0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #30 Prieš 7 metus »
Gali būti, kad žmonės aplinkui sustoję dailiam ratuky išpūstom akim stebėjo neįtikėtinu greičiu pasireiškiančias emocijas, tačiau Firielė, tarytum apspangusi ir besilydanti kaip saulė, to visai nesureikšmino, net nematė. O, jeigu emocijos būtų kaip aura, kaip kerai palikusios spalvotą, ryškų ir galingą pėdsaką, lyg debesyse susitikę jaunuoliai būtų apraizgyti visų vaivorykštės spalvų voratinkliu, gaubiami begalinio troškimo, sutrikimo, daugybės dvejonių, švelnumo ir geismo, galbūt liūdesio, nuostabos, begalinės laimės taip pat. Net ir ta viena išdavikė, niekinga pavadinta ašara kaip tyros meilės jausmas būtų įsipynusi į tylutėliai skambančią, orą užtvindžiusią ir įkaitinusią muziką. Tačiau tai tebuvo iliuzija, akimirkos svajonė, kuri tuoj pat išnyko.
Elfė nusišypsojo, labai droviai, tarytum slėpdamasi už plonyčio perregimo šydo, ranka pati pakilo, it upelis įsiliejo į vaikino delną. Galvoje šmėkštelėjo perspėjanti mintis, kad tai - labai keistas prašymas, sekundės daliai Lučienoje pabudo nuslopinta gaivališka, laukinė prigimtis, liepianti saugotis, bėgti, sprukti kuo toliau, jausmus vėl saugiai uždaryti į širdį ir išnykti iš tų žmonių gyvenimų amžiams. Bet kas gi klausys vidinių balsų, kai aplinkui - tokia laimė?
- Aš neverkiu, - tartum vėjas iškvėpė elfė. Ji jautėsi be galo stipri ir tuo pat metu pažeidžiama kaip niekad.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #31 Prieš 7 metus »
 Aplink juodo šokolado plaukus vėl zujo nenurimstantis, nematomas nematomos visatos sūnus, savo švelniai šniokščiančiu, maloniu balsu žerdamas tūkstančius metų paslapčių, išminties, meilės, neapykantos, karų ir taikos. Savo ilguose, voratinkliuose pakibusios rasos plaukuose nešdamas neapsakomai kvepiančius, baltus tarsi nuotakos jazminų žiedus, jis švelniai priartėjo prie jaunuolio ausies, ilgu, šiltu pirštu patraukė tamsią, ją dengusią sruogą ir tyliai sušnabždėjęs "Nereikia jos laukti. Ji ateina nelaukta..." nutrūktgalvišku greičiu nuskriejo atokiau.
 Daili, šilta švieselės ranka atsidūrė, žvarbiame Dorian delne, kuris, kaip ir žvilgsnins nenorintis krypti į bruzdančią spalvų ir formų maišatį, toks buvo visada, kiek tik atsimena šeimininkas. Švelniu mostu ištiesęs merginos, palyginti su jo, karščiu spinduliuojančius pirštelius, atsargiai, vos liesdamasis, atrodo, apšerkšnyti ketinančiais pirštais, jis pajudino damos smilių.
 -Neskauda? Reiškiasi šitas pirštelis sveikas. - pareiškė pakeldamas milžiniškus vyzdžius, pernelyg pernokusios slyvos apvadais link pilkų akučių.
 Staigiai nudelbęs akis atgal į plaštaką tą patį pakartojo su kitais pirštais, tik nieko nebesakė.
 -Matai, ir mažylis sveikas... - tarė, trumpam atitraukdamas žvilgsnį nuo dailios galūnės ir vėl jį nuleisdamas atgalios.
 Minčiai perskrodus vaikino smegenis, širdis pašoko trankytis, kaip pašėlusi, ėmė stigti oro, baimė užliejo visą vėsų jo kūną. Bet jeigu to nepadarys dabar, niekada nebeišdrįs. Kartais tereikia dešimties gėdingų sekundžių, kad gyvenimas taptų dar gražesnis ir stebuklingesnis, tad iš krūtinės besiveržiančia širdimi, vienišius pasilenkė prie delno savąjame ir sulaikęs kvapą pakštelėjo į švelnų būtybės krumplį, nei nenumanydamas kur po šios amžinybę trunkančios akimirkos padės akis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian Madhatter »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #32 Prieš 7 metus »
Kažkoks šiurpuliukas perbėgo liaunu elfės kūnu, pilkos akys išsiplėtė, plaukeliai ant rankų kojų įsielektrino. Tarytum savisaugos jausmas sukirbėjo paširdžiuose, toms septyniolikai akimirkų nuslopinta tikroji prigimtis, laukinis charakteris, besikeikianti ir besimušanti sarkastiška asmenybė vėl išsiveržė tarytum verdančio vandens geizeris, aptaškė purslais širdį ir sutekėjo į smegenis. Lučienai rodėsi, kad visas kūnas sušalo į ledą, kol jai su neapsakomu švelnumu buvo tampomi pirštai, širdis, išlaisvintos emocijos ir meilė pasiutėliškai kovojo su protu, liepiančiu išskysti kaip dūmas, išsisklaidyti tarytum migla ir iš dangaus nusileidusioje svajonėje nepalikti jokio prisiminimo.
O tada tarytum obels žiedas, tyra meilė ir begalinis susižavėjimas su neslepiamu švelnumu palytėjo odą, elfė krūptelėjo, sutriko (argi nebuvo sutrikusi prieš tai..?), gal kiek per staigiu judesiu ištraukė ranką iš tamsiųjų akių savininko delno, baltus skruostus užliejo švelnus rausvumas. Lučiena žingtelėjo žingsnį atgal, dar vieną, akimirkai pasidavė protui, nors širdis įsakė likti, ir nusisukusi vėl nužingsniavo tolyn sulig kiekvienu žingsniu vis labiau trokšdama grįžti, priglust prie tansiaplaukio krūtinės, savuoju kūnu jausti jo kūną. Ji akimirkai atsigręžė, tačiau kojos, tos nelemtos kojos nešė tolyn. 
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
 Vaikino gestas aplinkiniams, jeigu jie tik būtų atkreipę dėmesį, kas dabar tikrai retas reiškinys, nes žmonės nebepastebi net akivaizdžiausių dalykų, būtų pasirodęs iš tiesų keistas. Juk šiais laikais niekas taip nebedaro, visi galvoja tik apie materialius dalykus ir dėl to iš tikrųjų liūdna. Saulė leidžiasi ir vėl pateka saulė, bet tik retas tai pastebi. Dabartis gyvena po stiklo gaubtu, bet to nepastebi, kaip nepastebėtų auksinės jūros stovėdami rugiuose prie bedugnės.
 Akimirkos dalelei susimąstęs ką daro, vaikinas nė nepajuto, kaip staigiai liauna plaštaka išnyko iš jo delno, lyg dūmas, palikdama nukaitusį, nesuprantantį veidą rymoti už keletos nepaklusnių, tamsių sruogų. Jaunuolis jau ketino nežymiu mostu susitvarkyti ir sumurmėti kažką panašaus į atsiprašymą, bet žalias apsiaustas ėmė tolti, o minia lyg tyčia atsitraukė nuo scenos atitverdama Skrybėlininko sūnų nuo būtybės nepaaiškiamai paveikusios jį.
 Net nemanydamas taip lengvai paleisti žiburėlio, Dorian gal net kiek per grubiai prasibrovė pro grupelę miestelėnų ir tarsi vydamasis žaltvykstlę nusekė pakui merginą.
 -Ei, palauk! - pusbalsiu šūktelėjo dėliodamas pėdas paskui greitai, gal net pernelyg greitai žingsniuojančia šviesiaplaukę. -Atleisk! Palauk! -  netrukęs pasivyti, ramiu, sodriu balsu iškvėpė, lediniais pirštais švelniai suimdamas damą už alkūnės ir atsukdamas į save. -Atleisk... Nebėk nuo manęs.
 Kai lyja lietus, o tu vaikštai prie upės gali matyti, kaip vanduo krenta į vandenį. Kai žiūri į saulėlydį gali matyti tobulą visatos pabaigą ir vis labiau artėjančią naują jos pradžią. O kai žiuri į šią merginą - nieko negali suprasti. Toks sumišimas virė Skrybėlininko galvoje rudoms akims nerandant tinkamos vietos, o lūpoms - žodžių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian Madhatter »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Firielė nepajėgė suprasti, kodėl šitaip save kankina, plėšosi į nereikalingas dalis, eina vienur, nors iš tiesų norėtų būti visai kitur. Nesuvokė, kodėl viena, laukinė jos pusė šitaip stipriai neigia jausmus, bet kokį švelnumą. Juk ji pati su savimi galėtų gyventi pilnavertėje taikoje, jaustis nevaržoma ir gaivališkai galinga ir tuo pat metu kupina vaikiško drovumo bei meilės.
Už nugaros pasigirdęs, kone beviltiškas šūksnis suvirpino širdies gilumą, it trapiausias stygas viduje užgavo švelniais vėjo pirštais, drugelius paskatino plasnoti dar stipriau, mintys skambtelėho tarytum dangiškas varpas. 
Ir vėl, štai ir vėl labai slaptai trokštas prisilietimas, elfė tarytum apsisuko ore, būtų apsisukusi ir visą ratą bei nužingsniavusi toliau, jeigu ne kažkokiu nenusakomu, nepažįstamu (o gal nepripažįstamu..?) jausmu spinduliuojantis vaikino veidas, tos nuostabios tarytum kiek pamišusio žmogaus išplėstos akys, kuriose ir vėl elfė panoro nuskęsti ir daugiau niekada nebeišnerti į paviršių. Lučiena tik po gerų šešių sekundžių susiprato visiškai atvirai spoksanti, kiek pražiota burna ir  taip išplėtusi akis, kad net paskaudo. Iškilo pavojus nurausti tarytum pačiai skaisčiausiai aguonai visam aguonų lauke, tačiau išgelbėjo senas, nuostabus draugas:
- Aš ne bėgu, tik einu, - vis dėl to kiek nuraudusi, nudelbusi akis į plyteles, kuriomis buvo grįsta aikštė, droviai tarstelėjo elfė. 
Staiga užplūdo milžiniškas nejaukumo jausmas, tūkstančius metų it ne savame kūne nesijautusi elfė dabar nežinojo, kur dėti rankas ir akis. Tačiau galiausiai nutarė imtis veiksmų, mat ėmė trikdyti ne tik tamsiaakės svajonės, bet ir aplinkinių magijos pasaulio atstovų žvilgsniai. 
Žaviai nusišypsojusi ji, tarytum tai būtų be galo normalus ir įprastas dalykas jos gyvenime, įsikibo vaikinui į parankę ir veržliu žingsniu nukulniavo į laisvesnę šio pasaulio erdvę. Nuostabiojo žvilgsnio savininkui neliko nieko kito, kaip tik eiti kartu.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
 Saulei plačiai besišypsant virš milijono galvų ir besimėgaujant verdančiu emocijų katilu, ore dar labiau išryškėjo vėlyvo pavasario kvapas. Alyvos, jazminai ir baigiančios nužydėti obelys. Visur aplinkui sningant sodams, vėjyje besiplaikstant paskutinėms, o gal pirmoms pienių gyvenimo užuomazgoms jaunuolio galvoje sproginėjo kažkas kur kas stipresnio negu fejerverkai, o kažkur skrandyje ūžė tikrai ne plazdantys drugeliai. Kas per sutvėrimas ta mergina, kad privertė jį prieiti, šitiek kalbėti, o dabar sekti paskui? Kaip ji pavertė akmeninį žvaigždės sūnų tokiu pažeidžiamu ir lengvai priklausomu? Kas jam atsitiko? Klausimas po klausimo, kuriems atsakyti reikėjo laiko. Gal būt ryto, gal vakaro, gal žiemos, o gal vasaros. Gal šviečiančios Saulės, nors gal lyjančio lietaus.
 -Taip. Visa bėda, kad ne ta kryptimi. - sumurmėjo vis labiau nesusiprasdamas ir sutrikdamas.
 Vėsi vaikino oda vėl pajuto šiltą prisilietimą, ir nuo jo nepastebimai, bet vis vien pašiurpo. Keista mergina... Beveik galėtų priminti motiną... - nejučia susimąstęs prunkštelėjo dėl šios minties, parodydamas savo baltus dantis. Kuo toliau, tuo labiau vienišiaus smegenys atsisakė suprasti kas vyksta, tad nebeliko nieko kito, kaip tik sekti paskui. Prigimčiai sugrįžus ir privertus dar pakankinti garsų persipildžiusią galvą, pamišėlis, su retu pasitikėjimu sekė nežiūrėdamas nei kur eina, nei kas dedasi aplink.
 Savo ištikimojo gyvenimo bendražygio vėjo pabudintas, Dorian užvertė galvą į dangaus vietą užėmusį raustantį medį. To pačio šniokščiančio balso palieptas susmuko į žiedlapių sniegu užklotą žolę skvarbiu žvilgsniu prašydamas jos prisėsti šalia. Šiltoje, raustančioje pisnyje, beorėje erdvėje, po milžinišku stiklo gaubtu, sekundei trunkant amžinybę jis iš apačios žiūrėjo į ją, ji iš viršaus žiūrėjo į jį. Visiškas nesusipratimas. Galbūt viską arba ne, pakeisiantis nesusipratimas.
 Rudų atspalvių žvilgsnis vėl pakvietė nestoviniuoti, o rankos vos bepajėgė susilaikyti nepakilusios...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian Madhatter »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Iš kažkur atlėkęs švelnus vėjas ėmė glostyti beeinančios elfės veidą, suvėlęs plaukus į juos įpynė šiek tiek žaismingumo, šiek tiek smėlio nuo pažemės ir keletą lapų nuo medžių viršūnių. Firielė mąstė apie šį bei tą, svajojo apie tolimą ateitį ir apie ką tik pabėgusią praeitį. Ji, kaip ir šalia žingsniuojantis lyg iš dangaus nusileidęs ir jos širdį plakti smarkiau privertęs vaikinas, nelabai žiūrėjo, kur eina. 
Toji aikštė buvo milžinuška, dalis jos tap pat priklausė ir parkui, tad visai nenuostabu, jog nykoką miesto vaizdą pakeitė žaluma tviskantys medžiai, nors kur ne kur dar kyšodavo savi galybę vaizduojantys miesto pastatai.
Tačiau viso to Lučiena nepastebėjo, kol staigus trūktelėjimas pradangino ranką, į kurią ji buvo įsikibusi kaip į gelbėjimosį lyną. Truputį išsigandusi ji apsidairė, išvydo ant žolės po nukstabiai gražiu medžiu, apie kurio pavadinimą galvoti ji tingėjo, susmukusį savo princą ant balto žirgo (fe, kaip banalu). 
Gal dėl to, kad nutarė pabūti užsispyrėle, o gal dėl to, kad paprasčiausiai dar norėjo pastoviniuoti, ji kaip be galo žavingas vyšnios žiedlapis nenusklendė ant žemės ir neatsisėdo šalia tamsiaplaukio. 
Jam žvilgsniu kviečiant, elfė tik nusišypsojo ir papurtė galvą, atsuko veidą į vėją, vis dar vėsiais pirštais glamonėjantį veidą, ir užmerkė savo pilkas, svajonių dar labiau išgilintas akis.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #37 Prieš 7 metus »
 Nejaukus laukimas. Tūkstantis metų. Viena ir ta pati Saulė. Tištas oras. Žalias apsiaustas. Pilkšvos akys. Žiedlapių pūga. Šermukšnių alsavimas. Ir seno it žemė medžio pašnibždėtas vardas. Nežemiškas, bet pasiekiamas. O gal atvirkščiai. Žemiškas, bet nepasiekiamas. Paslaptis po paslapties. Sekundė po sekundės. Auksinė smėlio smiltelė po auksinės smėlio smiltelės. Sena skrybelė su už kaspino užkišta širdžių dviake.
 Jam žūt būt reikėjo atsakymo. Nesvarbu, žodžiais ar darbais. Savitas neemocionalumas ir santūrumas, kankinamas nežinojimo, ėmė keistai virsti ne savimi ir nesuvaldytas kūnas, šerkšną primenančiomis rankomis, apglėbę liauną, šilumą skleidžiantį liemenį, švelniai ir atsargiai, kad nesusižeistų, ar tuo labiau nesužeistų, krito į žiedų jūrą kartu nusitempdamas ir damą.
 Jūroje karaliaujantis pamišėlis patyrė skendimą. Vikingai norėjo patirti baimę. Kitos tautos norėjo skristi. O kitu kampu visatą regintis jaunuolis, nors sudėjus viską,  pusę savo gyvenimo praleidęs jūroje, niekad nebuvo skendęs. Egoistiška, bet vanduo, kaip ir vėjas jį mėgo, todėl ir nebandė pasiglemžti gyvybės. Niekad iki šiol. Ne pasiglemžti gyvybę, o skęsti. Skendo lėtai ir palaimingai. Ne vandenyje - ore, bet vis vien.
 -Taigi, kas tu esi, Firiele? - nugara pasiekęs žolę, neatitraukdamas rankų ir žvilgsnio, pagaliau uždavė baigusį nukankinti klausimą.
 Aplinkiniams tai tikriausiai atrodė, kaip pavasariška idilė. Galbūt taip ir buvo...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian de Nolte »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #38 Prieš 7 metus »
Elfė staiga pajuto švelniai apglėbiančias rankas, tada pasaulis pasisuko keistu kampu. Kad ir kaip bebūtų keista, ji tam visai  neprieštaravo, nors taip pat būtų mielai likusi stovėti.
Visoks drvoumas ir nejaukumas išnyko, Firielė galiausiai pripažino, kad tai, ką jautė nuo pat tos akimirkos, kai judviejų akys susitiko, yra meilė. Tad ir visokios sienos išnyko, ji pagaliau visiškai įsileido meilę į save ir leido jai užvaldyti visą kūną. Lučiena apsivijo rankomis vaikino kaklą, užsimerkė ir pasidavė kritimui. Netrukus, kai visu kūnu paniro į žolę, ji atsimerkė, pilkos akys susitiko su rudomis, ji nusišypsojo, jausdamasi visiškai laisva ir nevaržoma. Nusijuokusi išsilaisvino iš tamsiaplaukio glėbio, nuvirto šalia ant nugaros ir ėmė galvoti, kas gi ji iš tiesų yra.kažkaip jai pasirodė visai nekeista, kad jos vardas yra žinomas, buvo tikra, kad ir savosios svajonės vardą sužinos artimiausiu metu.
Po kelių minutėlių ji atsisuko, įsmeigė pilkąsias akis į jo rudas ir tyliai tarė:
- Aš esu žemės duktė, ugnies sesuo, vandens pusseserė, vėjo motina, - išdėstė. Tam tikra prasme, taip ir buvo.
- Bet jeigu tau netinka, Dorianai, galiu būti kuo nors kitu, - pridūrė. Vardas pats kažkaip stebuklingai atsirado galvoje, lyg būtų visą tą laiką jį žinojusi. - O tu?
Elfė nusišypsojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Firielė Lučiena Pilkoji »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #39 Prieš 7 metus »
 Kai kas nors nusijuokia, kažkur plačioje ir neištyrinėtoje, gėrio ir blogio neišskiriančioje, paslapčių persipildžiusioje, atrodo, tuojau nuo jų susprogsiančioje visatoje gimsta fėja. Mažas padarėlis primenatis gėlės žiedą. Nors vaikino supratimu visi žiedai yra fėjos, tik dar nesugavusios savo juoko. Tirštame, it Kalėdų kisielius ore nuskambėjo kelios trumpos angeliško, ausiai malonaus, lyg muzika juoko natos ir pernelyg greitai ištirpo jame. Paskui jį nukrito vienas geltonas pievos stebuklo žiedelis - sugavo savo juoką ir pabudo kaip fėja. Reta akis tai pastebėdavo.
 -Man patinka vėjas. - tarė savo šerkšnota ranka užkišdamas šviesią, nepaklusnią sruogą merginai už ausies. -Aš... - susimąstė, nors visada žinojo kas yra. -Aš Pamišėlio Skrybėlininko ir Žvaigždės sūnus. Toks pat pamišėlis, kaip tėvas ir šaltas, kaip motina. Vienišius. Ir drįsčiau teigti, kad jūreivis. - lėtai ir aiškiai išdėstė kiekvieną žodį ir nepatenkintas damos išsilaisvinimu, gal per drąsiai, o gal ir ne, nes širdis bandė išsiveržti iš krūtinės vėl apglėbė ją. -Man patinka vanduo. Ir tu.
 Smulkmenomis reikia džiaugtis. Kad ir menkiausiomis. O, kad gyvenimas būtų įdomus, kasdien reikia ką nors atrasti. Nesvarbu ką... Milžiniškas šiandienos atradimas jaunuoliui buvo ji - šviesiaplaukė žaliu apsiaustu, visiškai atsitiktinai sugavusi jo žvilgsnį ir daugiau jo nebepaleidusi, privertusi jį nebepaleisti pilkų bedugnių, privertusi nenorėti paleisti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Dorian Madhatter »
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #40 Prieš 7 metus »
Jau niekas nebebuvo svarbu. Visas pasaulis, buvęs kažin ko sukaustytas, išsilaisvino, tarytum gražusis liepsnojantis feniksas pakilo iš pelenų ir palikdamas dangaus skliaute švytintį pėdsaką, nuskrido dalinti svajonių. Šis paukštis nepamiršo ir vienišos, keistame nedraugiškame pasaulyje pasiklydusios, savo tikrąjį būvį užmiršusios elfės. Ir štai ji čia, guli su taip seniai laukta, išsipildžiusia svajone rausvų žiedlapių nuklotoje žolėje, ir šypsosi.
Firielė su neapsakomu švelnumu žiūrėjo į Dorianą, leido savyje liepsnoti meilei. Garsiai neištartą, tačiau visais įmanomais būdais išsakytą jausmą ji puoselėjo ir augino, norėjo, kad jis niekada niekada neužgestų.
Kai šaltos it ledas rankos labai švelniai vėl apglėbė, Lučiena prisiglaudė prie Doriano, tylutėliai atsiduso.
- Ir tu... - iškvėpė. Labai troško ištarti žodžius, pajusti jų skonį ant savo liežuvio, išgirsti skambesį, dusliai nuaidintį atodūsį. Tačiau kažkodėl neišdrįso.
- Tavo rankos šaltos.
Firielė pakėlė akis, žvilgsniai vėl susitiko kaip per pirmąjį kartą, neaiškus drebulys suvirpino elfės kūną. Ji kilstelėjo ranką ir pirštų galais, labai subtliai ir gracingai perbraukė žvaigždės sūnaus skruostą. 
- Kaip žvaigždė... - vos girdimai murmtelėjo ir užsimerkė.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #41 Prieš 7 metus »
 Kažkur mūsų planetoje, tolimame žemės kampelyje arba visai čia pat, egzistuoja bevardis kaimelis, kuriame visi namai su ratais, o jo pakraštyje stūkso milžiniška obelis gaudanti žaibus. Visi kaimelio gyventojai bijo, kad tik nenukristų koks priešistorę menantis obuolėlis, nes tai reikštų apokalipsę. Žaibogaudės obelies vaisiai buvo, lyg uždelsto veikimo bombos. Medžiui juk reikėjo kur nors padėti tviskančius, auksinius dangaus ginklus, todėl tam paskyrė savo derlių. Vos palietęs sausą ir dulkėtą kaimelio pakraščio žemę obuolys sprogdavo išleisdamas visus žaibus ir nusiaubdamas viską aplinkui.
 Kam gyventi tokioje vietoje - paklausite jūs. - Jeigu kiekvieną minutę turi bijoti mirties? Atsakymas pasirodys keistas, bet juos ten laiko drugelis. Taip, drugelis. Žinoma jums kils mintis, kaip toks mažas ir atrodo bejėgis padarėlis, kaip drugelis gali išlaikyti visus kaimelio gyventojus neišvykusius iš vietos kurios pašonėje išdidžiai savo šešėlį meta mirtinas medis. Bet tas drugelis anaiptol ne toks mažas, kaip jūs įsivaizduojate. Tiesą sakant jis milžiniškas ir kas be ko - magiškas. Kai drugelis pakyla iš bedugnės ir ima lėtai sklęsti virš kaimelio ant jo krenta palaimą sėjantis šešėlis. Tikrąja to žodžio prasme palaimą sėjantis šešėlis, nes vos vabzdys užstodavo saulę besivaidiję kaimynai pamildavo vienas kitą. Kiekvienas nelaimingas dykynės gyventojas patirdavo tikrą palaimą. Ratai ant namų tam ir buvo skirti - siekiant kuo ilgiau pabūti širdį virpinančiame šešėlyje, praslenkančiame kartą metuose, kol drugelis skrenda iki vulkano siekiančio žemės centrą žiemoti, per nelaimių niokojamą gyvenvietę.
 Atrodo, kiekviena planetos būtybė norėtų atrasti tą vietovę. Bijoti mirties, apokalipsės, bet patirti tirštą ir, svarbiausia, tikrą palaimą. Bet šia minutę jaunasis Skrybėlininkas nė nebūtų susimąstęs apie tai. Drugelio sparnus jam atstojo mergina, žemės dukra, prisiglaudusi šaltame jo glėbyje. Nuo nežinia ko apsvaigęs (gal tai buvo pavasario kvapai, o gal meilė), nieko aplinkui nebematydamas, nenorėdamas matyti, blaiviai nebemąstydamas, nei kas vyksta, nei kas bus vėliau, vienišius dar labiau prisiartinęs prie angeliško veido, užmerktų akių, prie rausvų lūpų priglaudė savąsias, nieko negalvodamas ir nevalingai užsimerkdamas.
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #42 Prieš 7 metus »
Nors diena buvo šilta, saulė nė neprašoma glostė žmonių veidus, plaukus, rankas, savo pirštais žeidė gražias akis ir piešė burtininkų veiduose šypsenas, tačiau baltaplaukei pilkaakei elfei žvarbo oda, visu liaunu, tačiau stipriu kūnu bėgiojo šiurpuliukais praminti padarėliai. Ne šio pasaulio gyventoja, visiškai neatsitiktinai užklydusį čia, kur saulė geltona, žolė žalia, o vanduo skaidrus, tykiai glaudėsi prie vaikino, užmerkusi akis ilsėjosi jo glėbyje ir mintyse skaičiavo žvaigždes.
O tada visai netikėtai laiko pilname ežere, tiesiai po gyvenimo švytuokle pražydo nuostabi, rausva ir svaiginančiai kvepainti lelija. Švytuoklė sustojo, sustabdydama ir laiką, nutolindamas akimirką, kai šioji nuostabi lelija nuvys, kai jos žiedlapiai praras akinantį rausvumą ir tyliai, nesukeldami nė menkiausio raibulio nugrims į laiko ežero dugną. Ir visa tai, rodos, vien tam, kad pačio subtiliausio jausmo kupinas bučinys niekada nesibaigtų...
Firielė sumirksėjo, tačiau tuoj pat vėl užsimerkė, apsivijo rankomis Doriano kaklą ir palaimingai paskendo bučiny.
Tačiau, kad ir kaip ironiška, laiko sustabdymas irgi turi savo laiko limitą, tad po kurio laiko Lučiena jau stovėjo po tuo nuostabiu medžiu. Šypsodama stvėrė Dorianui už rankos mėgindama jį taipogi pastatyti ant kojų.
- Einam pasivaikščioti, - tarė. Labai miela buvo gulėti po medžiu žiedlapių pusnyje, bet juk tai negalėjo trukti amžinai, ką? - Keliaujam į pasaulio kraštą. Susiraskime sapnų upę! - kikendama šūktelėjo elfė.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Rubby Sara Gorwin

  • V kursas
  • *
  • 33
  • Taškai:
  • *Atšildytas personažas*
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #43 Prieš 7 metus »
 Tik vienas kitas beformis visatos balsas tebepamena, kaip kartą vienas filosofas paklausė "Ar mes esame žmonės, todėl, kad žiūrime į žvaigždes, ar mes žiūrime į žvaigždes, nes esame žmonės?" Tai beprasmiška. Tačiau net didžiausios beprasmybės turi prasmę. "O ar žvaigždės žiūri į mus? Tai - geras klausimas" Aišku kaip dieną - filosofas dar nežinojo, kad žvaigždės iš tiesų žiūri į mus, nes jei būtų žinojęs... Jeigu būtų žinojęs... Tūkstančiai nakties dangaus žiburėlių nenusigręžia nuo mūsų, nenusigręžia nuo žemės, nenusigręžia nuo karų, pykčių, žudynių tik meilės. Tik dėl žmonių meilės.
 Šaltą žvaigždės sūnaus kūną užliejo neapsakoma šiluma. Tarytum viena siela dvejuose kūnuose pagaliau susitiko, atrado seniai pamestą ir ilgai ieškotą savo dalelę. Ir nors šilumos šaltinis pernelyg greitai sudegė, atsitraukė, per trumpai pasiliko, sukeldamas šiokį tokį nepasitenkinimą, Ji pasiliko, niekur nepabėgo, toliau vertė jaunuolio kraują tekėti gyslomis, užglaistydama suirzimą, ir įkyriai verčiantį baimintis prigimties protą.
 -Einam, - švelniai nusijuokė stodamasis. -Suraskime vaivorykštės pradžią ir pabaigą, rugius ir jų bedugnę. - pridūrė apglėbdamas merginą savo atitirpstančia ranka, kaip įmanydamas bandydamas nutildyti ar ignoruoti šaukiantį, klykiantį, rėkiantį ir kitaip triukšmaujantį balselį galvoje, vis įkyriai primenantį apie prigimtį. Ach, bet ką gi, tu žmogau, padarysi? Ta būtybė traukė jį, kaip priešingas magneto polius...
Duokit man nors truputį to nuvalkioto ir taip banaliai skabančio žodžio MEILĖ. Nedaug prašau, tik truputį… Aš dirbsiu, viską darysiu, tik prašau, mylėkit kas nors. Mylėkit… Jūs… Ei, jūs, jūs, tetos, einančios už tvoros su pilnom produktų tašėm ir skubančios pas savo vaikus, ištraukite mane iš smirdančio naktinio ketvirto aukšto tualeto. Nenoriu ašaromis plauti apsnargliotų sienų. Nuplėškite visus numerius nuo pažymėtų drabužių: treningų, apatinių, kojinių, pižamų… Išlaisvinkite, prašau…

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Medici aikštė
« Atsakymas #44 Prieš 7 metus »
Žemė prisimena daugybę dalykų. Kiekvieno žmogaus, kiekvienos būtybės pėdas, kada nors ja vaikščiojusias. Ežerai, upės, jūros, šaltiniai, net balos ar lietus prisimena kiekvieną kūną, kurį merkė, kuriam leido nugrimzti. Vėjai prisimena visus veidus, visas rankas, kurias kada nors glostė. O saulė gyvavo amžinai, tad nė pati nebeprisimena, ką prisimena.
Į žemės atmintį tarsi peiliu įrėžtos neužgyjančios žaizdos, prisiminimai ją degina dar ir šiandien. Tai karai, pralietas kraujas, kuriuo žemė buvo laistomas ištisus tūkstantmečius. Tačiau žemė turi ir malonių prisiminimų. Na ir kas, kad tai žemė kitame pasaulyje, ji vis tiek tokia pat. Tame kitame pasaulyje, ant Didžiosios Upės krantų augančiose pievose mažos ir dailios elfės kojos mindė drėgną žemę palikdamos švelnų prisiminimą. Toji elfė per svajodavo dienų dienas vaikščiodama žeme ar plaukdama pasroviui didžiaisiais upės vandenimis. Ji troško palikti pasaulį, kuriame teka Didžioji Upė, norėjo aplankyti kitus pasaulius. Jai sakė, kad tai padaryti per daug sunku, tuo labiau gležnai it neužmirštuolė elfei. Ir ji, beklausydama tų, kurie jai kalbėjo, pasiryžo, norėjo įrodyti sau pačiai, kad net tokia neužmirštuolė kaip ji turi jėgų suskaldyti kietą betoną besibraudama link saulės. Ji išėjo į kitą pasaulį. Paskui į dar kitą. Apkeliavo daugybę jų.
Ir štai viename pasaulyje ji pasiliko ilgiau. Tai jau nebebuvo gležna mažutė gėlelė, elfė pasikeitė. Tapo laukine, nuolat į pavojus ir nuotykius įsiveliančia, sarkastiška ir išgyventi žiauriame pasaulyje bandančia būtybe, tokio švelnumo kaip  Didžiojoje Upėje braidžiojusi elfė ji nebeturėjo. (O gal turėjo, tik nukišusi kažkur giliai ir niekada neiškelianti į dienos šviesą).
Ir štai vieną gražią pavasario dieną kažkoks keistas prašalaites pasibeldė į po dideliu sarkazmo ir kandumo sluoksniu paslėptą širdį, ją atvėrė ir išleido į saulę visą joje glūdėjusį švelnumą, meilę ir nerūpestingumą, kurį buvo išsaugojusi net iš tų laikų, kai buvo vos kelių (šimtų) metų.
Firielė, prisiminusi savo gyvenimo istoriją, net susigraudino. Dorianui ją apglėbus, ji tik prisiglaudė ir šyptelėjo. Štai ta būtybė, kurį jos širdį šitaip suminkštino. Tačiau kad ir kaip bebūtų keista, elfė visai dėl to nesigailėjo.
Netrukus abu įsimylėjėliai lėtu žingsniu iškeliavo iš miesto link pasaulio krašto, vaivorykštės ir rugių ant sapnų upės bedugnių kranto.
"the gratifying relief of being forgotten"