0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #435 Prieš 4 metus »
Įsivyravus tylai Sigurdas nuleido akis ir atsirėmė į sieną šalia Delfės. Vaikinukas net nebandė jos nutraukti, mat buvo tikras, kad vėl viską sugadins. Jei ne savo elgesiu, tai bent žodžiais.
Mergaitei prabilus grifas atsuko galvą į ją ir mandagiai klausėsi. Taip, mandagiai, nes kitaip jo tylėjimo ir susikaupimo nebūtumei galėjęs pavadinti. Tačiau švilpei kalbant apie savo šeimą, islandas pagalvojo apie savąją. Taip, kiekvienas turime problemų. Vis dėlto pirmakursis girdėjo šviesiaplaukės šneką ir grįžo į realybę, kai burtininkė netikėtai nutilo. Delfės liūdesys šiek tiek persidavė ir jam. Sigurdas norėjo uždėti ranką mergaitei ant peties, bet susilaikė. Dar nežinia ką pagalvos. Ir po to jau bus po laiko. Laimei, mergaitė po kelių akimirkų prakalbo ir jos žodžiai ne kiek nuliūdino, bet kiek privertė susimąstyti šiaurietį. Jei aš būčiau grynakraujis...Ne to nebus. Anksčiau nuleista galva pakilo, akys žybtelėjo, tarsi didžiuodamosis negrynakraujiškumu. Tie pasipūtę burtininkai, nepažįstantys žiobarų... Bet mintis nutraukė atskriejęs klausimas. Nedaug spėjęs pagalvoti, grifas tarė:
-Na... Aš neturiu nei brolių, nei seserų. Motinos irgi nepažįstu, tiesą sakant, neprisimenu.-pirmakursis kiek sutrikęs trumpam nutilo. Jam buvo neįprasta pasakoti apie savo šeimą.- Tėtis apie ją niekad nepasakojo, nors gavus laišką iš Hogvartso prasitarė, kad ji- burtininkė ir ne islandė.
Lyg man to būtų užtekę. Prakalbęs apie motiną, islandas nejučiomis prisiminė miške matytą testralį ir nutarė pokalbį sukti ta linkme:
-Matai testralius? Turiu omenyje, kieno mirtį matei, jei...- Sigurdas kilstelėjo lūpų kampučius,-...matei juos.
Vaikinukas norėjo pasidalinti savo pastebėjimais su švilpe, bet susilaikė. Neaišku, ar ir ji gali matyti tuos keistus gyvūnus.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #436 Prieš 4 metus »
Vaikinui prašnekus apie testralius, Delfė susidomėjo.
- Na, aš matau testralius. Šie gyvūnai šaunūs. Maži testralių jaunikliai labai mieli! Mačiau savo dėdės mirtį. O ką tu manai apie testralius? Ar matai juos? Jei taip, ką matei mirštant?
Laukdama ką Sigurdas pasakys, ši nusišypsojo. Daug malonesnė tema...
- Tiesa... Man įdomu... Kam reikalingas guminis ančiukas?
Delfė pamanė, jog grifui gali būti keista, tad pridūrė:
- Na, aš grynakraujė... Taigi neįsivaizduoju kam žiobarai šį naudoja... Bet jei nežinai nesvarbu.
Delfė pažvelgė į jo mėlynas akis. Tikėjosi, kad paaiškins apie tą guminį ančiuką. Kiek šlamšto turi žiobarai?! Kam tas ančiukas?! Šiaip švilpė susigėdo, kad galvoja apie paprastą guminį ančiuką. Staigiai pridūrė:
- Ir kokia tavo mėgstamiausia pamoka?

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #437 Prieš 4 metus »
Testraliai šaunūs ir mieli? Ar tikrai?
-Matau juos, tik va... Nežinau, kieno mirtį mačiau... Kai pirmą kartą pastebėjau testralį,-Sigurdas tai pasakojo labiau sau, o ne švilpei,- jo sparnų mosavimas man priminė jūros bangavimą. Man rodos, kad tas žmogus tiesiog paskendo. Bet...kas jis?-vienuolikmetis pažvelgė į Delfę,- Manau, kad tai išsiaiškinsiu tik dar kartą susitikęs su testraliu.
Grifas nutilo, keista jam buvo girdėti save pasakojant tokios dalykus ir dar beveik nepažįstamam žmogui. Jis tikėjosi, kad mergaitė plėtos šią vaikinukui svarbią ir įdomią temą, bet apsiriko. Vietoj kokio nors paprasto klausimo ji uždavė labai keistą ir islandas susinervino. Taip ir galvojau... Mano problemos niekam nerūpi... Nereikėjo man nieko pasakoti. Šviesiaplaukis sugniaužė kumščius ir iš lėto atgniaužė. Visas pyktis buvo dingęs, bet susierzinimas - ne, tad tik ištarė:
-Guminis ančiukas...yra...žaislas.-mokinys pažvelgė į švilpę lyg ši nežinotų, kiek yra du plius du, tačiau toks žvilgsnis greitai dingo.
Netrukus Sigurdas visai nusiramino, sulaukęs normalaus klausimo. Tad jis iškart prabilo:
-Magiškų gyvūnų priežiūra, nes dažniausiai vyksta lauke ir galima pabendrauti su gyvūnais. Ir šiaip... netradicinė pamoka. O tavo?
Grifas pažvelgė į Delfę ir pridūrė:
-Buvai Islandijoj?

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #438 Prieš 4 metus »
Delfė klausydamasi kažkaip supyko ant savęs. Tas pokalbis apie testralius jam buvo svarbus! O tu pradėjai kalbėti apie guminį ančiuką!
- Mano mėgstamiausia pamoka irgi yra magiškų gyvūnų priežiūra! Kai baigsiu Hogvartsą, tikiuosi būsiu to dalyko profesorė... O, tu mėgsti gyvūnus?.. Aš irgi. Be to, atleisk man. Na, kad pradėjau kalbėti apie guminį ančiuką. Atsiprašau. Tai sakai jūros bangavimas? Keista... Gal ir nuskendo, - lemeno Delfė, nusivylusi kad negali nieko daugiau pasakyti.
Sigurdui prašnekus apie Islandiją, ši šyptelėjo. Seniai norėjo nuskristi į Islandiją.
- Ne.. bet visada norėjau ten nuvykti. Ten turbūt puiku. Tėvai žadėjo... Su sesėmis kitais metais ten vyksiu. Juk ten turėtų būti puiku?
Delfė šyptelėjo ir pažvelgė į jį.
- Sesės labai nori į Islandiją. Aš taip pat...

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #439 Prieš 4 metus »
- Nieko tokio,- tarė pirmakursis, kai Delfė pradėjo atsiprašinėti,-Viskas gerai.
Bet anaiptol nebuvo viskas gerai, nors švilpė vėl trumpam prisiminė praeitą temą. Kažkodėl Sigurdas jautėsi išsunktas, išspaustas kaip kempinė. Ne dėl bendravimo, bet dėl to, kad negalėjo papasakoti, kaip jaučiasi, kokios problemos jį spaudžia. Žinoma, vaikinukas galėjo išsakyti viską, kas jį naikina, neduoda ramybės, bet mergaitė, juo labiau švilpė, galėjo išpasakoti kitiems. Dar islandas nebuvo gerai susipažinęs su vienuolikmete, todėl viską laikė savyje. Bet nuo to geriau nepasijautė.
-Taip, ten puiku.-Nežinia kodėl, bet paskutinis ištartas žodis nuskambėjo labai sarkastiškai, todėl nieko nelaukdamas grifas pridūrė,-Jei esi pasiruošusi pamatyti krioklius, geizerius, lavos lygumas, šiaurės pašvaistę ir dar daugiau tai tikrai puiku. Kaip sutari su savo burtininkais tėvais?
Šviesiaplaukis nevalingai paklausė apie juos, nes norėjo susidaryti geresnę nuomonę apie grynakraujus burtininkus.
-Ar jie naudoja magiją kiekvieną dieną?

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #440 Prieš 4 metus »
Sigurdui pasakojant apie Islandiją, Delfė pajuto dar didesnį norą nusigauti į Islandiją. Bet galiausiai islandas paklausė apie Delfės tėvus, tad ši šiek tiek susimąstė.
- Na... Mes iš tikro gerai sutariam...   Mūsų šeima taiki... Tik va vienas žmogus negeras...
Švilpė nepasakojo apie savo brolį, gal dėl to, kad bijojo. Gal grifas visam Grifų gūžtos kambariui išpliurps apie merginos brolį. O tada visas Hogvartas sužinos.
- O apie magiją... Na..., - lemeno mergina galvodama ką pasakyti. - Mes nelabai įsivaizduojame kitokį gyvenimą. Tėtis ir mama būtinai naudoja magiją, nes toks jų darbas. Šiaip mes domimės žiobarų gyvenimu, mamai labiausiai įdomu...
Šiaip merginos pasakojimas nebuvo labai įdomus.
- Taip jie naudoja magiją kiekvieną dieną.
Merginai pasidarė smalsu:
- O ką tu manai apie grynakraujus? Neįsižeisiu..

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #441 Prieš 4 metus »
Domisi žiobarų gyvenimu, bet net nenutuokia, kam skirtas paprasčiausias guminis ančiukas... Grifas atsiduso. Gal reikėtų pabandyti paklausinėti, kaip mes naudojam įvairius daiktus...? Būtų įdomu išgirsti iš grynakraujės lūpų... Vaikinukas mintyse šyptelėjo, bet tuoj sukluso, gavęs atsakymą. Ką, kiekvieną dieną? O ko tu tikėjaisi? Juk jie burtininkai, tikriausiai ir Delfė žino daugiau burtažodžių už mane... Tačiau Sigurdas nepradėjo savęs dėl to menkinti, nes žinojo, kad yra gabus. Vis dėlto jis pernelyg nesistengė iš savęs išpesti visko, ką gali. Islandui buvo gerai ir taip. Todėl išgirdęs klausimą pirmakursis, neabejodamas savo žodžių teisumu, išrėžė:
-Neįsižeisi? Na, gerai...- Halgrimo sūnus nė pats nepajuto, kaip jo judesiai pasidarė laisvesni, kaip akys pradėjo paslaptingai žibėti,-Aš manau, kad grynakraujai burtininkai yra savimi pasitikintys, bet manantys esantys viršesni už kitus ir niekinantys ne tik mūsų, t. y. žiobarų, susikurtą pasaulį, bet ir pačius jame gyvenančius žmones. Žinoma, aš nekalbu apie tave,-grifas pažvelgė į švilpę,-o apskritai.
Vaikinukas nutilo, paslapčiomis dingo visas anksčiau matytas atvirumas, jausmingumas, bet jam rūpėjo išgirsti mergaitės nuomonę apie žiobarus, tad šiaurietis jau ramiau pridūrė:
-Sakyk tiesiai šviesiai, ką manai apie žiobarus?

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #442 Prieš 4 metus »
Delfė išgirdusi atsakymą mintyse susiraukė. Sigurdui pasakojant, ši pamanė, jog jis pyksta ir jaučia pašaipą burtininkams. Sigurdas taip nekalbėjo, bet merginai taip vaidenosi.
- Taip, burtininkai savimi pasitiki. Bet jie nėra tokie, kokius tu įsivaizduoji. Jie nemenkina žiobarų. Negalvok apie visus. Yra tokių, bet tai nėra dauguma. Gal kokie 23%.. 
Delfė neįsižeidė. Tiesiog norėjo ginti savo šeimą, savo kraują, gryną kaip...
Staiga ji gavo klausimą. Ką aš apie juos manau? Ką manai, Delfe?
- Na... Tiesiai šviesiai? Gerai, - Delfė juto, kad pradeda kalbėti sarkastiškai, tad nusiramino ir švelniu balsu ėmė kalbėti toliau. - Aš neįsivaizduoju gyvenimą be burtų. Neįsivaizduoju žiobarės gyvenimo. Aš jų nenemėgstu. Manau, kad jaučiu jiems gailestį. Žiobarų gydytojai... Jie pjausto žmones! Kaip tai galima? Manęs tėvai niekaip neprivers eiti pas gydytojus. Aš eisiu tik ten, kur mano gyvybė saugi - pas hilerius.
Delfė atsiduso. Žiūrėjo, ar Sigurdas  rėks, ar pyks, bet labiausiai bijojo ignoravimo.
- Atleisk, man, - sumurmėjo Delfė. - Tikriausiai tu teisus. Mes, burtininkai... Tikrai nesuprantame ir esame bjaurūs su žiobarais.
Delfė pažvelgė į mokinį su atsiprašimu ir nuėjo prie pelėdų. Galvojo, ką Sigurdas darys. Jei pries, švilpei be galo pasisekė. Jei nueis... ką gi, pati kalta. Jau įrodei, kad nesi taiki gera mergytė, kurios dažniausiai būna Švilpynėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Delfė Digori »

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #443 Prieš 4 metus »
Klausydamas Delfės nuomonės, grifas pamažu gniaužė kumščius. Pyktis taip pat lėtai kilo. Kaip ji gali taip kalbėti?! Ką ji sau mano?! Kiekvienas naujas švilpės žodis žeidė, augino pyktį. Visa laimė, kad Sigurdas neskubėjo, nes mergaitė atsiprašė. Tuomet rankos atsileido, nepasitenkinimas dingo, vaikinukas maloniai bei supratingai pažvelgė į pirmakursę. Jis suprato, kad verta gerbti kiekvieno nuomonę ir ją išklausyti. Toliau sekę žodžiai privertė šviesiaplaukį prabilti:
-Na, matai.-Vis dėl to buvo mano teisybė. Deja, švilpė jau buvo nuėjusi, tad šiauriečio žodžiai liko neišgirsti.
Apsižvalgęs islandas pastebėjo mergaitę ir neskubėdamas prisiartino. Jis tyliai tarė:
-Atleidžiu tau. Ir... iki pasimatymo...
Grifas nelaukė Delfės žodžių: apsisuko ir išėjo, mesdamas paskutinį žvilgsnį į pelėdas, tikėdamasis kada nors tokią įsigyti. Sigurdas patraukė link pilies, gurgždindamas baltą sniegą. Veide galėjai išvysti vos vos pastebimą, bet esamą šypseną. Vaikinukas jautėsi, galima sakyti, pakiliai. Lyg kas į orą būtų pripumpavęs daugiau deguonies. Iš tiesų pirmakursis džiaugėsi pabendravęs, bet taip pat šiek tiek liūdėjo, taip netikėtai nutraukęs pokalbį. Vis dėlto, šviesiaplaukis galvojo, kad tema jau išsemta ir šiandien jau užtenka bendravimo.

*

Neprisijungęs Megan Čeis

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #444 Prieš 4 metus »
Megan po ilgo laiko nusprendė parašyti tėvams laišką ir papasakoti apie savo nuotykius. Nuėjusi prie tos pačios rudai baltos pelėdos kur anasykį siuntė tėvams laišką pradėjo rašyti: Mieli tėvai,
Žinau rašiau jums jau senokai, bet prisikaupiau tiek daug naujš potyrių ir nuotykių, kad nieko nelaukdama viską parašysiu. Per visą pusmetį perskaičiau daugiau negu 20 knygų: apie magiškuosius gyvūnus, žiobarus ir vakar atradau lentyną apie Hogvarsto istoriją kur ten tiek daug įdomių knygų, kad tiesiog sprogstu iš džiaugsmo. Pradžiai pasiėmiau dvi knygas. Buvau nukaliavusi prie ežero ir ten radau seną medį, ten gan dažnai leidžiu laiką. Per pamokas sekasi neblogai, bet kartais atrodo, kad mano mintys nuklysta visai kitur. Mano koledžo kambarys yra nuostabus, daugiausia spalvų yra raudona ir oranžinė, betgi Jūs žinot kaip aš dievinu raudoną spalvą. Draugai daug nesusiradau, manau todėl, kad esu dar tik pirmakursė ir labai nedrąsi,bet tikiuosi laikui bėgant turėsiu bent kelis gerus draugus. O kaip jums sekasi? Kaip mažoji sesutė?
Labai jūsų pasiilgau tikiuosi greitai susimatysim.
Parašiusi laišką ji užrišo ritinėlį ant pelėdos kojytės ir paleido ją atgal. Megan taip lauke nesulauke, kada  tėvai gaus laišką ir jai atrašys. Jau pradėjo temti todėl apsisuko ir nužingsniavo link savo koledžo kambario...

*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #445 Prieš 4 metus »
Šį rudenį Džonatanas pirmą kartą įžengė į pelėdyną. Nors laiko nuo mokslo metų pradžios buvo praėję nedaug, bet ši vieta vis tiek jau buvo spėjusi pradėti šiek tiek dvokti tuo specifiniu pelėdų kvapu. Švilpis nepatenkintas susiraukė, stabtelėjo prie įėjimo ir apsidairė. Aplink buvo įsitaisiusios daugybė pelėdų, tiek daug, kad net buvo sunku pastebėti savąją. O ši buvo ruda su didelėmis baltomis dėmėmis. Ji, įėjus Džonatanui, šiek tiek guviau sumosavo sparnais ir link jo pasuko galvą. Švilpis ir patraukė prie jos, tarp smiliaus ir didžiojo piršto laikydamas savo laišką - įdėtą į voką, bet neužklijuotą. Berniukas jau ruošėsi traukti juostelę, kad pririštų laišką pelėdai prie kojos - visada taip darydavo, kad laiškas nepasimestų, nes jį įdavus pelėdai į snapą neretai būdavo pamestas. Švilpis išėmė laišką iš voko ir prieš užklijuodamas paskutinį kartą permetė akimis.
Tikrai, koks aš idiotas, staiga susivokė Džonatanas, jau norėdamas voką užklijuoti. Juk nepasirašiau. Taip ir maniau, kad kažko trūko! Jis padėjo laišką ant palangės, kad galėtų abiem rankom kišenėse bandyti surasti kokią nors rašymo priemonę. Deja, sėkmė apvylė. Vos prasidėjus mokslo metams Džonatanas dar nebuvo spėjęs pradėti visur nešiotis pergamento ritinėlių ir rašalo buteliukų kaip anksčiau. Švilpis atsiduso ir mintyse paskaičiavo, kiek laiko jam užtruks grįžti iki bendrojo kambario ir nueiti atgal iki pelėdyno. Skaičius išėjo gan didelis, bet greitu tempu eidamas jis galėtų atstumą įveikti ir nesugaišdamas tam viso savo vakaro.
Na gerai, pasivaikščiosiu, pamanė Džonatanas ir tada skubriu žingsniu išėjo iš patalpos. Tik bėda, visai nepagalvojo apie ant palangės - gerai matomoje vietoje - gulintį savo nepasirašytą laišką, kuriame neįprastai atvirai išsakė savo nerimą apie prasidedančius mokslo metus, trečiakursiams keliamus didesnius reikalavimus nei praeitais metais ir pasirenkamus naujus dalykus. Dar ten atpasakojo ir savo per daug realistišką sapną prieš kelias dienas, kuriame susipyko su geriausiu draugu, sutiktu praėjusią vasarą stovykloje. Pats laiškas buvo adresuotas mamai, kuri buvo pati artimiausia švilpiui šeimoje, kartais atrodė net artimesnė už visus jo turimus draugus Hogvartse ar kitur.
Džonatano nelaimei, eidamas iš pelėdyno, jis prasilenkė su kai kuo kitu, bet žmogaus nepažinojo, tad ir nepasisveikino.


*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #446 Prieš 4 metus »
Delfė greitai pasileido bėgti link pelėdyno. Nors ruduo buvo šiltas kaip vasara ir saulė švietė, švilpė troško tik šokti į lovą ir skaityti. Brūkštelėjusi mažą laišką savo tėvams, trylikametė ėmė dairytis savo pelėdos.
Merginos pelėda Voldi pamačiusi Delfę prie jos priskrido ir švelniai kaptelėjo snapu. Trečiakursė paglostė Voldi ir prie kojytės pririšo laišką.
- Skrisk, - sumurmėjo mergina.
Delfė jau norėjo eiti atgal į bendrąjį kambarį, bet pamatė ant palangės paliktą laišką. Žinoma, tokio charakterio žmogus kaip ši švilpė, negali paprastai praeiti. Delfė staigiai pačiupo laišką. Žodžiu. Arba perskaitau ir išeinu, arba neperskaitau ir išeinu. Dar kartą pažiūrėjusi ar niekas neateina, mergina pradėjo skaityti laišką.
Vos merginai perskaičius pirmąsias eilutes, ji suprato, kad laiškas asmeniškas. Delfei jis buvo panašus lyg lapas iš dienoraščio.
Trylikametė norėjo baigti skaityti, bet išgirdo grįžtančius žingsnius. Mergina staigiai numetė laišką ant palangės (ne toje pačioje vietoje, bet tą akimirką jai tai nerūpėjo) ir mandagiomis angelėlio akimis pažvelgė į atėjusį vaikiną.
- Labas, - pasisveikino trečiakursė, norėdama atkreipti dėmesį nuo laiško. - Kaip sekas?

*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #447 Prieš 4 metus »
Džonatanas net pats nustebo, kaip greitai apsisuko pirmyn ir atgal. Tik pusiaukelėje prisiminė laišką palikęs ten, ant palangės, bet nusprendė, kad jau per toli nuėjo, jog apsisuktų. Ir tikėjosi, kad niekas neims ir net nepastebės to laiško, gulinčio sau ramiai ant palangės, o tik užsiims savo reikalais. Bet vis tiek ėmė nerimas - gal dėl to jis ir suvaikščiojo greičiau, nei galvojo. Taigi, jau įsimetęs į kišenę rašymo priemonę, parėjo atgal į pelėdyną. Berniuko akys iškart stabtelėjo prie mergaitės, stovinčios tarp laiško ir jo.
- O, am, labas, - Džo truputį pasimetė, kai ji pasisveikino. Prieš tai jau kelis kartus buvo susitikęs kitų žmonių pelėdyne, bet tada tik nejaukiai apsimesdavo, kad vienas kito nemato, arba, geriausiu atveju, tiesiog vienas kitam linktelėdavo. Nors šiaip, mergaitė jam atrodė matyta, o dar buvo su švilpės uniforma, tad gal ir nebuvo nieko keisto, kad sugalvojo pradėti pokalbį.
- Tai žinai, sekas kaip visada mokslo metų pradžioj - gan sunku vėl priprast, - gūžtelėjo pečiais Džonatanas. Atsakė nelabai detaliai, priešingai, nei rašė savo laiške. Ir, aišku, jis negalėjo žinoti, kad Delfė jau visa tai žino. Švilpis žengė porą žingsnių į šoną, link savo laiško, dar nespėjęs pastebėti, kad šis jau kitoje vietoje.
- O tau kaip gyvenimas? - pakėlė akis ir paklausė savo ruožtu, įkišdamas ranką į kišenę, kur pabandė apčiuopti savo rašiklį. Juk dėl to ir sugrįžo į pelėdyną - kad pasirašytų ir galiausiai išsiųstų tą savo laišką. Ir kodėl aš toks užmaršus, Džonatanas pagalvojo. Nors gal tai ir išeis į gera, bent susipažinsiu su nauju žmogum.


*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #448 Prieš 4 metus »
Delfei iš kart palengvėjo supratus, kad kol kas švilpis nežino, kad mergina perskaitė tą itin asmenišką laišką, o jei ir žino, kol kas to nesako. Dėl to trylikametė lengvai atsikvėpė, nes nė trupučio nenorėjo naujo konflikto. Švilpė pamąstė, jog reikia ir toliau nebandyti išsiduoti.
- Taip, priprasti sunku, - palinksėjo trečiakursė. Tokio charakterio žmogui kaip ji, nulaikyti kažkokią paslaptį yra labai sunku. Tad mergina norėjo kuo greičiau dingti iš pelėdyno, kol vaikinas nesusiprato, kad Delfė laišką perskaitė, arba kol pati to neišplepėjo.
- Man? Gyvenimas kaip gyvenimas...., - švilpė greit užsičiaupė, nes jau beveik norėjo pradėti kabėti apie parašytą laišką. Kodėl aš tokia plepi? Kodėl negaliu palaikyt liežuvio už dantų?
Švilpė nutilo. Ji norėjo kuo greičiau dingti iš Pelėdyno ir pasislėpti kažkur bibliotekoje, kur prisiskaitys ir pamirš laišką. Vis dėl to, paprasčiausiai išeiti (tiksliau išbėgti) sukeltų nereikalingų įtarimų, ko tikrai nereikia. Dėl to, švilpė nusprendė kiek pabendrauti, o vėliau apsimesti, kad nepadarė kažkokių namų darbų ar šiaip kažką priburti.
- O kuo tu vardu? - mandagiai ir sukandusi dantis paklausė mergina tikėdamasi, jog nepradės kalbėti apie perskaitytą laišką.


*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #449 Prieš 4 metus »
Džonatanas pagaliau kišenėje susirado tą įsimestą rašiklį ir jį išsitraukė. Ta proga ir nutraukė akių kontaktą, nes darės truputį nejauku. Pastebėjo, kad ir sutiktoji švilpė turbūt ne per geriausiai čia jautėsi, bet nurašė šitą įžvalgą kaip pelėdyno smarvės ir šiaip, netikėtos situacijos įtaką - juk ir pats nelabai noriai tęsė pokalbį, o slėpti neturėjo ko. 
- Džonatanas, bet visi vadina tiesiog Džo, kad būtų trumpiau, - berniukas nejučia ėmė sukinėti rašiklį tarp pirštų. - O tavo koks? Ir iš kurio tu kurso? - dar norėjo pasitikslinti. O gal netyčia ji bus ir to paties amžiaus kaip Džonatanas, tokiu atveju bus aišku, kodėl mergaitė jam atrodė matyta. 
Švilpis tvirčiau suėmė rašiklį ir ištiesė kitą ranką, kad paimtų nuo palangės savo laišką. Tada ir pastebėjo, kad šis ne visai toje vietoje, kur buvo palikęs. Berniuką perliejo nerimo banga, ir jis trumpam dirstelėjo į mergaitę, stovinčią visai šalia to laiško. Vis dėlto kol kas nieko nepasakė, tik paėmęs iš voko ištraukė savo laiško popierių ir atvertęs padėjo ant palangės, kad pasirašytų. "Linkėjimai, Džo : )" suraitė po tekstu apačioje, ir dar kartą greit akimis permetė visą pasakojimą, bandydamas įvertinti, kiek blogai iš tiesų yra, jei šita mergaitė jį perskaitė. Na, laiško didžioji dalis tebuvo jo skundimasis naujais mokslo metais, bet dalis apie geriausią draugą buvo tikrai gana asmeniška, ir Džonatanui tikrai nepatiko mintis, kad viskas yra perskaityta pašalinio asmens. Tik švilpis, būdamas mandagus, labai nenorėjo klausti apie tai mergaitės ir įsivelti į dar nemalonesnę situaciją, tad tik įdėjo laišką atgal į voką tylėdamas, ir pakėlė galvą, bandydamas surasti savo pelėdą tarp visų kitų.