0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #480 Prieš 6 mėnesius »
Levanda, neturėjusi pelėdos, retai čia užklysdavo. Pirmaisiais mokslo metais, buvo susiradusi čia vietelę, kur patogiai įsitaisiusi skaitydavo. Tačiau, kartą ten tūnodama, net nepastebėjo, kaip atsisėdo ant pelėdos šūdo. Tik praėjus geram pusdieniui, suprato, kas įvyko ir klastuolės skruostai iš gėdos nusidažė tokia pat ugnine spalva, kokios buvo ir jos plaukai. Vėliau, vis dažniau vaikštinėdama po pilį, surado geresnių vietų skaitymui, tad čia užklysdavo tik tuomet, kai reikėdavo pasiskolinti kieno nors kito pelėdą, prašant nelemto naujo lagamino iš mamos, kai pastarasis buvo sugadintas siekėjo, ar atrašant broliui ir prisegant nedidelį sąrašą norimų knygų.
- Pelėdynas nėra labai jau didelis, manau, nesunkiai surasim tą užuominą. Nors, tiesą pasakius, net neįsivaizduoju kur jos ieškoti.
Mergina suko ratus primerkusi akis, mat per tas nelemtas baltas išmatas, sunkiai galėjai pastebėti pergamento skiautę. Ji atidžiai nužvelgė net lubas ir sienas, manydama, jog gal profesorius kur prilipdė tą lapelį, tačiau jo ten nebuvo nei kvapo.
Levanda garsiai aiktelėjo, mat kampe ant žemės pastebėjo pergamento skiautę. Na va, jei taip ir toliau, tuoj galėsiu grįžti į lovą. Tačiau pakėlusi ją nusivylė, mat tai tebuvo nuplėštas kampas nuo kažkokio laiško. Vedama smalsumo įsimetė jį į kišenę ir tą pat minutę prisiminė nutikimą "Vizlių šunybėse". Kai pastarąjį kartą pasiėmė tai, kas jai nepriklausė, merginos susidūrė su juodąja magija, Juzefu ir turėjo praeiti devynis Dantės pragarus. Tos minties vedama, numetė lapelį ten, kur rado.
- Klausyk, aš nieko nerandu, negalim pasitelkti kažkokių radimo... Štai! - sušuko raudonplaukė, pamačiusi dar vieną pergamento gabalėlį ir vildamasi, jog dabar jau tikrai surado tai, ko ieškojo.
Priėjusi arčiau klastuolė pamatė, jog lapelis kaip reikalas išterliotas pelėdos išmatomis. Na, žinoma, nieko nuostabaus. Negana to, jai taip bespoksant, kažkoks rudas paukštis ėmė ir nutūpė ant jo.
- Velnias! Kaip mes tą popiergalį dabar ištrauksim? Jis dar ir apšiktas... - isteriškai sudejavo mergina, supratusi, jog teks atidėti svajones apie kakavos puodelį ir skaitymą lovoje.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #481 Prieš 6 mėnesius »
Nieko nuostabaus, kad kažkoks sukakotas lapelis tiesiog mėtėsi bet kur. Žinoma, juk profesorius Turner negalėjo jo kaip nors užkerėti. Jei taip ir toliau, tolimesnių užuominų galbūt nepavyks rasti. Arba jas kas nors apkakos, arba nupūs vėjas.
- Į dar sušiktesnę vietą jis negalėjo mūsų nusiųsti? - pasiskundė Mendel ir akimirką pasigailėjo, kad dar visai neseniai užgynė Matthew Klastūnyno bendrajame kambaryje pamokslaudama kitiems klastuoliams apie nedėkingumą. - Accio apšiktą lapelį! - sušuko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į rudojo paukščio subinę.
Nieko.
- Tik nesakyk, kad jis šitą lapelį čia tiesiog paėmė ir numetė, bet kažkas jam padėjo užburti taip, kad neveiktų šaukiamieji kerai, - ėmė akis varyti Dori.
Trečiakursė dar kartą prisiminė, kokia kova vyko tarp jos ir pelėdos, kai bandė pasiimti sau priklausantį buteliuką su mikstūra ir kaip paskui pati nukentėjo. Todėl dabar juodaplaukė nebuvo tokia drąsi ir neketino griebti lapelio iš po paukščio subinės. Žinoma, dar atgrasė ir tai, kad lapelis buvo apkakotas. Ar tai reiškė, kad merginų laukė sukakota diena?
- Nežinau, Levanda, - beviltiškai tarė draugei. - Jeigu jau nuo pat pradžių tenka kankintis su kakalais, aš jau bijau pagalvoti, kas mūsų laukia toliau...

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 175
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #482 Prieš 6 mėnesius »
Klastuolė stebėjo, kaip kompanionė bandė paimti popieriaus skautę iš po pelėdos sėdimosios burtais, tačiau niekas neišdegė. Mergina nesuprato, kaip profesorius tikėjosi, jog mokiniai suras lapelius, kai šie tokie maži ir išdėlioti velnias žino kur.
- Teks naudoti seną ir patikimą metodą, - nutarė raudonplaukė.
Gerai apsidairiusi, surado gal pusės metro ilgio pagaliuką, kuris puikiai tiko jos sumanymui. Atsistojusi keik galima toliau (mat pelėdos jai irgi neatrodė itin draugiški padarai), ir ištiesusi ranką su pagaliuku, mergina bandė juo užkabinti lapelį ir kažkaip patraukti jį savo pusėn.
Ši užduotis nebuvo lengva, mat viską reikėjo daryti su perdėtu atsargumu ir kruopštumu. Negana to, pelėda nenuleido akių nuo Marchetti, o tai kėlė tik dar didesnį spaudimą. Mat paukštis bet kuriuo metu galėjo nagais griebti lapelį ar, atvirkščiai, nuspręsti palikti ant jo dar vieną šviežią ir kvepiančią dovanėlę.
Jos geniali idėja, atrodė, tuoj išdegs, tačiau pro kiaurą pelėdyną papūtus stipresniam vėjui, popiergalis ėmė ir išskrido. Kaip apšiktas popieriaus gabalas gali skristi?! Na, tiesa sakant, ta užuomina neskrido, o greičiau tėškėsi ant žemės.
- Reikia leistis žemyn ir paieškoti lapelio. Manau, turėtų būti kažkur netoli bokšto, - tarstelėjo Levanda žiūrėdama į kompanionę išsprogusiomis akimis ir vis dar netikėdama, kad išmatomis išterliotas popierius gali imti ir palikti pelėdyną.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1144
  • Taškai: 35
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #483 Prieš 6 mėnesius »
Dori sukikeno, kai pamatė, jog draugė su pagaliuku bandė ištraukti lapeliūkštį iš po pelėdos užpakalio. Kad ir kaip ten bebūtų, bet šis būdas, nors ir žiobariškas, turėjo suveikti. O ką daugiau daryti, jeigu šaukiamieji kerai nepadėjo?
Merginų nelaimei, jau beveik pasiekus tikslą, vėjas ėmė ir nupūtė Klastūnyno vadovo paruoštą užuominą, ką panelėms daryti toliau. Tokiais atvejais Dori įprastai susinervuodavo ir ją apimdavo neigiamos emocijos, užvaldydavo didelis pyktis, tačiau dabar Mendel tik liūdnokai atsiduso. Apėmė ne pyktis, o kažkoks tingulys, susimaišęs su šiek tiek beviltiškumo.
- Levanda, nejau tu manai, kad mums pavyks rasti tą lapelį? - pesimistiškai paklausė.
Iš Dori balso buvo dingęs visas juodaplaukei įprastas entuziazmas. Galbūt dėl to, kad jau ir šiandienos rytas buvo sumautas, o gal tiesiog dėl to, kad šiuo metu trylikmetės nuotaikos dažnai keisdavosi, bet dabar Dori nebeturėjo jokios nuotaikos ieškoti nei to, nei kitų lapelių.
- Žinai, o gal tiesiog spjaunam į viską ir einam valgyti? - pasiūlė.
Tačiau kažkur širdyje Dori norėjosi rasti tą lapelį. Ne dėl savęs, bet dėl Matthew. Norėjosi pasiekti tikslą ir iki pat finišo nueiti žaidžiant šį jo suorganizuotą žaidimą. Trečiakursė negalėjo paaiškinti, kodėl, bet ji troško, jog profesoriaus Turner darbas būtų pavykęs. O jis bus pavykęs tik tada, jeigu bent kažkas iš mokinių pasieks tikslą.
- Na, gerai. Tiek to. Pabandykime surasti.
Merginos išėjo iš Pelėdyno.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 385
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #484 Prieš 5 mėnesius »
Jones žingsniavo pelėdyno link. Ėjo aplankyti savo pelėdos. Ji buvo vienintelė augintinė, kuri gyveno ne jo kuprinėje, kadangi jai reikėjo leisti laiką su savo gentainėmis. Vaikinukas nenorėjo gadinti pelėdai gyvenimo neleisdamas jai leisti laiko su kitomis pelėdomis. Juk tai kaip žmonėms socializacija ir bendravimas su kitais.
Kai švilpis įėjo pro duris, jo pelėda iš karto nutūpė vaikinui ant peties. Šviesių plaukų savininkas palesino pelėdą su šypsena. Jo dresūra vis tik nenuėjo šuniui ant uodegos. Dėl šios priežasties vaikinas buvo pakankamai patenkintas. Tačiau ramybės jam nedavė kitas dalykas. Mintys apie Adam. Švilpis iš tiesų seniai matė savo širdies užkariautoją. Gal Adam'as supyko? Ar įsižeidė? Ar jam tiesiog atsibodo Ryan'as? Šie klausimai tiesiog žudė septintakursį. Ta nežinomybė ir tas meilės jausmas. Tas skaudinantis meilės jausmas kai myli iki skausmo iki negalėjimo negalvoti apie tą žmogų. Rudų akių savininkas atsiduso pažvelgdamas į ramiai tupinčia augintinę.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • V kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 39
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #485 Prieš 4 mėnesius »
 Ech, žiema. Mergaitė laukė pavasario, mat žiema jau atsibodo. Kiekvieną dieną tas pats niūrumas, slogi nuotaika. Ir su tokiais šalutiniais poveikiais dar ir reikėjo mokytis ir kažko išmokti.. Ne šiaip sau stumti laiką herbologijos šiltnamyje, ar Magijos istorijos klasės galiniame suole. Kur dingo visas pozityvas, kurio pilna būdavo varniukė? Jis, toks jausmas, tiesiog išgaravo. Ir tai nebuvo gerai. Dabar Abigailė mielai būtų priėmusi nors lašelį tos pozityvo dozės iš ankstesnės, pavyzdžiui, pirmakursės Abigailės. Pirmakursė Abigailė buvo smalsi, nuolat domėjosi kažkuo. Pakliūdavo į nuotykius, kurie, aišku, dažnai baigdavosi nelaimėmis, bet ką gi. Bent jau yra ką prisiminti. O paskutiniu metu, Nestrof vis dažniau praleisdavo pamokas, nedarydavo namų darbų. Ir nebenutikdavo jokių įdomių dalykų. Ketvirtakursės gyvenimas buvo nuobodus ir monotoniškas.
 Ji žingsniavo į Pelėdyną aplankyti Relės. Vis rečiau užsukdavo ir pas savo pelėdą. Visai ją apleido, tad ši popietė puikiai tiko tam. Tam, kad išeitų iš bendrojo Varno Nago kambario, rudaplaukei reikėjo sutelkti visas turimas jėgas.
 Pelėdyne, aišku, buvo daug kitų pelėdų. Kai kurios priklausė Hogvartsui, kai kurios kitiems mokiniams. Tad keturiolikmetė net ne iš karto pažino savo pelėdą. Tik tada, kai ji atskrido ant peties, Abigailė atpažino savo Liepsnuotąją.
 Kitame Pelėdyno kampe stovėjo žavus vaikinukas su nuostabia pelėda ant peties. Jis patraukė merginos akį. Šviesūs plaukai, aukštas, dailiai apsirengęs, gal koks šeštakursis. Ir dar ta nuostabi pelėda ant dailaus peties. Nestrof atsibodo nuobodus gyvenimas. Tai apmąstė ir prieš tai. Tad kodėl nepaįvairinus jo?
 Aišku, reikėjo geros priežasties, dėl kurios būtų reikėję nueiti į tą Pelėdyno pusę. Tad mergaitė tyliai pasiuntė savo pelėdą atsitūpti būtent tame kampe, jog jai esą tai reikėtų ten nueiti. Puikiai įvykdžiusi savo spektaklio pradžią, pratęsė jį:
 -Rele.. Kodėl skrendi, kai noriu tave pamaitinti?-lyg tai nebūtų paliepta merginos pelėdai, pratarė ji. Tai buvo prasčiausias būdas užkalbinti vaikiną.-Sveikas,-trumpa pauzė.-Tavo pelėda labai graži.
 Ar buvo galima prasčiau pasirodyti? Tikriausiai ne. Net ne tikriausiai, o tikrai. Nestrof buvo taip siaubingai praradusi savo bendravimo įgūdžius, jog net nesugebėjo normaliai užkalbinti vaikiną.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 385
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #486 Prieš 4 mėnesius »
Vaikinukas ir toliau mąstė apie Adam'ą. Tas šiknius niekaip neišlindo iš Ryan'o minčių. Kodėl būtent mano mintys turi būti tokios? pats savęs klausė vaikinukas. Apskritai tie meilės reikalai jį vargino. Jis mąstė ar visa tai daro ne per anksti? Juk jie jauni ir pažįstami ne taip jau ir ilgai... Bet ar meilė gali laukti? Ar vėliau ji neišblės it tas vasaros kvapas rudenį? Ar ji neužges kaip nekurenama ugnis? Kol kas švilpis to nežinojo, tačiau savo mintis vis tiek apkraudavo tokiais klausimais, kurie apsunkindavo gyvenimą.
Jo pelėdžiuke mėgavosi dėmesio. Iš tiesų, Jones norėjo, kad ir pelėda gyventų kuprinėje, kadangi taip būtų daug paprasčiau ją rūpintis. Juk per visus pasiruošimus egzaminams, gyvūnų tyrimais jis visai nebeturėjo laiko. Jo jam trūkdavo vis labiau ir labiau. Jaunuolis bijojo, kad po kurio laiko visai nebeturės laiko savo pelėdai ir taip ji links nuskriausta.
Iš minčių vaikinuką ištraukė kitos pelėdos atskridimas arti jo. Tai buvo kiek keista, bet greitai pasigirdo ir merginos balsas. Panašu, kad ji šiek tiek pyko ant savo pelėdos dėl to, kad ji nuskrenda tuo metu kai tamsiai rudų plaukų savininkė ją nori pamaitinti.
- Sveika, - taip pat pasisveikino vaikinas. - Ačiū, taviškė pelėda taip pat graži. Girdėjau, kad tavo pelėda nuskrenda kai nori ją pamaitinti, galbūt reikia pagalbos? - pasidomėjo vaikinukas prieidamas arčiau žalių akių savininkės.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • V kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 39
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #487 Prieš 4 mėnesius »
 Mmm, naujas kadras. Dar ką tik galvojo, jog gyvenimas nuobodus, o štai, pasipainiojo objektas, dėl kurio jis gali toks nebebūti! Oj, kaip Abigailė panoro išlysti iš to liūdesio ir nuobodybės kiauto.. Bent akimirkai. Bent trumpai minutėlei nuveikti kažką, kas nebūtų susiję su mokslais.
 Ji atsargiai nužiūrinėjo aukštaūgį. Neprisiminė, kada jautėsi tokia susijaudinusi, kad gali nutikti kažkas įdomaus! Iš galvos visai pabėgo mintys apie mokyklą, šeimą ir nesekmes, kurios visą gyvenimą lygi rudaplaukę. Stovint prie vaikinuko tikrai buvo labai gera. Nestrof atsibudo iš savo svajonių tik tada, kai išgirdo balsą, kuris skambėjo lyg nuostabi kažkokio styginio instrumento grojama melodija. Oho. Netikėta.
 -Dėkoju,-tarė.-O taip, reikėtų, jeigu tik tau nesunku..
 Odievešvenčiausiasis. Varnė flirtavo siaubingai. Ir tikriausiai aišku, dėl ko-mergina absoliučiai neturėjo jokių įgūdžių ir patirties tuose reikaluose. Ji visuomet buvo tik buka moksliukė, kuriai niekas nesiseka. Tad iš kur čia mokėsi kalbint vaikinukus? Be patirties, o dar tokiam tyliam ir jautriam žmogeliui, kaip Abigailė, tai buvo šiek tiek misija neįmanoma. Bet ką gi, argi nereikia išlipti iš savo komforto zonos?
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 385
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #488 Prieš 4 mėnesius »
Ryan'as jautė, kad mergaitė į jį žiūri, tačiau nieko nesakė. Greičiausiai tai buvo smalsumas, kadangi jie nebuvo labai jau pažįstami. Jones, iš tiesų, sulaukdavo žvilgsnių ir kitų merginų ar vaikinų, tačiau jis buvo prie to pripratęs, o jo pačio žvilgsnis buvo skirtas tik vienam nuostabiam vaikinui, kuris ignoravo vaikiną jau labai ilgą laiką. Atrodė, kad Adam'as tiesiog vengia jo. Nebenori matytis, lyg šviesiai rudų plaukų savininkas būtų padaręs ką nors labai žiauraus ir blogo. O jis atrodo tikrai nieko nepadarė.
- Nėra už ką. Man nesunku padėti, - tarė prieidamas arčiau merginos. - Kuo tavo pelėda vardu? Man reiktų jos vardo, kad žinočiau kaip į ją kreiptis. O kaip reikia kreiptis į tave? - pasidomėjo vaikinukas pasitvarkydamas savo plaukus ir paleisdamas savo pelėda skristi tolyn. Kad ši galėtų paskraidyti, tačiau ji neskrido, o paklusniai tupėjo.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • V kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 39
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #489 Prieš 4 mėnesius »
 Ketvirtakursė stebėjo, ką daro jos pelėda Relė, tačiau sunkiai tesuprato. Sukiojo savo galvą, plazdeno sparnais (deja, nesėkmingai-nepavyko pakilti) skraidė tai šen, tai ten. Kitais žodžiais sakant-buvo neužmokėta nuostabi aktorė. Puikiai pasitarnavo planelyje, kaip susidraugauti su šiuo žaviu vaikinuku. Šaunuolytė.
 Jam priėjus arčiau ir dar paklausus vardų, varniukė visai išraudo kaip koks burokėlis. Gal ramiau?
 -Ji vardu Relė, o aš-Abigailė, ketvirtakursė varnanagė,-maloniai prisistatė rudaplaukė, užkišdama rudų plaukų sruogą už kairiosios ausies.
 Malonus jausmas užpildė nedidelę Abigailės širdį. Gal pagaliau atsiras žmogus, be tėčio, kuriam ketvirtakursė iš tiesų rūpės? Nes jau pasitaikė ne vienas, kuris gavo naudos ir pasitraukė. Bet Nestrof buvo naivuolė ir toliau tikėjo draugystėmis, nors daug kartų nuo jų nudegė. Ech..
 -O kuo tu vardu, paslaptingasis pelėdų gelbėtojau?-paklausė, norėdama pratęsti kalbą.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 385
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #490 Prieš 3 mėnesius »
Jaunojo magizoologo mintyse sklandančios mintys apie Adamą, mažėjo. Jis ėmė suprasti, kad greičiausiai vaikinukui neberūpi ir jam būtų geriau tiesiog sėdėti užsidariusiame savo kuprinėje kartu su gyvūnais. Bent jiems jis reikalingas, o ne taip kaip Adam'ui. Adam'ui panašu, kad jis buvo tik smagi ir trumpa pramoga. Jones pavardės nešiotojas tyliai atsiduso. Merginos atsakymas ir vėl jį ištraukė iš susimąstymų.
- Malonu. Merginai iš varno nago, pelėda turėtų būti tinkamas augintinis, - draugiškai pasakė. Puikiai žinojo, kad Varno Nago koledže visi yra labai protingi ir rimti žmonės. Švilpiai buvo labiau atsipalaidavę ir paprasčiau žiūrėjo į mokslus. Viskas jiems buvo lengviau.
- Na, nesu aš pelėdų gelbėtojas, - tarė rudaakis nusijuokdamas. - Mano vardas Ryan. Esu švilpis, - pridėjo Jones pasitvarkydamas savo plaukus. - Kokio amžiaus tavoji pelėda?
There's no such thing as fate.