[Gerda Marqeen]

- Ačiū, - tyliai padėkojo Gerda Lėjai. - Taviškis man labai patinka, - tai pasakiusi, ji nusišypsojo.
Pirmakursė pradėjo į kuprinę dėtis vadovėlius. Šie buvo neįprastai sunkūs. Kai su vadovėliais galiausiai buvo susitvarkyta ir mergina šiaip ne taip užsidėjo ant pečių kuprinę, pokalbis galėjo tęstis.
- Tai kažkokia sena knyga, parašyta runomis. Pavadinimo pasakyti negaliu, nes jis paprasčiausiai nusitrinęs. Apie šią knygą galiu pasakyti tik tiek – tai knyga, pilna pasakų, skirtų pamokyti jaunesnius burtinininkus ir raganas, kad reikia atsargiai elgtis su magija., - trumpai papasakojusi apie skaitinį kaštonplaukė nutilo.
Pasitaisiusi kuprinę, vienuolikmetė nejusdama atsiremė į artimiausią lentyną, o tada tik... BUM! Ką aš padariau? Daugiau nei pusšimtis knygų nubildėjo žemyn, sukeldamos lyg griaustinio garsą. Ką aš padariau? Gerda greit čiupo tvarkyti knygas, kol nesibaigė blogai.

[Giliai]

 Gerdai papasakojus apie savo knygą Lėja šypyelėjo.
- Mano knyga apie magiškus gyvūnus, - tarė ji. - žinai, man labai patinka gyvūnai, - pridūrė ji ir nuo akių nusibraukė plaukus. Tuo metu pašnekovė atsirėmė į knygų lentyną ir iš jos pabiro knygų griūtis. Gerda pradėjo paskubomis  jas rinkti, o Lėja prišoko jai padėti.
- Jm... Nemažai knygų... - nutęsė antrakursė. - na manau nieko labai blogo neatsitiko, - pasakė antrakursė dėliodama knygas atgal į lentyną. Po kiek laiko knygos tvarkingai gulėjo savo vietose. Pagaliau. Mintyse pasakė Lėja giliai įkvėpdama oro. Varnanagė apsidairė žiūrėdama ar nepaliko kokios knygos.
- Na, tai eime į bendrajį kambarį, - linktelėjo naujajai draugei rudaplaukė. Ir kartu su pašnekove išėjo iš bibliotekos.


                           *

              RPG uždarytas

[Mayra Llewellyn]

 Po pamokų dauguma Hogvartso mokinių sėlindavo į biblioteką ieškodami ramesnės vietelės namų darbų atlikimui. Mayra irgi būtų pasislėpus tarp milžiniškų knygų lentynų, jei ne gautas laiškas iš motinos, kuris privertė klastuolės kraują užvirti. Smarkiai užtrenkus bibliotekos duris ir taip noromis ar nenoromis atkreipdama daugumos dėmesį, ji nukulniavo prie laikraščių spintos, kur buvo laikomi senesni įvairių magiškų dienraščių numeriai. Prisimindama motinos ,,viltis", kad Magijos Ministerija pagaliau ,,suvaldys tuos žvėris" ir kad ,,juos visus reiktų izoliuoti ir išnaikinti" Mayra tramdė ašaras. Ne todėl, kad ji priklausė tiems, kuriems dabar grėsė pavojus nuo valdžios, bet todėl, kad ji puikiai žinojo tą jausmą, kai kiti laiko tave pavojingu ir nori izoliuot bei uždaryt. Tik šįkart tai vyko daug didesniu mastu. Laikraščiuose pateiktos istorijos užgesino paskutinę viltį, kad viskas galėjo būti tik išpūsti gandai - visada ir visur, net ir besiginantys kitų rasių atstovai buvo pavojingi blogiečiai. Sukilėliai, griaunantys tobulą nusistovėjusią Magijos Ministerijos tvarką. Pasičiupusi laikraštį su naujausia istorija, Mayra atsistojo ir kėdės ir tėškė jį į stalą. Duslus garsas nuskambėjo per visą patalpą ir atsimušdamas nuo skliautuotų lubų nuaidėjo dar toliau. Dėmesys atkreiptas. Laikas būti įtaigos meną įvaldžiusia sektante.
-Kaip ilgai mes tai ignoruosim!-parodydama į numestą laikraštį, kurio šūksminga antraštė rėkė apie sukilėlius, garsiai, bet ne šaukdama, tarė Mayra.-Magijos Ministerija įsivaizduoja, kad jie valdo visą magiškąjį pasaulį. O jų magiškojo pasaulio vizijoje egzistuoja tik burtininkai. Kaip ilgai mes ignoruosime jų tironiją? Tol, kol mes patys neatsidursim priešininkų pusėj, pavadinti ,,sukilėliais, tai yra tais, kurie nepalankūs Ministerijai ir jų subinlaižiams? Dabar jie nori išnaikinti magiškąsias rases, kurių atstovai vaikšto tarp mūsų net nepastebimi! O toliau kas? Manot ir patys burtininkai saugūs? Tuoj legilimantai, animagai ir aiškiaregiai, kurie nesutiks dirbti Ministerijai patys bus apšaukti pavojingais! Jiems reikia, kad mes bijotume. Bijotume tų kitų, kurių nepažįstame. Manot jie šiaip sau nemokina mūsų apsiginti nuo magiškų būtybių užpuolimų? Dauguma burtininkų neapsigintų vienas nuo kito! Bet ar visi burtininkai pavojingi? Tai kodėl mes nurašom visus, su bent lašeliu kitos magiškos rasės kraujo?! Ar jūs tokie akli ir silpni? Ar jūs visiškai nemąstot ir tikit viskuo, ką jums Ministerija sumaitina sidabriniu šaukšteliu? Atsibuskit! Pamatykit tikrąjį šio magiškojo pasaulio skaldymo tikslą!
Mayra gale rėkaudama priduso, bet vis dar pykčio varoma drąsiai stovėjo ant kėdės ir akimis peržvelgė kiekvieną mokinį bibliotekoje, kurį matė. Ką žinai, gal atsiras prieštaraujančių?

[Kajus Arno Wintersas]

Tą kartą jis sėdėjo bibliotekoje, skaitydamas transgigūracijos knygas. Vos neprarasdamas vilties tapti animagu, jis ieškojo atsakymų į savo klaidas. Taip ir per tuos dvejus metus neišdrįso paklausti Džeimso...
Kažkas tėškė kažką lengvo ant stalo. Raudonplaukė galva pakilo, juodas žvilgsnis nukrypo į garso šaltinį. Juodaplaukė šešiolikmetė klastuolė drąsiai rėžė ką galvojo, nemąstydama apie pasėkmes, tuo labiau, kad biblioteka yra skirta mokslui, o ne pykčio išliejimui. O gal gi ir ne?
Septintą kursą kartojantis Wintersas mikliai pašoko, atgalia ranka užversdamas anksčiau skaitytą knygą. Nužergliojo link klastuolės.
-Ei,- Kajus susiraukė, širdis šoktelėjo link gerklės, - Tu tik matai vieną pusę, kurią ir nori matyti,- ramiai, šiek tiek virpančiu balsu kalbėjo (nutuokė šios temos jautrumą pačio jo gyvenimui), -Magijos Ministerija nevaldo mūsų. Tai....Eh...Tai sudėtinga...Klausyk. Niekas nieko nenori išnaikinti, viskas yra susiję su tuo Ianu, kuri aplink save buria savo sekėjus. Jie griebiasi prievartos, o smurtas negali būti kelias, kai ką norima pakeisti. Jei kas jiems nepatinka, tegul sėdasi su Magijos Ministerija prie derybų stalo ir tegul tariasi, o dėl šito,- švilpis dirstelėjo į laikraštį,- Juk žinai, kad Magijos Žinios dažnai perkreipia tiesą, net kai jau nebėra Ritos Nepasėdos. Jei nori aiškintis, eik pas Magijos Ministrą. Žmogiškai pasišnekėk su juo,- atsiduso.
Nutuokė, kad ant jo užgrius lavina kontrargumentų. Mintis, kad iki šiandienos vakaro sukurps naują planą kaip tapti animagu, pasidarė tolima svajone.
-Emocijos čia nieko nepadės. Galvok racionaliai. Kur tavo argumentai? Dabar, kiek galima suprasti, tu tik pradėjai putotis tik dėl antraštės. Ar žinai, kad kartais antraštės nesutampa su visu straipsnio turiniu? - Kajus siekė apgalvoto, svaraus ginčo, greičiau debatų su šia juodaplauke. Kažin, ar jam pavyks?

[Mayra Llewellyn]

 Kažkokiam švilpiui atsiliepus į jos provokaciją, Mayra patenkinta šyptelėjo ir šoktelėjo žemyn nuo kėdės.
-Akivaizdu, kad gyveni gerą gyvenimą,-išklausiusi vaikiną, Mayra atsisėdo ir sukryžiavo kojas. Klastuolė girdėjo tą menka balso virptelėjimą, kaip švilpis į ją kreipėsi, o tai žadėjo įdomų bei smagų pokalbį. Ankščiau užsiplieskęs pyktis taip pat greitai ir praėjo.
-Yra eliksyras, padedantis suvaldyti likantropiją. Turbūt tai žinai, nepanašus į ketvirtakursį ar kvailį. Bet eliksyras... Na, jis nėra pigus, o pasigaminti pačiam yra pakankamai sudėtinga, todėl jo labai sunku gauti. Ar ką nors Magijos Ministerija dėl to daro? Ne. Vilkolakis, be eliksyro pagalbos, praranda kontrolę ir įvykdo nusikaltimą. Kas kaltas? Aišku, vilkolakis. Kadangi Ministerijai svarbiau burtininkai, jie nieko nedaro, kad tam užkirstų kelią. Ir tada gaunasi užburtas ratas,- Mayra pirštu ore lėtai nubrėžė apskritimą,-Dauguma vilkolakių neturi galimybės gauti eliksyro, po transformacijos praranda savikontrolę, įvyksta įvairūs incidentai, laikraščiai išpučia iš to burbulą, burtininkai pradeda bijoti vilkolakių ir jais nepasitikėti, vilkolakiams sunkiau susirasti darbą, jie neturi pinigų eliksyrui ir taip viskas kartojasi... Neminint ir kitų apribojimų, ar tai atrodo teisinga?
Klastuolė atsirėmė į alkūnėmis į stalą ir vėl nusišypsojo švilpiui.
-Todėl ne tik vilkolakiai nori perversmo, bet ir kitos magiškosios būtybės. Per ilgai jas Ministerija ignoravo. Ir jie nieko nenorėjo keisti, todėl, kartais, pokyčiui pradėti, prireikia jėgos. O Magijos Ministerija visada ją lengviausiai suprasdavo. O derybos... Kokios derybos? Kol neatsirado grėsmės, niekas apie derybas net nenorėjo girdėti!
Mayra pakreipė galvą ir smalsiai nužvelgusi vaikiną, susirado jo vardą ant uniformos. Švilpiams klastuolė nejautė priešiškų jausmų, bet galėjo prisiekti, kad kartais ten būdavo sumetami kvailiai, šventai įsitikinę sava tiesa. Kajaus nenorėjo prilipinti prie tos grupės, nes jis jai patiko vien dėl to, kad atsakė į jos piktai išrėžtą monologą. Net jei ir nepatrauks vaikino į savo pusę, Mayrai buvo įdomu sužinoti, kaip jis mąsto.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajus gūžtelėjo pečiais.
-Tarkim taip, bet negaliu pasakyti, jog visados taip buvo.
Klastuolei atsisėdus, švilpis pasekė jos žingsniu - klestelėjo prieš ją. Dar prisistovės.
-Žinau, Antivilkinis eliksyras,- sunkiai atsiduso,- Tas tai yra tavo tiesa, Magijos Ministerija turėtų kažką daryti, jog vilkolakiams būtų lengviau gauti šio eliksyro, tačiau negaliu sakyti, jog jiems rūpi tik burtininkai. Nenoriu minėti jokių vardų, tačiau turiu pažįstamą kitarasį, dirbantį Magijos Ministerijoje. Tas nesiskundžia darbo aplinka. Wintersas stengėsi atskleisti, jog kalbėjo apie Melijandrą, tyčia "pakeitė" jos lytį. Dabar, Kajus kietai sučiaupė lūpas.
-Žinai, jei žmonės laiko vilkolakius pavojingais, nemanau ar jiems reiktų griebtis smurto. Jie tik tai dar labiau pateisintų jiems priskirtą etiketę kitų akyse. Vilkolakiai turėtų civilizuotai protestuoti. Kuo daugiau smurto, tuo daugiau kliūčių pasiekti tikslą. Gal su smurtu būtų greičiau, bet to pasėkmės visiems būtų žiaurios. Smurtas negali būti kelias pasiekti tikslą. Tu labai žvelgi kraštutiniškai. Seniau? Šis magijos ministras yra palyginant jaunas ir visai neseniai išrinktas. Būtų netikslinga jį kaltinti už tai ką darė ankstesni ministrai, tačiau, taip, jis šį reikalą turi išspręsti ir nuo šios atsakomybės jis nėra atleistas,- juodos akys įsmigo į Mayros tamsiai rudas. -Ką manai?

[Mayra Llewellyn]

 Mayra su susidomėjimu klausėsi Kajaus. Kiti žmonės bei jų mąstysena ją visada domino, bet retai kada galėdavo taip padiskutuoti su kuo nors. Šypsenėlė niekur nedingo nuo klastuolės veido, kai ši atidžiai stebėjo kalbantį švilpį. Jam nutilus, Mayra atsiduso.
-Gal ir dirba Magijos Ministerijoje, bet ar apie jo rasę žino kiti darbuotojai? Galbūt tai nėra jų reikalas, bet dauguma burtininkų, na, jie nelabai palankiai žiūri į tai, o paslaptys, kuo ilgiau laikomos, tuo smarkesnės pasekmės dėl jų būna. O magijos ministras... Jo bėda ir yra ta, kad jis jaunas. Kaip jis ten išvis papuolė būdamas, kiek, aštuoniolikos? Jam trūksta patirties. Tai irgi etiketė. Per jaunas. Pavojingi. Etikečių mes neužsidedam, o kai ją ant tavęs užklijuoja dauguma... Tiesiog pavargsti priešintis. Nesvarbu, ką darysi, visi tave laikys būtent tokiu ir tikėsis blogiausio. Buvo vilkolakių protestų, prašymų. Viskas buvo ignoruota ir paslėpta. Todėl visi pavargo priešintis. Priešintis visuomenės nuomonei ir nusistatymams. Jeigu iš tavęs tikisi žiauraus žvėries, kodėl jo neparodžius? Vis tiek visi mano, kad tu toks jau esi. Tai nėra ir niekada nebuvo teisinga, bet Magijos Ministerijai teisingumas niekada ir nerūpėjo. Ar galėjo būti daugiau anti-diskriminacinių įstatymų? Žinoma. Griežtesnės bausmės? Kodėl ne? Bet nieko nebuvo. Ir neapykanta įleido šaknis giliau nei bet kas kitas. Tai kodėl tuo nepasinaudojus? Tuo įvaizdžiu, kurį sukūrė už tave?
Mayra nepajuto kaip bekalbėdama pasilenkė į priekį. Jai patiko išsakyti savo nuomonę, kai jos kažkas klauso. Net jeigu tas žmogus ir prieštarauja. Vis tiek, svarbu išklauso.

[Kajus Arno Wintersas]

Mayros šypsenai neketinus pradingti, Kajus paslapčiomis susiraukė. Jautėsi šiek tiek nejaukiai.
-Negaliu atsakyti,- švilpis apie Melijandros santykius su kitais Magijos Ministerijos darbuotojais nieko nenutuokė, ši tema retai iškildavo į viršų Lorijanų namuose. Kita vertus, niekas nemėgo pasakoti apie savo darbus,- Na...šiame dalyke nesijaučiu kopetetingas, tačiau kas jau kas, dėl etikečių galiu ginčytis. Man nepriimtina tiesiog imti ir pasiduoti - tai tavo gyvenimas ir yra tavo pareiga pasauliui įrodyti, jog esi daug geresnis, nei kiti tave įsivaizduoja. Tai ką pasakei - tai neturi tapti pasiaiškinimu, norma jog dėl to gali žudyti, kankinti kitus,- Kajaus balsas pakilo viena nata aukštyn, tačiau greitai susitvardė,- Negalima į problemą žiūrėti iš vienos pusės - iš juodos ar baltos, todėl nekoretiška sakyti, jog Magijos Ministerijai niekados nerūpėjo teisingumas, nei vienas, nei kitas nedirbame Magijos Ministerijoje ir apie negalime iš tikrųjų ginčytis. Vėl, jei naudosiesi klaidingais įsitikimais, tai yra dar pavojingiau - tu tik dar labiau įsitvirtinsi kitų galvose kaip pavojingas žvėris ir kitų nuomonę bus dar sunkiau pakeisti.
Staiga, suskambo varpas, Kajus žvilgtetelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Švilpynės prefektas skubiai pašoko ant koju. Atsiprašančiai skėstelėjo rankomis.
- Atleisk, turiu lėkti į ateities būrimą, bet, jei dar norėsi pasiginčyti, pranešk man. Pabandysiu surasti laisvą akimirką,- vyptelėjo ir išlėkė iš bibliotekos.

[Amanda Adler]

 Įžengusi į biblioteką Amanda aiktelėjo. Mergaitė mėgo skaityti knygas ir buvo perskaičiusi jų šimtus, tačiau bibliotekos didybė ir knygų skaičius ją tiesiog priboškė.
 Žengusi dar kelis žingsnius Amanda sustojo ir apsidairė. Knygų lentynos siekė salės lubas. O knygų spalvų ir pavadinimų įvairovė būtų nustebinusi net ir žiobarą. Lentynose stvėjo nuo laiko nušurusios geltonos, mėlynos, žalios, rudos ir juodos spalvos knygos, su įvairiausiais pavadinimais. Nuo slibinų ir sfinksų iki kvidičo ir psichų. Amanda suabejojo ar koks nors burtininkas yra perskaitęs jas visas.
 Ji nežinojo nuo kurią knygą skaityti, tad paiėmė arčiausiai mergaitės buvusią mėlynos spalvos knygą.

[Nora Kühnemund]

 „Kilti aukštyn“.
 Na, Nora tai mokėjo – savo šluotą pažinojo geriau negu bet kokį kitą žmogų, o ir naudotis ja moka tikrai gerai, nesigiriant. Tačiau buvo tikra, kad neužteks tiesiog apžergti šluotkočio ir leistis vėjo nešamai. Būtų pernelyg paprasta, o kvidičininkė jau spėjo suprasti, kad šiame turnyre niekas nebūna paprasta. Net atvirkščiai – užduotys būna taip supainiotos, kad iš užuominų nelieka nieko, jokios prasmės.
 Taigi ir kliautis jomis nelabai verta – ta viena frazė „kilti aukštyn“ gali turėti bent trečdalį milijono skirtingų reikšmių, o galiausiai bus parinkta ta, apie kurią niekas nė nebūtų pagalvojęs. Ypatingai Nora. Nesąmonė.
 Be to, net jei ir nebūtų galimybės pasinaudoti šluota, mažoji žinojo bent keletą levitacinių kerų, galinčių padėti pakilti aukštyn tiek jai, tiek kitiems objektams. Be tradicinės „leviosos“ buvo dar lokomociniai kerai ir prišaukiamieji. Šitokios krūvelės tikrai turėtų pakakti.
 Galbūt dėl to kvidičininkė nutarė laikytis antrosios užuominos dalies. Požemių būtybės. Hm.
 Žinojo, kad burtininkų ghuliai – kitaip negu tie minimi žiobarų mituose – nemito šviežia žmonių dvėseliena, tad vargu, kad buvo kalbama apie juos. Su mirtimi dar artimi buvo testraliai, bet būtų keista, jeigu pasinaudota būtų gyvūnais, kuriuos ne visi mato.
 Bet gal esmė visai ne mirty? Gal bus kažkas tiesiogine prasme susijusio su požemiais? Olomis?
 Būtent tokią knygą vartė Nora bibliotekoje, tikėdamasi rasti kažką naudingo. Veltui – dauguma po žeme gyvenančių padarų buvo nekenksminga ir negrėsminga, mažoji netikėjo, kad užduoty tokios būtybės bus panaudotos. Ne, čia reikėjo ieškoti kažko ypatingo sunkumo. Tačiau nieko tokio neužmatė.
 Tiesa, visai netyčia į akis pakliuvo kita knyga. „Bežodžių kerų valdymas“. Žinojo turėję eiti tuos kerus šiemet, tačiau kol kas nieko tokio nesimokė, tad gal būtų neblogai pasimokyti pačiai? Galų gale, galės pulti iš pasalų.
 Pradėjo vartyti knygą. Joje buvo nemažai patarimų, kaip susikoncentruoti bei išmokti valdyti kerus ne tik be žodžių, tačiau ir be burtų lazdelės ar kitos pagalbinės priemonės. Aišku, to Nora net nenorėjo mokytis – formulės buvo be proto sudėtingos, jai tikrai neįkandamos.
 Be to, buvo dar viena bėda. Mažoji nemokėjo susikoncentruoti. O jei retkarčiais ir pavykdavo susikaupti, tai visas dėmesys buvo labai lengvai išsklaidomas, užtekdavo ir šalia praskriejančios peteliškės, kad Noros koncentracija iškart dingtų.
 Greitai parašė raštelį draugei, prašydama susitikti ir, laukdama reikiamos valandos ar jos atsakymo, nutarė padirbėti ties koncentracija.
 Vienas iš pratimų liepė atsisėsti ir tiesiog kvėpuoti, žiūrint į vieną tašką. Nora taip ir pasielgė: įbedė žvilgsnį į artimiausioje lentynoje gulinčią knygą raudonais viršeliais. Ir žiūrėjo į ją ilgai ilgai, taip ilgai, kad net pamiršo kvėpuoti. Prisiminė, kai jau teko gaudyti orą.
 Taigi, tikėdama, kad viską padarė teisingai, pašoko ir nubėgo tolyn.

[Liucija Andersson]

 Liucija, vis dar už rankos laikydama Dorotėją, įgriuvo į biblioteką. Bibliotekininkė iškart, kaip kokia gyvatė, sušnypštė, liepdama mergaitėms būti tyliai. Pastebėjusi, kad varnės ranka vis dar jos delne, švilpė ją paleido.
-Atsiprašau, nenorėjau, kad apkurstume,-tyliai atsiprašymą sušnabždėjo baltaplaukė, bet nuo jos sklindančius garsus išgirdusi bibliotekininkė sušnypštė dar garsiau.
 Hogvartso biblioteka buvo išties įspūdinga. Čia galėjai rasti knygų visokiomis temomis, nors pavojingesnės žinios slėpėsi už Uždraustojo skyriaus vartelių. Senos, galingos lentynos, laikančios tūkstančių metų žinias, beveik siekė lubas. Knygos įvairiausiais viršeliais glaudėsi viena prie kitos. Vietomis prie stalų sėdėjo vyresni mokiniai, kartodamiesi seniai užmirštas temas ar semdamiesi žinių.
 Liucija bibliotekoje lankėsi jau antrą kartą, bet pirmojo pro ašaras neprisiminė, tad mergaitė galėjo susižavėjusiomis akimis gerti patalpos didybę. Vien nuo minties apie šitokį kiekį žinių vienoj vietoj apsisukdavo jau galvą. Kišenėje tyliai barkštelėjus dėžutei su kiaušiniu, Liucija prisiminė, kokiu tikslu atėjo į šią žinių tvirtovę. Atsisukusi į Dorotėją, klausiamai linktelėjo lentynų link. Nenorėjo, kad bibliotekininkė jas abi išmestų.

[Dorotėja Hopes]

Dora įkvėpė senų, apdulkėjusių knygų kvapo. Būdama mažesnė ji užvedė sąrašą "Geriausi kvapai pasaulyje". Senos knygos buvo antros, iškart po kavos. Ji laiminga apsižvalgė aplinkui. Pagaliau ji savo stichijoje. Lentynų lentynos knygų. Plonų, storų, visai naujų ir tokių kurios atsirado kartu su pasauliu ir net norėdamas jų nesunaikintum. Švilpei palaidus jos ranką mergaitė kiek susigėdo. Negi jos laikėsi visą kelią? Net nepastebėjo. Gal ir nebus taip sunku priprasti prie žmonių prisilietimų, pamanė ji.
Liucijai linktelėjus į lentynas, varnė asitokėjo.
-Knygų apie paukščius yra paskutinėse lentynose, - pastebėjusi bibliotekininkės žvilgsnį Dorotėja pritildė balsą. -Tačiau jeigu iš to, na žinai, kiaušinio, išsiris ne paukštukas, manau būtų verta pasidairyti ir magiškų gyvūnų skyriuose. Gal net drakonų?
Pirmakursė pati išsigando tokios minties. Jei iš to rudo lukšto išsiristų drakoniukas, jos ne tik pažeistų taisykles, bet ir keltų pavojų visiems aplinkiniams. Ne, geriau tikėtis, kad čia koks mielas užsienietiškas žvirbliukas. Dora pasuko link galinių lentynų.

[Liucija Andersson]

 Dorotėjai užsiminus apie drakonus, Liucija susiraukė. Laiške, regis, buvo aiškiai parašyta, kad čia paukščiukas - turbūt koks sakaliukas. Tyliai iš kišenės išsitraukusi pergamentą, švilpė dar kartą jį perskaitė ir priėjusi prie Dorotėjos, pamiršdama, kad švedų jai turbūt tokia pat kaip paukščių kalba, bedė pirštu į sakinį ir pašnabždomis tarė:
-Rašo, kad sakaliukas, štai čia. Ir drakonų kiaušiniai didesni.
 Baltaplaukė nenorėjo prisipažinti, kad vaikystėje vieną greičiausiai buvo čiupinėjus. Štai ir patvirtintas kaltinimas. Puiku, Liucija, tikrai sau padedi. Metusi trumpą žvilgsnį į bibliotekininkę, kuri, regis, norėjo mergaites vietoje sunaikinti, baltaplaukė švelniai timptelėjo Dorotėją lentynų link.
-Parodyk, kur tos knygos,-tyliai paprašė varnanagės.

[Dorotėja Hopes]

Dorotėja tik susiraukė pamačiusi laišką. Jis ne tik buvo išterliotas rašalu, bet dar ir parašytas užsienietiškai, greičiausiai kokia slavų kalba. Ji nesuprato, nei žodžio.
-Na, jei tu taip sakai bus paukštis.
Vernė nusivedė Liuciją per lentynas iki vienos atokiausių, kurios knygos turėjo būtų kelių šimtų metų senumo.
-Jei tas kiaušinis žinomas, apie jį tikrai rašys čia. Na ko stovi? Knygos pačios neatsivers, - paragino ji švilpę, o pati prišoko prie artimiausios lentynos. -Pelėdos, pelėdos, pelėdos... Čia viskas apie pelėdas!
Ji sparčiu žingsniu apėjo visą koridoriuką. Ji žinojo, jog knygų apie kitos rūšies paukščius nėra tiek daug, bet nesitikėjo, jog jų išvis nėra. Galiausiai pilkaakei pavyko atkasti vieną neypatingai storą tomą pavadinimų "Magiški paukščiai iš viso pasaulio" ir jį pasidėjo ant palangės.
-Pradėsim nuo šito. Kažką randi?

[Liucija Andersson]

 Liucija paklusniai nusekė paskui Dorotėją prie lentynos, kurioje, pasak varnės, turėjo būti knygos apie paukščius. Mintyse aiškiai matydama paslaptingąjį kiaušinį, kuris dabar saugiai tupėjo dėžutėje, švilpė skaitė knygų viršelius. Tikrai, kad visur pelėdos. Švelniai pirštų galiukais braukdama per knygų nugarėles, baltaplaukė patraukė tolyn.
 Buvimas bibliotekoje mergaitę veikė raminančiai, kaip ir, turbūt, bet kurį kitą žmogų. Knygų viršeliai buvo įvairių spalvų ir iš įvairių medžiagų, tad iš tokio margumyno ką nors išsirinkti buvo sunku.
 Galiausiai Liucijos akys užstrigo ties plona, raudonos odos viršeliu aprengta knygute. Ant jos nugarėlės nesimatė jokio pavadinimo, tad susidomėjusi mergaitė paėmė knygą į rankas. ,,Marso sakalai - mitai ir tiesa". Laiške žodis sakalas buvo minėtas, tad švilpė grįžo pas Dorotėją, rankoje laikydama knygutę.
-Tik šita užkliuvo,-vis dar spausdama knygą prie savęs, Liucija pažiūrėjo, ką atsinešė varnė,-Čia pagal ką skirstomi paukščiai? Nes reiktų pradėt nuo sakalų.