[Venera Moon]

Jaukus kampelis skaitymui buvo Hogvartso bibliotekos kampe. Teturėjo jis tik kelis minkštus, bet jau smarkiai nunaudotus, nesuvokiamos spalvos krėslus. Šiuos gi maloniai akompanavo priešais esantis vis dar blizgantis stalas su gaubtuota lempa, kart nuo karto imančia mirksėti. Ši vieta - nuošali, o privatumu džiaugtis galėjo ne viena bibliotekos dvasia, po pažastimi pasikišusi ne dvi geras knygas. Kadangi jaukus kampelis skaitymui buvo tikrai gausiai lankoma vieta, kartais už krėslų būdavo galima atrasti nukritusią uolaus antrakursio plunksną, besižymėjusią vieną ir kitą faktą, o kartais ir iškritusį pergamento skirtuką.
Venera įžengė į biblioteką. Mergina ieškojo vietos kur galėtų ramiai pasėdėti ir pamąstyti. Venera apsidairė. Štai jaukus kampelis.. Ten nuėjus galėsiu pagalvoti. Mergina nuėjo ir prisėdo ant krėslo esančio kampe ir išsitraukė knygą. Ji žiūrėjo į raides, bet tą patį sakinį skaitė kelis kartus. Beviltiškai. Stefanas.. Stefanas.. Kažkas viduje neleido jai gyventi. Sunkus gumulas draskė jai gerklę. Ji uždėjo pirštus ant knygos ir ėmė jais vaidinti žmogelius. Ji šyptelėjo, o tada įsikniaubė į knygą ir ėmė verkti. Stefanas..

[Adam Monte]

Po biblioteką vis neramus vaikščiojo Stefanas. Rankose jis laikė mažą užrašų knygutę su nedideliu tušinuku. Kiek sunerimęs vaikinas klaidžiojo tarp knygų, kurias jau tūkstantį kartų vartė. Deja, jokio atsakymo nebuvo, jokios naudingos informacijos. Berniukui buvo toptelėjusi mintis, jog būtų visai neblogai nusigauti į uždraustąjį skyrių ir ten paslampinėti. Tik problema ta, kad jis nemokėjo savęs pasiversti nematomu. Šis viralas jam dar buvo per sudėtingas.
Galiausiai jis nusitvėrė dar vieną viralų knygą. Bibliotekininkė pasižiūrėjo į berniuką su šypsena. Iš jos veido jautėsi, jog ji jautė lyg ir kažkokią mielą simpatiją berniukui ir nė kiek neprieštaravo, kad jis čia kartas nuo karto praslenka.
- Tai vis nerimsti, Stefanai? Kažko visą laiką taip įnirtingai ieškai tarp tų knygų. Gal galiu kuo padėti? – šyptelėjo bibliotekininkė.
- Ne, dėkui. Noriu viską pats susirasti. – mandagiai atsakė grifiukas vis akimis ieškodamas kokios vietos prisėsti.
Stefanas nuvinguriavo prie vienos vietos, kur kadaise mėgdavo skaityti. Deja, senokai ten nebesilankė, nes skaitydavo tik pasislėpęs nuo kitų žmonių visiškai apleistoje klasėje. Visgi ta vieta jau buvo užimta. Kažkoks mokinys net prikniaubęs skaitė knygą.
Ne, tas mokinys knygos neskaitė. Stefanas kiek primerkė savo žalias akis ir pastebėjo, kad mokinys kūkčioja iš sielvarto. Grifiukas priėjo kiek arčiau ir pamatė jau puikiai pažįstamus šviesius it rugiai plaukus. Venera... Pirma mintis jam toptelėjo į galvą.
Keista, bet Stefanas šį kartą jau nebeišmanė, kaip elgtis. Jeigu prieis prie jo, ji gali imti ir pabėgti. Jeigu nieko nedarys, ji liks pavojuje. Beliko viena kiek nehumaniška bendravimo forma...
Grifiukas patyliukais priėjo prie Veneros ir viena ranka sugriebė ją už liemens. Berniukas švelniai truktelėjo ranką tam, kad merginos veidas atsirauktų nuo knygas ir galiausiai kita ranka uždengė jos burną. Vaikinas ją prispaudė prie kėdės ir atsargiai padėjo savo galvą ant jos peties.
- Tikiuosi, kad nepradėsi rėkti. Mums reikia pasikalbėti. Suprask, aš nepakęsiu jokių bėgimų ar stumdymų. Suprask, pavojuje esame mes abu, todėl atskirai laikytis negalim. Planą reikia mąstyti abiems, o ne veikti atskirai. Aš vienas neapsiginsiu, juk tu žinai. Tu viena irgi neapsiginsi. Ypač verkdama. Aš jau sakiau, kad jis tave nori įbauginti. Nepasiduok baimei. Venera, aš irgi bijau, bet nesileidžiu apakinamas baimės.
Galiausiai vaikinas paleido merginą ir šaltu veidu žiūrėjo į merginą.

[Venera Moon]

Kai Stefanas paleido Venerą, mergina susiraukė ir perbraukė ranka per burną.Rėkt? Ko man rėkt? Ji prikando lūpą, sulaikė ašaras ir pažvelgė į knygų šūsnį kitame kampe. Ji žvalgėsi, mąstė ką daryti. Gerklė buvo išdžiuvusi. Ji nepratarė nė žodžio. Negaliu jo paleisti dar kartą.. Veneros ir Stefano amžiaus skirtumo nesijautė, o iš šono žiūrint to nesimatė. Kartais, kai Stefanas protingai ką nors pasakydavo, mergina pasijausdavo lyg daržovė. Tai jai buvo ne tik juokinga, bet ir graudu.
-Stefanai..,-ištarė mergina.
Ji jautė neapsakomą prisirišimą vaikinui. Jai patiko gulėti ant jo peties. Ji vangiai šyptelėjo ir tarė:
-Tu man labai esi brangus, supranti? Nenoriu, kad tau kas nutiktų.-sakydama Venera timptelėjo vaikinui žandą.-rimtaaaaaai.
Venera atsisuko į vaikino pusę.
-Aš vis dar gaunu raštelius. Tai ant lovos, tai ant palangės..-išsitraukdama raštelius nervingai kalbėjo Venera.-pažiūrėk.
Venera padavė kelis raštelius Stefanui ir pažiūrėjo nerimo pilnomis akimis.

[Adam Monte]

Visas žando tampymas berniukui pasirodė ganėtinai juokingas procesas. Kiek skaudėjo, nes Venera savo mažais pirštais palietė kažkokį ganėtinai svarbų nervą ir Stefanas nepatenkintas susiraukė.
Grifiukas atsistojo ir rankoje laikydamas raštelius vis tyliai skaitė. Hmmmm... Įdomu... Šitas irgi įdomus... Hmmm... Stefanas suraukė kaktą ir nelabai ramiai pasižiūrėjo į Venerą. Galiausiai jis kiek nurimo, giliai įkvėpė ir nužengė prie pat Veneros.
- Prisimeni tąkart, kada buvai užpulta. Tada tu buvai užpulta, kada buvai viena ir įbauginta, nes gavai raštelį. Tai yra vadinama tipiniu aukos elgesiu, kai yra siekiamas vienas iš užpuoliko tikslų – įbauginti auką ir leisti jai slapstytis. Žinoma, yra slapstomasi nuošaliose vietose, ten kur žmonės negali pasiekti. Tačiau tai yra viena iš pačių didžiausių klaidų, kurias gali padaryti auka. Tavo tikslas – nevaikščioti nuošaliais kampais. Kaip tik turi vietose, kur yra daug žmonių. Pavyzdžiui, kiemas. Ir pasistenk nevaikščioti viena. Tikiuosi, kad turi draugių, kurios tave lydi kur nors. – tvirtai kalbėjo berniukas.
Ech... Merginos... jos net iki tualeto eina kaip į mūšį... Visa banda... mintyse sukikeno Stefanas. Vaikinas pasitaisė savo juodus it anglis drabužius. Keista, bet Stefanas vėl klaidžiojo per mokyklą be Grifų gūžtos uniformos. Tai jau savotiškai tapo lyg ir kokia tradicija.
Berniukas priėjo prie merginos ir visu ūgiu išsitiesė. Jų ūgiai buvo beveik lygūs. Grifiukas uždėjo abi rankas merginai ant pečių.
- Tu man privalai pažadėti, kad niekur nevaikščiosi viena. – žiūrėdamas tiesiai į akis pasakė berniukas. – Antras dalykas, turi išmokti neparodyti, kad bijai. Kai tik pamatysi Styvą, elkis šaltai. Elkis taip, lyg jis tau nieko nereikštų. Jeigu ir viešai su tavimi bandys kalbėtis, jokiu būdu nesiklausyk, ką jis tau kalbės. Atkirsk ką nors šaltakraujiškai. Kaip tikra klastuolė.
Kuo toliau tuo labiau vaikinas spaudė merginos pečius. Jis labai įdėmiai žiūrėjo į Veneros akis. Stefanas lyg bandė užhipnotizuoti ją žvilgsniu.
- Jeigu jis bandys tave kviestis kažkur atokiau... Net nedrįsk eiti. NEDRĮSK! – garsiai ištarė berniukas paskutinį žodį. – O svarbiausia, turi lavinti savo kovos įgūdžius jeigu tau to prireiktų. Turi mokytis, o ne verkšlenti kampe.
Stefanas buvo nepratęs tiek daug kalbėti ir aiškinti. Tačiau šį kartą tai buvo būtina. Vaikinas vis dar tebelaikė tvirtai suspaustus merginos pečius ir žalios akys stebėjo Venerą.

[Venera Moon]

- Tu man privalai pažadėti, kad niekur nevaikščiosi viena. – žiūrėdamas tiesiai į akis pasakė berniukas. – Antras dalykas, turi išmokti neparodyti, kad bijai. Kai tik pamatysi Styvą, elkis šaltai. Elkis taip, lyg jis tau nieko nereikštų. Jeigu ir viešai su tavimi bandys kalbėtis, jokiu būdu nesiklausyk, ką jis tau kalbės. Atkirsk ką nors šaltakraujiškai. Kaip tikra klastuolė.
Kuo toliau tuo labiau vaikinas spaudė merginos pečius. Jis labai įdėmiai žiūrėjo į Veneros akis. Stefanas lyg bandė užhipnotizuoti ją žvilgsniu.
- Jeigu jis bandys tave kviestis kažkur atokiau... Net nedrįsk eiti. NEDRĮSK! – garsiai ištarė berniukas paskutinį žodį. – O svarbiausia, turi lavinti savo kovos įgūdžius jeigu tau to prireiktų. Turi mokytis, o ne verkšlenti kampe.
Venera žvelgė jam į akis. Iš pradžių ji nusprendė pasitempti. Ji išsitiesė, pakėlė smakrą, bet tada neištvėrė ir ėmė juoktis.
-Oho, kokie mes rimti!,-juokėsi Venera.
Bibliotekininkė piktokai nužvelgė Venerą ir Stefaną, bet nieko nepasakiusi nuleido akis. Mergina prisidėjo pirštą prie lūpų juokdamasi. Ant jos pečių buvo Stefano rankos, kurios kažkaip kaip įprastai nepasitraukė. Nepaleisk, nepaleisk..
Venera juokėsi, jos ašaros išdžiuvo, ji ėmė savim pasitikėti. Tada atsilošė ant Stefano rankų ir ėmė siūbuoti.. Kairėn, dėšinėn, kairėn, dešinėn..

[Adam Monte]

 Stefanas išgirdęs jos juoką tik manevringai nuleido galvą. Po velnių, negi pasakiau kažką ne to, ką turėjau pasakyti. Ar ji iš manęs tyčiojasi? Grifiuko veidas dar labiau pabalo ir jis mintyse ėmėsi skenuoti visus žodžius, ką  buvo prieš tai pasakęs. Įtartino kažko lyg tais ir nebuvo. Vadinasi, ji iš manęs tyčiojasi... Arba tai yra viena iš jos galimų reakcijų į pavojingą situaciją. Hmmm... kaip tada turėčiau elgtis...
- Ei, ei, ei. Gana. Čia ne vaikų darželis. – rimtai pasakė Stefanas.
Vaikinas neramiai žiūrėjo kaip Venera siūbuoja. O ir paleisti nėra kaip. Vis mąstydamas kaip čia Venerą nuo savęs patraukus ir dar nesužalojus, berniukas žengė didelį žingsnį į priekį. Apkabinęs merginą per liemenį, Stefanas ją pakėlė ir gražiai nuleido ant kėdės.
- Dabar klausyk. – šaltai kalbėjo Stefanas, bet kažkodėl pasijautė kaip idiotas. – Man reikia, kad tu padėtum man pagaminti žaizdas sukeliantį eliksyrą.
Berniukas nuleido akis, nes kažkodėl giliai šidyje nujautė atkeliausiantį vieną klausimą, kurio tikrai nelaukė.

[Venera Moon]

Veneros juokas pradingo. Vaikinas ne tik ją atstūmė, bet ji jį jau pažinojo. Nuleista galva ir akys reiškė.. Jis mano, kad aš kvaila.. Ne, tiesiog jis save verčia būti su manim kartu. Venera nuleido akis. Jai pasidarė ne tik gėda, bet ir liūdna. Ji prikando lūpą. Tai reiškė jos vėl nepasitikėjimą  savimi. Aš nusižeminau taip.. Taip su juo flirtuodama. To jis net nesuprato.. Mergina išgirdo Stefano klausimą apie eleksyrą. Ką? Kam jam toks eliksyras? Ką jis žada daryti? Ką nors Styvui? Venera linktelėjo ir atsidususi nuėjo prie apdulkėjusios lentynos. Ji perbraukė pirštu per knygų šonus palikdama dryžius. Šviesos pakako.
-Ne, čia nieko nebus..-burbėjo ji.
Mergina nuėjo prie vienos, kitos lentynos, o tada, nenorėdama liesti vaikino galva parodė uždraustojo skyriaus link. Ten jie ir nuėjo. Bibliotekininkė net nepastebėjo.

[Alexandra Kennedy]

Lexi nusprendė užsukti čionai. Ši vietelė buvo jauki. Tikrai labai miela širdžiai.
Vyy! Kaip cute! - šypsojosi sau burtininkė.
Ji pasiėmė pirmą pasitaikiusią knygą po ranka, susirado patogesnę kėdę ir pradėjo skaityti. Tyla buvo tokia maloni, kad nebesinorėjo iš čia išeiti. Likti ir skaityti dienų dienas.
'Burtininko kerai'.
Cool. Pradedam skaityti. - entuziastingai mintyse sau tarė jaunoji burtininkė.

[Alexandra Kennedy]

Lexi lankėsi čia kiekvieną dieną, kol pabaigė skaityti knygą. 'Burtininko kerai' buvo tikrai visai neblogas leidinys. Burtininkė išsitraukė savo užrašų knygutę ir užsirašė informaciją apie knygą:

Joanne Mitt

,,Burtininko kerai"

Leidimas: 2009 metai.

386 puslapiai.

Mh... Vėl iš naujo reikės skaityti, tik ką nors kito... - numykė sau po nosimi mergaitė ir pakilo nuo minkštos kėdės, kuri buvo aptraukta šilko pamušalu.

[Armand Desrosiers]

Atėjo ir padėjo storą knygą ant stalo. Toji knyga buvo apie taro kortas. Atsisėdo šalia stalelio ir išsitraukė iš kišenės taro kortų kaladę. Išmaišė ją galvodamas apie dabartinę savo padėtį. Aišku žinojo, kad neturėjo anei jokio talento ateities būrimui. Atsiduso ir išmaišęs kortas,  pradėjo jas dėlioti. Na štai jau keletas kortų padėtos. Dabar reikia jas atversti. Taigi, pradėjo vieną po kitos jas atversti.
Pirmoji korta buvo ,,Pakaruoklis''
,,Ši korta gali byloti apie sielos jautrumą, nesuvokiamą intuiciją ar pasiaukojimą. Norėdamas būti teisingas ir realizuoti savo galimybes žmogus turėtų gerbti visuomenės santvarką.''
Ta korta turbūt apie Veliną ir koledžą, jis aukojasi dėl jo, uždirba tašku, bet... Jo siela visai nejautri, bent jau nenorėjo pats sau to pripažinti. Kitus žodžius praleido pro akis. Dabar atvers kitą kortą.
Antroji buvo ,,Kalavijų karalienė''
,,Ši korta reiškia į gilų liūdesį nugrimzdusią moterį. Ji simbolizuoja našlystę, netektį, tuštumą ir išsiskyrimą.''
Vaikiną tai suerzino, toks jausmas kad kortos kalba apie jo praeitį, o ne apie ateitį. Vis gi jautėsi čia savotiškai laimingas, bet turbūt jis ir vėl save apgaudinėja. Puikiai suvokė kad negali būti laimingas po tėvų mirties. Atvertė kitą kortą.
Trečioji korta buvo ,,šešios taurės''
,, Berniukas ir mergaitė simbolizuoja paprastus gyvenimiškus dalykus ir prisiminimus apie praėjusius gerus laikus. Korta susijusi su palengvėjimo jausmu, kuri gali jausti į prisiminimus nugrimzdęs žmogus''
Užvertė akis į lubas. Kodėl kortos kalba apie jo praeitį, o gal geriau sakyti apie dabartinę padėtį? Na, galbūt todėl kad jis apie tai galvojo maišydamas kortas ir jas vartydamas. Šios kortos jam atrodė tokios pat beprasmės kaip ir kiti ateities būrimai. Niekada gyvenime neis pas nieką, kad jam išburtų ateitį, skiedalai. Atsiduso. Nebebuvo nuotaikos atversti kitas dvi kortas, nes turbūt jos bus dar skaudesnės už šias tris. Įdėjo kortas į kaladę, o ją į kišenę. Knygą paliko ant stalo. Galbūt kam nors prireiks. Išėjo.

[Severia Fry]

Biblioteka, kaip ir visa mokykla, atrodė tuščia. Skaityklos salėje nesimatė nė gyvos, nė negyvos dvasios. Tobula, pagalvojo ir nužingsniavo tarpu tarp vienas prieš kitą sustatytų stalų. Jos žingsniai aidėjo skliautuotoje erdvėje, kurią iš abiejų šonų supo aukštos lentynos su šimtais knygų. Priėjusi galinį stalą Severia pasuko į dešinę, kur lentyna, skirta ankstyvųjų viduramžių burtininkų autobiografijoms, ir siena sudarė siaurą praėjimą tolyn, į jaukų kampelį skaitymui. Kad tilptų, mergina turėjo eiti pasisukusi šonu, tačiau tikslas buvo to vertas. Ši vieta buvo atskirta nuo pagrindinės skaityklos salės ir dažniausiai tuščia, nes mažai kas vargindavosi klaidžioti tarp lentynų ir būtent todėl jiems nenusišypsodavo laimė atsidurti šiame bibliotekos kampelyje. Viename šone stovėjo sena ir iš pažiūros retai varstoma spinta stiklinėmis durimis. Viduje gulėjo įspūdingo dydžio (greičiausiai - ir amžiaus) knygos bei senovinių plunksnų rinkinys kartu su jų savininkų portretais mediniuose rėmeliuose. Kitoje pusėje buvo dvi siauros, bet aukštos lentynos su knygomis, kurios, sprendžiant iš pavadinimų, buvo klaikiai neįdomios ir Severia net nesistebėjo, jog jos atsidūrė būtent čia. "93 juodųjų pupelių formos ir ką jos sako apie jūsų daržą", "Stebuklingieji pusryčiai su šiknašaudžių pliurzių gleivėmis", "Užmegzk ryšį su savo pagalve" ir "Antrasis gnomų išvarymas: asmeninė istorija" - tik kelios iš gausybės knygų, vienas už kitą kvailesniu pavadinimu. Į trečiąją sieną rėmėsi keli paveikslai, uždengti baltu audeklu. Viduryje šios nedidelės erdvės stovėjo apvalus raudonmedžio stalas su aplinkui sustatytomis keturiomis kėdėmis. Jei čia kas nors jau būdavo įsitaisęs, Severia vargiai prasisprausdavo į nišą kairiojoje sienoje, kur buvo ganėtinai platus į viršų smailėjantis langas ir sėdėjimui tinkama palangė. Šis kampelis Severiai atrodė tiesiog tobulas. Įsitaisiusi ant dviejų viena ant kitos sudėtų pagalvėlių ji mėgdavo stebėti Uždraustąjį mišką ir, savaime suprantama, skaityti. Dabar ji išsitraukė iš kišenės laišką ir atsargiai jį atplėšė. Viduje tebuvo vienas lapas, prirašytas iš abiejų pusių. Vienas šonas buvo sulietas, bet pasistengus buvo galima įskaityti tai, kas ten buvo parašyta. Severios žvilgsnis greitai slydo eilutėmis - atvertė kitą pusę - žvilgsnis sustojo. Minutėlę ji sėdėjo žiūrėdama į vieną tašką. Tada ėmėsi skaityti iš naujo, retkarčiais prisimerkdama, kad geriau įžiūrėtų susiliejusius žodžius. Baigusi giliai atsiduso, sulenkė lapą vieną kartą, antrą kartą, įdėjo jį atgal į voką, užlygino atplėštą kraštelį ir prispaudė laišką prie krūtinės. Tada svajingai pažvelgė laukan, kur medžiai nedrąsiai leido pirmuosius pumpurus žadėdami pavasarį. Akimirksnį atrodė, kad pasaulis gražus. Čia. Dabar. Viskas šiame akimirksnyje gražu, net pažliugę laukų keliai ir pilkas dangus. Gražus net pelėdų ūbavimas pastogėje! Pati to nejausdama, mergina nusišypsojo. Vienas laiškas - ir liūdesio lyg nebūta. Atsistojusi pasitaisė sijoną. Tik dabar pastebėjo ant stalo gulinčią knygą. Atsainiai žvilgtelėjusi ton pusėn, apsisuko ant kulno ir kone pasišokinėdama išskubėjo iš bibliotekos.

[Kasiopėja Evers]

Leila atėjusi klestėlėjo ir pradėjo sklaidyti senus ,,Hogvartso istorijos" puslapius. Ji buvo tikra knygų graužikė, todėl paskaičiusi keletą legendų, pagaliau surado tai, kas ją labai domino. ,,Legenda apie Paslapčių kambarį" buvo įsikūrusi kažkur apie vidury knygos. Ji ėmė ją skaityti. Tikriausiai legenda įdomo, mat mergaitės akys vis didėjo sulyg kiekvienu perskaitytu sakiniu. Perskaičiusi legendą, vien tik lūpomis ištarusi ,,oho", ji ėmė sklaidyti toliau, vis kažką paskaitinėdama, kol galų gale, pasiekė knygos pabaigą. Leila dar kartą perskaitė tą legendą, ir paliko knygą atverstą, ties tuo puslapiu. Jos mintys nuo kambario pamažu peršoko iki įprastų lankų, ir Leila pradėjo tyliai niūniuoti savo mėgstamiausią dainą į taktą pirštu tapšnodama ant knygos puslapio. Ji sustojo ir atsistojo ieškodama tos mergaitės. Na, jai ta legenda buvo įdomi, tai Leila jai ir pasakys. Nusiteikusi ryžtingai ji ėmė dairytis. Pamačiusi ją ji nuėjo link jos.

[Brielle Siri Devers]

Kai Luelė su Leila įsitaisė ant minkštučių fotelių, grifiukė pradėjo pasakoti legendą.
- Ar žinai, kas įkūrė Hogvartsą?- paklausė Leila.
- Tai žino visi,-Atsakė Luelė. Toks klausimas jai pasirodė kvailokas, tačiau ji atsakė- Rovena Varnanagė, Godrikas Grifas, Helga švilpynė, ir Salazaras Klastuolis.
Ji šiek tiek pasimuistė patogiau įsitaisydama, ir pasiruošė klausytis pasakojimo, kuris, kaip ji spėjo, turėjo būti visai įdomus. Luelė, nubraukusi už ausies nepaklusnią sruogą įsmeigė į Leilą akis ir  nutaisė grimasą. Staiga nusikvatojo iš savo poelgio ir nurimusi įsispoksojo į lubas.
- Na?- paragino ji Leilą.

[Kasiopėja Evers]

-Visi taip pat žino, kad jie ir patys rinkosi sau mokinius. Bet Klastuolis paprieštaravo, sakė tik burtininkų vaikai gali mokytis Hogvartse. Aišku, kitiems tai nepatiko. Taigi, pasakojama, kad Klastuolis pastatė slaptą salę pilyje, ir joje įkalino monstrą, kurio pagalba Klastuolis galėjo išvalyti mokyklą nuo Žiobarų kilmės vaikų,- Leila stabtelėjo įkvėpti.-Čia kas buvo parašyta. Bet dar girdėjau,kad kambarys buvo atvertas du kartus. Pirmąjį kartą žuvo viena mergaitė. Antrą kartą, kai jį atvėrė, basiliskas buvo nužudytas,-pirmakursė pamaigė pasakoti ir pažiūrėjo į Luelę.

[Brielle Siri Devers]

- Mat kaip čia mandrai. O antrąjį kartą kambarį atvėrė garsusis Voldemorto nugalėtojas Haris Poteris?-paklausė Luelė, nors atsakymą ir taip žinojo.- Iš tiesų visai įdomi legenda.
Luelė apsižvalgė. Nieko ypatingo nepastebėjo, viskas buvo kaip visada. Tiesą sakant, ji ir nesitikėjo nieko neįprasto pamatyti.
Staiga už akių užkliuvo stora aptriušusi knyga, kurią kažkas buvo palikęs ant stalo. Luelė atsistojo ir priėjusi paėmė tą knygą. ,,Tamsa,,. Taip buvo parašyta neryškiomis auksinėmis radėmis apsitrynusiame juodos odos viršelyje. Luelė susidomėjusi atsivertė tą knygą ir ėmė skaityti. Ji skaitė greitai, po kiekvieno puslapio jos akis vis labiau temdė siaubas, tačiau ji negalėjo sustoti skaityti. Šiaip ne taip atitraukusi kakis nuo puslapių Luelė tarė:
- Eime ten, kur mūsų niekas negirdės. Tu turi tai žinoti,-ji kalbėjo greitai, žvelgdama į Leilą. Jos akyse atsispindėjo siaubas.