[Magdelė]

 Vilės akis kurį laiką gaubė siaubinga tamsa. Neatsitraukė keistas jausmas, kad krenti žemyn. Staiga ji išvydo pievą, apsipylusią vasariškais gėlių žiedais. Joje lakstė dvi mergaitės. Nustebusi Viė atpažino kiek jaunesnę save ir mažiukę seserį Haną. Keiščiausia tai, kad ji prisiminė ir šitą pievą. Tai buvo laukas Jorkšyre, netoli senelių namo. Mergaitė ėmė stebėti save ir seserį. Juodvi lakstė, tokios nerūpestingos ir laisvos...Galiausiai nutolo iki pamiškės. Supratusi, kad reikia save pasivyti, Vilė nuskuodė paskui. Kojos, rodos nelietė, žemės. Pasiekė bukmedį, kur dabar ir stovėjo jos antrininkė ir sesuo.Staiga iš kažkur pasigirdo tylus spragtelėjimas ir Vilės antrininkė pakibo orem, šleptelėjo aukšai ant bukmedžio šakos, beveik pačioje viršūnėje.
Kurį laiką, senoji Vilė džiugavo, tada tarė:
 -Na, tai jau nukelk mane.
 Pagaliau dabartinė Vilė prisiminė, kur tai vyko. Šis momentas iš jos gyvenimo atsitiko prieš du metus, Jorkšyre, prie senelių namo. Tada ji žavėjosi sesers sugebėjimu kilnoti daiktus ir kartą apsigavusi liko nakvoti medyje visą šaltą naktį.
 Ta bjaurybė Hana tada manęs net neukabino-piktokai pamanė Vilė.
 Staiga Vilė vėl grįžo į tą tamsą, o vėliau lyg ir prasibudo. Mergaitė pliaukštelėjo sau per kaktą delnu.
Preori Obliviate pamanė.
Tai buvo neseniai sukurti, bet labai išpopuliarėję kerai, kurie grąžindavo trumpą vaisdelį iš atminties. Tiesa, jei ne itin pavykdavo, galėjo būti pavojingi ir skausmingi.
Akivaizdu, kad dabar toks atvejis- su kartėliu pamanė Grifė.
 Galva apsvaigo, kai tik bandė atsisėsti. Tada sudejavo ir vis už ko nors laikydamasi nukytino prie lango.
Turbūt kerai pataikė čia Vilė apžiūrėjo sutrūkinėjusį lango stiklą. Viduryje buvo maža skylutė. Pažvelgė į  kiemą, nes taikyta iš ten. Lauke nieko nebuvo. Vilė visai nemergaitiškai nusikeikė. Paprastai keiksmažodžiais ji nesišvaistydavo, bet dabar norėjosi išsilieti. Ji pamanė:
 Gal pasinaudoti keliomis kvailesnėmis knygomis?. Bet pagalvojusi apie bibliotekininkės veidą, ji apsigalvojo. Tada atsisuko į Grifiukę:
 - Tikiuosi supranti, kad paprastai aš nesikeikiu,- pasakė, tiesiog šį kartą mirtinai reikėjo, nedrąsiai šyptelėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nežinojo, kaip reaguoti. Šita mažylė, atrodo, buvo nenusiteikusi į ką nors reaguoti. Iš pradžių rudaplaukė paprasčiausiai susierzino, mat buvo įsitikinusi, kad yra paprasčiausiai kvailinama. Galiausiai šiek tiek išsigando, nors nenorėjo to pripažinti net ir sau.
- Ei, ar tau su galvele viskas gerai?! - nepatenkinta suriko ji beveik tiesiai koledžo draugei į ausį, tačiau reakcijos vis tiek nebuvo. Animagė nutarė atsitraukti per kelis žingsnius: jeigu ji apsimes, kad nė nepastebėjo šitos nesąmonės, galbūt mažylė nustos taip elgtis?
Beveik tą pačią akimirką Deoiridh patikėjo, kad ši prielaida buvo teisinga: mažoji mergaitė išties atsistojo. Tiesa, ji visiškai nereagavo į rudaplaukę, tarsi jos čia nė nebūtų. Ir tikrai neatrodė, kad būtų ką nors jutusi. Škotė visai sutriko: kuo toliau, tuo mažiau suprato, kas čia darosi. Stovėjo susidėjusi rankas ir įtariai spoksojo į mergaitę, kuri nutarė keliauti prie lango. Atrodo kaip girta nustebo Deoiridh. Ji nė nepagalvojo, kad jaunesnę mergaitę išties galėjo kažkas užkerėti. O štai išgirdusi keiksmą rudaplaukė pašaipiai nusijuokė.
- Aha, žinoma, suprantu, - sarkastiškai tarstelėjo ji ir žengė kelis žingsnius bendramokslės link. Tiesą sakant, buvo smalsu, kas čia įvyko: ar ji moka taip puikiai apsimesti, ar jai išties buvo kažkas nutikę, ar ji apsimetinėja ir toliau?
- Gražus spektaklis, - stengdamasi išlaikyti rimtą toną ištarė Deoiridh, tačiau nesusilaikiusi pradėjo garsiai kvatoti.

[Ariella Annė Brown]

 Žanos aukštakulniai girdėjosi, per visą koridorių. Tiesą sakant merginai tai visiškai nerūpėjo, su savimi ji tempėsi neprastą nuotaiką, puodelį arbatos ir savo sunkų portfelį. Ji ryžtingai su savo juodu apsiaustu vijo visus mokinius, pati sau tą dieną priminė profesorių Sneipą, net nežinojo kuo, tačiau moteriai taip atrodė. Gal čia dėl to juodo apsiausto? O gal dėl nuotaikos nerodymo aplinkiniams? Moteris, kaip visada atsakymo nežinojo, tačiau šį kartą ji bent žinojo, kur keliauja. Kampelis knygų skaitymui, puiki vieta man - kerėjimo profesorei skaitinėti knygas apie kerėjimą, burtažodžius ir visokius kitus su dėstomu dalyku aprašomus dalykus.
 - Prašau čia nebėgioti! -per visą koridorių nuaidėjo atšiaurus profesorės balselis. Aš nežadu leisti mažiems psichams sugadinti man arbatos gėrimo, skaitant knygą bibliotekoje. -prisiekė sau Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Aišku, Žana dar net nebuvo atsikabarojusi į tą vietą, nes bibliotekos dar nepasiekė. Ji grakščiai nusileido laiptais žemyn, apibarė dar kelis nesitrankančius pirmakursius ir išvydo praviras bibliotekos duris, pro, kurias matėsi bent dešimt tūkstančių knygų ir bent tūkstantis lentynų, laikyti nuostabioms knygoms. Ji žengė kelis žingsnius ir pastebėjo švytinčius mokinių veidus, kas buvo kiek keista. Negi mokiniai jau knygas mėgti pradėjo, mano laikais taip ir buvo, tačiau galvojau, kad dabar viskas pasikeitė... Žana žengė dar kelis žingsnius ir išvydo tik kelis minkštus, bet jau smarkiai nunaudotus, nesuvokiamos spalvos krėslus.
Buvo gera, nes aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, todėl Žana išsitraukė savo knygą ir atsigėrė gurkšnį arbatos.

[Vegard Saeterhaug]

Pertrauka. Tikriausiai mėgstamiausias Vegard laiko metas ,neįskaitant nakties ir vakaro. Krepšyje gulėjo kelios knygos, termosas su juoda arbata ir porceliano puodelis. Atrodo keista ,kad šis berniukas nešiojasi tokius dalykus, taip juodaplaukis turėjo planą ir nepaprastą. Kai sutiksiu kerėjimo profesorę duosiu jai arbatos, jai ji patinka ir ji nelįs su savo moralais. Pertrauka dviejų valandų ilgio, tad veikti tikrai buvo ką. Magijos istorijos pamoka baigta, keistas mūšis kuris vyko per pamoką patraukė berniuko dėmesį. Biblioteka, vieta kur prikišta pilna knygų su informacija. Penktas aukštas ,bet biblioteka pirmame. Berniuką erzino ,kad reikės lipti spiraliniais laiptais. Juodaplaukiui patiko sportas ,bet spiraliniai laiptai labai greitai apsuką galvą , bet ką darysi ,kad Hogvartsas taip prastai suprojektuotas. Pirmas aukštas jau pasiektas ,bet galva apsisuko labai stipriai. Truputį pasiūbavęs vaikinukas tvirtu žingsniu žengė link bibliotekos. Teko paeiti kol visgi biblioteka buvo rasta. Nors čia jau pusmetį esu vis dar sugebu pasiklysti? Durys kaip įprastai buvo plačiai atlapotos ir kvietė užeiti. Tvirtu žingsniu žengęs į vidų berniukas čiupo pačią pirmą knygą apie mūšius ir akimis ieškojo kur atsisėsti. Ant nusitrynusio fotelio sėdėjo moteris ir ramiai skaitė knygą, berniukas priėjo šalia ir prisėdo. Vėl Mokslinčė?
-Laba diena, profesore.,-Tarė Vegard ,kad ši nesiteiktų skaityti moralų.

[Ariella Annė Brown]

Profesorė sedėjo šiek tiek susinervinusi. Negi niekada negaliu pabūti viena? Jokio privatumo Hogvartse nėra. Jokio. Ji pažvelgė į Saeterhaug ir tarė:
  - Sveikas, Vegard'ai, ir aš jau nebe profesorė, sakiau tai, tiesa?
Moteris šiek tiek nuliūdusi tęsė knygos skaitymą tikėdamasi, kad berniukas iš jaukaus kampelio knygų skaitymui pasišalins pats. Profesorė tikėjosi pasimegauti paskutinėmis akimirkomis būnant šioje mokykloje. Aišku, jai buvo labai liūdna, akyse jau žibėjo ašaros, viena lėtai nukrito ant žemės. Nenu, tvardykis. Gi čia tik darbas, susirasi kitą... Ji uždengė savo veidą jau pravėsusia juoda arbata, per tą laiką nusišluostė ašaras. Moteris ne už ką nenorėjo, kad dėl jos rūpintųsi. Vaikai turi savų reikalų, o ne guosti tokias moteris, kaip aš - priminė sau Žana. Ji patraukė puodelį nuo šiek tiek išbalusio veido ir toliau skaitinėjo knygą, kol ant jos nepastebimai krito graudžios ašaros. Ji stengėsi to visiškai neparodyti, gi buvo (ar yra) pavizdys mokiniams, o ji tikrai nenorėjo, kad koks jautrus pirmakursis lietų ašaras dėl jos.
Po kelių minučių Mokslinčės pavardę nešiojanti mergina ramiai atsidarė portfelį ir pasiėmė mėtinį saldainį. Šio tipo saldainiai Mokslinčei nuimdavo galvos skausmą, kuris nuo ašarų jūros buvo milžiniškas ir buvo labai skanus. Jai patiko viskas susiję su mėtomis, kartais stebėjosi, kad jos kambario sienos nebuvo mėtinės spalvos ar visas buvęs kabinetas nekvepėjo šiuo kvapu. Tačiau ji žinojo, kad greitai mėtos bus visur, aišku niekam neatskleidė kokį planą turėjo omenyje, tačiau viską buvo suplanavusi iki mažiausių detalių. Ten mėlinės spalvų, mėtų kvapo ir visokių kitokių niekučių tikrai bus. Ji ryžtingai nusišypsojo, tikėdamasi, kad šios mintys jai bent kiek praskaidrins nuotaiką, tačiau nužvelgusi visą biblioteką prisiminė, pirmakursę mergaitę - Žaną, kuri čia pradėjo savo kelionę. Ją paskyrė į Varno Nago koledžą, ten ji susirado puikių draugų ir vis svajojo apie darbą čia - Burtų ir Magijos mokykloje, tačiau viskas turi pradžią ir viskas turi pabaigą. Ji ir vėl pasinėrė į savo mintis, svajonių ir prisiminimų pasaulį ir visai pamiršo, kad prieš ją stovėjo pirmakursis vardu Vegard. Mergina pamiršo ir tai, kad jis jos ašarų pamatyti tiesiog negali, todėl greitai jas nusišluostė ir su netikra šypsena palenkė galvą į knygą ir apsimetė, kad ir vėl ją skaitė, kol galiausiai sugalvojo, ko gi paklausti berniuko, todėl tarė:
 - Na, tai kodėl čia atsibeldei? Tik nesakyk, kad aš tave seku, vis gi aš čia sedėjau jau gerokai anksčiau negu tu.
Moteris nutilo ir nusijuokė, tačiau nenuleido akių nuo berniuko akių ir mėgino žvilgsniu perduoti, kad turi pasakyti kai ką svarbaus.

[Vegard Saeterhaug]

Žvilgsniai mėtėsi tarp knygos ir tarp profesorės. Saeterhaug stebėjo profesorę įdėmiai, taip kaip tik įmanoma. Mokslinčė atrodė paniurusi, liūdna ir pikta. Viskam yra pradžia ir pabaiga profesore... Pamastė berniukas ,bet to neišreiškė garsiai. Klastuolis piktdžiugavo ,kad ši „Moralų profesorė“ dings iš Hogvartso, bet ir liūdėjo ,nes neteks puikios profesorės. Nuotaikų kaita buvo neišvengiama. Psichologinis stiprumas slūgo ,bet Vegard tvardėsi. Pasidėjęs knygą ant staliuko pradėjo kuistis krepšyje. Radęs, raudoną simboliais išsiuvinėtą nosinaitę padavė ją profesorei ir tarė:
-Tegul ši nosinaitė jums primins mane ir mano moralus.,-Nusišypsojo pats nesuprasdamas ar kątik pasityčiojo ir trisdešimtmetės moters ar ją pamalonino. Klastuolis nesiteikė guosti profesorės, visgi jis ne kokia nors nušiurusi emocinga mergiotė kurių Hogvartse nors vežimu vežk. Stiprus mėtų kvapas pasklido visoje patalpoje. Juodaplaukis nemėgo mėtų, tik dėl to ir nenaudojo mėtinio dezodoranto. Norvegas džiaugėsi ,kad yra tik nušiuręs pirmakursis kurio iš darbo niekas neišmes, nebent iš Hogvartso sudeginus kokio nupiepusio profesoriūkščio kabinetą arba padegus kvailą pirmakursį. Profesorė atrodė tikrai liūdna, bet juodaplaukiui tas nerūpėjo. Bus tų profesorių. Spontaniškai pagalvojo Saeterhaug. Griebęs knygą užsidėjo ją ant galvos, tai padėjo nejausti mėtų kvapo. Mano būdai visai naudingi. Pagalvojo berniukas. Pirmakursis apsižvalgė, aplink „spektaklį“ stebėjo maždaug penki mokiniai. Vegard tiesą sąkant suglumo, jam nepatiko ,kad kažkokie išverstaakiai kvailiai stebėtų kaip greitai keičiasi berniuko nuotaiką.
-Jūs neturit ką veikt? Dinkit nes morkom apmėtysiu!
Po šio sakinio dauguma tik nusijuokė, keli išėjo. Berniukui trūko kantrybė ir šis išsitraukė lazdelę:
-Aš nejuokauju.,-Egoistiškai tarė.
Lazdelė išvaikė visus mokinius. Dieve, kvaili pirmakursiai. Prisiminęs ,kad pats pirmakursis vėl suglumo ,bet to neparodė niekam. Bibliotekoje pasklido stiprus naujų knygų kvapas, pergamento kvapas. Nusišypsojęs pasisuko į profesorę.
-Ką gi, atleido? Na ir puiku...,-Mestelėjo.
Pro šalį praėjo bibliotekininkė su dėže rankoje. Knygos, paveikslai ir kitos nesąmoningos relikvijos suteikė diskomforto, o jeigu esi toks paikas ir morkagalvis kaip Vegard gali iškart griūti negyvas. Arbatos gurkšnojimas sukėlė pavydą. Termosas stovėjo ant stalo ir kvietė išgerti arbatos. Kaip gaila ,kad neturiu puodelio...Teks gerti iš dangtelio. Termosas buvo senas, dangtelis šiek tiek aprūdijęs. Tai tikrai neteikė malonumo. Lazdelė taip pat ant stalo gulėjo. Griebęs ją išsibūrė porceliano puoduką su nuostabiais turkio spalvos raštais. Juoda, karšta arbata bėgo į puoduką. Dabar arbatą jau gurkšnojo ne tik buvusi profesorė ,bet ir pirmakursis Vegard. Mėgstantis tvarką jaunuolis greitai susidėjo daiktus į krepšį ir baiginėjo gerti arbata. Pasidarė karštą ir Klastuolis nusimetė apsiaustą. Įsidėjęs knygą apie mūšius į savo mylimą krepšį vaikinas užsimerkė ir pagalvojo, protingai, į galvą šovė puiki citata. Greitai atsimerkęs apsižvalgė ir vėl išvydo Žaną. Klastūnyno mokinys pažvelgė į laikrodį. Nejaugi aš čia sėdėjau visą pamoką? Beaumont mane užmuš jei pavėluosiu į jo pamoką! Ta profesorė gyva bėda, kaip ir jos sesuo Adelė... Piktai pagalvojęs atsitojo nukreipė galvą į profesorę ir tarė:
-Viso, tikiuosi jūs nugyvensite prasmingą gyvenimą ir dar, tikiuosi daugiau nesusitiksime, ir jai galite pasakykite savo seseriai ,kad linkiu ,kad pas ją galvoje apsigyventų tarakonai!,-Atsisveikinęs išbėgo iš bibliotekos į platūjį Hogvartsą.

[Ariella Annė Brown]

 - Ačiū, Saeterhaug? - Žana sutrikusi padėkojo ir akimis nusėkė berniuką.
Mergina nutaikė ryžtingą šypsenėlę, bet balsas jos galvoje šnabždėjo mįsles, kurias reikėjo išspręsti: negi ištikro buvau tokia bloga, kad manęs turi visi nekęsti? Ką aš jiems padariau? Ji atsiduso, nusišluostė ašaras ir lyg niekur nieko išėjo iš bibliotekos, peržvelgdama visų vaikų veidus, kurių galėjo nebepamatyti niekada. Tokio klausimo ar jai buvo skauda net negalėjo būti, vis gi ji ergyveno taip, lyg mirė koks nors žmogus. Ji jautėsi žiauriai, tačiau stengėsi to neparodyti, vis gi nenorėjo, kad dėl jos jaudintųsi. Visi tikrai turėjo daug svarbesnių reikalų negu matyti visas ašaras išbaigiančią profesorę.
Moteris išeidama stipriai užtrenkė bibliotekos duris, kad atrodė, kad sudrebėjo visa Hogvartso pilis. Ji keliavo koridoriais ir tuo pat metu buvo paskendusi mintyse. Na, ir kodėl man taip?

[Magdė]

 Alisa atėjo į biblioteką. Tai šilta, knygų prigrūsta, kiek ankšta ir dulkėta, tačiau jauki patalpa. Joje stovėjo milijardai lentynų su laikraščiais, knygomis, enciklopedijomis, žodynais ir mažučiais komiksų žurnalais, o tarp jų vingiavo koridorių labirintai. Ore skraidžiojo dulkės, o pro langus matėsi dalis kiemo.
 Mergina slinko tarp lentynų, kaip visada, primerktomis akimis žiūrinėdama knygų viršelius ir stengdamasi nepakliūti rūsčiajai bibliotekininkei madam Pensnė. Staiga jos žydros akys išsiplėtė išvydus knygą ,,Šiurpios, keistos ir paslaptingos Hogvartso tunelių ir požemių paslaptys". Dar žengus žingsnį penkiolikmetė išvydo knygelę ,,Šiltųjų kraštų augalai", o visai šalia jos - ,,Juodosios magijos paslaptys" ir ,,Goblinų mūšiai, karai ir sąjungos". Susirinkusi šias knygas, padėjo jas ant stalelio, jaukiame bibliotekos kampelyje prie lango. Ten stovėjo keli minkštasuoliai, staliukas ir gaublys.
 Puiki vietelė mokytis...Kaip tik prisiminiau, kad atostogoms turiu paruošti daugybę namų darbų, tad geriau jų imtis dabar...
 Taigi, penktakursė susikrovė rastas knygas ant staliuko, grįžo tarp lentynų, nusičiupo dar keletą rankraščių ir pasidėjo juos greta jau susirinktų daiktų. Tada švystelėjo savo kuprinę ant krėsliuko ir klestelėjo už tos odiniais viršeliais apkaustytų, žodžiais šaudančių katapultų barikados ir atsivertė pirmą pasitaikiusą Magijos istorijos knygšę. Radusi kelis įdomius faktus, pasižymėjo juos perfgamente, kad turėtų informacijos rašiniui. Taip ji atvertė visas turimas knygas, surašė dvi plunksnas, išnaudojo du buteliukus rašalo ir prikraigliojo galybę pergamento lapų.
 Dabar Alisa tyrinėjo knygutę apie herbalogiją. Išgirdusi kažką ateinant, pakėlė akis.
 Kas gi čia galėtų būti?
 Mergina susidomėjusi atsistojo, ir ėmė eiti garsų link. Staiga kone atsitrenkė į rudaplaukę grifę.
 - O, atleisk, - paskubomis, bet mandagiai ir maloniai atsiprašė ji.

[Aurora Gler]

Aurora svajojo klaidžiodama po mokyklos koridorius ir netyčia užsuko į Hogvartso didžiąją biblioteką. Mergina visada be galo žavėjosi knygomis todėl užėjusi į kambarį, prikimštą pilnų knygų lentynų, su tuzinais įvairiausių knygų, ji nė kiek nenuliūdo, priešingai, ji nusijuokė ir tekina pasileido pro knygų lentynas.
Grifiukė ėjo pro aukščio iki lubų lentynas, greitai akimis perbėgdama kiekvienos knygos pavadinimą. Jos akys užkliuvo už knygos pavadinimu "Stebuklingi augalai, žolės ir kaip juos naudoti". Aurora nusišypsojusi čiupo knyga ir dabar ėmė ieškoti jaukios vietelės prisėsti.
Grifė niekur negalėjo rasti ramios ir jaukios vietos, bet kaip tik tuo metu ji išvydo porą staliukų knygoms ir kelis krėslus prisėsti. Prie vieno stalelio sėdėjo mergina, už jos sukrautų knygų krūvos, merginos beveik nesimatė. Aurora priėjo prie laisvo stalelio.
- Sveika,- tarstelėjo grifė, bet mergina jai neatsakė.
Tikriausiai ji labai užsiėmusi ir tiesiog neišgirdo...
Grifiukė nusiėmė kuprinę ir sviedė ją ant laisvo krėslo. Staiga ji išgirdo bildesį ir regis aimaną. Aurora pašokusi atsisuko. Merginos, kuri sėdėjo prie staliuko šalia, knygų krūva gulėjo ant medinių grindų. O ne, tikriausiai kai mečiau kuprinę, ji užkabino jos knygas ir visos jos nuvirto. Tikiuosi ji nesužeista... pagalvojo ji.
Aurora pripuolė prie merginos ir ėmė atsiprašinėti:
- Ak, atleisk man... Kokia aš kerėpla,- nusiminė grifė ir atsitūpusi ėmė rinkti merginos knygas. Jai buvo taip gėda ir ji jautėsi visiškai nevėkšla.
- Atsiprašau,- dar kartą ištarė grifiukė.

[Magdė]

 Alisa pamatė rudaplaukę grifę maloniu veidu.
 Matyt, jos kuprinė ir nukrito ant mano knygų  pamanė ji, bet nesupyko. Paprasčiausiai neturėjo nei jėgų, nei noro tai daryti. Tik pasilenkė, paėmė kelias knygas ir padėjo ant staliuko. Tada nusišypsojo naujajai pažįstamai.
 - Labas. Tu turbūt naujokė, ar ne? Smagu susipažinti. Aš esu Alisa iš Švilpynės koledžo. O tu, kaip matau grifė? Tikrai nieko tokio, kad knygos nukrito, visiems pasitaiko. Na, prisėsk, susipažinkim, - šypsena užbaigė savo tiradą vela.
 Žvilgantys sidabriniai plaukai, krentantys jai ant nugaros, rodos, dar labiau blizgėjo, o skaisčiai žydros akys degė smalsumu. Alisa ne itin mėgo tą savo grožį, nes mama ir tėtis kartais aiškiai parodydavo, kad tai padaro ją bukaprote plastikine lėle.
 Kaip norėčiau, kad bent tėčio nuomonė nebūtų tokia bloga...Prieš mirtį nemalonu palikti pasaulį, manant, kad tavo dukra nieko verta. Mama man nerūpi, iš visos širdies jos nekenčiu, bet tėtis... Už jį gyvybę atiduočiau  pagalvojo mergina, ir užsikniaubusi ant stalo apsipylė karčiomis ašaromis. Tą akimirką ji tenorėjo žmogiškos meilės ir šilumos. Toks šaltas ir niūrus liūdesys ją kamavo vis dažniau ir užvaldė maištingą, bet jautrią penktakursės širdį.

[Aurora Gler]

- Labas, aš esu Aurora Gler, taip esu Grifų Gūžtos pirmakursė,- prisistatė Gler. Tik dabar Aurora pamatė kokia graži yra prieš ją sėdinti mergina. Vela... Iš niekur nieko nauja pažįstamoji apsipylė ašaromis ir tai nutraukė grifės mintis. Ji nesuprato kas atsitiko. Ar aš ką padariau? Aurora prisislinko arčiau raudojančios merginos, nors jos ji nė kiek nepažinojo, bet palinko į priekį ir meiliai ją apkabino. Grifė glostė merginos nugarą, taip bandydama ją nuraminti. Tokiu būdu Gler norėjo išreikšti užuojautą, kad ir kas vyko švilpės galvoje.
- Ar... ar viskas gerai? Kas atsitiko?- atsitraukusi nuo merginos ir nuoširdžiai susirūpinusi paklausė grifiukė. Jai neatrodė, kad mergina jautėsi gerai. Regis, jaunos Švilpynės mokinės širdį tikrai kamavo kažkoks neišsakytas skaudulys. Aurora matė žėrinčias ašaras ant Alisos skruostų, bet kol kas niekuo negalėjo jai pagelbėti.
Gler sėdėjo, šiltai žiūrėdama į merginą prieš ją ir laukė kol iš jos lūpų išeis ją pačią, taip kankinančios mintys.
Nesulaukusi jokių merginos žodžių, grifiukė nuoširdžiu ir susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Alisos akis ir tikėjosi sulaukti bent paaiškinančio žvilgsnio.
Aurorai buvo skaudu žiūrėti į sriūbaujančią naująją draugę, ji paėmė merginos ranką ir pasidėjusi ją ant kelių, dar kartą pažvelgė į jos melsvas spindinčias akis.

[Magdė]

 Maloni šiluma užliejo Alisos širdį, pajututs užuojautą, sklindančią iš Auroros veiksmų. Ji liovėsi verkusi, ir, pakėlusi akis, atsakė į draugės klausimą.
 - Taip, man viskas gerai, nieko. Tai tik dėl mano tėvų. Jie mirė ir kartais labai jų ilgiuosi. Augo vaikų prieglaudoje, o ten, švelniai tariant yra kraupu, - mergina šyptelėjo ir atsiduso vienu metu.
 Ji iš tiesų nekentė ,,Gyvybės Upelio". Ta prieglauda, švilpės nuomone, buvo tikras kalėjimas. O piktoji ponia Roden be abejo ją maitins vien tik vandeniu ir duonos paplotėliais. Staiga penktakursė prisiminė Milą ir kažkodėl, pati nežinojo kodėl, užsinorėjo papasakoti apie ją šiai priešais sėdinčiai grifiukei.
 - Na, nusprendžiau tau kai ką papasakoti. Žinau, atrodys keistai. Na, aš tik labai vieniša, tad bendrauju su žmonėmis, kuriuos galbūt prisišaukiau iš dvasių pasaulio.
 Pirmoji draugė yra Mila. Ji turi švelnias, rudas, šelmiškas akis, rudus plaukus ir blyškų veidą. Visad mane užjaučia, palaiko ir pakelia nuotaiką. Dažnai sėdžiu medyje, laikydama jos ranką arba vaikštinėju naktį lauke su ja. Milą sutikau pakrantėje. Ji atplaukė žvejo valtele, netoli ,,Gyvybės Upelio".
 Alisa stabtelėjo atsikvėpti ir šyptelėjo Aurorai.
 Na, tebūnie, papasakosiu tau apie visus  pamanė mergina.

[Aurora Gler]

Švilpei ėmus Aurorai pasakoti apie savo draugus, kurie kaip suprato grifė- dvasios. Aurorai tai pasirodė visai smagi veikla, nes ji pati neturėjo daug draugų ir dažniausiai kalbėdavosi su savo augintiniais, nesulaukdama iš jų atsakymo. Merginai buvo gera, jog Alisa, nors ir ką tik ją sutikusi, nusprendė grifei patikėti savo "paslaptis". Daugelis galėtų švilpę dėl to išjuokti ir išvadinti nesveika, bet tik ne Aurora. Ji žino koks jausmas ilgėtis tėvų ir neturėti su kuo pasikalbėti...
Gler sėdėjo ir ištempusi ausis klausėsi įdomių Alisos pasakojimų. Merginai buvo linksma turėti su kuo paplepėti ir kieno atsiminimų paklausyti.
Pirma Alisos draugė, apie kurią Aurora išgirdo ir švilpės lūpų, buvo Mila. Nuostabu...,- pagalvojo Gler. Ir staiga ji prisiminė savo vaikystę, senuosius namus, tėvus ir pirmąjį draugą. Alisai pabaigus savo pasakojimą Aurora tarė:
- Vaikystėje aš taip pat turėjau draugą- Artemį,- stabtelėjo grifė ir pažvelgusi į Alisą, tęsė toliau:
- Jis buvo dvasia, bet aš to nežinojau. Mano tėvai dėl manęs labai jaudindavosi, jog aš galiu bendrauti su žmonėmis iš "kitos pusės". Aš su Artemiu visada leisdavom laiką kartu. Žaisdavom, miegodavom, netgi valgydavom kartu. Jis buvo mano geriausias draugas. Augant aš vis rečiau jį matydavau, vėliau nepastebimai jis dingo iš mano gyvenimo, o dabar liko tik šeimos pasakojimai ir blankūs atsiminimai apie jį,- nusiminusi, pabaigė kalbėti grifiukė. Buvo smagu turėti kažką, kažką kam galėtum papasakoti tokius dalykus...

[Magdė]

 Aurora išklausė nuoširdžiai ir tuo labai pradžiugino Alisą. Mergina bijojo, kad ši miela pirmakursė, sėdinti šalia, išjuoks ją dėl Milos. Kai Aurora papasakojo apie savo draugą, švilpė šiltai ir džiugiai nusišypsojo.
 - Taip, suprantu, kaip jautiesi. Na, jei nieko prieš, aš papasakosiu tau ir apie kitus savo draugus. Na, manau reikia paminėti Dorą. Ji gyvena kalnuose, mėgsta sniegą, ir, kaip ir Mila bei aš, yra labai drovi. Jos veidas blyškus, plaukai šviesūs, susukti į daugybę garbanėlių. Veidas stasdanotas, o akys žydros. Dora labai pavyzdingo elgesio. Bet kartais man atrodo, jog ji tartum ką tik iškrakmolyta ir išlyginta. Tarsi dirbtinė, bespalvė, bejausmė lėlė. Dėl to man kiek liūdna...
 Dar yra Tedas. Jis turi tamsiai rudus plaukus ir tokios pat spalvos akis. Mane jis padrąsina, bet retai jį matau. Taigi...-neaiškiai užbaigė penktakursė.
 Vela slapčiomis žvilgtelėjo į Aurorą ir šyptelėjusi atsiduso. Ji jautėsi keistai, bet maloniai. Penkiolikmetė nenorėjo, kad Aurora išeitų ir jos neklausytų, bet vis dar buvo sunku dėstyti savo mintis. Daugybę metų Alisą slėpė jausmus, emocijas ir idėjas ir buvo tarsi bespalvė lėlė. Tačiau ji, kaip ir daugelis, pasikeitė. Merginą pakeitė Hogvartsas, linksmi draugai ir šiltas mamos rūpestis. Sabrina, Aurora, Benita, Kristina ir Veronica, visos jos keitė penktakursės gyvenimą.

[Aurora Gler]

Grifiukei buvo begalo smagu ir miela klausyti Alisos pasakojimų ir ji sėdėdama ir žvelgdama į švilpę, ramiai kvėpavo ir labai atidžiai jos klausė.
Alisai pabaigus savo pasakojimą apie likusius draugus, Aurora švelniai nusišypsojo ir pasiėmusi rastą knygą, ėmė akimis varstyti jos puslapius. Tai buvo nepaprasta knyga, ji taip traukė skaityti, kad grifė jau vertė knygos vidurį, net nepraėjus pusei valandos. Netrukus Gler jau rijo paskutinį puslapį ir užvertusi knyga atsistojo ir nužingsniavo link lentynų, pakeliui šyptelėdama draugei. Ji atsargiai ir kruopščiai, pasistiebusi įkišo knygą į vietą ir pradėjo naujos knygos paiešką. Dabar grifiukė būtų mielai paskaičiusi apie gydomuosius kristalus, bet jos nusivylimui, tokios knygos niekur rasti negalėjo.
Aurora apie dvidešimt minučių lakstė aplink lentynas, klajodama ir ieškodama įdomios knygos, kol pagaliau rado. Kaip Gler, iš trumpo knygos aprašymo ant galinio viršelio, suprato, ši knygą pasakojo apie praeities ir ateities dangaus reiškinius -  apie saulės ir mėnulio užtemimus, krentančius meteoritus ir visa kita...
Skubėdama pradėti naują knygą Gler žnektelėjo ant seno foteliuko ir ėmė versti knygos lapus. Ji atrodė seniai neskaityta, nes buvo tikrai labai dulkėta. Nuo dulkių gausos grifė net nusičiaudėjo.
Aurora labai sudominta rijo antrąją knygą, net nepastebėdama kas vyksta aplink... Na ir įdomybė... kaip taip... kaip taip nutiko...