[Auksė Marlena Hale]

Vasaros šurmulys pasibaigė per greitai. Tokio jausmo, kaip tarytum netikėti susitikimai Kiaurame Katile, Londone, Bethany paleisti visiškai nenorėjo. Mergaičiukė, net ir beveik neturėdama laisvo laiko (pernelyg į mokslus nekibo, bet į tą dalelę, į kurią nėrė stačia galva, mokėsi nuodugniai ir kruopščiai) atrado po keletą minučių knygoms.
Atradusi dar vieną laisvą popietę, sprogstančia galvele (per daug bandė į galvą įsikalti įvairių dalykų faktų) antrakursė pajudėjo link bibliotekos. Skubėti, neskubėjo. Visiškai neturėjo ko. Biblioteka traukė it bitutę saldus nektaras. Iškart nužingsniusi prie fantastinių knygų lentynos, Bethany atrado ko ieškojo, antrąją trilogijos dalį bei įsikibusi į knygą, ėmė ieškoti vietos. Vietos aplink buvo pakankamai, tačiau mergaičiukė pastebėjusi pažįstamą siluetą, prie kitos lentynos ir nedvejodama patraukė artyn jo.

[Klarisa Horasija]

Žingsniai artėjo link merginos, kol ji atpažino juos. Juk tai Bethany žingsniai. Taip! Netrukus Klarisa pastebėjo bičiulės veidą.
-Sveika,-kiek per garsiai pasisveikinusi mergina iš karto užsičiaupė nenorėdama sutrukdyti kitiems skaityti ar kažko kito daryti.
-Na tai kaip sekasi? Kaip nauji mokslo metai? - Turbūt kaip visada Horasija susitikimo proga paklausė poros klausimų apie mokslo metus ar kažko panašaus. Ji nebūtų ji, jei to nepadarytų. - Ką gi, kokią knygą skaitai šiuo metu? Kokie įspūdžiai?
Kad jau varnanagės buvo bibliotekoje, tai kaip neuždavus klausimų apie knygas?
-Aš pati šiuo metu neskaitau. Matai esu šeštame kurse, tad reikėtų mąstyti apie tolimesnę ateitį, bet žinoma, ateityje tikrai skaitysiu knygas, gal ateities pradžiai uždarbiausiu kokioje nors bibliotekoje. O tu mąstai apie ateitį?

[Auksė Marlena Hale]

Laikydama vienoje rankoje knygą, su šypsena veide, ji stabtelėjo. I can feel pain, I can feel hope, just show me how to love and how beautiful you are...
- Laaabas, - kiek nutęsė savąjį atsaką į pasisveikinimą. Mergaičiukė atsargiai pažvelgė į knygos, kurią laikė viršelį. Vis dar neatsikratė jausmo, jog pasičiupo ne tą.
- Nauji mokslo metai - naujos galimybės. Iš tiesų, šiek tiek sunkiau, nei maniau, jog bus. Ne visuomet susikaupiu, kartais pro ausis praleidžiu vieną, kitą pastabėlę už netinkamai ar išvis neatliktą namų darbelį, - pasitaisė plaukų sruogą ir vyptelėjo, - na, o tau, Klarisa? Turbūt esi ganėtinai apsikrovusi mokslais.
Bethany žvelgė į šalia stovėjusią lentyną. Nei viena knyga, padėta toje lentynoje nesudomino, visgi jau buvo išsirinkusi skaitalą, kurio troško netgi dalį vasaros. Laikau nuostabios knygos tęsinį rankose. Ir man to pakanka.
- Skaitau Dimeraldos Kniuvers, bestselerio ,,Deimantų karalystė" antrąją knyga, tęsinį, - pasižiūrėjo ar gerai ištarė knygos autorės vardą ir pavardę, - fantastiška, įtraukianti knyga.
I want to feel it again. To see you again. Akimirką Bethany tarsi dingo iš šio pasaulio. Ją pasivijo praeities šešėliai, prisiminimai, kuriuos troško pamiršti. Bet niekaip nesugebėjo pamiršti to pirmojo širdies kirbulio, tarsi pranešusio, kad rado savo antrąją puselę. Tačiau deja, viskas pakrypo kiek kitaip ir dabar ji stovėjo bibliotekoje, nors kartais naktimis ją pasivydavo košmarų baisumas.
- Apie ateitį kartais pamąstau, - nubeldė akis į grindinį, tuomet pakėlė, - tačiau jau ilgokai apie tai nesukau galvos. O būtent apie ką galvoji susijusio su ateitimi?

[Klarisa Horasija]

-Teisingai, nauji mokslai ir naujos galimybės. Na, o aš...labai daug nesu apsikrovusi darbais, bet kai esi šeštame kurse, tai ir namų darbų daugėja, o apie jų sunkumą nė nekalbu,-lengvai nusijuokė, prisiminusi kokius darbus atlikinėjo šiame kurse.
Netrukus Bethany paminėjo savo išsirinktą skaitalą, apie kurį mergina nė nebuvo girdėjusi.
-Knygos pavadinimas skamba įdomiai, reikės ir man paskaityti Dimiraldos kūrinių.
Šešiolikmetė kurį laiką pagalvojo, ar yra girdėjusi Kniuvers pavardę, o gal girdėjusi "Deimantų karalystė" knygos pavadinimą. Ne, bet nusprendė, kai tik atras laiko knygoms pasidomės Kniuvers skaitalais.
-Dabar man augant, kaip minėjau, reikia pradėti mąstyti ką veiksiu gyvenime. Kai rimtai pagalvoju apie ateitį, net neįsivaizduoju kokia profesija užsiimsiu.-Dar kartelį nusijuokė.-Neįsivaizduoju savęs kaip Magijos Ministerijos darbuotoja ar profesore Hogvartse. O tu įsivaizduoji mane sėdinčią prie profesorių stalo?
-Sveiki visi, šiemet jums dėstysiu apsigynimą nuo juodosios magijos, esu Klarisa Horasija.-Varnanagė atšlijo nuo sienos ir pavaizdavo esanti santūri profesorė, kuri pradeda pirmąją pamoką, ir trečią sykį per susitikimą nusijuokė.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany mindžikavo vietoje. O ką daugiau beliko daryti? Juk nepaliksi pažįstamos, to pačio koledžo merginos. Na, jeigu pabėgsi, turėsi kaskart išvydus ją, slėptis, tačiau mergaičiukė tam visiškai nesiruošė. Rankos laikyta knyga traukte traukė atversti pirmąjį puslapį, pasinerti į fantazijų pasaulį ir pamiršti tai, kas vyko aplink, realiame pasaulyje ar gyvenime. Varniukė nusijuokė, kuomet Klarisa pavaidino profesorę.
- Aš, išties, - bandė tramdyti juoką, - norėčiau kokius vienus, kitus metelius pabandyti kažko išmokyti kitus. Hm, man patinka daugelis dalykų, tačiau vis dėlto nežinau ar tikrai norėsiu būti profesore, - atsirėmė į lentyną. - O Magijos Ministerijoje, man, turbūt nebūtų ką veikti. Arba, mane pašalintų dar pirmąjį mėnesį. Už... - apsimetė, kad mąstė ir žinojo, kad tai atrodė juokingai, - turbūt už mano vaikišką būdą ir nenustygimą vietoje.

[Klarisa Horasija]

Klarisa apsidžiaugė, kad suvaidinusi profesorę prajuokino bičiulę.
- Jeigu taptum profesorę, kokį dalyką dėstytum? Apsigynimą nuo juodosios magijos? Herbologiją? Žiobarotyrą? Magijos istoriją? - Bandė spėlioti, o merginos nuojauta kuždėjo, kad atspėjo. Galbūt.
- Aš Magijos Ministerijoje būčiau pašalinta už tingėjimą...turbūt, - ramiai išsakė savo nuomonę varnanagė.
Šeštakursė tik dabar pastebėjo, kad bičiulė mindžikavo.
- Tu turbūt nori skaityti, kad taip nenustygti vietoje, - bandė atspėti mergina, ji puikiai žinojo tą jausmą, kai norisi pradėti skaityti knygą, bet yra užimta ar yra trukdoma. Tas jausmas labiausiai persekiojo ją varno nago bendrajame kambaryje ar koridoriuose, šis jausmas Klarisą persekiojo beveik nuolatos.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany apsimetė, kad užsidėjo nematomus akinius ant nosies, o kartu čepsėjo, kramtydama gumą. Viskas jai atrodė taip juokinga.
- Hmm, - susimąstė ir gumos bei akinių nebeliko, - galbūt norėčiau Herbologiją arba Apsigynimą nuo juodosios magijos, - net nežinojo ką atsakyti. Abi pamokos skambėtų įdomiai. Bet ką pasirinkti? Vieną tikrai tektų. Klausyk, tau tik dvylika. TIK. Tad ramiai, gana.
- Tingėjimas, - atsirėmė į lentyną, - hm, manau dėl to jau gaučiau skundą pačią pirmą darbo dieną.
Gera nuotaika ją lydėjo tik tą akimirką. Iš tiesų, mergaičiukė negalėjo normaliai miegoti, ilsėtis ar susikaupti. Tarsi nebuvo savyje. O dabar atsigavo. Pamažu, bet ėmė vėl džiaugtis ir juoktis.
- Ak taip, - paleido lentyną ir vėl pažvelgė į knygą, kurią pasiėmė, - nekantrauju ją pradėti.

[Klarisa Horasija]

- Būtų įdomu pamatyti tave Herbologijos ar Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete...kaip profesorę, - nutilo. - Taip, tingėjimas labiausiai tikėtina priežastis skundui, - mergina sukikeno.
Betheny nusukus žvilgsnį į knygą Klarisa pagalvojo apie kažką. Gal tiksliau apie tuštumą. Tokios mintys prasidėjus paauglystei pradėjo lankytis vis dažniau ir dažniau. Tačiau, kad ir kokioje situacijoje varnanagė atsidurdavo, ją visada iš tikrovės išvaduodavo knyga. Pasakojimuose ji, kaip sakant, pasiklysdavo, atsidurdavo tarp veikėjų, jų pasakojimuose ir atsipalaiduodavo. Tai Klarisą ir išgelbėdavo. Knygų pasaulis.
- Tai turbūt nebetrukdysiu ir eisiu, - jau ruošėsi eiti, nors ir norėjo dar pasilikti, bet mergina labai gerai pažinojo tą jausmą, kai norisi pasinerti į knygą ir pradingti. Ji jausmą puikiai pažinojo.

[Teodoras Meiden]

Koks prastas oras – ir vėl lyja. Apsiniaukęs dangus kabėjo virš grifų bei varnų bokštų, o drėgmė pasiekė net klastuolių požemius. Nepatenkintas antrakursis atsistojo nuo žalsvos sofos ir kiek nepatenkintas, kad į biblioteką neįleidžia jo su smuiku, pasiėmė kartografijos priemones. Tik ten, net, jei ir groti negali, visada buvo ramiausia.
 Įėjęs į malonaus knygų kvapo apsuptą patalpą, atsisėdo atokiame bibliotekos kampe. Aplinkui niekas nešmirinėjo, tad buvo tylu ir ramu. Priešais pasiguldęs storą žemėlapių knyga, puolė viską perbraižynėti. O ką dar veikti tokią dieną, kai smuikas uždraustas bet kokiame koridoriaus kampelyje, o ne itin supratingi bendrakoledžiai draudžia juo pasinaudoti net drėgme atsiduodančiame bendrajame kambaryje?
 Berniukas buvo talentingas kartografijoje. Tačiau pats tingėjo braižyti iš galvos, lyg laiko švaistymas, kai galima daug greičiau vaizdą pamatyti knygoje.
 Žinoma, jei bibliotekininkė leistų atsinešti ir imbierinės arbatos su citrina bei meduolių trapumo moliūgų pyrago, Teodoro gyvenimas taptų dar šaunesnis. O dabar tenka tenkintis vien malonia veikla be jokio saldumo.

[Leonas Hollandas]

Tereikė pažvelgti pro langą, kad Leonas iškart nudžiugtų. Lietus - buvo pats mėgstamiausias gamtos reiškinys, kuris tik gali papuošti mūsų žalią žemę. Berniukas pasitaisė savo smulkius akinukus ir, plačiai nusišypsojęs, pirštais suėmė savo pakabuką - varno nagą. Papuošalą jis pasidarė pats. Žinoma, nagas nebuvo tikras - tik menkas modelino gabalėlis.
Apsivilko šiltą megztinį, paslapčia į žiobarišką kuprinukę įsimetė termosą, pripildytą karštos imbierinės arbatos su citrinomis, bei tyliai patraukė koridoriais, kurie kol kas Leoną priėmė kaip svetimkūnį. Na, bent jis taip jautėsi.
Priėjęs duris, už kurių turėtų būti mokyklos biblioteka, jis sustingo. Ranka nedrįso pakilti ir palenkti rankeną. Juk už šių durų gali būti daugybė žmonių, kurie taip pat yra burtininkai ar raganos. Leonui tai būtų per daug. Jis dar nesugebėjo apsiprasti su mintimi, kad pats yra toks, o čia dar bendrauti su tokiu pat? Oi ne...
- Giliai įkvėpk, - paragino pats save.
Įvykdęs savo paraginimą, išsitiesė ir palengva atvėrė duris. Iškart pajuto senų puslapių kvapą. Akimis apibėgo patalpą ir pabandė vaikščioti kuo atokiau nuo kitų. Rankos naršė po kiekvieną lentyną, tikėdamos rasti lobį.
Ėjo sekundės, minutės, o kažko ypatingo berniukui nesisekė rasti. Negalėdamas atitraukti akių, jis pradėjo eiti atbulomis, akimis rydamas kiekvieną knygų lentyną. Ir tada jis atsitrenkė į kažką kito. Akimirką Leono kūnas apmirė. Po kelių sekundžių jis lėtai pradėjo gręžtis. Pilnai atsigręžęs, jis išvydo berniuką. Vargšelis tik nurijo seiles ir sugebėjo išlementi tik tai:
- Atsi... pra... šau.
Iškart tai pasakęs, akis nudelbė į savo kojas.

[Teodoras Meiden]

 Ranka, dailiai slysdama ilgu pergamentu jau spėjo perbrėžti pusę žemėlapio, tačiau...šįkart ir vėl yra sutrukdomas, rašalui, varniuko dėka, išsipylus ant darbo. Klastuolis pavartė akis, tikėdamasis pamatyti savo mylimąsias smegenis, išgirdus menką pirmakursio atsiprašymą.
 – Sveikinu, Leonai, – niūriu veidu peržvelgė į Hollandų atžalą, – sugadinai mano ir taip blogą nuotaiką.
 Berniukas įkvėpė.
 – Ar čia imbierinė arbata? Ne, nieko nesakyk, ir taip žinau, kad ji
Su citrina. Tu čia ką, specialiai atėjai, ar kaip? – visiškai nepatenkintas susitvarkė darbo vietą.
 – Nežinojau, kad be manęs yra berniukų, kurie lankosi bibliotekoje, – pajuokiamai tarė, knygą dėdamas į lentyną, – ak, taip, tu gi varnanagis, o tokie kaip tu turi būti protingi, – Teodoras Šermanas Tomas vėl pavartė akis. Nujautė, kad blogesnė diena dar gali išaušti. Štai ir ji.
 –Vienas tavo bendrakoledžis skaito komiksų knygeles, o tu kuom domiesi?
 Kad ir kaip ten bebūtų su Theo nuotaika, berniukas stumtelėjo atėjūną ant sofos.
 – Leisk atspėti, – klastuolis įdėmiai pažvelgė į Leoną, – Tu skaitai įvairią literatūrą. Kas tu per žmogus? Juk neįmanoma visko mėgti vienu metu? – antrakursis sukryžiavo ranka, atsiremdamas į knygų lentyną su istorinėmis knygomis.

[Leonas Hollandas]

Tespėjo pamatyti šalia savo kojų atsiradusią kitą porą, kai ausis pasiekė niūrus balsas, tariantis jo vardą. Vaikinukas nustebo. Nejau pažįstamą nebe sutiko? Tačiau pakėlus akis, visos svajos dužo į daugybė stiklo gabalėlių.
Leonas pabandė suraukti savo nosį, tačiau jis buvo iš tų, kurie pykti visai nemokėjo. Na... Beveik nemokėjo. Vaikinukas turėjo šiokią tokią problemėlę. Jis visą turimą pyktį kaupė savyje, neleido nė lašeliui prasmukti laukan. Tačiau toks kaupimas jam buvo tik į blogą. Susikaupęs pyktis karts nuo karto prasiverždavo. Tada tereikėdavo melstis, kad Leonas tavęs nepastebės ir neišsilies.
- Aš gi atsiprašiau, ko tu dar nori?
Užuodus nepažįstamajam imbierinę arbatą, klastuolio akys sublizgėjo. Tikriausiai ir jis buvo jos mėgėjas. Varniukui šovė geniali mintis, tačiau jis nespėjo jos išdėstyti, kai priešais stovintis berniukas vėl pradėjo kalbėti, kaip užsuktas.
- Ar tu nustosi kalbėti, kaip užsuktas? - išklausęs jį, greitai tarė varnius ir krestelėjo ant kėdės priešais klastuolį. Ant stalo padėjo termosą. - Tikriausiai per mažai čia lankaisi, kad nežinojai to. Deja, bet neatspėjai. Mėgstu tik grožinę literatūrą. Nuo mokslinio skaitalo mane jau vimdo. Tikriausiai toks mano būdas laužo varniaus stereotipus, bet man nusispjaut į juos. Gyvenimas mane tokį sutvėrė, tokiu ir būsiu.
Giliai įkvėpė ir mostelėjo klastuoliui ranka sėstis, nes jis jau spėjo stryktelėti iš savo vietos.
- Padarom taip. Pamirškime visą šią betvarkę ir atsigerkime šiltos arbatos. Ką manai? Tave toks pasiūlymas tenkina? Plius, dar kartą atsiprašau už... Oooo, - užmetė akį į tai, ką sugadino. - Nejau būsi mažasis kartografas? Kaip šaunu.

[Teodoras Meiden]

 Vaikinas nepatenkintas nužvelgė varnanagį.
 – Atsiprašymo niekada neužteks, tik ne man, – žvilgsniu nuvėrė berniuką.
 Atrodo, kad klastuolio kalbos nežavėjo varniaus, o Teodoras pergalingai nusišypsojo. Kodėl? Šiaip sau. Ir neatsakė jam. Nieko.
 – Tu teisus, nesilankau čia. Turiu savo knygų, ne taip kaip, – antrakursis pirštu parodė į Leoną, – Tu! Man nereikia kažkokios bibliotekos, kad skaityčiau, turiu daugiau knygų nei manai. O tu, ne ne ne, tau tikrai patinka įvairios knygos. Matosi, kad apsiskaitęs, gal tu pats net nežinai ką mėgsti? – berniukas vėl sukryžiavo rankas, pavartė akis ir atsisėdo šalimais Hollando.
 Nors arbatos kvapas ir skonis Teodorą Šermaną Tomą kiek viliojo, berniukas papurtė galvą.
 – Negeriu arbatos su kitais. Ir neatleidžiu, – klastuolis sarkastiškai šyptelėjo. Paslėpė daiktus po stalu, – kartais detektyvams praverčia kartografija. Ir joks aš ne mažasis! – Sher atkirto, žvilgtelėdamas į knygų lentyną.

[Leonas Hollandas]

Ir štai. Varniukas ramiai sėdėjo, galvą pasirėmęs ranka, ir klausėsi klastuolio, kuris pasirodė vaikinukui šiek tiek neišauklėtas. Leonas juto, kaip jo kūnas siurbia visą pykti į save. Tad, kol dar buvo likę keli pykčio lašeliai, jis tuo pasinaudojo ir neleido jų sugerti.
- Na, tada tai ne mano problema, kad to tau nepakanka. Aš atsiprašiau, o atleisti ar ne tai jau tavo reikalas.
Išgirdęs, kad pašnekovas net nemano nurimti ir atsigerti arbatos kartu, tiesiog pažvelgė į jį, pavartė akis bei pats sau įsipylė karštos arbatos. Rankomis apsivijo puodelį ir,pakėlęs prie lūpų, nugėrė saldų gurkšnį. Arbata taip maloniai nutekėjo jo gerkle, kad Leonas vos nesumurkė.
- Atleisk, bet aš ne kaltas, kad mano tėvai žiobarai ir todėl namuose neturime šio pasaulio, - mintyse turėjo magijos pasaulį. - Knygų. Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad tu turi savo nuosavų knygų.
Baigęs kalbėti, Leonas tiesiog dar kartelį gurkštelėjo arbatos ir stryktelėjo nuo kėdės. Nieko nesakė ir, palikęs termosą, patraukė link knygų lentynų. Eiti daug nereikėjo, nes vaikinukui iškart į akį krito gan stora knygą su kraujo spalvos viršeliu. Iškart ištiesė į ją ranką ir perskaitė pavadinimą.
- Trijų imperijų giesmė.
Atsirėmė į lentyną, ant pustuštės lentynos pasidėjo puodelį bei atsivertė pirmuosius knygos puslapius. Iškart įniko skaityti, visai pamiršęs savo pašnekovą ir puspilnį termosą.

[Teodoras Meiden]

 Berniukui, kaip niekada kitus kartus, patiko šis pokalbis. Turėjo ir pranašumą, ir veiklos – ginčytis bei pyktis. Šypsena. Pašaipa veide.
 – Nevartyk akių, smegenų tai neturi, tai ir pamatyt ko neturi, – sukrizeno klastuolis.
 Ko gero, varnanagis tikrai jo nemėgsta. Tik nežinia, ar pokalbio, ar pačio berniuko. Greičiausiai abiejų. Štai jis ir pasitraukė iš vietos. Nemandagu.
 Dabar Teodoras Šermanas Tomas galėtų nepastebimai išeiti. Bet tada jis bus nemandagus. Nors, tiesą sakant, čia Varnius turi išeiti, kadangi antrakursis atėjo pasimokyti kartografijos bei paskaityti, o šis tik sugadino nuotaiką. Ir atsiprašė per daug kartų. Vadinasi, tokie žmonės nepatikimi. Patvirtinta. Todėl Meiden ir neatleido. Jei atleistų, įsiveltų kaip musė į didelį, šlykštų voro tinklą. Gal ir ištrūktų. Teo liks Teo. Bet varnanagio gi nepaliksi ant ledo. Kvailystė. Klastuoliui reikia nusileisti ant žemės iš dangaus karalystės. Dabar.
 – Viršelį pavadinčiau Kraujo Spalvos Etiudu. Kaip ir mano mėgstamiausias apsakymas, – pertraukė skaitymą, priėjęs jam iš už nugaros, – Teodoras, – pridūrė.