[Sidney Rabby]

Buvo vakaras. Sidney vaikščiojo po biblioteka. Ji tiesiog norėjo surasti, kokią nors jaukią vietą, kad galėtų atlikti namų darbus. Biblioteka tikrai nebuvo maža... Didžiausia pirmakursės baimė buvo pasiklysti, juk kaip tada ji grįš atgal į bendrajį kambarį arba kaip eis į pamokas. Praėjusi kelias lentynas su knygomis apie juodąją magiją ir dar kelias su knygomis apie žiobarus ji atrado jaukų kampelį. Čia buvo gražu ir patogu. Sidney greitai atsisėdo ir jau ruošėsi traukti savo namų darbus, bet nusprendė pradžiui apžiurėti čia šalia jos padėtą knygą apie magijos istoriją. Švilpynukė buvo žiobarų kilmės, tad nebuvo šių dalykų ekspertė. Knyga buvo sena, bet įdomi. Tik po kelių skaitymo valandų Sidney prisiminė, jog atėjo daryti namų darbų. Mergaitė greitai išsitraukė namų darbus ir atliko. Kai darbai buvo baigti ji vėl paėmė knygą ir visą likusį vakarą skaitė. Tai buvo įdomiausia mergaitės skaityta knyga. Ji dažnai skaitydavo ir žiobarų pasaulyje, bet dažniausiai priverstinai. Švilpynukei nepavyko per vakarą perskaityti visos knygos, nes ji prisiminė, kad rytoj jai bus sunki diena ir jau turėtų eiti išsimiegoti. Sidney padėjo knygą atgal ir pažadėjo, kad dar kažkada grįš ir ją pabaigs. Mergaitė susidėjo daiktus ir nuskubėjo į bendrąjį kambarį.

[Auris Senkleris]

Vieną pavasario dieną Auris atėjo bibliotekon kartu su Eion. Jie buvo susitarę pažaisti ką nors, kas verstų pasukti galvas. Per savaitę turėjo pririnkti vienas kitam klausimų apie knygas ir pažaisti tokį mažytį protmūšį.
Išties Auris jį gana atidžiai stebėdavo. Pamokose ir šiaip. Eion klaikiai nesisekė. Ir kodėl po galais taip buvo? Neabejojo, kad Gruodės mirtis jį turėjo itin paveikti. Eion atrodė neutralus. Neatrodė nusiminęs ar susikrimtęs. Bet ar tikrai taip ir buvo? Visa ta nesąmonė su Grėhemu ir Fausta, dabar žiemą atėjusi žinia apie Gruodę. Galbūt ir įterps kokių klausimų, kurie padėtų suprasti ar tikrai viskas jam gerai kiek tas įmanoma.
- Na, tai kaip sekės susigalvot klausimus? - Jis įsitaisė ant seno patogaus krėslo. Vietelė buvo gana nuošali ir jie niekam neturėjo čia trukdyti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Galvoje ėmė rastis plano užuomazgos. Bene svarbiausia to plano dalis buvo viską nuslėpti nuo Aurio. Jam nereikia žinoti, ką Eion privalės padaryti per artimiausias vasaros atostogas. Jau pakankamai prisikentėjo ir niekam neleis sutrukdyti.
Taigi stengėsi atrodyti esąs kuo normalesnis. Žinoma, žinia apie Gruodę vis dar slėgė, bet taip ir nepavyko sužinoti žudiko vardo. Jam atkeršys kada nors vėliau, bet pirmiau - monstrų eilė.
Aurio pasiūlyta veikla kiek išgąsdino. Ar tai rūpestis dėl egzaminų, ar bandymas sužinoti ką nors daugiau, ar dar kas nors? Vis dėlto nesiryžo atsisakyti, tuo labiau, kad pravėdinti mintis gal ne taip jau ir blogai. Ir štai Eion su tėčiu sėdėjo bibliotekoje. Kai pagalvoji, ne taip dažnai čia lankėsi. Didžioji dalis vizitų buvo skirti daugiau sužinoti apie juodąją magiją. Dabar nuo jos purtė.
- Sunkiai, nes tu turbūt viską žinosi, - atsakė į klausimą. Išties pasistengė surasti ką nors įdomesnio. Ir, žinoma, kad viskas nebūtų tik apie kankinimus, nors dabar apie juos norėjo skaityti daugiausiai. Kaip kitaip pasiruoš vasarai?
- Bet gal tu pradėk, - nejaukiai pasimuistęs dar pasakė ir su tam tikru nerimu laukė pirmojo klausimo.

[Auris Senkleris]

- Tikrai ne viską. - Nusišypsojo. Pasiėmė savo užrašų knygelę, kurioje turėjo susirašęs klausimus. Tų kitų apie Eion savijautą po visų tų tragedijų neuždavinėjo. Vėliau, gal kai jie įsižais.
- Gerai. Galiu ir aš. - Sutiko Senkleris.
- Knygoje kovotojos dienoraštis herojė pradėjo dienoraštį nuo savo burtų lazdelės aprašymo. Kokia buvo jos šerdis? - Tai buvo nuotykių kupina knyga paaugliams apie burtininkės užsiimančios dvikovomis nuotykius. Knygą sudarė net kelios dalys. Knygos pirmą dalį išleido kažkur prieš šešerius metus. Vienas toks berniukas iš Švilpynės Auriui išūžė ausis su ta knyga. Pasakojo siužetą, o kadangi mėgo piešti, tai parodė ir piešinius kurie vaizdavo kai kurias scenas iš tos istorijos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris atrodė pernelyg... normalus. Toks, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ar jis taip elgiasi, nes tikisi kažką išpešti? Ar apsimeta, kad jam pasidarytų geriau? Kad jis toks yra nuoširdžiai, Eion neketino tikėti. Bet, žinoma, nieko neklausė, o vasaros planus paslėpė kuo giliau savyje. Visų tų reikalų Auriui nebūtina žinoti.
Klausimas pritrenkė. Iš kur jam žinoti tokius dalykus? Tik dabar suprato be reikalo sutikęs pažaisti tokį kvailą žaidimą. Tik apsijuoks ir viską dar labiau sugadins. Ne tik niekada neskaitė tos knygos, bet net jei ir būtų skaitęs, neįsidėmėtų tokių smulkmenų. Ką gi, turbūt teks spėti. Taigi Eion tyliai atsiduso ir pabandė:
- Vienaragio uodegos plaukas?
Turbūt ne, bet ką jau padarysi. Pats dirstelėjo į savo klausimus. Ar juose nebus per daug pykčio ir kitų neigiamų emocijų? Ką tik paaiškėjo, kad Aurio užduotys yra gerokai šviesesnės.

[Auris Senkleris]

Taigi. Kol kas elgėsi kaip niekur nieko. Galvojo kada galėtų pabandyti pasišnekėti rimčiau.
- Aha. Teisingai. - Auris pasižimėjo knygelėj, kad taškas kliuvo Eion.
- Skaitei tą knygą? Kai kurie ją labai mėgsta. Gal ir visai padeda atsipalaiduoti. Užsimiršti. - Kartais, kaip tik tokios knygos, kuriose vyksta veiksmas, verda nuotykiai padeda nusikelti į tą kitokį knyginį pasaulį. Užsiskaičius net atrodo, kad trumpam pamiršti savo reikalus. O Eion to reikėtų Aurio nuomone.
Dabar jau laukė sūnaus užduodant klausimą. Dar galvojo, kad per tokius klausimus bus aiškiau ką Eion skaito laisvu metu. Kartais ir tokie dalykai gali nusakyti savijautą.
Maži vaikai ją išpiešia, vyresni, tokie kaip Eion, o jis jau žengė į suaugusiųjų pasaulį buvo labai sunkiai iššifruojami. Ir taip aišku, kad viskas nėra gerai. Bet reikėjo suprasti kiek blogai.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jis sugebėjo pataikyti? Kaip taip gali būti? Atrodo, leptelėjo kažkokią nesąmonę, ir tiek. Nebent Auris meluoja. Bet kam tą daryti? Jie čia susitiko pažaisti, ar ne? Vadinasi, atsakymas išties turbūt teisingas.
- Neskaičiau, - nelabai smagiai atsakė į klausimą. Dirstelėjo į savo sąrašą. Dabar atrodė, kad visos čia esančios užduotys spinduliuoja pyktį ir tamsą. Turbūt teks rankioti tuos klausimus, kurie yra teigiamiausi. Tik kad jų Eion turėjo visai mažai.
- Kokia spalva nusidažė mažojo Džo liežuvis po to, kai jam buvo nukirsta ranka? Knyga "Mažojo Džo nuotykiai", - galiausiai pasirinko užduotį vaikinukas. Nors ta knyga teoriškai buvo skirta vaikams, joje buvo visokių įdomybių. Nežinia, ar Auris ją skaitė, bet jeigu ir taip, gal nesupras, kodėl tokią literatūrą renkasi jis, Eion?

[Auris Senkleris]

- Na, čia dar gana lengva atspėti ir neskaičius, ne tiek ir daug pasirinkimų. - Šyptelėjo.
- O, šitą žinau. Žalia? - Tada paklausė. - Ar dabar skaitai ką nors savo laisvalaikui? - Domino ką gi renkasi Eion. Ir ar išvis ką nors renkasi. Norėjosi paprašyti jo papiešti. Gal pamatytų kokia jo būsena per piešinius. Bet gaila, kad vaikinukui jau ne kokie penkeri ar treji, kad taip pavyktų. Nors aišku ir paauglius taip kažkiek galima nuspėti. Bet vis tiek ne tas pats.
- Kokio daikto klaidžiąjame urve ieškojo Marlas iš knygos pašėlę stebukladariai? - Tai buvo gana smagi knyga apie išgalvojoja magijos mokykloje besimokančių mokinių šutvę. Vėlgi dabar vaikų skaitomas knygas sužinodavo iš pačių mokinių arba juk turėdavo rengtis tiems skaitytojų klubo susirinkimams, tai tekdavo ieškoti kažko tinkamo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Atrodė, kad Auris labai stengiasi į šitą susitikimą įnešti teigiamų emocijų, bet jų savyje atrasti Eion sekėsi pernelyg sunkiai. Tyliai atsiduso, o Auriui atsakius į klausimą tik linktelėjo. Taip, jis teisus, bet entuziazmo tai patvirtinti atrasti nepavyko.
- Ne grožinę literatūrą. Skaitau apie visokius kerus, - į nelabai patogų klausimą atsakė. Tai, žinoma, buvo tiesa, tik kad tie kerai ne tokie, kokie Aurį sužavėtų. Šiuo metu Eion gilinosi į ribą tarp juodosios ir ne juodosios magijos. Ar yra būdų kankinti neužsiimant juodąja magija? Bet tokių dalykų tėčiui, žinoma, nesakysi, tad vaikinukas pasistengė entuziastingiau atsakyti į kitą klausimą. Deja, nepasisekė: apie tą knygą prieš kelias dienas bendrajame kamberyje kalbėjo du antrakursiai. Po galais, ar Auris jį laiko mažvaikiu?
- Aš jau ne mažius, - susiraukęs pratarė. Tie du antrakursiai kaip tik ir ginčijosi, ko Marlas ieškojo. Pabandęs prisiminti, ką jie ten kalbėjo, pateikė atsakymą: - Arba stebuklingos kojinės, arba keturpirščio pirštinės. Nežinau, bet turi būti kažkas iš šitų.
Vėl perskaitė kelis klausimus iš savo sąrašo. Ir vėl daugelį atmetė, bet vienas visai geras. Tuo labiau, kad išties įdomu, ką Auris atsakys. Taigi paklausė:
- Kokie kerai praėjusiais metais buvo populiariausi kerai Britanijoje? Populiariausi tai reiškia, kad buvo daugiausiai kartų sėkmingai panaudoti. Naudojimas Hogvartse pamokų metu į šią statistiką neįeina.
Tiesą sakant, klausimas įdomesnis nei jo atsakymas, bet vis tiek smalsu, kokį variantą pasirinks tėtis.