0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #495 Prieš 5 mėnesius »
Ar jis išėjo iš proto? Kam kelti dulkes? Kam rašyti žmogui, kurį paliko prieš dešimtį metų? Bet jis taip norėjo parašyti ir žinoti kuo dabar Linėja gyvena. Buvo tikras, kad atsakymo negaus. Bet...
Kol nepersigalvojo nuėjo į pelėdyną. Rankoje nešėsi voką. Ar tu dar groji? Ar sugebėjai nueiti toliau, susikurti šeimą? Ar likai vietoje kaip aš. Norėjo paklausti. Bet šitų klausimų neįrašė. Bet gi ne. Argi jis liko vietoje? Ne visai. Jis turėjo šeimą. Tie trys vaikai judino, judino ir išjudino jo susikurtą abejingumą jausmams, meilei. Buvo daugiau žmonių, kurie išjudino jį. Ar dabar dėl to gyveno geriau? Sunkiau tai tikrai. Bet ar norėtų grįžti į laikus, kai stengėsi aplink save palaikyti atstumą? Kartais. Bet retai.
Nuėjęs jau ketino pririšti laišką pelėdai prie kojelės ir išsiųsti. Bet čia sėdėjo vaikas. Sėdėjo susigūžęs į kamuoliuką. Sėdėjo jis tame pelėdų šiukšlyne ant grindų.
- Kas atsitiko? - Prabilo. Nežinojo dar kas čia. Nematė veido. Laiškas liko neišsiųstas. Pasiliko Senklerio rankose. Jis pats irgi atsisėdo ant žemės. Jei išsiteps kerais juk tai panaikins.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 691
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #496 Prieš 5 mėnesius »
Jis niekam nereikalingas. Na, ne visai. Mama ir tėtis jį myli, bet jie labai toli. O štai Eliotas, regis, visai nekreipia dėmesio į tai, kad turi brolį dvynį. Tai labiausiai ir skaudino. Kitais metais bus geriau - mokykloje bus ir Miriam. Bet iki kitų metų dar labai toli. Be to, namie vis tiek geriau nei Hogvartse. Ten galima pasislėpti mamos ar tėčio glėby, ir visas liūdesys pradingsta.
Taip save kankindamas Oliveris visai negirdėjo, kaip kažkas įėjo į pelėdyną. Gal ir gerai - prie skausmo būtų prisidėjusi ir gėda. Deja, žodžiai buvo ištarti pernelyg aiškiai, ir berniukas nustebęs pakėlė galvą. Auris. Tai turbūt buvo geriausias variantas, kuris galėjo čia pasirodyti. Jis nesišaipys. Be to, jis geras. Jis tikrai supras, kodėl Oliveriui liūdna.
- Aš noriu namo... - vos girdimai ištarė berniukas. Nenorėjo sakyti, kad brolis jį visai pamiršo. Kaip ir nenorėjo sakyti to, kad norą keliauti namo labai didino sudėtingos ir sunkiai suprantamos pamokos. Taigi turėjo užtekti to vieno sakinio. Oliveris vėl nuleido galvą ant kelių ir toliau kūkčiojo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #497 Prieš 5 mėnesius »
Kai vaikas pakėlė galvą pamatė vieną iš dvynių. Iš būsenos manė, kad tai Oliveris. Kartais jiems esant atskirai atskirti vieną nuo kito būdavo sunkiau. Bet Eliotas visada nenustygdavo vietoje. O Oliveris buvo arba nusiminęs arba tiesiog dėmesingas. Dabar manė, kad tai Oliveris. Išties pagailo vienišo vaiko šitame laužyne.
- Ar kas nors atsitiko? Ar tiesiog pasiilgai tėvų? - Mėgino sužinoti daugiau. Antro brolio čia nebuvo. Kažkodėl pabijojo, kad jie susipyko. Nors. Eliotas skraidė, tikrai skraidė padangėmis. O Oliveris deja ne. Eliotas turėjo draugą, su kuriuo nekart jį pastebėjo. O Oliveris? Ar tai nereiškia, kad jie jau seniai atitolo?
- Ar norėtum papasakoti kaip jautiesi. Aš žinau, liūdnai. Bet kas tai sukelia? - Ačiū dievui neišsiųsiu laiško. Pamanė, nes dabar čia besėdėdamas persigalvojo. Suplėšys jį vėliau.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 691
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #498 Prieš 4 mėnesius »
Sunku išlieti liūdesį, kai net sau mintyse negali jo paaiškinti. Bet su tėčiu ir mama būtų lengviau. Užtektų jų buvimo šalia, ir viskas būtų geriau. Deja, tai neįmanoma, bet teks kažką atsakyti Auriui. Oliveris neabejojo, kad tėčio draugas puls klausinėti. Taip ir buvo. Berniukas dar labiau susigūžė savyje ir vos girdimai ištarė:
- Aš per kvailas čia mokytis.
Kaip tik taip ir buvo, tik ar Auris supras, neaišku. Oliveris labai stengėsi mokytis ir atlikti namų darbus. Tiesa, juos ir atlikdavo - teoriją jis suprato tikrai puikiai. Bet štai kai tik viskas pereidavo prie praktikos, amžinai nesisekdavo. Tai tiesiog varė į neviltį, ir pirmakursis jau bijojo egzaminų.
- Man liūdna, nes aš nieko nemoku. O mama ir tėtis labai toli, - šiek tiek daugiau paaiškino Oliveris. Norėjo, kad Eliotas būtų šalia. Bet jis turbūt žaidžia futbolą arba kvidičą. Leidžia laiką su draugu ir nė nepagalvoja, koks reikalingas yra broliui dvyniui. Apie tai pagalvojęs Oliveris dar labiau susigraudino ir paslėpęs veidą delnuose pradėjo dar graudžiau kūkčioti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #499 Prieš 4 mėnesius »
- Oliveri. Teorija puikiai tau sekasi. O dėl praktikos. Tu taip jaudiniesi, taip pergyveni. Dėl to kerai nepavyksta. O be to nerimauji, ilgiesi namų. Žinok žmogaus savijauta labai prisideda prie to kaip pasiseks kerai. - Oliveris buvo nepatyręs jaunas berniukas, nemokantis dar valdyti savo galių. Ir suaugusius burtininkus kartais emocijos išmuša iš vėžių, jiems būna sunku kerėti. O čia dar juk visai vaikas.
- Oliveri, ir suaugę magai patirdami didžiulius pergyvenimus patiria sunkumų kerėdami. Jeigu tu norėtum, galėtume dviese pabandyti pasimokyti kerėti. Gal bus ramiau, jei niekas daugiau tavęs nematys buriant. - Kaip tai įterps į savo tvarkaraštį nežinojo, bet sugalvos ką nors.
- Žinai ką? Kai labai pasiilgsi mamos ir tėčio tiesiog ateik į mano kabinetą. Galėtume pasinaudoti kelionmilčiais. Galiu parašyti Dafydd, pasitartumėm. Negaliu tavęs išleisti iš mokyklos vieno. Bet kelionmilčiais galima pusiau nukeliauti namo. - Ne pats maloniausias dalykas kišti galvą į židinį, kai pusė kūno lieka vienur, o pusė kitur. Bet vis šis tas. Jie galėtų pasikalbėti, pamatyti vieni kitus iš arti. Ir dažniau, nei vykstant į miestelį.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 691
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #500 Prieš 4 mėnesius »
Auris pradėjo jį raminti, bet Oliveris nesijautė to vertas. Kas iš tų jo pastangų, jeigu vis tiek niekas nesiseka? Jeigu tikrai kažką mokėtų, Eliotas sutiktų kartu mokytis, o ne tik nusirašyti namų darbus. Bet protingesnis brolis to daryti nenorėjo, ir Oliveris vis labiau įsitikino, kad yra per kvailas.
- Bet man niekas nesiseka. Net ir paprasčiausi kerai, - liūdnai ištarė berniukas. Buvo pernelyg įsitikinęs, kad yra nevykęs. Atrodė, kad dabar tiesiog negalės taip paimti ir patikėti, kad viskas gali būti gerai. Nors Auris teigė priešingai, Oliveris nebuvo pasiruošęs pasikelti nuotaikos.
- Tikrai galėtum mane pamokyti? - nuoširdžiai nustebo. Taip, tėčio draugas geras ir smagus, bet jis mokinių turi daug. Negi jis, Oliveris, tikrai toks nevykęs, kad profesoriai skiria papildomą laiką? Taigi droviai atsakė: - Norėčiau, bet...
Sakinio neužbaigė. Viskas atrodė labai komplikuota. Tiesa, Auris netrukus pradėjo kalbėti dar geresnius dalykus. Jeigu galima susitikti su mama ir tėčiu, kodėl niekas to nepapasakojo anksčiau? Pradžiugęs berniukas pakėlė ašarotas akis į profesorių ir tik linktelėjo. Džiaugėsi tokia galimybe, tačiau viduje atkakliai sukosi klausimas: ar jis taip besielgdamas neatrodo esąs visiškas mažvaikis?

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #501 Prieš 4 mėnesius »
- Tai todėl kerai tau ir nesiseka, nes tu čia nesijauti jaukiai taip? Juk nesijauti mokykloje jaukiai, gerai, ramiai. Kartais, kai žmogų apninka tokios emocijos lazdelė visai neklauso. Tai visai nesusiję su tavo gabumais. - Nusišypsojo jam. - Oliveri, Tu ilgiesi namų ir šeimos taip? Gal tave bent kiek apramins tai, kad tavo tėvai irgi buvo vaikais ir taipogi vaikščiojo šiais koridoriais, kažką čia veikė, mokėsi ir panašiai. Hogvartsas nėra viso tavo gyvenimo etapas. Jis praeis. O su tėvais aš suprantu, kad norėtųsi susitikti dažnai, daug dažniau. Bet bent jau turime Kiauliasodį ir parašysiu Dafydd dėl kelionmilčių. - Oliveris buvo baisiai prisirišęs prie šeimos, prie savo namų. Auris vėl prisiminė Eliota Amerikoje ir kaip perdėtai jo dvynys į tai reagavo.
- Aišku galiu tave pamokyti. Nori, bet? Kas bet? - Šyptelėjo ir tada dar paklausė. - Ar turi čia su kuo pabendrauti? Ar radai ką nors, su kuo patiktų paplepėti, pabūti?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 691
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #502 Prieš 4 mėnesius »
Bet juk ne tik jis nenori čia būti. Leticijai Hogvartsas nepatinka, bet sekasi daug geriau nei jam. Vadinasi, jis tikrai niekam tikęs nevykėlis. Gal Auris nežino, kad ta mergaitė keri daug geriau nei jis? Turbūt nežino, kitaip tikrai nesakytų, kad tai tik nejaukumas.
- Bet kitų lazdelės klauso, - liūdnai pasakė berniukas konkrečiai nenurodydamas, kas yra tie kiti. Auris turbūt bandė jį guosti, bet mintis apie mamą ir tėtį Hogvartse priminė pokalbį su tėčiu. Daugiau sužinojęs apie jo praeitį Oliveris dar labiau susigūžė savyje. Tai kažkodėl gąsdino.
- Labai norėčiau taip pasikalbėti su mama ir tėčiu, - prisivertė pasakyti. Pasimokyti su tėčio draugu turbūt būtų smagu, bet tas "bet"... Auris, aišku, jį irgi išgirdo, bet Oliveris daugiau nieko nepaaiškino. Tik papurtė galvą. Nenorėjo sakyti esąs pernelyg nevykęs, kad kažkas jam skirtų savo laiką. Jautėsi būtent taip, bet tą išduotų tik tėčiui.
- Kartais mokomės su Leticija, - atsakė apie draugus. - Ir kartais dirbame per pamokas su Sevirina.
Buvo keista, kad jos abi yra mergaitės, bet taip jau buvo. Bendramoksliams berniukams jis pernelyg nuobodus.
- Ir man patinka kalbėtis su tavimi, - įsidrąsino droviai pridurti ir vėl skubiai pasidėjo galvą ant kelių. Jautėsi pasakęs per daug, bet jau buvo per vėlu.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #503 Prieš 4 mėnesius »
- Visi žmonės skirtingi. Ir visiems sekasi skirtingai. Kartais reikia įdėti daugiau darbo, kartais pritrūksta pasitikėjimo savimi. Tarkim man labai nesisekė transfigūracija. Nei degtuko adata negalėjau paversti. Bet užsibrėžiau tikslą treniruotis ir bandžiau, kol įgudau kerėti. Kad tu žinotum kiek kartų patyriau nesėkmę bandydamas. - Ėmė pasakoti Senkleris. Jis puikiai manė žinantis kodėl berniukui kerėti nesiseka. Trukdo tas baisus nepasitikėjimas savimi ir nusivylimas, jei nepavykdavo koks dalykas. O dar aišku ir tas namų ilgesys tikrai prisidėjo. Oliveris sunkiai atsiskyrė nuo savo namų, šeimos.
- Tai gerai. Parašysiu ir manau greitai galėsi pasinaudoti kelionmilčiais. - Nusišypsojo jam. - Na gerai, nekamantinėsiu. Bet jei nori pasimokyti, tai galime tą ir padaryti. - Užtikrintai pasakė berniukui. - Ar Mendel? - Jis jautė, kad negerai su ta mergaite elgiasi. Jau seniai turėjo ją pasikviesti pasišnekėti. Bet taip to ir nedarė. Panūdo Oliverį atkalbėti nuo draugystės su ja, bet taip ir nedrįso to padaryti.
- Man irgi patinka su tavimi pasišnekėti. Ir tu visada gali ateiti pas mane Oliveri kai nori. Tikrai.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 691
  • Taškai:
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #504 Prieš 4 mėnesius »
Taip, Auris teisus. Visi žmonės skirtingi. Bet kažkodėl tik jis vienas yra toks nevykėlis, kuriam niekas nesiseka. Išklausyti, kaip tėčio draugui buvo sunku su transfigūracija, žinoma, buvo įdomu, bet nuotaiką menkai tepataisė. Auris išmoko, o štai jis nesugebės.
- Transfigūracija pati sunkiausia, - sumurmėjo. Išties tas dalykas atrodė esantis labai įdomus, bet kerai tiesiog neįmanomi. Netrukus jau galvojo tik apie tai, kad galės pasikalbėti su mama ir tėčiu. Tai pradžiugino gerokai labiau nei bandymai paguosti.
- Noriu, - šiek tiek užtikrinčiau nei prieš tai ištarė vienuolikmetis. Dabar, kai žinojo dažniau galėsiantis pamatyti namus, mamą ir tėtį, viskas atrodė geriau. Tiesa dar vienas klausimas kiek sutrikdė. - Aš nežinau jos pavardės. Ji mokosi Grifų Gūžtoje, - šiek tiek nustebęs atsakė. Gal Auris pažįsta ir ją? Bet juk Leticijos tėvai ne burtininkai. Jie turbūt nėra tėčio draugai. Viskas čia atrodė sudėtinga.
Berniukas atsistojo ir žengęs prie Aurio jį apkabino. Kartais sakydavo sau, kad jis yra tėčio brolis. Po pokalbio per atostogas tai pasidarė dar svarbiau.
- Tėtis nori, kad būtum jo brolis, - tvirtai ištarė ir staiga išraudęs paleido profesorių. Norėjo dar kartą užtvirtinti, kad tikrai norėtų pasimokyti, bet taip to ir nepadaręs išbėgo iš pelėdyno. Nuotaika buvo kiek geresnė - jau visai netrukus pamatys mamą ir tėtį.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1906
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #505 Prieš 4 mėnesius »
- Ji tikrai sunki ir reikia ne vienerių metų jai įvaldyti. - O dar kiek klaidų galima pridaryti. Bet apie klaidas nenorėjo kalbėti. Šitas vaikas tiesiog buvo apsėstas klaidų baimės.
- Tai gerai. Manau artimiausiu metu galėsime pradėti. - Nusišypsojo jam draugiškai. Oliveris nežinojo Leticijos pavardės, bet Grifų Gūžtoje mokėsi viena tokia. Taigi pasidarė aišku. Tu turėtum su ja pasišnekėti ir tą žinai. Sakė sau jau ne kartą. Leticija gyvena pas Dori įtėvius ir tu žinai kaip viskas gali pasibaigti. Bet deja ką begalvojo vis nesuėmė savęs į rankas.
Kai berniukas atėjo apsikabinti Irgi jį apkabino. Kažkaip neramu buvo koks gi jis užaugs. Galvojo ar nėra panašios pagalbos, kokia buvo suteikta Eliotui. Ji juk visai pakeitė jo mąstyseną apie brolį. Nejau negalima pabandyti kažko panašaus padaryti ir dėl Oliverio baimių susikirsti? Nematė turbūt dar vaiko taip savimi nepasitikinčio.
- Nebijok suklysti Oliveri. Pagalvok apie tai,kad klaidos gali ir pamokyti. Ryžto, atsargumo, tvirtybės. Daugybė žmonių nepasiseka kas nors iš pirmo karto, bet jie bando ir bando. Ir vieną dieną pasiseka. Prisimink, kad tavo baimės, nusivylimas savimi labiausiai tau trukdo. - Atrodo Oliveriui užstrigo ta mintis apie brolį. Auris jam nusišypsojo. O tada vaikas išėjo. Senkleris suplėšė laišką, kurio neišsiuntė. Pradangino jį. Kerais nusivalė drabužius. Ir paliko pelėdyną.

*

Neprisijungęs Willow Ivy de Mae

  • II kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #506 Prieš 2 mėnesius »
Willow neatėjo išsiųsti laiško. Ji atėjo pailsėti nuo viso šurmulio bendrajame kambaryje. Man patinka, kai Grifiukai būna triukšmingi. Bet kai reikia daryti namų darbus… Kitas reikalas. Willow nelabai patiko gyvūnai, bet pelėdos - išimtis. Turbūt dėl to, kad primindavo tėvą, nes kai Willow buvo trijų, tėvas nupirko baltą kaip pienas pelėdą. Ji nešiodavo paštą, rytais atnešdavo Magijos žinias. Grifiukė nebuvo uždara, drovi, bet kartais, kai prisimindavo Sunny, norėdavosi būti vienai. Susigūžti į kamuoliuką.
Willow taip pat buvo atsinešusi namų darbus, kad juos padarytų, bet nebuvo ūpo. Ji tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į tuščią pergamento lapą. Staiga, viena pelėda, balta kaip sniegas nutūpė ant Willow peties. Mergaitės veidą nutvieskė šypsena. Ji tokia graži! Vienuolikmetė paglostė pelėdos gražias plunksnas ir žiūrėjo į jos gintarines akis. Pelėda ir toliau tupėjo ant peties, o Willow stebėjo kaip auksinė saulė leidžiasi. Aš turėčiau jau būti bendrajame kambaryje… Bet ne, nenoriu grįžti į tą triukšmą.
- Tu labai miela, - pasakė pelėdai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Willow Ivy de Mae »
Rain makes me feel less alone. All rain is, is a cloud- falling apart, and pouring its shattered pieces down on top of you. It makes me feel good to know I'm not the only thing that falls apart . It makes me feel better to know other things in nature can shatter.

*

Neprisijungęs Charlotte Evans

  • I kursas
  • *
  • 27
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #507 Prieš 2 mėnesius »
Šiaip ne taip užlipusi kokį tuziną ar net du laiptelius, ji pagaliau atsiduria pelėdyno viršuje. Visa laimė, kad diena nebuvo tokia kaitinati, kaip diena prieš tai. Tokiu atveju Charlotte būtų gerai įraudusi ir kiaurai šlaputėlę. Galėtų čia kokį liftą įrengti... Pagalvojo ji ir prisiminė, kad, tikriausiai, ne visi burtininkai net žino kas tas liftas ir kaip juo naudotis reiktų.
Savo pelėdos Charlotte neturėjo. Bent jau kol kas. Todėl atėjo pasinaudoti viena iš mokyklos pelėdų. Tikėjosi rasti bent vieną neužimtą, nes kokių galų ji tada čia lipo į tokią aukštybę? Kam jai reikėjo pelėdos? Taip, ji gal ir neturi kam siųsti laiškų pelėdų pašto pagalba. Jos mama tikrai nesuprastų kodėl ji nesinaudoja įprastu Britanijos Karališkuoju paštu. Čia Charlotte atėjo užsisakyti naujausią "Magiškųjų žinių" numerį. Jai dar daug reikėjo išmokti apie magiškąjį pasaulį, todėl negalėjo atsilikti su naujienomis.
Apsidairiusi Charlotte pastebėjo, kad nėra čia viena. Kiek tolėliau sėdėjo Willow Ivy ant kelių pasidėjusi tuščią pergamentą, o jai ant peties tupėjo balta pelėda.
- Labas, atėjai išsiųsti laiško?
Natūralu, kad būtent tokias išvadas pasidarė Charlotte.

*

Neprisijungęs Willow Ivy de Mae

  • II kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #508 Prieš 2 mėnesius »
Willow Ivy sutriko supratusi, kad nėra viena. Ką man jai pasakyti? Pasakyti tiesą? Bet tada pasirodyčiau silpna… Ne, meluosiu.
- Ahh, taip atėjau išsiųsti laiško. O tu turbūt tą patį nori daryti ane? - pamanė Grifiukė. Nenorėjo pasirodyti kaip tėvų (motinos) pasiilgstanti mergaitė, to dėl dar pridūrė:
- Senelei. Ji viską nori sužinoti iš pirmų lūpų.
Willow nusijuokė savo skardžiu kaip varpelis juoku ir nusišypsojo. Liūdesio, graužaties kaio nebūtą. Tarsi saulė nušvietė de Mae ir ji iškarto pasijuto geriau. Ir netokia vieniša. Grifiukė norėjo kuo daugiau sužinoti apie Charlotte, ką ji mėgsta, ko ne. Nes tik taip suprasiu ją.
- Tau patinka kvidičas? Už ką sergi? - bet staiga Willow Ivy prisiminė, kad ši mergaitė - žiobarų kilmės. Ji turbūt nieko nesupranta. Todėl greitai prisiminusi artėjantį renginį išrėkė:
- O tu girdėjai apie Mystic Merfolk Melodies koncertą? Iš tikrųjų manęs kažkaip nevilioja… O ką tu manai?
Willow pasijautė geriau ir nekantriai laukė ką išlemens Charlotte. Gal mes dar visai galime būti draugės… Ne viskas prarasta…
Rain makes me feel less alone. All rain is, is a cloud- falling apart, and pouring its shattered pieces down on top of you. It makes me feel good to know I'm not the only thing that falls apart . It makes me feel better to know other things in nature can shatter.

*

Neprisijungęs Charlotte Evans

  • I kursas
  • *
  • 27
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #509 Prieš mėnesį »
- Aš atėjau užsisakyti "Magijos žinių".
Iš apsiausto kišenės išsitraukė kelis galionus. Buvo informuota, kad tiek užtenka užsisakyti prenumeratą pusei metų. Dairosi į tupinčias pelėdas ir bando išsirinkti kuriai čia perduos užduotį.
- Kvidičas? Tikriausiai esi juo sužavėta, kad tai pirmoji tavo mintis.
Tyliai, bet draugiškai susijuokia ir priėjo prie vienos iš pelėdų. Ji buvo pilkšvai rudų plunksnų, bet jai pasirodė, kad ji jai šypsojosi.
- Pačiai dar neteko žaisti kvidičo, bet esu susipažinusi su taisyklėmis.
Paglostė pelėdos galvelę ir atsisuko į Willow Ivy.
- Kol kas palaikau tik savo koledžo komandą. Būtų puiku kada nueiti į varžybas, kurios vyksta ir už mokyklos ribų. O kokią komandą tu palaikai?
Vėl sutelkė dėmesį į palėdą. Jai prie kojelės pririšo kapšelį su monetomis ir prenumeratos lapelį.
- Ačiū, už paslaugą. O dabar skrisk.
Šelniu ir tyliu balseliu pasakė pelėdai ir ši nuplasnojusi išskrido.
- Girdėjau apie koncertą. Kaip negirdėsi. Visi apie jį kalbasi, o ir skrajutės visur išklijuotos.
Nusijuokė ir atsigręžė į Willow Ivy.
- Aš norėčiau nueiti. Tik vienai būtų keista.
Nejaukiai nusijuokė ir priekna prie merginos.
- Sakei, kad tavęs nodomina, bet gal norėtum nueiti kartu?