[Savannah Lasaga]

Dieve, nuo tos kalvos jau nuėjau gana toli, susirūpinusi apsižvalgė Lemon. Miestas, šurmulys, žmonės.. Ar yra kažkas, su kuo galėčiau pasikalbėti? Oras pašalo, tad švilpė tvirčiau susisupo į šiltą žieminį apsiaustą. Kopiant į kalvą to apsiausto nereikėjo, tad mergaitė jį buvo susirišusi su juostele virš gobtuvo, tačiau dabar, taip staiga užklupus šaltiems vėjo šuorams, žūtbūt reikėjo apsisiausti kažkuo šiltu, kvapniu ir saugiu. Nuo apsiausto dvelkė rudeniu, šilta arbata, cinamonu ir pačia šiluma, tačiau dabar nebuvo tas laikmetis, kai gali galvoti apie rudenį ir jo pranašumus, dabar reikėjo tik nunešti augalą į saugią vietą ir vėl jam kažką padaryti. Trąšos, nuravėjimas tų mažų žolyčių aplink ją, pasikalbėjimas.. Pasikalbėjimas, taip! Mergaitė visa tiesiog švytėjo ir negalėjo atsistebėti savo sumanumu. Dabar augalėlis su vazonėliu buvo pakištas po storu ir šiltu paltu, tad saulės šviesa pasirūpinta, grynu oru - taip pat, vandeniu irgi.. Nors nepakenktų ir dar šiek tiek vandens. Tiek to, gal gausim kavinukėje ar kažkur stiklinę vandens. Nesisuksi - negyvensi, šyptelėjo Seth ir mirktelėjo augalui po savo apsiaustu, tačiau ši iš vis abejojo, ar jis ką nors matė pro apsiaustą ar apskritai ką nors matė. Netoliese stovėjo kažkoks labai įmantrus pastatas su stoginėmis ir iškaba, senoviniais langais ir langinėmis ir durimis. Ne, šį kartą tikriausiai čia neisiu, šyptelėjo mergaitė ir papureno citrininius plaukus.Dabar reikia, hm, nueiti kažkur, kur šiame miestelyje yra kažko naudingo gėlei. Taip, trąšos! Švilpiukė neabejojo, kad kažkur čia turėtų rastis gėlių priežiūrai privalomų daiktų krautuvėlė. Tiesą sakant, nieko kito mergaitė ir neketino pirkti, nes pinigų pasiėmė tik atsarginiam atvejui, ir, beje, jei ir norėtų ar galėtų pirkti, jai nereikėtų, nes visi reikmenys kratėsi kuprinėje. Odinis kapšelis kratėsi prie klubo, dzingsėjo sikliai, knutai ir galeonai.
Po kelių valandų pradėjo temti, tad susigaudyti teko vis sunkiau, orientuotis buvo galima tik pagal šviečiančias iškabas. Čia kavinė, čia baras, parduotuvė.. Gėlių reikmenys! Kaip tik tai, ko man reikia! Pastūmusi sunkias duris, pirmiausia mergaitė pastebėjo merginą sidabriniais plaukais ir geležies spalvos akimis, lamdančiomis net metalą. Jos apdarai buvo pakaustyti metalu ir nusėti dygliais, tad apsikabinti ją nebūtų geriausia mintis.
-Ko reikia?-metaliniu balsu išrėžė ji, Lemon priartėjus prie prekystalio.
-Trąšų,-kiek galėdama ramiau, tačiau tuo pačiu ir labai nervingai sukrizeno mergaitė.
-Luktelk,-tokiu pat balsu pasibjaurėdama išrėžė mergina ir nuėjo pro duris už prekystalio. Grįžusi ji pateškė mažą žalią pakelį su pavaizduotu judančiu į viršų augalu.-Tiks?-švilpiukė linktelėjo.-Du galeonai.
Seth atsargiai iškrapštė iš kapšelio du galeonus ir atsargiai padėjo juos ant prekystalio. Pačiupusi sunkųjį pakelį, pirmakursė sumurmėjo kažką panašaus į padėką ir atsisveikinimą ir prunkštelėjo, patrepsėjusi ant gatvės ir nuo batų nukratydama sukietėjusią žemę. Dabar liko tik saugiai aplankyti dar porą vietų ir galėsiu atnešti darbą profesorei.

[Aurora Frydenlund]

Tvryojo tvankuma, iš pietryčių slinko tamsiai violetinės spalvos siena, pritvinkusi lietaus ir žaibų, kurie grąsino tuoj pat išlėkti ir pataikyti kam nors galvon. Airynai patiktų, jeigu staiga gatvėje koks nors niekuo dėtas žiobaras staiga nusitėkštų į dulkėtą žemę pakirstas švytinčio blyksnio.
O ji pati, kaip visad susiraukusi, žingsniavo dulkėtais šaligatviais laukdama audors. gatvės ištuštėjo, burtininkai ir žiobarai bėgo slėptis į savo saugius (arba nelabai) būstus. Iš dausų ant šaligatvio plytelės kaptelėjo keli lašai, galiausiai visai įsilijo ir po kelių minutėlių Airyna buvo permirkusi kiauriai, nė vieno sauso siūlelio ant jos neliko. Ak, bet kam tai rūpi. Jeigu žmogui pusiau gera nuotaika, toks menkas gamtos potvarkis jos niekaip nepaveiks.
Apsimesdama, kad viskas normalu ir kad ničnieko neįvyko, Airyna toliau žingsniavo šaligatviu lyg tie patys lietaus debesys ant plytelių varvindama vandenį. Bent šaligatvius nuplaus.

[patsuan]

Diena buvo apniukusi ir tiesiog kėlė Nero tam tikrą melancholišką nuotaiką. Lietūs, debesys ir kita niūruma jam niekad nepatiko, vaikinui arčiau širdies buvo švelni saulės šviesa ir lengvas vėjelis, toks oras, kuris būdavo rudens pradžioje.
Bet netgi lietus turėjo nepaaiškinamą žavesį, kuris traukė švilpiuko akį žingsniuojant šaligatviu. Rudose akyse atsispindėjęs purpurinis dangus metė žaismingus atspalvius jų rainelėje ir suteikė joms tam tikrą violetinį šešėlį. Tačiau po kelių akimirkų, kai pirmasis lietaus lašas tekštelėjo ant Nero akinių lęšio, viskas išsisklaidė ir jis virš savęs išskleidė skėtį, kurį pasiėmė kaip tik tokiam atvejui. Vanduo jam nepatiko.
Jis į miestelį buvo originaliai atėjęs aplankyti savo pusseserės, tačiau jos tuo metu namuose nerado. Kadangi jis nenorėjo laukti prie durų, nusprendė šiek tiek pasivaikščioti, tačiau, galbūt, tai buvo bloga įdėja. Bet bent jau jis turėjo skėtį, ne taip, kaip ta mergina, einanti šiek tiek tolėliau nuo vaikino.
Vargšė, ji matyt pamiršo jį! Nero širdį tarsi replės suspaudė ir daugiau nieko negalvodamas pribėgo prie jos, ir, nors būdamas šiek tiek žemesnis, ištiesė skėtį viršum jos.

[Aurora Frydenlund]

Airyna toliau žingsniavo tuo apdainuoti vertu šlapiu šaligatviu, kurio plytelės, buvusios šviesiai pilkos, nuo vandens patamsėjo ir įgijo niūriai ir slegiančiai tamsią virš jų plytinčio dangaus spalvą.
Po kojelėmis pasitaikė nedidelė, beveik skaidri bala, pusėtinai linksmai nusiviepusi Airyna gana smarkiai įmurkdė pėdą, apautą nelabai po lietu tinkančiu vaikščioti bateliu. Jis, ir taip buvęs šlapias, visiškai, be abejo, permirko ir kas antrą žingsnį pasigirsdavo labai ritminga žliugsėjimas. Airyna nusišypsojo, jai patiko tas vandenį ir lietų primenantis garsas. Žliugt. Žliugt.
Staiga šalti ir stiprūs lietaus lašai nustojo kritę ant mergaitės, vietoj to pasigirdo tykus barbenimas. Truputėlį susierzinusi Airyna apsidairė, išvydo maždaug savo amžiaus berniuką žingsniuojanti šalia ir virš jos nuostabios varvančiais plaukais papuoštos galvos laikantį skėti. Ji atsiduso.
- Labas,- burbtelėjo neturėdama jokio - nei žalio, nei raudono - supratimo, kas jis per vienas, tuo labiau, ar burtininkas, ar žiobaras, mat šiame pasaulio pamirštame Anglijos užkampyje visokių žmonių galėjai sutikti.

[patsuan]

Nero pamatęs nepasitenkinimo išraišką merginos veide šiek tiek sutriko, jo antakiai pakilo auštyn, o lūpos, anksčiau buvusios nedrąsioje šypsenoje, prasivėrė sudarydamos mažutį plyšelį. Vis dėlto, kas norėtų trainiotis po gatves permirkęs it laukan pasiųstas šuo? Tačiau berniukas nebuvo nemandagus ir sugebėjo nupurtyti nustebusią išraišką nuo savo veido ir vietoj to šyptelėjo.
-Sveika!- Nero atsakė, truputi pataisydams skėčio poziciją taip, kad jų išorėn lendantys pečiai buvo atidengti liūčiai, bet jų visas kitas kūnas buvo uždengtas. -Ką čia veiki viena? Ar kažko lauki? Negerai vaikščioti per lietų, nes tikai susirgsi!- žodžių lavina pasipylė iš jo lūpų it užtvanką praardžiusi upė, tačiau ji čia dar nesibaigė. Nusibraukęs lietaus lašelį nuo savo skruosto, jis tęsė ją toliau. -Būtų nesmagu pasigauti slogą. Varvanti nosis ne tik erzina, bet ir atrodo šiek neestetiškai. Ar ne nuostabiai skamba šis žodis?- jis staiga pakeitė temą ir ėmė lėtai sau kartoti žodį 'estetiškas', tarsi tai būtų koks pasaulio stebuklas, vis retkarčiais pabarbendamas pirštais sau į smakrą.

[Aurora Frydenlund]

Airyna išpūtė akis išgirdusi šitokią gausumą klausimų iš lempos, be to, iš visai nepažįstamo vaikinuko. Vajė, jis tikrai mėgsta kalbėti... Dėkui dievams, kad tai vienintelis kartas, kaip pasibaigs šis mielas pokalbis, aš daugiau jo nebematysiu, mintijo šermukšnių mergaitė tipendama pažliugusiu šaligatviu. Pilkos šlapios plytelės tižo po kojomis ir tyško ant batų, palei pėsčiųjų eismo zonos (šaligatvio) kraštą sutrūkinėjusiu asfaltu tekėjo upeliai su savimi nešdamiesi smulkius akmenėlius, smėlį ir vėjo nudraskytus lapus nuo medžių.
- Vaje, kodėl gi tau taip staiga viskas parūpo? - paklausė Airyna neslėpdama suirzimo. Dievai rautų, ji net skėčio nešėjo vardo nežino. - Aš ne viena, niekada nebūnu viena, - nes nuolatos prieina tokie kaip tu. - Ir nelaukiu nieko. O dėl to, ar susirgsiu, ar ne, būk mielas, nesirūpink.
Airyna kilstelėjo smakrą ir savuoju būdu papūtė lūpas. Tačiau galiausiai smalsumas nugalėjo ir ji, nelabai savimi patenkinta, pakalusė:
- O tu ką čia darai?

[Karma Eistibus Jikiniki]

Ak, ir kokia gi nuostabi diena buvo - galbūt dar nuostabesnė būtų ši buvusi, jei vaikinas nepraleidinėtų pamokų ir iš pačio ryto nebūtų sugebėjęs susilaužyti savų akinių ant šių uždėdamas delną - aišku, sužalotas buvo ir pastarasis, bet vis nervą kėlė ir tai, kad mylimi, bet niekada arba rečiau negu tiesos skleidimas Biblijoje naudojami akiniai buvo sunaikinti, ypač kai sugebėjo įsilenkti net ir metaliniai rėmeliai.
Ruduo buvo dar vos prasidėjęs, nors ir lapų mažose ir didesnėse krūvelėse buvo galima atrasti visuose regimuose užkampiuose - galbūt reikėjo tik džiaugtis, kad dar nebuvo atėjęs visokeriopiausio tipo lietus, praskaidrinantis nuotaikas dar labiau negu netyčiomis lapo paslėptas šunų šūdukas, į kurį buvo galima su dar didesniu netyčinumu įmint, nes vis dėlto retas savininkas pasinaudodavo tomis akį traukiančiomis, bet vistiek neregimomis raudonomis šiukšliadėžėmis, skirtoms kaip tik tokioms atliekoms.
Palikęs akinius kažkokioje pusėtinai žiobariškoje, pusėtinai burtininkų akinių taisykloje, ar paprastoje parduotuvėje, kaip norit taip ir vadinkit, vaikinas nusprendė pašmėrinėti aplink - vis nebuvo ką veikt, o Žabanguose, kaip įprasta praleisdamas žodelį iš pavadinimo, jis būdavo palyginti retai.
Užklydęs į kažkokį didesnį miestelio pakraštį, o gal kaip tik vidury - nors nesimatė didesnių pastatų nei parduotuvikių, regėjosi vien vaikų supynės ir kitokie menkniekiai, esantys ir apsireiškiantys žaidimų aikštelėje. Aišku, įskaičiuojant ir smėlio dėžę, kurios didesnė smėlio dalis regėjosi ant asfalto, o ne ten, kur šiai priklausė būti.
Giliau atsidusęs ir supratęs, kad vis dėlto per daug neturėjo kur nueiti, vis miestelis buvo per mažas, Karma įsitaisė ant tolimiausiai esančio suolelio - net kad ir kaip nenorėdamas, vistiek sugebėjo girdėti vaikų spygavimus, ar tai, kaip šie susispietė aplink kažkokį daiktą, kurio jau jo žlibos akys nebeįspitrino - nors ir jisai pats nedėjo per daug pastangų, kad į tai įsižiūrėti. Kelis kartus sumirksėjęs leido akis uždengti jų nuosavoms miego pagalvėlėms - akių vokais - kol pats klastuolis įsiklausė į aplink sklindančius garsus arba tą kartkartėmis atsirandantį vėjelio gūsį, priverčiantį odą sudrebėti.

[Ethan Flavius]

   Pro šalį plaukė dar viena ganėtinai rami ir niekuo neišsiskirianti giedra diena. Į vieną didelę kratalynę susiliejo įvairūs žmonių balsai ir pokalbiai, spalvos maišėsi tarpusavyje ir lengvas rudeninis vėjas kedeno juodus žingsniuojančio azijiečio plaukus. Egzotiška vaikino išvaizda patraukė ne vieno žiobaro dėmesį, tačiau jis jau buvo pratęs prie aplinkos, žmonių ir kitų veiksnių, tad tiesiog ignoravo smalsius žvilgsnius ir vaikų baksnojimus.
   Ruduo Anglijoje buvo permainingas, greitai sezoninių batų padai palietė nakčia sušaldytus žolės kuokštus. Jaunuolis išsuko iš lauko ir nukulniavo sutvarkytu takeliu palei upę. Prie jos kur ne kur galėjai atrasti ir suoliukų, ieškantiems ramybės.
   Mintys nepastebimai nuklydo tuo takeliu pirmyn ir jau buvo pasiglemžiančios protą, kai Klastuolis staiga gavo į smūgį į pakaušį iš kažkokio daikto.
 - Auč, - burbtelėjo jis ir pasitrynė sutrenktą vietą. Dar kelias sekundes pastovėjęs apsisuko aplink save pasižiūrėti, kur nukrito ir kas per daiktas tai buvo. Gal būtų nuėjęs aprėkti žmogų, kuris tai padarė, bet buvo pernelyg tingus lipti ant tilto.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Atmetant tą nuolatinį vaikų klykimą ar inkštimą, ar taip dar tepavadintum tą jų skleidžiamą garsą, klastuolio ausis pasiekė ir kiti garsai - kažkas krisdamas skrodžia orą, kažkas skaudžiai ir nepatenkintai burbteli, kažkas atsitrenkia į asfaltą ir išleidžia barškantį garsą, o vaikai toliau kriokia. Vis dar kėlė šiokią anokią nuostabą tas faktas, kad šita, mažo miesteliūkščio vietelė buvo tokia palyginus gyva, ypač tada, kai visi gerieji moksleiviukai turėjo kalti į galvas bereikalingus dalykus ir rinktis aukščiausius įvertinimus. Nors ką gi galėjo pasakyti vaikinas, dar Hogvarstę ligi pietų snaudęs, vis kiti buvo daug pavyzdingesni ir tikriausiai jau ir nuėjo, ir parėjo iš visų bereikalingų mokymosi įstaigų.
Pramerkęs abi akis, kurios, vargšelės, taip ir nepailsėjo, tamsų ir kiek skvarbų žvilgsnį įsmeigė į vaikiną, kuris rodos, ir sukėlė visus kitus garsus, kurių nekėlė vaikai - prie pat jo kojų ir kažkas buvo, kažkas per daiktas, turintis jam pažįstamą formą, bet taipogi ir ne automatiškai suprantamas, kas čia galėjo būti - vis dėlto tai panašėjo į kamerą, kažkiek ir galbūt minimaliai, nes kas gi būtų per pusprotis, kad šias mestų, kaip buvo galima spėti, nuo tilto ant kitų galvų arba tai šaligatvio. Kažkuo juodaplaukis azijietis patraukė klastuolio dėmesį - žinoma, nežinia kuo, galbūt atrodė kažkuo regėtas, galbūt buvo tiesiog neįprasta, kad iš niekur atsirado arčiau jo amžiaus vaikinas, kurį ištiko skaudesnis gyvenimo spyris.
Stebėdamas galbūt sumišusį, galbūt įpykusį, galbūt tiesiog sutrikusiai nusispjovusį į tai, kas įvyko vaikiną, Karma net nepajuto, kaip kojos pačios pasikėlė iš vietos ir patraukė link šio, galbūt vedamos to reto ir tikro, ligi pat kaulų nuobodžiaujančio žmogaus smalsumo.

[Ethan Flavius]

   Ethan keletą akimirkų pastovėjo žiūrėdamas į tą... daiktą, kuris buvo pagamintas iš velniai žino ko ir atrodė tiksliai taip, kaip turėtų atrodyti koks nors ateivių invazijos įrankis. Galbūt jis tiesiog prisiskaitė science-fiction knygų, galbūt buvo paranojikas (nenuostabu, turint gyvenimo istoriją kaip jo), tačiau tokia ir dar daug panašių minčių aplankė sutrenktą ir šiek tiek skaudančią azijiečio galvą.
 - Kas per velnias, - sumurmėjo jis ir atsargiai paėmė į rankas daiktą. Taip, lyg tai būtų kokia bomba.
   Vaikinas apvertė dalyką rankose ir pasuko galvą. Už akiračio užkliuvo kažkokia juoda figūra, Ethan net atšoko iš pradžių nesupratęs, kad tai buvo paprasčiausias žmogus. Labai pavargęs (bent iš pažiūros) žmogus, gal net kažkur matytas.
 - Čia koks naujoviškas magiškas peilis-skerdikas, ar kas? - kilstelėjo antakį vaikinukas, nežinia, klausdamas savęs, to daikto, ar nepažįstamojo, stovinčio šalimais.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Ir dėl visatai nesuprantamų ir nepaaiškinamų priežasčių, Karma vistiek prisiartino prie vaikino - kažkas per socialumas pas jį atsirado, kad ėmė arba pirmasis kalbinti žmones, arba kaip dar reikštis - kad ir žodžiais, gi retai tą darydavo! Galbūt tą būtų galima pavadinti jo charakterio vystymusi, nors ir asmenybė atrodė daug šiltesnė, net jei išvaizda išliko, bent jau dauguma aspektų, tokia pat šalta ar tai tamsi. Vaikinas - azijietis, ir nori nenori, apimtas pavydo ar paprasto susižavėjimo negalėjai teigti, kad šis nebuvo gražus - atrodė it bendraamžis, bet tas sutrikimas buvo it koks keistas, tarsi žmogaus, nesuprantančio banalių gyvenimo tiesų.
-Burtininkas?- kilstelėjo antakį ir tarstelėjo vietoje įprastinio pasisveikinimo, ar tai tikriausiai bereikalingo nuraminimo, kad nieko blogo neįvyks. Būdamas arčiau, klastuolis galėjo susikoncentruoti - ar bent suprasti - kas yra per daiktas, laikomas kito vaikino. Žvilgtelėjęs į fotoaparatą, į vaikiną, į fotoaparatą ir atsidusęs, jis pats patvirtino savo žodžius,- Kokio velnio kažkas į žmones mėto fotoaparatus?
Galbūt Karmai šią akimirką šypsojosi laimė, kad buvo žiobarišku būdu auginamas vaikiūkštis, vis buvo susipažinęs su technologijomis ir kitais įprastais žmogiškais daikteliūkščiais - aišku, dar didesne laime buvo galima laikyti tą, kad šis paturėjo tokį abiejų pasaulių potyrį gyvenime, ir buvo ne toks jau pasimetęs daugumoje vienokių anokių situacijų. Nors galbūt vien dėl to vykdavo žiobarotyros pamokos? Kad ir kaip verčiau atrodė leisti kokiam pusgalviškai drąsiam burtininkui-žiobarui viską papasakoti, kartu turint tą vaikišką užsidegimą ir viską pasakojant per daug perdedamai..
-Jeigu jis nebrokuotas arba nesuskilęs, turėtų būti visai geras daiktas,- sumurmėto, tiesdamas ranką į tai, kas vis dėlto rodėsi esą toji polaroidinė kamera, ar kaip ji ten buvo vadinama - per daug Karma tuo nesidomėjo, tik kartą du tebuvo regėjęs visokių technologijas pardavinėjančių parduotuvių lentynose, kai motina sugadindavo mikrobangų krosnelę arba savo plaukų džiovintuvą, ar dar ką per daiktą, ir tempdavosi klastuolį į žmones drauge išsirinkti naujam.

[Ethan Flavius]

   Ethan vėl pavartė rankose tą daiktą ir per plauką neišmetė iš rankų, kai kažkoks stikliukas jo priekyje žybtelėjo ir ekranas ėmė mirgėti. Azijietis laikė tą daiktą rankoje kaip kokį supuvusį mėsos indą ir neartino arčiau savęs jei per trisdešimt centimetrų. Greičiausiai žiobarams iš šono tai atrodo išties juokingai, tačiau vaikinukas buvo labiau susirūpinęs dėl viso šito... įvykio.
   Nepasivarginęs atsakyti į klausimą jis tiesiog linktelėjo ir trumpam pakėlė akis į tąjį stovintį vaikinuką. Per kelias minutes paanalizavęs jį Klastuolis priėjo išvadą, kad tikrai yra matęs jį Hogvartse ar bent jau jo apylinkėse.
 - Fopatrafas? Čia kokia naujoviška sklandančių muilo burbulų gaminimo firma ar ką? - susiraukė grynakraujis ir kilstelėjo antakius.
   Daikto ekranas nustojo mirgėti ir tik tuomet Ethan pastebėjo mygtukus, kurie buvo visur ant to keisto daikto. Net neklausęs, kam jo reikia nepažįstamajam, azijietis įdavė fopatrafą į jo rankas.

[Karma Eistibus Jikiniki]

-Nesilankai žiobarotyros pamokose? Tam jos ir yra skirtos, kad būtų suvokimas koks apie žiobariškus įtaisus, žinai,- kiek atmestinai pratarė, pavartydamas polaroidinę kamerą, fotoaparatą, naują "otudieve aš tokia turtinga ir estetiškai visiems įtinku" mados šauksmą, vadink kaip nori - net jei kiek ir teko šyptelėti į kito vaikino bandymą pakartoti jo žodį ir spėjimą, vis tai buvo it koks vaikiščias, bandąs kalbėti pirmą sykį gyvenime,- Fotoaparatas. Kamera, jei paprasčiau. Labai mandra net, sakyčiau.
Iškarto pastebėjęs tą faktą, kad šisai buvo naudotas ir tikrai ne kartą - kampas nudaužtas iš rodos, kiek senesnio laiko ir buvo bandytas paslėpti su kokiais purškiamais dažais, mygtukai kiek susidėvėję. Ir vėl - kodėl ir kokių tikslų vedinąs žmogus turi paimti ir šią numesti nuo tilto? Galbūt buvo stebuklas, kad fotoaparatas dar nesudužo, gal dėl to, kad tiltas nebuvo toks aukštas, net jei kamera tikrai, akivaizdžiai nukentėjo. O galbūt juodaplaukio galva, kaip koks nusileidimo laiptelis, itin sušvelnino smūgį?
Kažkaip sugebėjęs praleisti pro akis pagrindinį ekraną ir apžiūrėdamas tik kampus ir kitus išvaizdos aspektus, klastuolis tik dabar užmatė tą susiliejusią nuotrauką, kuri galbūt netyčiomis pasidarė nepažįstamam, bet kažkuria prasme ir pažįstamam vaikinui - atrodė siaubingai, vis ji buvo susiliejusi ir padaryta vos mažos dalies kairės veido pusės ir smakro, kaip visos tos siaubingos nuotraukos, kurias bendraamžiai žiobarai mėgo dalintis socialiniuose tinkluose, ypač jeigu tai nebuvo jų nuotraukos.
-Gaila, kad tėra nuotraukų formatu viskas,- su mažyte šypsenėle veide jis atkišo ekraną tiesiai prieš vaikiną, kurio vardą ar tai tingėjo, ar užmiršo paklausti - leidęs tik akimirkos dalį jam dirstelėti į tą susiliejusį atvaizdą, galbūt suprantant, kad ten itin prasta jo paties selfie arba ne, Karma ir vėl atsuko pačią kamerą į azijietį, nepilnai susigaudydamas ir kaip galėdamas greičiau spausdamas galimus nufotografavimo mygtukus, kad pagauti kadrą - vis dėl to mygtukai ir aplink šiuos buvo apsitrynę užtektinai, kad greitai susigaudyti ne itin išeina,- Greitai sakyk "žalia žąsytė su žaliomis žąsytėmis".

[Ethan Flavius]

 - Nekyla noras nagrinėti kažką... tokio. Jis net neatrodo kaip normalus daiktas. Galbūt žiobarai ir pripratę prie to, tačiau burtininkų technologijos man visgi labiau priimtinos, - pavartė akis jaunuolis ir įdėmiai stebėjo, kaip kamera yra vartaliojama tarp baltų kito mokinio rankų. Ethan neturėjo violetinio suvokimo, kam šis daiktas reikalingas... iki kol nepradėjo jo tapatinti su burtininkų nuotraukų priemone. Visgi tai nepadėjo suprasti daikto veikimo, tad jis tiesiog šitai nuleido niekais.
   Klastuolis niekaip nesuprato, ką tokio įdomaus šitame daikčiuke atrado tasai juodaplaukis (štai azijietis prisiminė, kad netgi matė jį prabėgomis praslenkantį Klastūnyno kambaryje). Šeštakursis primerkė ir taip siauras akis, kai jam parodė kažkokį vaizdą, kas turėjo būti jis. Net ir nenorėdamas jis prunkštelėjo.
 - Keisti žmonės tie žiobarai. Prisigalvoja visokiausių dalykų. Greičiausiai iš manęs žiobaras kaip iš empire state building - balerina, - nusivaipė kiek jis ir toliau sekė žvilgsniu tąjį vaikiną. - Žalia žąsytė su žal... pala, kodėl aš tai turiu sakyt?
   Paveiktas staigumo jis ne iškart susigaudė, tad kilstelėjo antakį.

[Karma Eistibus Jikiniki]

-Galbūt, bet kas gero yra būti siauro akiračio ir neišsimokslinusiu apie didesnės populiacijos tipo kasdieninius daiktus, ar kažką nutuokti ir neperšikti į kelnes galvojant, kad čia bomba iš kitos dimensijos?- akimirką kilstelėjo akis nuo aparato į vaikiną, tarsi laukdamas patvirtinimo ar paneigimo - nors ir buvo per daug skubus ir nekantrus šio sulaukti, kad nusprendė nebešvaistyti laiko su beverčiu spoksojimu aukštyn.
Pusę lūpų šyptelėjęs - ak, kaip gaila, kad galimas bendraamžis kaip ir neužbaigė sakinio, arba kad nebuvo galima įrašinėti video, vis tai buvo toks smagus prisiminimas, kur kažkodėl išlenda mirties patale vietoje šeimos ar artimųjų veidų - vien tas sakė, kad jį derėjo įamžinti!
Išėjo visai padori nuotrauka - jaunuolis buvo šiek tiek praverta burna, veide atsispindėjo menkas sumišimo arba nuostabos šešėlis, bet tikriausiai dėl savo azijietiškų bruožų ir apskritai verčiau pretty boy , kaip sakytų daugybės socialinių tinklų vartotojos paliekant trilijonus širdučių ir dar kitų dėmesio rodymų, buvimo ir dėl kažkaip sugebėtos per daug nesujudinti pačios kameros fotografuojant.. sakykim, kadras išėjo tikrai gerai - gal nededamas į grožio ir mados žurnalus, bet įsirėminti ir garbinti tikrai galima.
Dar kiek pasvarstęs ir pastudijavęs mygtukus, kad netyčiomis visko neištrintų, vis dėlto klastuolis aptiko reikiamą - net nereikėjo laukti, kai kelių sekundžių tarpe aparatas išleido tylų, kiek prislopintą garsą ir pro viršuje esančią skylę (( :'-))))))))))) )) išlindo maža nuotraukos versija. Pirštų galais atsargiai ją ištraukė, kiek papurtė - na, žmonės tą darydavo su senovine šių aparatų versija, bent jau filmuose, gi pats šešiolikmetis nenutuokė, kur kaip ką čia daryt - ir regėdamas ganėtinai ryškų vaizdą, perdavė tam, kurio nuotrauką ir galvos sutrenkimą padarė tasai pats aparatas.
-Gal burtininkai ir turi tąsias judančias nuotraukas, vistiek nei padarysi jų mažų, kad įsirėminti, nei bus spalvotos,- tarstelėjo, pamosuodamas polaroidine kamera rankoje. Nebelabai nutuokė, kur ją dabar dėti, bet gal kaip įkištų ją tam, kuris laikė tai ateivių kūriniu.