0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • IV kursas
  • *
  • 142
  • Taškai: 50
  • Lytis: Moteris
  • Gyveni tik kartą
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #450 Prieš 8 mėnesius »
- Aš vardu Delfina, bet visi vadina Delfe. Aš trečiakursė, man trylika.
Merginai su kiekviena minute buvo vis labiau nejauku. Jei ji nebūtų perskaičiusi to laiško, ji būtų plepėjusi be sustojimo, ir visiškai nenorėtų dingti. Bet dabar, švilpė jautėsi siaubingai, nes žinojo, kad bet kurią akimirką Džonatanas gali suprasti, kad ši trečiakursė perskaitė tą itin asmenišką laišką.
Supratusi, kad Džo jau ima įtarti ją, trylikametė nesusilaikė ir neatsakingai leptelėjo:
- Aš tikrai neskaičiau tavo laiško!
Tai pasakiusi, Delfė užsimerkė iš baimės. Kąąąą? Juokauji? Ar tu proto turi, Delfe? Kodėl tu taip pasakei?Kodėl? Švilpė suprato, jog pasakiusi tai, ji tiesiog išsidavė.
Trylikametė greitai nutaisė žvilgsnį, rodantį, lyg ji nieko blogo nepadarė, ir iš vis ką tik čia atsirado. Bet žvilgsnis niekuo nepadėjo, nes Delfė jau aiškiai išsidavė savo žodžiais. Kodėl, Delfe, kodėl? Kodėl negalėjai patylėti? Kodėl tu išsidavei? Kodėl?

*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #451 Prieš 8 mėnesius »
Berniukas įsimetė rašiklį atgal į kišenę ir švilptelėjo savo pelėdai. Tiesa, tai tikriausiai nebuvo teisingas būdas pakviesti pelėdą, bet tai švilpis darė jau tris metus, taigi jo augintinė, rodos, jau buvo prie to pripratusi. Jis šyptelėjo. 
- Malonu susipažinti, - tarstelėjo Džonatanas, pasukdamas galvą į Delfės pusę. – Aš irgi trečiam kurse, tai tikriausiai dėl to tu man atrodei kažkur labai matyta, - pripažino jis. – Tiesiog niekada iki šiol nekalbėjom. Keista, kai pagalvoji, kad jau eina treti metai. - Tada paėmęs savąjį laišką ėmė atsargiai rišti jį prie kojelės savo pelėdai, atplasnojusiai prie berniuko. 
Delfei pareiškus, kad laiško neskaitė, ir dar šiek tiek nervingai paaukštėjusiu balsu, Džo atsiduso ir pilnai atsisuko į ją, bet akis įsmeigė į žemę, nepalaikė akių kontakto. Ji visiškai patvirtino jo nerimą. Jis kelias sekundes nejaukiai taip ir prastovėjo, mąstydamas, ką jai atsakyti, tada pakėlė akis į švilpę. 
- Na, čia mano paties kaltė, kad taip neapdairiai palieku savo daiktus, - pasakė berniukas galiausiai, tada gūžtelėjo pečiais. – Turbūt turėjau žinoti. – Jis nusisuko ir pabaigė rišti laišką. Timptelėjęs patvirtino virvelės tvirtumą, ir juo patenkintas mostelėjo pelėdai skristi. Ši greitai išplasnojo ir netrukus jos jau net nebebuvo matyti danguje. Štai jo laiškas, įvėlęs į šią nepatogią situaciją, buvo dingęs. Tiksliau, buvo ne dingęs, bet iškeliavo pas tą, kuriam ir buvo skirtas. 
- Žinai, mano mama man pats brangiausias žmogus, - pasakė Džonatanas po dar kurio laiko. Kažkodėl jautėsi taip, lyg jam reikėtų pasiteisinti prieš šią žavią mergaitę, kodėl rašė tokį asmenišką laišką būtent mamai, o ne kokiam nors draugui, juk atrodė labai kvaila ir vaikiška. Bet kito pasiteisinimo neturėjo, kaip tik faktą, kad mama visuomet jį suprasdavo ir palaikydavo. Jam staiga pasidarė netgi kiek smalsu, o kam gi laiškus rašo Delfė – juk ne veltui atėjo čia į pelėdyną, be tikslo į šią smirdančią vietą eiti niekas tikrai nenorėtų – ir koks gi žmogus jai yra pats artimiausias. Bet susilaikė šito tiesiogiai nepaklausęs. Kol kas tiesiog žiūrėjo, kaip šitas nejaukus ir netikėtas pokalbis vystysis toliau. 


*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • IV kursas
  • *
  • 142
  • Taškai: 50
  • Lytis: Moteris
  • Gyveni tik kartą
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #452 Prieš 8 mėnesius »
Kai Delfė neatsakingai leptelėjo apie perskaitytą laišką ir Džonatanas į ją atsisuko, mergina manė, kad mirs iš gėdos. Ji jautė, kad jai kyla nepaaiškinamas pyktis ant visko: Ant savęs, kad skaitė tą laišką, ant laiško, kad buvo toks asmeniškas. Toks pyktis kilo, kol galiausiai ji užsimerkė, suvokė situaciją, atsimerkė.
- Aš tikrai labai atsiprašau! Man tiesiog...buvo labai smalsu, - atsiduso trylikametė. Buvo sunku taip kalbėti.
Pasijutus nejaukiai tylai, trečiakursė apsižvalgė. Pykčio nebebuvo, buvo tik didelė baimė.
- Man brangiausias žmogus yra mano sesuo, Amanda. Aišku mes visiškai skirtingos ir būdamos kartu labai dažnai pešamės ir pykstamės. Tada taikomės, kad vėl galėtumėm susipešti. Aš visada maniau, kad mano mama Amandai nuolaidžiauja, o mano sesei atrodo, kad mama nuolaidžiauja man. Kiekvienais metais atvykus į Hogvartsą tėvai liepia parašyti laišką kaip sekasi. Bet dažniausiai rašau Amandai. Man toks jausmas, kad ji vienintelė mane supranta.
Delfė pagaliau pradėjo suprasti, kad pradeda išsiplepėti. Nuostabu. Ką tik bijojai dėl laiško, o dabar jau imi pliurpti. Na, Delfe, kodėl tu tokia apgailėtina?

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • III kursas
  • *
  • 164
  • Taškai: 123
  • Lytis: Moteris
  • iki Kalėdų liko 31 diena
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #453 Prieš 7 mėnesius »
Nusiėmusi gobtuvą Cristal pasijuto kiek geriau. Nors šlapi plaukai buvo išsitaršę ir prilipę prie veido, o viduje batų dėl šlapdribos žliaugte žliaugė vanduo, ji bent jau buvo po stogu. Tiesa, atsigauti po kelionės nepadėjo ir pelėdų dvokas, kurį grifė, dėl per jautrios uoslės, užuosdavo puikiai. Pro pelėdyno langus žaliaakė matė, kad pūga įsismarkavo.
Šeštadieniniam pasivaiksčiojimui Cristal galėjo pasirinkti geresnį orą. O ir į pelėdyną ateiti išsiųsti laiškų pirmakursė galėjo ateiti sausa ir iš bendrojo kambario.
Pelėdyne Cristal nesilankė nuo žiemos pradžios. Tėvams ir geriausiai draugei nebuvo atrašiusi jau kelias savaites, niekaip neprisivertė prisėsti ir parašyti laiškus.
Grifė susirado kokią mielesnę pelėdą ir jau ruošėsi pririšti jai prie kojelės vieną iš savo laiškų, kai toji, turbūt nepanorusi kur nors skristi per tokį orą, pakilo ir nuskrido ant aukštesnsės staktos, kur pirmakursė negalėjo jos pasiekti. Šiek tiek susierzinusi Cristal priėjo prie arčiau jos esančios rudos pelėdos ir atsargiai pririšo jai prie kojytės laišką. Kol pelėda nenuskrido, mergaitė patikrino ar tikrai užrašė reikiamą adresą, o tada stebėjo kaip paukštis išlekia į lauką.
Margot laiškui ji susirado pilkšvą, palyginus su kitomis didesnę, pelėdą. Žiobarei draugei grifė aprašė visus per šiuos pusę metų patirtus nuotykius Hogvartse. Pirmakursė vėl patikrino adresą ir pririšusi pelėdai prie kojos laišką žiūrėjo kaip ji pakelia sparnus ir išskrenda į lauką.
Dar kelias minutes stovėjusi ir žiūrėjusi į pelėdas esančias prieš save Cristal atsitokėjusi pasuko pelėdyno durų link, kur jos laukė ilga ir paini kelionė į bendrąjį kambarį.
Home is where the waves are

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #454 Prieš 2 mėnesius »
Apniukusią popietę Alrisa kopė dar neaplankytos vietos - pelėdyno - link. Ji kažką burbėjo po nosimi, greičiausiai keikė laiptus ir vėją, be paliovos taršantį jos plaukus. Tie patys oro gūsiai nuo lūpų plėšė gan negražius žodžius bei tirpdė vėjo keliamame triukšme. Juodaplaukė nė karto nesustojo, tik kartais pakeldavo galvą. Kvailiai tie burtininkai. Neturi pakankamai smegenų net liftui įrengti. šmėkštelėjo paniekinama mintis. Bet greitai tai primiršo, nes pateko ten, kur norėjo. Kiek padususi nuo kopimo, mergaitė pakėlė akis.
Ši vieta buvo bjauri ir purvina. Pilna plakančių sparnais pelėdų bei nešvarių baltų dėmių ant grindų. Tačiau tai buvo garantija, kad niekas daugiau čia nesilankys. Be protarpiais suūkiančių, išskrendančių ir grįžtančių paukščių, čia buvo visai ramu. Vis dėlto, jai nebuvo ką veikti. Plunksnuotosios augintinės neturėjo ir nenorėjo. Klastuolė prisimerkdama giliai atsiduso:
-Taip... Pati švariausia Hogvartso vieta...
Alrisa žvalgydamasi lėtai priėjo prie lango. Ketino atsiremti į palangę, bet paskutinę sekundę atšoko nuo jos. Ten baltavo dar viena pelėdų palikta ,,dovanėlė". Veide pasirodė pasišlykštėjimo kupina šypsena.
-Ot bjaurybės... - sumurmėjo ir, net nepažvelgusi į gražią rudenišką panoramą, atsisuko vidun.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Alrisa Fuentes »

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 30
  • 77 teleskopai (20-11-22)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #455 Prieš 2 mėnesius »
Kur Liucija?! Man reikia Liucijos! mintyse klykė Elliw lakstydama po visą Hogvartsą. Rankose ji laikė teleskopą, tiksliau, jo liekanas, tad dabar ieškojo draugės, kad jį sutaisytų. Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje buvo kažkur dingusi - ar bent jau jos niekaip nerado Elliw. Velsietei ir į galvą neatėjo patikrinti tokių neįprastų vietų kaip Švilpynės bendrasis ar mergaičių kambarys. Ne, ji klaidžiojo po visą pilies teritoriją.
Galiausiai užlipusi laiptais mergaitė atsidūrė... Kažkur. Ji visai nežinojo, kur tiksliai yra, tačiau tikėjosi bent jau čia rasti Liuciją.
Išgirdusi keistą ūbavimą Elliw sutriko: kurgi ji atsidūrė? Atsargiai žengusi garso link pamatė daugybę pelėdų. Ką jos čia daro? susidomėjo švilpė, kai pajuto, kad čia dar kažkas yra.
- Liucija? - viltingai paklausė ji. Nukreipusi žvilgsnį gavo skaudžiai nusivilti: kad ir kas buvo ta mergaitė, ji tikrai nebuvo Liucija. Rudaplaukė neslėpė nusivylimo - koks skirtumas, ką pagalvos kažkokia mergiūkštė, kuri jai tikrai negali padėti? - Tu ne Liucija.
Tai buvo ištarta tokiu tonu, tarsi mergaitė nebūtų susivokusi nesanti Elliw gelbėtoja iš visų bėdų. Velsietė norėjo prieiti prie lango - gal ten ateitų stebuklingas suvokimas, kur būtų galima rasti draugę? Deja, žengusi vos porą žingsnių ji paslydo ant baltų "dovanėlių", kurias pelėdos paliko ant grindų, ir griuvo tiesiai į nemažą tų pačių "dovanėlių" sankaupą.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #456 Prieš 2 mėnesius »
Per visą savo nereikalingą ir menkutį išgąstį Alrisa nepajuto, kaip kažkas atėjo. Todėl atsisukusi išgirdo tik kaltinamą toną ir į ją spoksančią mergiotę. Susierzino. Ką ji čia nusišneka? Dar neužteko įžūlumo įsibrauti, tai dar mane kažkuo kaltina.
-Žinoma, kad aš ne Liucija. - Pala, Liucija?! Ji prisiminė šį vardą. Tai buvo baltaplaukė, kepanti itin skanius keksiukus. Tame keistame mokinukų susirinkime ant kalvos ji, regis, buvo pati vyriausia. Bet net šie faktai visiškai neužčiaupė klastuolės burnos. - Ieškai jos, kad pamaitintų tave? - šyptelėjo nuo tokios minties, kol akys nukrypo į nuolaužas rankose. Ji šįkart tingėjo aiškintis, kas ten kadaise buvo, todėl tik trumpai pridūrė:
-Savo draugės šioje vietoje nerasi. Čiuožk iš čia.
Nepažįstamosios buvimas varė iš kantrybės, o ypač - jos bukumas, kuris puikiai atsispindėjo žodžiuose ir veiksmuose. Alrisa tiriamai žvelgė į mergaitę, o kai ši žengė pirmuosius žingsnius iki palangės, truputį atsitraukė atgal. Gal ji kurčia? Ar nesupranta, ką sakau? Gal jai stogas nučiuožęs? Mokinė dar būtų palydėjusi ją kokiais nors žodžiais, bet rudaplaukė netikėtai paslydo ir pataikė tiesiai į ,,dovanėlių'' krūvą. Išsišiepė iki ausų, klastuolė būtų nusikvatojusi, bet atėjo geresnė mintis.
-Taip tau ir reikia! - Alrisa priėjo ir pabandė įspirti jai, kad greičiau išsinešdintų. Tačiau tik pati skaudžiai nudribo šalia ir susimušė. - Žiūrėk, ką darai, invalide!

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 30
  • 77 teleskopai (20-11-22)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #457 Prieš 2 mėnesius »
Elliw nesuprato, ką čia nusišneka šita bjauri mergiūkštė. Kodėl Liucija turėtų ją maitinti? Ne, geriausios ir protingiausios mergaitės Hogvartse darbas yra taisyti teleskopus. Juk pavalgyti galima ir didžiojoje salėje. Norėjo taip ir pasakyti, tačiau tada išgirdo dar nemalonių žodžių. Velsietė susiraukė. Kas jai negerai? susimąstė mergaitė. Galbūt šiek tiek keista, kai šitą klausimą užduoda Elliw, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad šita bjauri mergaitė turi kažkokių rimtų problemų.
Tiriamas žvilgsnis, nepaleidęs švilpės, kol ji bandė prisiartinti prie palangės, buvo itin įtartinas. Elliw jautėsi vis nejaukiau. Žinoma, labai prie to prisidėjo ir tai, kad ji skaudžiai plojosi ant grindų. Tiesa, net ne ant grindų. Deja, paukščių paliktos staigmenos nė kiek nesuminkštino smūgio, tad dabar skaudėjo visą kūną. Ir vėl.
- Liucija? - viltingai kreipėsi ji išgirdusi kažką ateinant. Ar jau pamiršo, kad čia buvo tik kažkokia bjauri mergaitė, ar tikėjosi, kad jos gelbėtoja gali atsirasti iš nežinia kur, neaišku. Deja, paaiškėjo, kad jos draugė kol kas čia nepasirodė. Elliw pakartojo garsiau: - Liucija?!
Nespėjo daugiau nieko padaryti, kai staiga išgirdo kažkokį dunkstelėjimą. Šiek tiek išsigandusi švilpė atsisėdo. Vis dar skaudėjo viską, tačiau nuotaika šiek tiek pasitaisė: pasirodo, bjaurioji mergiūkštė dėl kažkokių priežasčių įsitaisė šalia jos. Elliw patenkinta išsišiepė. Neberūpėjo, kad ji pati maudosi tose pačiose pelėdų išmatose. Daug svarbiau buvo tai, kad kenčia ir šita bjauri mergaitė, kuri nėra Liucija.
- Tu ne Liucija, - dar kartą pranešė naujieną mergaitei Elliw.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #458 Prieš 2 mėnesius »
Alrisa gavo tai, ko nusipelnė. Nors ne, ji gavo su kaupu: paprastas plojimasis ant žemės buvo nepalyginamai mažiau skaudesnis už kalbėjimąsi su kažkokia nevisprote, kuri mokėjo vos tris žodžius. Štai ir dabar, kai nudribo, ji tik kartojo Liucijos vardą.
-Ė, tu, ar daugiau nieko nemoki pasakyti? - tyliai sumurmėjo keldamasi. Juodaplaukė kiek nurimo, atrodė, kad trumpam susitaikė su esama situacija.
Atsisėdusi šalia mergaitės sunkiai atsiduso. Nuo sutrenkimo skaudėjo galvą, gal todėl ji toliau laikėsi tykiai ir tylėjo. Tikriausiai būtų tiesiog ramiai atsistojusi ir išėjusi, jei ne Ta, kuri moka tris žodžius. Ji dar kartą pranešė tai, kas buvo ir taip aišku. O jau balso tonas... Būtent tai lėmė, kad klastuolė spjovė į galvos sopulį ir karktelėjo:
-Ar tu kada nors užsičiaupsi? - smegenis netikėtai prarėžė skausmas ir ji trumpam užsimerkė. Susiraukė. Mokinė suspaudė lūpas, bet, laimei, nemalonus jausmas greitai nuslūgo.
Alrisa nusprendė pagaliau stotis ir dingti iš čia. Blogiau vis tiek nebus. Kilstelėjo ranką nuo žemės, o jau ir taip subjurusį veidą iškreipė dar viena pasibjaurėjimo grimasa. Delnas buvo purvinas nuo pelėdų paliktų staigmenėlių. Fui. Pirmakursė apsidairė. Ilgai nesvarsčiusi nusivalė ranką tiesiog į šalia sėdinčios įsibrovėlės apsiaustą.

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 30
  • 77 teleskopai (20-11-22)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #459 Prieš mėnesį »
Elliw niekaip negalėjo suprasti, kodėl šita bjauri mergiotė taip pyksta. Kas čia tokio blogo, kad jai reikia Liucijos? Ar būtina kabinėtis? Rudaplaukė sėdėjo išmatų krūvoje ir mąstė. Apsvarstė visas galimybes, kodėl šita mergaitė galėtų būti tokia bjauri, bet nė viena neatrodė pakankamai reali. Ne, tikriausiai jai tiesiog buvo kažkas negerai. Galbūt ji serga? susirūpino rudaplaukė, tačiau kaip tik tuo metu mergaitė ir vėl parodė savo bjaurumą.
- Ne, neužsičiaupsiu, man reikia Liucijos! - įsižeidusi užriko ji, jau pamiršusi, kad vos prieš akimirką rūpinosi, ar tai bjaurybei viskas yra gerai. Norėjo stotis, tačiau ana ją aplenkė. Ir dar turėjo tiek bjaurumo nusivalyti ranką tiesiai į jos, Elliw, apsiaustą! Švilpė dar labiau supyko. Kažkokia mergiūkštė, kuri nėra Liucija, ant jos šaukia, o po to terlioja apsiaustą! Ne, to tikrai nebus. Nebuvo fiziškai stipri, tad negalėjo labai galingai stumtelėti bjauriosios mergaitės, tačiau padarė tai iš visų jėgų. Pati skubiai atsistojo ir dėl visa ko tuo pačiu tonu priminė:
- Tu ne Liucija.
Tiek laiko, kiek ji praleido pelėdyne, buvo užtektinai, kad susiprastum: Liucijos čia nėra. Laiko užteko netgi Elliw. Tad ji jau norėjo eiti sau ir draugės ieškoti kažkur kitur. Deja, vos žengusi žingsnį užkliuvo už bjauriosios mergaitės ir vėl tėškėsi ant grindų.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #460 Prieš mėnesį »
Gal viskas būtų buvę gerai, jei tos mergiotės protas nebūtų pradėjęs veikti. Ir ji prabilo būtent tada, kai Alrisai susopo galvą! Tai padidino skausmą, o nemalonus, rėžiantis balsas pradėjo kone spengti ausyse. Žinoma, šiek tiek stebino tai, kad rudaplaukė išties mokėjo kalbėti, bet dar ir dėl šio atradimo troškimas dingti iš čia tik sustiprėjo.
Deja, stojantis klastuolė buvo netikėtai nustumta ir, reikia pripažinti, stebėtinai stipriai. Lūpų nepaliko joks pasipiktinęs riksmas, tik iš plaučių išėjęs oras. Kryčio akimirką nelauktai praskriejo kvaila mintis, kad galbūt nereikėjo taip bjauriai elgtis su ta mergiūkšte ir valytis ranką į jos apsiaustą.
Tačiau galvai atsitrenkus į sieną toks nereikšmingas pastebėjimas greitai dingo, užleidęs vietą pykčiui. Smegenis užvaldė pulsuojantis skausmas. Negana to, koją skaudžiai užkliudė ta pati beprotė ir nuvirto šalia. Su neapykanta akyse Alrisa pabandė jai spirtelėti, bet nelabai išėjo, tik vos vos stumtelėjo. Kad ją kur! Po visų šitų kilimų ir kritimų jėgų tikrai buvo sumažėję, todėl ji kol kas nieko nesakė. Šiai kvaišai tikrai nereikėjo eikvoti likusios energijos. Ir išvis, ko siekė čia pasilikdama? Juodaplaukė vis dar sėdėjo, remdamasi į iš akmenų sumūrytą sieną.
Mintyse nuaidėjo jos šūksnis, jis priminė tai, ką norėjo užmiršti. Tu - ne Liucija! Tu ne... Tu ne... Sopulį pakeitė tie besikartojantys žodžiai, atrodė, kad galva sprogs nuo jų. Sprogs, išsitaškys. Tegu. Bent taip sugadins tos nerangios mergiotės gyvenimą. Deja, tai neįvyko. Tik pamažu nuslopo keisti atgarsiai,
galva pradėjo dūgzti kaip avilys nuo užplūdusių spėjimų, klausimų. Į juos reikėjo atsakyti. Tačiau tokiam darbui atlikti, visų pirma, buvo būtina pasistiprinti.
Pirmakursė iš kišenės išsitraukė keletą mažyčių bandelių su lašinukais. Nepaisant neapetitiškos aplinkos, ji godžiai atsikando. Pasklido nuostabus kvapas, netgi kiek pramušantis pelėdyno smarvę. Klastuolė nelaiku susivokė esanti šalia labai pavojingo padaro - puskvaišės rudaplaukės - ir pamėgino šiek tiek pasislinkti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Alrisa Fuentes »

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 30
  • 77 teleskopai (20-11-22)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #461 Prieš mėnesį »
Vos tik Elliw vėl drėbėsi ant grindų, pajuto dar vieną smūgį. Nelabai suprato, kas čia atsitiko, tačiau kilo įtarimas, kad čia tos bjaurios mergiūkštės - ne Liucijos - kaltė.
- Atstok tu nuo manęs! Tu ne Liucija! - užriko švilpė, stengdamasi pasitraukti kiek toliau nuo nemaloniosios mergaitės. Deja, pelėdyno grindys nebuvo pati švariausia vieta, tad rudaplaukė dar labiau išsiterliojo. Dėl visko kalta šita bjaurybė! Elliw pajuto keistą neapykantą. Turint omenyje, kad šita mergaitė dar nė karto nebuvo atėmusi teleskopo (kiek prisiminė velsietė), toks jausmas buvo labai netikėtas. Tačiau ji gerokai suerzino antrakursę. Norėjo pašokti ant kojų, tačiau turint omeny jos sėkmę nereikia stebėtis, kad nepavyko to padaryti. Tiesa, šį kartą bent jau neužvirto ant ne Liucijos.
O ta, pasirodo, turėjo tiek šlykštumo dar čia ir valgyti! Elliw spoksojo į ją netikėdama savo akimis. Ir, žinoma, ji traukėsi tolyn nuo velsietės. Tai buvo labai gerai, mat pastaroji jau seniai nenorėjo turėti reikalų su šita bjauria mergaite.
- Tau visai su galva negerai, - staiga pareiškė Elliw. Ji žinojo, kad retkarčiais už ko nors užkliūna ar pamiršta. Bet vis dėlto... Mėšlo krūvoje ji nevalgo! Ta mintis pakišo idėją. Bjaurią idėją, tačiau juk ir mergaitė bjauri, tad kodėl ne? Rudaplaukė patenkinta nusišypsojo ir pagaliau šiaip ne taip atsistojo nuo grindų. Logiškiausia, ko gero, būtų buvę tiesiog išsinešdinti. Bet, kaip žinia, Elliw nebuvo pati logiškiausia Hogvartso mokinė. Tad ji prisiartino prie bjauriosios mergiūkštės. Kurį laiką spoksojo į tą bandelę ir galvojo, ar verta įgyvendinti idėją. Tikrai taip! ryžtingai nusprendė rudaplaukė, pati nustebinta savo bjaurių užmačių. Bet nuosprendis buvo tvirtas, tad ji pasilenkė ir prisivertė paimti šiek tiek išmatų iš krūvos. Ilgai nesvarsčiusi ir bandydama neapsivemti ji užmetė mėšlą tiesiai mergiūkštei ant bandelės.
- Gero apetito, - burbtelėjo Elliw.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #462 Prieš 3 savaites »
Išgirdusi balsą Alrisa tik kilstelėjo beveik nenustebusias akis. Ta mergiotė pasidarė per daug nuspėjama. Vieną akimirką vis dar čiaumojo bandelę, o kitą - sugalvojo prabilti:
-Tau irgi. - lūpos kiek pašaipiai nusiviepė.
Greičiausiai būtų kažką kandesnio pridūrusi, bet noras pajusti dar vieną dangišką kąsnelį burnoje užčiaupė ją. Kol mėgavosi juo, žvilgsnis dėl visa ko nebuvo nuleistas nuo rudaplaukės, kuri kažkaip pagaliau sugebėjo atsistoti. Ir netgi prieiti. Tačiau nuo jos pradėjusi sklisti pelėdų kakučių smarvė privertė susiraukti. Pirmakursė tyliai pasigailėjo, kad prieš valgydama nepasitraukė dar toliau, o juk tikrai galėjo tai padaryti. Būdama beveik paskendusi savo mintyse, ji tik paskutinę sekundę pamatė, ką priešė ruošiasi daryti. Pamėgino patraukti ranką su skanėstu, bet raumenys tarsi sustingo ir ėmė neklausyti. O tai, ko visai nenorėjo, įvyko.
Akimirką klastuolė tiesiog suakmenėjo. Žvelgė į siaubingai sugadintą bandelę, kol per kelis širdies dūžius tas vaizdas įsiminė amžiams. Ją ganėtinai ramiai padėjo į šoną. Prie išgyvenamų jausmų stipriai prisidėjo ir ištarti mergiūkštės žodžiai.
Lyg antgamtinių jėgų vedama, netikėtai ji pakilo ir tuojau įsikibo mokinei į atlapus, nekreipdama dėmesio į purvinus jos drabužius.
-ŠITOKIA NEPAGARBA MAISTUI!!! KAIP TU DRĮSTI?!!! AŠ TAU PARODYSIU ,,GERO APETITO’’!!! - užstaugė iš visos sveikatos, kad net mažas būrelis išsigandusių pelėdų išskrido iš pastato. -...tu dar pasigailėsi! - kur kas tyliau sušnypštė ir paleido kūtvėlą šiek tiek stumtelėdama, vildamasi, jog ji nugrius į dar vieną ,,dovanėlių’’ krūvelę.
Ir ne tik dėl to norėjosi tą mergiotę užspardyti. Alrisa užgniaužė šį norą žinodama, kad ji nusipelnė kur kas baisesnių dalykų. Kol pamažu galvoje dėliojosi planas, atsidususi ji pasiėmė maišelį su nesuvalgytais kepiniais.
Atėjo laikas. Klastuolė pakėlė ir paleido subjaurotą bandelę jos pusėn, labai trumpai veide šmėstelėjo liūdna išraiška, tikriausiai dėl to, kad teko atsisveikinti su maistu. Bet tai buvo geriausia baigtis, kokia galėjo ištikti jį. Beliko tikėtis, kad pataikys tiesiai į tą buką, kvailą marmūzę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Alrisa Fuentes »

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • II kursas
  • *
  • 222
  • Taškai: 30
  • 77 teleskopai (20-11-22)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #463 Prieš 2 savaites »
Elliw neprisiminė, kas "jai irgi", tad paprasčiausiai nieko nebesakė. Ji suprato, kad ši mergiūkštė - ne Liucija - yra labai bjauri, tad neverta kreipti pernelyg daug dėmesio. Švilpė nutarė, kad būdama su tokia kvaile sukvailės ir pati, tad reikėjo kuo greičiau baigti čia reikalus ir galų gale eiti toliau ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje.
Net ir ši rudaplaukė suprato, kad ant maisto mėtyti mėšlą nėra labai normalu. Vis dėlto ir šita bjauri mergiūkštė nebuvo normali. Juk ne Liucija. Tad būtent taip ir padarė. Ir vis dėlto tokio riksmo nesitikėjo. Elliw net išsigando ir jau norėjo atšokti, tačiau nespėjo: bjaurybė ją pastūmė, ir velsietė drėbėsi atgal į išmatų krūvą. Laimei, bent jau veido nesubruko į smirdančią krūvą. Rudaplaukė klyktelėjusi bandė pašokti, tačiau paslydo ir dar labiau išsimozojo mėšle. Apsivertusi ant nugaros pakėlė galvą, tačiau tik tam, kad pamatytų atlekiančią bandelę. Žinoma, nebuvo tikra, tačiau spėjo, kad tai yra ta pati išteptoji. Laimei, ji tik vos palietė mergaitės plaukus ir nuskriejo kažkur tolyn. Elliw labai supyko ir šiaip ne taip atsistojo. Priėjusi prie bjauriosios mergiūkštės ji pasilenkė ir dar kartą priminė:
- Tu - ne Liucija.
Ilgokai svarstė, ką daryti. Juk reikėjo šitai bjaurybei kažkaip atkeršyti. Tik ji buvo kalta, kad Elliw visa purvina. Tai buvo tik jos kaltė, kad švilpė vis dar neįsivaizduoja, kur yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Staiga į galvą atėjo mintis. Jeigu ji yra visiškai purvina, kodėl ta bjauri mergiūkštė turi būti kitokia? Na jau ne! Tad rudaplaukė pasilenkė prie maistą laikančios mergaitės ir vos ant jos neužgriuvusi stipriai apkabino. Tai buvo patikimiausias būdas įsitikinti, kad ir ji bus visa išterliota pelėdų išmatomis.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai: 106
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #464 Prieš 1 savaitę »
Alrisa vos laikėsi nenusikvatojusi. Vis dėlto vienintelis garsas, kuris išsprūdo, buvo tik gana tylus prunkštelėjimas. Daugiau neparodžiusi jokių emocijų, ji nusisuko. Vien nuostabaus dungstelėjimo pakako pripildyti vaizduotę tikroviškais reginiais, kaip toji nevėkšla iki ausų maudosi mėšle. O kur dar po to sekęs gailus klyktelėjimas... Klastuolė neiškentusi pakėlė akis ir netikėtai nusiviepė, nors po akimirkos lūpų kampučiai nusviro, tarsi taip pagerbdami paskutinįjį bandelės skrydį. Kuris, deja, buvo nesėkmingas. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad jis vis dėlto šiek tiek kliudė rudaplaukę - jei didelės žalos nepadarė, vadinasi, būtina bandyti toliau. O tai pirmakursė ir ketino daryti, tik kitais būdais. Visų pirma, reikia kai ko... Ji jau žengė link vienos iš sienų, kuriose tupėjo pelėdos, kai tuo pačiu metu padarė baisią klaidą: nusigręžė nuo mergiotės. Ši žaibo greičiu kaipmat prisistatė šalia ir vėl ištarė tuos žvėriškai erzinančius žodžius. Veido išraiška spėjo pasikeisti į subjurusią.
-Ar tu kada nors užtilsi? - smegenų koridoriuose tebeaidint kvailam jos balsui, Alrisa nusprendė prabilti. Ketino įvykdyti savo sumanymą, kuris kvaišai priėjus arčiau tapo dar labiau įmanomas. Bet šio dalyko ji savo emocijomis neišdavė, tik atidžiai stebėjo, ką darys priešė.
Atrodo, kad sėkmė, padėjusi murkdyti ją purve, nusigręžė nuo londonietės. Tą akimirką galbūt neatrodydama itin priešiškai, ji paskatino kūtvėlą...apsikabinti. Iš pradžių sustingo kaip statula. Tačiau nuo kito kūno sklindanti šiluma greitai privertė atsipeikėti klastuolę, šioji žudančiomis akimis pervėrė mokinę.
-Atsikabink, šlykštyne! - piktai suurzgė ir įrėmė vargais negalais išlaisvintą delną į jos veidą, kaip švariausią vietą. Bandydama taip atsiplėšti, dešine ranka stengėsi išnarplioti pirštus, už nugaros susivijusius į kiečiausią mazgą. Beviltiška. Vis dar svilindama žvilgsniu tą kvailą marmūzę, ji tiesiog skaudžiai suspaudė rudaplaukės nosį. Beliko tikėtis, jog šioji nesugalvos kvėpuoti pro burną. Vis dėlto nemanė, kad kvaišai užteks tiek proto. Tamsios akys gręžte gręžė žalias.

Prašau, nepriminkit man niekas,/Kad mano siela tuščia,/Kad joje gaudžia vienišas vėjas/Ir tyliai skamba vienatvės daina.