegenėles.
    Po gerų penkiolikos minučių kone visos varlės nepatenkintos tupėjo narvelyje. Monicos dėka, mat mokinė teišbandė vieną burtažodį ir pasidavė. Tiesą sakant, Monica nieko daugiau ir nesitikėjo.
    Kai grindų nebeslėpė žali gyvūnėliai, pasimatė subraižytos grindys, į skutelius paleistas raudonas kilimas. Ir dar ne itin atgailaujančios mokinės batai.
    - Na, tu neketini dirbti, ar ne? - ginčytis nebenorinti paklausė Monica ir klestelėjo į krėslą. Aaaa, buvau pamiršus, koks nepatogus baldas... - Prieš pokalbį, sugaudyk tas tris varliūkštes sau prie kojų, dėkui.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Ak, atsiprašau, ir kaip aš apie tai nepagalvojau, - sarkastiškai paklausė Deoiridh. Ji puikiai žinojo, kad taip tik labiau suerzins profesorę, tačiau toji nebuvo verta nieko daugiau. Kvailas dalykas ir dar kvailesnė profesorė. Kažkoks nesusipratimas...
Deoiridh ramiausiai laukė, kol profesorė sutvarkys jos padarytą jovalą. Iš kur galėjo žinoti, kad šitos varlės tokios beprotės! Juk niekas neperspėjo: profesorei ryškiai daug labiau patinka keiktis negu kad paaiškinti, kaip reikėtų atlikti šitą kvailą užduotį.
Kilimas, reikia pastebėti, atrodė gana prastai. Žinoma, grifiukė dėl to ne itin gailėjosi, jai buvo labiau juokinga. Labiau apmaudu buvo dėl savo batų, mat jie atrodė taip prastai, kad ir reparo nepadės. O jokių kitų kerų Deoiridh nežinojo.
Jeigu gausiu ir sau to skysčio, galiu ir dirbti piktai pagalvojo Deoiridh, tačiau garsiai nieko nepasakė. Nespėjus iš viso daugiau nieko padaryti, profesorė ištarė žodžius "prieš pokalbį". Ar mes čia šnekėtis susirinkom? nieko nebesuprasdama paklausė savęs mergaitė, tačiau bent kartą profesorei pritarė: tas idiotiškas varliūkštes sugaudyti reikia. Pagalvojo apie sustingdymo kerus, tačiau gyvūnėliai nejudėjo ir taip, tad Deoiridh tiesiog staigiai pritrėškė juos koja. Nežinojo, ar varlės išgyveno, tačiau pasilenkusi atsargiai ištraukė jas iš po savo kojos ir sukišo į narvą.
- Patenkinta? - burbtelėjo ji profesorei.

[Monica Lilly Moonlight]

    Jei čia būtų koks kvailas žiobariškas filmas, Monicai būtų sutrūkčiojus akis. Ta kvaila mergiotė sugalvojo pamindžioti kruones, kurių viena buvo verta bent dešimties galeonų. Tačiau tai nebuvo filmas, o Monica buvo profesorė, todėl ir elgtis turėjo profesionaliai. Jei tik Deoiridh negirdėjo tų kelių keiksmų.
 - Pasirodo, tau problemos ne tik herbologijoje, - ramiu balsu tarstelėjo. - Ką pasakytų profesorius Dubajus apie tavąjį gyvūnėlių traiškymą?
    Mokinė vis dar stovėjo. Monica nebesuprato, ar ji imsis darbo, ar ir įdavus eliksyrą toliau atsikalbinės?
 - Susitarkim taip. Tu tvarkingai atlieki darbą, - stumtelėjo butelį prie stalo krašto mokytoja, - ir paleidžiu be jokių priekaištų. Kitas variantas: išeini dabar pat ir atsiperki iš Grifų Gūžtos atėmus penkiasdešimt taškų. Na, o kadangi šiandien aš puikios nuotaikos, gauni dar vieną pasirinkimą: dabar pat parašai trijų šimtų žodžių rašinį tema "Kodėl aš, Deoiridh Galbraith, esu nekantri ir nemąstanti mokinė, ir ką galėčiau pakeisti, kad profesorei Moonlight nebeskaudėtų galvos po mano išdaigų".
    Monica lazdele užkerėjo šalimais stovintį, kelis metus nenaudotą arbatinį, dar vienu mostu atgabeno visą arbatos servizą.
 - Arbatos gersi?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Labai man rūpi, ką pasakytų kažkoks profesorius Dubajus, - burbtelėjo Deoiridh. Jai gerokai nusibodo visa šita situacija. Ji svarstė, ką dabar reikėtų daryti, kai malonioji profesorė Moonlight teikėsi išvardinti net tris variantus. Žinoma, Grifų Gūžtos taškų kiekis buvo dalykas, mergaitei rūpintis mažiausiai. Galbūt taip ir reikėtų padaryti? Juk skysčio ji tikriausiai negaus, nors profesorė to aiškiai ir nepasakė. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad tai nėra toks daiktas, kurį šiaip sau būtų galima atiduoti mokinei. Tikriausiai neverta net gaišti laiko. O rašyti kažkokius "rašinius" iš viso atrodė absoliuti nesąmonė. Ką gi, reikia iš čia tiesiog mauti.
Deoiridh žengtelėjo porą žingsnių durų link, kai ją pasiekė profesorės klausimas. Ką gi, ta kvailelė tikriausiai nesitikėjo, kad mokinei gali taip nerūpėti koledžo likimas. Rudaplaukė stabtelėjo. Lėtai atsisuko į ją.
- Na, gerai, - tarstelėjo ir grįžo į savo vietą. Atsisėdusi kelias akimirkas tiesiog tylėjo, kol suprato vis dėlto pralaimėjusi: nori ar ne, tačiau tą kvailą užduotį atlikti teks. Ji atsistojusi priėjo prie profesorės stalo ir sustingdė kelis gyvūnėlius. Išsitraukė vieną, pasiėmė butelį ir grįžo prie savo stalo. Pasidėjo varlę ant stalo ir susimąstė. Tai, kad dabar lyg ir buvo nusiteikusi atlikti kvailą užduotį, nereiškė, kad viskas taip ramiai ir praeis.

[Monica Lilly Moonlight]

    Mokinei atsistojus ir iš tikro pradėjus vykdyti užduotį, Monica sekundei sustingo: va to tai tikrai nesitikėjau. Tačiau neketino rodyti didelės nuostabos ir taip nubaidyti "darbdavę". Todėl ramiai paklausė:
 - Kokia arbata labiausiai patinka?
    Pati sau įsidėjo arbatžolių, atgabentų iš Kinijoje vykusio herbologų draugijos suvažiavimo. Lyg ir žiojosi apie tai užsiminti, tačiau suprato, kad taip pasirodys kaip nuoboda bobutė, apsėsta augalų, kuri ką tik grįžo iš susitikimo su kitomis bobutėmis. Todėl tiesiog paklausė:
 - Kaip čia trečiakursė yra taip gerai įvaldžiusi animagiją? Žinok, kažkada buvau tvirtai pasiryžusi išmokti pavirsti sakalu keleiviu... Ir tada supratau, kad pavidalo nepasirinksiu, ir galbūt mano galia bus pavirtimas į slieką, - nusijuokė. - Na, bet viskam yra laiko.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

- Bet kokia, - burbtelėjo Deoiridh. Tingėjo dar aiškintis kažką apie arbatą. Juk didžiojoje salėje dažniausiai geria moliūgų sultis, vasaromis tokiems niekams kaip arbata nešvaisto nei energijos, nei laiko ar pinigų, o Matthew kažkodėl mėgsta jai nupirkti gaiviųjų gėrimų.
Varlė nejudėdama gulėjo ant stalo, tačiau varlė, gebanti pavirsti į žmogų, vis dar nieko su ja nedarė. Staiga suprato, kad labai tingi. Net jeigu ir norėtų atlikti užduotį, negalėtų. Tiesiog... Užėjo pernelyg didelis tingulys. Laimei, profesorė, atrodo, buvo nusiteikusi pasišnekučiuoti, kas leido šiek tiek atitolinti darbą. Net nepalietusi varlės Deoiridh abejingai atsakė:
- Nebuvo lengva. Tačiau norint galima to pasiekti. Na... Tiesiog buvo daug noro ir pastangų.
Pati suprato, kad murma kažką neaiškaus, tačiau tai ne itin rūpėjo. Profesorei užsiminus apie galimybę virsti slieku Deoiridh nejučia sukikeno. Norėjosi atšauti ką nors panašaus į "nieku kitu ir negalėtumėte virsti," tačiau kai jos baigė kapotis, nebesinorėjo visko pradėti iš naujo. Tiesa, tai nereiškė, kad grifiukė pradės dirbti. Žinoma, ne. Ji vėl atsisėdo ir nieko nedarė. Tinginys niekur nesitraukė.

[Monica Lilly Moonlight]

    Trumputis pokalbis su ką tik siautusia Deoiridh buvo malonus pokytis. Viena Monicos pusė nenorėjo pernelyg įsismarkauti, prašnekti ir taip nubaidyti laikinosios "draugystės", tačiau kitai buvo vienodai, ar mokinė įsižeis, ar įnirš - galų gale, tik Monica ir turėjo teisę pykti.
 - Na, tai ar yra pamokų, kuriose tau a) sekasi, b) patinka ar c) iš viso norisi dirbti? - nerūpestingai paklausė profesorė, pastumdama puodelį su saldžiai kvepiančia rožių žiedlapių arbata. Monica nujautė, kad vien toks kvapas sugadins grifei nuotaiką. Koks košmaras... - beveik pikdžiugiškai pagalvojo ji ir tuoj pat surimtėjo. Dabar, kai neatsikalbinėja ar nevirsta į varliūkštę, ji visai miela.
    Monica panoro lazdele uždegti žvakę ant stalo, nes debesys sparčiai aptraukė dangų, ir įžiūrėti pašnekovės veidą darėsi vis sunkiau. Po mosto ir bežadžio Incendio užkeikimo kažkas subildėjo uždaroje spintoje už Deoiridh nugaros. Dėl smūgio nuo spintos paviršiaus nuslydo šusnis lapų ir Monica suvirpėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Klausimas buvo klaikiai nuobodus. Be to, ką galima į jį atsakyti, kai Deoiridh tikėjosi, kad jai pradės patikti herbologija, tačiau juto tik pamažu kylančią neapykantą jai?
- Transfigūracija. Pernai, - trumpai pasakė ji. Gal tai ir buvo tiesa. Šiais mokslo metais su ta jaunute profesore, kuriai akivaizdžiai niekas nerūpėjo, įdomu ir negalėjo būti. Vis dėlto profesorius Greywindas buvo kitoks. Jis buvo žmogus, išmanantis savo dalyką. Nejučia rudaplaukė suprato: jeigu ji kada nors taps profesore (labai tikėjosi, kad ne), bus tokia kaip Džeimsas Greywindas.
Arbatos kvapas buvo tiesiog nosį riečiantis. Mergaitė net nežinojo, kad toks gėralas iš viso įmanomas. Tikrai neketino jos gerti, tačiau nepradėjo vėl rodyti ožių. Tiesiog ignoravo puodelį - kiek tai leido padaryti klaikus kvapas.
O profesorė, atrodo, nusprendė, kad atėjo jos eilė pasilinksminti. Nuo netikėto bildesio už nugaros Deoiridh net pašoko. Sustingdyta varlė, gulėjusi ant stalo, nulėkė nežinia kur. Grifiukė apsižvalgė, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kas čia įvyko. Galiausiai nutarė apsimesti, kad neįvyko nieko, tad tik saldžiu balseliu tarstelėjo:
- Pamečiau varlę.

[Monica Lilly Moonlight]

    Primerkusi akis Monica įsispoksojo į spintą. Išsibarstę senųjų profesorių lapai jai nerūpėjo - tik tas keistas judesys baldo viduje. Deoiridh kažką sumykė apie pamestą varlę, tačiau mokytojos dėmesys buvo nukreiptas į spintą.
    Atsargiai apėjusi stalą, Monica prisiartino prie senojo baldo. Ji buvo girdėjusi apie galybes padarų, kuriuos vien ugnies kvapas įaudrina, tačiau tik ne Hogvartso ribose.
 - Gal tu geriau eik, - sumurmėjo, - areštas baigtas.
    Monica žinojo, kad turėjo atsisukti ir pasirūpinti, kad mokinė tikrai paliktų klasę, tačiau ją užhipnotizavo spintos "gyventojas". Markas tikrai susidorotų geriau, - pagalvojo. Ji žaibiškai atvėrė duris ir iškėlė lazdelę.
    Pro duris išvirto mumija. Ne žaislinė Holivudinė tualetiniu apvyniota lėlė. Tai buvo už Monicą kur kas aukštesnė, suvytusiais skarmalais pasipuošusi pabaisa. Vietos, kur nedengė šleikščiai geltonas audinys, buvo išpuvusios ir skleidė akinantį dvoką, iš pilvo drybsojo žarnos. Nors ir paslėptas, mumijos veidas vis vien pakirto moters kojas.
    Ne liepsna pažadino šį padarą. Tai buvo pats tikriausias kaukas. Monicai užėmė žadą, galūnės atšalo. Ir staiga kaukas pasisuko į kažką kairėje, pradėjo mainytis. Profesorė kojos sudrebėjo. Kodėl ji neišėjo??

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodo, kad profesorei nerūpėjo čia esanti mokinė. Išgirdusi, kad areštas baigėsi, Deoiridh baisiausiai nustebo. Viskas? Aš juk nieko nepadariau! Džiaugsmą, kad pavyko tarsi įveikti profesorę, užgožė smalsumas. Akivaizdu, kad ji tenorėjo išvaryti grifiukę iš kabineto. Kad ir kas ten bildėjo, ji, Deoiridh, neturėjo to pamatyti. O tai reiškė, kad rudaplaukė tiesiog degė noru sužinoti, kas gi ten yra. Tad ji patraukė durų link, tačiau ten sustojo ir atsisuko. Ir liko stovėti išsižiojusi. Kad ir ko tikėjosi iš to bildesio, reginys pranoko bet kokius lūkesčius. Tas padaras buvo labai klaikus. Norėjosi klykti ir sprukti lauk. Vis dėlto nespėjus to padaryti mumija atsisuko į mergaitę. Ir pavidalas pradėjo iš karto keistis. Deoiridh atėjo į galvą, kad tai tikriausiai koks nors juodosios magijos padaras, tačiau girdėti apie tokį jai nebuvo tekę.
Mumija buvo baisi? Vis dėlto padaras, į kurį lėtai virto baidyklė, buvo daug baisesnis. Kūnas pasidarė ilgas ir šiek tiek žvilgantis. Atrodė panašus į gyvatę, tačiau Deoiridh to nebepamatė. Nelaukusi, kol padaro pavidalas visiškai pasikeis, ji paprasčiausiai movė iš klasės. Suprato, kad šitą areštą prisimins ilgai.

[Matthew Turner]

Matthew labai sunkiai dūsavo. Labai nenorėjo gaišti savo laiko su kažkokia neklaužada mokine, bet neliko ką daryti. Galima buvo pasidžiaugti nebent tuo, kad šį kartą tai nebuvo panelė Hatfield. To atvejo sutramdyti jau neatrodė įmanoma. Profesoriui pasidarė įdomu, ar yra kokie nors kerai, neįleidžiantys konkretaus žmogaus į šiltnamį.
Vis dėlto dabar apsisunkinti galvą mintimis apie Marleną Ashley Hatfield nebuvo reikalo. Reikėjo sugalvoti tokią užduotį, kuri pamokytų kitą klastuolę, kuri, reikėjo tikėtis, netrukus čia pasirodys. Terliotis su areštais visiškai nebuvo jėgų, tačiau kai kurios mokinius tramdyti reikėjo. Iš lūpų išsiveržęs dar vienas atodūsis nuaidėjo kambaryje. Turner apsižvalgė ir susiraukė: vis dar neįsivaizdavo, kokią užduotį reikės skirti. Žinoma, ką nors, kas net nekvepia magija: Matthew nereikėjo nei padegtų plaukų, nei sprogusio kabineto.
Pašokęs nuo kėdės, ant kurios iki to laiko sėdėjo, jis pradėjo vaikščioti po laisvą erdvę. Nužvelgė kiekvieną lentyną su viltimi, kad Fuentes galėtų sutvarkyti visą tą jovalą. Vis dėlto atrodė, kad ji iš tokios užduoties tik pasityčiotų, tad reikėjo sugalvoti kažką kito. Deja, galva ir toliau buvo visiškai tuščia.
- Ir ką aš veikiu šioje mokykloje? - eilinį kartą paklausė savęs profesorius. Žinojo, kodėl grįžo čia dirbti, tačiau ar šitas nelemtas areštas turi kokią nors priežastį? Kai kurie mokiniai yra visiškai nesuvaldomi, tad vienintelis dalykas, kurį jis šiandien pasieks, tikriausiai tebus atsakymas į klausimą, ar Fuentes patenka į tą sąrašą.
Dar kartą atsidusęs Turner grįžo į savo kėdę ir vėl pradėjo laukti.