[Vera Nyx Velard]

Nors herbologijos pamokos vyksta lauke, šiltnamiuose, bet šio dalyko mokytojos kabinetas yra pilyje, šeštame aukšte, kur apvaliasniam žmogui užlipti būtų truputėlį sunkoka.
Vos atvėrus kabineto duris, išvysti tamsaus medžio, sunkų, masyvų, raižytą stalą, apverstą įvairiausiais popieriais. Mokymo planai, eilėraščiai, įvairiausi blankai - ko tik ten nėra. Lapai nesudėti į tvarkingas krūveles, kur tau! Jie išmėtyti skersai išilgai stalo taip, jog net velnias koją nusilaužtų, bet pati mokytoja, visų nuostabai, ten puikiausiai susigaudo. Pačiame stalo kampe, yra ramybės ir tvarkos oazė - auksinė rašalinė, su balta plunksna. Prie pat jo, kampe, stovėjo vazonas su didžiule, tropine gėle, remiančia lubas, bei knygų spinta, pilna įvairiausių knygų - nuo prozos, iki baisiausių nuodų virimo. Prie tos pačios sienos - juodas pianinas, aplink kurį raizgėsi ir vijosi tasai atogrąžų augalas.
Iš abiejų pusių po langą, uždengtą raudonomis, klostuotomis užuolaidomis, su klasikinėmis portjeromis. Iš kairės stalo pusės stovėjo aukšta, ąžuolinė, įstiklinta komoda, kurioje buvo keli porcelianiniai servisai, išpiešti gėlėmis bei paukščiais. Taipogi ten stovėjo daugybė vyno butelių bei grafinų, pripildytų įvairiausių gėrimų. Toje pačioje pusėje, kampe, stovėjo minkšta, ruda, odinė sofa, ant kurios gulėjo keletas žiobariškų knygų, tokių autorių kaip A. Diuma ir Šekspyras. Prie sofos stovėjo tamsus ornamentuotas kavos staliukas, kuris, kaip bebūtų kaista, buvo tuščias. Pats kambarys buvo tapetuotas rudais, ornamentuotais tapetais, o grindys išklotos lentelėmis.
Įėjus vidun, tau iš dešinės atsirastų tamsios durys, kurių, stovėdamas tarpduryje nė nepastebėjai. O už tų durų yra herbologijos mokytojo miegamasis. Čia tvyrojo aštrus, kiek salstelėjęs šokolado bei vanilės kvapas. Pažvelgus į kairę, išvysi lovą, uždengtą raudonu, šilkiniu užtiesalu, ant kurio išausti bujojo juodi raizgai. Iš vienos lovos pusės stovėjo senovinė ąžuolinė spinta, ant kurios pravirų durų kabėjo keletas suknelių bei skraisčių. Iš kitos pusės - naktinis stalelis, apkrautas visokiausiais siuvenyrais - pradedant indiškais drambliukais, baigiant Kalėdų seneliais.
Priešais lovą, kojagūlyje, stovėjo aukšta medine spintelė su daugybe didelių stalčių. Jos viršus buvo nukrautas dėžutėmis, iš kurių kyšojo papuošalai, bei buteliukais su spalvotais skysčiais. Virš spintelės kabėjo veidrodis su senoviniais, auksiniais rėmais, išlankstytais taip, jog rodės, kad žirgai ir paukščiai laksto aplink apvalų veidrodžio skeletą. Taigi, kaip pastebėjote, visame herbologijos mokytojo kabinete tvyrojo maloni netvarka.
Buvo dar vienas kambarys. Į jį patekti galėjai tik perėjęs miegamąjį. Jo durys buvo masyvios, lakuotos, o spyna - raityto metalo, kaip ir raktas. Visa bėda ta, jog jis visada užrakintas, o raktas padėtas ten, kur niekas jo neras. Kas jame? Tai žino tik herbologijos profesorius.

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja atsibeldė čia vien tik dėl namų darbų. Ji nujautė, kad klastuoliai klaus profesorės Meko, varnanagiai profesorės Devertes, na o prifesorius von Sjuardas... Juk jis pats uždavė tą namų darbą, taigi būtų šiek tiek netaktiška klausti atsakymo į jo paties klausimą, nesvarbu, kad jis dėsto dar ir vaistus ir nuodus.
Taigi liko Grifų Gūžtos vadovas, profesorius Smith. Ir tiesą sakant, jis vienas iš geriausių variantų. Jeigu išmanai augalus, tai turėtum žinoti ir gyvūnus, kurie jais minta. Ar ne? Be to, profesorius Smith buvo vienas iš nėgstamiausių Kasiopėjos mokytojų, ne vien dėl to, kad jis jos koledžo vadovas, bet dar ir dėl to, kad pamokose jis sugeba viską taip išaiškinti, kad po to nelieka klausimų. Beminint dar ir to, kad profesorius dėsto vieną iš merginos mėgstamiausių pamokų Hogvartse.
Grifė patukseno į duris.

[George Smith]

  Profesorius sėdėjo prie savo stalo ir skaitė kažkokią knygą Japoniškai. Kadangi George ketino kitais, o gal ir šiais metais su savo mokiniais rengti ekskursiją į Japonijos kalnus (ten mokiniai galėtų patyrinėti kalnų gėlęs (tai puikiai sutiko su šių metų kursu apie ,,nelyguminius augalus"), tai nusprendė pramokti šiek tiek Japonų - kas, jeigu jie pasiklystų kalnuose, arba nukeliautų visai ne į kalnus, bet į kokį Tokiją? Tokia galimybė išlieka, ir todėl profesorius tą niūrią ir ištižusio sniego sklidiną dieną skaitė Hiraganos abėcėle parašyta knygelę.
  Pasigirdo daužymas į duris.
 - Prašom, - kiek mieguistai prabilo George. Deja, tas žmogus arba neišgirdo, arba laukė, kol duris jam kas atidarys, nes taip ir neįėjo. Tad George sunkiai pakilo nuo stalo, nužingsniavo link durų ir jas pravėrė; už jųjų stovėjo grifiukė Kasiopėja Evers.
 - Panele Evers! Kuo galiu tau padėti? Užeik vidun, nebijok! - ,,Nejau mokiniai manęs bijo? Fui, nejaugi jie laiko mane kokiu autoritetu?.. Juk aš tik 3 metais už juos vyresnis!"

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja stovėjo už durų, žvalgydamasi aplink. Akimirką jai pasirodė, kad iš kabineto kažkas sako,, prašom'', bet grifė nutarė, jog jai tik pasigirdo. O jai nepasigirdo.
Taip jai bestovint, durys atsivėrė. Už durų stovėjo žmogus, pas kurį Kasiopėjai reikėjo patekti. Grifų Gūžtos vadovas ir herbalogijos mokytojas - profesorius George Smith.
-Labas vakaras, profesoriau,-profesoriui įleidus pasisveikino Kasiopėja.
Ji įžengė į gerai pažįstamą patalpą. Ne kartą čia buvo, taigi prisėdo savo įprastinėje vietoje, sofutės kampe.
-Aš atėjau su prašymu, profesoriau,-pradėjo savo šneką grifė.-Matote, profesorius von Sjuardas namų darbams uždavė sužinoti apie Juoduosius Vienaragius. Galima buvo eiti į biblioteką ar klausti profesorių. Kadangi,  bibliotekoje neradau nė vienos knygos apie šiuos gyvūnus, teko kreiptis į profesorius. Pamaniau, jog geriausia būtų kreiptis į jus, nes jūs mokote apie augalus ir tikriausiai, daugiau ar mažiau žinote apie gyvūnus, kurie gyvena su augalais. Patikėkit, jeigu būčiau radusi knygą, nebūčiau drumsčiusi jums ramybės,-penktakursė šyptelėjo ir perėjo prie pagrindinio reikalo.-Taigi, norėjau paklausti. Gal žinote ką nors apie Juoduosius Vienaragius?

[George Smith]

 - Na žinoma, kad galiu tau padėti, - nusišypsojo George. ,,Įdomu, kas tie juodieji vienaragiai? Gal reikėtų išgalvoti? Bet ne, ji tikriausiai ką nors apie juos žino - kas, jeigu mano pateikta informacija nesutaps so jos žinomais faktais? Gal reikėtų paskaityti Nuotolinio Būdo kerais? Tada ji nė nesužinotų, kad aš jai tiesiog cituoju viską, kas parašyta kokioje nors knygoje apie vienaragius. Ai, gal tiesiog nekvaršinu sau galvos ir pasakau jai, ką žinau, bei duodu kokią knygą - taip bus paprasčiausia." George akimirką pamąstė, mintimis nukeliavo į tuos laikus, kai mokėsi apie vienaragius bei jų rūšis, atgamino informaciją ir papasakojo mergaitei:
 - Juodieji vienaragiai yra vieni rečiausių magiškojo pasaulio gyvūnų, galbūt todėl apie juos žinoma ne tiek daug ir jie visada buvo asocijuojami su mistika bei blogiu. Jie esti paplite miškingose vietovėse; pasirodo jie dažniausiai tamsiuoju paros metu, o dieną miega - galbūt todėl jų akys, kaip ir visų nakties padarų (na žinai, pelėdų, kačių, nors pastarosios yra ne nakties, bet vakaro gyvūnai) žybsi į jas pašvietus ir atrodo gana baugiai. Jų žvilgsnis daugeliui žmonių sukelia neigiamas emocijos, nors magizoologai nėra ištyrę, ar tas žvilgsnis išties yra kokia nors vienaragio akių magiška savybė. Gali būti, kad žmones susigūžti ir nusukti akis priverčia baugi vienaragio išvaizda.
  Jų karčiai ir uodegos plaukai yra labai purūs bei plevėsuoja ora, todėl primena tamsius dūmus. Iš herbologinės pusės, juodieji vienaragiai minta grybais, kerpėmis ir samanomis, - George mintys išseko, todėl jis susirado savo lentynoje knygą apie gyvūnus, atsivertė reikiamą puslapį bei, užmetęs akį, pasakojo toliau.
 - Pašvietus į juodąjį vienaragį, jo kailis išskiria tokią ryškią juodumą, kad imi nesuprasti, ką matai, užuot išskyręs vaivorykštinį spalvų spektrą, visai kaip baltųjų vienaragių kailis. Juodieji iš visų vienaragių bėgioja greičiausiai. Jų ragas,  mėlynas kraujas, karčiai bei plaukai yra plačiai naudojami eliksyruose. Dažniausiai jie naudojami kaip kokie katalizatoriai, sustiprintojai ar priešnuodžiai tam, kad galėtum eliksyrą naudoti. Tačiau yra ir tokių eliksyrų, kaip, - profesoriaus ranka slydo popieriumi, ieškodama, ką gi čia pasakius, - plaukų spalvos keitimo eliksyras (jei išgeri šio eliksyro, tavo plaukai nusidažo tam tikra spalva (ji parenkama gaminant eliksyrą) ir visą gyvenimą ima augti ta pačia spalva, nebent dar kartą išgeri šio eliksyro arba juos užburi), kurie be juodojo vienaragio plauko visiškai neveikia, o Plaukų Spalvos Keitimo eliksyro atveju, nuplikina žmogų.
  Manau, čia viskas. Gal dar turi kokių klausimų?

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja susidomėjusi klausėsi profesoriaus Smith kalbos. Šito turėtų užtekti namų darbams atsiskaityti. Grifų Gūžtos vadovas tikrai plačiai papasakojo apie šiuos vienaragius - pridėjus dar ir žinias, kurias ji gavo stebėdama juos, turėtų išeiti gan neblogas pasakojimas profesoriui von Sjuardui.
Penktakursei pastebėjus, kaip profesorius atsiverčia knygą, ji nejučiom šyptelėjo. Juk visi mes žmonės, galime ir pamiršti,- taikiai pagalvojo Kasiopėja, pati rašydama informaciją užrašų knygutėje.
Profesoriui Smith pabaigus savo kalbą apie Juoduosius vienaragius, Kasiopėja atsistojo.
-Ačiū labai už pagalbą, profesoriau,-ji padėkojo pamažu slinkdama prie durų. Mergina ranka jau siekė rankenos, kai profesorius pasiteiravo ar ji neturinti klausimų.-Ne, ačiū, viskas aišku. Ačiū dar kartą už pagalbą. Viso geriausio,-Kasiopėja nusišypsojo jos koledžo vadovui ir išėjo, paskui save tyliai uždarydama duris. Kasiopėja nuėjo į bendrąjį kambarį - namų darbus pristatys rytoj.

[Chinatsu Ayiama]

   Į kabinetą Miranda įėjo jau po pamokos ir dar labiau susiraukė - tas, kas čia viešpatavo praeitais metais, buvo tikrai netvarkingas žmogus, arba kažkas pamiršo prieš vasarą uždaryti kabineto langą. Moteris mostelėjusi lazdele panaikino visas dulkes ir voratinklius, sumegztus per tuos tris mėnesiu (mat kiek moteris žinojo, praeitais metais čia kažkas jau dėstė Herbologijos mokslą). Baldai taipogi atrodė apgailėtinai, tad Miranda sutvarkė viską pagal save - ąžuolas ir juodmedis, dailios, medinės grindys ir stilizuotas kambariukas. Kažkiek retro, kažkiek skandinaviško stiliaus. Profesorė nuėjo prie stalo ir pamerkė į vazą gėlių ir padėjo savo kelioninį krepšį. Jį dažnai nešiodavosi kartu, ten buvo Herbologijai reikalingi reikmenys. Kas čia žino - gal einant keliu pamatysi kokią stebuklingąją Adgarliką ar kažką panašaus. Su tokiomis mintimis Herbologė užsikaitė kavos ir susitvarkiusi atsivertė žurnalą, kuriame žymėjosi pamokas.

[Savannah Lasaga]

Savannah tyliai stoviniavo prie Herbologijos mokytojos durų, sulaikiusi kvapą. Rudaplaukės tamsūs šokoladiniai plaukai buvo suspausti į mažą kuodelį viršugalvyje, tačiau šen ten styrojo kelios spyruoklinės sruogos. Užsikišusi jas už ausų, Sav pasistengė susikaupti ir giliai kvėpuoti. Atvėrusi milžiniškas, kone tinkančias praeiti kalnų milžinui duris, vienuolikmetė atsargiai pėdino į kabinetą.
-Laba diena,-giliai įkvėpusi oro į plaučius atsargiai pradėjo mokinė.-Atėjau čia dėl jūsų namų darbo. Ar būtų galima gauti jūsų leidimą bei apsaugos amuletą namų darbui atlikti, ponia? Iš anksto dėkui,-tyliai atsiduso ir atsikvėpė pirmakursė lyg po sunkiausio darbo. O buvo ko - mokytoja buvo griežta, net kalnų trolis,- garsėjantis pačiu pikčiausiu iš visų pabaisų - virpintų prieš ją kinkas.

[Kendall Chamberlin]

Kendall priėjo prie Profesorės kabineto. Nedrąsiai pabeldė ir įėjo.
Priėjęs prie mokytojos stalo jis nedrąsiai paklausė:
-Laba Diena, Profesore McGonagall. Ar galėtumėte duoti amuletus bei leidimą eiti į Uždraustąjį Mišką, ieškoti Kalnų Niberijos Herbologijos namų darbui?
Kendall pažvelgė į profesorę droviu žvilgsniu, galbūt todėl, kad dar nepažinojo profesorės. Jis jautė kaip truputėlį rausta. Jis jautė mokytojos žvilgsnį. Jis norėjo, kad profesorė ilgai galvotų, bet tuo pačiu norėjo, kad profesorė greitai atsakytų, ir galbūt jis galėtų išeiti iš kabineto, nes jis jautėsi LABAI nejaukiai.
Jo galvoje virė mintys, jis truputėlį prisibijojo mokytojos, jeigu ji pasakys "ne"? Jam būtų blogai, juk negalėtų atlikti namų darbų...

[Chinatsu Ayiama]

   Miranda buvo susitelkusi ties pildomu žurnalu, kai į kabinetą įėjo dvi Varniukės. Moteris sudėjo rankas ir pasisveikinusi išklausė mokinių. Žinoma, jos norėjo eiti į mišką - daugelį viliojo perspektyva aplankyti tą vietą legaliai ir su mokytojo leidimu. Miranda mąsliai linktelėjo ir nusišypsojo.
 - Žinoma, galėsite eiti, - ji mostelėjo lazdele ir išbūrė du augalo formos amuletus ir išėjusi iš už stalo padavė juos mergaitėms. - Jeigu sutiksite ūkvedį arba mokytoją, pasakykite, kad turite apsaugą ir mano leidimą eiti į Mišką. Duosiu jums raštiškus leidimus. Tikiuosi, kad po išvykos ateisite į mano kabinetą pristatyti darbų ir žinių, galbūt parašysite kažką apie Niberijas po kelionės. Dabar galite keliauti.
Tai pasakiusi moteris išbūrė du pergamento ritinėlius, susuktus ir užantspauduotus kiekvienai.
 - Saugokitės, - dar pridūrė herbologė.

[Margarita Horn]

Prieina prie mokytojos kabineto ir pažiūri į duris, pasitvarko savo apsiaustą ir ženkliuką. Pasibeldžia ir drąsiai įeina vidun.
-Laba diena, profesore, - pasako Margarita ir kiek sutrinka pamačiusi jog ne ji viena čia.
Žvilgteli į Kendall ir kiek paspoksojusi atsisuka vėl į profesorę:
- Ar galėčiau gauti jūsų leidimą į Uždraustąjį mišką? Tai dėl namų darbų, kuriuos uždavėte. Poros dar neturiu, o viena eiti negaliu, tad net nežinau ką daryti. Bet leidimo tikrai reikia. Ir žinoma, amuleto,- aiškiai ir santūriai pasako klastuolė ir žiūri į profesorę.
Tada akimis lėtai apžvelgia visą kabinetą ir dar kartelį debtėlį į Varnanagę, ir galiausiai žvilgsniu grįžta prie mokytojos.
Mergina pradėjo įtemptai mąstyti, su kuo gi galėtų atlikti užduotį.

[Chinatsu Ayiama]

   Miranda pažvelgė į atėjusią dar vieną mergaitę. Ji ir tikėjosi, kad bus daug norinčių eiti į mišką, nors, kita vertus, ne visi išdrįsdavo net ir su reikiama apsauga. Profesorė atsiduso pamačiusi, kad toji mergaitė atėjo be poros.
 - Galbūt jūs dvi norite priimti šią mergaitę? Galėtumėte eiti tryse ir man nereikėtų eiti kartu su ja. Žinoma, jeigu tik norite, nors manau, kad jums tryse būtų dar saugiau, - paporino moteris ir sunėrė rankas. Jeigu ji eis su kita mergaite, jai amuleto burti nereiks, o jeigu eis su kitomis mergaitėmis... ką gi, lazdelė visada būdavo paruošta. Herbologė įdėmiai pažiūrėjo į visas tris mergaites ir manė, kad visgi būtų protinga, jei jos eitų tryse. Ir jai būtų mažiau vargo, ir joms būtų smagiau.

[Savannah Lasaga]

Savannah lyg ir palengvėjo ir ši užsikabino augalo formos amuletą ant kaklo. Rankoje gniauždama kietai susuktą pergamento ritinėlį, tamsiaplaukė pasuko spyruoklinę garbaną aplink mažąjį pirštelį.
-Labai dėkoju jums, ponia McGonagall,-tyliai ir droviai tarė Sav, tačiau kiek garsiau mokiniui, stovinčiui šalia.-Gal nori eiti kartu ieškoti to augalo?
Laukdamas keistojo mokinio atsakymo, vienuolikmetė užkišo dar kelias garbanas už ausų ir pasikedeno vos vos neištrūkstančius plaukus iš po balto kaspino.
-Tiek to, eime,-Lasaga pabandė tvirčiau suveržti kaspiną, bet plaukai nepasidavė.-Paskubėkime, juk bet kas kitas gali jį surasti pirmasis,-nusišypsojo mergaitė ir čiupo taip pat pirmakursio ranką, o jos liūto garbanos sušnarėjo. Pirmakursė nubėgo link kabineto durų, paskui save tempdama tą berniuką.
-Na, galime pasiimti ir ją,-linksmai nusišypsojo mergaitė, staiga sustojusi prie kabineto durų.-Eikšen.
((Atrodo, susimaišei, Miranda. Jis tikriausiai berniukas, jei neklystu))

[Melody Aelin Stormborn]

Melodija Eilina Stormborn vėl bėgo kaip patrakusi. Nors su Margarita susitikti turėjo prieš penkias minutes, netyčiomis užsižiūrėjo į pro langą praplaukiantį gyvūną Klastūnyno bendrąjame kambaryje.
Ir, visa uždususi, raudona, bet su menka šypsena veide, Melodija jau beldėsi į mokytojos kabineto duris, neturėdama jėgų elgtis pernelyg mandagiai. Pati sau šyptelėjusi pirmakursė nusprendė palaukti kelias minutes, per kurias ji greitai pasitaisė savo išsitaršiusius plaukus ir į vietą truktelėjo kaklaraištį, žemyn timptelėjo megztinį, iš naujo užsidėjo be nukrentantį šaliką. Tada klastuolė atidarė duris ir greitu žingsniu nuėjo iki savo bendraklasės.
-Atsiprašau, kad truputį susivėlinau, bet norėčiau gauti leidimą eiti į Uždraustąjį mišką kartu su Margarita tam namų darbui, kurį uždavėte.

[Chinatsu Ayiama]

   Miranda atsiduso ir išbūrė dar kelis amuletus bei leidimus. Apdalinusi mokinius ji mandagiai linktelėjo jiems.
 - Eikite visi kartu, jeigu paklysite, amuletą pakračius iš to išsities švytintis siūlas, kuris jus išves iš miško. Kai viską susitvarkysite, ateikite į mano kabinetą ir parodykite viską, ką padarėte. Tikiuosi, kad surasite Kalnų Niberiją, jų kelias mačiau miške. Pernelyg neužsibūkite, jeigu labai nesiseks, pareikite. Galite pasiskirstyti darbais - ieškoti ir aprašyti, už tai bus galima gauti papildomų taškų, bet rašinį taip pat turėsite palikti man. Ar viskas aišku? Jei taip, galite eiti, - mostelėjo ranka iranda, paduodama visiems amuletus ir leidimus eiti. Peržvelgusi aktyvius pirmakursius ji pajučia šyptelėjo - užsidegę mokinukai. Tuo metu į kabinetą įėjo dar viena mokinė.
 - Gali eiti, imk amuletą ir leidimą, - mostelėjo ranka Miranda ir padavė mergaitei reikmenis. - Galite eiti visi, arba susiskirstykite, bet nepalikite nei vieno mokinio vieno pačio. Supratot?
((Kendall, Margarita - žodžiu, eikit visi keturi, jeigu jūs keturi, nebesusigaudau aš tarp jūsų. Paskui po užduoties atsiųskit nuorodą ir rašinį, jeigu norit papildomų taškų.))