0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
Eliksyras, reikia tikėtis, suveikė, Igorio kvėpavimas netrukus išsilygino ir vaikinas užmigo. Emi dar kurį laiką pati sau niūniavo iš jūreivių kadaise nusiklausytą melodiją, į kurią, kaip vėliau sužinojo, buvo sudėtas ilgesys žemei, namams, ant kranto likusioms mylimosioms, bei meilė jūrai, vėjui ir deniui po kojomis. Abiejų drauge turėti negalėjo nei vienas. Kažkuo panašu, tiesa? Ilgesį bei tuštumą sirena nusinešė ir į sapnus, o tai, turėjo pripažinti, yra kur kas geriau nei nesibaigiantys košmarai, kurių siužetus jau patyrė realybėje. Buvo dėkinga - mintis užpildė tyli vėsuma, kuri nuramino košmarus ir leido pailsėti. Jautė šalia esant Igorį ir pasąmonėje pirmą kartą po tiek laiko jautėsi saugi.
*
Laikas tekėjo į priekį- ramiai ir užtikrintai. Igoris sveiko - gal lėtai, tačiau sveiko. Emilijana kurį laiką buvo susitelkusi tik į vaikino slaugymą, džiaugdamasi legalia priežastimi laikytis nuošalyje vilkolakių ir jų klanų politikos reikalų. Dar nebuvo pamiršusi tų negausių susidūrimų su jais ir nei vienas kol kas nebuvo malonus ar bent pakenčiamas. Neužmiršo ir savo padėties - buvo sirena, išdraskiusi klanus ir vaidino tikrai ne paskutinį vaidmenį kovoje su Senatu. Tegul dabar niekas ir neketino jos nužudyti už įstatymų, kurių tada net nežinojo, pažeidimus, tačiau spėjo, kad neapykanta sirenoms vilkolakių kolektyvinėje pasąmonėje ir taip gana stipri. Nematė reikalo kištis. Kol kas.
Magijos Ministerijos mūšis praėjo be didesnių įvykių. Net nusijuokė taip pagalvojusi - nuo kada apie karą kalba kaip apie kelionę į parduotuvę. Tačiau iš tiesų - Mela juos perspėjo, sugebėjo laiku ją pargabenti, eliksyrų garai, kuriais apsinuodijo, nepadarė jokios neatitaisomos žalos. Sniegas, Igorio rūpestingai sugydytas, netrukus laikėsi visai kaip anksčiau. Visi buvo gyvi ir, kiek tai įmanoma, sveiki. Stengėsi mėgauts tomis keliomis ramiomis savaitėmis. Nujautė, kad tai tik tyla prieš audrą - kaip bent vienas jų galėtų ramiai gyventi žinodamas, kad kažkur po tuo apsimestiniu štiliu glūdi visa audra neatskleistų paslapčių, o kartu ir neseniai jos iškeltas vienas tamsiausių prisiminimų. Net norėjo jį įvardinti didžiosiomis raidėmis. Jei tik tai būtų padėję.
Ant rankšluostėlio pavožė paskutinį švarų puodelį ir apsidairė. Virtuvė idealiai tvarkinga, net kepinių prieskoniai sudėlioti pagal dydį (puikiai žinojo, kad už toki savivalę atsiims, vos tik Melijandra grįš namo). Pastarosiom dienom tokia tvarkos manija Emilijana mėgino nukreipti mintis kažkur kitur, tačiau vedė iš kantybės visus kitus namų gyventojus. Ją vedė iš proto tyla, tačiau ją pralaužti bijojo. Atsiduso. Ateina laikas nubrėžt ribą, ir ta riba yra prieskonių buteliukų dydis...
Kildama laiptais į viršų svarstė, ką turėtų pasakyti. Juokinga, kai tiek laiko gyvena kartu, bet vis dar parinkinėja žodžius. Nuo pat kritinės akimirkos, nuo tada, kai prieš aštuonerius metus grįžo namo, šios temos nebejudino. Nerašytas tabu. Įtarė, jog ir Igoris galvoja apie tą patį, tačiau pernelyg gerai prisiminė, kuo pasibaigė paskutiniai senų žaizdų draskymai. Abu giliai širdyje tebesilaikė tų pačių nuoskaudų it nesubrendę mokyklinukai. Emi nelinksmai šyptelėjo ir nuspaudė Tamsiojo kambario durų rankeną.
 - Kažko ieškai?- permetė akimis ant grindų sudėtas dėžes ir paskleistas nuotraukas. Pasilenkusi įsižiūrėjo atidžiau. Akimirkai krūptelėjo pamačiusi užfiksuotą akimirką - vaikus - kai suprato, jog fotografija gerokai senesnė. Taip, nujautė, ko Igoris ieško. Ar bent ką tikisi pamatyti. Tylėdama sirena pasitraukė ir iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukė nedidelę dėžutę. Tiek metų nejudinta buvo apdulkėjusi, o neišbluko tik kerų dėka. Prisėdo ant lovos, ją pasidėjo ant kelių ir sustingo. Niekaip nesugebės atidaryti pati. Tik ne po tiek laiko.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
Vos tik atvertęs antrą pageltusį savo tėvų albumą, kilstelėjo galvą, išgirdęs lengvus žingsnius ant laiptų, kurie netrukus sustojo prie Tamsiojo kambario durų. Igoris blausiai šyptelėjo, išvydęs Emi tarpduryje.
-Mhm, - numykė, tada lengvai gūžtelėjo pečiais,- Kažko...Iš tikrųjų nenutuokiu...Užuomenų? - pilkai mėlynos akys sekė kiekvieną sužadėtinės judesį, pro akis nepraslydo šios krūptelėjimas. To ir Igoris bijojo. Baimės. Baimės pagaliau prakalbėti ta tabu tema. Emi tikrai nebuvo pasiruošusi kalbėti ta tema, bet pats galėjo ir neapsimetinėti -  neturėjo nė kruopelės drąsos pats pirmas prabilti. Igoris dirstelėjo į ta nuotrauką. Dar pyplys jis ir mažytė Mela lankstė po pievą tarp visai jaunų medelių - prieš čia, prieš Ūdrų Žabangų vasarnamį. Laikas per kraupiai greitai lėkė. Užsimerkė. Vaikystė jo atmintyje iškilo neryškiai, net ir ne ta, kurios norėjo. Nenorėjo nė už ką grįžti į Greywindų namus, į tą tylą, į tą šaltį. Tik vienas prisiminimas - su Džeimsu lėkimas nuo hipogrifo - sušildė jo širdį. Žinojo - tą vienintelį momentą manė turįs (į)brolį. Deja, kažkas iš viršaus nemanė leisiąs Igoriui džiaugtis tuo, ir dabar Lorijanui teko ryti neapykantą Džeimsui. Įsikando į vidinę skruosto dalį ir pasigriebęs jo ir Melos nuotrauką įdėjo į atverstą albumą. Dirstelėjo į Emi ir jo žandikauliai vos ne nenukrito iki pat grindų. Aš maniau, kad tu... Jo kūnas sustingo, kaip Emi, atsisėdusi ant lovos. Igoris kaip mat nusuko žvilgsnį į grindis. Širdies dūžiai aidėjo jo ausyse. "Emi..."-norėjo garsiai pasakyti Igoris,- "Aš tam nepasiruošęs", tačiau žodžiai užstrigo gerklėje. Taip...Jis nebuvo pasiruošęs, tačiau giliai širdyje...Tada kam jis kuitėsi pro senus albumus, knygas?
Giliai atsiduso, stengdamas save suimti į nagą. Ištraukė burtų lazdelę iš kišenės ir sumurmėjo bežodžius sutvarkymo kerus. Tuščia galva stebėjo, kaip visa netvarka ant grindų pati pakyla ir nuskrieja į dėžes. Igoris pakilo.
Akimirką akyse pasidarė tamsu, tačiau po kelių sekundžių vėl galėjo matyti. Tyliai sugriežė dantimis ant savęs, pykdamas ko taip staigiai pakilo.
Lorijanas klestelėjo šalia sirenos. Akimirką patylėjo, pats kaupdamas drąsą. Mostelėjo burtų lazdele, lūpos krustelėjo ir dėžutės dangtelis pakilo. Padėjo lazdelę už nugaros ir tada atsargiai išėmė pirmąją nuotrauką iš dėžutės.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
Igoris dvejojo. Nenuostabu, juk ir pati tikrai nesijautė užtikrinta. Visgi abu suprato, kad reikia. Giliai širdyje tikriausiai to ir norėjo. Silpnai šyptelėjo, kai jis atvožė dėžutę. Fotografijos krūvelėje gulėjo nejudintos, tačiau puikiai išsilaikiusios, ryškios ir gyvybingos, lyg būtų darytos vakar. Vaikinas ištraukė gulėjusią ant viršaus. Emi giliai įkvėpė ir pažvelgė į užfiksuotą Velso peizažą. Aštuonerių metų senumo nuotrauka sujudėjus tarėsi vėl pajutusi tada kilusią audrą. 
***
Vėjas bloškė plaukus į veidą, lietaus skonis prilipo prie lūpų ir sumišo su ašaromis. Sirena kurį laiką gaudė kvapą: tai buvo jos pirmoji teleportacija po to, kai pasveiko. Velso ji nepažinojo – stovėjo Bario uoste visiškai viena, pabėgusi nuo ramybę ir gražiausius gyvenimo mėnesius padovanojusių namų. Giliai įkvėpė. Neįsivaizdavo, ką žada toliau daryti. Sau kartojo, kad čia suras tėvą, apie kurį Akvilė visgi sugebėjo netyčiomis užsiminti. Kiek iš to naudos, tiesa, nesvarstė. Tačiau apie tokią išvyką būtų pasakiusi Igoriui, o ne pabėgusi kaip nusikaltėlė. Drebančiomis rankomis paslėpė lazdelę ir patraukė link gyvenimu verdančios miesto dalies. Nėštumo testas, Emi? Tu rimtai?
Kad ir kaip iš savęs tyčiojosi, Hogvartse niekas nemokė apie burtininkų reproduktavimąsi. Ar visi naiviai tikėjosi, kad vaikai patys išsiaiškins su gimdytojais ir tas žinias perduos draugams? Akivaizdžiai nepasisekė.
Suprantama, ji jau žinojo. Nujautė nuo pat pradžių, jos kūnas į svetimą reagavo iškart. Tik jokiu būdu nenorėjo pripažinti. Negalėjo patikėti. Ne ji. Ne jie. Mylėjo tiek, kiek suvokė galinti mylėti žmogų – bet ar to pakaks, kad jis suprastų? Kad priimtų? Žinojo, kas laukia kitu atveju. Matė, kaip sirenos pasiima vaikus, priima gimstančius kūdikius. Suprato, kas jų laukė. Nujautė, kad viena pasislėpt nesugebės. Išgyventi irgi.  O jau buvo išdavusi. Buvo tikra, kad vaikas jo. Igorio. Sirenos kūnas motinystei pasiduoda sunkiai, reikalauja visiško atsidavimo tiek kūnu, tiek protu. Kad tokie atvejai reti, įrodė kuklutė jų bendruomenė. Bet ar jis sugebės tai suprasti? Patikėti mistiniu ir miglotu paaiškinimu po to, kai išgirs, kad nebuvo pirmas ir vienintelis?
Būdama mažytė apie tai galvodavo. Kad užaugs. Sutiks savo žmogų. Įsimylės. Susituoks. Sukurs šeimą. Drauge augins vaikus. Taip, kaip skaitė knygose. Paaugusi dužo. Netroško būti motina, bijojo vien tokios minties – kaip gali rizikuoti, kad galbūt sukeltų dukrai tiek skausmo, kiek patyrė pati. Šiurpo vien nuo minties, kad sirenos kūnas, šaltas, tobulas ir skirtas blogiui, galėtų sukurti gyvybę. 
Suspėjo pamatyti prieš akis žybtelėjusias dvi juosteles, kai lazdelė iškrito iš virpančių rankų. Nepakėlė. Kam? Dabar atrodė kvaila, kad dar norėjo įsitikinti – juk žinojo kuo puikiausiai. Emi susmuko ant palaikės pakelės viešbutėlio lovos. Jau buvo tamsu. Apkabino save rankomis tarsi bijodama subyrėti, nes atrodė neįtikima, jog fiziškai galėtų atlaikyti tokį šoką. Gyvybė joje turėjo nušviesti tolimesnį kelią, kaip matydavo panašaus žanro filmuose, tačiau aplink save matė bei jautė tik tamsą. Ryte ją pažadino Igorio pelėda.
***
- Nepasakiau tau iš karto. Bijojau, supranti? Savo akim mačiau, kai vyrai neturi jokio pagrindo abejoti, kad vaikas jų, o vis tiek išeina,- atsiduso, tęsdama istoriją.- Tada gyvenom per daug gerai, kad galėčiau įsileisti blogį. Visgi teko,- pabandė nusišypsoti, nors išorę tebekaustė tada jausta panika. Visgi viduje jautėsi rami - net per daug rami, jeigu prisiminsime, kad anksčiau vien apie tai pagalvojus dusdavo. Pakėlė akis į Igorį mėgindama suprasti, kaip jis priims tokią prisiminimų laviną. Anksčiau jam niekada nepasakojo apie tą vakarą. Faktai, tai, kas būtina žinoti. Tada atrodė, kad bet kokia emocija gali paskandinti tą popierinį laivelį,  kokį buvo panaši jų šeima. Dabar jau tikėjosi suvokti, akimirkai patirti tai, ką tada išgyveno jis. Norėjo.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
Velsas. Niekaip nepamirš tos vietovės, kurioje pradingo jo Emi. Igoris nusuko žvilgsnį nuo nuotraukos.
Laikas pernelyg greitai lėkė.
Prieš akis išdygo tos ramios liepos mėnesio dienos, prieš aštuonerius metus, kai Mela dar dirbo Cukriniame Kiškutyje, o Kajus buvo išvykęs su Amnetomis kelionei po žemyninę Europą visai vasarai (dar Wrena nebuvo pasiimta globon). Grubiai praėjo mėnuo, kai rado Emi lininiame tinkle ir ją pasiėmė pas save slaugyti. Sveikstančiai sirenai teko mokytis suvaldyti savo galias, kas reiškė, kad pats karts nuo karto nukentėdavo. Bet tą vienintelį kartą viskas pakrypo kita linkme...O tada...rugpjūtį ji išėjo. Paliko raštelį. Tada dar Igoris manė, jog Emi išėjo dėl kitų dalykų, galbūt dėl tėvo (vėliau tai pasitvirtino), bet nemanė, kad po to sužinos tai, kas privers jį tylėti visus aštuonerius metus.

***
Jis abstulbęs žvelgė į Emi. Jis sutrikusiai išsišiepė (jis visados taip išsišiepdavo, kai būdavo sudėtinga iš pirmo karto suvokti žinią).
-Ką?
Igoris papurtė galvą, susiraukė, negalėdamas patikėti ką išgirdo. Jo galvoje tiek minčių dūzgė ir tuoj pat metu buvo taip tuščia!
Jis taps tėčiu?
Dar kartą pažvelgė į Emi. Švelniai suėmė jos rankas, pakėlė antakius ir kiek galėdamas ramiau su drebančiu iš jaudulio, sumišimo balsu šios perklausė:
-Tu tikrai laukiesi?
Tai taip buvo keista, nerealu, nesuprantama...Igoris papurtė galvą, dar nesugebėdamas blaiviai mąstyti. Džiaugsmas? Žinoma!
Bet...ne ilgam. Po valandos po žinios, kai džiaugsmas šiek tiek apslopo, prisiminė. Tačiau apie tai nenorėjo mąstyti. Nenorėjo mąstyti, jog vaikas yra ne jo.
Po sužadėtuvių ir Cinamono viešbučio paslapčių atskleidimo, praėjo beveik mėnuo, nors kaip buvo manyta, susitiks po kelių dienų. Igoris nesitikėjo po viso to išvysti sireną, ypač, ne su tokia naujiena.
Po jos išdavystės, Igoris nerado savo vietos. Jautėsi sugniuždytas, nežinojo kaip elgtis. Jis jai jau buvo ne pirmas...Ach, kaip skaudėjo. Bet...logiškas mąstymas nuvaikė visas dvejones. Nebūtų įmanoma, kad vaikas - ne jo. Išdavystė įvyko prieš metus, jei tai būtų tiesa, vaikas jau seniausiai turėtų būti gimęs. Igoris kažkiek nusiramino. Tačiau skaudulys, sukeltas visai nesenos atskleistos išdavystės, neišnyko. Bandė su tuo sugyventi. Jis puikiai žinojo, jog jei to neužmirš dėl vaiko ateities - vienintelis kelias bus pasitraukti ir palikti Emi, o taip nenorėjo pasielgti. Tik ne tada, kai sužino, būsiąs tėvu. Ją jis mylėjo. Net ir po to, kai savo elgesiu ją įskaudino, net ir po to, kiek ji pati jį skaudino.

***

Igoris linktelėjo.
-Žinau. Gerai, kad, kai grįžai, iš karto to nepasakei...Man reikėjo laiko susitaikyti su ta išdavyste,- lėtai kalbėdamas, pasakojo,- Iš tikrųjų, kartą abejojau, ar tai buvo tiesa...Tiesa, kad Danielius yra mano vaikas, bet,- atsiduso, gumulas gerklėje trukdė sklandžiai kalbėti. Po šitiek laiko pagaliau ištartas sūnaus vardas, privertė Igorį šiek tiek sudrebėti iš jaudulio. Štai ir kalbamės.
Jautėsi keistai. Tarsi, kaip gyvatė, išsinerenti iš senos odos. Su kiekvienu žodžiu, už nugaros palikdamas nuoskaudas, nesantaiką (ne)drąsiai žvelgdamas į ateitį.
Igoris pažvelgė į Emi.
-Klausyk...Kas nutiko tarp mūsų...Tegul lieka praeityje,- tai buvo žodžiai, į kuriuos buvo sudėta viskas: "aš tau atleidžiu, atsiprašau už visą sukeltą skausmą...Aš noriu eiti į priekį kartu su tavimi. Daugiau nebenoriu draskytis žaizdų nei tau, nei man".
Igoris šyptelėjo ir padėjo nuotrauką už nugaros, šalia jo burtų lazdelės.
-Pameni, kai padarėm šią nuotrauką?- ištraukęs antrą, vėl prabilo,- Tada buvo gražus balandis,- sumurmėjo.
Oh, taip, buvo. Buvo gražus balandis, kai pirmą kartą ant rankų laikė savo pirmagimį. Danielius Zadkielis Lorijanas. Igorio lūpose šypsena praplatėjo, laikydamas rankose pirmąją Danielio nuotrauką.
Tada įskando į apatinę lūpą.
-Aš taip nenorėjau jo slėpti...-karčiai tarė vilkolakis,- Aš taip nenorėjau apie jį nekalbėti. Aš visą laiką jaučiausi tarsi nusikaltęs, nieko nesakydamas nei Melai, nei Kajui, nei savo klanui,- tada pratrūko,- Kodėl iš viso taip turėjo nutikti!? Kodėl negalėjom būti šeima dėl to prakeikto Senato ir medžiotojų!?
Stipriai suspaudęs nuotrauką, užsimerkė, lyg prieš akis nenorėdamas išvysti tų ilgų, varginančių naktų, sprendžiant kur Danielių paslėpti, jog niekas kitas jo nerastų. Net su Mela negalėjo pasitarti...Bijojo, jog Senatas ir medžiotojai taikysis į jos seserį. Šią bijojo prarasti. Niekas iš namiškių nežinojo apie naują gyvybę.
Galiausiai jie rado išeitį - išsiuntė Danielių pas vieną šeimą su reikalavimu, jog niekas apart jų, niekas neprisiartintų, nežinotų apie Danielių. Ir taip prasidėjo tie aštuoneri metai tylos ir kylančių ginčų su Emi - gal ne dėl labai svarbų dalykų, kartais dėl savo paslapčių, bet visam tai dirigavo nerimas, baimė dėl sūnaus. Nerimas, baimė dėl sūnaus, nes dėl Senato ir medžiotojų šaršalynės negalėjo jo taip dažnai lankyti, o ir abiejų jo ir Emi santykiai pradėjo šlyti...
Igorį aplankė silpnokas džiaugsmas, jog per Švilpynės balių pas Faunus, pagaliau oficialiai padėjo tašką jo ir Alisos santykiuose. Jaunas vyras atsimerkė.
Taip, savo gyvenime pridarė daug klaidų - pavertė vieną vargšą varnę vilkolake, bandydamas pamiršti Emi, bandė pamilti Alisą, rasių slėpimas nuo Kajaus ir Wrenos...ką be kalbėti apie kitas užmirštas, primirštas klaidas. Tačiau nei santykių pabaigimas su Alisa nebuvo klaida, nei Kajaus įvaikinimas nebuvo klaida. Net ir jei jį prieš maždaug dešimt metų pasiėmė globon Kajų ir negalvojo apie savo būsimus vaikus, norėjo jog tas vaikis neturėtų gražios ar bent padorios ateities. Nenorėjo, jog Kajus atsidurtų šeimoje tokioje kaip Greywindai. Turbūt, jau buvo anksčiau nuspręsta, jog Igoriui rūpės vaikai. Turbūt, jau buvo anksčiau nuspręsta, jog bus rūpestingas mažiesiems.
Wrena. Jos negalėjo palikti su jos žiobarais tėvais. Jos padėtis priminė galimai buvusią Danielio. Kokia Danielio būtų ateitis, jei jis liktų su juo ir Emi? Turbūt vaikystės neturėtų, turbūt jo tėvai būtų šalti, dar patys vaikai, bandantys gyventi suaugėliškai. Jaustųsi atstumtas šeimoje, taip kaip jautėsi Wrena savoje. Nors ir kaip pyko, jog Danielio negalėjo matyti tiek dažnai, suprato, kad tai buvo padaryta jo gėriui. Tačiau, Wrenos irgi negalėjo palikti, todėl teko priimti sudėtingą sprendimą, apie kurį irgi nebuvo kalbėta.
Išlygino Danielio nuotrauką.
-Ačiū, kad sutikai priimti Wreną į namus,- dusliai padėkojo,- Taip ir neradau laiko padėkoti,- šyptelėjo puse lūpų,- Žinau, kad tau buvo sunku, matyti kitą vaiką šiuose namuose, kai taviškis yra kitoje šalyje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #79 Prieš 3 metus »
Jam pasakė gerokai vėliau. Paslaptį išlaikyti nebuvo lengva, negalėjo sakyti Melijandrai, sesers šalia neturėjo, motinos irgi... Buvo visiškai viena. Pirmą kartą besilaukianti, dar beveik paauglė. Igoriui sakyti bijojo, bijojo likt visiškai viena. Tada turėtų grįžti pas sirenas, neabejojo, kad jos priimtų. Tik tada kelio atgal nebeturėtų. Nei ji, nei jos dukra. Apie galimybę, kad tokiu atveju gims sūnus, pagalvoti nedrįso. Iš pasakojimų žinojo, kas jam nutiks.
Atsiminė saulę, įžambiai krintančią pro virtuvės langus, dar besilaikantį šiltos duonos ir prieskonių aromatą. Prisiminė ir ištisą emocijų paletę vaikino veide: nuostaba, instinktyvus džiaugsmas, netikrumas, abejonė, skausmas, savotiškas susitaikymas... Žinojo, kad jam tai nebus geroji naujiena - sužadėtuvės sužadėtuvėmis, bet vaikų auginti jie dar nebuvo pasiruošę. Globoti gyvenimo nuskriaustus viena, o išauginti savą... Visgi tą minutę jis buvo pasiryžęs, dar kartą įrodė ją mylintis daug labiau, nei galima pagalvoti. Aštuoneriais metais jaunesnei Emi tai jau buvo daugiau, negu tada galėjo tikėtis.
*
Prieš akis spragtelėjo levituojantis fotoaparatas. Emi instinktyviai priglaudė kūdikį tikėdamasi verksmo, tačiau šis akimis tebesekiojo už nugaros slampinėjantį Sniegą. Tebesišypsodama pasisuko į Igorį, vėl perduodama vaiką jam. Danielis Zadkielis Lorijanas.  Jos sūnus. Jų. Vis dar buvo sunku suvokti, kad rankose laikė dalelę savęs ir dalelę jo, abi taip neįtikėtinai natūraliai susipynusias į vieną. Priešingų, viena kitos neapkenčiančių rasių galimos bendrystės įrodymas. Giliai įkvėpė, stengdamasi nusiraminti. Daug svarstė apie tai, kas Danieliui nutiktų, jeigu jis pakliūtų sirenoms. Dabar dėl to buvo rami - prireikus galėtų pasirodyti sirenoms viena ir jį paslėpti, ko negalėjo besilaukdama. Tačiau tik stebėdama kūdikį Igorio rankose suprato, kad vilkolakių klanai tikrai neapsidžiaugtų sužinoję apie uždraustos meilės vaisių. Per pastaruosius mėnesius abu ne kartą bėgo ir slėpėsi - kol buvo dviese, galėjo, tačiau kaip bėgti su naujagimiu ant rankų? Sugniaužė rankas prie krūtinės, staiga pajutusi perveriant aštrų, beveik fizinį skausmą. Dar kartą pažvelgė į giedras kūdikio akis, tarėsi jose įžvelgianti pažįstamas Igorio ugneles. Akimirką jautėsi laiminga, tikėjo, kad viskas GALI būti gerai. Kitą vėl grįžo baimė. Turbūt giliai širdyje visą laiką nujautė, kad Danieliui šis pasaulis nebus svetingiausias. Tačiau iš tiesų tai suvokti buvo skausmingai sunku.
*
Tą minutę Emi pavydėjo jaunesniajai sau. Taip, mergina buvo pasimetus, nežinojo, kas jos laukia, stovėjo su naujagimiu ant rankų pati dar beveik vaikas, tačiau tą akimirką dar nežinojo, kad prieš akis laukia ilgi metai melo. Nuo jų neatsiejamos bemiegės naktys, beveik fizinis skausmas, sugniaužiantis krūtinę kaskart prieš užmiegant, ilgi, tušti vakarai, kai nedrįsdavo vienas kitam pažiūrėt į akis, abu apsimesdami, kad pildo ataskaitas ar skaito, nors iš tiesų akys nevalingai krypdavo į tuščią miegamojo kampą, dabar nevykusiai užmaskuotą vazoniniu augalu, kuriame kelis mėnesius stovėjo lopšys. Abu buvo per jauni, kad atskirai susidorotų su tėvyste ir praradimu vienu metu. Emilijana nejučia rankomis apkabino save.
Pirmosios dienos po to, kai Danielį atidavė Amarai į rankas, nebuvo sunkios - ilgai nemiegotos naktys padarė savo, buvo sutrikusi, tačiau tikro skausmo nejautė iki tol, kol rytą prabudusi suvokė, kad sūnaus daugiau nebematys. Tada su Igoriu nekalbėjo savaitę - energijos vos pakakdavo ryte atsikelti iš lovos (o jeigu sąžiningai, ir tai ne visada), ką jau galvoti apie žmonišką šneką. Juolab, kad negalėjo nepaminėti Danielio, o iš Igorio akių suprato - tema neliečiama.
Kada grįžo į gyvenimą, jau neprisiminė. Visi ateinantys mėnesiai susiliejo į emocijų, vaizdų ir garsų sūkurį. Grįžo Mela, Emi pradėjo dirbti, namuose atsirado dar vienas į paauglystę bežengiantis vaikas. Mintys apie sūnų buvo dailiai sudėtos į dėžutę, užantspauduotos ir nukištos į tolimiausią smegenų užkaborį - visai kaip dabar ištraukta nuotraukų dėžutė.
Dar kartą žvilgtelėjo į Igorio tebelaikomą nuotrauką. Netruko suprasti, kokia kryptimi tekėjo jo mintys.
 - Aš...- nutilo, mėgindama suprasti tų kelių žodžių prasmę.- Pasiilgau tavęs,- omeny turėjo ne tik tuos metus, vaikino praleistus Azkabane. Kartu jie gyveno visada, tačiau ar buvo - klausimas.
Nejučiom persibraukė plaukus. Igoris, Mela, vėliau - Kajus ir Wrena buvo jos artimiausi žmonės. Daugiau neturėjo nuo ko slėpti. Vaikiną tuo tarpu slėgė atsakomybė ne tik už šeimą, tačiau ir už klaną, daugybę kitų gyvybių. Ilgą laiką to nesuprato.
 - Abu rinkomės tai, kas tuo metu atrodė geriausia,- atsiduso. Atsargiai spustelėjo Igorio ranką, tebelaikančią Danielio nuotrauką.- Tau tada buvo labai sunku, bet kitaip nebuvo įmanoma.
Žvilgsniu sekė sužadėtinį, susitelkusį į apmąstymus. Ar jis svarsto tą patį? Kad dėžutėje sudėtos nuotraukos tėra blankūs atspindžiai vaiko, kurį turėtų pažinoti geriau nei patys save. Pirmaisiais metais Emilijana bijojo, kad pamirš ir tuos menkus dalykus, kuriuos žinojo - kaip jis šypsodavosi pirmiesiems saulės spinduliams ryte, bijojo kartais įsismarkaujančio vėjo šiurenamų šakų, kaip sunkiai užmigdavo jai ant rankų, bet laikant Igoriui - per kelias akimirkas, o pabudęs vienas būdavo keistai tylus. Vėliau suprato, kad tokie dalykai iš atminties neišdildomi nei metų, nei pastangų. Likusia laisva ranka apkabino save, tarsi mėgindama užpildyti tuštumą.
 - Neįsivaizduoju, kokia spalva jo mėgstamiausia. Ką mėgsta valgyti pusryčiams, o ko negali pakęsti. Ar bijo tamsos, ar nuolat pamiršta susidėti žaislus ir vakare nenori eiti miegoti, kiek į arbatą dedasi cukraus...- neryžtingai pradėjo.- Ar dar kada galėsim pažinti Danielių Zadkielį Lorijaną?- tariant vardą balsas nejučia sudrebėjo. Emi ilgą laiką neleido sau apie tai galvoti. Kai kada sugebėdavo save įtikinti, kad vaiko nėra ir nebuvo - o toks ir buvo planas. Kad bent žinotų, jog jis saugus. Prieš aštuonerius metus manė, kad to pakanka. Kažkodėl abiem tada atrodė, kad kentėti po vieną yra geriausia įmanoma išeitis. Paskui? Paskui priprato. Atsirado Wrena, namuose augo du jauni žmonės, pakako ir banalių problemų galvai užpildyti.
 - Taip, nebuvo lengva,- mergina liūdnai šyptelėjo prisiminusi savo reakciją, kai Igoris papasakojo apie savo planą.- Bet vėliau supratau, kad Danielis auga lygiai taip pat. Jie abu greičiausiai ir padėjo neišprotėti,- pridūrė. Be Kajaus ir Wrenos namuose būtų buvę tik dviese. Galas žino, kuo tai būtų pasibaigę.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #80 Prieš 3 metus »
Prisiminimai galvoje plūduriavo kaip popierinis laivelis jūros bangose. Čia, matai tai, bet greitai grimzta į užmarštį, nes per mažai judintos ir per daug laiko praėjo. Gerai, kad buvo nuotraukos. Turi bent kažką prisiminti. Nenorėjo nė pagalvoti, jog jei ne nuotraukos, vargiai būtų kažką prisiminęs. Gal net sūnaus veido nebūtų atsiminęs. Ta mintis jį nukrėtė šiurpu. Ne, tam įvykti nebūtų leidęs.
*
Buvo nejauku, keista laikyti savo dalelę ant rankų. Žodžiais neaprašyti to jausmo, to apėmusio džiaugsmo, sumišusio su meilumu, rūpesčiu, noru apsaugoti tą mažą vaikiuką. Ta diena kvepėjo idile, tą kartą Igoris nuoširdžiai patikėjo, jog gyvenimas gali būti gražus, meilė gali būti graži ir nemirtinga. Širdis suplazdėjo greičiau. Žvilgtelėjo į katiniškas Emi akis. Plačiai nusišypsojo. Akimirką apsvaigo iš džiaugsmo, nesusimąstęs apie pavojus, tykosiančius jų sūnaus.
*
Iš šono, tėvystė atrodydavo kaip pasaka, pareiga, tikslas, atliekama be jokio vargo. Kaip žiauriai klydo. Būtent tai galutinai grąžino Igorį į realybę. Noriai padėjo Emilijanai su buitiniais reikalais, iš tikrųjų tai buvo vos ne vienintelės akimirkos, kai galėdavo būti šalia jos kartu su Danieliumi. Didžiausias galvos skausmas buvo medžiotojai ir klanai, kurie tik ieškojo bet kokios dingsties sutrukdyti Igoriui su Emi normaliai gyventi. Buvo širdį gniuždanti baimė, jog pats jo klanas sužinos apie Danielį, Mela netikėtai grįš namo ir supras apie paslaptį, o visi priešai kaip mat suuos apie naują gyvybę. Tai buvo nuolatinis galvos skausmas, net paranoja, kuris nenuslopo net ir Danielių perdavius Amarai su Leonardu. Igoris jautėsi bejėgis.
Nesuprato, kaip ištvėrė tuos pragaištingus mėnesius, bet nenorėjo į tai gilintis. Iš dalies, tam padėjo ir tramdomas pyktis ant savęs. Buvo kvailas, jausmų užvaldytas jaunuolis, pasidavė tą akimirką ir štai, dabar turi slapukauti kaip kokie nusikaltėliai. Vilkolakių reikalai ėjo per gerklę. Jau siutina tos globalios problemos! Kaip jie negali gyventi kaip normalūs žmonės?!
-Jau tai praėjo,- sumurmėjo hileris,- viskas dabar bus gerai,- Kaip jam trūko vilties....
-Mm, žinau,- Taip, kvailas buvo, bet iš dalies ir nesigailėjo dėl savo poelgio. Atmintyje iškilo ginčas virtuvėje, tas pavydas. Žaibišku greičiu prisiminimus nuvijo šalin,- Aš irgi.
Dirstelėjo į nuotrauką. Jų gyvenimas galėjo būti gražus. Hileriai, švilpiai, jis, buvęs Švilpynės vadovas, keliskart profesorius, buvęs gaudytojas ir kapitonas...Jei ne paslaptys ir lyg šešėliai besekančios problemos, jie būtų dar labiau pasiekę, ypač Emi.
Igoris liūdnai šyptelėjau.
-Žinau, Emi, žinau....
Jei būtų išgirdęs sirenos mintis apie sūnų, jo širdis būtų suvirpėjęs ir tučtuojau vykęs į Prancūziją, pas sūnų. Gerai, kad nebuvo legilimantas.
Paslėpė pirmas dvi nuotraukas dėžutės dugne.
-Neįsivaizduoju. Gal auksinė?- neryški šypsenėlė pasirodė jo lūpose,- Jis smėgo saulės spindulius,- tada paniuro,- Emi...
Tas paskutinis jos sakinys jam nepatiko. Tarsi peilis vėl perrėžęs per seną žaizdą ir vėl iš jos pradėjus plūsti kraujui. Ar dar kada galėsim pažinti Danielių Zadkielį Lorijaną? Sukando dantis, užvertė dėžutės dangtelį, tarsi bylojantį apie pokalbio pabaigą, net neišklausė iki galo tolimesnių Emi žodžių, nes jo mintyse ūžė tramdomas įniršis.
Aišku kad jį pažinsim! Dar turim laiko!
Netikėtai kažkas įsiveržė į miegamąjį, Igoris nesuprato kas, tik iš balso suprato, kas čia buvo. Mela.
Nė nespėjo sudrebėti iš baimės, nes velniai rautų, ji nieko nežinojo apie sūnų, nuotraukas.
Sesuo buvo įsitempusi, sutrikusi, įpykusi.
-Kas?- pradėjo Igoris, bet jį kaip mat nutrukė Mela.

***

Šilta pavasario naktis netiko tokiam susibūrimui. Netiko ir susibūrimo priežastis.
Jauna alfa nesveiko įniršio kupinu žvilgsniu narstė kiekvieną klano narį, jei ne bent menkas susimaldymas, nebūtų pagailėjęs ir kerų.
Vilkolakiai tylėjo.
Igoris giliai iškvėpė orą, sukando dantis.
-Kur jie?
Jo balsas virpėjo, bet buvo ramus. Apmestinai ramus, nes kitą akimirką Igoris būtų puolęs į mišką ir lėktų ieškoti tų išdavikų. Tų žmogžudžių.
"Jis laikėsi klano tradicijų ir norėjo tą klaidą ištaisyti"- galvoje ataidėjo sesers žodžiai.
-Niekur neradom. Jie pabėgo, sužinoję, jog tau buvo pranešta,- vienintelė Mela prabilo, drąsiai žvelgdama į brolio akis. Kitaip nei kiti, vėpsojantys į žemę, ji atrodė rami, susivaldžiusi, mąstanti be emocijų. Ji pati per vieną parą sužinojo, jog turi slėptą sūnėną, kuris buvo nužudytas Dantės.
-Dantė, Sabela, Neitanas ir Andželina gerai pažįsta šį mišką, todėl jie senai gali būti kažkur toli. Tačiau, jei rastume, norėtai juos pamatyti paskutinį kartą?
Kerštas pakvipo nakties danguje.
Igoris dirstelėjo į Emi. Jis norėjo, visa širdimi troško, tačiau rūpėjo ir pačios sužadėtinės nuomonė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Lorijanų namas
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
((https://youtu.be/omgSWqwVTjY?list=RDMMomgSWqwVTjY))


Metai jau bėgo nesustabdomai. Su klanais jau buvo susitvarkyta. Kalti – nubausti, arba dingę be žinios, ir Danielis galėjo laisvai ir saugiai klajojo po Ūdrų Žabangų miškus, nė nesusimąstydamas, kas čia įvyko.
Visgi, Igoris apsisprendė. Ir tiesą sakant, to norėjo. Norėjo išvykti. Pastarieji metai buvo gan ramūs (akimirkai pamirštant, kiek baimės ir nuostabos sukėlė Danielis. Tikrai nepamirš tos dienų, kai širdis plyšo iš siaubo, kai klaniečiai pasakė, jog Danielis buvo nužudytas Dantės, ir kai sužinojo, jog visą laiką Etanas buvo tikrasis Danielis). Igis žinojo, kaip sūnui buvo sunku priprasti prie Hogvartso, kai jį visiškai kitaip įsivaizdavo. Jo nekaltino. Būtų panašiai elgęsis, kai namie tvyravo savotiška įtampa – visą laiką buvo meluojama  ir pats kiek kitaip žvelgė į pasaulį. Vyras tyliai atsiduso. Vyliuosi, kad Ilvermonyje jam bus lengviau, - pagalvojo vilkolakis.
Šyptelėjo. Istorija karojasi.
Kaip Džeimsas gyvuoja? Ar jis dar gyvas? Kaip Caroline? Sorenas? Keitas? Alisa?
Nerimas ir jaudulys suspaudė širdį. Ne, jiems nieko blogo negalėjo nutikti. Ir to nenorėjo. Norėjo juos sutikti, jei tik likimas leis.
Melijandra, Kajus sutiko dėl išvykimo. Danielis irgi. Jei gerai prisiminė, Kajus patikino, jog pasikalbėsiąs su Wrena. Danielis atrodė šiek tiek išsiblaškęs.
Igoris užsimerkė, patogiau įsitaisė krėsle. Emi. Vestuvės buvo gan slaptos. Pakvietė keletą buvusių hogvartsiečių draugų, giminaičių, bet uždraudė po to apie tai kalbėti. Puikiai žinojo – gyvų priešų vis dar buvo. Laiko klausimas, kada prisimins senas nuoskaudas ir nusitaikys į jo vaikus -  Kajų, Wreną, Danielį...
-Emi? – Lorijanas atsisuko,- Ką nusprendei?