0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Willow Ivy de Mae

  • Herbologijos profesorė
  • *
  • 62
  • If you dance, I'll dance And if you don't, I'll dance anyway
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #510 Prieš 9 mėnesius »
Willow buvo keista kaip Charlotte žino apie kvidičą. Ji šiek tiek susiraukė, nes suprato, kad planas pasirodyti viršesnei, daugiau žinančiai apie magijos pasaulį nuėjo šunkeliais.
- Jei kalbi apie mokyklą - tai tikrai Grifų gūžta. Bet jai apie visą Anglijos rinktinę tai gal Kenmero „Pelėsakaliai”…
Willow norejo dar labiau pasipuikuoti, dėl to, kad žino daugiau kvidičo komandų, todėl lenkdama pirštus pradėjo vardinti:
- Man dar patinka Aplbio „Strėlės”, Belikaslo „Šikšnosparniai”,Kerfilio „Katapultos", Čadlio „Patrankos”…
Grifiukė baigė tiradą ir žiūrėjo kaip Charlotte riša kapšelį su galeonais ir prenumeratos lapelį. Kai Varniukė užsiminė apie koncertą, Willow linktelėjo galvą ir įrėžė žvilgsnį į Charlottę.
- Na ištikrųjų būtų keista. Kaip kokia Miriam lindėčiau susigūžusi, - Willow nusijuokė.
Jau ko, jau ko, tai nesitikėjo prašymo kartu eiti į koncertą. Aš nelabai noriu eiti… Ta muzika ne man. Kiek girdėjau ten pop-folk grupė. O jai užmigsiu per tą “koncertą”. Willow mintyse nusijuokė. Bet mergaitę vistiek viliojo pamatyti kas ten bus. Kaip ten viskas vyks.
- Na, gerai. Bet mes juo negalim eiti į Kiauliasodį. Reikia išmaldauti kokio profesoriaus, kad gautumėme bilietus. Gal profesorę Erką? Arba Vėtrūnę? Ką manai?
Kissin' in the blue dark

*

Neprisijungęs Charlotte Evans

  • I kursas
  • *
  • 27
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #511 Prieš 9 mėnesius »
Charlotte plačiai nusišypsojo Willow Ivy vardijant visas tas Anglijos kvidičo komandas. Ji neturėjo nei žalio supratimo, nei apie vieną iš tų komandų. Netgi dar blogiau. Ji nebuvo girdėjusi nei vienos jos išvardintos komandos pavadinimo. Bet Charlottei patiko tas Willow Ivy užsidegimas.
- Jau matau, kad norėčiau nuvykti pasižiūrėti kokių kvidičo rungtynių su tavimi.
Charlotte pastebėjo, kad Willow Ivy tikrai nekalba su tokiu užsidegimu apie koncertą kaip apie kvidičą. Priėjusi prie pat merginos prabilo.
- Tiesą pasakius, tai nėra mano mėgiama muzika. Tiesiog noriu daugiau sužinoti apie magijos pasaulį.
Ištiesė Willow Ivy ranką laukdama jos paspaudimo, kaip sandorio sudarymo.
- Jei koncertas pasirodys abejoms per keistas ar nuobodus, galėsime iš jo išeiti ir bent pasilinksminti Kiauliasodyje. Sutarta? Manau, kuri nors profesorė tikrai išleis. Dar neteko turėti konflikto nei su profesore Forrm, nei su profesore Leighi.

*

Neprisijungęs Willow Ivy de Mae

  • Herbologijos profesorė
  • *
  • 62
  • If you dance, I'll dance And if you don't, I'll dance anyway
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #512 Prieš 9 mėnesius »
Willow Ivy niekaip nesuprato kaip įmanoma eiti į kocertą tik norint labiau sužinoti apie magijos pasaulį. Mergaitė vis dar atsiminė „Likimo deivių” koncertą. Ir kvidičo turnyrą į kurį ėjo kartu su tėvu, kai Grifiukei buvo vos ketveri metai.
- Na gerai. Eisiu į tą koncertą. Bet jai nebus įdomu tuoj pat vartsim iš ten lauk.
Willow paspaudė Cahrlottei ranką tarsi jos būtų nutarusios kažkokį slaptą susitarimą. Tiesą sakant Grifiukę labai viliojo idėja pabėgti iš to koncertėlio ir nulėkti į „Apkvaitėlio juokus” ar išgerti irisinio kokteilio trijose šluotose. Svarstysiu vietoje ką daryti. Dabar beveik nieko negaliu suplanuoti, nes vistiek viskas susigadins. Bet Charlottei nieko nesakysiu, nieko, dar per anksti… De Mae nestipriai pasitikėjo Charlotte, todėl apmąsčiusi nusprendė savo tikrųjų planų neatskleisti.
- Bet mes vistiek turim kažkaip gauti tuos bilietus… Žinai ką? Paprašykime profesorės de Leighi per Magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, kad nupirktų bilietus. Jei nepavyks,   kreipsimės kitur. Na, tai kuri klaus?
Grifiukė tikrai manė esanti drąsesnė už Varniukę, bet visgi pasirinkimo teisę paliko jai. Tada vėl nusišypsojo, mintyse galvodama ką pirk „Apkvaitėlio juokuose”…
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Willow Ivy de Mae »
Kissin' in the blue dark

*

Neprisijungęs Charlotte Evans

  • I kursas
  • *
  • 27
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #513 Prieš 9 mėnesius »
- Sutarta!
Sąmokliškai nusišypsojo Willow Ivy ir paleido jos ranką nuo paspaudimo. Savo abi rankas sujungė sau už nugaros ir atrodė kaip miela niekuo neprasikaltusi mergaitė, nors jautė, kad gali prisivirti košės.
- Tu paprašyk. Jeigu tau nepavyks, galėsiu pabandyti ir aš.
Patikino Charlotte. Ji nebijojo pati paprašyti pagalvos profesorės de Leighi. Tiesiog pamokų metu ji būna sutelkusi dėmesį į atliekamą užduotį. O ir šiai jai norėjosi akies kampučiu pastebėti kaip Willow Ivy pasistengs gražiai paprašyti profesorės.
Merginai labai rūpėjo aplankyti Kiauliasodį. Ji pavydžiai stebėjo kaip jos koledžo vyresni mokiniai grįžę iš burtininkų miestelio aptarinėdavo ką matę ir rodydavoką nusipirkę. Jai pasirodė, kad mokyklos taisyklės neleidžiančios ten eiti pirmo ir antro kurso mokiniams buvo neteisingos. Bet taip galvojo turbūt kiekvienas mokyklos mokinys.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #514 Prieš 2 dienas »
Kaedė nieko nepapasakojo, bet Oliveris jos nekaltino. Ką gi, jie nueis į pelėdyną, ji išsiųs laišką, ir tuo pažintis baigsis. Bent jau taip galvojo draugų sunkiai susirandantis berniukas. Svarbiausia, kad Mela sėkmingai grįžtų, ir tiek.
Įėjęs į pelėdyną Oliveris pamatė, kad čia išties nebuvo nė vienos pelėdos. Ką gi, Kaedė nemelavo, tad jis priėjo prie lango.
- Mela! - šūktelėjo. Žinojo, kad šeimos augintinė girdi juos kad ir iš labai toli, taigi dabar laukė pasigirstant sparnų plasnojimo. Netrukus ir išgirdo. Pro langą įskrido Mela, ir Oliveris nusišypsojęs ištiesė ranką. - Labas, - sumurmėjo ir paglostė galvą. - Ar nuneši laišką?
Pelėda ūktelėjo, ir Oliveris atsisuko į Kaedę.
- Gali pririšti. Ar nori, kad ji palauktų atsakymo, ar to nereikia? - paklausė. Labai džiaugėsi galėdamas padėti, net jeigu tai tėra pelėdos skrydis su laišku.

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 160
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #515 Prieš 2 dienas »
     Sekdama paskui Oliverį link pelėdyno, Kaedė mislijo kaip paslėpti užrašytą adresą ant voko. Gal ji galėtų kažkaip pridengti ranka? Arba... O jeigu paprašytų jo nusisukti? Bet kils per daug įtarimų. Eidama pro paveikslą, mergaitė nusuko galvą, kad burtininkas nepažintų jos ir nepradėtų rėkti visiems, kad štai toji kaltininkė. Nors kaži ar perpjautu veidu anas ką nors beparėktų.
     Lipant laiptais, vedančiais į bokštą, kuriame įsikūręs pelėdynas, Kaedei ėmė nejučia drebėti rankos. Niekas be Brendano, kurio jau ir taip čia nebėra, Hogvartse nežino, kad Kaedės tėtis sėdi kalėjime už žmogžudystę. Na, nebent kokia Athena turėtų būti laiminga, nusikračiusi savo brolio.
     Oliveriui šaukinat pelėdą, Kaedei visai nervai pakriko. Ji ėmė nejučia trepsėti vietoje. Melai įskridus pro langą, mergaitė nedrąsiai šyptelėjo.
     - Ačiū, ir taip, būtų puiku jei ji galėtų parnešti atskaymą, - padėkjo virpančiu balsu ji Oliveriui ir nusigręžusi nuo jo taip pat ar net labiau virpančiom rankom ėmė rišti laišką pelėdai prie kojytės. Baigusi darbą paleido pelėdą skristi, bet jai kelais akimirkas patupėjus prieš išskrendant, nerangiu Kaedės rašt užraytas užrašas „Azkabanan“ tieisog švietė. O tada pelėda nuplasnojo į naktį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 dienas sukūrė Kaede Siobhán OConnor »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #516 Prieš 2 dienas »
Akivaizdu, kad šis laiškas reiškia labai daug. Į tai, kad Kaedė pradėjo trepsėti, Oliveris nekreipė dėmesio, bet kad rišdama laišką nusisuko, negalėjo nepastebėti. Kas čia vis dėlto vyksta?
- Kai nuneši, palauk atsakymo, - tyliai paliepė Melai ir vėl perbraukė ranka per plunksnas ragindamas ją skristi. Žinoma, buvo smalsu, kokia paslaptis čia slypi, ir pelėda, regis, norėjo ją atskleisti. Kurį laiką tiesiog tupėjo vietoje, tarsi skatindama Oliverį pažvelgti į voką. Ilgoką laiką to nedaręs (šiaip ar taip, tai ne jo reikalas) galiausiai dirstelėjo ir negalėjo nepamatyti. Ir... apstulbo. Tiesą sakant, ne tik apstulbo, bet ir kiek išsigando. Ar ten jo pelėdai saugu? Jeigu kas nors atsitiks, ką pasakys mama su tėčiu?
- Ar tu pažįsti kažką Azkabane? - nesusilaikęs paklausė ir instinktyviai šiek tiek atsitraukė. Iš galvos niekaip nėjo tas peilis ar durklas, kuris galėjo padaryti žalos ne tik paveikslui, bet ir jam.

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 160
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #517 Prieš 2 dienas »
     Sekundės, kurias pelėda laukė prieš išskrisdama, Kaedei buvo virtusios kankinančia amžinybe. Mergaitė jau baigė visus plaukus, kuriuos taip ilgai augino, nuo galvos nusirauti. Akimirką, kai Mela jau išskleidė sparnus, mergaitė patikėjo, kad viskas praėjo sklandžiai. Bet būtnet tada iš Oliverio atsklido Kaedės košmaruose sapnuojamas sakinys. Kaedės lūpas paliko keiksmažodis ir ji nudelbė akys į žemę.
     - Nee... - instinktyviai pradėjo gintis Kaedė, bet tada suprato, kaip tai beviltiška. Oliveris ką tik matė jos siunčiamą laišką į Azkabaną. O gal pasakyti, kad rašo kokiam apsauginiui? Tada pašiepiamai prisiminė psichus ir suvokė, kad tai skambėtų dar blogiau. - Naaaa.... na, aš netyčia... Aš nekenčiu šito fakto. Dar labiau nei tu. Patikėk. Tu neįsivaizduoji koks skausmas yra nešiotis kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką suvokimą, kad tavo t... pažįstamas yra pasodintas... ten, - dar kartą ištarti šitą pavadinimą, Kaedei jau buvo per daug. Ji kaltai pakėlė akis į Oliverį ir pamatė kaip jis bailiai žiūrėjo į jos durklą. Kaedė pasibaisėjusi atsegė jį laikiusį diržą ir numetė kuo toliau.
     - Aš ne tokia.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 dienas sukūrė Kaede Siobhán OConnor »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #518 Prieš 2 dienas »
Jo augintinė skris į Azkabaną. Ne, ne jo augintinė. Jų visų augintinė. Oliveris pajuto taip puikiai pažįstamą kaltę. Atrodė, kad Mela daugiau negrįš, o jis turės aiškintis Eliotui ir Miriam. O tada, žinoma, ir mamai su tėčiu. Aš tik norėjau padėti. Aš nežinojau graudžiai galvojo berniukas ir nuleido galvą.
- Aš tik nustebau. Aš nesakau, kad tu dėl to pasidarai bloga, - skubiai pabandė gelbėti situaciją. Bet ką čia išgelbėsi? Kaedė sudraskė paveikslą, nešiojasi durklą ir siunčia laiškus į Azkabaną. Į kokią nesąmonę jis čia įsivėlė? Norėjo kuo skubiau sprukti, bet tai, kad Mela turės parnešti atsakymą, gąsdino. Tai reiškė, kad ji skris pas Kaedę. Vadinasi, reikia išsiskirstyti bent šiek tiek draugiškai. Betrūko, kad pelėdai parskridus ši mergaitė nusuktų jai sprandą. Mela nekalta dėl to, kad aš tave suerzinau. Jos reikia ir Eliotui bei Miriam mintyse kalbėjo su Kaede Oliveris, bet balsu nesiryžo nieko sakyti. Ar jis jau gali eiti?
- Aš nesakau, kad tu tokia, - skubiai ištarė. Dabar, ko gero, išties įžeidė Kaedę. Neįsivaizdavo, ar verta dar kalbėti, bet pabandė: - Jeigu tau sunku, ir nori išsilieti, aš išklausysiu. Ir pažadu niekam nepasakoti.
Paslaptis saugoti jis tikrai mokėjo. Tik to nelabai kas žinojo, ir tam buvo viena labai paprasta priežastis: šis berniukas turėjo labai jau mažai draugų.

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 160
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #519 Prieš 2 dienas »
     Kaedė jautėsi tarsi apsinuoginusi prieš tą vaikiną. Dabar jis žino vieną jos paslapčių - kas nutiks, jei jų paaiškės ir daugiau?.. Be to, be durklo šalia irgi jautėsi nesaugiai. Per tiek mėnesių jau buvo prie jo pripratusi. Žinoma, gebėjo apsiginti ir kumščiu, nors nuojata sakė, kad šis vaikinas jos nepuls. Kad ir protas kalbėjo antraip - kas gi norėtų bendrauti ar net leisti būti toje pačioje pilyje tai, kuri nešiojasi ginklą ir siuntinėja laiškus į Azkabaną? Ir dar su svetimu augintiniu. Mergaitė abejojo, ar siųstų ten sau priklausnatį gyvūnėlį. Tiesą sakant, šituo atžvilgiu pasielgė labai nesąžiningai. Visiškai pasinaudojo Oliverio gerumu ir išsiuntė jo pelėdą į baisiausią vietą Didžiojoj Britanijoj. Na, už jos ribų. Dabar Kaedė jautėsi susigėdusi dar ir dėl to, kad tiek jaudinosi dėl to, kad Oliveris gali sužinoti, kur ji siunčia laišką, bet jai visai neparūpo su kuo tas laiškas siunčiamas.
     Kaedė pravirko.
     Ji ir vėl pravirko. Šį kartą netgi prie visiškai nepažįstamo žmogaus. Kaip ją gyvenimas palaužė. Prieš porą metų nebūtų sau leidusi nė pagalvoti apie ašaras, o tada sutiko Bretą ir viskas prasidėjo... Oliverio žodžiai paveikė. Ji nebegalvojo. Visiškai nebegalvojo ką sako, kokios pasėkmės jos laukia, kur pasklis jos žinios ir kaip tai paveiks Oliverį. Jai niekas neberūpėjo, ji tiesiog nebegalėjo visko laikyti savyje.
     - Prakeiktas gyvenimas. Jis toks žiaurus... Daug kas sako šią frazę, bet ne daug kas ją iš tikro supranta... Mano mama mirusi! - ir Kaedė dar labiau suraudojo, pagaliau ištarusi šiuos žodžius garsiai. Jie baisiai degino gerklę. - Mirė, kai man buvo dešimt. Aš likau viena. Neturėjau nieko, net stogo virš galvos. Tada suradau tėtį. Tėtį, kuris... - ji norėjo išsipasakoti ir apie Breto žiaurumą, ir skurdą, ir apie tai, kaip jis nemoka būti tikru tėvu, bet nusprendė išlaikyti jo orumą. - Kai pagaliau atrodė, kad viskas gerai, nors taip niekada nebuvo, nes tu neįsivaizduoji kokie komplikuoti santykiai yra tarp tėvo ir dukros, kurie nežinojo apie vienas kito egzistavimą vienuolia metų!.. Tada atsirado kita tėčio dukra, o tuo pačiu dar ir mano mokytoja pastojo nuo dėdės, kuriuo vieninteliu bepasitikėjau... - ašaros sruvo Kaedės skruostais. - Aš taip nekenčiau savo šeimos tuo metu, nenorėjau nė vieno akyse matyti ir tada, ir tada... - Kaedė užsikirto. - Tada mano tėtis sėdo į Azkabaną už žmogžudystę, - vienu įkvėpimu išbėrė. - Tu neįsivaizduoji koks tai skausmas. Kaip degina krūtinę ir kaip sąžinė plėšo, kai žinai, kad paskutiniai atsisveikino žodžiai buvo šiurkštūs. Kai suvokti, kad daugiau nebeliko žmonių, kuriems rūpėtum. Kai žinai, kad tavo mama tavęs daugiau niekad nebepamatys, o kai tėtis išeis iš kalėjimo aš būsiu jau suaugusi moteris... Visą vaikystę praleidusi viena. Aš net neturiu kam viso šito papasakoti...
     Ašaros, skausmas ir gėda degino iš vidaus. Kaedė nebenorėjo pramerkti akių. Daugiau niekada.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 dienas sukūrė Kaede Siobhán OConnor »

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #520 Prieš 1 dieną »
Dar visai neseniai Kaedė užpuolė paveikslą, atrodė labai pikta ir, maža to, turėjo prie savęs durklą. O dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Laiškas į Azkabaną gal dar būtų kažkas, ką jis gali priimti. Juk jeigu ką nors ten pažįsta, tikrai nereiškia, kad ji pati nusikaltėlė. Bet ašaros? Jos gerokai sutrikdė, ir Oliveris nežinojo, kur dėtis.
Laimei, Kaedė bent jau pradėjo kalbėti. Klausytis buvo lengviau nei tiesiog stebėti, kaip ji verkia. O tada ir paaiškėjo, kad jos gyvenimas tikrai nelengvas. Oliveris žengė arčiau, bet apkabinti šios mokinės nedrįso. Galvoje sušmėžavo klausimas, ką tai pamačiusi pagalvotų Leticija, bet jį berniukas skubiai nustūmė į šoną. Su Leticija jau niekas neaišku, o jis turi kuo nors padėti Kaedei. Kažin ar ji visiems iš eilės pasakoja tokius dalykus. Kaip gali būti, kad papasakojo jam?
- Kažkas iš profesorių turi vaiką, kuris yra tavo brolis ar sesuo? - pasitikslino gerokai nustebęs. Visa istorija atrodė keistai paini, bet Oliveris labai stengėsi susigaudyti. Tik ką čia sakyti? Mielai būtų paklausęs tėčio, bet jo šalia nebuvo.
- Tau tikrai labai sunku, - jausdamasis kvailai pasakė. Neįsivaizdavo, ką pats darytų, jeigu prarastų ir mamą, ir tėtį. Nenorėjo apie tai nė galvoti. Užtenka ir to, kad prarado broliuką, kurio niekada nė nematė. Kiek padvejojęs pridūrė:
- Nesigėdyk savo jausmų ir emocijų. Aš tikrai niekam nepasakosiu, o vakare čia turbūt niekas neis. Galbūt pasidarys bent šiek tiek lengviau.
Jautėsi labai kvailai, bet ką jau padarysi. Jis tikrai nebuvo tokių situacijų ekspertas. Kai pagalvoji, Elioto paieškos pakrypo labai jau keista linkme.

*

Prisijungęs Kaede Siobhán OConnor

  • IV kursas
  • *
  • 160
  • Taškai:
  • Jeigu lemta žūti, mirsiu kaip nugalėtoja.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #521 Prieš 13 valandų »
     Kažkodėl, išsakius viską balsiai, nepalengvėjo. O ištarti žodžiai baisiai degino gerklę. Kaedė bandė pati susivokti savo žodžiuose. Čia viskas per daug painu pačiai, ką ji galvojo išsakydama viską kažkokiam nepažįstamam vaikugaliui? Nuskambėjus klausimui, Kaedė pakėlė priekaištingas ašarotas akis. Akimirką labai norėjo suduoti į tą gražią (rimtai?) marmūzę. Ne klausimo, o tuo labiai tokio, ji norėjo. Bet o ko ji tikėjosi išsakiusi viską vaikpalaikiui, kuris, galimai, turi šiltus namus, mylinčius mamą ir tėtį ir gyvendamas normaliausią gyvenimą, nėra matęs didesnių problemų nei už teoriją gauti ne penki, o trys taškai?..
     - Ne, nebe, - Kaedė ėmė braukti ašaras, nes jau ėmė jų gailėtis. - Ne, vaikas vis dar gyvas, bet profesorė buvusi. Šiemet nebedėsto.
     Jie akimirką tylėjo. Kaedę užvaldė noras susirasti peilį ir sprukti. Daugiau niekada nebematyti nei Oliverio, nei Elioto. Ir ką ji sau galvojo?..
     Tuomet berniukas ištarė palaikymo žodžius, ar jie bent jau bandė tokie būti. Kaedė ruošėsi kažką į tai atsakyti, tačiau kaip tik tuo metu pasigirdo gal šimto sparnų plevesavimas ir mergaitė galėjo prisiekti, kad juto, kaip pelėdyno grindys pradėjo drebėti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 877
  • Taškai: 69
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #522 Prieš 7 valandas »
Kai neturi daug draugų, nelengva priprasti, kad tau kažkas pasakojasi. Ypač kai pats atviriau kalbiesi nebent su tėčiu. Taigi dabar, kai Kaedė išsiliejo, Oliveris jautėsi labai nejaukiai ir neįprastai.
Tiesą sakant, labai smalsu, kas ta profesorė, bet apie tai berniukas nebeklausė. Kažin ar tai dabar yra svarbiausias dalykas. Kita vertus, o kas yra svarbu? Kad jis neįsivaizduoja ką pasakyti? Kažką pabandė, bet turbūt apsijuokė. Jau drąsinosi žengti arčiau ir vis dėlto apkabinti. Šiaip ar taip, ji neturi nei mamos, nei tėčio, o Oliveris žinojo, kokie svarbūs yra būtent jų apkabinimai.
Nespėjo to padaryti - į pelėdyną suskrido visa galybė pelėdų. Gal ir gerai, kad jos tai padarė tik dabar - jeigu Kaedė būtų radusi paukščius, jie nebūtų pradėję kalbėtis. O, pasirodo, išklausyti yra labai svarbu.
- Ar tu norėtum kada jį aplankyti? - įsidrąsino paklausti. Nežinojo, ar gali tai daryti, bet jeigu Kaedė nori išsipasakoti, jis išklausys. Jeigu nenori... Na, durklą ji kažkur numetė, tad gal viskas nebus visai blogai.