[Davina von Sjuard]

Stebėdama nustebusią mergaitę Davina tik kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Mano apyrankė užkerėta, kaip ir tavo pakabukas, tik kitokiais kerais. Šie kerai padeda atskirti burtus, kurie gali būti pavojingi burtininkams, deja, ji nuo jų neapsaugo,-liūdnai šyptelėjo mergina ir išgirdusi šviesiaplaukės prašymą linktelėjo. Nors kerai, kuriais buvo užkerėtas amuletas ir nebuvo vieni iš paprasčiausių, tačiau rudaplaukė žinojo, jog sunku nebus. Atrėmusi gitarą į knygų lentyną mėlynakė atsistojo priešais stalą ir dar kartą nužvelgė papuošalą, kuris atrodo visiškai nekaltas. Užmerkusi akis Davina ėmė kalbėti žinomus atkerėjimo burtažodžius, o ant riešo esanti apyrankė ir vėl ėmė kibirkščiuoti šviesiai mėlyna liepsnele. Vos po kelių ištartų burtažodžių mėlyna švieselė dingo palikdama apyrankę ramiai gulėti ant merginos riešo, o ant stalo gulintis amuletas atgavo savo spalvą ir magija spinduliavusi nuo jo dingo. Atmerkusi akis Davina išvydo ant stalo gulintį paprastą, nekaltą papuošalą.
-Jis atkerėtas,-šyptelėjo Anikai.

[Anika Alanis]

Mergina paėmė pakabutį ir apžiūrėjo. Jis niekuo nesiskyrė nuo jos jau turimo. Ir šalčio visai nebejautė.
- Ačiū, - tarstelėjo, - malonu, kai kas nors pagelbėja.
Ji liūdnai nusišypsojo ir užsidėjo naująjį pakabuką ant kaklo, šalia senojo.
- Turbūt būtų ne pro šalį ir man tokia apyrankė, ar nors kažkas panašaus. Būtų ir gražu ir naudinga, - bandė nukreipti temą mergaitė, kad tik nereiktų aiškinti, iš kur tokį daiktą gavo.
Ji nežinojo, kiek galima pasitikėti nepažįstamąja ir nenorėjo rizikuoti gauti arešto, ar netekti taškų, už mokyklos taisyklių nepaisymą, jei ši visgi ją paskųstų.
- O ir kerėti moki puikiai, - pagyrė, - manau ne kiekvienas mokinys tokius kerus įveiktų. Gal ir mane kokių gudrybių pamokytum?

[Davina von Sjuard]

Atsitraukusi kelis žingsnius Davina stebėjo, kaip šviesiaplaukė paėmusi amuletą apžiūri šį.
-Nėra už ką,-draugiškai nusišypsojo,-buvo smagu padėti, beje, bet kada gali kreiptis, jei ko nors prireiktų,-žvilgtelėjusi į Aniką kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė. Išgirdusi liūdną mergaitės balsą rudaplaukė kilstelėjo vieną antakį.
-Ar viskas gerai? Atrodai nusiminusi,-sunerimusi nužvelgė nuliūdusią šviesiaplaukę. Šypsena iš merginos veido dingo lyg šios nė nebūtų buvę. Mergaitei nukreipus temą Davina vos šyptelėjo.
-Jei nori galiu pabandyti užkerėti tavo amuletą, tik ne tą, kuris jau buvo užkerėtas,-žaviai nusišypsojusi lankininkė žvilgtelėjo į Aniką. Išgirdus šios pagyrimą bibliotekoje nuskambėjo linksmas merginos juokas.
-Dėl kerėjimo galėčiau ginčytis, nesu puiki kerėtoja,-šyptelėjo rudaplaukė,-tačiau galiu pamokyti kelių paprastesnių kerų,-draugiškai nusišypsojusi žvilgtelėjo į mergaitę.

[Anika Alanis]

Mergina žaidė su savo ilgais pirštais. Pati nežinojo ar gerai jaučiasi, tačiau negi prisipažins.
- Man viskas gerai, - lakoniškai tarstelėjo ir giliai įkvėpė, tarsi norėtų sakyti ilgą kalbą, tačiau nepratarė nė žodžio daugiau.
Dar pasimuistė akimirką ir apsidžiaugusi, kad nebereikia kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi, atsistojo nuo krėslo.
- Bet ką tik ne amuletą. Nors be jo daugiau nieko nesinešioju, tačiau nenoriu jo niekaip keisti. Tai man brangi dovana. O kerėjimo tikrai gali pamokyti? Na pada pamokyk prašau. Man tikrai tai praverstų.
  Ji nusišypsojo merginai, vis dar ta pačia liūdna šypsena ir atsistojo priešais, tarsi tuoj pat, čia ir dabar, norėdama pradėti kerėjimo pamoką.
- Nuo ko pradėsim? - smalsiai užklausė, nekantraudama paburti ir išbandyti savo jėgas su vyresne mokine.

[Davina von Sjuard]

Mergaitei atsakius į klausimą Davina kelias akimirkas dvejojo. Anika atrodė išties nuliūdusi, tačiau nenusiteikusi apie tai kalbėti. Nusprendusi nebeklausinėti jaunoji lankinikė tik šyptelėjo atsakydama į varniukės žodžius. Perbraukusi ranka per ilgus plaukus mergina klausėsi Anikos balso.
-Žinoma,-linktelėjo ir draugiškai kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nors su burtais mėlynakei nesisekė taip gerai, kaip šaudyti iš lanko ar kito šaunamojo ginklo, tačiau ir su kerais susitvarkyti pavykdavo. Pastebėjusi, kaip Anika nekantrauja išmokti naujų kerų, šešiolikmetė linksmai nusijuokė.
-Turbūt pirmiausia turėtum išmokti patikrinti ar daiktas neužkerėtas, tam tau prireiks Specialis reveliop burtažodžio. Pabandyk jį panaudoti su mano apyranke,-žaviai šyptelėjo ir ištiesė riešą su apyranke ant šio. Sidabrinis vilko pakabukas sužibo bibliotekos šviesai atsimuūs į šį.

[Anika Alanis]

- Gerai, - linktelėjo mergaitė ir susikaupė, - Specialis revelio.
  Burtą ištarė aiškiai, nukreipusi lazdelę į apyrankę ir ši ėmė šnypšti.
- Tikriausiai tai reiškia, kad apkerėtas tiesa? - Anika šiek tiek susverdėjo, turėjo net atsisėsti. - Žinai, manau man šiek tiek silpna. Regis tas apkerėtas pakabukas atėmė iš manęs ne tik šilumą, bet ir šiek tiek jėgų. Tu nieko prieš jei aš eisiu prigulti, o mūsų pamoką nukelsime kitam kartui?
  Ji lėtai atsistojo nuo krėslo ir pajudėjo išėjimo link. Kelis kart pasirėmė į lentynas pasitaikiusias pakeliui. Baiminosi, kad nuo staigių judesių jai apsvaigs galva ir parvirs, ar dar blogiau, nualps. Visgi sukaupusi jėgas, kurios jai dar liko, ji suėmė save į rankas ir kuo ramiau išsliūkino iš bibliotekos.

[Davina von Sjuard]

Bibliotekoje nuskambėjus Anikos balsui tariančiam burtažodį mergina kilstelėjo galvą. Ant rankos esanti apyrankė ėmė šnypšti, tačiau vos po kelių akimirkų nurimo. Atrodė, jog nieko nė nebūtų įvykę. Ši ir vėl ramiai gulėjo ant šešiolikmetės riešo. Šviesiai mėlynos akys perbėgo per riešą puošiančią apyrankę. Ant šios šokčiojo bibliotekos šviesų atspindžiai.
-Taip,-linktelėjo kilstelėdama savo lūpų kampučius, tik šie netrukus nusileido išvydus, kaip Anika susverdėja.
-Ne, viskas gerai,-papurtė galvą stebėdama, kaip ką tik sėdėjusi mergaitė atsistoja ir pasuka prie išėjimo. Nieko nelaukdama Davina pagriebė į lentyną atremtą gitarą ir nusekė paskui varnę. Neketino šiai leisti vienai grįžti į kambarį. Bijojo, jog paveikta užkerėto amuleto Anika gali prarasti sąmonę ir stipriai susižeisti.

[Maja Patvel]

Maja įėjo į biblioteką. Ji norėjo paskaityti ir pabūti su savimi. Mergaitė pradėjo ieškoti tinkamos knygos. Niekaip negalėjo surasti. Galėtų paieškoti kitų moksleivių ir paklausti jų patarimo, bet Maja norėjo pabūti viena. Grifukė toliau naršė lentynoje.
Pagaliau jinai rado tinkamą knygą. Mergaitė prisėdo skaityti. Patogiai įsitaisė ir atvertė knygą.
 Iš karto pasidarė įdomu. Ji įsitraukė į knygos veiksmą ir tiesiog siurbė tekstą akimis. Kaip puiku, niekas jai netrugdo. Reikės bibliotekoje lankytis dažniau. Maja skaitė ir skitė. Visai nepastebėjo, kaip prabėgo laikas. Bet staiga mergaitės ramybę sudrumstė kitų mokinių balsai. Grifukė pašoko padėjo knygą ir išbėgo iš bibliotekos. Jai jau tikrai buvo laikas eiti. Maja pažadėjo sau greitai vėl ateiti.

[Yura Natayaki]

Yura įėjo į biblioteką. Buvo sekmadienio vakaras, o rydienos kerėjimo pamokai buvo užduota išmokti teorijos. Yura absoliučiai nieko nesimokė ir mergaitę buvo apėmusi visiška neviltis.
 Iš galvos niekaip neišėjo draugai iš pradinės žiobarų mokyklos, galvoje nenustojo skambėjusi jos mėgstama daina. Be šių priežaščių buvo milijonai kitų, kurios jai trukdė susikaupti.
 bibliotekoje buvo labai tylu ir... Jai tai patiko? Šeip mergaitė labai nemėgo tylos, bet ten viskas buvo kitaip.
 Ji tyliai atsisėdo ant fotelio kamputyje prie lango, išsitraukė savo kerėjimo vadovėlį ir pradėjo skaityti. bet Yura vis tiek negalėjo susikaupti. Kol kas čia turėjo tik pora draugų, visi jos draugai liko gimtajame Tokijuje. Ji stengėsi nuvyti šias mintis ir tiesiog mokytis.
 pagaliau jai pavyko susikaupti ( nežinia ar dėl magiškos bibliotekos ar dėl kokių kitų priežaščių ji nusiramino ir įniko į knygą ). Taip prasėdėjo iki pat bibliotekos uždarymo.

[Victoria Meschino]

Po pamokų Victoria nusprendė nueiti į biblioteką, paskaityti kokią vieną knygą. Iš tiesų, jos nelabai traukia skaitymas, tačiau oras lauke toks niūrūs ir šlapias, kad jos galvoje kitos veiklos ir nesimatė. Nuėjus, apsidžiaugė bent tiek, kad rado jaukią, ramią vietą. Knyga, žinoma, čiupo pirma pasitaikiusią, kadangi pati savim abejoja, ar daugiau skaitys, ar apsimes... Vos pradėjus skaityti, suprato , kad labiau ja domina vaizdas pro langą : atskrendančios pelėdos su žinutėmis ir naujienomis, purvakraujų stengimasis užburti gyvūnus, ar pirmokų peštynės. Taip ir dingo jos noras prisipratinti prie bibliotekos bei knygų, ir palikusi jaukią, sušildyta nuo sedėjimo vietą, išbėgo nuveikti ką nors rizikingo.

[Fiadh o Ceallachain]

Mokslo metams neskubant, tačiau artėjant prie pabaigos, Fiadh suprato viena: artinasi egzaminai, kuriuos būtinai reikia išlaikyti. Prieš porą dienų mergaitė gavo laiškelį iš mamos. Deja, jis nebuvo itin smagus - motina parašė netikinti, kad duktė išlaikys visus egzaminus. Grifiukė, atrodytų, turėtų būti pripratusi prie tokio motinos nepasitikėjimo. Tačiau, ko gero, prie to iki galo priprasti neįmanoma - skaityti tuos žodžius buvo be galo skaudu.
Kita vertus, laiškas paskatino Fiadh susiprasti, kad jau reikia pradėti rimtai mokytis. Nereikia laukti, kol egzaminai bus visiškai ant nosies. Tad šviesiaplaukė pasičiupo rašalo, plunksną bei pergamento ritinėlį ir patraukė į biblioteką. Pakeliui ji vis svarstė, ką pirmiausia reikėtų pradėti mokytis. Atsakymas į galvą kaipmat atėjo pats - apsigynimą nuo juodosios magijos. Naujasis profesorius gerokai trikdė antrakursę grifiukę. Nors pamokas stengėsi lankyti, jas suprasti buvo sunku. Pastaruoju metu šiaurės airė jautėsi visiškai pasimetusi. Tad nutarė, kad būtent šiam dalykui reikės daugiausiai dėmesio.
Atėjusi į biblioteką Fiadh nužvelgė lentynas ir, radusi tinkamą skyrių, pasiėmė porą knygų ir patraukė ieškoti laisvesnio kampelio. Už lanko krintanti dulksna ne vieną atvarė į biblioteką, tad grifiukė gerokai pavargo, kol rado laisvą vietą. Tuo labiau, kad dėl nepasitikėjimo savimi ir nedrąsumo ji bijojo sėstis prie stalo, kur sėdėjo bent vienas mokinys.
Laimei, vienas kampelis buvo laisvas. Tiesa, neatrodė, kad ten būtų itin patogu mokytis - vien jau dėl to, kad ten stovėjo du foteliai ir nebuvo nė vieno stalo. Tačiau ten buvo tuščia, tad šviesiaplaukė mergaitė patraukė tiesiai į vieną iš fotelių. Atsisėdusi iš karto pasigailėjo - jis buvo toks minkštas ir patogus, kad tikrai ne apie apsigynimą nuo juodosios magijos norisi galvoti... Kurį laiką Fiadh pasėdėjo fotelyje ir negalvojo iš viso apie nieką. Tačiau tada prisivertė save atsiversti knygą. Juk to čia ir atėjai priminė sau mergaitė. Ji išsirinko vieną iš pasiimtųjų knygų ir atsivertė turinį. Nežinojo, nuo ko geriausia pradėti. Tačiau pagalvojusi nutarė, kad, ko gero, verta daugiau sužinoti apie skydinius kerus - tai, ką jie mokėsi per pamokas. Nors paskutinėje pamokoje sekėsi ne taip ir blogai, Fiadh buvo tikra, kad sektis gali ir geriau, tad susiradusi skydinių kerų temą ją atsivertė ir įniko skaityti.
Nebuvo labai įdomu. Grifiukė netrukus pradėjo mąstyti, kad apsigynimas nuo juodosios magijos yra grynai praktinis dalykas. Ir iš knygos ji neką teišmoks. Reikėtų susirasti draugę, su kuria galėtų pasipraktikuoti. Pirmiausia į galvą atėjo Miranda - koledžo draugė, taip pat antrakursė. Fiadh jau beveik šoko iš krėslo, kad ją surastų ir pasiūlytų kartu pasimokyti. Tačiau kažkodėl sudvejojo. Ir pati nesuprato, kodėl gi ji negali nueiti pas draugę ir tai pasiūlyti - naudinga būtų abiems. Tačiau kažkokia baimė to neleido padaryti. Tad Fiadh sustingo fotelyje. Ir galiausiai be galo nusiminė: jai buvo pikta ant savęs, kad nesugeba net to padaryti. Juk gali ją vadinti drauge pasakė sau šiaurės airė. Jeigu ji nenorės, tai atsisakys ir tiek. Ji visai nesupyks.
Grifiukė ilgai ramino save, tačiau vis tiek nepajudėjo iš vietos. Galiausiai Fiadh susigraudino, tačiau ir tai neprivertė jos atsikelti iš fotelio ir keliauti pas Mirandą. Po labai ilgo laiko antrakursė nustojo mąstyti. Tiesiog paprasčiausiai paėmė ir nustojo mąstyti. Vėl atsivertė knygą ir pratęsė skaitymą. Nors beskaitydama suprato, kad naudos iš to daug nebus, vis tiek atkakliai skaitė. Nes tai buvo geriau negu eiti pas kažką ir su tuo kažkuo kalbėtis. Net jeigu tai yra draugė.
Po kurio laiko mergaitei be galo nusibodo skydinių kerų tema. Nors ji lyg ir perskaitė kažką, ką galbūt atsimins, nesijautė patenkinta. Tad Fiadh nutarė išbandyti kitą knygą. Tik ją atsivertusi suprato, kad čia bus daug įdomiau: knygoje buvo aprašomi įvairūs tamsiojo magijos pasaulio padarai ir kaip nuo jų apsiginti. Nors šviesiaplaukė neprisiminė profesoriaus Jeffter apie tai kalbant, nutarė paskaitinėti. Bent bus įdomu pateisino save Fiadh.
Mergaitė taip įsitraukė į antrąją knygą, kad nė nepastebėjo, kaip pralėkė laikas. Ji pakėlė galvą ir pastebėjo, kad biblioteka yra praktiškai ištuštėjusi, o už lango jau temsta. Fiadh krūptelėjo. Skubiai atsistojo iš krėslo, kuriame kažkokiu būdu taip ir neužmigo, padėjo knygas į vietą ir išskubėjo iš bibliotekos. Tik uždariusi duris prisiminė, kad paliko rašalą, plunksną ir pergamentą. Teko grįžti atgal. Laimei, visi jos daiktai tebebuvo sudėti prie fotelio. Tad mergaitė viską susirinko ir dar kartą išeidama uždarė bibliotekos duris.

[Martin Grant]

Martin'as skaitė knyga apie burtus ir jų paskirtį, bet kambaryje skaityti ją pasidarė neįdomu ir gan niūru. Ilgai galvojęs, jis sumastė nueiti į biblioteką ir surasti jaukią vietelę ramiai paskaityti knygą. Ilgai vaikščiojęs po Hogvartsą ir nevieną syki pasiklydęs, jis pagaliau rado biblioteką. Bet ramią ir jaukią vietelė rasti buvo dar didesnė misija. Prie bibliotekos stalo sedėjo pilna mokinių, o prie atskirų taip pat. Gal eiti kitur? Dar pavaikščiosiu ir gal rasiu.Pagalvojo švilpukas ir pradėjo vaikščioti tarp knygų lentynų, ieškodamas jaukios vietelės. Praradęs viltį jis užmatė, jaukia sofutę ant kurios niekas nesedėjo. Atsisėdęs ir įsitaisęs jis pradėjo skaityti savo knygą. Aplinka daug ką darė, suprato Martin'as skaitydamas knygą. Skaitymad buvo žymiai įdomesnis ir atrodė greitesnis.

[Angelina Presley]

  Žingsnis po žingsnelio ir Julian'as jau stovėjo bibliotekoje. Be reikalo čia klastuolis nebūtų atėjes. Jam reikėjo vienos iš burtų knygų. Joje šis turėjo ir norėjo surasti jam reikiamą burtažodį bei jį išmokti pats. Niekas to daryti nevertė, bet vienuolikmečiui pačiam to prireikė. Galiausiai Gilbertas  nuėjo prie knygų lentynos kur jo manymu turėjo būti tinkama knyga. Priėjas ją jis nieko nelaukęs pradėjo ieškoti šios knygos. Tiesa. Prie kiekvienos lentynos netoli stovėjo stalai, bet jaunasis klastuolis neatkreipė dėmesio ir nežinojo ar ten kažkas sėdi. Berniūkštis pirštų pagalvėlėmis keliavo truputį apdulkėjusiais knygų virśeliais su pavadinimais.
- Fantastiniai gývūnai, fantastiniai gývunai 2. - Šnabždėjo knygų pavadinimus Julian'as ieškodamas reikiamos knygos, bet jos kolkas nerasdamas...

[Martin Grant]

Bibliotekos atmosfera ir knygos skaitymas buvo šimtą kartų malonesnis, negu Martin'o kambaryje.Tai tikriausiai todėl, kad čia pilną knygų ir nėra jokio trukdymo ar šnekėjimo garso. Skaitant knyga švilpukas net nepastebėjo, kaip ji greitai baigėsi. Iš bibliotekos išeiti jis nenorėjo, o visos kambaryje knygos jau nuvo perskaitytos. Tad jis pradėjo ieškoti jo perskaitytos knygos  antrą dalį, nes apie ją yra daug ką girdėjęs, o ji labai brangi, todėl jis dar jos neturėjo. Nuėjęs į skyrių, kuriame sudėtos knygos apie burtus ir jų savybęs. Niekaip nerado to ko ieškojo. Žiūrinėdamas knygu pavadinimus jis net nepastebėjo knygos, kuri gulėjo ant žemės, už jos užkliuvęs jis pargriuvo. Sukėlė didelį garsą ir aidą bibliotekoje, Martin'as labai išsigando, kad jį išvys, nes nusižengė bibliotekos taisyklėmis.Tikiuosi, kad niekas neakreipė dėmesio į šį garsą ir manes neišvys iš bibliotekos.Sumurmujęs švilpukas sau po nosimi ir tikėdamasis geriauso toliau ieškojo knygos.

[Angelina Presley]

  Berniūkśtis toliau pirśtų pagalvėlėmis keliavo knygų viršeliais. Dauguma jų buvo apdulkėjen. Galėtų bent dulkes nuvalyti. Pagalvojo Julian'as toliau ieśkodamas jam reikiamų knygų. Bet dėja. Šioje lentynoje net nebuvo panašių knygų į tas, kurios vaikinukui reikėjo. Atsidusęs šis nuėjo prie kitos lentynos.
- Nuodai ir vaistai... - Toliau tyliai sau po nosimi skaitė vaikinukas bandydamas rasti tą vienintelę knygą, kurios jam şiuo metu reikėjo. Na bent knygos buvo panaśesnės į tai ko Gilbertui reikia negu praitoje lentynoje. Galiausiai šis nudžiugo radęs tinkamą knygą ir iśtraukęs ją nupūtė dulkes nuo šios. Nieko nelaukěs berniukas prisėdo prie stalo ir atsivertė knygą bei pradėjo ieškoti jam reikalingo puslapio ir burtažodžio. Pažvelgęs ir pamatęs kaip berniūkštis, kurio vardas Martin nuvirto, Julian'as tyliai suprunkštė ir apsimetė labai susitelkęs ties knygos analizavimu ir, kad to nepastebėjo.