[Dori Mendel]

Dori ir klausėsi, ką pasakoja Meg, ir skaitė, ir nuotraukas žiūrėjo, tačiau kuo toliau, tuo viskas jai atrodė painiau. Aš jau nieko nebesuprantu...
Atsidususi klastuolė ėmė tiesiog raustis lentynose ieškodama informacijos apie raguotuosius fahetus. Galiausiai pavyko šį tą rasti, tačiau nieko ypatingo parašyta nebuvo.
- Meg? - kreipėsi į draugę. - Tie raguotieji fahetai, apie juos rašo tik tiek, kad buvo sukryžminti su kandamonais ir taip atsirado fanagetai... Ir vėl nukreipia būtent į istoriją apie fanagetus... Mes turim rasti tą knygą...
Mergaitė ir toliau ieškojo kokios nors informacijos skyriuje apie retus, neįtikėtinus padarus, tačiau apie fanagekus kol kas nieko nesimatė. Bet Dori žvilgsnį patraukė juoda knyga, ant kurios buvo pavaizduotas šešėlis panašus į tuos, kuriuos mergaitės sutiko kambaryje be durų. Laiko nagrinėti nebuvo kada, tad klastuolė tik pasikišo tą knygą po pažastimi ir toliau ieškojo kokios nors informacijos apie fanagekus.

[Meghan Natali Pritz]

Meg išklausė, ką Dori pasakojo apie raguotuosius fahetus ir atsiduso.
- Apėjome ratą ir vėl sugrįžome į pradžią. Ką gi, niekur nesidėsi, reikia surasti tą "Fanagetų istoriją".
Ir švilpiukė ryžtingai patraukė biblioteka į skyrių apie fantastinius gyvūnus. Nors ir keistas, tačiau fanagetas vis dėlto buvo gyvūnas, todėl mergaitė tikėjosi ten ir surasti jo istoriją.
Rudaplaukė braukė pirštais per knygų nugarėles eidama vis gilyn į biblioteką. Ji nuklydo toliau nei bet kada ir vėl gavo nusistebėti, kokia milžiniška yra Hogvartso biblioteka. Meg ėjo vis tolyn, atrodė, kad jos tiriama lentyna niekada nesibaigs. Švilpiukė baigė prarasti viltį surasti savo ieškomą knygą. Tačiau jos ryžtas davė vaisių.
Pačiame lentynos gale, kur dulkių sluoksnis buvo didesnis nei bet kur kitur, kur saulė beveik neužšviesdavo, Meghan pamatė nedidukę knygą, kurios ji ir ieškojo. "Fanagetų istorija" buvo kiek didesnė už mergaitės delną ir maždaug dviejų pirštų storio. Knyga buvo išblukusios raudonos spalvos su sidabrinėmis raidėmis užrašytu pavadinimu. Rudaplaukė lėtai ištiesė ranką ir ištraukė knygą. Ji mergaitei pasirodė kažkokia keista. Kuo keista ilgai aiškintis nereikėjo, užteko ją atversti. Knygą, kurią surado Meg, sudarė tik jos viršelis. Nebuvo nei vieno puslapio. Turbūt nereikia nei sakyti, kokį nusivylimą patyrė mergaitė. Visos jos pastangos nuėjo perniek. Meg įtūžusi suspaudė "Fanagetų istorijos" viršelį ir nubėgo atgal prie staliuko.
- Dori! - uždususi šūktelėjo švilpiukė ir kaip mat susivokusi nuleido balsą. Juk visgi ji buvo bibliotekoje - šūkauti draudžiama. Laimei, kad bibliotekininkė jos, matyt, neišgirdo. - Radau "Fanagetų istoriją". - jau pusbalsiu tarė Meg. - Tačiau nesidžiauk - jos tėra viršelis. Kažkas išplėšė visus puslapius lauk. Manau, reiktų nueiti į tą klasę, kur judu su Dinu ir radote tą padarą. Norėčiau jį pamatyti. Be to, jei toje klasėje jis gyvena, gal ten surasime ir knygos puslapius? - garsiai svarstė rudaplaukė. - Taip, taip ir reikia padaryti. - nelaukdama Dori sutikimo ar prieštaravimo, Meghan atsistojo ir pasikišo knygos apie fanagetus viršelį po pažastimi. - Kadangi čia tėra tik viršelis nemanau, kad reikia užregistruoti šios knygos paėmimą. - šelmiškai nusišypsojo mergaitė ir pasisuko į draugę. - Nagi, rodyk kelią.

[Dori Mendel]

Dori ir toliau ieškojo tos istorijos apie fanagetus, tačiau rasti nieko nepavyko. Klastuolės paieškas pertraukė Meg balsas, kad Dori net krūptelėjo. Akimirką Mendel apsidžiaugė, nes Meg rado reikiamą knygą, tačiau paaiškėjo, kad pačios knygos čia nei kvapo. Ten tik viršelis...
Dori pajuto, kaip jos skruostus nudažo lengvas raudonis. Tačiau draugė davė labai gerą mintį. Galbūt knygos turinys tikrai yra toje klasėje? Mergaitei buvo šiek tiek baisu grįžti į tą klasę. Žinoma, ji to tikrai nepasakys, į klasę eis ir stengsis atrodyti ramiai. Tačiau iš tikrųjų širdis ėmė plakti tankiau.
- O taip, - stengėsi ištarti nerūpestingai. - Tikrai turėtume nueiti į tą klasę, galbūt išsiaiškinsime daugiau, - šyptelėjo. - Eime, - ir mergaitės išėjo iš bibliotekos.

[Dori Mendel]

Dori atpėdino į biblioteką. Praeitais metais ji dar save karts nuo karto grauždavo, kad nebebūdavo dienų, jog čia klastuolė ateitų tiesiog su tikslu rasti kokį nors skaitalą savo įdomumui, bet dabar jai jau buvo tas pats: pomėgis skaityti buvo kažin kokia praeitis.
Vaikštinėdama tarp pilnų lentynų Dori prisiminė praeitus metus, kuomet jos su Meg ieškojo informacijos apie fanagetus. Ak, kokia tada dar Dori buvo maža ir naivi. Dabar ji juk visiškai kitokia, ar ne? Na, bent jau taip mergaitei atrodė.
Tam tikri dalykai trylikmetę tikrai užgrūdino, pirmiausia, žinoma, svarstymas Magijos Ministerijoje, dar didesnis ir jau tikriausiai visiškai nebepataisomas atšalimas tarp jos ir tėvų, na, ir galiausiai visas šitas reikalas su Juzefu. Juk praeitą rudenį mergaitė čia ieškojo tiesiog informacijos apie Hogvartse netikėtai atrastą įdomų gyvūną. O dabar? O dabar jai grasinama nužudymu, jeigu ji kam nors prasitars apie siekėją, kuris gulėjo Mendel kišenėje šalia Džo, ir prie viso to ji ir Levanda yra įpareigotos nudžiauti iš šiltnamių kažkokio tai augalo lapus, nors net nėra aišku, kas tai per augalas, ir ar jis išvis bus tuose šiltnamiuose. Nors, pasak Juzefo, turėtų.
Taigi, šią akimirką Dori stovėjo ir spoksojo į didžiulę lentyną apie augalus laukdama Levandos ir svarstydama, kuriame iš šių veikalų galėtų būti kas nors apie krameblijas.

[Levanda Marchetti]

Levanda labai retai lankydavosi bibliotekoje, nors ši jai visada atrodė didinga, bet tuo pat metu ir labai jauki. Klastuolė, nors ir buvo švelniai pamišusi dėl knygų, tačiau šių jai visada prisiųsdavo šeimos nariai. Mama dažniausiai jai parūpindavo klasikinės literatūros, o tėtis dažnai atsiųsdavo kokią biografiją apie kvidičo žaidėją ar kokį kitą įžymų žmogų. Labiausiai jai patiko brolio siunčiamos knygos, nors šis ją retai jomis lepindavo. Tai būdavo nuotaikingos istorijos, kur veiksmas rutuliodavosi žaibišku greičiu, o pagrindiniai veikėjai neretai būdavo tikri superherojai. Tad ir dabar į Hogvartsą ji atkeliavo su solidžia aštuonių knygų krūvele.
Mergina, ieškodama Dori, lėtai pėdino pro apdulkėjusias ir milžiniškai aukštas knygų lentynas. Mokslo metų pradžioj biblioteka buvo apytuštė. Joje tik retkarčiais galėdavai išgirsti puslapių šnaresį ar plunksnos skrebėjimą. Keli mokiniai, akivaizdu, čia susirinko pasnausti per kokią velniškai nuobodžią pamoką, o likę, buvo veikiau susidomėję vienas kito pliurpalais, nei tuo vadovėliu, kuris taip ir neatverstas gulėjo ant jų stalo.
Lengvoj prieblandoj, besižvalgydama tarp bibliotekos lentynų, ji iš tolo pastebėjo tamsiaplaukę, kuri atrodė, kaip reikalas, susimąsčiusi. Klastuolė, prisėlinusi prie Mendel, pasisveikino:
- Sveika, gal kartais jau radai kokių knygų? Aš prieš tai buvau nusižiūrėjusi vieną... - panosėj burbtelėjo mergina nenorėdama sugriauti bibliotekos ramybės ir tuo pat metu akimis ieškodama apdriskusio storo melsvo tomelio. - Štai, manau šita tiks.
Merginos, pastovėjusios dar geras dešimt minučių prie lentynos ir prisirinkusios gerą glėbį knygų, patraukė prie artimiausio stalo. Raudonplaukė, sudėjusi visą savo mantą ant kiek apšepusio stalviršio, uždegė menkai te šviečiančią lempą žaliu gaubtu. Merginos galvoj iškilo mintis, jog jei nebūtų Juzefo, jos dabar galėtų kartu su Dori ramiai sėdėti bibliotekoje, nagrinėdamos kokią pamokai reikalingą medžiagą ir be jokių rūpesčių šnekučiuodamosi apie nuobodžius dalykus. O dabar, jos turi sukti galvą, kaip po velnių nugvelbti to nelemto augalo lapus ir atsikratyti prakeikto diedo.

[Dori Mendel]

Dori klestelėjo ant kietos kėdės ir atsiduso. Merginos buvo tiesiog apsikrovusios knygomis.
- Nežinau, kaip mes tarp tiek skaitalų rasime kažką apie krameblijas.
Kažkodėl trylikmetei šis pavadinimas priminė jūros augalus, galbūt dėl to, kad jis kėlė asociacijas su krabais. Tačiau jog tai bus kažkas, susiję su vandeniu, Dori išties labai abejojo. Tiesa, kažkokia vyresnė mergina minėjo, kad krameblijos yra vadinamas pagirių augalas, kad jis kažkuo susijęs su narkotinėmis medžiagomis. Dori tuo nepatikėjo, todėl tiesiog išmetė tai iš galvos.
- Galėjo Juzefas bent kažkiek plačiau papasakoti apie tas krameblijas, - suniurnėjo trečiakursė. - O dabar turime ieškoti pačios net nežinodamos, kas tai, ar gėlė, ar medis, ar dar bala žino kas. Žinome tik tai, kad toji krameblija turi lapus ir kad mums tų lapų reikia...
Mendel ėmė sukti galvą, kad jeigu herbologijos šiltnamiuose krameblijų bus, ar tai bus visas augalas ir lapus reikės nusiskinti, ar tai bus kokie nors džiovinti lapai ar dar kažkas. Iš patirties per herbologijos pamokas mergaitė žinojo, kad gauti kokią nors augalo dalį ne visada būna taip jau lengva. Tačiau niekur nedingsi, norint bent kažką truputėlį suvokti apie krameblijas, privalu išsiaiškinti, kas jos per paukštelis.
Dar dar kiek padūsavusi Mendel ėmė vartyti knygų lapus. Pasijautė panašiai kaip ir per magijos istorijos areštą praeitais metais. Skaitinejo knygų turinius, tačiau nieko naudingo kol kas nesimatė.

[Levanda Marchetti]

Mergina sėdėjo galvą pasirėmusi ranka ir viena po kitos vartydama ant stalo sukrautas knygas. Krameblijos ieškojimas tarp augalų žinynų prilygo adatos ieškojimo šieno kupetoj. Klastuolė jau išnaršė visą tomelį apie jūros žoles, medžius ir krūmus, bei itin retus augalus, tačiau nevartytų knygų ant stalo beveik nesumažėjo, o jokios informacijos, atrodė, jos ir su žiburiu neras.
Levandai nuo sėdėjimo susirietus paskaudo nugarą, o dešinė koja visai nutirpo. Žinoma, nieko keisto, mat ši nejudėdama praleido geras dvi su puse valandos, jei ne daugiau. Raudonplaukė jau buvo beprarandanti viltį, kažką surasti. Tad tylutėliai pakėlusi sustingusią sėdynę nuo nepatogios kėdės ir palikusi Mendel prie blausiai apšviesto stalo, pirmyn, atgal žingsniavo pro herbologijos skyrių.
- Gal šis augalas - itin pavojingas ar sunkiai randamas? Jau peržiūrėjau tris knygas ir niekur net žodeliu apie Krameblijas neužsiminta, - tarstelėjo raudonplaukė lėtai lenkdamasi atgal, norėdama pramankštinti stuburą, - Žinai, gal Juzefas iš vis bele ką mums suskiedė? O gal mes blogai prisimenam to augalo pavadinimą?... - garsiai svarstė ji.
Levandai, herbologijos knygų lentyna, atrodė dar didesnė, nei prieš tai, o knygų joje buvo neaprėpiama galybė. Net labai norėdamos, jos niekaip per savaitę nespės kiekvienos knygos peržiūrėti. Gerai, jei knyga turi rodyklę ar turinį, bet itin senos knygos padriskusiais viršeliais retai ką panašaus teturėdavo.
Staiga, besirąžydama ir dairydamasi aplinkui, ji pastebėjo tamsią knygutę auksinėmis raidėmis: "Stebuklingi Herbologijos hibridai". Nors pavadinimas buvo tikrai nevykęs, tačiau ant viršelio puikavosi besišypsantis augalas, kurio kiekvienas lapas atrodė vis kitoks. Merginai žūt būt reikėjo prasiblaškymo, tad ši, nieko nelaukusi, sugrįžo į savo nepatogų guolį, pradėjo vartyti gausiai iliustruotus knygos puslapius.
- Žiūrėk! - net pati išsigando savo spygaus, vaikiško ir kiek per garsaus šūksnio.
Ji nutėškė knygiūkštę Dori priešais nosį ir pabaksnojo į paveiksliuką, panašų į viršelio iliustraciją. Jame puikavosi, jau kur kas realistiškiau atrodantis augalas, kurio lapai, anot antraštės, keičiasi priklausomai nuo padaro, kuris prisėlina prie Krameblijos.
Levandai laukiant, kol jos kompanionė perskaitys visą informaciją, ši negalėjo nustygti vietoj iš to džiaugsmo ir palengvėjimo, jog, praėjus kelioms valandoms, per visišką atsitiktinumą, jos rado tai, ko ieškojo.

[Dori Mendel]

Dori ir Levanda ieškojo informacijos apie krameblijas jau gerokai virš dviejų valandų, tačiau nei vienai iš merginų kol kas nepavyko nieko panašaus rasti.
- Jeigu jis būtų vienas pavojingesnių augalų, greičiausiai būtų aprašytas veikale apie pavojingiausius pasaulyje augalus, ar ne? - pabaksnojo į jau peržiūrėtą knygą, padėtą tolėliau. - O kad Juzefas mums ko nors priskiedė arba mes neįsidėmėjome augalo pavadinimo, na, šitie variantai išties logiški, nes aš jau prarandu viltį ką nors surasti, - atsiduso ir padėjo į šalį dar vieną peržiūrėtą knygą.
Mendel atlošė galvą ir kelioms sekundėms užmerkė akis, kurias jau buvo pradėję skaudenti, o ir galva kuo toliau, tuo labiau sunkiau veikė.
Levanda tuo metu buvo kažkur nuėjusi. Netrukus Dori ramybę sudrumstė raudonplaukei nebūdingas entuziastingas šūksnis. Dori net šoktelėjo. Trylikmetė paėmė iš bendrakoledžės knygą ir įsispoksojo iš pažiūros į linksmą augaliūkštį. Pradėjo garsiai skaityti.
- Krameblijos yra kramalo ir bleilijos hibridas. Šį augalą 2010 metais atrado Slovėjus Baknoitas. Išradėjas turėjo problemų su žiobariškomis priklausomybėmis ir jų negavęs bandė kryžminti magiškus augalus stengdamasis išgauti efektą, panašų į žiobarų narkotines medžiagas, - skaitant Dori antakiai vis labiau kilo į viršų. Vadinasi, toji mergina jai nemelavo. - Galiausiai Slovėjui pavyko gauti augalą, kurio lapus rūkant pasidaro linksma, yra sukeliamos haliucinacijos. Deja, toks malonumas yra mirtinas. Po metų išradėjas sunyko. 2015 metais Sibilijus Makvaidas ėmė nagrinėti krameblijas ir atrado kitokią jų savybę. Įpylus šio augalo lapų nuoviro į alkoholinį gėrimą išnyksta visos pagirios, todėl krameblijų nuoviras buvo pradėtas plačiai naudoti vakarėlių metu, tačiau vis tik jis suteikdavo salstelėjusį skonį, dėl ko ši priemonė nuo pagirių einant laikui pasimiršo. Taip pat Sibilijus atrado savybę, kad į tepamuosius eliksyrus dedant džiovintų krameblijų lapų, eliksyras paskleidžia nerimą ir baimę, todėl krameblija tapo siekiamybe juodiesiems magams. Tačiau krameblija neauga natūraliai, todėl ją turi pasodinti įgudęs herbologas. Beje, po viešų pasisakymų apie krameblijų ir juodosios magijos sąsają Sibilijus Makvaidas paslaptingai dingo.
Dori reikėjo sekundėlės atsikvėpti. Ji pakėlė akis nuo knygos ir pažvelgė į penktakursę.
- Žinai, Levanda, labai abejoju, kad Matthew užsiima juodąja magija. Tačiau pagirias sumažinti galbūt ir neatsisakytų, ar ne? Kaip manai, ar jis turės kur nors pasisodinęs krameblijų?
Dori ir vėl pažvelgė į knygą ir skaitė toliau:
- Krameblijos turi storą kotą ir iš jo dailiai augančius lapus. Įdomu yra tai, kad lapų išvaizda nuolat keičiasi ir tą patį lapą žmonės kartais mato kaip skirtingos išvaizdos net ir tą pačią akimirką. Todėl niekas negali tiksliai nusakyti krameblijos išvaizdos. Taip yra dėl krameblijų lapuose besikaupiančių haliucinacijoms skirtų elementų.
Baigusi skaityti Dori negalėjo atsigauti. Tai kas tas Juzefas, narkomanas, girtuoklis ar juodasis magas?
- Tikriausiai tas eliksyras mums kėlė nerimą ir baimę, - samprotavo trylikmetė. - Turbūt krameblijos tam ir skirtos, kad susidėję su Juzefu kiti bijotų jį išduoti arba pasiplauti. Kaip manai tu?

[Levanda Marchetti]

Levanda, nors ir bandė susikaupusi klausytis visko, ką jai sakė kompanionė, vis tiek mažai ką teįsiminė. Jai dažnai nesiseka ilgai sutelkti dėmesį ir klausytis ilgų pliurpalų, ypač tada, kai tai svarbu. Tad paklausta Dori nuomonės, ji, žinoma, nelabai turėjo, ką atsakyti. Tačiau būti be nuomonės, blogiau nei klysti. Mat, jei klysti, bet sugebėjai apginti savo nuomonę, vadinasi, tu, nors ir buvai tvirtas, tačiau šįkart tau nenuskilo, o, jei net nesugebi išreikšti savo minčių, tu silpnas ir be stuburo. Mergina manė, jog geriau būti užsispyrusiai, nors ir neteisiai, nei būti skystai ir amžinai linksinčiai galvą.
Tad nutaisiusi susirūpinusį, bet savimi pasitikintį veidą ir patylėjusi, ne vien dėl to, jog tai atrodo išmintingai, iškrapštė iš makaulės kelis sakinius:
- Na, šiltnamyje dar ir ne to gali rasti, tad nesistebėčiau, jei ir kremablijų būtų. Šiaip ar taip, tas senis mums nukirs galvas, jei jų ten nebus... Tačiau, nemanau, jog nėra jokio kito būdo, kurį pasitelkęs Juzefas, gali sukelti baimę ar nerimą. Kodėl jam būtinai reikia šio augalo? Nors jis ir pakvaišęs, tačiau, atrodo, įgudęs burtininkas, kuris rastų ir lengvesnių būdų, kaip pažaboti savo pakalikus. Bijau, jog jam tų kremablijų reikia kokiam dar baisesniam tikslui, - Levanda, pasijuto kaip niekad protinga, ir tuo pat metu baiminosi, jog jos žodžiuose gali glūdėti ir krislas tiesos.
Klastuoles apgaubė nemaloni tyla. Nors biblioteka visada skendi tyloje, tačiau ši dažniausiai būna jauki ir raminanti, persmelkta lengvo šnarėjimo, lietaus lašų dūžio į langus. O dabar įsivyravusi tyla buvo persmelkta ne vien tik baimės. Ji buvo persmelkta dar kažko, ko mergina negalėjo įvardyti. Gal tai nevilties ar lemties, nuo kurios neišsisuksi, tvaikas?
- Reikia laukti artimiausios herbologijos pamokos ir bandyti rasti tą augalą. Ką manai? - tarstelėjo raudonplaukė, dėliodama knygas atgal į lentynas.

[Dori Mendel]

Dori išklausė, ką sakė Levanda.
- Taip, galbūt tu ir teisi, - atsakė bendrakoledžei. - Bet gal ir nesvarbu, kokiam tikslui Juzefui reikia krameblijų lapų. Mes turime jam juos pristatyti, nes kitaip mums bus šakės, - trumpam prikando lūpą. - Gerai. Herbologija bus poryt. Žinok, Turner manęs nekenčia, - susiraukė. - Mes su Meg jam pridarėme tiek bėdos. Garantuoju, kad jis mane stebės. Bet gal dar ir geriau, - samprotavo. - Kadangi jis iš manęs tikisi bet ko, jei aš šmirinėsiu po šiltnamį, jis tik galvos, kad noriu ko nors pridirbti. Nesupras, jog susiruošiau iš jo kažką pavogti, ar ne? Mes padėsime viena kitai, - su ryžtu tarė. - Jei reikės, nukreipsime Matthew dėmesį viena nuo kitos. Mums pavyks, Levanda. Pamatysi. Mums tikrai pavyks, - Mendel išspaudė šypseną, nors širdis dunksėjo tankiau nei įprastai.
Staiga Dori pajuto, kaip siekėjas kišenėje ėmė kaisti. Nejaugi Juzefas jautė, kad merginos apie jį kalbėjo? Trečiakursė išsitraukė iš kišenės tą rutuliuką.
- Dėl Merlino barzdos, koks šitas daiktas įkaitęs, - stebėjosi. - Tikrai, dar niekada toks nebuvo. Paliesk, - atkišo ranką su siekėju raudonplaukei. - Ar ir tavo toksai?
Tačiau nespėjus Levandai paduoti siekėjo, šis šovė kažkokią bespalvę energijos srovę. Srovė pataikė į netoli esančią knygų lentyną. Toje lentynoje esančiose knygose ėmė rastis skylės.
- Kas, po velnių, čia vyksta? - išsižiojo Dori.

[Levanda Marchetti]

Dori išdėstė visą savo planą, kuris, atrodė pakankamai paprastas ir skambėjo visai įtikinamai. O ir pati klastuolė, atrodė pasitikinti savo jėgomis, atvirkščiai nei Levanda.
Raudonplaukė, jau mintyse lekianti į Didžiąją salę ir ryjanti kokį skanų piemenų pyragą, užsigerdama moliūgų sultimis, staiga pastebėjo, jog Mendel vėl sunerimo. Kompanionės stiklinis rutuliukas kaip reikiant įkaito, o merginoms net nespėjus išsižioti iš nuostabos, kažkokia srovė ėmė šaudyti į knygų lentynose gulinčias knygas. Vienintelė mintis, kuri dar neapleido išsigandusios penktakursės makaulės, buvo iš pykčio pažaliavusios bibliotekininkės veidas. Ji jau drebino kinkas įsivaizduodama, kokią bausmę jos užsitrauks, jei tuoj pat visko nesutvarkys.
Kai merginų veidai jau buvo panašūs į Munko paveikslą "Klyksmas", viską griaunantis žaibas aprimo. Padariniai buvo kiek mažesni, nei Levanda įsivaizdavo, tačiau kelios knygos dabar pūpsojo su kumščio dydžio skylėmis. Mergina, pasijutusi kaip šešiametė, sudaužiusi mamos servizą, paskubomis pradėjo naikinti įkalčius, grąžindama suplėšytas knygas į lentynas ir vildamasi, jog niekas nieko nepastebės. Klastuolė vis dar nesugebėjo nieko paporinti kompanionei, mat jos galvoje dabar sėdėjo baimės monstras, užgožiantis visas mintis. Juk už tai jos gali būti išvarytos iš mokyklos!
Paskubomis dėliodama knygas, ji pastebėjo, kad viena jų sveikutėlė gulėjo vidury praėjimo tarp lentynų. Knyga atrodė taip, lyg niekas kitas jos net nebuvo prieš tai vartęs. Švytinčios auksinės raidės įspaustos burgundiškos spalvos odoje. Levanda pagriebė knygą, net neperskaičiusi jos pavadinimo, ir pagaliau sugebėjo išspausti kelis žodžius, atsisukusi į Dori:
- Lekiam, kol niekas nieko nepamatė ir nesuuodė, - pašnibždomis sušnypštė Levanda, griebdama trečiakursę už parankės.
Sėlinant link durų, kastuolė prisiminė, jog jos stiklo kamuoliukas liko merginų miegamajame.
- Velnias! Dabar mums tikrai sprandą nuraus! - graudžiu isterišku balsu burbtelėjo raudonplaukė, - Aš savo rutuliuką palikau merginų miegamajame. Tu įsivaizduoji kas dabar ten darosi! Galiu garantuoti, dabar jau visas mergaičių kambarys pilnas profesorių! Kas bus, jei jie suras tą daiktą?!
Levanda kaip reikalas pradėjo panikuoti, vis stipriau gniauždama bendrakoledžės ranką. Jokia savigarba jai dabar buvo nei motais, vien pagalvojus apie tai, kas jų laukia.

[Dori Mendel]

Dori įdėmiai spoksojo į knygų lentyną ir negalėjo suprasti, kas čia vyko. Nejau tai yra juodoji magija? Skylės knygose? Levanda paėmė knygą, kuri, regis, buvo sveika. Daugiau tokių nesimatė, na, bent jau Dori akys to nepastebėjo. Penktakursė griebė tamsiaplaukę už parakės ir ėmė tempti iš bibliotekos. Gal ir gera mintis iš čia nešdintis, nes dabar merginos jau tiksliai žinojo, kas yra krameblijos ir bibliotekoje daugiau nebebuvo kas veikti. O kad niekas nepastebėtų sukelto šaršalo, geriausia būtų išnešti iš čia kudašių.
Siekėjo karštis jau ėmė mažėti, jis buvo vos vos šiltas. Dori įsikišo jį į kišenę. Eidama bibliotekos išėjimo link Mendel norėjo paklausti bendrakoledžės, tai kaip gi jos siekėjas, ar nesidarė nieko keisto, tačiau Levanda prabilo pirmiau. Pasirodo, jos siekėjas buvo... mergaičių miegamajame! Dėl Merlino barzdos, kodėl Levanda ten jį paliko?! Dori širdis ėmė stipriai daužytis. Levanda stipriai spaudė jos ranką. Merginos skubėjo. Bet... bet čia akimirkai trečiakursė sustojo. Kažkas atsitiko. Kažkas buvo ne taip. Nemalonus jausmas. Bloga nuojauta.
Juodaplaukė išsilaisvino nuo Levandos ir sustojo. Ištraukė žaliai švytintį siekėją, visiškai nekarštą, ir negyvą Džo.
- Velnias, - tarė šaltai.
Dori akys į jį taip pat žiūrėjo šaltai. Atrodė, kad trylikmetė bejausmė. Bet niekas, tik ji pati, galėjo suprasti tč skausmą, kurį jautė čia ir dabar. Tačiau neketino jo rodyti. Galbūt net nebūtų išėję. Trečiakursė įsidėjo voriuko lavonėlį atgal į kišenę. Tačiau siekėją persimetė į kitą.
- Dingstam kuo grečiau. Nežinia, ką tas siekėjas gali dar pridaryti.
Dori ir Levanda išėjo iš bibliotekos.

[Majami Džekson]

Oho!
   (: Hogvartso pilies biblioteka yra tikrai nepaprastas kambarys. Ten pilna visko. Netrūksta ir griežtos bibliotekininkės. Svarbiausia, jei kažkas valgo šokoladą bibliotekininkės akivaizdoje... Tikrai būna riesta. Ir ne tik riesta. Bibliotekininkė tari pavirsta į išbadėjusį hipogrifą. Tada jau nieko gero nelauk ir iš ūkvedžio. Tuoj pat reikėtų atrinkinėti šliužus. Grįžtame prie bibliotekos... Be piktos bibliotekininkės ten yra ir knygų. Jose parašyta beveik viskas. Taip pat yra ir uždraustasis skyrius į kurį nevalia eiti be mokytojo ar mokytojos leidimo. Šiame skyriuje laikomos pasiučiausios knygos kurios naktimis rėkauja ir stūgauja. Bibliotekoje yra senų ,,Magijos žinių" iškarpų. Jose surašyti visų laikų įvykiai. Kol kas tiek apie Hogvartso pilies biblioteką. (:

[Leticija Mendel]

Kaip dažnai būdavo pasikvietė Oliverį ruošti namų darbų. Nemėgo bendrojo kambario. Ten tiesiog amžinai buvo triukšminga. O dar ir kambariokių savo nekentė. Taigi vengė to kambario. Mėgo ruošti namų darbus bibliotekos tyloje.
Už lango snigo. Visai norėjosi dar kokios kakavos, pleduko. Susisukti krėsle ir skaityti ką nors.
- Nuo ko pradedam? - Paklausė berniuko ant vieno iš stalų išsidėliodama daiktus. Prie tų vakarų bibliotekoje taip įprato. Tai buvo vienas maloniausių Hogvartso suteikiamų dalykų.
- Šiandien taip tingiu rašyti tuos rašinius. - Nusijuokė. - Šalta. Ne ta visai nuotaika. - Ji susisupo į savo šiltą megztinį. Ir patogiau įsitaisė ant kėdės.
- Dar tie egzaminai. Daraisi kokius konspektus? Aš tai kažką pradėjau, paskui nutraukiau. Tada vėl pradėjau. - Kai jie kartu ruošdavo namų darbus kažkaip užsimiršdavo tai, kad Kalėdas leido čia viena. Tiesiog tai buvo jaukūs vakarai.

[Oliveris Llewellyn]

Vis dar nebuvo aišku, kodėl Leticija jį kviesdavo kartu daryti namų darbų. Ir arkliui aišku, kad jis Hogvartso mokslams per kvailas. Gali sėdėti prie rašinio tris valandas ir jį netgi visai neblogai parašyti. Bet štai pradėjus kažką atlikti praktiškai vis tiek nieko nepavykdavo. Tai Oliverį labai gniuždė, ir jis naktimis vis dažniau verkdavo. Bet nenorėdamas prarasti šio bendravimo ir galbūt netgi draugystės kaskart sutikdavo su pasiūlymu kartu pasimokyti. Tik, žinoma, nesakydavo, kad po to namų darbą nusirašys ir Eliotas. Jau seniai pastebėjo, kad Leticija jo brolio nemėgsta, o ir pats brolis neatrodė laimingas, jeigu tekdavo bendrauti su šia mergaite.
- Aš nesuprantu Aurio namų darbo, - prisipažino. Tiesą sakant, beveik niekada jų nesuprasdavo. Aurio ir profesorės Eliadės namų darbai buvo kažkokia tragedija. O pastarosios dar būdavo baisu ir klausti. Kita vertus, ir Aurio klausti gėda - nenorėjo tėčio draugui pasirodyti esantis visiškai kvailas.
Pats mokytis irgi nelabai norėjo, bet atrodė, kad jeigu to nedarys šiandien, nepadarys ir rytoj, o tada dar labiau atsiliks.
- Reikia mokytis, - sumurmėjo ir suprato tikrai esąs nuobodus. Ne veltui Eliotas nuolat kažkur laksto su Džefu, o ne veikia ką nors su juo. - O egzaminams nepradėjau ruoštis. Aš jų bijau...
Paėmė apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlį ir jį atsivertė. Skaityti taip ir nepradėjo - galvoje sukosi per daug minčių. Norėjo kažko paklausti, bet tai padaryti buvo drovu. Taip ir liko sėdėti ir nieko nematančiomis akimis spoksoti į vieną tašką.